Civilinė byla Nr. 3K-3-191-687/2019

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-02919-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.5.2.1;

2.3.2.8; 2.6.1.5; 2.6.29.1; 3.2.4.9.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. (V. P.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovui V. P. ir atsakovo priešieškinį ieškovei, dalyvaujant tretiesiems asmenims P. P. (P. P.), A. K., K. R., I. K. (I. K.), išvadą teikiančiai institucijai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl santuokos nutraukimo bei kitų su santuokos nutraukimu susijusių pasekmių.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių išlaikymo vaikams ir jo įsiskolinimo priteisimą, turto pripažinimą bendrąja jungtine nuosavybe, dalytino turto vertės nustatymą, paskolos santykius, palūkanų priteisimą, ekspertizės skyrimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė nutraukti šalių santuoką dėl sutuoktinio kaltės; nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su ja; priteisti iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymą: vienam – 509 Eur, o kitam – 443 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos iki vaikų pilnametystės; priteisti iš atsakovo nepilnamečiams vaikams 5328 Eur išlaikymo įsiskolinimą; bendrą 48 367 Eur turtą padalyti nukrypstant nuo lygių dalių principo: ieškovei priteisti 3/4 dalis bendro turto, atsakovui – 1/4 dalį; natūra ieškovei priteisti 52 132 Eur vertės ūkinį pastatą ir 900 Eur vertės automobilį „Volkswagen Golf“; natūra atsakovui priteisti 2896 Eur vertės UAB „Intertyres“ 100 vnt. paprastųjų akcijų; priteisti iš atsakovo 7265 Eur kompensaciją už sumažintą bendrą turtą; 31 858 Eur skolą K. R. pagal 2011 m. spalio 4 d. vekselį, 1178 Eur skolą A. K. pagal 2011 m. spalio 19 d. paskolos sutartį, 24 136,70 Eur skolą I. K. pagal 2014 m. spalio 3 d. ir 2015 m. sausio 28 d. skolos raštelius pripažinti bendromis šalių prievolėmis; nustatyti, kad santuokos nutraukimas šalių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo 2013 m. vasario 17 d., šalims pradėjus gyventi skyrium; po santuokos nutraukimo ieškovei palikti santuokinę pavardę. 

3.       Ieškovė nurodė, kad atsakovo turtinė padėtis yra gera, atsakovas dirba priešgaisrinės apsaugos tarnyboje, taip pat perpardavinėja automobilių priekabas. Ieškovės pajamas sudaro 1113 Eur darbo užmokestis atskaičius mokesčius. Vienos dukters išlaikymui per mėnesį reikia 1017 Eur, o kitos – 887 Eur. Šalys prie vaikų išlaikymo turi prisidėti lygiomis dalimis. Atsakovas nuo 2013 m. vasario 17 d., t. y. šalims pradėjus gyventi skyrium, vaikams neteikė išlaikymo, todėl susidarė 5328 Eur įsiskolinimas (po 333 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį už 8 mėnesis).

4.       Ieškovė nurodė, kad šalys santuokoje bendro nekilnojamojo turto neįgijo. Ieškovė dovanojimo sutarties pagrindu asmeninės nuosavybės teise įgijo žemės sklypą su statiniais. Šalys bendromis lėšomis ir darbu iš esmės pagerino vieną iš ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančių statinių – ūkinį pastatą, perstatydamos jį į gyvenamąjį namą. Ieškovė sutiko, kad šis pastatas būtų pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe. Rekonstruoto ūkinio pastato vertė yra 52 131 Eur, tačiau dovanojimo metu šio pastato vertė buvo 8978,22 Eur, jo rekonstrukcijai panaudota 8398 Eur motinos dovanotų ieškovės asmeninių lėšų, dalytino turto vertė turi būti mažinama ieškovės asmeninio turto dalimi (17 376,22 Eur) ir turi būti dalijamas 34 755 Eur vertės nekilnojamasis turtas. Ieškovė prašė nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir jai priteisti 3/4 dalis bendro turto, o atsakovui – 1/4 dalį, nes su ja lieka nepilnamečiai vaikai.

5.       Atsakovas priešieškiniu prašė šalių santuoką nutraukti dėl atsakovės kaltės; ieškovei palikti santuokinę pavardę; nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su motina; priteisti iš atsakovo nepilnamečiams vaikams išlaikymą po 145 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaikų pilnametystės, o jų lėšų valdytoja uzufrukto teisėmis paskirti ieškovę, nustatyti prašomą bendravimo su vaikais tvarką, rekonstruotą ūkinį pastatą, rekonstruotą gyvenamąjį namą, 0,53 ha ploto žemės sklypą su tvora, šuns voljeru ir malkine pripažinti bendrąja jungtine ieškovės ir atsakovo nuosavybe; bendrą turtą padalyti lygiomis dalimis ir atsakovui natūra priteisti: 1/2 dalį 8109,36 Eur vertės rekonstruoto ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį 6513 Eur vertės gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį 33 596 Eur vertės 0,53 ha ploto žemės sklypo su tvora, šuns voljeru ir malkine; 174 Eur vertės automobilį „Ford Galaxy“; 30 Eur vertės 100 vnt. UAB „Intertyres“ akcijų; ieškovei natūra priteisti: 1/2 dalį 8109,36 Eur vertės rekonstruoto ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį 6513 Eur vertės gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį 33 596 Eur vertės 0,53 ha ploto žemės sklypo su tvora, šuns voljeru ir malkine; 1739 Eur vertės automobilį „Volkswagen Golf“; 1672,64 Eur vertės televizorių ir 3D akinius; 1342 Eur vertės židinį; 811,59 Eur vertės šaldytuvą; iš ieškovės atsakovui priteisti 3034,49 Eur kompensaciją už natūra negautą bendro turto dalį; priteisti iš ieškovės 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą 3034,49 Eur kompensaciją nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kreditoriaus įsipareigojimus P. P. pagal 2014 m. gegužės 28 d. skolų suderinimo sutartį po santuokos nutraukimo pripažinti bendra šalių prievole; kreditoriaus įsipareigojimus K. R. pagal 2011 m. spalio 4 d. vekselį po santuokos nutraukimo palikti kaip asmeninę ieškovės prievolę.

6.       Atsakovas nurodė, kad ieškovė vengė grąžinti įmonės turtą, jos prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir atsakovui uždrausta lankytis šeimos namuose, todėl atsakovas negalėjo vykdyti veiklos, neteko pajamų bei buvo priverstas sustabdyti įmonės veiklą. Atsakovo darbo užmokestis – apie 300 Eur. Atsakovas turėtas santaupas ir jo tėvo paskolintas bei padovanotas lėšas išleido namo statybai. Ieškovės gaunamas darbo užmokestis yra daug didesnis, kitų pajamų atsakovas negauna.

7.       Atsakovas nurodė, kad didžiąją dalį stovyklos išlaidų apmokėjo jo broliai ir tėvai, kai vaikai būna pas atsakovą, jis juos visiškai išlaiko. Vaikai neturi specialiųjų poreikių, todėl jų išlaikymui priteistina po 145 Eur.

8.       Atsakovas nurodė, kad ieškovės vardu registruotas nekilnojamasis turtas pripažintinas bendrąja jungtine nuosavybe, nes santuokos metu pastatai buvo iš esmės pagerinti ir rekonstruoti, rekonstruojant pastatus žemės sklypas buvo sutvarkytas ir aptvertas nauja tvora su pamatais, įrengti vartai, malkinė ir didelis šuns voljeras. Atsakovas nurodė, jog žemės sklypui sutvarkyti išleista apie 4000 Eur, gyvenamajam namui pagerinti – apie 2000 Eur, ūkiniam pastatui perstatyti į gyvenamąjį namą – apie 64 000 Eur; tvoros su šuns voljeru statybai išleista apie 6000 Eur, malkinės statybai – apie 1000 Eur. Be to, šis turtas pagerintas atsakovo asmeninėmis lėšomis (5148 Eur).

9.       Atsakovas nurodė, kad jo tėvas 2007–2011 metais paskolino 65 000 Lt (18 841 Eur), šios lėšos panaudotos šalių namų ūkiui išlaikyti, stogui sutvarkyti ir įrengti, namo apdailai, žemės sklypui sutvarkyti. Skolos grąžinimo P. P. terminas nėra suėjęs, todėl abi šalys yra solidariai atsakingos šiam kreditoriui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

10.       Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė ieškovės ir atsakovo santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovei paliko santuokinę pavardę – P.; nustatė nepilnamečių vaikų K. P. (duomenys neskelbtini) ir M. P. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškove; nustatė atsakovo bendravimo su vaikais tvarką; priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnametėms dukterims po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki vaikų pilnametystės, įskaitant laikino išlaikymo sumas, sumokėtas pagal 2013 m. vasario 5 d. teismo nutartį ir priteistas išlaikymo sumas kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; priteisė iš atsakovo nepilnametėms dukterims 4800 Eur išlaikymo įsiskolinimą; pavedė ieškovei vaikams skirtą išlaikymą tvarkyti uzufrukto teise; ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), pripažino ieškovės ir atsakovo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe; santuokoje įgytą turtą padalijo lygiomis dalimis – ieškovei ir atsakovui priteisė po 4819,68 Eur vertės turtą; ieškovei natūra priteisė 1/2 dalį 4054,68 vertės ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), 900 Eur vertės automobilį „Volkswagen Golf“; 450 Eur vertės televizorių ir 3D akinius; 150 Eur vertės šaldytuvą; atsakovui natūra priteisė 1/2 dalį 4054,68 Eur vertės ūkinio pastato (duomenys neskelbtini); 30 Eur vertės 100 vnt. UAB „Intertyres“ akcijų; priteisė iš ieškovės atsakovui 760 Eur piniginę kompensaciją už natūra negauto turto dalį; prievoles A. K. pagal 2011 m. spalio 19 d. paskolos sutartį ir I. K. pagal 2014 m. spalio 3 d. ir 2015 m. sausio 28 d. skolos raštelius pripažino asmeninėmis ieškovės prievolėmis; prievolę K. R. pagal 2011 m. spalio 4 d. neprotestuotiną vekselį pripažino bendra ieškovės ir atsakovo prievole; prievolę P. P. pagal 2014 m. rugpjūčio 28 d. skolų suderinimo sutartį pripažino asmenine atsakovo prievole; kitas ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė.

11.       Teismas nurodė, kad šalių santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), šalys turi du nepilnamečius vaikus. Teismas sprendė, kad šalių santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas nustatė šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su motina ir atsakovo bendravimo su vaikais tvarką.

12.       Teismas, spręsdamas dėl vaikų išlaikymo, nurodė, kad atsakovas sutinka teikti išlaikymą periodinėmis išmokomis po 145 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui. Pagal ieškovės apskaičiavimus, vieno vaiko poreikiams tenkinti reikia 887,15 Eur per mėnesį, o kito – 1017,10 Eur. Ieškovė nurodė, kad jos pajamos yra apie 1113 Eur per mėnesį. Atsakovas nurodė, kad jo darbo užmokestis yra apie 300 Eur, priklausomai nuo budėjimų skaičiaus švenčių dienomis, darbo užmokestis gali nežymiai skirtis.

13.       Teismas nurodė, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant išlaikymą būtiniesiems vaiko poreikiams tenkinti, pripažįstamas minimaliosios mėnesinės algos dydis. Nuo 2016 m. liepos 1 d. nustatyta 380 Eur minimalioji mėnesio alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. nutarimas Nr. 644). Teismas nurodė, kad, taikant tėvų teisių ir pareigų lygybės principą, kiekvienas iš tėvų turi teikti ne mažesnį negu 190 Eur išlaikymą ir atsakovo priešieškinyje nurodyta 145 Eur išlaikymo suma yra akivaizdžiai per maža. Teismas pripažino, kad ieškovės nurodytos išlaidos, reikalingos vaikų poreikiams tenkinti, yra akivaizdžiai per didelės, ir sprendė, kad, įvertinus šalių teismui nurodytas pajamas, šalių vaikų poreikiams tenkinti reikalinga 600 Eur suma. Teismas konstatavo, kad abi šalys turi teismui nenurodytų pajamų ir yra pajėgios teikti teismo nustatytą išlaikymą lygiomis dalimis, todėl iš atsakovo abiem šalių vaikams priteisė po 300 Eur išlaikymą kas mėnesį periodinėmis išmokomis. Nors atsakovas teigė, kad kai vaikai būna pas jį, o per vasaros atostogas vaikai pas jį būna po kelias savaites, jis juos visiškai išlaiko, teismas pažymėjo, kad tam iš tėvų, su kuriuo nuolat gyvena vaikai, ir taip tenka faktiškai didesnė rūpinimosi jais, taip pat ir išlaikymo, našta, todėl nustatyti, kad atsakovas prie vaikų išlaikymo turi prisidėti mažesne dalimi, nėra pagrindo. Ieškovė teigė, kad atsakovas neteikė išlaikymo 8 mėnesius po to, kai nuo 2013 m. vasario 17 d. šalys pradėjo gyventi atskirai. Teismas, konstatavęs, kad atsakovas neįrodė, jog tuo metu teikė išlaikymą vaikams, priteisė iš jo išlaikymo įsiskolinimą už 8 mėnesius skaičiuojant po 300 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui, iš viso 4800 Eur.

14.       Teismas nustatė, kad šalys, nutraukdamos santuoką, pareiškė reikalavimus dėl šio nekilnojamojo turto padalijimo: ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) ir 0,53 ha ploto žemės sklypo su tvora, šuns voljeru ir malkine. Teismas nustatė, kad ieškovė iš savo motinos pagal 2008 m. balandžio 4 d. dovanojimo sutartį įgijo 0,53 ha ploto žemės sklypą, ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), kiemo rūsį (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinius (duomenys neskelbtini).

15.       Teismas nurodė, kad šis turtas yra ieškovės asmeninė nuosavybė. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis ar kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Sutuoktinis, siekdamas pripažinti kito sutuoktinio asmeninį turtą bendrąja nuosavybe, turi įrodyti, kad turtas buvo pagerintas iš esmės ir kad turto vertė pakilo dėl šių pagerinimų, o ne dėl pokyčių rinkoje ar kitų su pagerinimais nesusijusių veiksnių.

16.       Atsakovas, prašydamas, kad ūkinis pastatas, gyvenamasis namas, žemės sklypas, tvora, šuns voljeras ir malkinė būtų pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nurodė, kad šie objektai buvo pagerinti bendromis šalių lėšomis ir darbu. Ieškovė pripažino, kad ūkinis pastatas buvo pertvarkytas į gyvenamąjį namą abiejų sutuoktinių ir jų artimųjų lėšomis ir darbu, ir sutiko, kad šis turtas būtų pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl teismas priešieškinio reikalavimą iš dalies tenkino.

17.       Teismas nurodė, kad atsakovas, teigdamas, jog žemės sklypui sutvarkyti buvo išleista apie 4000 Eur, nurodė, kad buvo iškirsti krūmai, atvežta žemių sklypui išlyginti, neįrodė, kokią įtaką tai turėjo sklypo vertei, todėl šias išlaidas laikyti žemės sklypo esminio pagerinimo išlaidomis nėra pagrindo. Be to, išlaidų faktas pats savaime nereiškia turto pagerinimo ir ne kiekvienas pagerinimas didina turto vertę. Atsakovas, nurodęs, kad bendromis lėšomis ir darbu buvo rekonstruotas ir gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Ieškovė nesutinka su atsakovo teiginiais, kad gyvenamasis namas buvo pagerintas, nes namas yra apardytas ir paliktas stovėti, o plytos iš šio namo panaudotos ūkiniam pastatui rekonstruoti. Šiuos ieškovės teiginius patvirtina paties atsakovo pateiktos statinių fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti gyvenamojo namo būklės pokyčiai, ardant šį statinį. Teismas atmetė atsakovo reikalavimus dėl žemės sklypo su priklausiniais ir gyvenamojo namo pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe.

18.       Teismas nustatė, kad gyvenamasis namas, pastatytas rekonstravus ūkinį pastatą, taip pat tvora su šuns voljeru, malkinė nėra pripažinti tinkamais naudoti ir neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Teismas, spręsdamas dėl bendro sutuoktinių turto – ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) vertės, vadovavosi Nekilnojamojo turto registre užfiksuotais statinio duomenimis ir nekilnojamojo turto ekspertize, atlikta 2014 m. gruodžio 9 d. UAB „Krivita“, ir nustatė, kad šio statinio vertė yra 8109,36 Eur. Teismas, spręsdamas dėl šalių kilnojamojo turto, pažymėjo, kad televizorius ir šaldytuvas nėra nauji ir negali būti vertinami pagal įsigijimo kainas, todėl, nustatydamas jų vertę, vadovavosi ieškovės nurodytomis vertėmis.

19.       Teismas nustatė, kad šalių dalytiną turtą sudaro: 8109,36 Eur vertės ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini), 30 Eur vertės 100 vnt. UAB „Intertyres“ akcijų; 900 Eur vertės automobilis „Volkswagen Golf“; 450 Eur vertės televizorius ir 3D akiniai; 150 Eur vertės šaldytuvas. Iš viso dalytinas 9639,36 Eur vertės turtas. Teismas sprendė, kad bendras turtas tarp šalių dalijamas lygiomis dalimis, kiekvienai priteisiant po 4819,68 Eur vertės turto.

20.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė, būdama vienintele ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) savininkė, piktnaudžiavo teise, vengdama įregistruoti statinį ir užkirsdama kelią nustatyti tikrąją pastato vertę, ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) padalijo šalims natūra lygiomis dalimis. Teismas nurodė, kad, šalims sutarus dėl kilnojamojo turto padalijimo, atsakovui priteisiamos UAB „Intertyres“ akcijos (30 Eur vertės), o kiti daiktai (bendros 1500 Eur vertės) – ieškovei, taip pat atsakovui iš ieškovės priteisiama 760 Eur kompensacija už natūra negautą bendro turto dalį.

21.       Teismas nurodė, kad atsakovas, teigdamas, jog abu sutuoktiniai yra skolingi jo tėvui P. P. 18 825,30 Eur, pateikė 2014 m. rugpjūčio 28 d. skolų suderinimo sutartį, kurioje nurodytas grynųjų pinigų paėmimo operacijų iš P. P. sąskaitos sąrašas nuo 2007 m. vasario 21 d. iki 2011 m. spalio 30 d. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi paskolos davėjas įsipareigoja perduoti paskolos gavėjui pinigus ar rūšiniais požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja juos grąžinti. Įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką yra būtinas paskolos sutarties požymis. Teismas nurodė, kad ne kiekvienas pinigų perdavimas reiškia paskolos santykius. P. P. teismo posėdyje nurodė, kad, duodamas pinigų šalims namo statybai, nesitarė dėl savo suteiktų pinigų grąžinimo, o pareikalauti sumokėtų pinigų nutarė tada, kai ieškovė iškėlė bylą dėl santuokos nutraukimo. Teismas pripažino, kad P. P. sumokėtas lėšas laikyti šalių skola nėra pagrindo. Pagal CK 3.67 straipsnį santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms teisines pasekmes sukelia nuo bylos iškėlimo. Taigi, turtinės teisės ir prievolė, kurias įgijo sutuoktinis po bylos iškėlimo, pripažįstamos jo asmeninėmis prievolėmis. Net ir tuo atveju, jei 2014 m. rugpjūčio 28 d. skolų suderinimo sutartimi atsakovas įsipareigojo grąžinti savo tėvui į bendrą šalių namą investuotas lėšas, laikytina, kad pareiga grąžinti skolą P. P. atsirado susitarimo sudarymo metu ir ši skola laikytina asmenine atsakovo prievole, nes byla dėl santuokos nutraukimo iškelta 2013 m. lapkričio 29 d. 

22.       Teismas asmeninėmis ieškovės skolomis pripažino gautas paskolas iš I. K. ir A. K.. Teismas prievolę K. R. pagal 2011 m. spalio 4 d. neprotestuotiną vekselį pripažino bendra šalių prievole. Teismas atmetė atsakovo reikalavimą priteisti iš ieškovės 5 proc. metines procesines palūkanas už 3034,49 Eur kompensaciją nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

23.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi pakeitė Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo dalį dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir jo padalijimo: pastatą – pagalbinį ūkio pastatą su gyvenamosiomis patalpomis (duomenys neskelbtini) pripažino ieškovės ir atsakovo bendrąja jungtine nuosavybe; medžiagas, panaudotas tvorai, voljerui ir stoginei, esantiems (duomenys neskelbtini), statyti, pripažino ieškovės ir atsakovo bendrąja jungtine nuosavybe; santuokoje įgytą turtą ieškovei ir atsakovui padalijo lygiomis dalimis; ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisė: pastatą – pagalbinį ūkio pastatą su gyvenamosiomis patalpomis (duomenys neskelbtini); medžiagas, panaudotas tvorai, voljerui ir stoginei, esantiems (duomenys neskelbtini), statyti; automobilį „Volkswagen Golf“, televizorių ir 3D akinius; šaldytuvą; atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisė: 100 vnt. UAB „Intertyres“ akcijų; priteisė iš ieškovės atsakovui 30 935 Eur piniginę kompensaciją už natūra negauto turto dalį.

24.       Kolegija nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė 2018 m. lapkričio 13 d. prašymą pridėti prie nagrinėjamos bylos papildomą įrodymą – Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. lapkričio 12 d. raštą ir prašė atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Kolegijos vertinimu, naujų įrodymų pridėjimas užvilkins bylos nagrinėjimą, be to, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutartimi atidėtas teismo sprendimo (nutarties) paskelbimas, todėl atsisakytina pridėti naują rašytinį įrodymą ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

25.       Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių nustatytų nepilnamečiams vaikams poreikių buvimą, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepilnamečiams šalių vaikams išlaikyti per mėnesį reikia 600 Eur. Kolegija nurodė, kad abu tėvai išlaikymą vaikui privalo teikti proporcingai savo turtinei padėčiai. Geresnės turtinės padėties tėvas turi prisiimti ir didesnę dalį vaikui išlaikyti reikalingų išlaidų. Kuriam nors iš tėvų pareiškus ieškinį dėl išlaikymo priteisimo, išlaikymo dydis apskaičiuotinas ne tik pagal jo, bet ir pagal vaiko kito iš tėvų gaunamas pajamas, kartu įvertinant tai, kad šiam, su kuriuo vaikas lieka gyventi, tenka didžiausioji išlaidų našta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2011). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė užtikrina, jog būtų iš esmės patenkinti nepilnamečių vaikų poreikiai maistui, aprangai, sveikatai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovas intensyviai bendrauja su dukterimis, jomis rūpinasi, užtikrina ugdymo įstaigos lankymą dukteris nuvežant ir parvežant iš jos ar kartu atostogauja ir pan. Kolegija pažymėjo, kad tam iš tėvų, su kuriuo gyvena nepilnametis vaikas, tenka ir kasdienė vaiko priežiūra, rūpinimasis, kurių paprastai nekompensuoja išlaikymo priteisimas. Kolegija atsižvelgė į pateiktus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis siekia apie 500 Eur (atskaičius mokesčius), o ieškovės – apie 1000 Eur, taip pat į tai, jog, kaip pati ieškovė teigia, ji teikia vaikams nurodytą išlaikymą, ir, kaip pats atsakovas teigia, jis taip pat teikia laikinai priteistą išlaikymą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys turi pajamų ir yra pajėgios teikti teismo nustatytą išlaikymą lygiomis dalimis. Kolegija sprendė, kad atsakovas turi mokėti po 300 Eur kiekvienam nepilnamečiam vaikui kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės.

26.       Kolegija nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini); ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) ir 0,53 ha ploto žemės sklypo su tvora, šuns voljeru bei malkine – padalijimo.

27.       Byloje nustatyta, kad ieškovės motina pagal 2008 m. balandžio 4 d. dovanojimo sutartį padovanojo ieškovei 0,53 ha ploto žemės sklypą, gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), kiemo rūsį (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinius (duomenys neskelbtini) ir šis turtas po jo įgijimo tapo ieškovės asmenine nuosavybe.

28.       Kolegija nustatė, kad ieškovė pripažino, jog ūkinis pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamąjį namą abiejų sutuoktinių ir jų artimųjų lėšomis bei darbu, ir sutiko, kad minėtas turtas būtų pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl minėto turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe.

29.       Kolegija nustatė, kad ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini) buvo įregistruotas kaip pagalbinio ūkio pastatas su gyvenamosiomis patalpomis. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartimi buvo paskirta tiek minėto pastato, tiek žemės sklypo (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), tvoros, voljero bei malkinės vertinimo ekspertizė. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartimi patikslinti ekspertui užduoti klausimai.

30.       Atsakovo teigimu, žemės sklypas bei gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) taip pat šalims priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsakovas neįrodė, kokią įtaką sklypo vertei turėjo krūmų iškirtimas, žemės sklypo išlyginimas, todėl atsakovo nurodytas 4000 Eur išlaidas laikyti žemės sklypo esminio pagerinimo įrodymu nėra pagrindo.

31.       Atsakovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog bendromis lėšomis ir darbu buvo rekonstruotas gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), kas taip pat sudarytų pagrindą spręsti klausimą apie šio turto pripažinimą bendrąja jungtine nuosavybe. Be to, kaip matyti ir iš 2018 m. liepos 18 d. Nekilnojamojo turto vertinimo teismo ekspertizės akto išvados, gyvenamojo namo (be žemės sklypo), (duomenys neskelbtini), šią dieną faktiškai naudojamo kaip pagalbinio ūkio pastato, rinkos vertė, nustatyta išlaidų (kaštų) metodu, – 4300 Eur, šio pastato iki rekonstrukcijos 2007 m. kovo 22 d. rinkos vertė, nustatyta išlaidų (kaštų) metodu, – 11 000 Eur. Kolegija atmetė atsakovo reikalavimus dėl minėto nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe bei jo padalijimo.

32.       2018 m. liepos 18 d. Nekilnojamojo turto vertinimo teismo ekspertizės akto išvadoje, atsakant į klausimą, kokia yra pagalbinio ūkinio pastato su gyvenamosiomis patalpomis, (duomenys neskelbtini), rinkos vertės šią dieną, nurodyta, kad šio pastato, kuris iš dalies yra naudojamas kaip gyvenamasis namas (be žemės sklypo), 250,66 kv. m bendro ploto, baigtumas 95 proc., rinkos vertė, 2018 m. vasario 1 d. ir liepos 18 d. nustatyta išlaidų (kaštų) metodu, yra 63 100 Eur, ir atsakant į klausimą, kokia buvo minėto pagalbinio ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), rinkos vertė iki rekonstrukcijos, yra nurodyta, kad šio pastato (be žemės sklypo), 153 kv. m užstatyto ploto, baigtumas 44 proc., rinkos vertė iki rekonstrukcijos 2007 m. kovo 22 d., nustatyta išlaidų (kaštų) metodu, yra 9100 Eur.

33.       Atsakovo teigimu, ginčo pastatas, (duomenys neskelbtini), iš esmės nėra pagalbinio ūkio pastatas su gyvenamosiomis patalpomis, nes iš Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos 2017 m. rugpjūčio 1 d. patikrinimo išvados bei 2018 m. liepos 18 d. ekspertizės akto patalpų aprašymo bei fotonuotraukų matyti, jog pagrindinė dalis pastato yra gyvenamasis namas. Pastate esantis garažas, t. y. pagalbinė patalpa, sudaro tik 53,58 kv. m iš bendro 250,66 kv. m ploto, ir visos kitos patalpos – pirmas aukštas (išskyrus 53,58 kv. m garažą) yra gyvenamosios paskirties (101,41 kv. m) bei antras aukštas, kuriame įrengti keturi kambariai ir vonios kambarys (95,67 kv. m), taip pat yra gyvenamosios patalpos. Atsakovo teigimu, 2018 m. liepos 18 d. ekspertizės aktas neatspindi tikrosios ūkinio pastato su gyvenamosiomis patalpomis, (duomenys neskelbtini), rinkos vertės, nes turto vertinimo ekspertizės akte nustatyta, kad pagal R. P. VĮ Registrų centrui pateiktus duomenis gyvenamosios patalpos užima tik 40 proc. bendro pastato ploto, o negyvenamosios patalpos užima 60 proc. bendro pastato ploto. Atsakovo manymu, tikslinga nustatyti nekilnojamojo turto vertę, pateikiant objektyvią informaciją, kad pagalbinė patalpa yra 53,58 kv. m ir gyvenamosios patalpos yra 197,08 kv. m.

34.       Kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant klausimą dėl turto vertinimo po ieškovės atlikto viešo registro duomenų pakeitimo, atsakovas 2018 m. kovo 7 d. pateikė teismui prašymą dėl ekspertui užduotinų klausimų patikslinimo ir, kaip minėta, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 19 d. nutartimi patikslino ekspertui užduotinus klausimus dėl ginčo turto rinkos vertės, tačiau atsakovas neprašė teismo spręsti klausimo dėl ginčo pastato, (duomenys neskelbtini), kadastrinių duomenų nustatymo, tikslinimo ar pan. Kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad viešo registro duomenys, kiek jie susiję su pirmiau nurodyto ginčo statinio plotu, būtų nuginčyti, todėl yra teisinis pagrindas vadovautis oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu.

35.       Atsakovo teigimu, ginčo nekilnojamuosius daiktus būtina vertinti kompleksiškai kaip vieną turtinį vienetą, o ne kiekvieną atskirai, be to, ekspertas, atsakydamas į pirmus keturis klausimus, rinkos vertei nustatyti naudojo tik išlaidų (kaštų) metodą, pritaikydamas vietos pataisos koeficientą, žemės sklypo vertei nustatyti naudojo lyginamąjį metodą, nustatydamas panaudotų medžiagų vertę rėmėsi statybų skaičiuojamųjų kainų rekomendacijomis. Atsakovas mano, kad atliktas vertinimas neatspindi realios nekilnojamųjų daiktų vertės.

36.       Kolegija pažymėjo, kad šiuo atveju sprendžiamas klausimas tik dėl ūkinio pastato su gyvenamosiomis patalpomis, (duomenys neskelbtini), kuris yra pripažintas šalių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo, ir todėl visų nekilnojamųjų daiktų vertinimas kaip vieno turtinio vieneto nagrinėjamoje byloje nėra aktualus. 2018 m. liepos 18 d. Nekilnojamojo turto vertinimo teismo ekspertizės akto išvadoje yra nurodyta, kad vertinamas turtas yra su gyvenamosiomis patalpomis, jo tikslinė paskirtis yra pagalbinio ūkio, tačiau vertinamas turtas yra pritaikytas bei naudojamas pagal gyvenamąją paskirtį (pagalbinio ūkinio pastato bendras plotas – 250,66 kv. m, pagrindinis plotas – 104,17 kv. m, 95 proc. baigtumas). Taip pat konstatuota, kad esama pagrindinė vertinamo turto naudojimo paskirtis – pagalbinio ūkio, ir galimas geriausias vertinamo turto panaudojimas atsižvelgiant į byloje esančius dokumentus – ne pagal esamą paskirtį, o pagal gyvenamąją paskirtį, kaip turtas šiuo metu ir yra naudojamas. Ekspertas pažymėjo, kad, ištyrus turimus rinkos duomenis apie turto, panašaus į vertinamą turtą, pardavimus, padaryta išvada, jog rinkoje įvykę sandoriai yra labai skirtingi įvertinant esamus skirtumus: statybos metai, turto ploto, žemės, priklausančios objektui, paskirties ir jos ploto, statybos baigtumo ir sienų medžiagos, dėl kurių turėtų būti taikoma gana nemažai pataisų. Kuo vertinimo metu taikoma daugiau pataisų dėl objektų skirtumų, tuo didesnė tikimybė padaryti klaidų ar netinkamai pritaikyti pataisas iškreipiant rinkos vertę. Ekspertas atkreipė dėmesį, kad, atsakant į pirmus keturis teismo pateiktus klausimus, reikėjo įvertinti pagalbinio ūkio pastatą su gyvenamosiomis patalpomis ir gyvenamąjį namą be žemės sklypo (kaip atskirus statinius), todėl ekspertas pagalbinio ūkio pastato su gyvenamosiomis patalpomis ir gyvenamojo namo vertei nustatyti naudojo išlaidų (kaštų) metodą, pritaikydamas vietos pataisos koeficientą, o žemės sklypo vertei nustatyti – lyginamąjį metodą, kad atsakytų į kitus užduotus klausimus dėl panaudotų medžiagų vertės, rėmėsi statybų skaičiuojamųjų kainų rekomendacijomis, turimais faktiniais duomenimis ir turimais dokumentais.

37.       Kolegija nurodė, kad rekonstruotas pastatas priteistinas natūra ieškovei, o atsakovui – kompensacija, nes tai geriausiai atitiktų šalių ir jų nepilnamečių vaikų interesus. Esant nustatytai pastato rinkos vertei – 63 100 Eur ir šio pastato rinkos vertei iki rekonstrukcijos (2007 m. kovo 22 d.) – 9100 Eur, yra pagrindas priteisti atsakovui iš ieškovės 27 000 Eur kompensaciją už jai natūra atitenkančią pastato dalį.

38.       Bylos medžiaga patvirtina, jog kiti ginčo objektai – tvora, voljeras bei malkinė – oficialiai nėra įteisinti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pastatas, kuris neįteisintas sutuoktinių vardu, negali būti laikomas santuokoje įgytu turtu, tačiau medžiagos, panaudotos nurodytam objektui statyti, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir yra spręstinas klausimas dėl šio turto – statybinių medžiagų padalijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2011). Kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog minėti statiniai yra pastatyti santuokos metu ir buvo skirti šeimos poreikiams tenkinti, iš esmės šalys bylos nagrinėjimo metu šių aplinkybių nepaneigė. Nekilnojamojo turto vertinimo teismo ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad tvorai panaudotų statybinių medžiagų vidutinė rinkos vertė 2017 m. birželio 27 d. yra 5400 Eur, voljerui – 600 Eur ir stoginei – 400 Eur. Kolegija sprendė, kad yra pagrindas statybines medžiagas, panaudotas tvorai, voljerui ir stoginei statyti, pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe ir atsakovui iš ieškovės priteisti 3200 Eur kompensaciją už panaudotas medžiagas, o jas priteisti ieškovei. Kolegija pritarė kitoms pirmosios instancijos teismo išvadoms.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

39.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 29 d. nutartį iš dalies panaikinti ir priimti naują sprendimą: priteisti iš atsakovo nepilnamečių dukterų išlaikymui periodinėmis išmokomis po 145 Eur kiekvieną mėnesį iki dukterų pilnametystės, indeksuojant šią sumą įstatymų nustatyta tvarka; išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teisėmis valdyti paskirti ieškovę; panaikinti nutarties dalį priteisti iš atsakovo nepilnametėms dukterims 4800 Eur išlaikymo įsiskolinimą; pastato (duomenys neskelbtini) 1/2 dalį priteisti ieškovei, 1/2 dalį – atsakovui; 0,53 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pastatą (duomenys neskelbtini), stoginę (malkinę) pripažinti bendrąja jungtine ieškovės ir atsakovo nuosavybe ir kiekvienam šį turtą priteisti natūra po 1/2 dalį; kilnojamuosius daiktus – televizorių ir 3D akinius įvertinti 1672,64 Eur, šaldytuvą įvertinti 811,59 Eur ir atitinkamai iš ieškovės atsakovui priteisti 1242,12 Eur kompensaciją už jai tenkantį didesnės vertės turtą; arba perduoti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti atsakovui iš ieškovės 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, įsipareigojimus kreditoriui P. P. pagal 2014 m. rugpjūčio 28 d. skolų suderinimo sutartį po santuokos nutraukimo palikti bendra ieškovės ir atsakovo prievole; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

39.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai iš atsakovo priteisti dviejų vaikų išlaikymui 600 Eur per mėnesį. Teismai orientavosi į galimus būsimus vaikų poreikius, o ne į sprendimo priėmimo metu realiai buvusius poreikius. Bylos duomenys patvirtina, kad vaikai neturi išskirtinių poreikių, todėl nebuvo pagrindo priteisti didesnį išlaikymą negu viena minimalioji mėnesinė alga (380 Eur). Teismai neatsižvelgė į atsakovo turtinę padėtį. Pagal byloje pateiktus įrodymus matyti, kad atsakovas neturi santaupų, nes visas savo santaupas investavo į šiuo metu ieškovei priklausančio turto pagerinimą, jo vidutinis atlyginimas (atskaičius mokesčius) – 484,95 Eur. Atsakovas, gyvendamas kartu su ieškove, vykdė smulkią prekybą automobilių detalėmis, bet, ieškovės prašymu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas privalėjo išsikelti iš šeimos būsto ir sustabdė įmonės veiklą. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Nei teismų praktika, nei įstatymas nenustato, kad išlaikymas priteisiamas, atsižvelgiant į tai, su kuriuo iš tėvų gyvena vaikas, kokia nustatyta bendravimo tvarka ar kaip tėvai dalyvauja auklėjant vaikus. Teismai neturėjo pagrindo priteisti didesnio išlaikymo iš atsakovo vien tik remdamiesi argumentu dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove. Apeliacinės instancijos teismas nereikalavo išvados iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, nesidomėjo, kaip buvo užtikrinamos vaikų teisės, ar tėvai tinkamai bendrauja su vaikais ir pan., t. y. šiuo atveju teismas nepagrįstai nebuvo aktyvus, nenustatė visų reikšmingų bylai aplinkybių (CPK 185, 376 straipsniai).

39.2.                      Apeliacinės instancijos teismas

39.2.1.                      Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Tiek atsakovo apeliaciniame skunde, tiek kituose procesiniuose dokumentuose buvo įrodyta, kad iki ieškinio teismui pateikimo dienos atsakovas vaikus išlaikė. Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3309-239/2013 atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Nurodytoje civilinėje byloje ieškovė pažymėjo, kad atsakovas išlaikymo vaikams neteikė nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. Per atostogas ir 2013 m. vasarą vaikai gyveno su atsakovu ir ieškovė tuo metu išlaikymo vaikams neskirdavo. Be to, atsakovas sumokėdavo už elektrą (kitų komunalinių išlaidų nebuvo), todėl ieškovė per 2013 metus už elektrą nemokėjo.

39.2.2.                      Iki bylos iškėlimo dienos sutuoktinių turtas buvo bendras, sutuoktinių pajamoms taikomas bendrosios jungtinės nuosavybės turto režimas ir taikytina bendro turto lygių dalių prezumpcija (CK 3.67 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3.117 straipsnio 1 dalis). Taigi, atsakovui iki bylos iškėlimo dienos priklausė 50 proc. ieškovės darbo užmokesčio, todėl ginčo laikotarpiu ieškovė vaikams išlaikyti kiekvieną mėnesį privalėjo panaudoti atsakovui priklausančius 556,50 Eur, kurių atsakovas iš jos priteisti ir grąžinti nereikalavo, nes laikė, kad šie pinigai buvo panaudoti vaikams išlaikyti.

39.3.                      Apeliacinės instancijos teismas, atsakovui priteisdamas kompensaciją už pagalbinį ūkio pastatą su gyvenamosiomis patalpomis (duomenys neskelbtini) iš nustatytos 63 100 Eur nekilnojamojo daikto vertės atimdamas 9100 Eur pastato vertę iki rekonstrukcijos, netinkamai taikė CK 3.90 straipsnį, 3.117 straipsnio 1 dalį, 3.127 straipsnio 3 dalį, 4.80, 4.93 straipsnius. Nagrinėjamu atveju teismui nustačius, kad turtas buvo pagerintas iš esmės ir jis pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, privaloma buvo turtą sutuoktiniams priteisti lygiomis dalimis ir atitinkamai be jokių išskaitų nustatyti kompensaciją. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas galėjo vertinti, kokia nekilnojamojo daikto vertė buvo iki pagerinimo ir kokia vertė yra nutarties priėmimo metu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-378/2015), bet šis išaiškinimas nereiškia, kad yra pagrindas iš pagerinto daikto vertės atimti iki pagerinimo buvusią vertę. Atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies vertę. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017).

39.4.                      Teismai pažeidė CK 3.90 straipsnio 1 dalį, atsisakydami rekonstruotą gyvenamąjį namą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe. Teismai nustatė, kad šalių santuokos metu nurodytas namas iš 52,31 kv. m bendro ploto buvo pertvarkytas į pagalbinio ūkio pastatą, kurio plotas pasikeitė iki 29 kv. m. Tai, kad pastato dydis sumažėjo ir pasikeitė faktinė naudojimo paskirtis, nereiškia, kad pastatas nebuvo pagerintas. Tai, kad sumažėjo pastato vertė, taip pat nėra pagrindas šio turto nepripažinti bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas savo išvadas grindė 2018 m. liepos 18 d. ekspertizės aktu ir lygino ieškovės iki santuokos įsigyto turto įsigijimo kainą su ekspertizės atlikimo metu nustatyta turto verte, taip pat atliktų pagerinimų vertės (jų atlikimo metu) santykį su ekspertizės atlikimo metu nustatyta turto rinkos verte. Kasacinio teismo konstatuota, kad toks turto verčių palyginimas yra iš esmės ydingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-378/2015).

39.5.                      Teismai nepagrįstai atsisakė žemės sklypą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe. Atsakovas santuokos metu rekonstravo ant ginčo žemės sklypo esančius pastatus, pastatė naujus statinius, sutvarkė aplinką ir visą žemės sklypą, dėl to viso turto vertė žymiai išaugo. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnį, CK 4.2 straipsnio 2 dalį visi statiniai ant žemės sklypo yra to sklypo priklausiniai, statinių buvimas ant žemės sklypo daro įtaką sklypo vertei, pagerintas sklypas gali būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Kasacinėje byloje buvo nustatyta, kad santuokos metu atsakovo asmenine nuosavybės teise turėtas sodo pastatas, garažas, kiemo statiniai buvo iš esmės pakeisti, perstatyti sukuriant naują statinį – gyvenamąjį namą, sutvarkant aplinką. Kasacinis teismas aiškiai pažymėjo, kad šiuo atveju nėra pagrindo atskirai vertinti kiekvieną nekilnojamojo turto vienetą, net ir turintį savarankišką numerį, nes visi šie objektai sudaro užbaigtą visumą ir negali būti realizuojami atskirai. Dėl to, siekiant teisingai nustatyti galutinę nekilnojamojo turto vertę, pagrįstai visi statiniai eksperto vertinti kaip vientisas objektas ir nustatyta bendra jo vertė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243-969/2017). Taigi visi nekilnojamieji daiktai privalėjo būti vertinami kompleksiškai ir atitinkamai statiniai bei žemės sklypas turėjo būti pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe.

39.6.                      Teismai

39.7.                      Teismai, atsakovui nepriteisdami procesinių palūkanų, pažeidė CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsnius, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Kasacinis teismas konstatavo, kad skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2006).

39.8.                      Teismai, spręsdami, kad 2014 m. rugpjūčio 28 d. skolų suderinimo sutartimi atsakovas įsipareigojo grąžinti savo tėvui į bendrą šalių namą investuotas lėšas, todėl pareiga grąžinti skolą P. P. atsirado susitarimo sudarymo metu ir ši skola laikytina asmenine atsakovo prievole, nes byla dėl santuokos nutraukimo iškelta 2013 m. lapkričio 29 d., nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Faktas, kad paskolos raštelis surašytas vėliau, nei perduoti pinigai, savaime nepatvirtina, kad paskolos sandoris nebuvo sudarytas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431-469/2015). Taigi paskolos suteikimas gali nesutapti su paskolos sutarties sudarymo data. Svarbu, kad paskola buvo ir dėl jos grąžinimo susitarta po to, kai pinigai buvo perduoti. 2014 m. rugpjūčio 28 d. skolų suderinimo sutartimi tik patvirtintas ankstesnių paskolų faktas ir nustatyta, kada paskola bus grąžinta.

39.9.                      Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo nurodytų pareigų arba jas vykdo netinkamai, jie gali tikėtis sau nepalankių CPK nustatytų teisinių pasekmių. Jos nustatytos, be kita ko, kaip draudimas apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl turto padalijimo natūra, pažymėjo, jog ieškovė, būdama vienintelė ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) savininkė, po to, kai buvo legalizuota savavališka statyba, piktnaudžiavo teise, vengdama įregistruoti statinį ar objektyviai nustatytą jo baigtumo dalį, taip atimdama galimybę nustatyti tikrąją pastato vertę bei atsakovui gauti kompensaciją už realią jam priklausančio turto dalies vertę, jei būtų tenkinamas ieškovės reikalavimas priteisti ūkinį pastatą natūra jai, todėl teismas ūkinį pastatą padalijo šalims natūra lygiomis dalimis. Nepaisydama nustatytų apribojimų, apeliacinės instancijos teisme ieškovė pateikė dokumentus dėl nekilnojamojo daikto įregistravimo ir turto vertinimo ataskaitą. Apeliacinės instancijos teismas nutarė, kad šioje byloje turi teisę būti aktyvus, ir savo iniciatyva paskyrė nekilnojamųjų daiktų vertės nustatymo ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismas, savo iniciatyva 2017 m. spalio 25 d. nutartimi skirdamas ekspertizę, pažeidė CPK 320 straipsnį, 306 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 376 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai buvo aktyvus nustatant sutuoktiniams priklausančių nekilnojamųjų daiktų vertę, nors pirmosios instancijos teisme šie klausimai nebuvo išnagrinėti dėl ieškovės piktnaudžiavimo procesu. Dėl teismo iniciatyvos tik apeliacinės instancijos teisme nustatyti turto vertę (paskiriant ekspertizę) atsakovas prarado teisę į priimto sprendimo apskundimą apeliacine tvarka, dėl to buvo pažeista asmens teisė į teisminę gynybą; po ekspertizės atlikimo atsakovas prarado teisę užduoti papildomus klausimus ekspertui; nebuvo užtikrinti asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai. Kai abu sutuoktiniai santuokos nutraukimo ir padarinių procese dalyvauja lygiomis teisėmis, vadovaujamasi rungimosi ir dispozityvumo principais, o byloje nenustatyta šių principų išimtis pateisinančių aplinkybių, kurios teismui sudarytų pagrindą veikti vieno iš sutuoktinių interesais, tai teismui procese nėra teisinio pagrindo remtis CPK 376 straipsnyje suteikiamomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Taigi kiekvienoje byloje teismas turėtų individualizuoti būtinybę patvirtinančias faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ir netaptų taisykle visoms šeimos byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2014). Nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl sutuoktinių turto padalijimo neegzistuoja viešojo intereso gynimo būtinumas, todėl teismui nebuvo pagrindo remtis CPK 376 straipsniu ir savo iniciatyva rinkti įrodymus (skirti ekspertizę).

39.10.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnį atsisakydamas priimti atsakovo pateiktus įrodymus: Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos 2018 m. lapkričio 12 d. atsakymą į atsakovo 2018 m. rugsėjo 4 d. prašymą dėl 2018 m. liepos 18 d. turto vertės ekspertizės akto (šis teisme gautas tik 2018 m. rugsėjo 4 d.). Šį tarnybos raštą atsakovas pateikė apeliacinės instancijos teismui 2018 m. lapkričio 13 d. kaip įrodymą, kad 2018 m. liepos 18 d. ekspertizės aktas objektyviai neatspindi ginčo turto rinkos vertės.

40.       Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo trečiasis asmuo P. P. prisidėjo prie atsakovo kasacinio skundo.

41.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

41.1.                      Teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio nustatymą ir jo priteisimą. Teismai, spręsdami vaiko išlaikymo klausimus, privalo atsižvelgti į jo interesus ir poreikius (CK 3.192–3.208 straipsniai), visas abejones dėl išlaikymo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi vertinti vaiko interesų naudai. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad realios išlaidos vaikų išlaikymui yra mažesnės, nei teismai nustatė. Kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad vaikai neturi specialių poreikių, kuriems tenkinti yra būtinas didesnis išlaikymas, nėra pagrįsti. Vienai dukteriai yra nustatyta plokščiapėdystė, tad jai reikalinga speciali avalynė, jos stuburas iškrypęs, dėl to būtini specialūs pratimai, lankant meninės gimnastikos, plaukimo ir kitokius specialius užsiėmimus. Šias aplinkybes patvirtinantys dokumentai byloje yra pateikti. Tą teismo posėdyje yra pripažinęs ir atsakovas. Tai, kad orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio yra minimalioji mėnesinė alga, nereiškia, kad išlaikymo dydis negali būti didesnis nei viena minimalioji mėnesinė alga. Atsakovas, būdamas darbingas, turi pareigą visokeriopai rūpintis vaikų išlaikymu bei pajamų tokiam išlaikymui uždirbimu. Atsakovas ir toliau gali vykdyti UAB „Intertyres“ veiklą kitoje gyvenamojoje vietoje. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis, UAB „Intertyres“ veikla nenutraukta. Teismai tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo priteisimą. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių lėšų vaikų išlaikymui skyrimą iki ieškinio teismui pateikimo.

41.2.                      Atsakovas neįrodė, kad tiek žemės sklypas, tiek ir gyvenamasis namas buvo pagerinti santuokos metu. Atsakovas, nesutikdamas su kilnojamųjų daiktų verte, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šių daiktų vertes pagal rinkos kainas bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje.

41.3.                      Pats P. P. teismo posėdyje pripažino, kad mintis laikyti skola tai, kas buvo duota ar prisidėta darbais, medžiagomis prie ūkinio pastato rekonstrukcijos, kilo tik po to, kai buvo pradėta skyrybų byla. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog negali būti pripažinta paskola tai, kas pinigų davimo metu nebuvo laikoma paskola. Kadangi neįrodytas pats pinigų skolinimo faktas, 2014 m. rugpjūčio 28 d. skolų suderinimo sutartis nėra paskolos sutartis.

41.4.                      Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, skirdamas ekspertizę ir nepriimdamas naujų įrodymų. Be to, Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos 2018 m. lapkričio 12 d. raštas nepaneigia teismo skirtos ekspertizės išvadų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio ir jo nustatymo kriterijų

42.       CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus. Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti (CK 3.192 straipsnio 1 dalis); tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria ir vienas iš jų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194, 3.196 straipsniai).

43.       Įstatymas nereglamentuoja, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų, todėl, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje.

44.       Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). 

45.       Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-969-2018 21 punktą).

46.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010).

47.       Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).

48.       Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai iš atsakovo priteisti dviejų vaikų išlaikymui 600 Eur per mėnesį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai orientavosi į galimus būsimus vaikų poreikius, o ne į sprendimo priėmimo metu esamus poreikius, neatsižvelgė į atsakovo gaunamas pajamas (minimalų uždarbį), kad atsakovas kitų pajamų ir turto neturi, kad teismai vadovavosi kriterijais dėl tėvų turtinės padėties, kurie nenustatyti įstatyme ir kasacinio teismo praktikoje.

49.       Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl išlaikymo dydžio šalių nepilnamečiams vaikams nustatymo, įvertino abiejų tėvų gaunamas pajamas iš darbinės veiklos, atsakovo teiktą laikiną išlaikymo dydį, įvertino vaikų poreikius ir abiejų tėvų galimybes teikti vaikų poreikius atitinkantį išlaikymo dydį, taip pat atsižvelgė į teismų praktikoje suformuotų kriterijų visumą dėl vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties (žr. nutarties 44–47 punktus), taikytiną nagrinėjamu atveju.

50.       Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl išlaikymo dydžio, vertino šalių pateiktus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis siekia apie 500 Eur (atskaičius mokesčius), o ieškovės – apie 1000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas laikė pagrįstu pirmosios instancijos teismo argumentą, kad šalys turi pajamų (ne visos pajamos nurodytos teismui) ir yra pajėgios teikti teismo nustatytą išlaikymą lygiomis dalimis. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl atsakovo turtinės padėties, sprendė, kad atsakovas yra pajėgus teikti nustatyto dydžio išlaikymą. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su teismų sprendimais nustatytu išlaikymo dydžiu, įvertinusi ir tai, kad ieškovė su vaikais lieka gyventi šeimos įsirengtame būste; be kita ko, teismai atsižvelgė į tai, kad ieškovei tenka didesnė vaikų priežiūros ir rūpinimosi jais našta, kuri nėra kompensuojama atsakovo teiktinu išlaikymu.

51.       Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai išlaikymo dydį nustatė vadovaudamiesi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais dėl išlaikymo dydžio. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos įrodymų visuma, sprendė, kad vaikų poreikiai (jų dydis) pirmosios instancijos teismo nustatyti tinkamai. Kasacinio skundo argumentais nėra paneigiamos teismų išvados tiek dėl išlaikymo dydžio, tiek dėl atsakovo turtinės padėties, t. y. galimybės teikti teismų nustatyto dydžio išlaikymą vaikams. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė šalių dėmesį į tai, kad, esant esminiams nepilnamečio vaiko poreikių ir (ar) vaiko tėvų turtinės padėties pasikeitimams, išlaikymo dydis gali būti pakeičiamas (CK 3.201 straipsnis).

Dėl išlaikymo įsiskolinimo

52.       Kadangi teisė reikalauti išlaikymo teisme atsiranda, kai vaiko tėvas (motina) nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus, tai ieškinio pareiškime dėl išlaikymo priteisimo reikia nurodyti datą, nuo kurios prašoma jį priteisti. Teismas, priteisdamas išlaikymą, už laikotarpį, praėjusį nuo teisės į išlaikymą atsiradimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos, iš skolininko priteisia įsiskolinimą. Išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis).

53.       Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ieškovės paaiškinimais, sprendė, kad atsakovas neteikė išlaikymo 8 mėnesius, kai nuo 2013 m. vasario 17 d. šalys pradėjo gyventi skyrium. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas neįrodė, jog teikė išlaikymą vaikams, priteisė iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą už 8 mėnesius po 300 Eur per mėnesį kiekvienam (iš viso 4800 Eur). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas apeliaciniame skunde nurodė nesutikimo argumentus dėl priteisto išlaikymo įsiskolinimo, tačiau į bylą nėra pateikta duomenų, patvirtinančių apie ginčo laikotarpiu jo teiktą išlaikymą, todėl apeliacinės instancijos teismas šios dalies skundo netenkino.

54.       Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovas išlaikymo vaikams neteikė nuo 2013 m. vasario 17 d., kai šalys pradėjo gyventi skyrium. Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3309-239/2013 atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat ir dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Nurodytoje civilinėje byloje pateiktame prašyme ieškovė nurodė, kad atsakovas išlaikymo vaikams neteikė nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d., po įvykusio šalių konflikto. Atsakovas teigia, kad jis išlaikymą vaikams teikė kiekvieną mėnesį, be to, per visas atostogas ir visą 2013 m. vasarą vaikai gyveno tik su atsakovu ir buvo jo išlaikomi, taip pat atsakovas nurodo, kad jis apmokėjo dukters stovyklos išlaidas, pirko drabužius, mokymo priemones, mokėjo už elektrą, sunaudotą vaikų gyvenamojoje vietoje, ir pan. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas pateikė įrodymus dėl teikto išlaikymo, tačiau šie įrodymai teismo yra nevertinti, taip pat teismo nevertinti ieškovės nurodyti teiginiai procesiniuose dokumentuose, kad išlaikymo atsakovas neteikia nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d., ir t. t.

55.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, nuo kurio momento atsakovas neteikė išlaikymo nepilnamečiams vaikams ir nuo kada skaičiuotinas išlaikymo įsiskolinimas. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad teismai išlaikymo įsiskolinimą priteisė neįvertinę bylos įrodymų ir nenustatę teisiškai reikšmingų faktų, būtinų taikant materialiosios teisės normą, reglamentuojančią išlaikymo įsiskolinimą, ir dėl to netinkamai taikė CK 3.200 straipsnį. Remiantis tuo, kas nurodyta, teismų priimti sprendimai dėl išlaikymo įsiskolinimo naikinami ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo.

Dėl turto, kuris yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, tokio turto vertės nustatymo ir padalijimo

56.       Vienas iš klausimų, kurį teismas privalo išspręsti nutraukdamas santuoką, nepriklausomai nuo to, kokiu iš CK 3.49 straipsnio 2 dalyje nustatytų būdų ji nutraukiama, yra bendro sutuoktinių turto padalijimas (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis).

57.       Bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis).

58.       Koks turtas sutuoktiniams priklauso asmeninės, o koks – bendrosios jungtinės nuosavybės teise, spręstina pagal CK 3.88, 3.89 ir kt. sutuoktinių turtinius teisinius santykius reglamentuojančių CK straipsnių normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2013).

59.       CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad turtas, kuris buvo sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe. Sprendžiant sutuoktinių ginčą dėl turto, priklausančio asmeninės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui (teismui pirmiausia nustačius, kad turtas yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė), pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, būtina vadovautis CK 3.90 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis – santuokos metu šis turtas turi būti iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Taigi, turi būti nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2008; 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-2011; 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2012; kt.).

60.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymas detaliai nereglamentuoja, kas laikytina esminiu pagerinimu, tai yra vertinamasis kriterijus, ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, ar atliktas pagerinimas atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nurodytus CK 3.90 straipsnyje (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Teismas taip pat gali (turi) atsižvelgti į asmeninio turto vertę prieš pagerinimą ir po pagerinimo, įvertindamas, kad turto vertei gali turėti įtakos ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa rinkoje bei kiti svarbūs veiksniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2013). Taigi, pagerinto turto vertės nustatymo momentas yra viena iš reikšmingų aplinkybių nustatant atliktų pagerinimų mastą bei sprendžiant, ar atlikti pagerinimai atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nes spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-378/2015).

61.       Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama galimybė, esant tam CK 3.90 straipsnyje nustatytam pagrindui, žemės sklypą, asmeninės nuosavybės teise priklausiusį vienam iš sutuoktinių, pripažinti bendrąja sutuoktinių nuosavybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-969/2016 25 punktą).

62.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalys santuoką sudarė (duomenys neskelbtini). Ieškovė iš savo motinos pagal 2008 m. balandžio 4 d. dovanojimo sutartį įgijo 0,53 ha ploto žemės sklypą, gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), kiemo rūsį (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinius (duomenys neskelbtini). Atsakovas priešieškiniu prašė, kad ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) ir 0,53 ha ploto žemės sklypas su tvora, šuns voljeru ir malkine būtų pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes šie objektai santuokos metu buvo iš esmės pagerinti bendromis šalių lėšomis ir darbu. Teismai priešieškinio reikalavimą dėl ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe tenkino, priešieškinio reikalavimus dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) ir 0,53 ha ploto žemės sklypo su tvora, šuns voljeru ir malkine pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe atmetė.

63.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, spręsdami dėl ginčo turto esminio pagerinimo, turėjo vertinti byloje esančių įrodymų visumą pagal kasacinio teismo praktiką, suformuotą įrodymų vertinimo klausimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 28 punktą; 2018 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-484-684/2018 26 punktą; kt.), jog būtų patvirtintos arba paneigtos aplinkybės, kad: 1) ginčo turtas buvo iš esmės pagerintas; 2) visi ginčo turto pagerinimai atlikti bendromis sutuoktinių lėšomis, atsakovo asmeninėmis lėšomis ir darbu.

64.       Teismai nustatė, kad žemės sklypas santuokos metu buvo tvarkomas (jam sutvarkyti buvo išleista apie 4000 Eur, buvo iškirsti krūmai, atvežta žemių, sklypas išlygintas ir pan.), tačiau sprendė, kad nebuvo atlikti žemės sklypo pagerinimai, ir nevertino šių pagerinimų apimties, t. y. ar žemės sklypas buvo pagerintas iš esmės ir ar yra pagrindas šį žemės sklypą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio darbai laikomi žemės sklypo pagerinimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-506-969/2018 48 punktą), tačiau ar tokie pagerinimai bus pripažinti esminiais, priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių, todėl teismai, nepripažindami, kad žemės sklypas buvo pagerintas, ir nevertindami, ar žemės sklypas buvo pagerintas iš esmės ir ar yra pagrindas šį žemės sklypą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe, netinkamai taikė CK 3.90 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos.

65.       Teismai, nustatę, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) plotas sumažėjo, kaip ir jo vertė (2018 m. liepos 18 d. Nekilnojamojo turto vertinimo teismo paskirtos ekspertizės akte nustatyta, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), faktiškai naudojamo kaip pagalbinio ūkio pastato, rinkos vertė – 4300 Eur ir šio pastato iki rekonstrukcijos rinkos vertė – 11 000 Eur), nepripažino, kad šis pastatas buvo pagerintas iš esmės, ir nepripažino jo bendrąja jungtine nuosavybe. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai įvertino nustatytas bylos aplinkybes dėl šio pastato ir tinkamai taikė CK 3.90 straipsnio 1 dalį, o kasacinio skundo argumentai nepaneigia šių teismų išvadų.

66.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog tvora su šuns voljeru, malkinė, nors ir faktiškai esantys, neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nesudaro pagrindo spręsti dėl šio turto nepripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-687/2019 42 punktą). Toks neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre turtas gali būti pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe ir padalytas (CK 4.47 straipsnio 4 punktas), nebent būtų įrodyta savavališka statyba, kuri negali būti įteisinta. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis) tą aplinkybę, kad tam tikri objektai yra savavališka statyba ir negali būti įteisinti, turi įrodyti ieškovė.

67.       Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais, konstatuoja, kad, apeliacinės instancijos teismui neįvertinus byloje esančių įrodymų visumos, nenustačius nutartyje nurodytų bylai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių, nėra pagrindo spręsti, jog buvo priimta teisėta ir pagrįsta teismo nutartis. Minėta, kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl bylos dalis dėl ginčo nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir padalijimo perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

68.       Pažymėtina, kad jeigu nagrinėjant bylą iš naujo būtų nustatyta, jog žemės sklypas nebuvo iš esmės pagerintas, tai turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos už žemės sklypo atliktus neesminius pagerinimus (jeigu tokie būtų nustatyti) priteisimo atsakovui, taip pat dėl kompensacijos už atliktus gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) neesminius pagerinimus (jeigu tokie būtų nustatyti) priteisimo atsakovui.

69.       Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai, pripažinę ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) bendrąja jungtine nuosavybe ir dalydami jį tarp sutuoktinių, nepagrįstai iš jo vertės bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje atėmė jo vertę iki pagerinimų. Pagal kasacinio teismo praktiką dalijant sutuoktinių turtą aplinkybė, kad bendrąja jungtine nuosavybe pripažintas dėl esminio pagerinimo turtas iki santuokos priklausė vienam iš sutuoktinių, sudaro pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo to sutuoktinio naudai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-243-969/2017 59–60 punktus). Taigi, kai turtas, kuris yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jis dalijamas tokiu būdu, kad vienam sutuoktiniui šis turtas priteisiamas natūra, o kitam – kompensacija už jam tenkančią dalį, tai iš šio turto vertės bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje gali būti atimama šio turto vertė iki pagerinimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šie kasacinio skundo argumentai atmestini.

70.       Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pagal kasacinio teismo praktiką kai santuokos metu vieno sutuoktinio asmenine nuosavybės teise turėtas turtas (sodo pastatas, garažas, kiemo statiniai) buvo iš esmės pakeistas (statiniai perstatyti, sutvarkyta aplinka), tai nėra pagrindo atskirai vertinti kiekvieną nekilnojamojo turto vienetą, net ir turintį savarankišką numerį, nes visi šie objektai sudaro užbaigtą visumą ir negali būti realizuojami atskirai. Dėl to, siekiant teisingai nustatyti galutinę nekilnojamojo turto vertę, ginčo turtas eksperto pagrįstai vertintas kaip vientisas objektas ir nustatyta bendra jo vertė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-243-969/2017 46 punktą). Kadangi nagrinėjamu atveju ne visas ginčo nekilnojamasis turtas yra pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe (gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) nėra pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe), tai nebuvo pagrindo vadovautis nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais ir nustatyti, kokia yra ginčo nekilnojamojo turto kaip vientiso objekto vertė.

Dėl kilnojamojo turto vertės nustatymo

71.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalijamo turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų, todėl svarbu, kad dalijant turtą būtų nustatyta jo tikroji vertė. CK 3.119 straipsnyje reikalaujama, kad dalijamo bendro turto vertė būtų nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Pagal CK 3.100 straipsnį bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką, teismo sprendimu padalijus bendrą turtą ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Vadinasi, CK 3.119 straipsnio nuostata dėl dalijamo turto rinkos kainų, galiojančių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, laiko prasme gali būti siejama su paminėtomis aplinkybėmis, t. y. su civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo ar tik dėl turto padalijimo iškėlimu; teismas turėtų atsižvelgti į bylos nagrinėjimo metu įvykusius dalijamo turto kainų pokyčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006).

72.       Dėl dalijamo turto vertės gali susitarti pačios šalys. Jei šalys dėl dalytino turto vertės nesusitaria, kiekviena iš jų turi teisę remtis savo pateikiama turto verte ir ją įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2012). Šalys turi teisę teikti į bylą jų nurodomą turto vertę pagrindžiančius įrodymus, o teismas turi teisę, esant poreikiui, pasiūlyti šalims pateikti papildomų įrodymų. Šalims papildomų įrodymų dėl bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto vertės nepateikus, teismas dalytino turto vertę nustato pagal byloje esančius įrodymus, kuriais jis suformuluoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2014; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-99-969/2016, 30 punktas). Kokiais įrodymų šaltiniais remdamasis teismas nustato sutuoktinių turto vertę, priklauso nuo konkretaus turto rūšies. 

73.       Bylą nagrinėję teismai nustatė kilnojamojo turto vertę pagal ieškovės pateiktą įvertinimą ir atmetė atsakovo argumentus, kad kilnojamasis turtas turėjo būti įvertintas pagal jo įsigijimo kainas, nustatę, kad nuo šio kilnojamojo turto (šaldytuvas, televizorius, 3D akiniai) įsigijimo praėjo 1–2 metai. Atsakovas įrodymų, patvirtinančių, kad kilnojamojo turto vertė pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, yra kitokia, nei ieškovės nurodyta, nepateikė.

74.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų dalijamo kilnojamojo turto vertė nustatyta įvertinus bylos įrodymus (CPK 185 straipsnis). Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad teismai pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas ar nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos šiuo klausimu. 

Dėl paskolos teisinių santykių

75.       Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

76.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.870 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog paskolos sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 26 punktą).

77.       Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai, pagrindžiantys sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

78.       Teisėjų kolegija, remdamasi nurodyta praktika, konstatuoja, kad esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms pripažįstami šalių paskolos teisiniai santykiai – įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką yra būtinas paskolos sutarties požymis.

79.       Nagrinėjamoje byloje atsakovas prašė pripažinti 18 825,30 Eur skolą jo tėvui solidariąja sutuoktinių prievole. Teismai nustatė, kad atsakovo tėvas teismo posėdyje nurodė, kad, duodamas pinigų šalims namo statybai, nesitarė dėl jų grąžinimo, o pareikalauti sumokėtų pinigų nutarė tada, kai ieškovė iškėlė bylą dėl santuokos nutraukimo. Taigi atsakovo tėvui perduodant pinigus atsakovui nebuvo jo įsipareigojimo pinigus grąžinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant vienos šalies įsipareigojimo grąžinti pinigus, t. y. nesant vienos iš esminių paskolos sutarties sąlygų, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas su savo tėvu sudarė paskolos sutartį.

80.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl ginčo nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, svarstytina, ar nėra pagrindo atsakovo iš jo tėvo gautus 18 825,30 Eur priskirti prie atsakovo asmeninių lėšų, kuriomis atsakovas prisidėjo prie ginčo nekilnojamojo turto pagerinimo.

Dėl procesinių palūkanų

81.       Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

82.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

83.       Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: pirmiau minėta, kad procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

84.       CK 6.37 straipsnio 2 dalis, pagal kurią leidžiamas procesinių palūkanų priteisimas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, grindžiama tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises; teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas. Bylose dėl santuokinio turto padalijimo vienas sutuoktinis nėra kito sutuoktinio skolininkas dėl kompensacijos už didesnę turto dalį priteisimo tol, kol neįsiteisėja teismo sprendimas dėl santuokinio turto padalijimo ir kompensacijos priteisimo, t. y. iki kreipimosi į teismą dienos neegzistuoja vieno sutuoktinio piniginė prievolė, kurios jis geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kito sutuoktinio teises; vieno sutuoktinio piniginė prievolė kitam sukuriama tik įsiteisėjusiu teismo sprendimu dėl kompensacijos priteisimo. Atsižvelgiant į tai, bylose dėl santuokinio turto padalijimo priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo už vienam sutuoktiniui iš kito sutuoktinio priteistą kompensaciją už didesnę natūra šiam sutuoktiniui tenkančią dalijamo turto dalį nėra pagrindo.

85.       Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo atsakovui iš ieškovės už jam tenkančią piniginę kompensaciją dėl didesnės natūra ieškovei tenkančios dalijamo turto dalies atmestini.

Dėl ekspertizės skyrimo

86.       CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 3 dalis), taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis). Nurodytos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija yra išaiškinusi, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

87.       Taigi proceso teisės normomis teismas šeimos bylose įgalinamas veikti aktyviai, kad būtų maksimaliai apsaugoti nepilnamečių vaikų interesai, o ginčų, nesusijusių su vaikų teisėmis ir interesais atvejais, būtinybė veikti aktyviai turi būti konstatuojama ir pagrindžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2014). Kai abu sutuoktiniai santuokos nutraukimo ir padarinių procese dalyvauja lygiomis teisėmis, vadovaujamasi rungimosi ir dispozityvumo principais, o byloje nenustatyta šių principų išimtis pateisinančių aplinkybių, kurios teismui sudarytų pagrindą veikti vieno iš sutuoktinių interesais, tai teismui procese nėra teisinio pagrindo remtis CPK 376 straipsnyje suteikiamomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

88.       Pagal CPK 179 straipsnio, reglamentuojančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015; 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2019, 62 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

89.       Teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingi klausimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 25 punktą). Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga.

90.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus, ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Ekspertizę skirti tikslinga tada, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios. Teismas gali skirti ekspertizę savo arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva, jeigu jam iškyla neaiškių, specialiųjų žinių reikalaujančių klausimų. Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 ir kt. straipsniai). Ekspertizės skyrimo klausimą teismas sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-611/2016 34, 35 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

91.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo teisė savo iniciatyva skirti ekspertizę nėra apribota bylų rūšimi, tokią teisę teismas turi ne tik nedispozityviosiose bylose. Minėta, kad teismas, siekdamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, gali skirti ekspertizę ir kad dėl ekspertizės skyrimo poreikio kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, įvertindamas galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui.

92.       Teisėjų kolegija konstatuoja, jog kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo savo iniciatyva skirti ekspertizės dėl tų reikalavimų šeimos byloje, kuriuos nagrinėdamas teismas neturi pareigos būti aktyvus pagal CPK 376 straipsnį, atmestini kaip nepagrįsti.

93.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas savo apeliaciniuose skunduose kėlė klausimus dėl ginčo nekilnojamojo turto vertės, todėl apeliacinės instancijos teismas, skirdamas teismo ekspertizę ginčo nekilnojamojo turto vertei nustatyti, CPK 320 straipsnio, reglamentuojančio bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, nepažeidė.

94.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, apeliacinės instancijos teismui skyrus ekspertizę, atsižvelgiant į dalyvaujančių asmenų nuomonę, spręstinas klausimas dėl žodinio bylos nagrinėjimo tam, kad būtų užtikrinta byloje dalyvaujančių asmenų teisė užduoti klausimus ekspertui (CPK 217 straipsnio 3 dalis). Tai bus galima padaryti nagrinėjant bylą iš naujo.

95.       Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

96.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties dalis, kuria spręsti nekilnojamojo turto (ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) ir 0,53 ha ploto žemės sklypo su tvora, šuns voljeru ir malkine) padalijimo ir kompensacijos priteisimo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo klausimai, naikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Taip pat naikintinos ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys, kuriomis pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

97.       Kadangi dalis bylos perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 31,85 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties dalį, kuria spręsti nekilnojamojo turto (ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) ir 0,53 ha ploto žemės sklypo su tvora, šuns voljeru ir malkine) padalijimo ir kompensacijos priteisimo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo klausimai, taip pat paskirstytos bylinėjimosi išlaidos pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Birutė Janavičiūtė

Janina Januškienė

Algirdas Taminskas