Administracinė byla Nr. P-92-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01482-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), išnagrinėjo pareiškėjos V. Ž. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-418/2013 pagal pareiškėjos V. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinei medicinos ekspertizės komisijai ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl pažymos panaikinimo, įpareigojimo pakeisti įsakymą bei vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėja V. Ž. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – ir CMEK) 2012 m. gegužės 4 d. pažymą Nr. 2255; 2) įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Vilniaus AVPK) pakeisti 2012 m. gegužės 4 d. įsakyme Nr. 10-TE-322 (toliau – ir Įsakymas) nurodytą atleidimo pagrindą, t. y. vietoje žodžių „Vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir jo paties prašymu“ įrašyti žodžius „Vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu“; 3) priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus AVPK viršininkas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2012 m. gegužės 6 d. atleido pareiškėją iš Personalo skyriaus Personalo valdymo poskyrio specialistės vyresniosios inspektorės pareigų, nors turėjo būti atleista vadovaujantis 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu – kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai CMEK išvadai. Pareiškėja teigė, jog ginčijamas CMEK sprendimas lėmė neteisėtą pareiškėjos atleidimą iš vidaus tarnybos. Ji negalėjo eiti pareigų vidaus tarnyboje, kurioms tinkamumo sveikatos būklės reikalavimai nustatyti pagal Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose švietimo įstaigose Vidaus reikalų ministerijos siuntimu, bei Vidaus tarybos sistemos pareigūnams sąvado, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. IV-380/V-618 (2012 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. IV-291/V-308 redakcija) (toliau – ir Sąvadas) III skiltį (Sąvado 80.1 p.).

Pareiškėja akcentavo, kad ji netinkama tolimesnei tarnybai pagal I, II ir III sąvado skiltis. CMEK 2012 m. gegužės 4 d. pažyma Nr. 2255 buvo išduota pažeidžiant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1V-299 patvirtinto Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 22, 4.3, 56, 65 punktus. Pareiškėja taip pat nurodė, jog buvo netinkamai pritaikytos Sąvado nuostatos.

Pareiškėja nurodė, kad medicininiai duomenys patvirtina nuolatinį pareiškėjos akių ligų progresavimą ir regos blogėjimą. Pareiškėja taip pat paaiškino, kad sveikatos būklę 2012 m. balandžio 24 d. oftalmologo kabinete tikrino darbuotoja, kuri, pareiškėjos manymu, neturi gydytojo oftalmologo profesinės kvalifikacijos. Po pareiškėjos patikros darbuotoja pakvietė gydytoją P. P.. Abu nurodė, kad pareiškėja netinkama tolimesnei tarnybai ir gali nebetęsti gydytojų apžiūros, kad jie nėra įgalioti priimti galutinį sprendimą, todėl pareiškėjai reikės 2012 m. balandžio 25 d. pakartotinai ateiti, kai bus gydytoja A. G., kuri ir priims galutinį sprendimą – ekspertinę išvadą. Pareiškėjai 2012 m. balandžio 25 d. atvykus, ši gydytoja pareiškėjos sveikatos būklės netikrino, tačiau informavo, kad pagal medicininius dokumentus pareiškėja yra tinkama tolesnei tarnybai tik pagal Sąvado III skiltį. Pareiškėjai pasakius, kad 2012 m. balandžio 24 d. po apžiūros darbuotoja ir gydytojas jai pasakė, jog ji nėra tinkama tolesnei tarnybai apskritai, gydytoja supyko ir pakeltu tonu informavo pareiškėją, kad tik ji šiuo klausimu gali priimti sprendimus, o jeigu tiriamajai kyla klausimų, ji gali palydėti pareiškėją pas CMEK pirmininką. Pareiškėjos teigimu, ji gydytojai pateikė turimus medicininius dokumentus apie jos sveikatos būklę, tačiau gydytoja jų nevertino.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras (toliau – ir atsakovas, Medicinos centras) atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad CMEK 2012 m. balandžio 24 d. gavo Vilniaus AVPK 2012 m. balandžio 17 d. siuntimą atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę dėl atitikimo Sąvado II skilčiai. Pareiškėja buvo atsiųsta į CMEK, nurodant Aprašo 10.3 punktą (ekspertizės pagrindas) – kai numatoma perkelti ar skirti į kitas pareigas, kurioms numatyti tinkamumo vidaus tarnybai didesni sveikatos būklės reikalavimai, o tai reiškia, kad ji pretendavo į kitas pareigas, kurioms taikomi didesni sveikatos būklės reikalavimai, tačiau ji pati klausimyne nurodė, kad yra netinkama tolesnei vidaus tarnybai, tai patvirtindama savo parašu.

Atsakovas paaiškino, kad CMEK, įvertinusi surinktus ir turimus medicininius dokumentus, gautus iš pareiškėjos medicininius dokumentus, patikrinusi nustatytą gydytojų specialistų pareiškėjos sveikatos būklę, vadovaudamasi Sąvado 8.3, 87.3, 80.1 punktais, 2012 m. gegužės 4 d. priėmė ekspertinį sprendimą, kad pareiškėja yra tinkama vidaus tarnybai pagal Sąvade nustatytus tinkamumo sveikatos būklės reikalavimus, tačiau negali eiti pareigų vidaus tarnyboje, kur tinkamumo sveikatos būklės reikalavimai nustatyti pagal Sąvado II skiltį; gali eiti pareigas vidaus tarnyboje, kurioms tinkamumo sveikatos būklės reikalavimai nustatyti pagal Sąvado III skiltis be teisės naudotis ginklu, kol tęsiamas psichiatrinis medikamentinis gydymas.

Atsakovas teigė, kad CMEK nepažeidė Aprašo 22 punkto, nes pareiškėjos netinkamumas vidaus tarnybai pagal Sąvado II skiltį buvo konstatuotas, gydytojai oftalmologei (Aprašo 22.5 p.) įvertinus jos sveikatos būklę, atlikus būtinus tyrimus ir surinkus ekspertiniam sprendimui priimti pagal aprašo nuostatas būtinus medicininius dokumentus. Pareiškėja su CMEK gydytojos oftalmologės 2012 m. balandžio 25 d. ekspertine išvada buvo tą pačią dieną pasirašytinai supažindinta. Atsakovas akcentavo, jog pareiškėjos tinkamumas tolesnei vidaus tarnybai buvo vertinamas pagal siuntime įrašytą Sąvado II skiltį. Tačiau, atsižvelgus į Aprašo 73.2 punktą, buvo įvertintas ir jos tinkamumas tolesnei vidaus tarnybai pagal Sąvado III skiltį.

Atsakovas pabrėžė, jog priimtas ekspertinis sprendimas, vertinant Sąvado 80.1 punktą ir 87.3 punktą, nepaisant rekomendacijos riboti fizinį krūvį, ir išvados, kad dėl nustatyto regėjimo pareiškėja gali naudotis ginklu, nedaro pareiškėjos netinkama tolesnei vidaus tarnybai pagal Sąvado III skiltį ir neriboja jos galimybių pagal sveikatos būklę atitikti fizinio pasirengimo reikalavimus pagal III lygį bei vykdyti jai pavestas pagal pareigybės aprašymo funkcijas, kurios pagal sveikatos būklės reikalavimus yra priskirtos Sąvado III skilčiai ir III lygiui dėl fizinio pasirengimo.

Atsakovas teigė, kad nėra pagrindo panaikinti Įsakymo, nes pareiškėja pati išreiškė valią būti atleidžiama.

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka.

Atsakovas paaiškino, jog Vilniaus AVPK 2012 m. balandžio 17 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas leisti dalyvauti atrankoje į laisvas Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio, 11 kategorijos) pareigas. Todėl pareiškėjai 2012 m. balandžio 17 d. buvo išduotas siuntimas atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę.

Atsakovas pažymėjo, kad CMEK 2012 m. gegužės 4 d. specializuotosios medicininės ekspertizės pažymos Nr. 2255 4 punkte nurodyta, jog pareiškėja gali eiti pareigas vidaus tarnyboje, kurioms tinkamumo sveikatos būklės reikalavimai nustatyti pagal Sąvado III skiltis. Be teisės naudotis ginklu, kol tęsiamas psichiatrinis medikamentinis gydymas. Atsakovas nurodė, kad 2012 m. gegužės 4 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas atleisti iš vidaus tarnybos ir Vilniaus AVPK viršininkas, atsižvelgęs į pareiškėjos prašymą bei vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Įsakymu atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos byloje reiškiamus reikalavimus, konstatavo, jog negali priimti sprendimo už CMEK iš naujo neatlikus specializuotosios medicininės ekspertizės ir pakeisti esamą išvadą. Teismo vertinimu, siuntimas į CMEK pareiškėjai buvo duotas siekiant nustatyti, ar ji gali dalyvauti atrankoje į pareigas, kurioms nustatyti didesni sveikatos reikalavimai, todėl ir išvados, kurios padarytos vykdant siuntimo sąlygas, nesusijusios su pareiškėjos atleidimu iš pareigų.

Teismas atmetė skundo reikalavimą pakeisti Įsakymą ir pažymėjo, kad Statuto 55 straipsnyje nustatyta, jog pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą paties prašymu (Statuto 53 str. 1 d. 1 ir 12 p.) ir pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną praėjus 14 kalendorinių dienų terminui, o vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, sutikimu, – ir nepasibaigus šiam terminui. Teismas nustatė, kad pareiškėja prašė ją atleisti 2012 m. gegužės 6 d., gavus vadovo sutikimą pareiškėja buvo atleista jos nurodytą dieną. Teismas pažymėjo, jog dėl to, kad pareiškėja neginčijo viso Įsakymo, o pakeisti Įsakymo teismas nenustatė pagrindo, todėl negali būti priteisiamas ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką.

Teismas nurodė, kad pareiškėja ginčija 2012 m. gegužės 4 d. pažymos Nr. 2255 dalį, kurioje nurodyta, kad pareiškėja gali eiti pareigas vidaus tarnyboje, kurioms nustatyti tinkamumo sveikatos būklės reikalavimai, nustatyti pagal Sąvado III skiltį, bet be teisės naudotis ginklu, kol tęsiamas psichiatrinis medikamentinis gydymas. Teismas konstatavo, jog ši pažymos dalis negalėjo sukelti pareiškėjai teisinių padarinių, nes buvo pripažinta, kad pareiškėja gali eiti toliau užimamas pareigas, tai reiškia, kad pareiškėja galėjo toliau užimti savo pareigas. Teismas pažymėjo, jog tam, kad būtų nustatyta, jog pareiškėja negali eiti užimamų pareigų, pareiškėja galėjo prašyti išduoti jai naują siuntimą į CMEK, kaip tai nustato Aprašo 10.1 ar 10.2 punktai.

Teismas, ištyręs bylos duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėja visada turėjo galimybę darbdaviui nurodyti ir pateikti atitinkamas pažymas apie jos sveikatos būklę, tačiau tokių pažymų neteikė netgi atlikdama privalomus fizinius pratimus. Todėl teismas konstatavo, jog pati pareiškėja pasirinko tokį elgesio variantą, o darbdaviui niekada nebuvo žinoma, kad pareiškėja pageidauja būti nusiųsta į CMEK pagal Aprašo 10.1 punkto ar 10.2 punkto nuostatas, todėl toks siuntimas ir nebuvo išduotas.

Teismas akcentavo, kad CMEK specializuotosios medicininės ekspertizės metu neturėjo vertinti, ar pareiškėja tinkama eiti pareigas, kurioms užimti reikalavimai nustatyti Sąvado III skiltyje, tačiau šis perteklinis tyrimas šiuo atveju teisinės reikšmės neturi, nes siuntimas buvo išduotas ne tuo tikslu, be to, jokios pareiškėjos teisės ar teisėti interesai nebuvo pažeisti, buvo nustatyta, kad ji gali eiti pareigas.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai nebuvo išduotas siuntimas į CMEK Aprašo 10.1 arba 10.2 punktų nustatyta tvarka, pripažino, jog pareiškėjos skundo dalis dėl CMEK 2012 m. gegužės 4 d. pažymos Nr. 2255 nuginčijimo negali būti tenkinama. Teismas akcentavo, jog pažyma buvo duota tik dėl dalyvavimo atrankoje į pareigas, kurioms nustatyti didesni sveikatos reikalavimai, nustatyta, kad pareiškėja negali užimti pareigų, kurioms reikalavimai nustatyti Sąvado II skiltyje, o šito sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo pareiškėja neginčija.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja neginčija dalies pažymos dėl negalimumo dalyvauti atrankoje, taip pat į tai, kad pažymos dalis, kurioje nustatyta, jog pareiškėja su išlyga gali eiti jos užimamas pareigas, negalėjo sukelti jokių teisinių padarinių pareiškėjai (ji nebūtų atleista), teismas nevertino pačios specializuotosios medicininės ekspertizės išvadų. Teismas konstatavo, jog šiuo atveju svarbu ir tai, kad dėl jokių diagnozių ginčo nėra, pareiškėja ir jos atstovas teigia, kad diagnozės nustatytos teisingai, bet tokios diagnozės turėjo būti vertinamos individualiai, kaip nurodyta Sąvado taikymo paaiškinimuose (80.1 p.).

Teismas pažymėjo, jog pareiškėja buvo siunčiama į CMEK vien tik dėl to, kad norėjo dalyvauti atrankoje į pareigas, kurioms nustatyti didesni sveikatos reikalavimai, nustatyta, kad pareiškėja toms pareigoms netinka, vadinasi sveikatos būklė įvertinta tinkamai. Kadangi pareiškėja nebuvo siunčiama į CMEK pagal Aprašo 10.1 ir 10.2 punktus, iš esmės skundžiama pažymos dalis dėl galimybės užimti einamas pareigas negalėjo turėti jokių teisinių padarinių bet kuriuo atveju. Be to, ši pažyma nesukėlė teisinių padarinių ir dėl to, kad pareiškėja savo noru paprašė atleisti ją iš pareigų, ir ji buvo atleista pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Dėl pareiškėjos nurodomų procedūros pažeidimų teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjos regėjimą tikrino gydytojas oftalmologas P. P., iš esmės to neginčija ir pareiškėja. Teismas padarė išvadą, jog tai atitinka Aprašo 22.5 punkto reikalavimus. Taip pat teismas pažymėjo, kad Aprašas leidžia priimti sprendimą atnaujinti ekspertizę (73.5 p.) po to, kai bus baigtas ištyrimas (gydymas). Teismas pabrėžė, jog iš pateiktų duomenų matyti, kad ekspertams reikėjo gauti duomenis iš Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro. Po to, kai tie duomenys buvo gauti, ekspertizė buvo užbaigta. Teismas pažymėjo, jog Apraše nėra reikalavimo, kad tiriamasis dalyvautų CMEK posėdyje. Teismas nustatė, kad su priimtu sprendimu pareiškėja buvo supažindinta.

Teismas konstatavo, kad skundžiamas ekspertinis sprendimas su atleidimu nėra susijęs, pareiškėja atleista jos pačios prašymu ir ji neginčija, kad prašymą padavė savo noru, niekas jos nevertė.

III.

Pareiškėja V. Ž. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas padarė klaidingas išvadas, vertindamas Aprašo nuostatas. Išvada, kad CMEK, vadovaudamasi Aprašo nuostatomis, turi atlikti tiriamojo specializuotąją medicininę ekspertizę tik dėl siuntime nurodyto siuntimo išdavimo pagrindo, yra klaidinga. Pareiškėja pažymėjo, kad Aprašo 4.3 punkte yra nustatyta, jog specializuotosios medicininės ekspertizės vienas iš pagrindinių uždavinių yra nustatyti pareigūno tinkamumą tolimesnei tarnybai. Vertindamas šią nuostatą teismas negalėjo padaryti išvados, kad sąvoka „tolimesnė tarnyba“ apima tik tiriamojo (pareigūno) numatomas eiti pareigas, t. y. kurias užimti pretenduoja tiriamasis. Teismas turėjo padaryti išvadą, kad CMEK specializuotosios ekspertizės metu teisėtai ir privalomai tikrino pareiškėją dėl jos sveikatos būklės atitikimo Sąvado II ir III skiltims. Be to, tokios pozicijos laikėsi ir CMEK pirmininkas bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtinęs, kad pareiškėjai buvo atlikta specializuotoji medicininė ekspertizė ir dėl pareigų, į kurias ji pretendavo ir kurias ėjo.

Pareiškėja teigė, kad CMEK neįvertino jos sveikatos būklės (nurodomi konkretūs duomenys), jog ji nerizikuodama savo sveikata ir neribodama fizinio krūvio niekada negalės atlikti vidaus tarnybos sistemos pareigūnų fizinio pasirengimo reikalavimų ir pareigūnų fizinio pasirengimo tikrinimo bei papildomų reikalavimų, susijusių su fiziniais ir praktiniais gebėjimais eiti tam tikras pareigas tam tikruose vidaus reikalų įstaigų padaliniuose. Pareiškėja pažymėjo, kad darytina pagrįsta išvada, jog pareiškėja neatitinka ir nebeatitiks pareigybės aprašyme įtvirtinto 6.8 punkto reikalavimo. Be to, CMEK savo 2012 m. gegužės 4 d. pažymoje Nr. 2255 nurodė, kad pareiškėja negali naudotis ginklu, kol tęsiamas psichiatrinis medikamentinis gydymas. Todėl, pareiškėjos nuomone, ir tai įrodo, kad esant tokiai CMEK išvadai, pareiškėja negalėdama naudotis ginklu, negalės atlikti šaudymo pratimų, numatytų Fizinio pasirengimo taisyklėse, negalės dalyvauti užtikrinant viešąją tvarką ir visuomenės saugumą masinių renginių metu, specialiose policijos priemonėse, todėl pareiškėja neatitinka ir nebeatitiks pareigybės aprašyme jai keliamų reikalavimų.

Pareiškėjos teigimu, turėjo būti konstatuotina, kad ji negali eiti specialisto pareigų ir tinkamai vykdyti pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų, o CMEK neobjektyviai įvertino pareiškėjos tinkamumą pareiškėjos užimamai pareigybei ir tokiu būdu pažeidė Aprašo 65 punkte nustatytą CMEK pareigą įvertinti tiriamosios vidaus tarnybos ypatybes. Jei CMEK būtų nepažeidusi specializuotosios medicininės ekspertizės atlikimo procedūrų, objektyviai įvertinusi visas aplinkybes dėl jos tinkamumo tolimesnei tarnybai ne tik pretenduojamoms pareigoms eiti, bet ir užimamoms pareigoms, būtų pripažinta, kad pareiškėja netinkama tolimesnei tarnybai pagal Sąvado I, II ir III skiltis, todėl, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, turėjo būti atleista iš vidaus tarnybos 2012 m. gegužės 5 d.

Pareiškėjos manymu, teismo nurodytos Aprašo 10.1 ar 10.2 punktuose numatytos galimybės pareigūnui būti pasiųstam į CMEK neturi būti vertinamos kaip reikšmingos šiai bylai teisingai išspręsti. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad CMEK pažymos Nr. 2255 dalis, kurioje nustatyta, jog pareiškėja su išlyga (bet be teisės naudotis ginklu, kol tęsiamas psichiatrinis medikamentinis gydymas) gali eiti užimamas pareigas vidaus tarnyboje, kurioms nustatyti tinkamumo sveikatos būklės reikalavimai pagal Sąvado III skiltis, negalėjo sukelti jokių teisinių padarinių pareiškėjai (ji nebūtų atleista), ir nepagrįstai nevertino pačios specializuotosios medicininės ekspertizės išvadų.  Pareiškėja pažymėjo, kad teismas, nevertindamas specializuotosios medicininės ekspertizės išvadų, nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnyje nustatytos pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, taip pat nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištirti.

Atsakovai Vilniaus AVPK ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinė medicinos ekspertizės komisija atsiliepimuose nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimais, nes teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovai pažymėjo, kad byla buvo išnagrinėta iš esmės, teismui nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialiosios bei proceso teisės normas, o visos teismo sprendime padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 7 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A438-418/2013) pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.

Iš Vilniaus AVPK pareigūnų pareigybių priskyrimo medicininėms skiltims sąrašo Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos eitos Personalo skyriaus Personalo valdymo poskyrio specialistės vyresniosios inspektorės pareigos yra priskiriamos Sąvado III skilčiai, todėl pagal CMEK 2012 m. gegužės 4 d. pažymos Nr. 2255 išvadas, neatsirado sąlygos pareiškėjai taikyti Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja siekė užimti Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, kurioms užimti sveikatos būklės reikalavimai turi atitikti Sąvado II skiltį. Todėl jai 2012 m. balandžio 12 d. buvo išduotas siuntimas atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę, pavedant ekspertams nustatyti jos sveikatos būklės tinkamumą užimti šias pareigas.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal Aprašo 10.3 ir 46 punktus, kai ekspertizė atliekama dėl pareigūno tinkamumo pareigoms į kurias numatoma jį perkelti, ekspertinį sprendimo dalyką sudaro pareigūno tinkamumo vidaus tarnybai pagal Sąvado skiltį naujoms pareigoms įvertinimas, t. y. ekspertizė atliekama tik naujų pareigų atžvilgiu, nevertinant pareigūno tinkamumo toms pareigoms, kurias jis eina iki perkėlimo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog toks ginčijamos ekspertizės pobūdis lemia, kad negali būti ginčo dalyku ekspertizės pagrįstumas dėl pareiškėjos tinkamumo Personalo skyriaus Personalo valdymo poskyrio specialistės vyresniosios inspektorės pareigoms, iš kurių ji buvo atleista, nes ginčijama ekspertize nebuvo tiriamas pareiškėjos tinkamumas užimti šias pareigas.

            Apeliacinės instancijos teismo teigimu, pareiškėjos subjektinėms teisėms – būti atleistai pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nedaro įtakos pareiškėjos nurodomi ekspertizės atlikimo procedūros pažeidimai, kurie nėra esminiai, nes neturi įtakos galutinėms išvadoms dėl pareiškėjos netinkamumo eiti pareigas vidaus tarnyboje pagal sąvado II skiltis bei tinkamumo eiti pareigas vidaus tarnyboje pagal Sąvado III skiltis. 

           Apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas pripažinti ją netinkama dėl sveikatos būklės vidaus tarnybai, yra nepagrįstas, nes tai būtų galima konstatuoti tik tuo atveju, jei tuo klausimu būtų buvusi priimta atitinkama CMEK išvada, t. y. būtų atliktas ekspertinis tyrimas dėl jos tinkamumo vykdyti vidaus tarnybą apskritai ir pareigas, kurias ji ėjo iki atleidimo arba esant neigiamai šiuo klausimu ekspertizės išvadai teismine tvarka tai būtų paneigta.

IV.

Pareiškėja V. Ž. 2015 m. birželio 4 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-418/2013.

Pareiškėja paaiškina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 7 d. nutartyje konstatavo, jog pagal Aprašo 10.3 ir 46 punktus, kai ekspertizė atliekama pagal pareigūno tinkamumo pareigoms, į kurias numatoma jį perkelti, pareigūnui ekspertizė atliekama tik naujų pareigų atžvilgiu, o pareigūno tinkamumas toliau eiti užimamas pareigas nėra ir neprivalo būti vertinamas, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-2-438/2015, padarė priešingą išvadą, t. y. kai pareigūnui, kuriam specializuotoji medicininė ekspertizė atliekama dėl jo tinkamumo pareigoms, į kurias numatoma jį perkelti, pareigūnui ekspertizė turi būti atliekama naujų pareigų atžvilgiu, nustačius, kad naujoms pareigoms pareigūno sveikatos būklė neatitinka keliamų reikalavimų, pareigūnų sveikatos būklė turi būti vertinama toliau, kol bus nustatyta, ar pareigūnas yra tinkamas vidaus tarnybai pagal kitas Sąvado skiltis, t. y. ar pareigūnas tinkamas vidaus tarnybai apskritai.

Pareiškėja prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais administracinės bylos atnaujinimo pagrindais bei teigia, kad ji yra nepraleidusi prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo termino, nes nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo priėmimo nepraėjo trys mėnesiai (ABTĮ 156 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja V. Ž. siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A448-418/2013, nurodydama, kad padarytas esminis materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant, turėjęs esminės įtakos priimant neteisėtą nutartį, ir būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 bei 12 p.).

Nagrinėdama ir vertindama prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, o vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą, Nr. 42916/04; Ryabykh prieš Rusiją, Nr. 52854/99; kt.).

Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. Kot prieš Rusiją, Nr. 20887/03). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. Protsenko prieš Rusiją, Nr. 13151/04). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. Shchurov prieš Rusiją, Nr. 40713/04).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Be to, pažymėtina, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 156 str. 2 d.).

Iš minėtos ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatos matyti, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, bet ir nuo turėjimo sužinoti apie tokias aplinkybes momento. Nustačius, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis subjektas apie jo nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą turėjo sužinoti anksčiau nei jo nurodomas sužinojimo momentas, prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo nurodomo sužinojimo momento, bet nuo turėjimo sužinoti apie nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą momento (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto trijų mėnesio termino pradžios nustatymas skiriasi nuo reiškiamo proceso atnaujinimo pagrindo bei prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A448-418/2013 grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 bei 12 punkte įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais – padarytas esminis materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant, turėjęs esminės įtakos priimant neteisėtą nutartį, ir būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuota nuostata, kad prašant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ar 12 punkto pagrindais terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti turi būti pradedamas skaičiuoti nuo baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 nutartį administracinėje byloje Nr. P-71-858/2015; 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009; 2008 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-33/2008; 2007 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P415-233/2007; 2005 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P15-69/2005).

Nustatyta, kad šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo paskelbta ir įsiteisėjo 2013 m. vasario 7 d., o pareiškėja prašymą atnaujinti procesą padavė 2015 m. birželio 4 d. (b. l. 152). Atsižvelgusi į pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodomus proceso atnaujinimo pagrindus (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 ir 12 p.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašymas atnaujinti procesą galėjo būti pateiktas per tris mėnesius nuo 2013 m. vasario 7 d., t. y. iki 2013 m. gegužės 7 d., tačiau pareiškėja prašymą pateikė tik 2015 m. birželio 4 d., t. y. praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo termino tokį prašymą paduoti pabaigos.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti skaičiuoti nuo pareiškėjos nurodomos datos – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo kitoje administracinėje byloje priėmimo, nes, vertinant, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą dėl padaryto esminio materialiosios teisės normos pažeidimo ją taikant, svarbi tokios teisės normos aiškinimo bei taikymo praktika, buvusi teismo sprendimo priėmimo metu, o ne atsiradusi vėliau.

Atsižvelgus į nustatytą aplinkybę, teisėjų kolegija konstatuoja, jog, vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, termino paduoti prašymą atnaujinti procesą praleidimas sudaro pagrindą atsisakyti atnaujinti procesą.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjos pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas dviem ABTĮ 153 straipsnyje nustatytais pagrindais – padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), ir kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, pareiškėjui būtina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (pvz., 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Taip pat akcentuotina, kad atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, teigdama, kad procesas šioje administracinėje byloje turi būti atnaujintas, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-2-438/2015, pateiktais išaiškinimais, tačiau prašyme atnaujinti procesą pareiškėja tik pacituoja nurodytoje byloje padarytas išvadas dėl Aprašo 10 ir 46 punktų, tačiau jų visiškai nesusieja su šioje administracinėje byloje nagrinėtomis ir įvertintomis bylos faktinėmis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šios administracinės bylos ir administracinės bylos Nr. I-2-438/2015 aplinkybes, pirmiausia pažymi, kad administracinėje byloje Nr. I-2-438/2015 buvo sprendžiamas norminio teisės akto teisėtumas ne pagal prašymą ištirti šio akto teisėtumą dėl nagrinėjamos individualios bylos (ABTĮ 111 str.), o pagal abstraktų prašymą (ABTĮ 110 str.). Šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Aprašo 10.3 ir 46 punktų nuostatas aiškino ir taikė atsižvelgdamas į individualias bylos aplinkybes bei pareikštus pareiškėjos skundo reikalavimus, įvertinęs teisines pasekmes, kurių pareiškėja siekė kreipdamasi į teismą su skundu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimtoje nutartyje, kuria atmestas pareiškėjos apeliacinis skundas, konstatavo, kad pagal Aprašo 10.3 ir 46 punktus, kai ekspertizė atliekama dėl pareigūno tinkamumo pareigoms, į kurias numatoma jį perkelti, ekspertinį sprendimo dalyką sudaro pareigūno tinkamumo vidaus tarnybai pagal Sąvado skiltį naujoms pareigoms įvertinimas, t. y. ekspertizė atliekama tik naujų pareigų atžvilgiu, nevertinant pareigūno tinkamumo toms pareigoms, kurias jis eina iki perkėlimo. Teismas konstatavo, jog toks ginčijamos ekspertizės pobūdis lemia, kad negali būti ginčo dalyku ekspertizės pagrįstumas dėl pareiškėjos tinkamumo Personalo skyriaus Personalo valdymo poskyrio specialistės vyresniosios inspektorės pareigoms, iš kurių ji buvo atleista, nes ginčijama ekspertize nebuvo tiriamas pareiškėjos tinkamumas užimti šias pareigas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-2-438/2015, iškeltoje pagal Lietuvos Respublikos Seimo nario abstraktų prašymą ištirti, ar Aprašo 46 punkto nuostata „Pareigūnams, kuriems ekspertizė atliekama dėl aprašo 10.3 ir 10.4 punktuose nurodytų priežasčių, ekspertinis sprendimas priimamas vadovaujantis Sąvado skiltimi, atitinkančia siuntime nurodytų pareigų, į kurias bus skiriamas pareigūnas, pavadinimą, su Sąvado nuoroda „pareigūnai“. Tokiu atveju CMEK, priimdama ekspertinį sprendimą, įvertina pareigūno tinkamumą vidaus tarnybai pagal Sąvado skiltį naujoms pareigoms“ atitinka Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 2 ir 3 punktus, taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 4 straipsnio 2 ir 4 punktus, 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

Administracinėje byloje Nr. I-2-438/2015 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad Aprašo 46 punktas (2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 1V-710 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintam asmens sveikatos priežiūros tinkamumo principui, o norminės administracinės bylos dalį dėl Aprašo 46 punkto (2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 1V-710 redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 4 straipsnio 2 ir 4 punktams, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 2 ir 3 punktams nutraukė.

Aptariamoje norminėje administracinėje byloje teismas padarė išvadą, kad susiklosčius situacijai, kai specializuotosios medicininės ekspertizės metu, nepriklausomai, dėl kurios priežasties, nurodytos Aprašo 10 punkte, ji atliekama, nustatomas toks pareigūno sveikatos sutrikimas, dėl kurio jis negali būti pripažintas tinkamu vykdyti vidaus tarnybos funkcijas, aprašytas atitinkamoje Sąvado skiltyje, pareigūno sveikatos būklė vertinama toliau ir nustatoma, ar pareigūnas yra tinkamas vidaus tarnybai pagal kitas Sąvado skiltis. Jeigu nustatomi tokie sveikatos sutrikimai, kurie neleidžia eiti pareigų pagal nei vieną Sąvado skiltį, vadinasi, pareigūnas nėra tinkamas vidaus tarnybai apskritai.  

Šioje administracinėje byloje pateiktu skundu pareiškėja prašė panaikinti CMEK 2012 m. gegužės 4 d. pažymą Nr. 2255 ir įpareigoti Vilniaus AVPK pakeisti 2012 m. gegužės 4 d. įsakyme Nr. 10-TE-322 nurodytą atleidimo pagrindą, vietoje žodžių „Vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir jo paties prašymu“, įrašyti žodžius „Vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu“; priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką. Teismui pateiktu skundu pareiškėja siekė, kad būtų panaikintas ekspertinis sprendimas dėl jos tinkamumo / netinkamumo tarnybai, pakeistas jos atleidimo iš tarnybos pagrindas. Pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta, kad pareiškėja ginčija 2012 m. gegužės 4 d. pažymos Nr. 2255 dalį, kurioje nurodyta, kad pareiškėja gali eiti pareigas vidaus tarnyboje, kurioms nustatyti tinkamumo sveikatos būklės reikalavimai, nustatyti pagal Sąvado III skiltį, bet be teisės naudotis ginklu, kol tęsiamas psichiatrinis medikamentinis gydymas. Teismas konstatavo, jog ši pažymos dalis negalėjo sukelti pareiškėjai teisinių padarinių, nes buvo pripažinta, kad pareiškėja gali eiti toliau užimamas pareigas, tai reiškia, kad pareiškėja galėjo toliau užimti savo pareigas. Teismas pažymėjo, jog tam, kad būtų nustatyta, jog pareiškėja negali eiti užimamų pareigų, pareiškėja galėjo prašyti išduoti jai naują siuntimą į CMEK, kaip tai nustato Aprašo 10.1 ar 10.2 punktai.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą konstatavęs, kad pareiškėja neginčijo pažymos dalies dėl negalimumo dalyvauti atrankoje, o pažymos dalis, kurioje nustatyta, jog pareiškėja su išlyga gali eiti jos užimamas pareigas, negalėjo sukelti jokių teisinių padarinių pareiškėjai (ji nebūtų atleista). Teismas taip pat akcentavo, jog nėra ginčo dėl pareiškėjai nustatytų diagnozių, o diagnozės turėjo būti vertinamos individualiai, kaip nurodyta Sąvado 80.1 punkte. Be to, teismas sprendimą motyvavo ir tuo, jog CMEK pažyma nesukėlė teisinių padarinių ir dėl to, kad pareiškėja savo noru paprašė atleisti ją iš pareigų, ir ji buvo atleista pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Apeliacinį skundą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas 2013 m. vasario 7 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų nepakeitė. Taigi šioje byloje buvo išnagrinėtos ir įvertintos esminę reikšmę turinčios faktinės bylos aplinkybės, susijusios su konkrečiu pareiškėjos siuntimu į CMEK bei pareiškėjos atleidimu iš tarnybos pagal jos pačios prašymą, bei padarytos išvados, kad pareiškėjos skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir netenkintini. Kaip jau minėta, administracinėje byloje Nr. I-2-438/2015 teikiant išaiškinimus, tokios pat ar panašaus pobūdžio faktinės aplinkybės nebuvo vertinamos.

Taip pat pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju reikšminga yra ir tai, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit. Šis principas dėl įstatymų grįžtamosios galios negalimumo taikytinas ir teismo precedentui kaip teisės šaltiniui. Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tas pačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas, šis principas negali būti taikomas ankščiau išnagrinėtoms byloms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Lietuvos vyriausiojo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P520-40/2012; 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje P-71-858/2015).

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjos nuoroda į vėlesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtą bylą, apskritai nesudaro pagrindo vertinti, ar priimant procesinį sprendimą pareiškėjos administracinėje byloje nebuvo padarytas materialiosios teisės pažeidimas, bei nustatyti, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos.

Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, siekiant atnaujinti procesą dėl to, kad buvo padarytas esminis materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant, turėjęs esminės įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį), būtina nustatyti dviejų aplinkybių visumą, t. y. nepakanka vien konstatuoti, jog konkrečioje byloje padarytas esminis materialiosios teisės normos pažeidimas, tačiau būtina nustatyti ir tai, kad dėl klaidingai išaiškintos ir pritaikytos teisės normos buvo priimtas neteisėtas sprendimas. Šiuo atveju pareiškėja prašyme nenurodė tokių faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti minėtą proceso atnaujinimo pagrindą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytus argumentus, konstatuoja, jog pareiškėjos prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais ir paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą, todėl negali būti atnaujintas procesas šioje byloje pagal pateiktą prašymą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą yra netenkinamas bei atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-418/2013.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. Ž. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-418/2013 atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A438-418/2013 pagal pareiškėjos V. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinei medicinos ekspertizės komisijai ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl pažymos panaikinimo, įpareigojimo pakeisti įsakymą bei vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už visą priverstinės pravaikštos laiką, neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.