Baudžiamoji byla Nr. 2K-158-719/2019

                                                             Teisminio proceso Nr. 1-06-1-04033-2013-4

                                                             Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.6.2.1; 2.3.4.6.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties.

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu A. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš savo gyvenamosios vietos rajono ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir atlyginti dalį – 1 300 000 Eur turtinės žalos bankrutavusiai asociacijai futbolo klubui „(duomenys neskelbtini)“. A. L. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Priteista iš A. L. bankrutavusiai asociacijai futbolo klubui „(duomenys neskelbtini)“ 2 510 000 Eur turtinės žalos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė 

1.       A. L. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas asociacijos Panevėžio futbolo klubo „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – FK „(duomenys neskelbtini)“) prezidentas bei atlikdamas klubo kasininko funkcijas, nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. kaip atskaitingas asmuo per banką ir iš klubo kasos gavęs iš viso 14 958 167,94 Lt (4 332 184,88 Eur) lėšų klubo veiklos išlaidoms, iš gautos sumos į FK „(duomenys neskelbtini)“ kasą grąžinęs 6 291 639,94 Lt (1 822 184,84 Eur), o likusios 8 666 528 Lt (2 510 000 Eur) pinigų sumos panaudojimą pateisinęs juridinės galios neturinčiais, žinomai suklastotais dokumentais, pasisavino svetimą – FK „(duomenys neskelbtini)“ – didelės vertės turtą – 8 666 528 Lt (2 510 000 Eur), padarydamas FK „(duomenys neskelbtini)“ tokio pat dydžio turtinę žalą, būtent:

2010 m. iš klubo kasos pagal kasos išlaidų orderius ir pavedimais iš klubo AB „Swedbank“ sąskaitos gavęs 4 626 500 Lt (1 339 927 Eur), o grąžinęs į FK „(duomenys neskelbtini)“ kasą 1 173 700 Lt (339 927 Eur), siekdamas pateisinti neteisėtą 3 452 800 Lt (1 000 000 Eur) panaudojimą, pateikė FK „(duomenys neskelbtini)“ vyr. buhalterei Z. T., nežinančiai apie jo daromą nusikalstamą veiką, įtraukti į buhalterinę apskaitą juridinės galios neturinčius, žinomai suklastotus dokumentus – atstovavimo sutartis, susitarimus dėl užmokesčio, sąskaitas faktūras, pinigų išmokėjimo kvitus, kuriuose buvo įformintos realiai neįvykusios 3 452 800 Lt (1 000 000 Eur) vertės ūkinės operacijos su Moldovos Respublikos piliečiu – futbolo žaidėjų agentu I. C. (I. C.): 1) 2010 m. lapkričio 29 d. atstovavimo sutartį FKE-CARP-001; 2010 m. gruodžio 15 d. susitarimą dėl užmokesčio (atstovavimo sutarties FKE-CARP-001 priedas Nr. 1) dėl 350 000 Eur išmokėjimo už žaidėją M. A. (M. A.); 2010 m. gruodžio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 001 dėl 350 000 Eur komisinių sumokėjimo pagal 2010 m. lapkričio 29 d. sutarties FKE-CARP-001 priedą Nr. 1 ir 2010 m. gruodžio 28 d. pinigų išmokėjimo kvitą, serija BLN, Nr. 0546256, pagal sąskaitą faktūrą Nr. 001; 2) 2010 m. gruodžio 15 d. susitarimą dėl užmokesčio (atstovavimo sutarties FKE-CARP-001 priedas Nr. 2) dėl 350 000 Eur išmokėjimo už žaidėją D. S. M. L. (D. S. M. L.); 2010 m. gruodžio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 002 dėl 300 000 Eur komisinių sumokėjimo pagal 2010 m. lapkričio 29 d. sutarties FKE-CARP-001 priedą Nr. 2 ir 2010 m. gruodžio 28 d. pinigų išmokėjimo kvitą, serija BLN, Nr. 0546258, pagal sąskaitą faktūrą Nr. 002; 3) 2010 m. gruodžio 15 d. susitarimą dėl užmokesčio (atstovavimo sutarties FKE-CARP-001 priedas Nr. 3) dėl 300 000 Eur išmokėjimo už žaidėją U. C. U. (U. C. U.), 2010 m. gruodžio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 003 dėl 350 000 Eur komisinių sumokėjimo pagal 2010 m. lapkričio 29 d. sutarties FKE-CARP-001 priedą Nr. 3 ir 2010 m. gruodžio 28 d. pinigų išmokėjimo kvitą, serija BLN, Nr. 0546254, pagal sąskaitą faktūrą Nr. 003, taip imituodamas FK „(duomenys neskelbtini)“ lėšų išmokėjimą I. C., nors pastarasis pagal įformintus dokumentus jokių paslaugų klubui nesuteikė ir pinigų realiai negavo, taip pasisavino 3 452 800 Lt (1 000 000 Eur);

tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. iš klubo kasos pagal kasos išlaidų orderius ir pavedimais iš FK „(duomenys neskelbtini)“ AB banko „Snoras“ sąskaitos gavęs 7 094 440 Lt (2 054 691,84 Eur), o į FK „(duomenys neskelbtini)“ kasą grąžinęs 3 459 000 Lt (1 001 795,64 Eur), siekdamas pateisinti neteisėtą 3 625 440 Lt (1 050 000 Eur) lėšų panaudojimą, pateikė FK „(duomenys neskelbtini)“ vyr. buhalterei Z. T., nežinančiai apie jo daromą nusikalstamą veiką, įtraukti į buhalterinę apskaitą juridinės galios neturinčius, žinomai suklastotus dokumentus – atstovavimo sutartis, susitarimus dėl užmokesčio, sąskaitas faktūras, pinigų išmokėjimo kvitus, kuriuose buvo įformintos realiai neįvykusios 3 625 440 Lt (1 050 000 Eur) ūkinės operacijos su Moldovos Respublikos piliečiu – futbolo žaidėjų agentu I. C.: 1) 2011 m. lapkričio 4 d. atstovavimo sutartį FKE-CARP-002; 2011 m. lapkričio 15 d. susitarimą dėl užmokesčio (atstovavimo sutarties FKE-CARP-002 priedas Nr. 1) dėl 350 000 Eur išmokėjimo už žaidėją Y. U. (Y. U.); 2011 m. lapkričio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 001 dėl 350 000 Eur komisinių sumokėjimo pagal 2011 m. lapkričio 4 d. sutarties FKE-CARP-002 priedą Nr. 1 ir 2011 m. lapkričio 30 d. pinigų išmokėjimo kvitą, serija BLN, Nr. 0546259, pagal sąskaitą faktūrą Nr. 001; 2) 2011 m. lapkričio 15 d. susitarimą dėl užmokesčio (atstovavimo sutarties FKE-CARP-002 priedas Nr. 2) dėl 350 000 Eur išmokėjimo už žaidėją V. K.; 2011 m. lapkričio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 002 dėl 350 000 Eur komisinių sumokėjimo pagal 2011 m. lapkričio 4 d. sutarties FKE-CARP-002 priedą Nr. 2 ir 2011 m. lapkričio 30 d. pinigų išmokėjimo kvitą, serija BLN, Nr. 0546260, pagal sąskaitą faktūrą Nr. 002; 3) 2011 m. lapkričio 15 d. susitarimą dėl užmokesčio (atstovavimo sutarties FKE-CARP-002 priedas Nr. 3) dėl 350 000 Eur išmokėjimo už žaidėją V. L.; 2011 m. lapkričio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 003 dėl 350 000 Eur komisinių sumokėjimo pagal 2011 m. lapkričio 4 d. sutarties FKE-CARP-002 priedą Nr. 3 ir 2011 m. lapkričio 30 d. pinigų išmokėjimo kvitą, serija BLN, Nr. 0546261, pagal sąskaitą faktūrą Nr. 003, taip imituodamas FK „(duomenys neskelbtini)“ lėšų išmokėjimą I. C., nors pastarasis nurodytų dokumentų nepasirašė, pagal įformintus dokumentus jokių paslaugų klubui nesuteikė ir pinigų negavo, taip pasisavino 3 625 440 Lt (1 050 000 Eur);

tęsdamas nusikalstamą veiką, 2012 metais iš klubo kasos pagal kasos išlaidų orderius ir pavedimais iš FK „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos AB SEB banke gavęs 3 237 227,94 Lt (937 566 Eur), o į FK „(duomenys neskelbtini)“ kasą grąžinęs 1 658 939,94 Lt (4 804 62,22 Eur), siekdamas pateisinti neteisėtą 1 588 288 Lt (460 000 Eur) lėšų panaudojimą, pateikė FK „(duomenys neskelbtini)“ vyr. buhalterei K. P., nežinančiai apie jo daromą nusikalstamą veiką, įtraukti į buhalterinę apskaitą juridinės galios neturinčius, žinomai suklastotus dokumentus – atstovavimo sutartis, susitarimus dėl užmokesčio, sąskaitas faktūras, pinigų išmokėjimo kvitus, kuriuose buvo įformintos realiai neįvykusios 1 588 288 Lt (460 000 Eur) ūkinės operacijos su Moldovos Respublikos piliečiu – žaidėjų agentu I. C.: 1) 2012 m. spalio 29 d. atstovavimo sutartį FKE-CARP-003; 2012 m. lapkričio 15 d. susitarimą dėl užmokesčio (atstovavimo sutarties FKE-CARP-003 priedas Nr. 1) dėl 200 000 Eur išmokėjimo už žaidėją O. R. S. (O. R. S.); 2012 m. lapkričio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 001 dėl 200 000 Eur komisinių išmokėjimo pagal 2012 m. spalio 29 d. sutarties FKE-CARP-003 priedą Nr. 1 ir 2012 m. lapkričio 30 d. pinigų išmokėjimo kvitą, serija BLN, Nr. 0546262, pagal sąskaitą faktūrą Nr. 001; 2) 2012 m. lapkričio 15 d. susitarimą dėl užmokesčio (atstovavimo sutarties FKE-CARP-003 priedas Nr. 2) dėl 260 000 Eur išmokėjimo už žaidėją F. A. D. A. F.; 2012 m. lapkričio 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 002 dėl 260 000 Eur komisinių išmokėjimo pagal 2012 m. spalio 29 d. sutarties FKE-CARP-003 priedą Nr. 2 ir 2012 m. lapkričio 30 d. pinigų išmokėjimo kvitą, serija BLN, Nr. 0546263, pagal sąskaitą faktūrą Nr. 002, taip imituodamas FK „(duomenys neskelbtini)“ lėšų išmokėjimą I. C., nors pastarasis nurodytų dokumentų nepasirašė, pagal įformintus dokumentus jokių paslaugų klubui nesuteikė ir pinigų negavo, taip pasisavino 1 588 288 Lt (460 000 Eur).

II.        Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2.       Kasaciniu skundu nuteistasis A. L. ir jo gynėjas advokatas Darius Raulušaitis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, išsamiai neišnagrinėjo apeliacinio skundo, o įrodymus vertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo esminio apeliacinio skundo argumento, jog I. C. iš tikrųjų gavo iš nuteistojo A. L. lėšas, rėmėsi tik kaltinimui palankiais įrodymais, nevertino įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo I. C. faktą. Teismas neįvertino I. C. parodymų, kad susitikimo su A. L. metu jis pasirašė 3–4 tuščius popieriaus lapus, bei specialistų išvadų, jog I. C. parašai yra 11-oje dokumentų (iš viso 17 lapų, iš kurių trys pinigų išmokėjimo kvitai yra specialūs blankai), be to, I. C. parašai yra padėti tiksliai pinigų gavėjui pasirašyti numatytose vietose, parašo štrichai užeina ant blanko linijų, o tai neabejotinai patvirtina, kad šie dokumentai negalėjo būti suklastoti pasinaudojant I. C. parašais tuščiuose popieriaus lapuose. Teismas neatsižvelgė į tai, kad I. C. apklausų metu slėpė, jog yra pasirašęs dokumentus, tiesiogiai pagrindžiančius, kad jam buvo perduota didelė pinigų suma.

2.2.                      Taip pat apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo vieno iš skundo argumentų, jog I. C. specialiai A. L. perdavė kito asmens pasirašytus dokumentus siekdamas išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės už sukčiavimą. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo prielaida, kad I. C. negalėjo apgauti A. L. ir nebuvo suinteresuotas jį apkalbėti, priešingai: I. C. turėjo svarią priežastį neigti, kad iš A. L. gavo pinigus, nes priešingu atveju jam tektų juos grąžinti arba deklaruoti jų gavimą Moldovos ar Rumunijos mokesčių administratoriui ir sumokėti mokesčius. Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad I. C. vertėsi futbolo agento veikla, o 2010 m. vasario 28 d. Vilniuje buvo susitikęs su A. L. FK „(duomenys neskelbtini)“ valdybos narys L. S., sporto direktorius D. B., treneriai V. U. ir V. L. patvirtino, kad jiems buvo žinoma apie A. L. ryšius su futbolo agentu I. C. I. C. parašai yra 2010 m. lapkričio 29 d. sutartyje dėl atstovavimo, prašyme dėl apmokėjimo agentui metodo (prašant mokėti grynaisiais pinigais), trijose 2010 m. gruodžio 15 d. sąskaitose apmokėti ir trijuose 2010 m. gruodžio 28 d. pinigų išmokėjimo kvituose, patvirtinančiuose, kad A. L. perdavė I. C. 3 452 800 Lt. Taip pat byloje yra 2013 m. gegužės 15 d. A. L. surašyta pretenzija I. C., reikalaujant grąžinti sumokėtus pinigus, bei I. C. atsakymas į šią pretenziją, o 2015 m. gegužės 21 d. A. L. teismui padavė civilinį ieškinį prašydamas iš I. C. priteisti jam sumokėtus pinigus.

2.3.                      Teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė liudytojo I. C., kurio kaltinamajam A. L. nebuvo sudarytos sąlygos apklausti, parodymais ir taip pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto, BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatas, užtikrinančias kaltinamojo teisę į teisingą teismą ir garantuojančias jam teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti. Šioje byloje liudytojas I. C. nebuvo apklaustas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, nors būtent jo parodymais teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu vykdant teisinės pagalbos prašymą A. L. ir jo gynėjui buvo sudaryta galimybė raštu suformuluoti I. C. norimus užduoti klausimus, tai tik iš dalies užtikrino jo teisę į gynybą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas net atsisakė kviesti I. C. į teismo posėdį, o apeliacinės instancijos teismas, nors ir tenkino gynybos prašymą bei išsiuntė prašymą įteikti I. C. šaukimą atvykti teismo posėdį arba organizuoti jo apklausą nuotoliniu būdu, Moldovos teisėsaugos institucijoms pateikus atsakymą, kad I. C. šaukimo įteikti negali, nes jis išvykęs iš Moldovos teritorijos, nesiėmė priemonių I. C. buvimo vietai nustatyti.

2.4.                      Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai liudytojų neįmanoma apklausti arba neįmanoma, kad jie būtų apklausti dėl to, jog jie yra nežinia kur, valstybės institucijos turi imtis reikiamų pastangų jų dalyvavimui procese užtikrinti. Apie būtinumą užtikrinti minėtą įstatymų garantuojamą kaltinamojo procesinę teisę savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs ir kasacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2009, 2K-476/2013, 2K-115/2014). Nesant galimybės I. C. apklausti teisme, jo parodymais, kaip savarankišku įrodymų šaltiniu, negalėjo būti remiamasi (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179/2010, 2K-451/2013, 2K-228/2014). Tai, kad nuteistajam ir jo gynėjui buvo sudarytos sąlygos raštu pateikti liudytojui I. C. klausimus, leido tik iš dalies realizuoti teisę į gynybą, nes nebuvo galimybės reaguoti į liudytojo pateiktus atsakymus ir užduoti patikslinančius klausimus. Panašią procesinę situaciją kasacinės instancijos teismas yra pripažinęs pažeidžiančia kaltinamojo teisę į gynybą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-292-693/2018).

2.5.                      Byloje pažeista nuteistojo A. L. teisė teikti jį teisinančius parodymus, nes viso ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklausiamas kaip liudytojas vadovaujantis BPK 82 straipsnio 3 dalimi (apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką) ir tikėjosi, jog įtarimas jam nebus pareikštas, o kad yra įtariamas, sužinojo tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje. Dėl šios priežasties jis neturėjo galimybės pateikti jį teisinančių įrodymų, patvirtinančių bendravimą su I. C. bei asmeniu, vardu V.

2.6.                      Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 183 straipsnį (turto pasisavinimas), nes tinkamai nenustatė nuteistojo tyčios turinio. Sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (esantį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84/2012). Be to, teismų praktikoje nurodyta, kad asmens nuteisimui pagal BK 183 straipsnį svarbu nustatyti ne pinigų negrąžinimą, o jų pasisavinimą, t. y. pavertimą savo turtu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-831/2006). Šioje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. L. FK „(duomenys neskelbtini)“ turtą pavertė savo turtu, neva pasisavinti pinigai pas jį nebuvo rasti, nebuvo gauta duomenų, kad jis pinigus naudojo asmeniniams poreikiams. Taip pat A. L. veikoje nenustatyta tyčia, nes nėra duomenų, jog jis turėjo išankstinį sumanymą jo žinioje esančias FK „(duomenys neskelbtini)“ lėšas paversti nuosavu turtu ir FK „(duomenys neskelbtini)“ padaryti žalą. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad jis (A. L.) buvo asmeniškai finansiškai suinteresuotas FK „(duomenys neskelbtini)“ veiklos sėkme ir net asmeninėmis lėšomis garantavęs už FK „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimus kai kuriems žaidėjams ir treneriams (iš viso apie 400 000 Eur).

3.       Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:

3.1.                      Nesutiktina su kasatorių argumentais dėl netinkamo BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo. Nekelia abejonių abiejų instancijų teismų išvada, kad nusikaltimą nuteistasis A. L. padarė veikdamas tyčia. Iš bylos duomenų matyti, kad 2010–2012 m. FK „(duomenys neskelbtini)“ priklausantys 8 666 528 Lt (2 510 000 Eur) buvo išmokėti A. L. kaip atskaitingam asmeniui, t. y. šie pinigai buvo jo žinioje. Pripažinus tai, kad gautų lėšų panaudojimą klubo reikmėms A. L. bandė fiktyviai pateisinti juridinės galios neturinčiais, žinomai suklastotais apskaitos dokumentais, nors ir tvirtino, jog tai jis darė klubo interesais, byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininko teiginiai, jog juridinio asmens lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos juridinio asmens reikmėms, turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Nuteistojo A. L. parodymai dėl daugelio jo nurodytų aplinkybių yra paneigti byloje surinktais duomenimis arba buvo paremti tik deklaratyviais teiginiais, kurių patikrinti byloje nebuvo jokių objektyvių galimybių. Byloje paneigti A. L. parodymai, jog jis FK „(duomenys neskelbtini)“ lėšas perdavė I. C. (2010 m. tiesiogiai, o 2011 ir 2012 m. – per asmenį, vardu V.), nenustatyta, kad šios lėšos būtų kitaip panaudotos FK „(duomenys neskelbtini)“ reikmėms, taip pat jos nebuvo grąžintos FK „(duomenys neskelbtini)“. Pagal bylos duomenis I. C. realiai pinigų negavo ir neatliko FK „(duomenys neskelbtini)“ jokių paslaugų. Priešingai nei teigia kasatoriai, liudytojo I. C. parodymais teismai vadovavosi tiek, kiek jie atitiko kitus byloje surinktus duomenis.

3.2.                      Teismai pagrįstai nesivadovavo nuteistojo A. L. parodymais dėl bendradarbiavimo su futbolo agentu I. C. perduodant jam pinigus, nes jie prieštaravo kitiems byloje surinktiems įrodymams, kurie A. L. parodymų nepatvirtino (liudytojo I. C. parodymai, specialisto išvados, kita rašytinė bylos medžiaga). A. L., iš FK „(duomenys neskelbtini)“ kasos paimdamas bei pervesdamas iš FK „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos į savo asmeninę banko sąskaitą lėšas, jų nepanaudojęs FK „(duomenys neskelbtini)“ veikloje ir negrąžinęs, neabejotinai suprato savo veiksmų neteisėtą pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia.

3.3.                      Taip pat nepagrįsti kasatorių argumentai dėl esminių BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimų, būtent, kad teismai, vertindami liudytojo I. C. parodymus, pažeidė nuteistojo teisę į gynybą ir rungtynišką procesą, nes šis liudytojas tiesiogiai teisme apklaustas nebuvo. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas I. C. pagal teisinės pagalbos prašymą buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Tiek siekiant patikrinti A. L. parodymus, tiek atsižvelgiant į po ikiteisminio tyrimo metu atliktos I. C. apklausos paaiškėjusias aplinkybes bei siekiant patikslinti paties I. C. parodymus, bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nutarta papildomai apklausti liudytoją I. C. Kreipiantis į Moldovos Respubliką su teisinės pagalbos prašymu, proceso dalyviams buvo suteikta teisė raštu pateikti klausimus, kuriuos jie nori užduoti liudytojui. Šia procesine teise proceso dalyviai pasinaudojo, taigi I. C. pagal pirmosios instancijos teismo teisinės pagalbos prašymą buvo apklaustas Kišiniovo sav. Riškanio teisme ir jo parodymai buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad gynėjo advokato D. Raulušaičio prašymas dėl liudytojo I. C. apklausos buvo tenkintas ir su teisinės pagalbos prašymu papildomai kreiptasi į Moldovos Respubliką, siekiant apklausti liudytoją I. C., tačiau buvo gautas atsakymas, kad teismo šaukimo liudytojui nepavyko įteikti, nes I. C. negyvena deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ir su šeima yra išvykęs už Moldovos Respublikos ribų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pažeidimas, kuris būtų esmingai suvaržęs nuteistojo A. L. teisę į gynybą ir rungtynišką procesą, nebuvo padarytas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai išanalizuoti I. C. parodymai ir pripažinta, kad jie esminėmis detalėmis yra nuoseklūs, todėl jais abejoti nėra pagrindo.

3.4.                      Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs byloje įrodymų tyrimą, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs esminių klaidų. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, o nuteistojo A. L. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir pripažinti, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, nes teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistojo A. L. interesams atstovavo gynėjas, tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas posėdžių metu reiškė savo nuomonę, teikė prašymus, kurie teismo buvo tenkinti.

3.5.                      Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo suvaržytos A. L. procesinės teisės, nes iš pradžių jis buvo apklausiamas kaip specialusis liudytojas BPK 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies tvarka ir tik baigiant ikiteisminį tyrimą jam buvo pareikšti įtarimai. Pažymėtina, kad tokia ikiteisminio tyrimo eiga neapsunkino A. L. teisės gintis nuo pareikštų kaltinimų. BPK 82 straipsnio 3 dalis nustato asmens, apklausiamo apie savo paties galimai padarytą veiką, teisę reikalauti jį pripažinti įtariamuoju. A. L. tokio reikalavimo ikiteisminio tyrimo metu nepareiškė, o tai, kad jis pirminius parodymus davė apklausiamas kaip asmuo apie savo paties galimai padarytą veiką, o vėliau kaip įtariamasis, šiuo atveju nepaneigia teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

3.6.                      Nesutiktina su kasatorių teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas ne iki galo išnagrinėjo gynėjo advokato apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas, į esminius apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl tam tikri skundo argumentai atmetami.

III.        Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo

5.       Kasaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas teigia, kad teismai priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus, nes, nuteisdami A. L., kuris buvo FK „(duomenys neskelbtini)“ prezidentas ir atliko kasininko funkcijas, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė tiesioginio ir žodinio nagrinėjimo teisme principą (liudytojo I. C. neapklausė teisme) bei visiškai nevertino nuteistojo kaltę paneigiančių įrodymų, todėl padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

6.       Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje esančio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu, ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį savo nuosavu turtu, taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

7.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad turto pasisavinimu gali būti pripažinti ir tokie juridinio asmens (įmonės) vadovo veiksmai, kai šis savo vadovaujamos įmonės pinigus, pervestus į kitų įmonių sąskaitas pagal fiktyvius sandorius, paima ir panaudoja ne savo vadovaujamos įmonės reikmėms, o kitiems tikslams. Kvalifikuojant šio fizinio asmens veiksmus pagal BPK 183 straipsnį kaip turto pasisavinimą, turi būti įvertintas ne tik tokių pinigų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas (pvz., tai, kad buvo paimti pinigai, pervesti pagal fiktyvius sandorius, kad jų paėmimas ir panaudojimas neparodytas įmonių apskaitos dokumentuose), bet ir tai, ar juos paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar įmonės vadovas neteisėtai disponuodamas jos lėšomis padarė BK 183 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo įmonės vadovas, paimdamas kitai įmonei (įmonėms) pagal fiktyvius sandorius pervestus jo vadovaujamos įmonės pinigus ir jais disponuodamas: ar juos panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar įmonės reikmėms. Apie įmonės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Taigi, darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikties ar neatitikties BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaltininko parodymai, jog įmonės pinigai buvo paimti ir naudojami įmonės reikmėms, tai nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymai gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais. Ši BPK nuostata suponuoja ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje.

8.       Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad A. L., būdamas FK „(duomenys neskelbtini)“ klubo prezidentas bei atlikdamas klubo kasininko funkcijas, nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. kaip atskaitingas asmuo per banką ir iš klubo kasos gavęs iš viso 14 958 167,94 Lt (4 332 184,88 Eur) lėšų klubo veiklos išlaidoms, iš gautos sumos į FK „(duomenys neskelbtini)“ kasą grąžinęs 6 291 639,94 Lt (1 822 184,84 Eur), o likusios 8 666 528 Lt (2 510 000 Eur) pinigų sumos panaudojimą pateisinęs juridinės galios neturinčiais, žinomai suklastotais dokumentais, pasisavino svetimą – FK „(duomenys neskelbtini)“ – didelės vertės turtą – 8 666 528 Lt (2 510 000 Eur). Teismai, ištyrę ir įvertinę byloje surinktus įrodymus, nustatė tokią nusikalstamų veikų darymo schemą: A. L. iš klubo kasos pagal kasos išlaidų orderius ir pavedimais iš klubo sąskaitos gavo 4 332 184,88 Eur, tačiau grąžino tik 1 822 184,84 Eur, todėl siekdamas pateisinti likusių negrąžintų lėšų panaudojimą klubo buhalterei (kuri nežinojo apie daromą nusikalstamą veiką) pateikė žinomai suklastotus dokumentus (atstovavimo sutartis, susitarimus dėl užmokesčio, sąskaitas faktūras, pinigų išmokėjimo kvitus), kuriuose buvo užfiksuotos realiai neįvykusios operacijos su Moldovos Respublikos piliečiu – futbolo žaidėjų agentu I. C.

9.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pats A. L. pripažįsta šių lėšų paėmimo faktą, tačiau, priešingai nei nustatė teismai, teigia, jog jos buvo panaudotos FK „(duomenys neskelbtini)“ interesais – sumokėtos futbolo agentui I. C. už žaidėjų įsigijimą, todėl jis klubui žalos nepadarė. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad toks kasatoriaus teiginys nėra patvirtintas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais.

10.       Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti dėl A. L. priimtus teismų sprendimus, neturi, teismų sprendimai logiški ir motyvuoti. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas nustatydami kasatoriaus ginčijamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek kasatorių teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus – liudytojų I. C., L. S., D. B., V. U. (klube dirbusio treneriu) parodymus, liudytojų futbolo žaidėjų V. L. ir V. K. parodymus, taip pat buhalterių Z. T., K. P., J. R. parodymus, specialisto išvadas, kitus rašytinius bylos įrodymus (atstovavimo sutartys, sąskaitos faktūros, pinigų išmokėjimo kvitai ir kt.). Teismas šiuos įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo A. L. kaltę, taip pat aptarė jo iškeltą gynybos versiją (t. y. kad jis lėšas panaudojo klubo interesais sumokėdamas agentui I. C. už futbolo žaidėjų pirkimą) ir ją motyvuotai atmetė. Iš minėtų įrodymų visumos teismas padarė išvadą, kad A. L. turėjo teisę disponuoti FK „(duomenys neskelbtini)“ pinigais, tačiau I. C. pinigų iš A. L. negavo ir klubui neatliko jokių paslaugų, žaidėjus klubui surasdavo liudytojas V. B., nei klubo vadovybė, nei žaidėjai I. C. nepažinojo. Nors kasatoriai kasaciniame skunde ir nurodo, kad pinigų panaudojimą klubo interesais įrodo rašytiniai dokumentai, t. y. 2010 m. lapkričio 29 d. atstovavimo sutartis, trys 2010 m. gruodžio 15 d. sąskaitos faktūros ir trys 2010 m. gruodžio 28 d. pinigų išmokėjimo kvitai, kuriuose yra liudytojo I. C. parašai, teismas motyvuotai konstatavo, kad liudytojo I. C. parodymai pinigų panaudojimo klubo reikmėms nepatvirtina, nes jis kategoriškai neigė iš A. L. gavęs pinigus. Tikras I. C. parašas buvo tik keliuose dokumentuose, o didžiojoje dalyje dokumentų I. C. parašas buvo suklastotas, tai patvirtina specialisto išvados.

11.       Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, pateikė argumentuotas išvadas dėl apeliacinio skundo ir motyvus, dėl ko nuteistojo A. L. gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Savo sprendimą apeliacinės instancijos teismas tinkamai motyvavo, išdėstė įrodymus, kuriais remdamasis A. L. pripažino kaltu, ir įrodymų pagrindu padarė teisiniais argumentais pagrįstas išvadas. Su tokiomis teismų išvadomis kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

12.       Taigi konstatuotina, kad kasacinio skundo teiginiai, jog nuteistasis A. L. dalį gautų lėšų panaudojo FK „(duomenys neskelbtini)“ naudai, yra deklaratyvaus pobūdžio ir savaime nelaikytini pakankamu pagrindu paneigti tai, kad jis pasisavino savo žinioje esantį klubo turtą. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad kaltininko tvirtinimai, jog bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-P-78-2012). Tai, kad nuteistasis, teigdamas, jog FK „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius pinigus panaudojo klubo interesams, turi pagrįsti duomenimis, kuriuos galima patikrinti BPK nustatyta tvarka, savaime nereiškia nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Minėta, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, jog pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymai gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais; todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo klubo reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis; tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78-2012).

13.       Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl liudytojo I. C., kuris nebuvo apklaustas tiesiogiai teisme, parodymų patikimumo ir galimybės jais remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis). Tačiau byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Pagal teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-431/2006, 2K-499/2008, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-79-489/2017).

14.       Vykdant teisinės pagalbos prašymą liudytojas I. C. buvo apklaustas du kartus – Moldovos Respublikos ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teisme; nuteistasis A. L. ir jo gynėjas turėjo galimybę raštu suformuluoti liudytojui norimus užduoti klausimus ir šią teisę realizavo. Siekiant nustatyti tiesą byloje ir byloje esantiems įrodymams patikrinti, taip pat esamiems prieštaravimas pašalinti, kai skiriasi ikiteisminiame tyrime ir teisme duoti parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, buvo perskaityti liudytojo I. C. ikiteisminiame tyrime ir teisme duoti parodymai. Teismas, sugretinęs ikiteisminiame tyrime ir teisme duotus liudytojo I. C. parodymus, esminėmis detalėmis palyginęs su kitais byloje esančiais asmenų parodymais ir rašytiniais įrodymais, padarė išvadą, kad ikiteisminiame tyrime ir teisme I. C. duotų parodymų skirtumai buvo neesminiai (jie skyrėsi tik dėl to, kiek pajamų I. C. gaudavo versdamasis futbolo agento veikla). Dėl esminių veikos aplinkybių, t. y. dėl susipažinimo su nuteistuoju A. L., dėl pasirašymo tuščiuose popieriaus lapuose, dėl pinigų gavimo ir t. t., liudytojas buvo nuoseklus, jo parodymai nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nesiskyrė. Netikėti tokiais minėto liudytojo parodymais teismas neturėjo pagrindo, nes jie buvo vienodi, sutampantys esminėmis detalėmis. Todėl tai, kad teismas kitaip nei kasatoriai įvertino bylos duomenis, nereiškia esminių BPK pažeidimų.

15.       Nuteistojo A. L. ir jo gynėjo skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų priemonių liudytojo I. C. gyvenamajai vietai nustatyti, kad galėtų jį iškviesti į apklausą arba organizuoti jo apklausą nuotoliniu būdu, nepagrįstas. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir atsižvelgdamas į nuteistojo A. L. gynėjo prašymus, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir, be kita ko, apklausti liudytoją I. C. arba tiesiogiai teisme, arba nuotoliniu būdu. Vykdant teisinės pagalbos prašymą liudytojui I. C. nepavyko įteikti šaukimo, nes jis negyveno deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, išvyko už Moldovos Respublikos ribų. Taigi apeliacinės instancijos teismas išnaudojo visas galimybes, kad dar kartą apklaustų liudytoją I. C. ir sudarytų sąlygas nuteistajam ir jo gynėjui klausimus užduoti gyvai, reaguojant į gautus atsakymus, tačiau nepavykus to padaryti, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalimis, rėmėsi jo parodymais, duotais Moldovos Respublikos ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teisme. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008).

16.       Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, darydami išvadą dėl A. L. kaltumo padarius kvalifikuotą turto pasisavinimą, paisė iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų ir pagal byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes teisingai konstatavo, jog A. L. padaryta veika atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymius. Taigi keisti ar naikinti teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. L. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                Rima Ažubalytė

                                                                        Aurelijus Gutauskas

Artūras Ridikas