Civilinė byla Nr. 3K-3-2/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 22.4; 30.5; 30.10; 32.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gegužės 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininko), Dangutės Ambrasienės ir Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas),
sekretoriaujant Vidai Bagdzevičienei,
dalyvaujant ieškovams K. A. L., D. S., jų atstovei advokatei Vytautei Ladigaitei-Balčiūnienei,
atsakovui R. Č. ir jo atstovei advokatei Reginai Laurinavičienei,
trečiajam asmeniui L. L.,
trečiojo asmens Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovui Vidui Vanagui,
žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų K. A. L. ir D. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Karolio A. L. ir D. S. ieškinį atsakovui R. Č., dalyvaujant tretiesiems asmenims Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, AB „Rytų skirstomieji tinklai“, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, L. L., dėl pažeistų teisių gynimo ir servituto nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šioje byloje svarbus kelio servituto nustatymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas. Ieškovai prašė teismo nustatyti neatlygintiną kelio (gatvės) servitutą (duomenys neskelbtini) pagal detalųjį planą, patvirtintą Vilniaus rajono VK 1986 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 415, leidžiant keliu judėti pėstiesiems ir transporto priemonėms, ir D. S. sklypo detaliajame plane suprojektuotam ir patvirtintam įvažiavimui į sklypą; įpareigoti atsakovą savo lėšomis nugriauti jo pastatytą betoninę tvorą teritorijoje, kuriai prašoma nustatyti kelio servitutą, taip pat jau esančiai nustatytai elektros linijų apsaugos zonai, nurodytai VĮ Registrų centro išduotame pažymėjime. Ieškovų teigimu, (duomenys neskelbtini)atsakovas nepagrįstai pastatė betoninę tvorą aplink savo sklypą Nr. 516, todėl gyventojai negali naudotis (duomenys neskelbtini)gatve. Atsakovo užtvertoje teritorijoje atsidūrė ir elektros stulpas su D. S. (sklypo Nr. 532/1) priklausančiu elektros apskaitos prietaisu, nes elektros linija buvo suprojektuota atsižvelgiant į detalųjį (duomenys neskelbtini) planą. Įvažiavimas į D. S. priklausantį sklypą suprojektuotas iš (duomenys neskelbtini)gatvės, kurią užtvėrus, buvo užtvertas ir įvažiavimas į D. S. priklausantį sklypą. 2002 m. rugpjūčio 13 d. patvirtinto D. S. žemės sklypo plane pažymėtos sklypo ribos 3-4 ribojasi su (duomenys neskelbtini)gatve ir nesiekia atsakovo sklypo ribų. Vilniaus rajono VK 1986 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 415 buvo patvirtintas detalusis (duomenys neskelbtini)planas, kuriame (duomenys neskelbtini)gatvė nepadalyta. Papildomo žemės sklypo, kuriame yra kelias, skyrimas ir pardavimas atsakovui prieštaravo tuo metu galiojusiam Žemės reformos įstatymo 13 straipsniui. Gatvės padalijimas yra neteisėtas ir pažeidžia asmenų teisę naudotis visuomeninės paskirties objektu - keliu (gatve).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. sprendimu nustatė ieškovui D. S. servitutą, įpareigojant atsakovą suteikti ieškovui teisę po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patekti per atsakovui priklausantį sklypą (duomenys neskelbtini)prie elektros stulpo, ant kurio yra ieškovo elektros skaitliukas, kad galėtų pamatyti elektros skaitliuko rodmenis; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad D. S. turi galimybę įvažiuoti į savo sklypą ne per atsakovo žemės sklypą, o K. A. L. jau turi atskirą įvažiavimą į savo sklypą. Pagal(duomenys neskelbtini) detalųjį planą, patvirtintą Vilniaus rajono VK 1986 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 415, (duomenys neskelbtini)gatvė yra suplanuota kaip vientisa ir neturinti akligatvių. Vilniaus rajono projektavimo biuras prie Architektūros skyriaus 1992 m. vasario 27 d. patvirtino atsakovo sklypo planą, kuriame nurodomos esamo žemės sklypo (0,15 ha) ir papildomai skiriamo žemės sklypo (0,05 ha) ribos. Pagal šį planą atsakovui parduoto žemės sklypo ribos nesiekia gatvės ribų. Buivydiškių apylinkės viršaičio 1992 m. liepos 27 d. potvarkiu Nr. 26 atsakovui (duomenys neskelbtini)prie skirto žemės ploto individualiai statybai buvo papildomai skirtas 500 kv. m žemės sklypas Nr. 516. Pagal Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnybos 1993 m. kovo 12 d. suderintą atsakovo namų valdos žemės ribų planą atsakovo sklypo ribos buvo suderintos su tuomečiais kaimynais T. S. ir K. R.. 1993 m. balandžio 15 d. buvo sudaryta šio sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. 1993 m. balandžio 22 d. atsakovo žemės sklypas buvo įregistruotas Valstybinio žemės kadastro duomenų laikinajame registre, atlikti sklypo kadastriniai matavimai, įstatymo nustatyta tvarka jis įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Įvažiavimas į D. S. sklypą Nr. 532/1 buvo suprojektuotas iš (duomenys neskelbtini)gatvės pusės 2002 m. balandžio mėnesį. Pagal byloje esančius planus D. S. sklypas neturėjo ribotis su atsakovo sklypu, tačiau pagal kadastrinius duomenis sklypai yra vienas prie kito.
Teismo teigimu, ieškovai, remdamies CK 4.93 straipsniu, siekia apriboti atsakovo nuosavybės teisę į sklypo dalį dar nepriėmus teismo sprendimo dėl sklypo dalies, kuri galbūt užima važiuojamąją (duomenys neskelbtini) gatvės dalį. Tačiau vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintu nuosavybės neliečiamumo principu, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. F. v. B. R., bylos Nr. 3K-3-515/2003). Pirminiuose žemės sklypų suteikimo dokumentuose buvo numatytas įvažiavimas į K. A. L. ir atsakovo namų valdas, vėliau buvo suprojektuota D. S. namų valda. Teismo teigimu, yra galimybė ne tik privažiuoti prie visų trijų žemės sklypų, bet ir yra numatyti praėjimai pro šalia esančius sklypus į gretimas teritorijas. Ieškovai turi galimybę patekti pas kaimynus. Nenustačius servituto yra įmanoma normaliomis sąnaudomis įvažiuoti į ieškovų sklypus, patekti prie tų sklypų, todėl nebūtų teisinga, protinga ir sąžininga apriboti atsakovo nuosavybę, įpareigojant nugriauti tvoras, nustatyti kelio servitutą, kai valstybinės įstaigos, kurios atsakingos už detaliuosius planus, žemės projektus, kadastrinius matavimus ir kt., sudarė prielaidas sąžiningų žemės sklypų savininkų ginčui kilti, nes nesutampa 1986 m. detalusis planas su vėlesniais žemės pirkimo-pardavimo sandoriais, jų detaliaisiais planais, projektais ir kadastro duomenimis (CK 1.5 straipsnis). Teismas konstatavo, kad atsakovas dar 2004 m. pradėjo savo sklypo naujos tvoros projektavimą ir darbus, tačiau nesikreipė į AB „Rytų skirstomieji tinklai“ dėl skaitliuko iškeldinimo, neįrodė, kad ieškovas D. S. nesutiko iškelti skaitliuko. Taigi atsakovas prisiėmė riziką, apribodamas kaimyno priėjimą prie skaitliuko. Nenustačius ieškovui D. S. servituto, tam, kad patektų į atsakovo sklypą, t. y. prieitų prie elektros skaitliuko, ieškovo galimybė protingai naudotis jo daiktu-elektros skaitliuku bus nepagrįstai suvaržyta. D. S. suteiktinas servitutas, po to šalys galės susitarti dėl elektros skaitliuko iškėlimo. Ieškovų reikalavimas nugriauti tvorą ir nustatyti servitutą elektros linijų apsaugos zonai netenkintinas, nes toks reikalavimas nesietinas su naudojimusi svetimu nekilnojamuoju daiktu; elektros stulpas yra AB „Rytų skirstomieji tinklai“ nuosavybė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. sausio 4 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. sprendimą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodė, kad aplinkybė, jog prašantis nustatyti servitutą asmuo patiria tam tikrų sunkumų ar nepatogumų įgyvendindamas savo nuosavybės teisę nėra pakankamas pagrindas varžyti kito asmens nuosavybės teisę. Kolegijos teigimu, servitutas gali būti nustatytas tik tada, kai jo nenustačius kitas asmuo objektyviai negali naudotis daiktu, arba kliūčių naudotis daiktu pašalinimas būtų susijęs su neprotingomis ir nepateisinamomis išlaidomis, ir servituto nustatymas yra vienintelis būdas pašalinti objektyvias kliūtis naudotis daiktu. Ieškovai neįrodė, kad jiems priklausančiu žemės sklypu ar namu jie negali naudotis - privažiuoti prie jų sklypų ir įvažiuoti į sklypus, nenustačius kelio servituto. Kadangi ieškovai prašė teismo nustatyti servitutą, tai teismas neturėjo pagrindo svarstyti dėl atsakovo veiksmų, įsigyjant dalį žemės sklypo nuosavybėn, teisėtumo. Kol įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčytas Vilniaus rajono Buivydiškių seniūnijos viršaičio 1992 m. liepos 26 d. potvarkis dėl 500 kv. m žemės ploto skyrimo ir 1993 m. balandžio 22 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartis, nėra pagrindo teigti, kad atsakovo veiksmai, aptveriant jam nuosavybės teise priklausantį sklypą ir jį padengiant trinkelėmis, yra neteisėti ir pažeidžia ieškovų teises naudotis jiems priklausančia nuosavybe. Teismo teigimu, nei sudarant vietovės detalųjį planą, nei parduodant atsakovui žemės sklypą realiai kelio nebuvo. Ieškovai nėra įgalioti ginti viešąjį interesą, taip pat AB „Rytų skirstomieji tinklai“ vardu reikšti ieškinį dėl teisių gynimo. Elektros linijai servitutas nustatytas žemės sklypo pardavimo metu, todėl teismas neturėjo pagrindo nustatyti jo dar kartą, o reikšti reikalavimą dėl šio servituto pažeidimo ieškovai neįgalioti.
III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie kasacinio skundo ir
atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir grąžinti ją nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nurodomi šie kasacinio skundo motyvai:
1. Dėl materialinės teisės normų pažeidimo. Ieškovai, pareikšdami ieškinį, nurodė, kad nenustačius servituto D. S. neturi galimybės normaliomis sąlygomis patekti į savo sklypą, nes įvažiavimas į D. S. sklypą yra suprojektuotas iš (duomenys neskelbtini)gatvės, kurią užtvėrus buvo užtvertas ir įvažiavimas į D. S. sklypą (nenustačius servituto nėra galimybės naudotis normaliai garažu, reikėtų perstatyti namą - tai būtų nepagrįstai didelės išlaidos). Nenustačius servituto K. A. L. neturi galimybės patekti į kitus žemės sklypus - apribota galimybė normaliai vaikščioti ir važiuoti. Prie ieškovų gyvenamųjų pastatų negali privažiuoti teikiančios paslaugas transporto priemonės. Pagal byloje esančius duomenis, atsakovui užtvėrus kelią ieškovai netenka galimybės normaliomis, įprastomis sąlygomis naudotis (duomenys neskelbtini)gatve ir patiems ieškovams priklausančia nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-691/2006). Kasatoriai, įsigydami žemės sklypus, projektuodami gyvenamuosius namus, vadovavosi galiojančiu 1986 m. lapkričio 21 d. detaliuoju planu ir pagrįstai tikėjosi, kad (duomenys neskelbtini)gatve, kaip vientisu keliu, bus galima naudotis (CK 1.2 straipsnis). Ieškovų nuomone, atsakovas turėjo žinoti, kad jo įsigytas žemės sklypas apima kelio atkarpą, ir tikėtis, kad nebus galima užtverti kelio, kuriuo naudosis kiti asmenys.
Teismas nepagrįstai rėmėsi CK 4.93 straipsniu, Konstitucijos 23 straipsniu, nes ieškovai nesiekė atimti iš atsakovo jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje J. F. v. B. R., bylos Nr. 3K-3-515/2003, nes bylos nesutampa savo faktinėmis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad, sprendžiant servituto nustatymo klausimą, yra priimtos skirtingos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartys (2002 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bylos Nr. 3K-3-524/2002; 2003 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. F. v. B. R., bylos Nr. 3K-3-515/2003; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-691/2006).
2. Dėl CPK 265, 270 straipsnių pažeidimo. Teismas, tenkindamas dalį ieškinio, neatkreipė dėmesio į tai, kad ieškinio pareiškimo dieną servitutas elektros linijai jau yra nustatytas, atsakovas įsigijo žemės sklypą su jau nustatytu servitutu. Be to, teismas peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas, nes ieškovai prašė atkurti pažeistą elektros linijų apsaugos zonos servitutą. Taip buvo pažeistas CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, nes, priimdamas sprendimą dėl ieškinyje nekeliamų reikalavimų, teismas nesuteikė nė vienai šaliai galimybės pareikšti savo nuomonę, pateikti įrodymus. Teismas taip pat pažeidė CPK 13 straipsnyje įtvirtintą dispozityvumo principą, t. y. teisę patiems spręsti, kokia apimtimi jie pageidauja pareikšti ieškinį (CPK 5, 42 straipsniai, Konstitucijos 30 straipsnis).
3. Dėl CPK 324 straipsnio 3 dalies, 329 str. 2 dalies 7 punkto pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr.3K-3-163/07). Teismai nepagrįstai atmetė ieškovų prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą, nes Vilniaus rajono apylinkės prokuratūroje yra sprendžiamas klausimas, ar atsakovo papildomo žemės sklypo įsigijimas buvo teisėtas ir nepažeidė visuomenės interesų. Dėl to, neištyrus visų su byla susijusių aplinkybių, abejotina, ar teismai galėjo priimti teisingus ir pagrįstus sprendimus. Teismai nurodė, kad ieškovų reikalavimai yra atmetami ir dėl to, kad nėra ginčijamas atsakovo papildomo žemės sklypo įsigijimo (galbūt apimančio kelio atkarpą) teisėtumas. Teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad sąžiningų įgijėjų ginčą iš esmės lėmė skirtingi šalių pateikti planai, projektai ir kadastro duomenys. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad papildomo žemės sklypo skyrimas ir pardavimas atsakovui prieštaravo tuo metu galiojusiam Žemės reformos įstatymo 13 straipsniui, pagal kurį žemė, užimta bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms naudojamomis teritorijomis (tai apima kelius ir gatves), neprivatizuotina. Išsprendus sklypo įsigijimo teisėtumą, būtų sudarytos sąlygos visoms faktinėms bylos aplinkybėms ištirti ir teisėtam sprendimui priimti. Teismas nebuvo susipažinęs su byloje pateiktais įrodymais, juos vertino paviršutiniškai (CPK 185 straipsnis). Ieškovų nuomone, teismų procesiniai sprendimai priimti pažeidžiant proceso teisės normų nuostatas, jie naikintini ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).
Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo trečiasis asmuo L. L. prašo kasacinį skundą tenkinti.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme. Nurodoma, kad ieškovai šioje byloje suformulavo savo reikalavimus, teismas tenkino dalį jų. Teismai tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nustatė visas bylos aplinkybes; teisingai vertino kaip nesvarbius ieškovų pateiktus paaiškinimus, kodėl, jų nuomone, būtina nustatyti servitutą. Ieškovai neteisingai kasaciniame skunde vertina įrašą, esantį atsakovo žemės plane, nes pagal kadastro žemėlapio ištrauką atsakovo ir D. S. sklypų ribos neatitinka 0,32 m. Teismas teisingai įvertino aplinkybę, kad elektros apskaitos skaitiklis buvo įrengtas atsakovo sklype neteisėtai (nesuderinus prietaiso įrengimo klausimo su sklypo savininku ir neparengus techninių sąlygų), ir aplinkybę, kad AB „Rytų skirstomieji tinklai“ nepareiškė savarankiškų reikalavimų, todėl nebuvo pagrindo spręsti dėl bendrovės pažeistų teisių. Pažymėtina, kad D. S. iki bylos iškėlimo teisme nebandė spręsti šio klausimo, nenustatant servituto. Atsakovo nuomone, pagrįsta teismų išvada, kad ieškovų pareikštas reikalavimas yra dėl jų teisių gynimo, nustatant servitutą, todėl nebuvo pagrindo svarstyti atsakovo veiksmų įsigyjant dalį žemės sklypo nuosavybėn teisėtumo. Pažymėtina, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovas teismo posėdyje nurodė, jog 1986 m. (duomenys neskelbtini)detalusis planas yra vienintelis galiojantis oficialus dokumentas, kuriame suprojektuotas atsakovo sklypas, besiribojantis su (duomenys neskelbtini) gatve. D. S. sklypo nėra detaliajame plane, šio plano korekcija neatlikta. Šiuo metu yra atlikti tikslūs kadastro matavimai, ir pagal dabartinius planus (duomenys neskelbtini) gatvėje yra akligatvis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartimi buvo sustabdytas šios bylos nagrinėjimas iki bus priimtas ir įsigalios teismo sprendimas civilinėje byloje, iškeltoje pagal Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2007 m. spalio 15 d. ieškinį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl sandorio pagrindu įgytų atsakovo nuosavybės teisių
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybė neliečiama, o 2 dalyje, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Aiškindamas šias konstitucines nuostatas Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Kiti asmenys turi nepažeisti šių savininko teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Nuosavybės neliečiamumą detaliau reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kurio 4.37 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Tačiau savininko teisių absoliutumas nereiškia, kad savininko teisių niekas negali riboti. Kaip ir kiekviena subjektinė teisė, taip ir savininko nuosavybės teisė turi įgyvendinimo ribas (CK 1.137 straipsnio 2 dalis) ir tam tikrais atvejais gali būti varžoma (CK 4.9 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, jog nuosavybės teises saugo įstatymai, lemia teisinį nuosavybės santykių reglamentavimą, reiškiantį nuosavybės teisių įgyvendinimo tam tikrų taisyklių (ribų) nustatymą, laikantis Konstitucijos reikalavimo, jog įstatymu turi būti garantuojama nuosavybės teisių apsauga. Ši Konstitucijos nuostata išreikšta CK 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje nuosavybės teisės apibrėžtyje, pagal kurią nuosavybės teisė yra išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra tvarkyti nuosavybės reikalus, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Taigi išimtinis šios daiktinės teisės pobūdis nepaneigia jos įgyvendinimo tam tikrų ribojimų; svarbu, kad kiekvienu atveju tai reglamentuojančios teisės normos bei jų taikymas atitiktų iš Konstitucijos, kaip vientiso akto, kylantį būtinumo ir proporcingumo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. S. Š., bylos Nr. 3K-3-469/2008). Konstitucijos ir kitų teisės aktų leidžiama riboti nuosavybės teisę ir taip sudaromos prielaidos kitoms nei nuosavybės teisė daiktinėms teisėms (išvestinėms daiktinėms teisėms) egzistuoti, kaip, pavyzdžiui, servitutui.
Privačios nuosavybės teisę į 2000 kv. m namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (įskaitant ir Buivydiškių apylinkės viršaičio 1992 m. liepos 27 d. potvarkiu Nr. 26 išskirtą papildomą 500 kv. m žemės plotą), atsakovas įgijo 1993 m. balandžio 15 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Šio sandorio ir administracinių aktų, buvusių pagrindu sandoriui sudaryti, teisėtumas patikrintas teismine tvarka – Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 10 d. sprendime konstatavo, kad atsakovas yra sąžininga valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorio šalis, formuojant atsakovui parduotą žemės sklypą imperatyviosios teisės normos ir viešasis interesas nebuvo pažeisti. Toks teismo sprendimas turi res iudicata galią. Sprendimui įgijus res iudicata galią bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas – išspręstu galutinai ir negrįžtamai. Įsiteisėjusio sprendimo res iudicata galia gali būti panaikinta tik naudojantis bylos proceso atnaujinimo institutu, kada nustatomi bylos proceso atnaujinimo pagrindai.
Taigi esamoje teisinėje situacijoje, kada atsakovas yra įgijęs Konstitucijos ginamą nuosavybės teisę į žemės sklypą, kurio dalimi servituto teisės pagrindu siekia naudotis kasatoriai, kyla savininko nuosavybės teisės ir kito asmens teisės į servituto nustatymą interesų pusiausvyros klausimas. Šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad visais atvejais servituto teisė yra mažesnė už savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 6 d. nutartis, priimta byloje AB „Lifosa“ v. Z. D. N., bylos Nr. 3K-3-321/2005). Nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta byloje V. B. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-1524/2002; 2007 m. vasario 27 d. nutartis, priimta byloje I. G. v. O. K., bylos Nr. 3K-3-82/2007). Konstatavus atsakovo įgytos nuosavybės teisės teisėtumą ir nuosavybės teisės prioritetą prieš teisę į servituto nustatymą, kasacinio skundo trečiojo punkto argumentai atmetami.
Dėl servituto nustatymo teismo sprendimu
Servitutas – tai daiktinė teisė, kuria suvaržoma kito asmens – tarnaujančiojo daikto savininko – nuosavybės teisė. Dėl to servitutas gali būti nustatomas teismo sprendimu tik išimtiniais atvejais. Pagal CK 4.126 straipsnį teismo tvarka galima nustatyti servitutą tik tais atvejais, kai savininkai tarpusavyje nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Taigi servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik įrodžius, kad jis yra objektyviai būtinas. Jeigu asmuo, reikalaujantis nustatyti servitutą, daiktu gali naudotis ir be servituto nustatymo, tai servituto negalima nustatyti, nes jo nustatymas tokiu atveju reikštų nepagrįstą kito savininko nuosavybės teisės ribojimą. Ta aplinkybė, kad asmuo, prašantis nustatyti servitutą, patiria tam tikrų sunkumų ar nepatogumų įgyvendindamas savo nuosavybės teisę, taip pat nėra pakankamas pagrindas varžyti kito asmens nuosavybės teisę. Dėl to servitutas gali būti nustatytas tik tada, kai jo nenustačius kitas asmuo objektyviai negali naudotis daiktu arba kliūčių naudotis daiktu pašalinimas būtų susijęs su neprotingomis ir nepateisinamomis išlaidomis ir servituto nustatymas yra vienintelis būdas pašalinti objektyvias kliūtis naudotis daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-1524/2002; 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. Z. V., bylos Nr. 3K-3-196/2005; 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta S. P. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-246/2005, Teismų praktika 24, p. 63-67; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-691/2006; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. R. v. A. C., bylos Nr. 3K-3-234/2007, Teismų praktika 28, p. 71-77). Tokios nuostatos suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl servituto nustatymo teismo sprendimu. Esminiai aspektai yra nuosavybės teisės prioritetas prieš teisę į servituto nustatymą, eliminuojantis nepagrįstą nuosavybės varžymą ir objektyvusis pagrindas servitutui priverstinai nustatyti – nenustačius servituto yra neįmanoma tinkamai, normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.111 straipsnio 1 dalis, 4.126 straipsnio 1 dalis)
Minėta, kad atsakovo nuosavybės teisė į žemės sklypą, kuriame prašoma nustatyti neatlygintiną kelio servitutą, yra atsiradusi teisėtų administracinių aktų ir 1993 m. balandžio 15 d. sandorio pagrindu. Kasatoriai nuosavybės teises į žemės sklypus įgijo atitinkamai 1997 m. lapkričio 4 d. ir 2002 m. spalio 18 d. sandorių pagrindu, t. y. jau po nuosavybės teisių atsakovui atsiradimo, ir turėjo žinoti, kokios yra jų įsigytų sklypų gretimybės ir sklypų naudojimo sąlygos. Kelio servituto nustatymas kasatorių prašomu būdu net nesuvaržytų, bet apskritai de facto panaikintų tą atsakovo nuosavybės į žemės sklypą dalį, kuriai sukurti pagrindas buvo Buivydiškių apylinkės viršaičio 1992 m. liepos 27 d. potvarkis Nr. 26 ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandoris, kurie teismo sprendimu pripažinti teisėtais. Ar yra galimybė tinkamai, normaliomis sąnaudomis naudotis daiktu, ar tokios galimybės nėra, todėl objektyviai būtinas kelio servituto nustatymas, yra bylos fakto nustatymo klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas faktų nenustatinėja, bylos faktų nustatymas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai, todėl teismams konstatavus, kad ir nenustačius servituto kasatoriams yra įmanoma normaliomis sąnaudomis naudotis savo nuosavybe – privažiuoti prie savo žemės sklypų, patekti į juos bei per numatytus praėjimus pro šalia esančius sklypus patekti į gretimas teritorijas, nėra faktinio, taigi atitinkamai ir teisinio pagrindo nustatyti kelio servitutą pagal pareikštą ieškinį. Nurodytais motyvais pirmasis kasacinio skundo argumentas atmetamas.
Dėl kasaciniu skundu keliamų proceso teisės normų taikymo
Kasatoriai suformulavo prašymą panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodo, kad nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą procesą. Tačiau ir šis, antrasis, kasacinio skundo argumentas atmetamas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad šalių lygybės principas civiliniame procese reiškia, jog kiekvienai šaliai turi būti suteikta prieinama galimybė pristatyti bylą, taip pat pateikti įrodymus tokiomis sąlygomis, kurios nebūtų daug nepalankesnės negu varžovo (žr., pvz., Grozdanski v. former Yugoslav Republic of Macedonia, no. 21510/03, judgment of 31 May 2007, § 36). Be to, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimu nelaikomas toks nukrypimas nuo šalių procesinio lygiateisiškumo, kai teismo sprendimui priimti užtenka kitų byloje surinktų faktinių aplinkybių (žr. Ankerl v. Switzerland, no. 17748/91, judgment of 23 October 1996; Golovko v. Ukraine, no. 39161/02, judgment of 01 February 2007, § 59, 63). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, siekiant užtikrinti proceso operatyvumą, perdavimas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui galimas tik išimtiniais atvejais ir tik procesiniame įstatyme nurodytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. E. Ž., bylos Nr. 3K-3-93/2004; 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. v. G. G. L., bylos Nr. 3K-3-576/2004).
Bylos esmė nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose buvo atskleista, ištirti teismui pateikti įrodymai, ieškinys patenkintas iš dalies konstatavus kasatorių teisių pažeidimą. Kasatorių nurodomi argumentai neteikia pagrindo bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme, toks procesinis sprendimas nepagrįstai užvilkintų bylos išnagrinėjimą.
Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad CPK 346 straipsnyje įtvirtintų, apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimą lemiančių pagrindų nenustatyta.
Remdamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu, teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę paslaugą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ ir atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, kolegija sprendžia priteisti atsakovui iš kasatorių po 1200 Lt bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme. Taip pat iš kasatorių priteistina valstybei po 66,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš kasatorių K. A. L. ir D. S. atsakovui R. Č. po 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme.
Priteisti iš kasatorių K. A. L. ir D. S. valstybei po 66,40 (šešiasdešimt šešis Lt 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Dangutė Ambrasienė
Virgilijus Grabinskas