Civilinė byla Nr. 3K-3-521/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01229-2011-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2; 114.4; 114.11

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014  m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio  Norkūno, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AAA „Gjensidige Baltic“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. P., V. P., A. P., N. P. ieškinį atsakovams R. E., AAS „Gjensidige Baltic“, UAB „Kauno liftai“, trečiajam asmeniui UAB „Jurguva“,  dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami priteisti iš atsakovų R. E., AAS „Gjensidige Baltic“, UAB „Kauno liftai“ solidariai ieškovų naudai 35 000 Lt turtinės žalos atlyginimo;                           147 300 Lt V. P. negautų pajamų jo naudai; iš atsakovų R. E. ir AAS „Gjensidige Baltic“ 8000 Lt periodines išmokas V. P., skirtas jos kasdienei slaugai nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d. iki nuolatinė (kasdienė) slauga taps nebūtina; iš atsakovų R. E. ir UAB „Kauno liftai“ solidariai ieškovei V. P.          1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei procesines palūkanas.

Ieškovai nurodė, kad R. E. 2009 m. liepos 17 d., vairuodamas automobilį darbo reikalais, pėsčiųjų perėjoje partrenkė V. P. ir sunkiai sutrikdė jos sveikatą. V. P. neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, ji yra 100 procentų nedarbinga, guli lovoje, jai reikia ilgo gydymo, nuolatinės priežiūros. Vienos valandos slauga Kauno mieste kainuoja nuo 13 Lt (dieną) iki 17 Lt (naktį), taigi bendra vieno mėnesio slaugos kaina yra 8000 Lt. V. P. taip pat būtinos gydymo, specialiosios įrangos bei transporto išlaidos. Nuo 2009 m. liepos 17 d. V. P. nuolatos slaugo jos sutuoktinis V. P., kuris dėl to neteko 147 300 Lt pajamų.

UAB „Kauno liftai“ atsakovu patrauktas kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas ir kaip darbdavys, atsakingas už R. E. padarytą žalą (CK 6.270 straipsnis, 6.264 straipsnis).

Teismo posėdžio metu ieškovai atsisakė dalies reikalavimų, pripažinę, kad už vaistus iki 2012 m. vasario 22 d. draudikas yra atlyginęs (draudimo bendrovė iki 2011 m. gruodžio mėn. padengė ieškovės išlaidas – 23 841,70 Lt), ir nurodė prašantys priteisti turtinės žalos atlyginimą už inventorių ir transporto išlaidas (12 247,11 Lt).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei V. P. iš atsakovo R. E. 51 547,20 Lt neturtinės žalos ir procesines palūkanas, kitą ieškinio dalį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas sprendė, kad UAB „Kauno liftai“ atsakomybė nekyla, nes eismo įvykį atsakovas         R. E. sukėlė savavališkai pasišalinęs iš darbo vietos, vykdamas asmeniniais, o ne tarnybiniais tikslais ar darbdavio pavedimu.

Teismas atmetė argumentus, kad atsakovų R. E. ir draudiko AAS „Gjensidige Baltic“ atsakomybė solidari, ir nurodė, kad R. E. atsakomybė yra deliktinė, nes jis atsako pagal įstatymą, o atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ – sutartinė.

Teismas atmetė reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų R. E., AAS „Gjensidige Baltic“, UAB „Kauno liftai“ 35 000 Lt  turtinės žalos atlyginimą, nes prašoma priteisti neatlygintos žalos suma nepagrįsta įrodymais. Teismas rėmėsi prezumpcija, kad išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo išplėstinės 7 teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008). Teismas pažymėjo, kad ieškovė specialiąsias priemones gali gauti nemokamai Neįgaliųjų aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis ir šių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo,  patvirtinto Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. A1-338, nustatyta tvarka.

Teismas netenkino V. P. reikalavimo priteisti 147 300 Lt negautų pajamų, laikydamas pažymą iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apie 2008 m. jo gautas pajamas nepakankamu įrodymu, nes iš jos nematyti, ar pajamos gautos iš individualios veiklos, nėra garantijos, kad pažymos duomenys tikslūs, be to joje nenurodytas ieškovo patirtos veiklos sąnaudos, taip pat nėra įrodymų, kad V. P. būtų dirbęs, jeigu eismo įvykis nebūtų įvykęs.

Reikalavimo atlyginti kas mėnesį po 8000 Lt slaugos išlaidų teismas netenkino, nes nepateikta įrodymų, pagrindžiančių šių išlaidų būtinumą ir jų kainas, be to, nepaneigta, kad                             V. P. patiriama turtinė žala yra didesnė nei gaunamos išmokos (apie 1700 Lt kas mėnesį). V. P. skiriami vaistai, specialiosios priemonės, gydymo paslaugos yra apmokamos iš valstybės biudžeto, o vėliau regreso tvarka išreikalaujamos iš draudimo bendrovės.

Atsižvelgdamas į tai, kad V. P. tapo neįgali ir visiškai nedarbinga, tačiau yra vidutinio amžiaus, jau šeimą sukūrusi ir vaikus užauginusi moteris, o R. E. – nedideles pajamas gaunantis pensininkas, ieškovę sužalojo dėl neatsargumo, teismas sprendė, kad ieškovei priteistina 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kadangi 5000 Lt R. E. jau sumokėjo, o draudimo bendrovė pervedė 3452,80 Lt (maksimali draudimo bendrovės atlygintina suma), tai iš R. E. teismas priteisė 51 547,20 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, ji tenkino iš dalies ir 2014 m. sausio 27 d. nutartimi pakeitė Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą. Teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų reikalavimas priteisti turtinę žalą, ir šią ieškinio dalį iš dalies patenkino: priteisė V. P. solidariai iš  atsakovų R. E. ir AAS „Gjensidige Baltic“ po 2476 Lt mėnesinių išmokų nuo 2009 m. liepos 18 d. iki nuolatinė priežiūra V. P. taps nebereikalinga bei perskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra tinkamai įrodytas konkretus V. P. patirtos žalos dydis, nes išlaidų įrodymai į bylą nepateikti, 2009 metais negautos pajamos įrodinėjamos tik 2008 metais gautų pajamų dydžiu, nepateikiant 2009 metais gautų pajamų įrodymų. Teismas nurodė, kad jei V. P. pajamos 2009 metais taip pat buvo 6137 Lt per mėnesį, tai ekonomiškumo sumetimais jis galėjo neatsisakyti veiklos, o sužalotos sutuoktinės priežiūrai naudotis mažiau kainuojančiomis profesionalių slaugytojų paslaugomis.

Teismas vadovavosi Aktyviojo gydymo stacionarinėms paslaugoms nepriskiriamų asmenų sveikatos priežiūros paslaugų, kurių išlaidos apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, ir jų bazinių kainų sąrašų ir slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugų ir jų bazinių kainų sąraše, patvirtintame 2011 m. gruodžio 27 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1145, nustatytu negalinčių savęs aptarnauti ligonių palaikomojo ilgalaikio gydymo vieno lovadienio įkainiu 2012–2013 metais (81,4 Lt) ir jį laikė įrodyta minimalia V. P. dėl sutuoktinės sužalojimo patiriama žala (tiek jeigu žala pasireiškia negautų pajamų forma, tiek jei ji būtų apskaičiuojama pagal būtinas ir pagrįstas išlaidas). Per metus tai sudaro 29 711 Lt, o per mėnesį vidutiniškai – 2476 Lt, todėl priteisė ieškovui V. P. iš atsakovų R. E. ir AAS „Gjensidige Baltic“ solidariai po 2476 Lt mėnesinių išmokų nuo 2009 m. liepos 18 d. iki nuolatinė priežiūra V. P. taps nebereikalinga.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties dalį, kuria ieškovui V. P. priteista 2476  Lt turtinės žalos kas mėnesį nuo 2009 m. liepos 18 d.  iki nuolatinė priežiūra V. P. taps nebereikalinga, ir šioje dalyje palikti galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 3 d.  sprendimą,  kuriuo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo buvo atmestas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl išėjimo už ieškinio ribų. Ieškovai prašė priteisti V. P. 147 300 Lt negautų pajamų už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 17 d. iki 2011 m. rugpjūčio 22 d. bei 8000 Lt periodines išmokas V. P. jos kasdienei slaugai nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d. iki ieškovės nuolatinė slauga taps nebūtina. Lietuvos apeliacinis teismas skundžiama nutartimi priteisė V. P. po 2476 Lt nuo 2009 m. liepos 17 d. iki nuolatinė slauga V. P. taps nebūtina. Taigi, apeliacinės instancijos teismas peržengė ieškinyje pareikštą reikalavimą, nes V. P. priteisė žalą ne tik jo nurodytu laikotarpiu, bet ir jam pasibaigus.

Dėl išėjimo už apeliacinio skundo ribų. Apeliaciniu skundu ieškovai prašė perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes jis nepasiūlė šalims pateikti papildomų įrodymų (CPK 179 straipsnis). Ieškovai apeliaciniu skundu neprašė peržiūrėti pirmosios instancijos teismo nustatyto žalos dydžio, todėl Lietuvos apeliacinis teismas privalėjo ginčą nagrinėti laikydamasis apeliaciniame skunde pareikštų reikalavimų ribų. Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje net tik pasisakė dėl apeliantų argumentų, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas sudarė ieškovams tinkamas sąlygas pasinaudoti įrodinėjimo teise, tačiau ir peržengdamas skundo ribas sprendė dėl nepareikštų reikalavimų, t. y. iš naujo įvertino pirmosios instancijos teismo nustatytą žalos dydį, nors ieškovai jo neginčijo. Dėl šios priežasties laikytina, kad periodinė 2476 Lt išmoka priteista nesant teisinio pagrindo, teismui išėjus už apeliacinio skundo ribų, todėl ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis turi būti panaikinta.

Dėl žalos dydžio. Lietuvos apeliacinis teismas, nustatydamas V. P. nuo 2009 m. liepos 18 d. patiriamos žalos dydį, vadovavosi Aktyviojo gydymo stacionarinėms paslaugoms nepriskiriamų asmenų sveikatos priežiūros paslaugų, kurių išlaidos apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, ir jų bazinių kainų sąrašų ir slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugų ir jų bazinio kainų sąrašu, patvirtintu 2011 m. gruodžio 27 d.  sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1145 (toliau – Įkainių sąrašas), kuriame nustatytas negalinčių savęs aptarnauti ligonių palaikomojo ilgalaikio gydymo vieno lovadienio įkainis (81,40 Lt) 2012–2013 metams. Toks skaičiavimas nepagrįstas, nes, pirma, Įkainių sąrašas patvirtintas vėliau, nei atsirado jo pagrindu apskaičiuojama žala, taigi buvo pažeistas lex retro non agit principas. Antra, Įkainių sąraše tokio lovadienio įkainio – 81,40 Lt – nėra, taigi teismo nustatytas žalos dydis nėra niekuo pagrįstas. Trečia, Įkainių sąraše nustatyta maksimali apmokama lovadienių trukmė – iki 120 dienų, o teismas šio maksimumo nesilaikė. Ketvirta, Įkainių sąrašas reglamentuoja ne ligonį slaugančių šeimos narių negautų pajamų ar patiriamų išlaidų apskaičiavimą, o nustato sumą, kurią privalo kompensuoti valstybės institucijos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis.

Dėl socialinio draudimo įstaigų išmokamų kompensacijų įskaitymo į atlygintiną žalą. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Lietuvos apeliacinis teismas socialinio draudimo įstaigų mokamų sumų neįvertino ir įpareigojo atsakovus žalą ieškovams sumokėti antrą kartą.

Bylos duomenimis, dėl eismo įvykio patirtų V. P. sužalojimų VSDFV Kauno skyrius moka netekto darbingumo pensiją (apie 930 Lt), o Kauno m. savivaldybės Socialinės paramos skyrius moka slaugos išmokas (apie 765 Lt). Taigi, net jei būtų nustatyta, kad patirta žala yra didesnė už mokamas socialinio pobūdžio išmokas, pirmiau nurodytos sumos, vadovaujantis CK 6.290 straipsnio 1 dalimi, turėtų būti įskaitomos į atlygintinos žalos dydį; kitais atvejais (kai žala lygi ar mažesnė už socialinio draudimo išmokas), reikalavimas dėl žalos atlyginimo turi būti atmetamas visiškai.

Atsižvelgiant į tai, kad už žalą atsakingas asmuo (jo civilinės atsakomybės draudikas) privalo grąžinti socialinio draudimo išmokas, kompensuojančias ieškovės patirtą turtinę žalą, šioje byloje pareikštas reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negalėjo būti tenkinamas, nes taip turtinė žala ieškovei būtų atlyginta du kartus (tiek iš atsakingo asmens, tiek iš socialinio draudimo įstaigos) ir ieškovė nepagrįstai praturtėtų, o atsakingas už žalą asmuo (jo draudikas) būtų priverstas padarytą žalą atlyginti du kartus.

Dėl žalos dydžio prezumpcijos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008, konstatavo, kad yra preziumuojama, jog išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą. Tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Ši prezumpcija, be abejo, yra nuginčijama, bet pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai – ją viršija. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai nepaneigė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos prezumpcijos, pagal kurią laikoma, jog išmokėtas draudimo atlyginimas visiškai kompensuoja žalą. Lietuvos apeliacinis teismas, kitaip vertindamas žalos dydį, visiškai nepasisakė dėl šio pirmosios instancijos teismo argumento ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos.

Dėl jau atlygintos žalos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ ne ginčo tvarka jau buvo išmokėjęs V. P. 36 249,77 Lt dydžio draudimo išmokas neturtinei bei turtinei (vaistai, slaugos paslaugos, reabilitacija, sunaudotas kuras, specialiosios priemonės) žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinis teismas neįvertino, kad visa įrodymais pagrįsta žala ieškovams jau yra atlyginta, jos neįskaitė į skundžiama nutartimi nustatytos žalos dydį, taip sudarydamas sąlygas ieškovams nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita.

Dėl draudiko atsakomybės apimties. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis, patvirtintomis Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 , kaip specialiuoju atsakovo atsakomybės apimtį reglamentuojančiu teisės aktu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2013, nurodyta, kad privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja specialieji teisės norminiai aktai: Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – ir TPVCAPDĮ), Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, ir kt. Šių teisės aktų reikalavimų turi laikytis ne tik draudimo sutarties šalys, bet ir nukentėję tretieji asmenys (ar jiems žalą atlyginę ir regreso teisę įgiję asmenys) tais atvejais, jeigu jie žalą atlyginti reikalauja tiesiogiai iš draudiko.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl pirmiau minėtų taisyklių 8 ir 9 punktų ir Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650, 6.1 punkto atitikties Konstitucijai šiuo metu sprendžiama Konstituciniame Teisme nagrinėjamoje byloje Nr. 11/2013.

Dėl asmens, kuriam priteistas žalos atlyginimas. Apeliacinės instancijos teismas 2476 Lt periodinę išmoką laikė minimalia V. P. dėl sutuoktinės sužalojimo patiriama žala (tiek tuo atveju, jeigu žala pasireiškia negautų pajamų forma, tiek tuo atveju, jeigu žala būtų apskaičiuojama pagal būtinas ir pagrįstas išlaidas). Kasatoriaus nuomone, byloje būtina nustatyti, kuo pasireiškia teismo priteista žala: ar tai V. P. negautos pajamos, ar V. P. slaugyti patirtos išlaidos. Byloje nėra duomenų, kad V. P. slaugyti išlaidų turėjo būtent V. P., o ne, pavyzdžiui, jų vaikai. Taip pat pastebėtina, kad dėl įvairių gyvenimiškų aplinkybių (pvz., skyrybos, liga, mirtis ir pan.) V. P. dėl objektyvių priežasčių galbūt nebepatirs V. P. slaugos išlaidų. Dėl šios priežasties su slaugymu susijusios išlaidos turėtų būti laikomos nukentėjusio asmens V. P., o ne jos sutuoktinio  turtine žala. Priešinga išvada reikštų, kad tuo atveju, jei dėl kokių nors priežasčių V. P. negalėtų rūpintis nukentėjusiąja ir tai darytų kiti asmenys (pvz., vaikai), žalos atlyginimas vis tiek būtų mokamas          V. P.

Dėl atsakovų solidariosios atsakomybės. Lietuvos apeliacinis teismas 2476 Lt periodines išmokas priteisė solidariai iš R. E. ir AAS „Gjenstdige Baltic“, nors kasacinio teismo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje (publikuota „Teismų praktikoje“, Nr. 34) yra nurodyta, kad iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė vykdytina pirmiau už deliktinę prievolę. Nors nukentėjusysis įgyja dvi savarankiškais pagrindais atsiradusias reikalavimo teises, šių santykių reguliavimas įstatymais nustato tokį šių prievolių santykį, kad nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, o jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas. Nukentėjusio trečiojo asmens pareiga reikalavimą nukreipti į draudiką kaip vieną iš dviejų skolininkų suponuoja tai, kad draudikas pripažintinas pagrindiniu skolininku, o transporto priemonės valdytojas – papildomu, taigi TPVCAPDĮ tikslais ir reguliavimu įtvirtinama subsidiarioji draudiko ir transporto priemonės valdytojo prievolė prieš nukentėjusįjį ar jo teises perėmusį asmenį. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, darytina išvada, kad Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai solidariuoju skolininku pripažino ir žalos atlyginimą priteisė taip pat ir iš transporto priemonės valdytojo. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas kasatoriaus atžvilgiu negali priimti blogesnio sprendimo, negu yra skundžiamas sprendimas ar nutartis (CPK 353 straipsnio 3 dalis).

Atsakovas R. E. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“  kasacinio skundo.

Ieškovai su atsakovo kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl ieškinio ir apeliacinio skundo ribų. Apeliacinės instancijos teismas sprendė dėl materialiųjų teisinių reikalavimų, kuriuos nagrinėjo ir netinkamai išsprendė pirmosios instancijos teismas, neišeidamas už ieškinio ribų. Pirmosios instancijos teismas priteisė tik neturtinę žalą ir tik 51 547,20 Lt, bet atmetė ieškovų reikalavimus dėl turtinės žalos. Apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas konstitucinį teisingumo principą, iš dalies patenkino skundą ir pats išsprendė slaugymo ir turtinės žalos bei negautų pajamų reikalavimus, juos sujungdamas, bet neišeidamas iš ieškinio ribų ir teisingai pritaikydamas Įkainių sąrašo nuostatas.  Teisingu bylos sprendimu yra suinteresuotos ne tik ginčo šalys, bet ir visa visuomenė, taigi privataus intereso gynimas nėra vienintelis civilinio proceso tikslas, teismo procese ginamas ir viešasis interesas. Ieškovai, būdami viena šeima, pareiškė ieškinį turėdami tikslą, kad būtų kompensuota negauta nauda ir patirtos išlaidos, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis, kuria V. P. priteista periodinė išmoka po 2476 Lt slaugymo išlaidoms, nekeičia apeliacinės instancijos teismo sprendimo esmės.

Ieškovai šioje byloje laikytini silpnąja puse, o teismas procese veikia ex officio tais atvejais, kai reikia atkurti šalių teisių pusiausvyrą, kai ji yra pažeista silpnesniosios šalies nenaudai, todėl ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu.

Dėl žalos dydžio. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis įstatymo analogija, įvertinęs surinktus faktinius duomenis ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), siekdamas ex officio nustatyti silpnajai šaliai žalos dydį, tinkamai pritaikė Įkainių sąrašo nuostatas.

CK 6.249 straipsnyje nustatyta, kad jeigu bylos šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, sutrukdžiusių ieškovo veiklą, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas, įvertinęs faktinius duomenis, vadovavosi šia nuostata ir iš dalies tenkino reikalavimą priteisdamas kompensuoti (patirtus ir patiriamus) nuostolius. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į saugomo intereso svarbą, pažeidimo pobūdį bei kitas aplinkybes, galimi atvejai, kai žalos dydis pinigais įvertinamas taikant standartizuotus kriterijus ir tam tikras metodikas. Pavyzdžiui, žalos aplinkai padarymo atveju žala įvertinama pagal tam tikras metodikas, o žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į objekto svarbą. Kadangi ieškovai yra silpnesnioji šalis, tai teismas pagrįstai taikė įstatymo analogiją ex officio, nes reikėjo atkurti šalių teisių pusiausvyrą.

Dėl socialinio draudimo įstaigų išmokamų kompensacijų įskaitymo į atlygintiną žalą. CK 6.190 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, bet nėra preziumuojama, kad jos visiškai atlygina žalą. Tai reiškia, kad toks žalos atlyginimas gali atitikti realiai padarytos žalos dydį, bet gali jo ir neatitikti (būti mažesnis ar didesnis), tai yra nurodęs ir Konstitucinis Teismas. Kasaciniame skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008, nėra analogiška nagrinėjamai bylai, nes joje buvo sprendžiama dėl pareigūnui išmokėtos kompensacijos.

Dėl žalos dydžio prezumpcijos. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog visa žala ieškovams jau atlyginta, nes ne ginčo tvarka V. P. yra sumokėta 36 249,77 Lt (mokėjimo pavedimais nuo 2010 m. rugsėjo 19 d. iki 2012 m. gegužės 8 d.), nes ji nepadengia išlaidų pagal kitus kvitus Nr. 20110146; 20110214; 20110271 (iš viso 18 486 Lt). Kadangi atsakovas nesutiko su reikalaujama suma (147 300 Lt ir 8000 Lt periodinių išmokų), tai jis turi įrodyti, kad yra padaryta tik tokia žala, kokią yra atlyginęs.

Dėl draudiko atsakomybės apimties. Kasatoriaus nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis, patvirtintomis Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, kurios laikytinos specialiuoju teisės aktu, turinčiu viršenybę prieš CK normas, nepaisant to, kad dėl konstitucingumo sprendžia Konstitucinis Teismas. Toks motyvas negali būti pagrindas panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą, juolab kad teismų praktika šios kategorijos bylose yra suformuota taikant bendrąsias CK normas.

Dėl asmens, kuriam priteistas žalos atlyginimas. Visi ieškovai yra viena šeima, todėl nesvarbu, kurio ieškovo vardu yra priteista suma, skirta nukentėjusiųjų poreikiams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas priteisė periodines išmokas V. P. dėl to, kad jis rūpinasi, globoja nukentėjusiąją, veikia ir veiks jos vardu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,  vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi, gali pakeisti skundžiamos nutarties rezoliucinę dalį, nurodydamas, kad sumos priteisiamos ieškovei V. P.

Dėl atsakovų solidariosios atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010, nurodyta, kad pagal suformuotą praktiką, civilinės atsakomybės draudiko ir žalą padariusio asmens prievolė atlyginti žalą yra solidari (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2009; 2005 m. spalio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2005).

Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas. Ieškovams nėra realiai ir teisingai atlyginta už patirtus išgyvenimus ir neteksimas pajamas, nes V. P. slaugo visiškai neįgalią V. P., jokių pajamų neturi, o gyventi visavertį gyvenimą gaunant 930 Lt nedarbingumo pensiją ir 765 Lt slaugos išmokų neįmanoma. Be to, tiek sutuoktiniai, tiek jų vaikai patyrė daug išgyvenimų ir nepatogumų. Todėl šioje byloje, atsižvelgiant į padarinius, apeliacinės instancijos teismas iš dalies įgyvendino Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatytus žalos atlyginimo principus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Kasaciniame skunde nurodyti procesinės ir materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai, kurie sudaro kasacijos pagrindą. Teisėjų kolegija nekonstatuoja viešojo intereso, kaip pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis), todėl kasacinio nagrinėjimo dalykas šio ginčo atveju yra kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai.                            

Dėl draudiko pagal TPVCAPDĮ ir transporto priemonės valdytojo prievolių prieš žalą patyrusį asmenį pobūdžio

Aptariant draudiko ir transporto priemonės valdytojo prievolių prieš žalą patyrusį asmenį pobūdį, būtina įvertinti TPVCAPD teisinio reguliavimo ypatumus bendrųjų draudimo teisinių santykių reguliavimo tikslų kontekste.

Civilinės atsakomybės draudimo, kaip ir kitų draudimo rūšių, tikslas yra draudėjo siekis perkelti neigiamų turtinių padarinių, kylančių dėl savo ar trečiojo asmens veiksmų, riziką draudikui, t. y. visiškai ar iš dalies išvengti savo turto (aktyvų) sumažėjimo. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo ypatumas yra jo privalomumas. Draudėjai negali pasirinkti, ar sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį, ar ne. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2009). Pažymėtina, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė, draudiko kaip skolininko statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės teisiniais santykiais, o sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiais. Draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam reiškia sutartinių įsipareigojimų, kylančių iš privalomai sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties, vykdymą.

Remiantis sisteminiu TPVCAPDĮ normų ir tikslų aiškinimu, darytina išvada, kad iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė vykdytina pirmiau už deliktinę prievolę. Nors nukentėjusysis įgyja dvi savarankiškais pagrindais atsiradusias reikalavimo teises, šių santykių reguliavimas įstatymu nustato tokį šių prievolių santykį, kad nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko, o jeigu tokio draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas. Nukentėjusio trečiojo asmens pareiga reikalavimą nukreipti į draudiką kaip vieną iš dviejų skolininkų suponuoja tai, kad draudikas pripažintinas pagrindiniu skolininku, o transporto priemonės valdytojas – papildomu, taigi TPVCAPDĮ tikslais ir reguliavimu įtvirtinama subsidiarioji transporto priemonės valdytojo prievolė prieš žalą patyrusį asmenį.

Toks teisės dėl iš TPVCAPDĮ ir iš civilinės deliktinės atsakomybės kylančių prievolių pobūdžio aiškinimas lemia, kad žalą patyrę asmenys pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, o jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, transporto priemonės valdytojui tenka subsidiarioji (papildoma) prievolė atlyginti žalos dydį, kurio nepadengia privalomojo draudimo atlyginimas (CK 6.254 straipsnio 2 dalis). Taigi kasacinis teismas konstatuoja, kad iš dalies tenkinant ieškinį turi būti taikomi subsidiariosioms prievolėms vykdyti būdingi principai – žalai atlyginti iš draudiko priteisiamas draudimo atlyginimas, o draudimo atlyginimo nepakakus žalai visiškai atlyginti, iš transporto priemonės valdytojo priteisiama atlyginti draudimo atlyginimą viršinančią faktinę žalą, kurią sudaro būtinosios išlaidos V. P. priežiūrai.

Dėl žalos, kurią sudaro būtinosios išlaidos nukentėjusiosios priežiūrai, dydžio

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo pareiga nustatyti žalos dydį, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti. Šioje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai pripažino, kad byloje ieškovai negali tiksliai įrodyti V. P. negautų pajamų dydžio dėl V. P. priežiūros ją sužalojus ir V. P. slaugai reikalingų išlaidų dydžio. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas V. P. slaugai reikalingų išlaidų dydį, turėjo teisinį pagrindą taikyti Įkainių sąraše nustatytus negalinčių savęs aptarnauti ligonių palaikomojo ilgalaikio gydymo vieno lovadienio įkainius 2012–2013 metams, kaip minimalią patiriamą žalą, pagrįstą objektyviai būtinų išlaidų skaičiavimais. Tokia prezumpcija kyla iš konstitucinio gero valdymo ir jo turinį sudarančio atsakingo viešojo administravimo principo. Šiuo atveju patiriamai žalai apskaičiuoti teisiniu požiūriu nėra reikšmingos atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ kasaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, kad šis Įkainių sąrašas patvirtintas vėliau, nei atsirado jo pagrindu apskaičiuojama žala, ir esą buvo pažeistas lex retro non agit principas; kad Įkainių sąraše nustatyta maksimali apmokama lovadienių trukmė – iki 120 dienų, o teismas šio maksimumo nesilaikė; kad Įkainių sąrašas reglamentuoja ne ligonį slaugančių šeimos narių negautų pajamų ar patiriamų išlaidų apskaičiavimą, o nustato sumą, kurią privalo kompensuoti valstybės institucijos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis. Taip yra dėl to, kad vieno lovadienio įkainis pritaikytas minimaliai patiriamai žalai įvertinti ir tokia suma visiškai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, įpareigojančias teismą sprendžiant klausimus savo nuožiūra, jei tai numato įstatymai (šiuo atveju tai numato įstatymas – CK 6.249 straipsnio 1 dalis) ar šalių susitarimas, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad Įkainių sąraše tokio vieno lovadienio įkainio – 81,40 Lt – nėra, taigi teismo nustatytas žalos dydis nėra niekuo pagrįstas. Byloje (t. 3, b. l. 35) Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė duomenis apie negalinčių savęs aptarnauti ligonių palaikomojo ilgalaikio gydymo įkainius. Nurodytas lovadienio įkainis yra 81,4 Lt, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą šį įkainį taikyti minimaliai patiriamai žalai įvertinti.

Vertindamas apeliacinės instancijos teismo argumentų pagrįstumą dėl V. P. negautų pajamų dėl V. P. priežiūros dydžiui nustatyti taikytino minėto lovadienio įkainio, kasacinis teismas priėjo prie išvados, kad kai šalis negautų pajamų dydžio tiksliai negali įrodyti, turi būti taikomas minimalių negautų pajamų kompensavimo mechanizmas naudojant minimaliosios mėnesinės algos dydžius, nustatomus Vyriausybės nutarimais.

Dėl socialinio draudimo įstaigų mokamų išmokų nukentėjusiajai įskaitymo į atlygintiną žalą             

Vadovaujantis CK 6.290 straipsnio 1 dalimi, socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo atveju, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Pagal to paties straipsnio            3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.

Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo, Ligos ir motinystės socialinio draudimo, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymuose) numatytos išmokos, mokamos apdraustajam asmeniui ar jo šeimos nariams apdraustojo asmens sužalojimo ar jo gyvybės atėmimo atvejais.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – VSDPĮ) 4 straipsnio 1 dalyje nuo 2005 m. liepos 1 d. nustatytos šios valstybinio socialinio draudimo išmokų rūšys: 1) senatvės pensija; 2) netekto darbingumo pensija; 3) našlių ir našlaičių pensija. Remiantis VSDPĮ 28 straipsnio 1 dalimi, teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją (toliau – netekto darbingumo pensija) turi asmenys, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – NSIĮ) nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais, jeigu šie asmenys atitinka šio įstatymo 30 ir 31 straipsniuose nustatytas sąlygas. Pagal NSIĮ 20 straipsnio 4 dalį, darbingumo lygis nustatomas įvertinus asmens sveikatos būklę ir galimybes atlikti turimos kvalifikacijos darbus, įgyti naują kvalifikaciją ar dirbti darbus, nereikalaujančius profesinės kvalifikacijos po to, kai yra panaudotos visos galimos medicininės ir profesinės reabilitacijos bei specialiosios pagalbos priemonės. Taigi, asmens teisė į valstybinio socialinio draudimo pensiją yra siejama, be kita ko, su jo bendrojo darbingumo netekimu, kuris savo ruožtu tiesiogiai priklauso nuo asmens sveikatos būklės.

Asmens sveikatos būklės pablogėjimą ir jo nulemtą darbingumo sumažėjimą iki VSDPĮ 32 straipsnyje nurodyto lygio gali lemti įvairios priežastys. Viena iš jų – asmens sveikatos sužalojimas dėl trečiojo asmens kaltės. Tais atvejais, kai dėl trečiojo asmens kaltės sužalotas asmuo netenka darbingumo ir dėl to jam paskiriama netekto darbingumo pensija pagal VSDPĮ, šią pensiją išmokėjusi valstybinio socialinio draudimo įstaiga įgyja regreso teisę į už sveikatos sužalojimą atsakingą asmenį pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį, išskyrus atvejus, kai už sveikatos sužalojimą atsakingas asmuo mokėjo socialinio draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį.

Netekto darbingumo pensija V. P. paskirta nustačius visas jos skyrimo sąlygas pagal VSDPĮ, įskaitant 100 proc. darbingumo netekimą, kurio priežastis – eismo įvykio, už kurį atsakingas žalą padaręs asmuo (jo draudikas), metu patirtas sveikatos sužalojimas. Todėl                     V. P. mokama netekto darbingumo pensija dėl sveikatos sužalojimo yra draudimo išmoka, į kurios išieškojimą regreso tvarka iš žalą padariusio asmens (jo draudiko) teisę įgyja socialinio draudimo įstaigos.

VSDPĮ, skirtingai negu kai kuriuose kitas socialinio draudimo rūšis reglamentuojančiuose įstatymuose, nėra tiesiogiai įvardyta, kokios rūšies turtinei žalai – negautoms pajamoms ar papildomoms išlaidoms – kompensuoti skirta netekto darbingumo pensija. Kita vertus, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad valstybinis socialinis draudimas yra socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudžiamųjų įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos. VSDPĮ nesant nuostatų, kurios siaurintų jame įtvirtintų socialinio draudimo išmokų paskirtį, ir palyginus su VSDĮ 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta bendrąja visų socialinio draudimo išmokų paskirtimi, darytina išvada, kad šios išmokos (inter alia netekto darbingumo pensija) yra skirtos apdraustojo asmens dėl draudžiamųjų įvykių prarastoms darbo pajamoms kompensuoti ir (arba) papildomoms išlaidoms apmokėti.

Byloje yra duomenų apie tai, kad V. P. yra paskirta ir mokama slaugos išlaidų tikslinė kompensacija (Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 11–13 straipsniai).

Slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 11 straipsnyje nurodytiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Šios kompensacijos skiriamos ir mokamos tik tais atvejais, kai nurodyti neįgalieji slaugomi namuose (Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 12 straipsnio 3 dalis).

Šio teisinio reglamentavimo analizė leidžia teigti, kad slaugos išlaidų kompensavimo išmokos yra tikslinio pobūdžio periodinės išmokos neįgaliam asmeniui slaugyti namuose, todėl vertinant neįgalaus asmens išlaidų poreikius slaugai dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo padarytos žalos nukentėjusiojo sveikatai, slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos turi būti įskaitomos į žalos atlyginimo slaugai sumą, priteistiną iš didesnio pavojaus šaltinio valdytojo (jo draudiko).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad VSDĮ, VSDPĮ ir kitų įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuotos ir išmokėtos išmokos skirtos sužaloto asmens patirtiems nuostoliams padengti ir apima dėl sužalojimo negautas pajamas, su sužalojimu susijusias išlaidas gydymui, vaistams, reabilitacijai, slaugai, priežiūrai, prisitaikymui gyventi; tai susiję su sveikatos sužalojimu nuostoliai, atitinkantys bendruosius nuostolių atlyginimo kriterijus: atlyginimo būtinumą, atsiradimo realumą ir protingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. AB ,,ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-620/2013).

Toks teisės aiškinimas suponuoja, kad dalis V. P. paskirtos netekto darbingumo pensijos taip pat turi būti įskaitoma į žalos atlyginimo slaugai sumą, priteistiną iš didesnio pavojaus šaltinio valdytojo (jo draudiko). Vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, paskirtosios netekto darbingumo pensijos dalis šiems tikslams sudaro 10 proc., todėl apskaičiuodamas periodinių išmokų V. P. slaugai sumą teismas turi remtis nurodytais dydžiais.

Dėl dalies apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir bylos šioje dalyje grąžinimo nagrinėti iš naujo

Kadangi žalos atlyginimo periodinės išmokos slaugai apeliacinės instancijos teismo nutartimi be teisėto pagrindo priteistos solidariai iš didesnio pavojaus šaltinio valdytojo ir jo draudiko nukentėjusiosios vyrui V. P., o ši suma nemažinta V. P. paskirtos ir mokamos slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos dydžiu bei 10 proc. sudarančia dalimi jai paskirtosios netekto darbingumo pensijos, kasacinis teismas šią apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį panaikina ir bylą dėl šios dalies grąžina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, siekdamas visapusiško visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo, pareikalavo ir gavo pažymas iš institucijų, skyrusių ir mokančių V. P. netekto darbingumo pensiją bei slaugos išlaidų kompensavimo išmokas, tačiau naujų įrodymų tyrimas ir vertinimas kasaciniame teisme negalimas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl šie įrodymai turi būti tiriami ir vertinami apeliacinės instancijos teisme.

Kasacinis teismas taip pat naikina apeliacinės instancijos nutarties dalį, kuria V. P. negautų pajamų dydis dėl V. P. priežiūros ją sužalojus nustatytas taikant lovadienio įkainį, ir konstatuoja, kad turi būti taikomas minimalių negautų pajamų kompensavimo mechanizmas naudojant minimaliosios mėnesinės algos dydžius, nustatomus Vyriausybės nutarimais.

Nagrinėdamas bylą iš naujo ir taikydamas subsidiariųjų prievolių vykdymo taisykles, apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti, ar pagal draudimo               atlyginimo sumos ir priteistų (mokamų) nukentėjusiam asmeniui išmokų žalai atlyginti proporcijas yra protinga didesnio pavojaus šaltinio valdytojui taikyti subsidiariųjų prievolių vykdymo taisykles, atsižvelgiant į vidutinę vyrų ir moterų gyvenimo trukmę Lietuvoje. 

Dėl apeliacinio skundo ribų

Apeliaciniu skundu ieškovai prašė perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes jis nepasiūlė šalims pateikti papildomų įrodymų (CPK 179 straipsnis). Kasatoriaus teigimu, ieškovai apeliaciniu skundu neprašė peržiūrėti pirmosios instancijos teismo nustatyto žalos dydžio, todėl Lietuvos apeliacinis teismas privalėjo ginčą nagrinėti laikydamasis apeliaciniame skunde pareikštų reikalavimų ribų.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantai, nors ir prašė panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl patenkintos ieškinio dalies (neturtinės žalos priteisimo) jokių teisinių argumentų neišdėstė. Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje įvertino apeliantų argumentus, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas sudarė ieškovams tinkamas sąlygas pasinaudoti įrodinėjimo teise, ir išsprendė ginčijamus reikalavimus iš esmės, t. y. įvertino pirmosios instancijos teismo nustatytą žalos dydį.

Kasacinis teismas nepagrįstais pripažįsta kasatoriaus argumentus, kad ieškovai neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl turtinės žalos dydžio. Priešingai, apeliantai savo argumentais siekė, kad būtų sudarytos procesinės prielaidos žalos dydį įrodinėti teikiant naujus įrodymus, taigi apeliantai ginčijo pirmosios instancijos teismo išvadas, kad neįrodytas V. P. negautų pajamų dėl V. P. sužalojimo faktas ir kad V. P. gaunamos išmokos nepadengia slaugos išlaidų, teigė, kad tikrai būtinos papildomos išmokos slaugai. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tiek dėl V. P. negautų pajamų dėl V. P. sužalojimo fakto vertinimo, tiek ir nustatyti padarytos žalos dydį. Apeliantų argumentacijos procesinis pobūdis nėra pakankamas teisinis pagrindas išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, kad V. P. slaugai priteistina periodinė išmoka, išėjo už apeliacinio skundo ribų. Būtent apeliacinio skundo argumentų pagrindu teismas kitaip įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus ir padarė priešingas nei pirmosios instancijos teismas išvadas dėl ginčo dalyko.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria V. P. solidariai iš atsakovų           R. E. ir AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančiam per Lietuvos filialą, priteista po 2476 Lt kas mėnesį nuo 2009 m. liepos 18 d. iki nuolatinė priežiūra V. P. taps nebereikalinga, taip pat naikintinos nutarties dalys dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes šios išlaidos turės būti perskirstytos atsižvelgiant į nauju sprendimu patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcijas.

Kasaciniame teisme patirta  83 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. lapkričio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nutarties dalis, kuriomis:

1. V. P. solidariai iš atsakovų R. E. ir AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančiam per Lietuvos filialą, priteista po 2476 Lt per mėnesį nuo 2009 m. liepos 18 d. iki nuolatinė priežiūra V. P. taps nebereikalinga;
2. Paskirstytos bylinėjimosi išlaidos ir sumažinta V. P. iš R. E. priteista bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų suma nuo 1000 Lt iki 209 Lt; sumažinta R. E. iš V. P. priteista bylinėjimosi išlaidų suma nuo 250 Lt iki   100 Lt; padidinta valstybei iš R. E. priteista žyminio mokesčio suma nuo 1546,40 Lt iki 2437,76 Lt; priteista V. P. iš AAS „Gjensidige Baltic“ 47 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme; priteista atsakovui R. E. iš ieškovų V. P., A. P., N. P. po 150 Lt, o iš V. P. 130 Lt išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Bylą dėl šių dalių grąžinti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai               Janina Januškienė

              Gintaras Kryževičius

              Algis Norkūnas