Administracinė byla Nr. A520-1568/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02060-2010-4
Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. liepos 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pareigūnų valstybinės pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu prašė teismo: 1) panaikinti 2010 m. balandžio 21 d. atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) sprendimą Nr. 1D-4970 (2); 2) solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės priteisti 147,24 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kurio 4 straipsnio 1 dalimi yra įtvirtintas mokėtų valstybinių pareigūnų pensijų dydžio sumažinimas, o 5 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas mokamą valstybinės pareigūno pensijos dydį susiejo su tam tikrų pajamų turėjimu ir dar kartą įtvirtino jos sumažinimą. Teigė, jog šiuo atveju ir taip sumažinus pensijos dydį dėl socialinės padėties yra diskriminuojamas dirbantis asmuo, kuriam mokama pareigūno pensija. Pažymėjo, jog VRM, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, 1 ir 2 priede nurodytas formules, pareiškėjui 2010 m. vasario 28 d. neišmokėjo 147,24 Lt valstybinės pensijos dalies. Minėtas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais. Atsižvelgęs į tai, kad iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų VRM veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėta visa priklausanti valstybinė pensija, pareiškėjas teigė, kad abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalis pagal analogiją).
Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovai nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinasis įstatymas, kurio pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, tuo metu galiojo, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teigė, jog pareiškėjas, reikalaudamas iš VRM ir Lietuvos valstybės turtinės žalos atlyginimo, neįrodė, kad minėta institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Pažymėjo, jog pareigūnų ir karių pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą
Tarnyba nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius koeficientą pareiškėjo R. K. pensijos dydis perskaičiuotas: 397,20 Lt x 0,8836 = 350,97 Lt. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitoje institucijoje, pateiktą 2010 m. vasario 23 d. sąrašą pareiškėjas R. K. 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, jo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai nustatytas koeficientas yra 0,7122 (K = 0,7122), apskaičiuotas pagal įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Pritaikius šį koeficientą pareiškėjui 2010 m. vasario mėnesį už 2010 m. sausio mėnesį buvo išmokėta 249,96 Lt dydžio pensija (350,97 Lt x 0,7122 = 249,96 Lt). Pažymėjo, kad įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato. Be to, Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip negu nustato įstatymas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies, priteisė R. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 2 228,48 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kitą pareiškėjo R. K. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi, Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija). Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Darė išvadą, jog pareiškėjo pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas. Konstatavo, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.
Teismas, vadovaudamasis Tarnybos pažyma Nr. 11D(P)-6487, darė išvadą, kad pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 2 228,48 Lt (7 019,40 – 4 790,92 = 2228,48). Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas minėtu nutarimu pavirtino Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų konstitucingumą, konstatavo, kad Vidaus reikalų ministerija, mokėdama pareiškėjui 350,97 Lt dydžio valstybinę pareigūnų ir karių pensiją nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. rugsėjo 1 d., veikė teisėtai ir pagrįstai. Sprendė, kad neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui R. K. priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.
Teismas nurodė, kad VRM sprendimų teisėtumas pareiškėjo teisių gynybai neturi įtakos, nes pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką. Konstatavo, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl VRM 2010 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. 1D-4970 (2) panaikinimo nėra.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimo dalį dėl tenkinto pareiškėjo reikalavimo ir jį atmesti. Jei šį atsakovo apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuspręstų atmesti, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinis pagrindas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, nepagrįstai tenkino iš dalies pareiškėjo skundą ir priteisė jam už atitinkamą laikotarpį neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Pažymi, jog, kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintoms valstybinėms pensijoms atstatyti nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padavė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo apeliacinio skundo.
Pareiškėjas R. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, išspręsti bylą iš esmės ir priteisti iš atsakovų VRM ir Lietuvos valstybės visą likusią neišmokėtą pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.
Pareiškėjas atsiliepime nurodo, jog aplinkybė, kad pareiškėjui mokamos sumažintos valstybinės pensijos metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimą, nes ir Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo taikymas, sumažinant pareigūnų ir karių valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas teigia, jog jo teisės reikalauti priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nepaneigia ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011. Daro išvadą, jog jo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Remiasi Konstitucijos 29 straipsniu, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu. Teigia, kad neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas diskriminuotų pareiškėją lyginant su kitais Lietuvos Respublikos pensininkais, nes kitų kategorijų pensininkams paskirtos pensijos yra atkurtos ir išmokami patirti praradimai dėl pensijų sumažinimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas bei pareiškimas dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo atmestini.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. K. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.
Iš byloje esančio Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 11SP-1655 matyti, jog R. K. nuo 2007 m. gegužės 17 d. neterminuotai paskirta 397,20 Lt pensija (b. l. 6). Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, 5 straipsnio 1 dalimi bei įstatymo 2 priedu, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas R. K. 2010 m. kovo 29 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu mokėti jam paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 48). Vidaus reikalų ministerija 2010 m. balandžio 21 d. raštu Nr. 1D-4970-(2) nurodė, kad mokėti pareiškėjui 397,20 Lt dydžio pensiją ir išmokėti nepriemoką Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo (b. l. 49). Pareiškėjas 2010 m. liepos 2 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 1D-4970-(2); solidariai iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės priteisti 147,24 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (b. l. 1–5). Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą priteisė R. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 2 228,48 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kitą pareiškėjo R. K. skundo dalį atmetė.
Pažymėtina, jog, nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1812/2013, 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-930/2013, kt.).
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.
Nagrinėjamoje byloje iš pareiškėjo skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. 1D-4970-(2) matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8836) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 350,97 Lt. Kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę pareiškėjui mokėtina valstybinė pensija buvo dar kartą perskaičiuota bei sumažinta (b. l. 49).
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Šiame nutarime taip pat konstatuota, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog tai savaime nereiškia, kad Konstitucijai prieštarauja ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuojamos „Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos“. Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, pensijos skirtumas, kuris susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, pareiškėjui negali būti grąžintas.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.
Pažymėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XI-2195, kuriuo ginčui aktualus Laikinojo įstatymo 5 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios.
Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 28 d. pažyma Nr. 11D(P)-6487 (b. l. 70) patvirtina, jog pareiškėjui paskirta pensija, kuri buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. rugpjūčio mėnesio (imtinai) buvo dar kartą perskaičiuota ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Pensiją perskaičiavus tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį minėtu laikotarpiu pareiškėjui būtų buvę išmokėta 7 019,40 Lt pensijos, tačiau pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį realiai pareiškėjui išmokėta 4 790,92 Lt pensijos. Taigi pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. iš viso susidarė 2 228,48 Lt dydžio nepriemoka (7 019,40 Lt – 4 790,92 Lt).
Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisė pareiškėjui pirmiau nurodytą 2 228,48 Lt dydžio pensijos nepriemoką, kurios dydį patvirtina byloje esantys duomenys. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoka priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kt.).
Atsakant į pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, jog neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas diskriminuotų pareiškėją lyginant su kitais Lietuvos Respublikos pensininkais, pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai priteisė pareiškėjui tą jam priklausančios valstybinės pensijos dalį, kuri jam buvo neišmokėta būtent dėl tų įstatymo nuostatų, kurios buvo pripažintos antikonstitucinėmis, taikymo. Tai atitinka pirmiau nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., ir teigia, jog Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Su šiuo atsakovo teiginiu teisėjų kolegija nesutinka.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Šioje nutartyje visapusiškai išnagrinėtas Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimas, kurį atsakovas iš naujo kelia apeliaciniame skunde.
Pabrėžtina, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikytinas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai išmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualią administracinių teismų praktiką bei padarė teisingas išvadas, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo tik į ateitį atmestinas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimas dėl prisidėjimo prie atsakovo apeliacinio skundo atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.
Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintoms valstybinėms pensijoms atstatyti nėra skirtos. Teigia, jog asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2010 m. liepos 2 d., t. y. iki pirmiau aptarto nagrinėjamai bylai aktualaus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kurio įsigaliojimo terminas buvo atidėtas 2012 m. rugsėjo 21 d., priėmimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką įgyvendinimo termino, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 atsižvelgusi į tai, kad šio įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinusi valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, sprendė, kad toks įpareigojimas gali būti įgyvendintas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2013 m. liepos 12 d. Atsakovo apeliacinis skundas nagrinėjamoje byloje paduotas 2013 m. kovo 19 d. Apeliaciniame skunde atsakovas, prašydamas pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nepateikia naujų argumentų bei įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad sprendimas, kuris įsiteisėja 2013 m. liepos 16 d., negalės būti įvykdytas dėl to, jog asignavimų poreikis bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą. Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais jis grindžia minėtą savo prašymą, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti šį prašymą. Įvertinusi tai, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegija šį atsakovo prašymą atmeta.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo apeliacinio skundo atmesti.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašymą pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė