Administracinė byla Nr. A-1886-492/2016
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01011-2015-5
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. Č. 2015 m. birželio 16 d. paštu išsiuntė teismui skundą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. jis su pertraukomis buvo laikomas Kauno TI, kuriame buvo pažeistos A. Č. teisės, nes gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau nei nustatyta teisės aktuose. Kamerose, kurių plotai su sanitariniu mazgu ir gultais buvo apie 15 kv. m, buvo laikomi 6 asmenys. Dėl per mažo kamerų ploto tarp asmenų kildavo konfliktai. Kauno TI kamerose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, o tai labai kenkė regėjimui; buvo šalta. Atvykstant ar išvykstant etapu, asmens ir jo daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis – asmuo esant žemai oro temperatūrai verčiamas nusirengti iki apatinio trikotažo, o jo daiktai dedami į nešvarias dėžes. Be to, atliekant kratą, pusnuogis asmuo filmuojamas. Pareiškėjas pažymėjo, jog pareigūnų elgesys su nuteistaisiais buvo netinkamas. Kalint Kauno TI, būdavo suteikiama galimybė tik vieną valandą per parą pasivaikščioti lauke, o tai prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsniui. Pareiškėjo nuomone, nurodytais veiksmais atsakovas pažeidė Konvencijos 3 ir 8 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų A. Č. patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir sutrikimus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą bei galimybių bendrauti sumažėjimą. Kadangi atsakovas pažeidė Konvencijos nuostatas, pareiškėjas prašė jo reikalavimui taikyti 10 metų senaties terminą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Lietuvos valstybės atstovas paaiškino, kad A. Č. kalėjimo Kauno TI laikotarpiu teko nuo 2,54 kv. m iki 16,53 kv. m kamerų ploto. Apie 71 procentą kalėjimo laiko pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m kamerų ploto, o tai Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje laikoma Konvencijos nepažeidžiančiomis laikymo sąlygomis. Atsakovas pažymėjo, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus, kadangi nuteistieji būna pasivaikščiojimo kiemeliuose, medicininėse apžiūrose, pirtyje ar kitose patalpose. Atsakovo nuomone, Kauno TI kameros buvo įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Atsakovas pažymėjo, kad Kauno TI yra įrengta šešiolika pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv. m iki 17,43 kv. m. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemelių plotų teisės aktai nereglamentuoja. Nuteistiesiems taip pat yra sudarytos galimybės sportuoti, mankštintis, Kauno TI yra sporto įranga, teniso kambarys.
Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2014 m. kovo 19 d. Kauno visuomenės sveikatos centras atliko daug patikrinimų, kurių metu buvo vertintos ir Kauno TI apšvietimo sąlygos, tačiau pažeidimų iš esmės nebuvo nustatyta. Kamerose, kuriose dirbtinė apšvieta neatitiko reikalavimų, buvo pakeistos susidėvėjusios lempos. Atkreipė dėmesį, kad net esant mažam natūralaus apšvietimo koeficientui, kamerų apšvieta gali būti pakankama arba net viršyti minimaliai reikalaujamą. Asmenims prašant, yra įjungiamas dirbtinis apšvietimas. Jis taip pat įjungiamas iki 9.00 val. bei po 16.00 val. A. Č. nenurodė, kad jam prašant įjungti dirbtinį apšvietimą, tai buvo atsisakyta padaryti. Kauno TI tokių duomenų taip pat neturi. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad apšvieta kamerose turėjo jam įtakos. Atliktų patikrinimų metu Kauno TI kamerų mikroklimato parametrai (temperatūra, oro drėgmė) taip pat iš esmės atitiko higienos normų reikalavimus, o pastebėti trūkumai buvo operatyviai šalinami. Mano, kad kamerų mikroklimatas neturėjo įtakos A. Č. fizinei ir psichinei sveikatai.
Lietuvos valstybės atstovas pažymėjo, kad suimtieji gali pasinaudoti užimtumo programomis, gauti knygų iš bibliotekos, lankytis kompiuterių salėje, gauti spaudos, naudotis radijo ryšiu, dalyvauti užimtumo renginiuose.
Atsakovas pastebėjo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų nei į Kauno TI administraciją, nei į kitas institucijas nesikreipė. A. Č. nenurodė, kokią žalą patyrė, ir nepateikė patirtos žalos įrodymų. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, patvirtinančių dėl laikymo Kauno TI sąlygų patirtą neigiamą įtaką jo sveikatai. Būdamas šioje kalinimo įstaigoje, A. Č. taip pat nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo A. Č. skundą tenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, priteisė 60 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teismas, remdamasis suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės ir kameros kortelės bei atsakovo atstovo parengtos 2015 m. rugpjūčio 6 d. pažymos Nr. 11-4636 apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI duomenimis, nustatė, kad A. Č. į Kauno TI atvyko 2013 m. kovo 28 d., o ne 2012 m. birželio 1 d., kaip nurodyta jo skunde, ir Kauno TI kamerose Nr. 166, Nr. 213,
Nr. 234, Nr. 340 bei Nr. 345 buvo laikomas iki 2014 m. kovo 19 d. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo išvykęs ir į kitas kalinimo įstaigas. Aptariamu laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas
Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3 punkte buvo nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Šis teisės aktas nenustato, kad į jo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.
Ginčo laikotarpiu A. Č. Kauno TI iš viso buvo kalinamas 41 parą, iš kurių
11,5 parų jo kalinimo sąlygos neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Pareiškėjo kalinimo Kauno TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 2,54 kv. m iki 3,05 kv. m (10 parų A. Č. teko 1,06 kv. m mažiau gyvenamojo ploto, negu nustatyta teisės aktuose), todėl teismas konstatavo, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Teismas taip pat pažymėjo, kad tam tikrais atvejais A. Č. teko nuo 4,41 iki 16,53 kv. m kamerų ploto. Be to, nėra duomenų, kad pareiškėjas Kauno TI buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Teismas atkreipė dėmesį, kad A. Č. asmens sveikatos istorija patvirtina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nusiskundimų dėl psichikos sveikatos neturėjo. Jis taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl per mažo gyvenamojo ploto pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas taip pat pastebėjo, kad nustatytas pažeidimas nebuvo tęstinis, būnant Kauno TI pareiškėjui tenkantis kameros plotas siekė ir 16,53 kv. m, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Dėl kamerų apšvietimo teismas akcentavo, kad bylos duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog natūralus kamerų apšvietimas neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), 22 punkto reikalavimų, tačiau šių parametrų užtikrinimas yra susijęs su Kauno TI kamerų rekonstrukcijos darbais, todėl Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimai kamerų Nr. 340 ir Nr. 345 natūraliai apšvietai netaikytini. Byloje nėra duomenų, kad A. Č. būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ir prašęs įjungti dirbtinį apšvietimą.
Dėl pareiškėjo teiginių dėl netinkamo pareigūnų elgesio su nuteistaisiais teismas pastebėjo, kad pareiškėjas jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz., rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada ir kaip tai pasireiškė. Jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti A. Č. abstraktūs teiginiai, kad su juo buvo elgiamasi netinkamai, vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio.
Kameros lango fotolentelė patvirtina, jog langas galėjo būti uždarytas arba atidarytas. Teismas atkreipė dėmesį, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 76:2010 24 punktas). Atsakovo atstovo pateiktos fotolentelės patvirtina, kad kamerose, kuriose langai neatsidarė, buvo įrengta įpūtimo–ištraukimo vėdinimo sistema.
Teismas sprendė, kad A. Č. nurodytos aplinkybės, kad jis esant žemai oro temperatūrai buvo verčiamas nuogai nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes, buvo abstrakčios. Pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai jo apžiūra buvo atlikta antisanitarinėmis sąlygomis ir kokie daiktai buvo dedami į nešvarias dėžes. Teismo vertinimu, pareiškėjas šių aplinkybių taip pat nepagrindė. Be to, teismui pateiktos fotolentelės patvirtina, kad kratų atlikimo kambariai buvo tinkamai įrengti ir tvarkingi.
Suimtųjų (nuteistųjų), laikomų tardymo izoliatoriuje, pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau nei vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pagal Kauno TI direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemus, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašo 13 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno TI buvo įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, be to, kai kuriuose kiemeliuose buvo sporto įranga.
Teismas pabrėžė, jog byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas jo laikymo Kauno TI metu su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į šios įstaigos administraciją ar kitas institucijas arba kad A. Č. sveikata pablogėjo taip, jog jis patyrė kokią nors neturtinę žalą. Kitus tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus pirmosios instancijos teismas laikė pertekliniais ir neturinčiais juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl jų neanalizavo.
Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad byloje yra įrodymų, kuriais remiantis galima konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme) dėl pareiškėjo neužtikrintos teisės aktuose nustatytos kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos, ir kad dėl to A. Č. neabejotinai galėjo patirti neigiamus išgyvenimus (stresą, pažeminimą). Teismas akcentavo, jog galimybės nebuvimas kalinamąjį laikyti kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad tik 10 parų pareiškėjui teko 2,54 kv. m kameros ploto, o likusį laiką ploto trūkumas nebuvo toks žymus, manė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti yra neproporcingas atsakovo padarytiems pažeidimams.
III.
Pareiškėjas A. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad pažeidimas nebuvo tęstinis. Tvirtina, kad kalint Kauno TI, 11,5 parų jam nebuvo galima normaliai judėti. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog A. Č. laikymo Kauno TI sąlygos nepažeidė Konvencijos 3 straipsnio, kadangi pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai jam po 6 dienas iš eilės teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus kameros plotas. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju neturi būti taikomi Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimai dėl apšvietimo. Be to, teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. A. Č. mano, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo sveikatai padarytos didelės ir neatitaisomos žalos. Pareiškėjas turi bendravimo sutrikimų, pašlijo jo psichika bei sveikata. Teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad dalis pareiškėjui tekusio kameros ploto buvo užimta baldų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygų, atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas A. Č. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, priteisė 60 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino fakto, kad atsakovo pažeidimai buvo tęstiniai, ir kamerose esančių baldų įtakos vienam asmeniui tenkančiam kamerų plotui. Pareiškėjas taip pat nesutinka su Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų dėl apšvietimo netaikymu. Tvirtina, kad jo patirta žala yra daug didesnė nei teismo priteista 60 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.
Pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje A. Č. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Kauno tardymo izoliatoriaus – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Dėl Kauno tardymo izoliatoriaus kamerų plotų reikalavimų
Teisėjų kolegija pažymi, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Be to, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2006 m. rugsėjo 13 d. sprendimą C. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 73786/01), 2014 m. liepos 17 d. sprendimą S. ir S. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 32541/08).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2010 m. balandžio 11 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje buvo įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Analogiška pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) laikosi nuostatos, jog kiekvienam kaliniui privalo būti užtikrintas bent 4 kv. m plotas. Pabrėžtina, jog tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz., dėl Europos kalėjimų taisyklių Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje T. V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42615/06, 73 p.). Taigi, šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi, nors 4 kv. m ploto reikalavimą iš esmės atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytas minimalus 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui reikalavimas.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2014 m. kovo 19 d. (imtinai) 11,5 parų buvo laikomas sąlygomis, kai jam teko mažesnis nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytas minimalus vienam asmeniui privalomas kamerų plotas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi Kauno tardymo izoliatoriaus 2015 m. rugpjūčio 6 d. pažymoje apie A. Č. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje Nr. II-4636 (b. l. 21–22) pateiktus duomenis, nustatė, kad laikant pareiškėją Kauno TI kamerose nuo 2013 m. kovo 28 d. vakaro iki 2013 m. balandžio 3 d. ryto, 2013 m. gegužės 16 d. vakare, nuo 2013 m. gegužės 17 d. vakaro iki 2013 m. gegužės 20 d. ryto, 2013 m. birželio 5 d. vakare, 2013 m. birželio 6 d. ryte, 2013 m. rugsėjo 3 d. vakare ir 2013 m. rugsėjo 4 d. ryte buvo pažeisti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyti reikalavimai.
A. Č. nuo 2013 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. kovo 19 d. (imtinai) Kauno TI buvo laikomas 48 dienas (buvimas Kauno TI kamerose pusę dienos skaičiuotas kaip visa diena, praleista šioje įkalinimo įstaigoje, atskirai neišskiriant, kad pavyzdžiui pareiškėjas į Kauno TI atvyko vakare ar iš jo išvyko ryte). Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad A. Č. kalint Kauno TI, 7 dienas, 4 rytus ir 5 vakarus nebuvo skirta pakankamai kamerų ploto. Jeigu pusę dienos pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kur vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, o kitą pusę – netrūkstant ploto, laikytina, kad tą dieną jis buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimus, kadangi nėra aišku, kada tiksliai sumažėjo arba padaugėjo kamerose esančių asmenų ar pareiškėjas atvyko / išvyko iš Kauno TI (patikrinimai buvo atliekami 8.00 val. ir 20.00 val.), taigi, darytina išvada, kad A. Č. 16 dienų nebuvo skiriama pakankamai ploto. 7 dienas, 2 rytus ir 4 vakarus pareiškėjui buvo skiriama 1,06 kv. m arba 29,44 procento mažiau negu priklausė pagal teisės aktų reikalavimus, o 2 rytus ir 1 vakarą – 0,55 kv. m arba 15,28 procento mažiau negu priklausė pagal teisės aktų reikalavimus. Nustatyta, kad A. Č. teisių pažeidimas iš eilės tęsėsi ne ilgiau nei savaitę (1 vakarą, 5 dienas ir 1 rytą; 2 vakarus, 2 dienas ir 1 rytą; du kartus po 1 vakarą ir 1 rytą), o kitomis dienomis pareiškėjui teko nuo 3,81 kv. m. iki 16,53 kv. m Kauno TI kamerų ploto. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Kauno TI nustatytas pažeidimas negali būti laikomas tęstiniu.
Kauno tardymo izoliatoriaus kamerų apšvietimo
Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato Higienos normos HN 76:2010 nuostatos. Pagal šios higienos normos 22 ir 23 punktus, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 procento, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx, o įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu A. Č. buvo laikomas Kauno TI kamerose Nr. 166, Nr. 213, Nr. 234, Nr. 340 ir Nr. 345 (b. l. 21–22). Kauno visuomenės sveikatos centro 2013 m. sausio 2 d. patikrinimo akte Nr. 36-197) (b. l. 43–45) pažymėta, kad pagal Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus 2012 m. gruodžio 21 d. natūralios apšvietos matavimo protokolą Nr. F-K-A-514 natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamojoje patalpoje Nr. 340 buvo 0,11 procento, o gyvenamojoje patalpoje Nr. 345 – 0,25 procento, taigi neatitiko Higienos normos NH 76:2010 22 punkto reikalavimų dėl natūralaus apšvietimo koeficiento. Dirbtinė apšvieta nurodytose kamerose buvo atitinkamai 270 lx ir 207 lx, taigi atitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus dėl dirbtinės apšvietos. Atkreiptinas dėmesys, kad šis patikrinimas buvo atliktas dar iki A. Č. apskritai patenkant į Kauno TI. Pažymėtina, kad Kauno TI kameroje Nr. 340 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. sausio 29 d., o kameroje Nr. 345 – nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2014 m. kovo 19 d. Duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, apšvietos parametrus nėra pateikta. Ginčo laikotarpiu A. Č. nei į Kauno TI administraciją, nei į Kaunos visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamo kamerų apšvietimo dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nors ir remdamasis netinkamais motyvais, tačiau pagrįstai nenustatė Higienos normos 76:2010 22 punkto pažeidimo.
Kadangi A. Č. kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių apeliaciniame skunde neginčija, teisėjų kolegija jų neanalizuoja.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, t. y. reikalavimo užtikrinti minimalų 3,6 kv. m kameros plotą vienam asmeniui pažeidimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala.
Pažymėtina, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą D. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje byloje V. prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir išskyrė jį iš kitų subjektų, todėl, atsižvelgusi į šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks pažeidimas pareiškėjui nesukėlė tokių intensyvių neigiamų išgyvenimų, kad būtų galima pripažinti, jog buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos pareiškėjo teisės.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertintus pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008, 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje A822-1409/2013). Visiško žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais svarbu atsižvelgti į šios žalos ypatumus. Neturtinė žala dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta pagrindžiant turtinę žalą, dažnai yra neįmanoma. Be to, neturtinių praradimų vertės apskaičiavimas taip, kad būtų patenkinti sąžiningumo, protingumo ir teisingumo interesai, yra itin sudėtingas.
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, reikalavimo užtikrinti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė dėl Kauno TI padarytų pažeidimų patyrė didelę ir nepataisomą žalą: atsirado bendravimo sutrikimai, pašlijo psichika ir sveikata, tačiau jis žalos psichinei ir fizinei sveikatai nedetalizavo, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Teismui pateiktame išraše iš A. Č. sveikatos istorijos (b. l. 52–116) taip pat nėra duomenų, įrodančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes arba patvirtinančių, kad jis ginčo laikotarpiu ar vėliau būtų kreipęsis dėl su Kauno TI pažeidimais susijusių sveikatos problemų. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad A. Č. teiginiai dėl jo sveikatai padarytos žalos yra abstraktūs ir nepagrįsti.
Atkreiptinas dėmesys, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo klausimo, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje S. prieš Italiją (pareiškimo Nr. 36813/97). Vadinasi, pareiškėjo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo neva nesivadovavimo EŽTT praktika, nustatant neturtinės žalos dydį, taip pat yra nepagrįsti.
Atsižvelgusi į administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. Č. patirta neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pareiškėjo nurodyta 10 000 Eur suma, tačiau pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis – 60 Eur – taip pat nėra proporcingas Kauno TI padarytam pažeidimui ir pakankamas A. Č. patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio jis jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, mastą, trukmę ir aplinkybę, kad pažeidimo intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, kad bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojo 1 000 Lt (289,62 Eur) minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pablogėjo A. Č. fizinė ar psichinė sveikata, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui turi būti priteisiama 120 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Kauno TI padarytą pažeidimą, tačiau netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos dydis buvo nepakankamas jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o A. Č. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, priteisiant 120 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, priteisti 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Dainius Raižys
Virginija Volskienė