Administracinė byla Nr. I-3423-809/2019

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01609-2019-1

                                       Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė, 

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas,

 n u s t a t ė :

Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 22 d. iki 2017 m. spalio 21 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad buvo laikomas kamerose Nr. 106, 343, 120, 292, 295, 121, 104, 311, 293, 297, 275. Pažymėjo, jog dažnai buvo perkeliamas iš vienos kameros į kitą. Taip pat kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas, kadangi buvo laikoma po 2–3 asmenis. Gyvenamąjį plotą mažino stalas, kėdės, 2 dviejų aukštų lovos. Natūrali dienos šviesa nepatekdavo per langą, o langas buvo nedidelis, be to, dienos šviesą ribojo ant langų įrengtos grotos. Kamerose tvyrojo drėgmė, buvo šalta, sienos ir lubos buvo ištrupėjusios, o dažai nusilupę. Pažymėjo, jog mechaninės ventiliacijos kamerose nėra. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas. Taip pat dušuose nebuvo užtikrinamas privatumas, todėl buvo matomas ne tik pareigūnų, bet ir pareigūnių. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė psichologinį spaudimą, pažeminimą ir dvasinius išgyvenimus.

Atsakovės atstovas Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 5–10).

Nurodė gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2017 m. vasario 22 d. iki 2017 m. balandžio 10 d., nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d., nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2017 m. spalio 21 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pažymėjo, jog minėtu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.

Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymėjo, jog teisės aktuose nenumatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose įrengtos pertvartos, kurių aukštis 1,6 m, plotis – 1,2 m.

Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m.), stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m.), taburetės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m.), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m.).

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Taip pat pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Pareiškėjas pateiktame atsikirtime į atsliepimą (b. l. 110) nurodė, kad palaiko skundo argumentus dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų pažeidžiant teisės aktus, higienos normų reikalavimus, neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto, pažeidžiant privatumą. Taip pat pažeminant orumą bei neužtikrinant higienos normų reikalavimų.

Teismas

konstatuoja :

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 22 d. iki 2017 m. spalio 21 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus kamerų plotas.

Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (redakcija, galiojanti iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2017 m. vasario 22 d. iki 2017 m. balandžio 10 d., nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d., nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2017 m. spalio 21 d. buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 106 (1 asm.); 8,08 kv. m. ploto kameroje Nr. 343 (2 asm.); 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 120 (1 asm.); 7,80 kv. m. ploto kameroje Nr. 292 (2 asm.); 7,95 kv. m. ploto kameroje Nr. 295 (1–2 asm.); 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 121 (2 asm.); 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 104 (1 asm.); 7,75 kv. m. ploto kameroje Nr. 311 (1 asm.); 8,20 kv. m. ploto kameroje Nr. 293 (1–2 asm.); 7,77 kv. m. ploto kameroje Nr. 279 (1–2 asm.); 7,85 kv. m. ploto kameroje Nr. 275 (1–2 asm.); 8,11 kv. m. ploto kameroje Nr. 294 (2 asm.); 7,76 kv. m. ploto kameroje Nr. 320 (2 asm.); 7,66 kv. m. ploto kameroje Nr. 326 (1–2 asm.); 7,31 kv. m. ploto kameroje Nr. 114 (1 asm.);         7,58 kv. m. ploto kameroje Nr. 314 (2 asm.); 7,75 kv. m. ploto kameroje Nr. 323 (2 asm.); 7,74 kv. m. ploto kameroje Nr. 266 (1–2 asm.); 7,87 kv. m. ploto kameroje Nr. 281 (2 asm.). Kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas 0,56 kv. m. (b. l. 5–10).

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 3,69 kv. m. iki 7,85 kv. m., atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,41 kv. m. iki 7,64 kv. m. Vadinasi, Lukiškių TI-K administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad gyvenamąjį plotą mažino baldai.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atkreiptinas dėmesys, kad Eksploatavimo taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Teismas akcentuoja, kad pagal EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų dėl kamerų aprūpinimo baldais.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad kamerose nebuvo įrengta mechaninė ventiliacija.

Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodyta, kad įstaigos kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus (b. l. 5–10).

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės mėn. Pranešime ,,Dėl A. S. skundo“ nurodyta, kad kameros vėdinamos per langus. Kamerų langai yra skaidraus stiklo ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose yra išvengiama ir pelėsio, ir staigių temperatūros pokyčių, ir nemalonaus kvapo (b. l. 97–99).

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytą langą, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Kadangi šiuo atveju Vilniaus PN veiksmai atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad dažnai buvo perkeliamas iš vienos kameros į kitą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio nuostatomis, matyti, kad tardymo izoliatoriaus administracija, spręsdama, kokiose konkrečiose tardymo izoliatoriaus patalpose apgyvendinti suimtąjį, privalo užtikrinti šiame straipsnyje įtvirtintus izoliavimo reikalavimus, tačiau suimtųjų paskirstymo į konkrečias kameras kriterijai teisės aktuose nėra nustatyti. Taigi tardymo izoliatoriaus administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 nustatyti nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigoje reikalavimai.

Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl dažno perkėlinėjimo į kitas kameras, neatitinka faktinių duomenų. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjo perkėlimai į kitas kameras itin dažnai nevyko. Nustatyta, jog pareiškėjas buvo laikomas 19-oje kamerų, tačiau kameroje Nr. 295 buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 10 d. iki 2017 m. balandžio 10 d., t. y. mėnesį, kameroje Nr. 293 buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. gegužės 31 d., t. y. daugiau nei mėnesį, kameroje Nr. 279 buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 17 d., t. y. daugiau nei 2 mėnesius, kameroje Nr. 326 buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 24 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d., t. y. beveik mėnesį (b. l. 5–10). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kad jo atžvilgiu buvo pažeisti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ar BVK 70 straipsnyje nustatyti reikalavimai, o pareiškėjo teiginys dėl per dažno perkėlinėjimo į kitas kameras, paremtas tik subjektyvia pareiškėjo nuomone. Akcentuotina, kad ne pareiškėjui, o įstaigos administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų / nuteistųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Atsižvelgiant į tai, jog teisės aktai nedraudžia Lukiškių TI-K administracijai perkėlinėti suimtuosius iš vienos kameros į kitą, taigi tai, kad pareiškėjui galėjo dėl perkėlimo kilti tam tikrų nepatogumų, negali būti pagrindu žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad dienos šviesą ribojo ant langų įrengtos grotos.

Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos ir lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Vilniaus PN nurodė, jog gyvenamosiose kamerose lango angoje grotos yra įrengtos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Lango rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi (b. l. 97–99). Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu atsakovės atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas. Taip pat dušuose nebuvo užtikrinamas privatumas, todėl buvo matomas ne tik pareigūnų, bet ir pareigūnių.

Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

Byloje pateiktame Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės mėn. Pranešime ,,Dėl A. S. skundo“ nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Eksploatavimo taisyklėse ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET) sanitarinio mazgo užuolaidų įrengimas nenumatytas, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos sanitarinio mazgo užduolaidos (b. l. 97–99).

Nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. 

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 22 d. iki 2017 m. spalio 21 d. (b. l. 1). Iš Vilniaus PN nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2017 m. vasario 22 d. iki 2017 m. balandžio 10 d., nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d., nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2017 m. spalio 21 d. (b. l. 5–10). Remiantis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, darytina išvada, jog sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Iš Vilniaus PN nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiais 2017 m. vasario 22 d., nuo 2017 m. vasario 25 d. iki 2017 m. vasario 26 d., 2017 m. kovo 27 d., nuo 2017 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. balandžio 18 d., 2017 m. balandžio 25 d., 2017 m. gegužės 10 d., 2017 m. gegužės 19 d., nuo 2017 m. gegužės 22 d. iki 2017 m. gegužės 23 d., 2017 m. gegužės 31 d., 2017 m. birželio 20 d., 2017 m. liepos 3 d., 2017 m. rugpjūčio 20 d., 2017 m. rugsėjo 12 d., 2017 m. rugsėjo 18 d., 2017 m. spalio 21 d., iš viso 20 parų, buvo laikomas vienas. Kitais laikotarpiais, t. y. nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2017 m. vasario 24 d., nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2017 m. kovo 26 d., nuo 2017 m. kovo 28 d. iki 2017 m. balandžio 10 d., 2017 m. balandžio 14 d., nuo 2017 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. balandžio 24 d., nuo 2017 m. balandžio 26 d. iki 2017 m. gegužės 9 d., nuo 2017 m. gegužės 11 d. iki 2017 m. gegužės 18 d., nuo 2017 m. gegužės 20 d. iki 2017 m. gegužės 21 d., nuo 2017 m. gegužės 24 d. iki 2017 m. gegužės 30 d., nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. birželio 19 d., nuo 2017 m. birželio 21 d. iki 2017 m. liepos 2 d., nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. rugpjūčio 19 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. rugsėjo 11 d., 2017 m. rugsėjo 13 d., nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. iki 2017 m. spalio 20 d., iš viso 215 parų, pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitu asmeniu kameroje. Pažymėtina, jog priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje (b. l. 5–10). Atsižvelgiant į tai, jog priežiūros posto pareigūnai stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti įstaigoje laikomų asmenų saugumą ir kontrolę, todėl šiuo aspektu neteisėti atsakovės atstovo veiksmai nekonstatuotini. Teismo vertinimu, 20 parų laikotarpį, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, nebuvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Tačiau, 215 parų laikotarpį, kai pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais asmenimis kameroje, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Pagal Lietuvos higienos normos 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę iki 15 minučių. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m (b. l. 5–10).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo suteikiama teisė kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

Tačiau, teismo vertinimu, pertvarų dušo patalpose neįrengimas ar dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. LVAT akcentavo, kad, vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Vilniaus buvo laikomas nuo 2017 m. vasario 22 d. iki 2017 m. balandžio 10 d., nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d., nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2017 m. spalio 21 d., iš viso 235 paras (b. l. 5–10). Nagrinėjamu atveju Vilniaus PN pateikė duomenis, jog asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, tačiau nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog dušinėse patalpose esantys stebėjimo langeliai būtų bent iš dalies uždengti, taip užtrikrinant asmens privatumą. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, jog įrengtos pertvaros dušuose, tačiau bent iš dalies nuo duryse esančio stebėjimo langelio neatskirtos užuolaida, neužtikrino pakankamo pareiškėjo privatumo naudojantis dušu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas priklauso didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Esant šioms aplinkybėms, akcentuotina, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, iš viso 235 paras.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog per stebėjimo langelį buvo stebimas pareigūnų ir pareigūnių, pažymėtina, jog į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų (b. l. 5–10). Byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad pareiškėjas į dušines patalpas buvo vedamas ne tik vyrų, bet ir moterų. Teismo vertinimu, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad buvo vedamas į dušines patalpas ne tik vyrų, bet ir moterų, tačiau nedetalizavo šio argumento, nenurodė, kada buvo vedamas į dušines patalpas pareigūnių, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, tvyrojo drėgmė, buvo šalta, sienos ir lubos buvo ištrupėjusios, o dažai nusilupę.

Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).

Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas kamerose Nr. 106, 343, 120, 292, 295, 121, 104, 311, 293, 297, 275 (b. l. 1). Iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 106, 120, 121, 104, 114, 292, 295, 293, 279, 275, 294, 266, 281, 343, 311, 320, 326, 314, 323 (b. l. 5–10).

Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktai, iš kurių matyti, kad Vilniaus PN kamerose nuolat atliekami patikrinimai (b. l. 16–24, 26–31, 34–69, 71–78, 80–85, 88–92).

NVSC 2017 m. gegužės 17 d. Patikrinimo akte Nr. PA.10-741 (16.16.8. 10.12) nustatyta, kad kameroje Nr. 120, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. vasario 26 d., grindų paviršius buvo nelygus, t. y. trūko dalies plytės (b. l. 20–22). Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 6 d. rašte Nr. 9-6557 nurodyta, kad kameroje Nr. 120 pakeista suskilusi plytelė (b. l. 25).

NVSC 2017 m. balandžio 6 d. Patikrinimo akte Nr. PA.10-437 (16.16.8. 10.12) nustatyta, kad kameroje Nr. 120, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. vasario 26 d., dalyje lango buvo įskilęs stiklas (b. l. 34–36). Lukiškių TI-K 2017 m. balandžio 20 d. rašte Nr. 9-4696 nurodyta, jog minėtoje kameroje pakeistas sudužęs stiklas (b. l. 14–15). NVSC 2017 m. gegužės 3 d. Patikrinimo akte Nr. PA.10-638 (16.16.8. 10.12) nustatyta, kad kameroje Nr. 120 stiklas buvo nesuskilęs, t. y. pakeistas nauju (b. l. 37–38).

NVSC 2017 m. rugsėjo 25 d. Patikrinimo akte Nr. PA.10-1494 (16.16.8. 10.12) nustatyta, kad kameroje Nr. 320, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. rugpjūčio 23 d., buvo vizualiai nešvarūs langų stiklai (b. l. 75–78). Lukiškių TI-K 2017 m. spalio 11 d. rašte Nr. 9-10992 nurodyta, kad minėtoje kameroje vidinėje pusėje esančios grotos laikinai išimtos, jog būtų galima pasiekti išvalyti langus, kameros stiklai išvalyti (b. l. 79). NVSC 2017 m. lapkričio 3 d. Patikrinimo akte Nr. PA.10-1761 (16.16.8. 10.12) nustatyta, kad kameroje Nr. 320 langų stiklai buvo vizualiai švarūs (b. l. 80–81).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog NVSC nustatyti pažeidimai ir pašalinti tais laikotarpiais, kai pareiškėjas nebuvo laikomas minėtose kamerose. Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nenurodė, ar kreipėsi į NVSC ar kitas institucijas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas, tačiau byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 21 d. prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių dėl grotų demontavimo (b. l. 94). Lukiškių TI-K 2017 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. 96-3926 informavo pareiškėją, kad kameroje Nr. 275 esančios grotos artimiausiu metu bus laikinai nuimtos (b. l. 93). Teismo vertinimu, byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo psichologiniu spaudimu, pažeminimu ir dvasiniais išgyvenimais. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais ir privatumo naudojantis dušu, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 250 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K), neturtinei žalai atlyginti priteistina 250 Eur suma.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                                 Eglė Žulytė-Janulionienė