Administracinė byla Nr. I-3411-289/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00845-2018-4

                                     Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3.

 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 4 d.

Šiauliai

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Virginijus Stankevičius,

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. H. J. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir kitų reikalavimų. 

Teismas 

n u s t a t ė:

Regionų

        Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi (I t., b. l. 97-99) nutarta pareiškėjo S. H. J. skundą atsisakyti priimti dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kaip nepriskirtiną tam teismui bei pasiūlyti pareiškėjui su skundu kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą arba Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus; pareiškėjo S. H. J. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dalyje dėl laikotarpio nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. gruodžio 14 d. (dalyje dėl perpildytų kamerų, neatitinkančių higienos normų reikalavimų) atsisakyti priimti, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį; pareiškėjo S. H. J. skundą likusioje dalyje (likusioje dalyje už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. gruodžio 14 d. ir visa apimtimi už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. sausio 30 d.) dėl neturtinės ir turtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priimti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-500-662/2018 (II t., b. l. 53-55) nutarta Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 18 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo skundą priimti dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kaip nepriskirtiną tam teismui, panaikinti ir šioje dalyje pareiškėjo S. H. J. skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas sąlygose, neatitinkančiose teisės aktų reikalavimų ir pažeidžiančiose žmogaus teises. Gyvenamojo ploto normos sumažinimas priartėjo prie EŽTT praktikoje nustatytos 3 kv. m ribos, kurią peržengus konstatuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pareiškėjas kalintas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimus. Šiaulių tardymo izoliatorius gyvenamąjį kameros plotą sumuoja su gyvenamajam plotui nepriskiriamo sanitarinio mazgo plotu, bei į gyvenamąjį kameros plotą nepagrįstai įskaičiuoja neteisėtai įrengtų perteklinių miegamų vietų (gultų) užimamus plotus. Visose kamerose sanitariniai mazgai nėra atskirti nuo gyvenamojo ploto, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punktą. Iš to darytina išvada, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas negali būti įskaičiuojamas į gyvenamąjį kameros plotą. Sanitariniai mazgai užima apie 3 kv. m, nes pagal higienos normos reikalavimus sanitariniu mazgu yra visas plotas, kuriame įrengti sanitariniam mazgui privalomi unitazas, praustuvė su veidrodžiu ir tualetinių reikmenų lentynėlė. Visų kamerų gyvenamasis plotas yra maždaug 3 kv. m mažesnis, nei deklaruotas. Kamerose neįrengtos spintelės nuteistųjų daiktams, nėra maisto produktų spintelių arba lentynų, taburečių. Į dušą asmenys išvedami ne dažniau kaip kartą per savaitę ne ilgiau kaip 15 minučių. Visose kamerose sanitariniai mazgai įrengti gyvenamojoje patalpoje, nėra veidrodžių, oro šalinimo sistemos, kamerose tvyro išvietės smarvė. Tualetas įrengtas priešais įėjimo duris, kuriose įrengtas stebėjimo langelis. Stebėjimo langelis bei durys gali būti bet kada atidarytos. Prižiūrėtojomis dirba ir moterys. Kamerose mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos nėra, o papildomos grotos įrengtos taip, kad kalinami asmenys negalėtų pasiekti lango. Šiltuoju metų laiku negalima vėdinti patalpų per langus ir būna nepakeliamai tvanku ir karšta, o šaltuoju metų laiku negalima langų užsandarinti ir būna šalta bei drėgna. Kamerų langai iš lauko pusės apsaugoti grotomis, o kamerų viduje įrengtos grotos, kad kalinami asmenys negalėtų rankomis pasiekti lango. Kamerose nuo lubų krisdavo tinkas, kalkės ir dažų atplaišos. Kamerų sienų viršutinė dalis yra dažyta kalkėmis ir nėra lengvai valoma. Daugumos kamerų grindys yra suirusio ir išdaužyto betono. Visose kamerose įsiveisę tarakonai. Kalinamų asmenų sveikata atvykimo metu netikrinama. Priėmimui pas gydytoją reikalaujama pateikti rašytinį prašymą. Kalinami asmenys privalo būti aprūpinami darbinėmis pajamomis, arba jiems turi būti mokamos pašalpos ir teikiama parama iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų. Pašalpų nemoka, paramos neteikia, higienos ir materialinio aprūpinimo normų reikalavimų nesilaiko. Indai plaunami šaltu vandeniu, nenaudojant indų plovimo priemonių, kas sudaro sąlygas užkrečiamųjų žarnyno ligų plitimui. Neaprūpinimas tualetiniu popieriumi ypatingai žemina žmogiškąjį orumą. Neišduodami čiužinio ir antklodės užvalkalai, antra paklodė, antras pagalvės užvalkalas ir antras rankšluostis. Karantine minkštasis lovos inventorius (čiužinys, antklodė, pagalvė) naudojamas be užvalkalų ir be paklodžių, įsigeria kūno riebalais ir prakaitu. Minkštasis lovos inventorius geriausiu atveju tik dezinfekuojamas ir yra pasibaisėtinos būklės. Šiaulių tardymo izoliatorius teikia komercinę rūbų skalbimo paslaugą. HN 76:2010 64 punktas įpareigoja turėti skalbyklą ir sudaryti sąlygas skalbti bei džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, tačiau kalinami asmenys priversti rūbus skalbti ir džiovinti gyvenamosiose kamerose. Pareiškėjo fiziologinių mitybos poreikių nenustatinėjo. Vyriausybės nutarimu patvirtintos fiziologinės mitybos normos neatitinka pareiškėjo fiziologinių poreikių, viso kalinimo metu jis kentė alkio jausmą, kuris dažnai prilygdavo kankinimui. Valgiaraščiai yra diskriminaciniai, nes nustato vienodo dydžio maisto davinį visiems tos pačios kategorijos kaliniams ir nenumato asmeniui, kurio fiziologiniai poreikiai didesni, gauti padidintą maisto davinį. Trukdymas asmeniui numalšinti alkio jausmą vertinamas kaip kankinimas. Pareiškėjas sportuoja, todėl jo maisto poreikiai ženkliai didesni, tačiau papildomo maisto davinio negavo. Valgiaraščiai nustato skirtingus maisto davinio kiekius dirbantiems ir nedirbantiems asmenims bei diskriminuoja kalinius pagal lytį. Dirbantys asmenys gauna darbo užmokestį ir gali papildomai įsigyti maisto. Tai laikė diskriminacija pagal socialinį požymį. Tai, kad nustatyti skirtingi maisto racionai vyrams ir moterims, diskriminuoja kalinius pagal lytį. Pareiškėjas nurodė, kad išpažįsta islamą, todėl besąlygiškai laikosi privalomų religinių draudimų (haram) bei stengiasi, kiek įmanoma, laikytis religinių reikalavimų maisto kokybei (halal). Lietuvoje musulmonų religija yra oficiali, tačiau sudaro mažumą. Bemaž visos religijos daro išimtį įkalintiems asmenims, leisdamos iki tam tikros ribos nesilaikyti religinių reikalavimų maisto kokybei (halal), tačiau privalomų religinių draudimų (haram) laikytis yra būtina. Pagrindinis draudimas – kategoriškai draudžiama naudoti maistui „nešvarią“ mėsą, t. y. dvėselieną, plėšrūnų mėsą, kiaulieną. Šiam draudimui jokių išimčių nėra, įkalinti asmenys šio draudimo privalo laikytis. Padaryta turtinė žala yra visų privalomų baldų, kurie neįrengti kamerose, patalynės, higienos priemonių, materialinio buitinio aprūpinimo priemonių, kurios nebuvo išduotos kalinimo laikotarpiu suma.

Pareiškėjo patikslintame skunde (II t., b. l. 57-62) nurodoma, kad padaryta žala kyla iš pareiškėjo teises tiesiogiai pažeidžiančių veiksmų bei pareiškėjo teises tiesiogiai pažeidžiančio neveikimo, tačiau šiuos veiksmus ir neveikimą sąlygojo taip pat ir LR CK 6.246 bei 6.263 straipsnių pažeidimai priimant nekokybiškus norminius teisės aktus. Kadangi pareiškėjas nėra teisės profesionalu, formuluojant skundą galėjo būti padaryti neesminiai netikslūs išsireiškimai (obiter dictum) apie tai, iš ko kildinama žala. Todėl interpretacija, kad žala byloje kildinama ne iš pareiškėjo teises tiesiogiai pažeidžiančių veiksmų bei pareiškėjo mano teises tiesiogiai pažeidžiančio neveikimo, o kyla iš teisės aktų, kurie nėra individualaus taikymo norminiais aktais, nėra nei tiksli nei teisinga. Kadangi LR Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta žmogaus teisė kreiptis į teismą pažeistų teisių gynimo yra absoliuti, tokia interpretacija negali niekaip įtakoti konstitucinio žalos atlyginimo principo realizavimo. Teisės būti apgyvendintam tik apgyvendinimui skirtose patalpose pažeidimus sąlygojo atsakovo atstovų neteisėtas neveikimas. Šiaulių TI administracija nuo LRV 1996 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 881 priėmimo momento iki pat pareiškėjo kalinimo ŠTI pabaigos 2017 m. sausio 30 d. nevykdė pareigos ŠTI pastatus ir patalpas įrengti ir įregistruoti gyvenamosiomis. Kalėjimų departamentas nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę ŠTI administracijos veiką (neteisėtą neveikimą). Teisingumo ministerija nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę savo departamento veiką (neteisėtą veikimą). Teisės į tinkamą sanitarinių mazgų kamerose įrengimą pažeidimus sąlygojo Atsakovo atstovų neteisėtas neveikimas. Šiaulių TI administracija nuo HN 76:2010 įsigaliojimo momento iki pat mano kalinimo ŠTI pabaigos 2017 m. sausio 30 d. nevykdė pareigos ŠTI patalpose esančius sanitarinius mazgus įrengti atskirose patalpose ir su atskira oro šalinimo sistema. Kalėjimų departamentas nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę ŠTI administracijos veiką (neteisėtą neveikimą). Teisingumo ministerija nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę savo departamento veiką (neteisėtą neveikimą). Šiame kontekste buvo akcentuotas ir prie pareiškėjo teisių pažeidimų prisidėjęs prieštaravimas tarp vienodo lygmens (poįstatyminių) teisės aktų reikalavimų, kas yra iš Konstitucijos kylančio teisinės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvo nepaisymu. Tačiau šis prieštaravimas (norminių teisės aktų nekokybiškumas) žalos pareiškėjui tiesiogiai nepadarė, nes šiuo prieštaravimu buvo tik sukurtos sąlygos Atsakovo atstovams lengviau pažeidinėti pareiškėjo teises. Minėta Atsakovo atstovų delinkventinė veika (sanitarinių mazgų tinkamas neįrengimas, pavaldžių institucijų delinkventinės veikos nekontroliavimas) truko ne tik pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d., tačiau vyko nuo pat minėtų poįstatyminių teisės aktų priėmimo / įsigaliojimo, t. y. turėjo tęstinumo ir recidyvo požymius. Teisės į tinkamą kamerų įrengimą ir teisės į tinkamą kamerų aprūpinimą baldais pažeidimus sąlygojo Atsakovo atstovo ŠTI administracijos neteisėti veiksmai įrengiant kamerose perteklinius savadarbius gultus, kameras perpildant, bei visų Atsakovo atstovų neteisėtas neveikimas. ŠTI administracija nuo Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 įsigaliojimo iki pat pareiškėjo kalinimo ŠTI pabaigos 2017 m. sausio 30 d. nevykdė pareigos įrengti ir aprūpinti kameras būtent taip, kaip nustatyta. ŠTI administracija nuo higienos normos HN 76:1999 įsigaliojimo 1999 m. lapkričio 1 d. iki pat pareiškėjo kalinimo ŠTI pabaigos 2017 m. sausio 30 d. neteisėtai įrenginėjo kamerose perteklinius gultus. Šiaulių TI administracija nuo Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 įsigaliojimo iki pat pareiškėjo kalinimo ŠTI pabaigos 2017 m. sausio 30 d. nevykdė pareigos aprūpinti kameras baldais ir inventoriumi būtent taip, kaip nustatyta. Kalėjimų departamentas nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę ŠTI administracijos veiką. Teisingumo ministerija nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę savo departamento veiką (neteisėtą neveikimą). Šiame kontekste buvo akcentuotas ir prie pareiškėjo teisių pažeidimų prisidėjęs prieštaravimas tarp vienodo lygmens poįstatyminių) teisės aktų reikalavimų nesuderinamumas, kas yra iš Konstitucijos kylančio teisinės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvo nepaisymu. Tačiau šis prieštaravimas (norminių teisės aktų nekokybiškumas) žalos pareiškėjui tiesiogiai nepadarė, nes šiuo prieštaravimu buvo tik sukurtos sąlygos Atsakovo atstovams lengviau pažeidinėti pareiškėjo teises. Minėta Atsakovo atstovų delinkventinę veika (perteklinių gultų, perteklinių grotų įrengimas, privalomų baldų neįrengimas, tinkamų langų neįrengimas, pavaldžių institucijų delinkventinės veikos nekontroliavimas) truko ne tik pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d., tačiau vyko nuo pat minėtų poįstatyminių teisės aktų priėmimo / įsigaliojimo, t. y. turėjo tęstinumo ir recidyvo požymius. Teisės į aprūpinimą higienos ir valymo priemonėmis pažeidimus, teisės į tinkamą materialinį buitinį aprūpinimą ir aptarnavimą pažeidimus sąlygojo Atsakovo atstovų neteisėtas neveikimas. ŠTI administracija nuo LR teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 įsigaliojimo momento iki pat pareiškėjo kalinimo ŠTI pabaigos 2017 m. sausio 30 d. nevykdė pareigos kalinamus asmenis aprūpinti higienos ir valymo priemonėmis. ŠTI administracija nuo higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo 2010 m. balandžio 1 d. iki pat pareiškėjo kalinimo ŠTI pabaigos 2017 m. sausio 30 d. nevykdė pareigos suteikti kalinamiems asmenims privalomas buitines paslaugas. Kalėjimų departamentas nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę ŠTI administracijos veiką (neteisėtą neveikimą). Teisingumo ministerija nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę savo departamento veiką (neteisėtą neveikimą). Šiame kontekste buvo akcentuotas EŽTT sprendimo byloje Valašinas prieš Lietuvą nepaisymas, kas rodo neteisėtos veikos sąmoningos tyčios kaltės formą. Šiame kontekste buvo akcentuotas vienodo lygmens (poįstatyminių) teisės aktų reikalavimų nesuderinamumas, kas yra iš Konstitucijos kylančio teisinės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvo nepaisymu. Tačiau šis prieštaravimas (norminių teisės aktų nekokybiškumas) žalos pareiškėjui tiesiogiai nepadarė, nes šiuo prieštaravimu buvo tik sukurtos sąlygos Atsakovo atstovams lengviau pažeidinėti pareiškėjo teises. Minėta Atsakovo atstovų delinkventinė veika (neteisėtas neveikimas, pavaldžių institucijų delinkventinės veikos nekontroliavimas) truko ne tik pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d., tačiau vyko nuo pat minėtų poįstatyminių teisės aktų priėmimo / įsigaliojimo, t. y., turėjo tęstinumo ir recidyvo požymius. Teisės į sveikatos priežiūrą ir tinkamą asmens higieną pažeidimus sąlygojo Atsakovo atstovų neteisėtas neveikimas. ŠTI administracija nuo LR suėmimo vykdymo Įstatymo (1996 m. sausio 18 d. Nr. I-1175) įsigaliojimo, nuo HN 76:2010 įsigaliojimo 2010 m. balandžio 1 d., iki pat pareiškėjo kalinimo ŠTI pabaigos 2017 m. sausio 30 d. nevykdė pareigos kalinamiems asmenims garantuoti tinkamą sveikatos priežiūrą. Kalėjimų departamentas nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę ŠTI administracijos veiką (neteisėtą neveikimą). Teisingumo ministerija nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę savo departamento veiką (neteisėtą neveikimą). Minėta Atsakovo atstovų delinkventinė veika truko ne tik pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d., tačiau vyko nuo pat ŠTI įsteigimo, t. y. turėjo tęstinumo ir recidyvo požymius. Teisės į pakankamą kamerų plotą pažeidimus sąlygojo Atsakovo atstovų neteisėta veika ir neteisėtas neveikimas (LR CK 6.246 straipsnis). ŠTI administracija nuo higienos normos HN 76:1999 įsigaliojimo 1999 m. lapkričio 1 d. iki pat pareiškėjos kalinimo ŠTI pabaigos 2017 m. sausio 30 d. nevykdė pareigos kalinamiems asmenims suteikti kalinimo plotą, atitinkantį minėtu teisės aktu deklaruotą teisę į 5 kv.m ploto normą, neteisėtai įrenginėjo kamerose perteklinius gultus. Kalėjimų departamentas nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę ŠTI administracijos veiką. Teisingumo ministerija nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę savo departamento veiką (neteisėtą neveikimą). Šiame kontekste buvo akcentuotas ir poįstatyminių teisės aktų nesuderinamumas su teisės principu ubi ius ibi remedium, kas yra iš Konstitucijos kylančio teisinės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvo nepaisymu. Tačiau šis prieštaravimas (norminių teisės aktų nekokybiškumas) žalos pareiškėjui tiesiogiai nepadarė, nes šiuo prieštaravimu buvo tik sukurtos sąlygos Atsakovo atstovams lengviau pažeidinėti pareiškėjo teises. Minėta Atsakovo atstovų delinkventinė veika (neteisėtas neveikimas, pavaldžių institucijų delinkventinės veikos nekontroliavimas) truko ne tik pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d., tačiau vyko nuo pat higienos normos HN 76:1999 įsigaliojimo 1999 m. lapkričio 1 d., t. y. turėjo tęstinumo ir recidyvo požymius. Apskritai, Atsakovas neskyrė iš savo biudžeto tiek lėšų, kiek buvo būtina tam, kad pareiškėjo teisės nebūtų pažeistos. Savo neteisėtą neveikimą (LR CK 6.246 str.) šiuo aspektu Atsakovas savo Vyriausybės nutarimais pripažįsta nuo 1998 metų: LRV 2004 m. gegužės 24 d. nutarime Nr. 619 pasisakyta, kad LRV 1997 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 1498 pritarta Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo vietų kapitalinės statybos darbų 1998-2000 metų programai, kurios tikslas - humanizuoti įkalinimo ir bausmių vykdymo sistemą ir tobulinti įkalinimo įstaigų apsaugą. Kadangi programai finansuoti skirta tik 22 procentai (21 mln. 929 tūkst. litų) reikiamų lėšų, ji iš esmės liko neįgyvendinta“. Taigi Atsakovo neteisėtas neveikimas, kurio pasėkoje laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d. buvo pažeistos pareiškėjo teisės, trunka jau 20 metų, papildomai šio neteisėto neveikimo įrodinėti nėra reikalo. Šis Atsakovo neteisėtas neveikimas tęsiasi iki dabar - LRV 2004 m. gegužės 24 d. nutarimo Nr. 619 punkte 19 nurodyta, kad „Šiai Programai įgyvendinti iš viso reikėtų 81 mln. 734 tūkst. litų, iš jų - iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto - 72 mln. 894 tūkst. litų, užsienio fondų investicijų - 8 mln. 840 tūkst. litų“, tačiau reikiamos sumos iš Atsakovo biudžeto skirtos nebuvo. LRV 2008 m. kovo 26 d. nutarimo Nr. 288 punkte 24 nurodyta, kad „Šiai Strategijai įgyvendinti iki 2033 metų reikės skirti 10/5 mln. 910 tūkst. litų“, tačiau reikiamos sumos iš Atsakovo biudžeto skirtos nebuvo. LRV 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1248 punkte 15.2 nurodyta, kad „Norint užtikrinti teisės aktų nustatytas nuteistųjų (suimtųjų) laikymo ir personalo darbo sąlygas, nurodytus laisvės atėmimo vietų statinius ketina rekonstruoti. Preliminariai skaičiuojant, tam prireiktų 242 mln. 466 tūkst. litų“, tačiau reikiamos sumos iš Atsakovo biudžeto skirtos nebuvo. LRV 2014 m. liepos 22 d. nutarimo Nr. 740 punkte 15 nurodyta, kad „Programai įgyvendinti (naujoms laisvės atėmimo vietoms statyti ir veikiančioms renovuoti) reikės 118208 tūkst. litų (34235 tūkst. eurų), iš jų 105841 tūkst. litų (30653 tūkst. eurų) Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų“, tačiau valstybės finansavimo iš esmės atsisakyta teigiant, neva reikiamą finansavimą skirs „privatūs investuotojai“. Taigi Atsakovas šiuo aspektu neteisėtai neveikia nuo 1998 metų. Teisės į tinkamą patalpų mikroklimatą ir higienos sąlygas pažeidimus sąlygojo Atsakovo atstovų neteisėtas neveikimas. ŠTI administracija nuo HN 42:2004 įsigaliojimo 2004 m. iki pat pareiškėjos kalinimo ŠTI pabaigos 2017 m. sausio 30 d. nevykdė pareigos kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamą patalpų mikroklimatą, nuo Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 įsigaliojimo iki pat pareiškėjo kalinimo ŠTI pabaigos 2017 m. sausio 30 d. nevykdė pareigos aprūpinti kameras elektriniais šildytuvais ir ventiliatoriais. Kalėjimų departamentas nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę ŠTI administracijos veiką. Teisingumo ministerija nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę savo departamento veiką (neteisėtą neveikimą). Minėta Atsakovo atstovų delinkventinę veika truko ne tik pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d., tačiau vyko nuo pat minėtų poįstatyminių teisės aktų priėmimo / įsigaliojimo, t. y. turėjo tęstinumo ir recidyvo požymius. Teisės į tinkamą maitinimą pažeidimus sąlygojo Atsakovo atstovų neteisėta veika ir neteisėtas neveikimas (LR CK 6.246 str.). ŠTI administracija viso pareiškėjos kalinimo metu nevykdė pareigos apsaugoti pareiškėją nuo nežmoniško, žmogiškąjį orumą žeminančio elgesio ir kankinimo alkiu. Maža to, ŠTI administracija buvo nustačiusi maitinamiems asmenims neteisėtus (prasimanytus be įstatyminio pagrindo) draudimus, taigi sąmoningai veikė neteisėtai. Kalėjimų departamentas nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę ŠTI administracijos veiką, o taip pat nevykdė pareigos nustatyti įstatyme numatytus valgiaraščius asmenims pagal religinius įsitikinimus. Teisingumo ministerija nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę savo departamento veiką. Šiame kontekste buvo akcentuotas Vyriausybės ir Atsakovo atstovų Teisingumo ministerijos bei Kalėjimų departamento nekompetentingumas priimant nekokybiškus norminius teisės aktus. Tačiau šis institucijų nekompetentingumas žalos pareiškėjui tiesiogiai nepadarė, nes ŠTI administracija turėjo pareigą maitinti pareiškėją tinkamai, nepaisant poįstatyminių teisės aktų nuostatų nekompetentingumo. Taigi šiuo nekompetentingumu buvo tik sukurtos sąlygos Atsakovo atstovams lengviau pažeidinėti pareiškėjo teises. Teisės į aprūpinimą pajamomis pažeidimus sąlygojo Atsakovo atstovų neteisėtas neveikimas. ŠTI administracija nuo pat Europos Socialinės Chartijos ratifikavimo, ir netgi nuo pat Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinio socialinių ir kultūrinių teisių Pakto 1991 metais iki pat pareiškėjo kalinimo ŠTI pabaigos 2017 m. sausio 30 d. nevykdė pareigos kalinamus asmenis aprūpinti orų pragyvenimą užtikrinančiomis pajamomis. Kalėjimų departamentas nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę ŠTI administracijos veiką (neteisėtą neveikimą). Teisingumo ministerija nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę savo departamento veiką (neteisėtą neveikimą). Teisės nebūti diskriminuojamam pažeidimus sąlygojo Atsakovo atstovų neteisėta veika ir neteisėtas neveikimas. ŠTI administracija viso kalinimo metu mane diskriminavo tiek nuteistų asmenų atžvilgiu, tiek dirbančių asmenų atžvilgiu, tiek moterų atžvilgiu. Kalėjimų departamentas nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę ŠTI administracijos veiką. Teisingumo ministerija nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę savo departamento veiką. Šiame kontekste buvo akcentuotas Vyriausybės ir Atsakovo atstovų Teisingumo ministerijos bei Kalėjimų departamento nekompetentingumas priimant nekokybiškus norminius teisės aktus. Tačiau šis institucijų nekompetentingumas žalos pareiškėjui tiesiogiai nepadarė, nes ŠTI administracija turėjo pareigą pareiškėjo nediskriminuoti, nepaisant poįstatyminių teisės aktų nuostatų nekompetentingumo. Taigi šiuo nekompetentingumu buvo tik sukurtos sąlygos Atsakovo atstovams lengviau pažeidinėti pareiškėjo teises. Atsakovo Vyriausybė 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248 deklaravo 43066497 Eur finansavimo poreikį Šiaulių tardymo izoliatoriaus perkėlimui į naujas patalpas, įsipareigodama Šiaulių tardymo izoliatorių pastatyti iki 2015 metų. Tačiau mano kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d. Šiaulių tardymo izoliatorius į naujas patalpas perkeltas dar nebuvo, o kalinant pareiškėją avarinės būklės pastate buvo pažeidžiamos jo teisės. Taigi iš esmės visa 43066497 Euro suma, kurios Atsakovas savalaikiai neskyrė pareiškėjo žmogaus teisių pažeidimams išvengti, buvo neteisėtai sutaupyta ir yra pareiškėjui padaryta turtinė žala, kaip tai apibrėžta LR CK 6.249 straipsnio 2 dalis. Kadangi reikalavimas atlyginti visą 43066497 Eur sumą būtų neatitinkančiu sąžiningumo kriterijaus, skundu prašoma atlyginti tik 1/452 dalį šios turtinės žalos, t. y. 95280 Eur. Ši žala padaryta neteisėtu neveikimu, šis neteisėtas neveikimas truko laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. ir trunka iki šiol, tačiau pareiškėjo teises šis neteisėtas neveikimas pažeidė pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d. Neaprūpinimu pajamomis pareiškėjai padaryta turtinė žala yra 6800 Euro suma. Ši žala pareiškėjai padaryta neteisėtu neveikimu, šią sumą Atsakovas neteisėtai sutaupė, ši suma yra pareiškėjui padaryta turtinė žala, kaip tai apibrėžta LR CK 6.249 straipsnio 2 dalis. Šis žalą pareiškėjui padaręs neteisėtas neveikimas (neaprūpinimas pajamomis) truko viso pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d. Diskriminavimu maitinant pareiškėjui padaryta turtinė žala yra 1346,8 Eur. Ši žala pareiškėjui padaryta neteisėtu neveikimu, nemaitinant pareiškėjo taip kaip yra būtina tam, kad nekankinti alkiu ir nediskriminuoti, šią sumą Atsakovas neteisėtai sutaupė, ši suma yra pareiškėjui padaryta turtinė žala, kaip tai apibrėžta LR CK 6.249 straipsnio 2 dalis. Sis žalą pareiškėjui padaręs neteisėtas neveikimas truko viso pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d. Neteisėtu perteklinių grotų įrengimu pareiškėjui padaryta turtinė žala yra 100 Eur suma. Atsakovo atstovas ŠTI neteisėtam perteklinių grotų įrengimui neteisėtai panaudojo 10400 Eur biudžeto lėšų sumą. Pareiškėjas yra mokesčių mokėtojas, todėl visos jo teisių pažeidinėjimo tikslu neteisėtai panaudotos mokesčių mokėtojų lėšos yra jam padaryta turtine žala. Kadangi reikalavimas atlyginti visą 10400 Euro sumą būtų neatitinkančiu sąžiningumo kriterijaus, skundu prašoma atlyginti 1/104 dalį šios turtinės žalos, t. y. 100 Eur. Žalą pareiškėjui padaręs neteisėtas veikimas vyko anksčiau, tačiau žala pareiškėjui buvo daroma pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d. Neteisėtu veidrodžių neįrengimu pareiškėjui padaryta turtinė žala yra 3 Euro suma. Atsakovo stovas ŠTI veidrodžius kamerų sanitariniuose mazguose įrengti privalėjo nuo HN 76:2010 įgaliojimo 2010 m. balandžio 1 d., tačiau pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d. veidrodžiai įrengti nebuvo. Žala pareiškėjui padaryta neteisėtu neveikimu, šią sumą Atsakovas neteisėtai sutaupė, ši suma yra pareiškėjui padaryta turtinė žala, kaip tai apibrėžta LR CK 6.249 straipsnio 2 dalyje. Šis žalą pareiškėjui padaręs neteisėtas neveikimas buvo tęstinis ir truko viso pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d. Neteisėtu spintelės prie lovos asmeniniams daiktams susidėti neįrengimu ir neteisėtu dėžės po lova asmeniniams daiktams susidėti neįrengimu pareiškėjui padaryta turtinė žala yra 200 Euro suma. Atsakovo atstovas ŠTI šiuos baldus įrengti privalėjo nuo LR teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 įsigaliojimo ir nuo Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 įsigaliojimo, tačiau savo pareigų neatliko. Žala pareiškėjui padaryta neteisėtu neveikimu, kurio pasekoje Atsakovas neteisėtai sutaupė net 126000 Eur, taigi ši suma yra pareiškėjui padaryta turtinė žala, kaip tai apibrėžta LR CK 6.249 straipsnio 2 dalis. Tačiau reikalavimas atlyginti visą 126000 Euro sumą būtų neatitinkančiu sąžiningumo kriterijaus, todėl prašoma atlyginti tik 200 Euro žalos sumą, t. y. asmeniškai turėjusių tekti spintelės ir dėžės daiktams neįrengimu neteisėtai sutaupytą sumą. Šis žalą padaręs neteisėtas neveikimas buvo tęstiniu ir truko viso pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d. Neteisėtu lovos neįrengimu ir neteisėtu perteklinių gultų įrengimu pareiškėjui padaryta turtinė 900 Eur žala. Atsakovo atstovas ŠTI lovas įrengti privalėjo nuo LR teisingumo ministro įsakymo Nr. 1R-139 įsigaliojimo ir nuo Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 įsigaliojimo, tačiau savo pareigų neatliko. Šio neteisėto neveikimo pasėkoje atsakovas neteisėtai sutaupė net 23700 Euro, taigi ši suma yra pareiškėjui padaryta turtinė žala, kaip tai apibrėžta LR CK 6.249 straipsnio 2 dalis. Tačiau reikalavimas atlyginti visą 23700 Euro sumą būtų atitinkančiu sąžiningumo kriterijaus, todėl prašoma atlyginti tik 100 Euro žalos sumą, t. y. pareiškėjui asmeniškai turėjusios tekti lovos neįrengimu neteisėtai sutaupytą sumą. Neteisėtam perteklinių gultų įrengimui Atsakovo atstovas ŠTI neteisėtai panaudojo 83900 Eur biudžeto lėšų sumą. Kadangi reikalavimas atlyginti visą 83900 Eur sumą būtų neatitinkančiu sąžiningumo kriterijaus, skundu prašoma atlyginti tik vienoje kameroje buvusių neteisėtai įrengtų savadarbių gultų įrengimui neteisėtai panaudotą sumą, t. y. 800 Eur. Žalą pareiškėjai padarę neteisėti veiksmai ir neteisėtas neveikimas vyko anksčiau, tačiau žala pareiškėjui buvo daroma pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d. Netinkamu stalų neįrengimu pareiškėjui padaryta turtinė žala yra 100 Euro suma. Atsakovo atstovas ŠTI stalus tinkamai įrengti privalėjo nuo LR teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 įsigaliojimo ir nuo Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 įsigaliojimo, tačiau savo pareigų neatliko. Žala pareiškėjui padaryta neteisėtu neveikimu, kurio pasėkoje Atsakovas neteisėtai sutaupė net 10400 Eur, taigi ši suma yra pareiškėjui padaryta turtinė žala, kaip tai apibrėžta LR CK 6.249 straipsnio 2 dalis. Tačiau reikalavimas atlyginti visą 10400 Eur sumą būtų neatitinkančiu sąžiningumo kriterijaus, todėl prašoma atlyginti tik 100 Euro žalos sumą, t. y. pareiškėjai asmeniškai turėjusio tekti stalo tinkamu neįrengimu neteisėtai sutaupytą sumą. Šis pareiškėjai žalą padaręs neteisėtas neveikimas buvo tęstiniu ir truko viso pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d. Neteisėtu taburečių neįrengimu pareiškėjai padaryta turtinė žala yra 20 Eur suma. Atsakovo atstovas ŠTI taburetes kiekvienam kalinamam asmeniui įrengti privalėjo nuo LR teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 įsigaliojimo ir nuo Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 įsigaliojimo, tačiau savo pareigų neatliko. Žala pareiškėjui padaryta neteisėtu neveikimu, kurio pasėkoje Atsakovas neteisėtai sutaupė net 12620 Eur, taigi ši suma yra pareiškėjui padaryta turtinė žala, kaip tai apibrėžta LR CK 6.249 straipsnio 2 dalis. Tačiau reikalavimas atlyginti visą 12620 Eur sumą būtų neatitinkančiu sąžiningumo kriterijaus, todėl prašoma atlyginti tik 20 Eur žalos sumą, t. y. pareiškėjui asmeniškai turėjusios tekti taburetės neįrengimu neteisėtai sutaupytą sumą. Šis pareiškėjui žalą padaręs neteisėtas neveikimas buvo tęstiniu ir truko viso pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d. Neteisėtu valymo priemonių neaprūpinimu pareiškėjui padaryta turtinė žala yra 10 Eur suma. Atsakovo atstovas ŠTI valymo priemones išduoti kiekvienai kamerai privalėjo nuo LR teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 įsigaliojimo ir nuo Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 įsigaliojimo, tačiau savo pareigų neatliko. Žala pareiškėjui padaryta neteisėtu neveikimu, kurio pasėkoje Atsakovas neteisėtai sutaupė net 1040 Euro, taigi ši suma yra pareiškėjui padaryta turtinė žala, kaip tai apibrėžta LR CK 6.249 straipsnio 2 dalis. Tačiau reikalavimas atlyginti visą 1040 Eur sumą būtų neatitinkančiu sąžiningumo kriterijaus, todėl prašoma atlyginti tik 10 Euro žalos sumą, t. y. pareiškėjui asmeniškai turėjusio tekti valymo inventoriaus neišdavimu neteisėtai sutaupytą sumą. Šis pareiškėjui žalą padaręs neteisėtas neveikimas buvo tęstiniu ir truko viso pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d. Neteisėtu patalynės neišdavimu pareiškėjui padaryta turtinė žala yra 100 Euro suma. Atsakovo atstovas ŠTI visą patalynės komplektą išduoti kiekvienam kalinamam asmeniui privalėjo nuo LR teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 įsigaliojimo ir nuo HN 76:2010 įsigaliojimo 2010 m. balandžio 1 d., tačiau savo pareigų nevykdė. Žala pareiškėjai padaryta neteisėtu neveikimu, kurio pasėkoje atsakovas galimai neteisėtai sutaupė net 83900 Eur, taigi ši suma yra pareiškėjui padaryta turtinė žala, kaip tai apibrėžta LR CK 6.249 straipsnio 2 dalis. Tačiau reikalavimas atlyginti visą 83900 Eur sumą būtų atitinkančiu sąžiningumo kriterijaus, todėl prašoma atlyginti tik 100 Euro žalos sumą, t. y. pareiškėjui asmeniškai turėjusio tekti patalynės komplekto neišdavimu neteisėtai sutaupytą sumą. Šis pareiškėjui žalą padaręs neteisėtas neveikimas buvo tęstinis ir truko viso pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. nuo 2017 m. sausio 30 d.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu, sutiko, kad bylą nagrinėtų nedalyvaujant atstovui (I t., b. l. 131).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą (I t., b. l. 117-131) nurodė, kad pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m iki 18,4 kv. m gyvenamojo kameros ploto, kas leidžia daryti išvadą, jog visas pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus, todėl atsižvelgiant į tai, jog byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių” 14.5 punkte nurodyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei atsparia ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, kameroje įrengiamas praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Pažymėtina ir tai, kad sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų „Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių” 16.5 punktą, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Sienelės aukštis matomas iš teismui pateikiamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. mazgų zonų kamerose lentelės (jų aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m). Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Taigi, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas ir tai užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą. Atsakovas pažymi ir tai, kad jokių duomenų, jog kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu - nėra. Pareiškėjo argumentai dėl neatitinkančio standartų sanitarinio mazgo kamerose neturi jokio teisinio pagrindo, todėl turi būti atmesti. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 (suvestinė redakcija nuo 2017 m. sausio 1 d.) buvo patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (1.9. priedas), kuriose numatyta, kad kardomąją priemonę - suėmimą vykdančių įstaigų, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti: sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė) - 1 komplektas; metalinė lova - vienam asmeniui - 1 vienetas; spintelė - vienam asmeniui - 1 vienetas; stalas - 1 vienetas; taburetė (vienam asmeniui - 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai; maisto produktų spintelė arba lentyna - 1 vienetas patalpai; viršutinių drabužių pakaba - 1 vienetas patalpai; šiukšlių dėžė - 1 vienetas patalpai; valymo inventorius - 1 komplektas. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” ir Lietuvos higienos normų įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal HN 134:2015 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Atsakovas pažymi, kad natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas taip pat yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui Higienos normos nustatyti reikalavimai ginčo situacijoje netaikytini (žr. LVAT teismo 2016 m. gruodžio 22 d, nutartis administracinėje byloje Nr. A-1908-261/2016). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, HN 134:2015 reikalavimai, susiję su šiais darbais netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, minėti pareiškėjo argumentai atmestini. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. liepos 21 d. patikrinimo akto Nr. PA. 6-232 matyti, kad kamerose Nr. 87 ir Nr. 22 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus. Kameroje Nr. 22 pelėsis neužfiksuotas, tačiau kameroje Nr. 87 pelėsis užfiksuotas. Galimybė kameras vėdinti per langus sudaryta. Kameroje Nr. 78 san. mazgai įrengti, juose sienų, grindų danga tvirta, nebyra, nekrenta. Iš 2016 m. rugsėjo 20 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-312 matyti, kad kameroje Nr. 87 pelėsis pašalintas. Kameros Nr. 86 patikrinimas užfiksuotas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. lapkričio 7 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-447, iš kurio matyti, kad kameroje dirbtinė apšvieta, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus. Matomas pelėsis. sulūžusių gultų nenustatyta, įrengtus gultus naudojant pagal paskirtį, pavojaus sveikatai ir gyvybei nėra. Iš 2017 m. kovo 13 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-55 matyti, kad kameroje Nr. 86 pelėsis pašalintas. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. vasario 20 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-37 matyti, kad kameroje Nr. 89 oro temperatūra, dirbtinės apšvieta ir santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus. Galimybė kamerą vėdinti per langus sudaryta. Patikrinimo metu pelėsis neužfiksuotas. Kameroje esantį inventorių, baldus, santechnikos ir elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį, veiksnių, kurie gali įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. kovo 13 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-55 matyti, kad kameroje Nr. 45 dirbtinė apšvieta, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus. Pelėsis neužfiksuotas. Galimybė kamerą vėdinti per langus sudaryta. Patikrinimo metu pelėsis neužfiksuotas. Kameroje esantį inventorių, baldus, santechnikos ir elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį, veiksnių, kurie gali įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta. Atsakovas pažymi, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje šiluma teikiama centralizuotai. Šildymas, kaip jau yra įprasta, naudojamas norint patalpose palaikyti reikiamą temperatūrą šaltuoju metų laiku. Atskirais atvejais (ligoninėse, ikimokyklinėse vaikų ugdymo įstaigose ir kitose panašios paskirties patalpose) jis gali būti panaudotas tada, kai atšalus lauko orui patalpų temperatūra nukrinta žemiau nurodytosios higienos normose ar nustatytosios kitais dokumentais. Šildymo sezonas prasideda tuomet, kai trijų iš eilės parų vidutinė temperatūra nukrenta iki 10 °C ir žemiau. Šildymo sezonas baigiasi, kai trijų iš eilės parų vidutinė temperatūra viršija 10 °C. Lietuvoje įprasta, kad šildymo sezonas prasideda apie spalio vidurį ir baigiasi balandžio viduryje. LR šilumos ūkio įstatyme įrašyta: „Šildymo sezonas - laikotarpis, kurio pradžia ir pabaiga nustatoma savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimu pagal statybos techniniais reglamentais apibrėžtą lauko oro temperatūrą, kuriai esant privaloma pradėti ir galima baigti nustatytos paskirties savivaldybių pastatų šildymą.” Už centrinį šilumos tiekimą Šiaulių tardymo izoliatoriui yra atsakinga AB „Šiaulių energija”. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog nebuvo pakankamai šildomos kameros atmestini kaip nepagrįsti, nes atsakovas negali būti atsakingas už centralizuotą šildymo tiekimą. Atsakovui nėra suteiktos teisės reguliuoti centrinio šildymo ŠTI. Be to, atsakovas pažymi, kad kamerų remontas Šiaulių tardymo izoliatoriuje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o tai reiškia, kad gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pridedamos 2016 ir 2017 metų atliktų ūkio skyriaus darbų suvestinės. Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų susijusių su apšvietimo, oro temperatūros santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Preziumuojama, kad kameros atitiko nustatytas kalinimo sąlygas. Atsakovas atkreipia teismo dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šių pažeidimų nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patirtų tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukeltų vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarytų kliūtis, kurios būtų sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (LVAT 2017 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017). Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, kurios yra numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų / nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra išskirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Informuoja, kad patalpų (režiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra (valymas, dezinsekciją, dezinfekcija, deratizacija) pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo vykdoma vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos - dezinfekcijos planais. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. liepos 21 d. patikrinimo akte Nr. PA. 6-232 pažymėta, kad „nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo šiai veiklai licencijuota įmonė UAB „Profilaktinė dezinfekcija”. ŠTI Sveikatos priežiūros tarnyba registruoja laikomų asmenų nusiskundimus dėl kenkėjų”. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. kovo 13 d. patikrinimo akto Nr. PA. 6-55 matyti, kad „bendrojo naudojimo vietos ir jose esantys įrenginiai, inventorius (vonelės) - švarūs. ŠTI laikomiems asmenims valymo priemonės (šepečiai grindims, šluostės, šiukšlių semtuvėliai, kibirai, valikliai) yra. Valymo inventorius laikomas gyvenamose patalpose arba specialiai tam skirtose vietose (uždarose spintose ar patalpose). ŠTI kamerose dezinfekcija atliekama „Sokrena“ 2 proc. tirpalu pagal gamintojo naudojimo instrukciją ir registruojama patalpų ir objektų atliekamos dezinfekcijos registravimo žurnale”. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skundžiasi, jog nebuvo išduodamos švaros priemonės, bet kartu teigia, kad jos buvo išduodamos, tačiau nepakankamai. Teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-2215-756/2016 pažymėjo, kad bylose, kuriose nagrinėjamas kalinimo sąlygų atitikimas teisės aktų reikalavimams, iš pareiškėjų tikimasi gauti detalų ir neprieštaringą ginčijamų laikymo sąlygų aprašymą ir pateikti tiek įrodymų, kiek įmanoma atsižvelgiant į su nuteistojo ar suimtojo statusu susijusias kliūtis. Vien pareiškėjo teiginiai, kuriems prieštarauja atsakovas, nėra pakankami siekiant įrodyti jo skundo pagrįstumą, todėl pareiškėjas, siekdamas aktyviai ir efektyviai ginti savo teises, turėtų imtis papildomų veiksmų, pavyzdžiui, pateikti savo raštus (prašymus, skundus), patvirtinančius, kad jis apie teisės aktų pažeidimus pranešė atitinkamoms institucijoms, siekti, kad teisme būtų apklausti tokias aplinkybes galintys patvirtinti liudytojai ir pan. (žr., pvz., EŽTT 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Erkenov prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 18152/11); LVAT 2015 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-314-442/2015). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2014 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-150-14 yra pasisakęs, jog „nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiomis dienomis kreipėsi į įstaigos administraciją, kad jam nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamosios patalpos sanitariniame mazge”. Vadinasi, svarbu, kad poreikis būtų aiškus, konkretus ir išreikštas kreipiantis į įstaigos administraciją. Tačiau jokių skundų dėl netinkamos dezinfekcijos vykdymo pareiškėjas įstaigos direktoriui nebuvo pateikęs (Socialinės reabilitacijos skyrius 2018 m. balandžio 25 d. pažyma Nr. 61/04-725). Aktualios redakcijos Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Aktualios redakcijos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Analogiška nuostata numatyta ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” 44 punkte, pagal kurį laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010, 27 punktas numato, kad karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje varykloje, dusinėję, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai 18 punkte įtvirtinta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Atsakovas tinkamai įgyvendina minėtus reikalavimus, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo kamerose ir dėl vieno karto nuvedimo į dušą yra nepagrįstos ir neturi teisinio pagrindo. Iš 2015 m. gegužės 29 d. ir 2016 m. spalio 19 d. S. H. J. „Aprūpinimo higienos priemonėmis ir patalyne” asmeninių sąskaitų Nr. 992 matyti, kad pareiškėjas patalyne ir higienos priemonėmis buvo aprūpinamas pagal jo kalinimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjo skunde teismui minimas pretenzijas dėl patalynės neatitikimo higienos normos reikalavimams paneigia pateikiami patikrinimo aktų turiniai. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. liepos 21 d. patikrinimo akte Nr. PA. 6-232 užfiksuota, kad „Minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) išduodamas dezinfekuotas dezinfekavimo kameroje. Lovos skalbiniai, rankšluosčiai skalbiami laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje. ŠTI nustatyta vidaus tvarka, išduodamas inventorius surašomas „Asmeninės sąskaitos kortelėje”, už gautą kokybišką gautą inventorių asmenys pasirašo (šiuo atveju, pareiškėjas „Asmeninės sąskaitos kortelėje” už gautą inventorių asmenys pasirašo. Minkšto inventoriaus būklė periodiškai vertinama, netinkamas naudoti – nurašomas”. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. vasario 20 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-37 užfiksuota, kad Minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) išduodamos dezinfekuotas dezinfekavimo kameroje, vykdoma dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracija - pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Iš patikrinimo aktų matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje minkštasis inventorius atitinka nustatytas higienos normas, atitinkamai dezinfekuojamas, netinkamas iškart būna nurašomas, todėl pareiškėjo teiginiai, kad čiužiniai, patalynė ir kitas minkštasis inventorius yra suplyšęs, nusidėvėjęs ir nedezinfekuojamas arba dezinfekuojamas plyšta, neatitinka tikrovės, dėl ko jo teiginiai dėl patalynės neatitikimo higienos normos reikalavimams yra atmestini. Atsakovas pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2012 m. spalio 31 d. buvo priimtas įsakymas Nr. 1/01-210 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas”, o 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymas Nr. 1/01-236 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo” tvarkos aprašas. Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2015 m. lapkričio 2 d. buvo priimtas įsakymas Nr. 1/01-243 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr.1/01-236 „Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašo patvirtinimo”, kuriuo nustatyta, jog įstaiga skalbia viršutinius drabužius, jei suimtasis (nuteistasis) asmeninėje sąskaitoje ne trumpiau kaip 3 mėnesius neturi pinigų. Šiaulių tardymo izoliatorius veikė vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir vidaus tvarkos aprašais, pareiškėjui nebuvo sudaromos blogesnės sąlygos nei kitiems kalinamiesiems. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad naudojimasis skalbimo paslauga - suimtųjų (nuteistųjų) asmenų teisė, bet ne pareiga. Atsakovas sutiekia visas galimybes suimtiesiems (nuteistiesiems) skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius bei patalynę, o papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai negali būti vertinami kaip netinkamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigų vykdymas (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-315-602/2016). Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018-04-27 pažymos Nr. 60/09-15434, įstaigoje bylai aktualiu laikotarpiu prašymų suteikti ilgalaikius pasimatymus nei iš pareiškėjo, nei iš kitų asmenų negauta. Visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Pažymėtina, kad pareiškėjas su prašymu kreipėsi į įstaigos direktorių dėl pasimatymo su musulmonu dvasininku, tačiau vėliau jis savo pateikto prašymo atsisakė ir prasėjo nebenagrinėti. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę bylai aktualiu laikotarpiu nustatė tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius. Pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu pasivaikščiojimo teisė buvo įgyvendinama vadovaujantis 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems”. Nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė, įsigaliojus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimams, nuo 2016 m. balandžio 1 d. vykdoma vadovaujantis šiame kodekse nustatytomis normomis. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau - Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 21 punktas nustato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, o 22 punktas reglamentuoja, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, kurios uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų, sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. balandžio 25d. pažymos Nr. 61/04-725 ir pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas į įstaigos direktorių su skundais, prašymais ar peticijomis dėl pasivaikščiojimo trukmės nesikreipė. Suimtieji ir nuteistieji, jiems atvykus į ŠTI, atlikus Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 (nauja redakcija nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.) 10 punkte numatytus veiksmus, bei vadovaujantis 11 punktu, kol įforminami dokumentai bei bus atlikta krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras - TLK, esančias administraciniame pastate (kitaip vadinamas LSP arba PK). Suimtieji (nuteistieji) į trumpalaikio laikymo kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Įforminus dokumentus ir atlikus asmens kratas bei patikrinus jų daiktus, naujai atvykę suimtieji (nuteistieji) laikinai patalpinami į režiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 19 punktą, priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis svarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio svarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Atsakovas pabrėžia, kad pagal minėtą teisinį reguliavimą į dviejų valandų laiko tarpą neturi būti iškaitomas laikas skirtas pačiai medicininei apžiūrai bei sanitariniam svarinimui, tačiau, siekiant kuo operatyvesnio suimtųjų (nuteistųjų) paskyrimo į kameras, minėtų asmenų naudai medicininė apžiūra bei sanitarinis svarinimas atliekami tų dviejų valandų laikotarpiu. Taigi, nors laikas medicininei apžiūrai bei sanitariniam svarinimui niekur nereglamentuotas, šie veiksmai nepažeidžiant teisės normų atliekami per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Apibendrinus, režiminiame korpuse esančiose trumpalaikio laikymo kamerose Nr. 1 - 9 suimtieji (nuteistieji) laikomi ne ilgiau kaip dar dvi valandas. Po to suimtieji ir nuteistieji iš šių kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatorių registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į trumpalaikio laikymo kameras, tačiau stengiamasi asmenis paskirstyti taip, kad jiems tenkantis plotas būtų ne mažesnis, nei teisės normose įtvirtintas minimalus plotas asmeniui gyvenamosiose patalpose (nors tai ir nėra gyvenamosios patalpos). Kartu pažymima, kad laikomasi HN 134:2015 11.2 p. reikalavimo, pagal kurį laikinojo sulaikymo patalpose (kas apima aukščiau minėtas patalpas administraciniame pastate bei režiminiame korpuse) asmenys laikomi ne ilgiau kaip 5 valandas. Pagal HN 134:2015 11.1 punktą gyvenamoji patalpa- patalpa laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje laikomiems asmenims gyventi, o pagal 11.2. punktą laikinojo sulaikymo patalpa- specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti, taigi, LSP nėra gyvenamosios patalpos. Pažymėtina ir tai, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas įtrauktas į LR nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių trūkumų pašalinti neįmanoma (nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę). Minėtose patalpose įrengti sanitariniai mazgai, jie iš trijų pusių buvo atitverti ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, kas užtikrino asmenų privatumą. Šiose kamerose taip pat įrengta šalto vandens tiekimo / nubėgimo sistema bei čiaupai. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas minėtose patalpose buvo trumpalaikis, kas pareiškėjui negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikdymų. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Teismui pateikiami Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktai PA.6-361, PA.6-552, kurie patvirtina, kad kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai, inventorius - švarūs. Patikrinimų metu jokių esminių pažeidimų dėl patalpų būklės, tame tarpe ir dėl per žemos oro temperatūros ar per didelės drėgmės, neužfiksuota. Be to, asmens krata nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių išgyvenimų. Atsakovas tinkamai įgyvendina minėtus reikalavimus, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad medikai jo neapžiūrėjo ir dėl to, kad nebuvo nuvestas į dušą yra nekonkretizuotos, nepagrįstos. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 užfiksuota, kad rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančių. Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje nesant jokių pareiškėjo pretenzijų dėl galiojančių Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo. Įstaiga negali būti laikoma atsakinga, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų / nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į teismų praktiką, pagal kurią, tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Tokia teismų pozicija minėto teisinio reglamentavimo atžvilgiu taip pat rodo, jog gintinos galimai pažeistos nerūkančiųjų teisės, o ne rūkančiųjų pretenzijos. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose įtvirtintas nerūkančiųjų teisių į sveiką aplinką užtikrinimas, o ne rūkančiųjų interesai, pareiškėjo abstraktūs ir neįrodyti argumentai dėl rūkančiųjų laikymo su nerūkančiaisiais nelaikytini neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis. Pareiškėjo saugomos įstatymų teisės ir teisėti lūkesčiai, susiję su rūkymu, nebuvo pažeisti, todėl atsakovo veikimas nelaikytinas turinčiu neteisėtumo požymių, neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala. Pažymima, kad pareiškėjas jokio prašymo dėl netinkamos lovos ir skundo dėl rūdimis išteptų asmeninių rūbų nebuvo pateikęs (Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. balandžio 25 d. pažyma Nr. 61/04-725). Taip pat pažymime, kad gyvenamųjų patalpų gultai yra dviejų aukštų, kurių ilgis nuo 1,90 cm. Iki 1,97 cm, plotis 80 cm. Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojai nuolat apžiūri kamerų gultus, kad gultų paviršius būtų lygus. Be to, siekiant sukurti patogesnes gyvenimo sąlygas bei padidinti privatumą laikomiems asmenims, lovų galvūgaliuose pritvirtinamos OSB plokštės, nors to jokie teisės aktai to nenumato. Taip pat pažymi, kad galiojantys teisės aktai nenustato baldų dydžio, reikalavimų kamerų inventoriaus išdėstymui. Pareiškėjo pretenzijos dėl to, jog neva Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose stovi savadarbiai gultai, baldai nėra pagrįsti, nes pareiškėjas kalba abstrakčiai nepateikdamas jokių konkrečių įrodymų. Atsakovas pažymi, kad vien per ilgas eksploatacijos laikas neleidžia teigti, kad gultai yra surūdiję ir nebuvo tinkami naudoti, o pastebėjus gyvenamojoje kameroje trukumus turi būti rašomas prašymas ir Ūkio skyriaus darbuotojai juos šalina. Pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatorius direktorius, vadovaudamasis Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašu iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti paramą medikamentams, vadovėliams, kitoms mokymo, savišvietos, kultūros ir sporto priemonėms, taip pat kitoms priemonėms, gerinančioms suimtųjų ir nuteistųjų socialines ir buitines sąlygas, įsigyti, jeigu atitinkamame fonde lieka lėšų. Aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 475 „Dėl socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo” 4 punkte numatyta, kad Socialinės paramos suimtiesiems fondo lėšas sudaro pinigai, surasti suimtųjų laikymo tardymo izoliatoriuose metu ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų, kuriuose dirba suimtieji, pelno dalis (Šiaulių tardymo izoliatorius yra suėmimą vykdanti įstaiga ir suimtiesiems nėra numatyta galimybė dirbti). Todėl Šiaulių tardymo izoliatoriuje Socialinės paramos fondo suimtiesiems nėra. To paties nutarimo 5 punkte numatyta, kad Socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšas sudaro nuteistųjų darbo užmokesčio dalis, pervedama Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 132 straipsnyje nustatyta tvarka; pinigai, surasti nuteistųjų laikymo laisvės atėmimo vietose metu; pinigai, gauti teisės aktų nustatyta tvarka realizavus vertingus daiktus, kurie surasti nuteistųjų laikymo laisvės atėmimo vietose metu; valstybės įmonių prie pataisos įstaigų, kuriose dirba nuteistieji, atliekantys arešto arba laisvės atėmimo bausmes, pelno dalis, pervedama šio aprašo 6 punkte nustatyta tvarka. Pagal aktualios redakcijos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 4/07-260 „Dėl piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo” 6 punktą nuteistasis, norintis gauti piniginę išmoką, iki einamojo mėnesio 5 dienos ar per 5 kalendorines dienas nuo atvykimo į įkalinimo įstaigą turi raštu kreiptis į įkalinimo įstaigos direktorių. Sistemiškai analizuojant minėtus teisės aktus, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu į įstaigos administraciją dėl socialinės paramos skyrimo nesikreipė, įstaiga neveikė išimtinai neigiamai prieš pareiškėją, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmai negali būti vertinamai kaip pažeidžiantys galiojančius teisės aktus. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2018 m. balandžio 30 d. pažymos Nr. 69/06-1903 „Dėl S. H. J.", pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 31 d. ir jis turėjo suimtojo statusą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 16 d. administracinėje byloje Nr. A-674-442/2015 yra pasisakęs, kad nurodytose teisės normose yra nustatyti tik maksimalūs aptariamų išmokos ir pašalpos dydžiai ir kalbama tik apie galimybę, o ne prievolę mokėti šias išmokas ir pašalpas, Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmai - piniginės išmokos/pašalpos neišmokėjimas dėl lėšų trūkumo nepažeidžia minėtų teisės aktų nuostatų, todėl negali būti vertinami kaip neteisėti. Be to, kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. balandžio 25 d. pažymos Nr. 61/04-725, pareiškėjas S. H. J. į įstaigos direktorių su skundais, prašymais ar peticijomis dėl pašalpų/išmokų ir darbo suteikimo nesikreipė. Aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 8 dalį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal aktualios redakcijos Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal Fiziologinės mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, maisto energetinės vertės norma asmeniui per parą yra 2298 kcal. Skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietoje, yra patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo” (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d.). Asmenys laisvės atėmimo vietose aktualiu laikotarpi maitinti pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius bei pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-257 patvirtintus valgiaraščius. Taigi, Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikomi asmenys yra maitinami visaverčiu maistu pagal LR Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Šiaulių tardymo izoliatoriuje maistas suimtiesiems ir nuteistiesiems negaminamas, nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. įstaigai teikiama maisto tiekimo paslauga. Iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos bei Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriaus patikrinimo aktų matyti, kad esminių pažeidimų nenustatyta, patiekalai pateikti pagal parengtą valgiaraštį, maistas atitinka normas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skundžiasi, jog maistas neatitinka jo religinių įsitikinimu, bet kartu teigia, kad jam nebuvo tiekiamas maistas, kurio, kaip pareiškėjas anksčiau buvo nurodęs, valgyti negali. Pareiškėjo atsisakymo priimti Šiaulių tardymo izoliatoriuje tiekiamo maisto davinius motyvas - jo netenkino priimti Bausmių vykdymo kodekso ir Suėmimo vykdymo įstatymo pakeitimai (apie religinius motyvus nepasisakyta). Pareiškėjui buvo išaiškintos badavimo pasekmės sveikatai, jis badavimą nutraukė. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo skundų dėl netinkamos mitybos nebuvo gauta. (Socialinės reabilitacijos skyrius 2018 m. balandžio 25 d. pažyma Nr. 61/04-725). Duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maitinimas, įstaiga neturi. Pareiškėjas tokių duomenų taip pat nepateikia bei įstaigai dėl netinkamo maitinimo nebuvo pateikęs jokių skundų. Pareiškėjo reikalavimas grįstas samprotavimais nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo.

Atsakovo atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (II t., b. l. 75-78) atsiliepime informuoja, kad ginčo laikotarpiu Kalėjimų departamente buvo gauti 4 pareiškėjo skundai dėl jo laikymo sąlygų Šiaulių TI. Pareiškėjo 3 skundai dėl galimybės susitikti su jo išpažįstamo tikėjimo dvasininku buvo persiųsti nagrinėti Šiaulių TI. Vienas pareiškėjo skundas dėl, pasak jo, netinkamo maitinimo Šiaulių TI, buvo išnagrinėtas Kalėjimų departamente (dokumentų kopijos pridedamos). Pareiškėjas 2016 m. kovo 21 d. skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Administracinį departamentą, kuris pareiškėjo skundą persiuntė nagrinėti Kalėjimų departamentui. Skunde pareiškėjas nurodė, kad pagal tikėjimą negali valgyti Šiaulių TI teikiamo maisto ir prašė įpareigoti Šiaulių TI maitinti jį pagal religinius įsitikinimus. Kalėjimų departamentas 2016 m. balandžio 25 d. raštu Nr. 2S-2336 pareiškėjui paaiškino, kad valgiaraščiai, pagal kuriuos maitinami suimtieji / nuteistieji sudaryti pagal didžiausios asmenų grupės maitinimosi ypatybes. Sudaryti valgiaraščius ir gaminti maistą kiekvienos religinės grupės nuteistiesiems nėra jokių galimybių, todėl jiems siūloma maitintis pagal vegetarinio maitinimo valgiaraščius. Vegetarinio maitinimo valgiaraščiai, patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintoms mitybos normoms. Vadovaujantis patvirtintomis mitybos normomis dienos maisto davinio kaloringumas turi būti 2298 kcal. ir 72 g baltymų. Pagal vegetarinio maitinimo patvirtintus valgiaraščius mėnesio vienos dienos vidutinis maisto davinio kaloringumas yra 2416 kcal. ir 73,87 g baltymų. Dienos maisto davinio kaloringumas yra 118 kcal. didesnis nei patvirtintos fiziologinės mitybos normos. Kalėjimų departamentas 2016 m. balandžio 25 d. raštu Nr. 2S-2336 pareiškėjui siūlė pareiškėjui maitintis pagal nedirbančių vyrų vegetarinio maitinimo valgiaraštį. Taip pat pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymą Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ 7 punktą suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Todėl manytina, kad siūlant pareiškėjui maitintis pagal nedirbančių vyrų vegetarinio maitinimo valgiaraštį, atitiko jo interesus ir religinius įsitikinimus. Kalėjimų departamente ginčo laikotarpiu buvo gauti pareiškėjo skundai dėl nesuteikiamos galimybės pasimatyti su musulmonų dvasininku. Kalėjimų departamentas šiuos pareiškėjo skundus persiuntė nagrinėti Šiaulių TI. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK) 106 straipsnio 3 dalies nuostatas tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 184 punktą atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą. 186 punkte numatyta, kad pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai. Dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku. Darytina išvada, kad teisės aktais nėra nustatyta pareiga laisvės atėmimo vietų įstaigoms kviesti ir užtikrinti dvasininkų lankymąsi pas suimtuosius / nuteistuosius asmenis. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo argumentus ir teisinės retorikos dėstymą bei samprotavimą, manytina, kad jis galėjo ir turėjo suprasti bei suvokti apie galimai pažeidžiamas jo laikymo sąlygas Šiaulių TI. Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d., tačiau į teismą dėl savo teisių gynimo kreipėsi tik 2018 m. kovo 16 d. su reikalavimu dėl žalos atlyginimo. Manytina, kad jei pareiškėjo teisės būtų realiai pažeidžiamos, kaip jis nurodo, nuo 2015 metų, tai jis turėjo ir galėjo suprasti apie galimą jo teisių pažeidimą ir į teismą kreiptis žymiai anksčiau. Darytina išvada, kad pareiškėjo nurodomi dvasiniai išgyvenimai, kuriuos jis grindžia turtinės ir neturtinės žalos atlyginimu, nebuvo tokie dideli, kad būtų galima vertinti pinigais. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.250 straipsnio 1 dalį nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Vadovaujantis minėtu CK 6.250 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y., pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą, galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Pareiškėjas savo skunde nurodo įvairių teisės aktų ir poįstatyminių teisės aktų bei teismų praktikos, kuriuos samprotaudamas interpretuoja, todėl darytina išvada, kad jis turi pakankamai teisinių žinių žinoti ir suprasti, kad teikiant skundą nepakanka vien tik pateikti nusiskundimus ir nepasitenkinimus, tačiau turi nurodyti ir konkrečius įrodymus savo argumentams pagrįsti. Tačiau pareiškėjas tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė skundžiamas aplinkybes, pateikė teismų praktikos aiškinimų, bet nepagrįsdamas jų jokiais įrodymais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Vien tik pareiškėjo subjektyvus pareiškimas, kad neva pažeidžiamos jo kalinimo sąlygos, dar nėra pagrindas konstatuoti jo teisių pažeidimo. LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jo negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys - t. y. žala turi būti neatsiejamai susijusi su neteisėtais veiksmais, o ne prielaida žalai atsirasti ir priešingai - veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Darytina išvada, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbus) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Todėl pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Mano, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A756-143/2012 ir kt). Atsižvelgiant į skunde dėstomus argumentus ir aplinkybes, teigtina, jog pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai paskaičiuotas. Šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime (II t., b. l. 68-71) Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau - Teisingumo ministerija) gavo S. H. J. (toliau - pareiškėjas) skundą, kuriame jis nurodo, kad jam padaryta žala kyla iš jo teises tiesiogiai pažeidžiančių veiksmų bei jo teises tiesiogiai pažeidžiančio neveikimo, t. y. priimant nekokybiškus norminius teisės aktus. Pareiškėjas neteisėtais laiko Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Kalėjimo departamento veiksmus ir neveikimą, o taip pat Teisingumo ministerijos neveikimą, pavaldžių institucijų nekontroliavimą ir nekokybiškų norminių teisės aktų priėmimą. Pareiškėjas nurodo, kad dėl aukščiau paminėtų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų jis patyrė 104859,80 Eur turtinės žalos ir 1035800 Eur neturtinės žalos. Teisingumo ministerija susipažinusi su pareiškėjo skundu, teikia atsiliepimą dėl jame išdėstytų aplinkybių: CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą tokio pobūdžio bylose, kokia yra ir ši byla, atlygina valstybė. CK. 6.273 straipsnio 1 dalis nurodo, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos Įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 nustatė, kad valstybę žalos atlyginimo bylose, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, atstovauja valstybės institucija, dėl kurios arba dėl kurių pareigūnų neteisėtų aktų atsirado žala. Teisingumo ministeriją - kai žala atsirado dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksnių. Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksnių, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 5-1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teisme valstybei atstovauja institucija, <...> priėmusi ginčijamą veiksmą, arba institucija, kurios neveikimas yra ginčijamas. Remiantis aukščiau išdėstytu ir aplinkybe, kad prašoma atlyginti žalą, kuri galimai atsirado ne tik dėl Teisingumo ministerijos veiksmų (neveikimo), Teisingumo ministerija neturi teisinio pagrindo pasisakyti dėl kitų įstaigų veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo, tačiau pasisakys dėl atsakomybės, keliamos dėl nekokybiško teisinio reguliavimo. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksnių (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas - neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kaip matyti iš teismui pateikto skundo, pareiškėjas nesutinka su Teisingumo ministro įsakymais, o taip pat Vyriausybės nutarimais, mano kad jie parengti netinkamai, t. y. įtvirtintas nekokybiškas teisinis reguliavimas ir tuo padaroma pareiškėjui žala. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis (toliau - LVAT) teisėjų kolegija 2017 m. gegužės 10 d. nutartyje Nr. AS-413-492/2017 pažymėjo, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 24. 25. 29 ir 34 straipsniuose. Aiškindamas ABTĮ 5, 23, 24, 33 ir 39 straipsnių nuostatas, kurios yra analogiškos naujos redakcijos to paties Įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsnių nuostatoms, LVAT savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio ABTĮ nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (LVAT 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (LVAT 2012 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012). Pabrėždamas skundo reikalavimų suformulavimo svarbą, LVAT yra nurodęs, kad pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (LVAT 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. Al7-217/2007, LVAT biuletenis Nr. 1(11), 2007 m.). Šioje byloje pareiškėjas nesutinka su norminiais teisės aktais, mano, kad dėl jų jam atsirado žala. Tačiau pažymi, kad ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami ABTĮ II skyriaus 1 skirsnio nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 straipsnis) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 113 straipsnis). Pagal ši teisinį reguliavimą privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą, tačiau šie asmenys turi galimybę prašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų galiojimą, remiantis ABTĮ 113 straipsniu. Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 113 straipsnio 1 dalį, fizinis ar juridinis asmuo turi teisę pateikti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tik tuo atveju, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo, t. y. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra susijęs su individualia byla. Atitinkamai ir teismas gali priimti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ABTĮ 113 straipsnio nustatyta tvarka tik tada, kai prašymas ištirti norminio teisės akto teisėtumą yra susijęs su teisme inicijuota ir nagrinėtinu individualiu ginču dėl asmens teisių pažeidimo. Taigi, kol pareiškėjo skunde nurodyti norminiai aktai yra nepripažinti neteisėtais, tol laikytina, kad jie yra teisėti, todėl ir taikomi teisėtai ir pagrįstai. Akivaizdu, kad pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis laiko Teisingumo ministro ir Vyriausybės priimtus teisės aktus nekokybiška teisėkūra yra deklaratyvūs bei nieko nepagrįsti. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas ir kt. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LVAT 2010 m. sausio 25 d. nutartis, administracinė byla Nr. A662-166/2010). Mano, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos lakto, todėl pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas.

Pareiškėjo S. H. J. skundas ir patikslintas skundas tenkintini iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos ir LR teisingumo ministerijos galimai neteisėtų veiksmų (neveikimo).  

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Be to, turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes ir, kitaip elgdamasis, išvengti nuostolių.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas eksplicitiškai patikslintame skunde nurodo, jog jo nurodomi pažeidimai sietini ne tik su jo paties pažeistomis teisėmis ir interesais dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų / neveikimo, bet ir su tuo, jog Kalėjimų departamentas nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę ŠTI administracijos veiklą, o Teisingumo ministerija nevykdė pareigos kontroliuoti delinkventinę savo departamento veiką (neteisėtą neveikimą). Pažymėtina, jog teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė. Asmens subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas yra visų pirma konkretaus asmens vertybė, ji yra reikšminga, reikalinga, vertinga konkrečiam teisės subjektui. Iš pareiškėjo patikslinto skundo paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas nurodydamas, kad Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos ir LR teisingumo ministerijos veiksmus (neveikimą) abstrakčiai sieja ir su kitų asmenų subjektinių teisių apsauga, su kitais, ginčui neaktualiais laikotarpiais, taigi šie pareiškėjo motyvai / reikalavimai sietini su viešojo intereso gynyba. Pareiškėjas nėra juridinis asmenys, turintis įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą ir reikšti reikalavimus, kuriais būtų apginti viešieji interesai. Kartu pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas nesutinka su norminiais teisės aktais, mano, kad dėl jų jam atsirado žala. Pagal ABTĮ teisinį reguliavimą privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą, tačiau šie asmenys turi galimybę prašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų galiojimą, remiantis ABTĮ 113 straipsniu. Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 113 straipsnio 1 dalį, fizinis ar juridinis asmuo turi teisę pateikti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tik tuo atveju, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo, t. y. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra susijęs su individualia byla. Atitinkamai ir teismas gali priimti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ABTĮ 113 straipsnio nustatyta tvarka tik tada, kai prašymas ištirti norminio teisės akto teisėtumą yra susijęs su teisme inicijuota ir nagrinėtinu individualiu ginču dėl asmens teisių pažeidimo. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas ABTĮ 113 straipsnyje nustatyta tvarka neišreiškė valios dėl norminio akto teisėtumo tyrimo inicijavimo. Teismo manymu, nėra pagrindo inicijuoti norminio teisės akto (norminių teisės aktų) tyrimo procedūras ABTĮ numatyta tvarka dėl pareiškėjo kvestionuojamų norminių aktų teisėtumo.

Dėl kameros ploto

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Įsakymas Nr. V-124) nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). 

Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tekusio kameros ploto tardymo izoliatoriuje, vadovaudamasis minėtu Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, atsižvelgia į plotą, skirtą sanitariniam įrenginiui kameroje, nustatydamas, ar minimalus kameros plotas, tekęs vienam asmeniui, tokiu būdu nebuvo mažesnis nei 3 kv. m ir nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tačiau nacionalinės teisės prasme toks vertinimas neatliekamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-321-822/2018, 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017).

Kaip jau buvo minėta, pagal 2018 m. balandžio 18 d. teismo nutartį skundas dėl minimalaus gyvenamojo ploto užtikrinimo nagrinėtinas tik už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2017 m. sausio 30 d. Kaip matyti iš atsakovės atstovo pateiktos 2018-04-25 pažymos Nr. 60/09-14977 „Dėl S. H. J.“ (I t., b. l. 133-145), pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 87, 39, 22, 86, 89, 20, 45, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 5 asmenų. Pažymėtina, kad pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,69 kv. m iki 20,29 kv. m kameros ploto, ir tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus. Iš atsakovo pateiktų 2018-04-25 pažymos Nr. 60/09-14917 bei 2017-06-01 san.mazgų zonų kamerose lentelės Nr. 62/08-168 (I t., b. l. 159-160) matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose, kai vienam asmeniui tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m, nebuvo laikomas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą). 

Teismas įvertina tai, kad nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, toks sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus.

Dėl sąlygų apgyvendinimo kamerose 

Kaip jau buvo minėta, pagal 2018 m. balandžio 18 d. teismo nutartį skundas dėl higienos reikalavimų kamerose nagrinėtinas tik už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2017 m. sausio 30 d. Taigi nagrinėjamu atveju taikytinos higienos normos, galiojančios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas nurodo, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 15 punktas nurodo, jog natūralus apšvietimas neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. HN 134:2015 14 punktas nurodo, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx HN 134:2015, 16 punktas numato gyvenamųjų patalpų, prausyklų, dušų, persirengimo kambarių oro temperatūros, santykinės drėgmės ribas, oro judėjimo greičius atskirais metų laikais.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie SAM Šiaulių departamento 2017-02-10 patikrinimo akte Nr. PA.6-37 (patikrinimas atliktas 2017-02-13) nurodoma, kad patikrinimo metu nustatyta, kad galimybė išvėdinti kameras Nr. 20, Nr. 89 per langus sudaryta (II t., b. l. 14).

Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie SAM Šiaulių departamento 2017-02-10 patikrinimo akto Nr. PA.6-37 (patikrinimas atliktas 2017-02-13) matyti, kad kameroje Nr. 89 dirbtinė apšvieta neatitiko nustatytų dydžių (HN 134:2015 14 punkto pažeidimas) (II t., b. l. 14). Kitų pažeidimų ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatyta.

Dėl patalynės išdavimo, čiužinių dezinfekcijos (valymo), rūbų skalbimo / džiovinimo

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie SAM Šiaulių departamento 2017-02-10 patikrinimo akte Nr. PA.6-37 (patikrinimas atliktas 2017-02-13) nurodoma, kad sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius ir viršutinius drabužius sudarytos (ŠTI skalbykloje įrengta ir naudojama pagal nustatytą tvarką skalbimo (2 skalbimo mašinos) ir džiovinimo įranga (1 džiovyklė) (II t., b. l. 14).; ŠTI laikomiems asmenims minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) išduodamas dezinfekuotas dezinfekavimo kameroje, vykdoma dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracija – pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus (II t., b. l. 14).

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. liepos 21 d. patikrinimo akte Nr. PA. 6-232 užfiksuota, kad „Minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) išduodamas dezinfekuotas dezinfekavimo kameroje. Lovos skalbiniai, rankšluosčiai skalbiami laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje. ŠTI nustatyta vidaus tvarka, išduodamas inventorius surašomas „Asmeninės sąskaitos kortelėje”, už gautą kokybišką gautą inventorių asmenys pasirašo (šiuo atveju, pareiškėjas „Asmeninės sąskaitos kortelėje” už gautą inventorių asmenys pasirašo. Minkšto inventoriaus būklė periodiškai vertinama, netinkamas naudoti – nurašomas”.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo, baldų kamerose

Detalias taisykles, susijusias su kalinamų asmenų buitiniu aprūpinimu, nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos. Šis teisės aktas, be kita ko, nustato laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Gyvenamojoje patalpoje turi būti lova, spintelė, stalas, taburetė arba stalo ilgio suoliukas ir kiti būtini baldai bei inventorius.

Atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Be to, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mūrinės sienelės ar OSB plokštės atskyrimas, sienelės aukštis yra kur kas didesnis nei 1,50 m. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių.

Pagal naujausią ir vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2345-442/2016, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018 ir kt.). Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes ir nurodytą teismų praktiką, laikytina, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.

Pareiškėjo skunde ir patikslintame skunde nurodoma, kad kamerose buvo ne visi teisės aktuose numatyti baldai (dėžės susidėti daiktams, kt.) Vis dėlto, atsižvelgtina į atsakovo atstovo nurodomus argumentus dėl baldų užimamo ploto apgyvendinimo kamerose, jog siekiama nepažeisti minimalių ploto reikalavimų. Kartu atsiliepime nurodoma, kad įstaiga pagal galimybes atnaujina kamerose esančius baldus. Taigi atsakovui stengiantis suderinti minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimus su pareiga užtikrinti teisės aktuose numatytų baldų buvimą kamerose, negalima konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl pareiškėjo nurodomo galimo tam tikros rūšies baldo trūkumo (nesuteikimo).

Dėl atvykusių asmenų į Šiaulių tardymo izoliatorių sveikatos tikrinimo

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad atvykstančių kalinių priėmimo skyriuje apskritai nėra ir niekuomet nebuvo nei medicinos darbuotojo, nei informacijos apie teisę (ir pareigą) pasinaudoti sanitarine švarykla, nei informacijos apie galimybę gauti kokią nors medicinos pagalbą. Taigi galimybės pasinaudoti sanitarine švarykla ŠTI nebuvo, atvykusių į ŠTI asmenų sveikata nebuvo tikrinama, pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose neatlikus privalomo patikrinimo dėl galimo apsikrėtimo niežais ir utėlėmis, nesuteikus galimybės nusiprausti duše, nepatikrinus sveikatos būklės. Tokiu būdu perpildytose kamerose buvo laikomas kartu su asmenimis, kurie žinomai buvo tuberkuliozės, hepatito, imunodeficito sukėlėjų nešiotojais.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie SAM Šiaulių departamento 2015-10-07 patikrinimo akto Nr. EP-447 (patikrinimas atliktas 2015-10-06) matyti, kad suimtieji ir nuteistieji naujai atvykę į ŠTI, tiriami dėl plaučių tuberkuliozės (atliekami rentgenologiniai tyrimai), dėl ŽIV nešiojimo (atliekami infekcijos antikūnių tyrimai), dėl sifilio (atliekami serologiniai tyrimai). Tyrimų rezultatai surašomi į asmens sveikatos istorijas (F 025-1/ap). Esant teigiamiems tyrimų rezultatams, tolimesniam ištyrimui, diagnozės nustatymui bei gydymui suimtieji ir nuteistieji siunčiami į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Asmenys į ŠTI sugrįžta, kai nustoja į aplinką skirti tuberkuliozės mikrobakterijas ir laikomi atskirose kamerose (Nr. 33 ir Nr.36).

Dėl prašymo susitikti su musulmonų dvasininku

Pareiškėjas pateikė 2016 m. gegužės 2 d. prašymą Konvencijos 9 straipsnio 1 dalies pagrindu suteikti jam galimybę pasimatyti su musulmonų dvasininku (I t., b. l. 148).

Iš 2016 m. gegužės 18 d. pareiškėjo prašymo (I t., b. l. 14) matyti, kad pareiškėjas prašo šio prašymo nebenagrinėti. 

Dėl naudojimosi dušu

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad galėjo pasinaudoti dušu tik vieną kartą per savaitę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2215-520/2015 buvo pasisakyta dėl pareigos suteikti galimybę pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę. 2001 m. EŽTT Valašino byloje yra nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas dušu negalėjo naudotis neribotai, nepablogino jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą).

Dėl pasivaikščiojimų trukmės

Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pareiškėjas nurodė, kad buvo diskriminuojamas nuteistųjų atžvilgiu.

Pažymėtina, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems skiriama norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas). Iš pareiškėjo skundo argumentų šiuo aspektu nėra pagrindo manyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo išskiriamas iš kitų asmenų, turėjusių tokį pat statusą, todėl jo teiginiai dėl diskriminavimo nėra pagrįsti.

Dėl tualetinio popieriaus kiekio

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (aktuali nuo 2010 m. kovo 3 d. galiojanti redakcija) 1.2 punktu patvirtintoje Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normoje numatyta, kad vyrams išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus 1 mėnesiui. Pareiškėjas neneigia, kad šį reikalavimą Šiaulių tardymo izoliatorius pagal tuo metu galiojusią teisės akto redakciją vykdė, todėl pareiškėjo argumentai dėl didesnio kiekio tualetinio popieriaus išdavimo vienam mėnesiui atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl maisto energetinės vertės, religinius įsitikinimus atitinkantis maitinimas

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatos numato, kad vidutinė fiziologinė energetinė norma nedirbantiems vyrams yra 2298 kcal per parą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintose Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėse (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), kurios taikytinos ir maisto tiekimui areštinėse laikomiems asmenims, nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei. Remiantis Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktu, ligoniai ir neįgalieji pagal medicinines indikacijas maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes maistą subalansuojant individualiai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Maitinimo organizavimo taisyklių nuostatos suponuoja išvadą, jog specialus maitinimas asmenims skiriamas esant gydytojo(ų) specialisto(ų) išvadai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-273-858/2015).

Šiuo atveju rašytinių įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjui gydytojų nurodymu būtų buvęs skirtas specialus maitinimas ginčui aktualiu laikotarpiu, neturima.

Kartu pareiškėjas savo skunde nurodė, kad jam nebuvo suteiktas maitinimas, atitinkantis jo religinius įsitikinimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. balandžio 25 d. sprendime Nr. 2S-2336 (II t., b. l. 83) nurodoma, kad sudaryti valgiaraščius ir gaminti maistą kiekvienos religinės grupės nuteistiesiems nėra jokių galimybių, todėl jiems siūloma maitintis pagal vegetarinio maitinimo valgiaraščius. Pareiškėjui buvo pasiūlyta maitintis pagal nedirbančių vyrų vegetarinio maitinimo valgiaraštį.

Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendime Jakobski v. Lenkija (Nr. 18429/06) buvo atsižvelgta į tai, kad Ministrų Komiteto Rekomendacija (Rec 92006)2) dėl Europos kalėjimų taisyklių rekomenduoja, kad kaliniams turėtų būti teikiamas maitinimas atsižvelgiant į jų religiją; paskutiniuose Teismo sprendimuose buvo atkreiptas institucijų dėmesys į šios rekomendacijos svarbą, nepaisant šios rekomendacijos rekomendacinio, o ne privalomo pobūdžio (S. M.. v. Lenkija, Nr. 28300/06). Sprendime buvo konstatuota, kad institucijos neišlaikė tinkamo balanso tarp kalėjimo administracijos ir pareiškėjo intereso. Minėtame EŽTT 2010 m. gruodžio 7 d. sprendime buvo konstatuotas Konvencijos 9 straipsnio, numatančio, kad 1. kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ar mokant jo; 2. laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti apribojama tik tiek, kiek yra nustatęs įstatymas ir tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje jos saugumo interesams, viešai tvarkai, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti, pažeidimas. Minėtame sprendime Teismas kritiškai vertino tai, kad pareiškėjui nebuvo pasiūlyta alternatyvi dieta (maitinimas), nebuvo konsultuojamasi su Budistų misija.

Atsižvelgiant į byloje turimus rašytinius įrodymus, negalima daryti išvados, kad atsakovės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius ir Kalėjimų departamentas prie LR teisingumo ministerijos išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymus dėl pareiškėjo maitinimosi pagal jo religinius įsitikinimus, todėl darytina išvada, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į maitinimą pagal religinius įsitinimus.     

Dėl karšto vandens kameroje

HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 27 punktas numatė, kad sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. 21 punkte numatyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Remiantis HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ normomis darytina išvada, jog karšto vandens tiekimo sistema nebuvo privaloma kamerų sanitariniame mazge. Pažymėtina, kad tokios pačios pozicijos buvo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. Nr.A-2424-624/2015.

Dėl dezinsekcijos, valymo priemonių suteikimo

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose būdavo tarakonų; negaudavo valymo priemonių.

2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr.EP-447 (II t., b. l. 26) nurodoma, kad gyvenamąsias patalpas valo ten laikomi asmenys, švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi aprūpinami. Dezinsekcijai naudojamas preparatas „Hit keller“, gamintojo rekomendacijos, naudojimo instrukcijos yra (atliekama pagal asmenų prašymus).

Rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad patikrinimų metu Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose (ar kitose patalpose) būtų buvę nustatyti pažeidimai dėl dezinsekcijos atlikimo, valymo inventoriaus suteikimo, neturima.

Dėl įdarbinimo

Suėmimo vykdymo įstatymo 40 str. 1 d. numatyta, jog tardymo izoliatoriuose, jei yra galimybė dirbti, suimtieji gali dirbti tik jų rašytiniu prašymu ir šių suimtųjų ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. To paties straipsnio 2 d. numatyta, jog suimtieji gali dirbti tik tardymo izoliatoriaus teritorijoje ir turi būti užtikrintas šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų vykdymas. Atkreiptinas dėmesys, jog įstatymo leidėjas numatė dvi būtinąsias sąlygas dėl teisės dirbti suimtiesiems: ji gali būti įgyvendinama ne tik turint suimtųjų ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinį sutikimą, bet ir esant galimybei dirbti tardymo izoliatoriuje.

BVK 125 straipsnio 1 dalis nurodo, kad kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę. Nesant galimybės dirbti suimtiesiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, Šiaulių tardymo izoliatorius neprivalėjo suteikti galimybės įsidarbinti pareiškėjui dėl to teismas konstatuoja, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmai (neveikimas) negali būti laikytini neteisėtais.

Dėl socialinės pašalpos

Pareiškėjas skunde nurodo, jog nebuvo skiriama pašalpa iš Socialinės paramos suimtiems fondo, nors ir numato LR įstatymai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 430 patvirtinto Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 7 p. numato, jog laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti:

7.1. Vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo rašytinį prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Nuteistiesiems, perkeltiems į tardymo izoliatorių iki 15 parų pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktą, pašalpos nemokamos;

7.2. Vienkartines iki vienos bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas paleidžiamiems iš laisvės atėmimo vietų nuteistiesiems, asmeninėje sąskaitoje turintiems mažiau kaip vienos bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą;

7.3. Vienkartines iki vienos bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas mirus suimtojo ar nuteistojo sutuoktiniui, sugyventiniui ar artimajam giminaičiui, įvykus gaivalinei nelaimei, padariusiai didelę turtinę žalą suimtajam ar nuteistajam, jo sutuoktiniui, sugyventiniui ar artimiesiems giminaičiams. Šios pašalpos skiriamos, jeigu suimtieji ir nuteistieji asmeninėje sąskaitoje turi mažiau kaip vienos bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Gautos pašalpos pagal suimtųjų ar nuteistųjų rašytinius prašymus gali būti išsiunčiamos jų sutuoktiniams, sugyventiniams ar artimiesiems giminaičiams;

7.4. Iki 0,8 bazinės socialinės išmokos dydžio mėnesines pašalpas suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie mokosi bendrojo lavinimo, profesinėse mokyklose ar aukštosiose mokyklose.

7.5. Paramą medikamentams, vadovėliams, kitoms mokymo, savišvietos, kultūros ir sporto priemonėms, taip pat kitoms priemonėms, gerinančioms suimtųjų ir nuteistųjų socialines ar buitines sąlygas, įsigyti, jeigu atitinkamame fonde (Socialinės paramos suimtiesiems fonde ar Socialinės paramos nuteistiesiems fonde) lieka lėšų, išmokėjus šio aprašo 7.1–7.4 punktuose nurodytas pašalpas.

Pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodomų, jog jis kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatorių dėl socialinės ieškomos, todėl negalima konstatuoti, jog Šiaulių tardymo izoliatorius neteisėtai ir nepagrįstai pareiškėjui neskyrė pašalpos iš Socialinės paramos suimtiesiems fondo.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktais – higienos normomis keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje higienos normomis keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (HN pažeidimas) ir maitinimo pagal religinius įsitikinimus nesuteikimas iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kreipėsi ir su reikalavimu dėl turtinės žalos priteisimo, pažymėtina, kad turtinė žala, sutinkamai su CK 6.263 straipsnio 2 dalimi, yra suprantama kaip žala padaryta asmens turtui. CK 6.249 straipsnio 1 dalis žala laiko asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Kadangi pareiškėjas jokių turtinių nuostolių neturėjo, teismui įrodymų dėl to nepateikė, tai turtinė žala iš Lietuvos valstybės jam negali būti atlyginama. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Kaip jau minėta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, tačiau pareiškėjas to nepadarė - patirtos realios žalos neįrodė.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo S. H. J. skundą ir patikslintą skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas ir teisė į maitinimą pagal religinius įsitikinimus buvo pažeista.

Reikalavimą dėl turtinės žalos ir neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per 1 mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas                                Virginijus Stankevičius