Civilinė byla Nr. 2-1747/2013

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01297-2009-6

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija:

                                                                                         126.5.; 126.8. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 28 d.

Vilnius 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kreditoriaus Danske Bank A/S, veiklą vykdančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutarties, kuria išspręstas klausimas dėl bankrutavusios akcinės bendrovės spaustuvės „Spindulys“ kreditorių susirinkimo nutarimo, šeštuoju darbotvarkės klausimu, panaikinimo, civilinėje byloje Nr. B2-852-343/2013 pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Borta“ pareiškimą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

UAB „Borta“ kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiu BAB spaustuvės „Spindulys“ 2012 m. birželio 29 d. įvykusio kreditorių susirinkimo nutarimą šeštuoju darbotvarkės klausimu.

UAB „Borta“ nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 10 d. Kauno apygardos teismo nutartimi AB spaustuvei „Spindulys“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“. Spaustuvės vardu yra įregistruotas nekilnojamasis turtas – gamybinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Šio statinio nugriovimui 2008 m. buvo išduotas leidimas. Kadangi šis statinys iki bankroto bylos iškėlimo buvo nugriautas ne visiškai, jis, UAB „Borta“ teigimu, vis dar laikytinas nekilnojamojo turto objektu ir yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl siekiant patenkinti kreditorių reikalavimus, turėjo būti keliamas klausimas dėl jo pardavimo. Tai, UAB „Borta“ teigimu, pripažįsta ir įmonės bankroto administratorius, kuris 2012 m. birželio 29 d. kreditorių susirinkime pateikė pasiūlymą šį turtą parduoti ir gauti pajamas. Tačiau 2012 m. birželio 29 d. įvykusio kreditorių susirinkimo šeštuoju darbotvarkės klausimu buvo nutarta: „Įpareigoti bankroto administratorių: 1. Užbaigti sunaikinto statinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), griovimo ir išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro procedūrą, užtikrinti griovimo darbų (atliktinų 2008 m. gegužės 15 d. leidimo nugriauti statinį Nr. 38-7NG7-7 pagrindu) užbaigimą pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2011 m. lapkričio 10 d. rašte „Dėl pažymos apie statinio nugriovimą“, Nr. (15.10)-10-20-147/63, įtvirtintus nurodymus ir griovimo projekto reikalavimus; 2. Organizuoti nugriovimo darbų rangovo parinkimo konkursą ir sudaryti rangos paslaugų sutartį su mažiausią rangos paslaugos kainą pasiūliusiu rangovu; 3. Nustatyti, kad Rangos sutartimi sulygtas rangovo atlyginimas yra BAB spaustuvė „Spindulys“ administravimo išlaidos“.

Kreditoriaus vertinimu, šis nutarimas yra priimtas pažeidžiant kreditorių teises ir teisėtus interesus, nes juo nutarta ne parduoti bankrutuojančios įmonės turtą ir gauti pajamų, o jį nugriauti ir patirti tik išlaidas. Be to, UAB „Borta“ nurodė, jog prieš susirinkimą buvo gautas UAB „Jungtinis turto centras“ pasiūlymas šį turtą įsigyti už pradinę 10 000 EUR kainą. Tačiau išimtinai tik vieno kreditoriaus – banko, balsais ir tik jo interesais, pastarajam siekiant neteisėtomis priemonėmis perimti viso žemės sklypo, kuriame yra ginčo statinys, nuomos teisę iš valstybės, buvo priimtas nutarimas jį sunaikinti.

Atsiliepime į skundą BAB spaustuvės „Spindulys“ bankroto administratorius UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ nurodė, kad su skundu nesutinka. Administratoriaus nuomone, tokio nekilnojamojo turto, kuris nurodytas registre nėra ir tai patvirtina 2009 m. sausio 7 d. registruota kadastro žyma „nugriautas“. Todėl kreditoriai negalėjo spręsti dėl neegzistuojančio pastato pardavimo. Šiuo metu egzistuoja tik turto išregistravimo problema, kuriai trukdo ne iki galo realizuotas pastato nugriovimo projektas – nebaigti išmontuoti pamatai ir nesutvarkyta statybvietė.

Danske Bank A/S skundą prašė atmesti. Nurodė, kad ginčo statinys yra nugriautas. Ginčo pastatui 2009 m. sausio 7 d. nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylos pagrindu registruota kadastro žyma „nugriautas“. Tai reiškia, kad pastatas neegzistuoja. Įrašas apie šį pastatą nėra pašalintas tik dėl to, kad griovimo procedūra nėra baigta pagal reikalavimus – neiškeltos pamatų liekanos ir nesutvarkyta teritorija. Šie duomenys aiškiai įtvirtina, kad ginčo pastatas yra nugriautas ir neegzistuoja, o turtui neegzistuojant, administratorius neturi pareigos jį pardavinėti kaip nekilnojamojo turto objekto. 2011 m. birželio 6 d. turto perdavimo – priėmimo aktu bankas priėmė nuosavybėn pastatą ir kt. inžinerinius statinius, bei žemės nuomos teisę, esančius (duomenys neskelbtini). Bankas, perimdamas turtą, vertino nuomos teisę į visą žemės sklypą kaip nedalomą turtinį vienetą, kurio tinkamam disponavimo užtikrinimui BAB spaustuvė „Spindulys“ atliks visus reikalingus veiksmus, įskaitant ir nugriautų pastatų (tame tarpe ir ginčo pastato) griovimo proceso užbaigimą ir išregistravimą iš Nekilnojamojo turto registro teisės aktų nustatyta tvarka. UAB „Borta“ teiginiai, kad pažeidžiami kreditorių interesai yra nepagrįsti, nes pirma, bankas jau yra perėmęs viso žemės sklypo nuomos teisę, todėl nugriauto statinio griovimo proceso užbaigimas negali būti laikomas pagrindu, kuriuo bankas įgis teisę perimti nuomos teisę į visą žemės sklypą; antra, UAB „Borta“ nepagrįstai teigia, kad kol žemės sklype yra BAB spaustuvei „Spindulys“ priklausantis statinys, tai viso žemės sklypo nuomos teisė negali būti perduota tik dalies statinių, esančių žemės sklype, savininkui; trečia, kadangi bankui perduota nuomos teisė į visą žemės sklypą, tai BAB spaustuvė „Spindulys“ turi užbaigti sunaikinto pastato nugriovimo ir išregistravimo procesą, kad bankui būtų užtikrinta galimybė įgyvendinti nuosavybės teisę į jam perleistą turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi skundą tenkino ir pripažino BAB spaustuvės „Spindulys“ 2012 m. birželio 29 d. įvykusio kreditorių susirinkimo nutarimą šeštuoju darbotvarkės klausimu negaliojančiu.

Teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo informacija, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 m. lapkričio 10 d. rašto duomenimis bei byloje atliktos statybinės ekspertizės išvada sprendė, kad ginčo pastatas nėra nugriautas. Esant Nekilnojamojo turto registro duomenų, kad įmonei priklauso nekilnojamasis turtas, jis, teismo vertinimu, remiantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste - ĮBĮ) nuostatomis turi būti parduotas, gautas pajamas nukreipiant kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti, o ne nugriautas, siekiant patenkinti vieno iš kreditoriaus interesus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu Danske Bank A/S, veiklą vykdantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės, UAB „Borta“ skundą atmesti arba perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Byloje pateiktas teismo ekspertizės aktas surašytas pažeidžiant imperatyvias Teismo ekspertizės įstatymo nuostatas ir dėl to minėtu aktu teismas priimdamas skundžiamą nutartį rėmėsi nepagrįstai.

2. Teismas pripažindamas, jog skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu buvo pažeistos kreditorių ir ĮBĮ nuostatos neįvertino, jog Nekilnojamojo turto registro duomenimis jis yra nugriautas ir negali būti nekilnojamojo turto vienetas. Įrašas apie šį statinį iš Nekilnojamojo turto registro nėra pašalintas, nes nėra baigta pastato griovimo procedūra.

3. Teismas neįvertino, jog bankas perimdamas iš atsakovo turtą už atitinkamą kainą įvertino, jog ateityje kiti asmenys neturės teisių į žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos teisę, todėl susiklosčius situacijai, pagal kurią pastatas būtų perleistas trečiajam asmeniui, bankui atsirastų teisė reikalauti iš atsakovo patirtos žalos atlyginimo, dėl ko nukentėtų visų kreditorių interesai.

Atsiliepimu į banko atskirąjį skundą, UAB „Borta“ prašo skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Ekspertizės aktą pateikęs ekspertas naudojosi viešo registro duomenimis, kuriuos jam pateikė gretimo žemės sklypo savininkas, įrodymų ir duomenų dėl perduotų duomenų neteisėtumo apeliantas nenurodė, todėl pagrindo pripažinti ekspertizės aktą neteisėtu nėra pagrindo.

2. Pagrindinis bankroto proceso tikslas yra pardavus įmonės turimą turtą patenkinti kuo daugiau kreditorių finansinių reikalavimų. Nustačius, jog ginčo pastato negalima laikyti nugriautu, jis gali būti parduotas, taip siekiant patenkinti kreditorių interesus, o jo nugriovimas ne tik, kad sumažintų kreditorių galimybes atgauti skolas, bet ir sąlygotų papildomų išlaidų pastato griovimui būtinumą.

3. Banko teiginiai dėl jo pažeistų lūkesčių, kaip pagrindo reikalauti žalos atlyginimo iš bankrutuojančios įmonės, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos nutarties, kadangi bankroto proceso tikslas yra visų kreditorių, o ne vieno iš jų, interesų užtikrinimas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patenkintas BAB spaustuvės „Spindulys“ kreditoriaus UAB „Borta“ skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo šeštuoju darbotvarkės klausimu, pripažinimo negaliojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi tik teismo ekspertizės aktu, kuris, apelianto teigimu, negali būti laikomas pagrįstu ir patikimu įrodymu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie statinio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) egzistavimą rėmėsi ne tik minėtu teismo ekspertizės aktu, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 m. lapkričio 10 d. raštu (t. 1, b. l. 23), Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. spalio 12 d. raštu (t. 1, b. l. 25).

Apelianto teigimu, Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 3 dalis imperatyviai draudžia ekspertui pačiam rinkti ekspertizei reikalingą medžiagą, tačiau nagrinėjamu atveju šis draudimas buvo pažeistas, dėl to, pateikta eksperto išvada teismas neturėjo teisės vadovautis. Ekspertas ekspertizės išvadą pateikė remdamasis jam pateikta šalia esančio viešbučio vadovės Kadastro byla, nors, apelianto teigimu, turėjo šiuos duomenis išsireikalauti iš teismo ar bankroto administratoriaus. Vertinant, ar šis reikalavimas buvo pažeistas ir ar jo pažeidimas savaime sąlygoja ekspertizės akto negaliojimą, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ekspertui buvo pavesta atsakyti į klausimus, ar nurodytame žemės sklype esančios konstrukcijos yra statinio pamatai ir ar galima laikyti, kad statinys yra nugriautas (t. 2, b. l. 12). Vadinasi, esminis ekspertui keliamas klausimas buvo: ar nurodytos konstrukcijos yra laikytinos nugriautu statiniu. Ekspertas šiuo klausimu pateikė neabejotiną išvadą (t. 2, b. l. 49, 92) ir ją pateikdamas rėmėsi ne tik minima Kadastrine byla, bet ir kitais ekspertizės akte nurodytais duomenimis (t. 2, b.l. 33). Teismo vertinimu, ekspertizės atlikimo metu, ekspertui, kaip savo srities specialistui, kilus abejonių dėl pateikto dokumento tikrumo, ar iškilus prieštaravimams tarp pateiktos medžiagos ir faktinės situacijos, jis būtų ja nesivadovavęs. Be to, Kadastrinė byla buvo pateikta ne kurios nors ginčo byloje išsprendimu suinteresuotos šalies, bet trečiojo, nesuinteresuoto asmens. Prieštaravimų dėl Kadastro bylos medžiagos, kuria vadovavosi ekspertas, neteisingumo, dėl ko būtų klaidingos ir eksperto išvados, nepateikta. Be to, ekspertizės akte nurodytas statinių išdėstymo planas įtrauktas į viešąjį registrą ir yra analogiškas paties apelianto byloje pateiktam planui (t. 2, b. l. 43, 82). Kadastrine byla buvo remtasi nustatant konstrukcijų priklausomybę statiniui ir duomenų, jog ekspertas, rengdamas išvadą ir remdamasis ne teismo, bet kito, nesuinteresuoto bylos išnagrinėjimu asmens, pateikta medžiaga, pateikė netikslią, neišsamią ir neobjektyvią išvadą, nėra. Be to pagal Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punktą ekspertas turi teisę Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka gauti produkcijos pavyzdžius ar katalogus, techninę dokumentaciją ir kitokią teismo ekspertizėms atlikti reikalingą informaciją. Pagal minėto įstatymo 23 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikoje veikiantys juridiniai asmenys teismo ekspertizės įstaigų reikalavimu privalo pateikti savo produkcijos pavyzdžius ar katalogus, techninę dokumentaciją ir kitokią teismo ekspertizėms reikalingą informaciją. Įstatyme įtvirtinto draudimo teismo ekspertui savarankiškai rinkti ar imti medžiagą, reikalingą ekspertizei, bet nepateiktą jam įstatymų nustatyta tvarka, tikslas – užtikrinti eksperto nepriklausomumą, ekspertizės išvados objektyvumą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie draudimai nebuvo pažeisti. Todėl apelianto nurodyta aplinkybė savaime nesąlygoja eksperto išvados neteisingumo.

Pažymėtina, jog ginčydamas byloje pateiktos eksperto išvados išsamumą ir patikimumą, apeliantas teigė, jog ekspertas nurodydamas, jog statinys nėra laikytinas nugriautu ir yra laikytinas konstrukcija (statinio pamatas), nepateikė išvadų dėl to, ar ginčo konstrukcija yra laikančioji, ar ji užtikrina statinio mechaninį atsparumą ir pastovumą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį, jog ekspertas į apelianto nurodytus klausimus išvados ir neprivalėjo pateikti, kadangi jie ekspertui teismo nutartimi dėl ekspertizės skyrimo, nebuvo pateikti (t. 2, b. l. 10-12). Be to, teismo vertinimu, apelianto keliami klausimai niekuo nesusiję su byloje sprendžiamu ginču, kadangi nustačius, jog ginčo konstrukcija nelaikytina nugriauta, turi būti vertinama, ar kreditorių susirinkimo metu priimtas sprendimas užbaigti jo nugriovimo darbus nepažeidžia kreditorių interesų, o ne keliami nauji klausimai dėl konstrukcijos paskirties, atsparumo ir tvirtumo.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog dėl ekspertizės akto, kaip įrodymų šaltinio, vertinimo kasacinis teismas yra suformavęs teisės aiškinimo praktiką, pagal kurią konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti paneigiami, t. y. atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Be to, ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2008). Nagrinėjamu atveju tarp bylos medžiagos ir eksperto išvados pirmosios instancijos teismas prieštaravimų nenustatė, priešingai, teismo vertinti Nekilnojamojo turto registro duomenys (t. 1, b. l. 18-22), Valstybinės teritorijų planavimo statybos inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus rašte išdėstyti teiginiai (t. 1, b. l. 23), patvirtino eksperto išvadą, jog nėra pagrindo ginčo statinio pripažinti pilnai nugriautu, todėl nėra pagrindo abejoti ir eksperto nustatytomis aplinkybėmis. Apeliantas taip pat pažymi, jog Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo pastatas yra nugriautas, kadangi tai patvirtina 2009 m. sausio 14 d. įrašas „nugriautas“ Nekilnojamojo turto registro išraše. Pagal Nekilnojamojo turto registro nuostatų 36 punktą nekilnojamasis daiktas, kuriam statyti, rekonstruoti ar atnaujinti (modernizuoti) reikia leidimo statyti naują statinį, leidimo rekonstruoti statinį ar leidimo atnaujinti (modernizuoti) pastatą, išregistruojamas, kai pateikiamas teisės aktų nustatytas dokumentas, patvirtinantis nekilnojamojo daikto žuvimo (nugriovimo, sugriovimo, sunykimo, sudegimo ir panašiai) faktą. Kaip matyti iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 m. lapkričio 10 d. rašto (t. 1, b. l. 23) BAB spaustuvei „Spindulys“ buvo atsisakyta išduoti pažymą apie statinio 7G4p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nugriovimą. Vertinant visus byloje esančius Nekilnojamojo turto registro išrašus (t. 1, b. l. 18-22, 64-72), matyti, jog statinius nugriovus, jie išregistruojami iš Nekilnojamojo turto registro, atitinkamai pažymint apie jų būklę „sunaikintas“, tuo tarpu ginčo objektas yra įregistruotas, duomenų apie jo sunaikinimą nėra, todėl vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, kuris teigia, jog Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys yra teisingi, kol jie įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčyti, bei vadovaujantis byloje esančių duomenų visuma, kuri nepaneigia ekspertizės išvadų apie ginčo objekto egzistavimą, laikytina, jog ginčo statinys nėra pilnai nugriautas ir laikytinas BAB spaustuvės „Spindulys“ nekilnojamuoju turtu, kuris turi būti realizuojamas ĮBĮ 33 straipsnio tvarka.

Apeliantas taip pat nurodo argumentus dėl galimo kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje akcentuojama, kad bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei skolininkei likviduojant skolų naštą. Todėl akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismui nustačius, o apeliacinės instancijos teismui patvirtinus išvadą, jog ginčo konstrukcija laikytina nenugriautu statiniu, galinčiu būti civilinių teisinių santykių objektu, turi būti keliamas klausimas dėl tokio bankrutuojančios įmonės turto pardavimo teisės aktų nustatyta tvarka, bet ne nugriovimo. Be to, galimybės parduoti minėtą turtą ir gauti už jį lėšas, kurios būtų skiriamos kreditorių interesų tenkinimui, yra realios, kadangi jau 2012 m. birželio 29 d. kreditorių susirikimo metu buvo pateiktas susipažinti UAB „Jungtinis turto centras“ pasiūlymas dėl turto pirkimo (t. 1, b.l. 24). Šios aplinkybės papildo pirmosios instancijos išvadas dėl ginčijamo kreditorių susirinkimo sprendimo neteisėtumo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog apeliantas tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teismui nurodė, jog suteikdamas atsakovui kreditą, banko naudai, pagal tarp šalių pasirašytas kreditavimo sutartis buvo įkeistas visas turtas esantis (duomenys neskelbtini), taip pat nuomos teisė į šį žemės sklypą. Bankas sutiko perimti atsakovo turtą už kainą nurodytą Turto perdavimo – priėmimo akte (t. 1, b. l. 60), tikėdamasis jog ateityje neatsiras kitų asmenų galinčių turėti teisių į žemės sklypo nuomos teisę. Pažymėtina, jog perdavimo aktas patvirtina, jog bankui buvo perduotas ne visas minėtame sklype esantis turtas, o jo dalis, t. y. ginčo pastato tarp perduotų nekilnojamojo turto objektų nėra. Be to, bankas, turėdamas galimybę susipažinti su Nekilnojamojo turto registro duomenis, ir žinodamas, jog jam perduotas ne visas turtas, turėjo įvertinti, kad pasikeitus statinio savininkui gali būti keliamas klausimas dėl statinio eksploatacijai būtino žemės sklypo suformavimo ir nuomos teisių į jį statinio savininkui sukūrimo. Šiuo atveju vertinant Banko galimybę žinoti apie visus nuomojamame žemės sklype esančius statinius, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ginčo pastatas buvo įkeistas Bankui užtikrinant BAB „Spindulys“ skolinių įsipareigojimų įvykdymą (t. 1, b. l. 45-48). Bankas yra verslo subjektas, todėl jis sudarydamas sandorius prisiima ir tam tikrą riziką, kuri pasiteisina ne visais atvejais. Bankas turėjo galimybę prieš perimdamas įkeistą turtą, įsitikinti perimamo turto būkle ir galimais jo naudojimosi apribojimais. Kaip matyti iš paties Banko byloje pateikto 2012 m. rugpjūčio 1 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (t. 1, b. l. 64-72) kitų statinių, buvusių minėtame žemės sklype, nuosavybės teisės įrašai yra panaikinti Pažymų apie statinio nugriovimą pagrindu, o pastato unikalus Nr. 1996-3005-4054, aprašyto p. 2.3 nuosavybės teisė įregistruota Akcinės bendrovės spaustuvės „Spindulys“. Todėl apelianto argumentai, kad minėtas pastatas yra sunaikintas ir neegzistuoja kaip nekilnojamojo turto vienetas atmetami kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors apeliantas ir yra didžiausią reikalavimą bankrutuojančiai įmonei turintis kreditorius, tačiau tai nereiškia, jog sprendžiant dėl bankrutuojančios įmonės turto realizavimo tvarkos, turi būti paisomi tik jo interesai, kadangi bankroto proceso tikslas yra bankrutuojančios įmonės ir visų jos kreditorių turtinių interesų įgyvendinimas ir apsauga. Atskirajame skunde apeliantas taip pat kelia klausimą dėl pakartotinės ekspertizės paskyrimo byloje. Jo nuomone, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas trečiojo asmens prašymą dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo, neužtikrino proceso šalių lygiateisiškumo. Remiantis CPK 185 straipsniu, kuriame įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Ekspertizės išvada vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir teismui neprivaloma (CPK 218 straipsnis), tačiau teismas įvertina ekspertų išvadą, atsižvelgdamas į jos teiginių ryšį su kitais įrodymais, ir privalo patikrinti, ar išvada neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2006). Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus, tarp jų ir teismo ekspertizės aktą. Pažymėtina, kad CPK 219 straipsnyje nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę ir tik esant atitinkamoms įstatyme nustatytoms sąlygoms. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartyje dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo byloje išdėstytais motyvais, kad pakartotinės ekspertizės paskyrimui pagrindų nėra.

Esant išdėstytoms aplinkybėms teismas sprendžia, jog atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Netenkinti atskirojo skundo.

Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                                   Egidija Tamošiūnienė