Pranešėjas: Algirdas Jaliniauskas                                     Baudžiamoji byla Nr. 1A-290-317-2013

Teisėjas: Laimutis Vaitkus                                Teisminio proceso Nr. 1-53-3-00011-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.1.;

1.2.4.8.2.; 2.4.7

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 21 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant privačiam kaltintojui A. P., jo atstovui-advokatui Renui Bradūnui, nuteistajai G. P., jos gynėjui-advokatui Tomui Ridikui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. P. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 140 str. 1 d., už kurią jai paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, taikant draudimus, apribojimus ir įpareigojimus numatytus LR BK 48 str., o būtent: per visą bausmės laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, taip pat viso laisvės apribojimo laikotarpiu nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Iš G. P. A. P. priteista 500 Lt (penki šimtai litų) neturtinės žalos atlyginimo ir 1200 Lt (vienas tūkstantis du šimtai litų) už teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

G. P. pagal LR BK 140 str. 1 d. nuteista už tai, kad sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą A. P., o būtent: 2012-06-24, apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio rajono savivaldybėje, savo bute pavartojo smurtą nukentėjusio ir privataus kaltintojo A. P. atžvilgiu ir tyčia, rankų pirštų nagais, kaklo-krūtinės srityje padarė 7 cm ilgio ir apie 0,5x8 cm dydžio nubrozdinimus, sukeldama jam fizinį skausmą ir taip padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą ne ilgesniam kaip dešimties dienų laikotarpiui.

Apeliaciniame skunde nuteistoji G. P. prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012-12-14 nuosprendį panaikinti priimti naują nuosprendį – ją  išteisinti, neįrodžius, jog būtent ji padarė nusikalstamą veiką numatytą LR BK 140 str. 1 d., pripažinti jos visas baudžiamojoje byloje patirtas išlaidas (už teisinę pagalbą) proceso išlaidomis bei priteisti jas iš privataus kaltintojo A. P.

Apeliantės nuomone, teismo nuosprendyje padarytos kategoriškos išvados akivaizdžiai prieštarauja LR Konstitucijos 31 str. 1 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. 2 d., LR BPK 44 str. 6 d., šiurkščiai pažeidžia asmens nekaltumo prezumpciją, nes yra pagrįstos tik subjektyviais vertinimais bei prielaidomis, o ne objektyviais bylos duomenimis. Skunde pažymima, jog teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę – jog kaltės įrodinėjimo našta tenka būtent kaltinančiai institucijai ar privačiam kaltintojui. Šiuo atveju, būtent privatus kaltintojas A. P. privalėjo pateikti pakankamus ir objektyvius įrodymus, kurie leistų padaryti neabejotiną išvadą, kad G. P. tyčia rankų pirštų nagais padarė jam nubrozdinimus, sukeldama fizinį skausmą. Kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Tačiau jo pateikti įrodymai, pasirinkta gynybos versija, subjektyvi tam tikrų faktinių aplinkybių interpretacija, kad ir kokie neįtikinami ir nerealūs būtų, negali būti laikomi patvirtinančiais, kad tas asmuo padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Faktą, jog G. P. į kompetentingas institucijas dėl patirto smurto kreipėsi praėjus 4 dienoms po konflikto, teismas laikė jos kaltę patvirtinančia aplinkybe. Tačiau jokių abejonių privataus kaltintojo parodymų patikimumu teismui nesukėlė aplinkybė, jog į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Marijampolės poskyrį, dėl tariamai G. P. padarytų sužalojimų nustatymo, A. P. kreipėsi tik 2012-06-29, t. y. praėjus net 5 dienoms po įvykusio konflikto, kai sužinojo, jog G. P. 2012-06-28 kreipėsi su pareiškimu į Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio rajono PK dėl jos atžvilgiu šeimoje pavartoto smurto. Skundą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka, A. P. teismui išsiuntė ik 2012-06-30.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas visiškai nepasisakė ir neįvertino A. P. duotų paaiškinimų, jog 2012-06-23 jis buvo išvykęs švęsti Joninių į kaimo sodybą, kurioje vartojo alkoholinius gėrimus, o namo grįžo vėlai. Teismas neįvertino aplinkybės, jog A. P. dažnai vakarus leidžia garaže, remontuodamas ir prižiūrėdamas automobilį. Apeliantės nuomone, šios aplinkybės leidžia daryti realią prielaidą, kad sužalojimus kaklo-krūtinės srityje A. P. galėjo patirti visai kitu laiku, visai kitoje vietoje ir visai kitomis aplinkybėmis, nei jis nurodė teismui. A. P. taip pat nepaaiškino, kodėl G. P. tariamai padarius jam kūno sužalojimą, jis iš karto neiškvietė policijos pareigūnų.

Apeliantės nuomone, teismas pažeidė įrodinėjimo procesą ir įrodymų pakankamumą reglamentuojančias teisės normas (LR BPK 20 str. 3 d. ir 5 d., 301 str. 2 d., 305 str. 1 d. 2 p.). LR BPK 301 str. 2 d. yra įtvirtintas draudimas apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiojo parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti objektyvūs įrodymai. Byloje be A. P. parodymų nėra jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad G. P. įvykdė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismas nepagrįstai nurodė, kad G. P. kaltę padarius LR BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, be privataus kaltintojo parodymų, patvirtina skundas pradėti privataus kaltinimo bylą (b.l.1-2), specialisto išvada (b.l.3) , įvykio vietos apžiūros protokolas (b.l.22-26). Apeliantės nuomone, skundas pradėti privataus kaltinimo bylą negali būti laikomas savarankišku įrodymu, patvirtinančiu jos kaltę ar ją atlikus tam tikrus veiksmus, o laikytinas tik A. P. paaiškinimų atspindžiu. 2012-06-29 specialisto išvada patvirtina tik ant A. P. kūno esančius sužalojimus. Ji nepatvirtina, kad joje konstatuotus sužalojimus padarė būtent G. P.. Tai, kad teismo medicinos specialisto išvada nelaikoma įrodymu, patvirtinančiu nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens kaltę, ne kartą yra konstatuota ir teismų praktikoje (LAT 2012-01-26 nutartis baudž. byloje Nr. 2K-17/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2006-12-22 nutartis baudž. byloje Nr. 1A-155/2006; ir kt.). Įvykio vietos apžiūros protokolas surašytas tik 2012-07-26, t. y. praėjus daugiau nei mėnesiui nuo konflikto. Jokia reikšminga informacija, siekiant įvertinti G. P. veiksmus, jame užfiksuota. Apeliantė pažymi, jog byloje apklausti liudytojai tarp G. P., ir A. P. įvykusio konflikto tiesiogiai nematė, todėl jų parodymai jokios teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai neturi. Visi kiti byloje surinkti įrodymai taip pat negali nei patvirtinti, nei paneigti jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog G. P. įvykdė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Apeliantės įsitikinimu, teismas netinkamai taikė ir aiškino LR BK 140 str. 1 d. nuostatas ir patraukė ją baudžiamojon atsakomybėn nenustačius net dviejų LR BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties elementų - priežastinio ryšio tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių bei kaltės. Apeliantė nurodo, jog tarp jos ir A. P. kilusio konflikto metu A. P. ją sugriebė už rankų (žasto srityse) ir smarkiai purtė. G. P. bandant išsivaduoti, įvyko grumtynės ir susistumdymas, kurio metu ji stengėsi atstumti A. P. nuo savęs. G. P. rankų nagais nesidraskė, tikslo padaryti A. P. kokius nors sužalojimus ar sukelti jam fizinį skausmą neturėjo, jokių pavojingų ir tyčinių veiksmų jo atžvilgiu neatliko, tik norėjo išsivaduoti, o išsivadavusi - pasislėpti nuo tolesnio sutuoktinio smurtavimo. Išsivadavusi G. P. jokių sužalojimų, įdrėskimų ar kraujo ant A. P. kūno nematė. Todėl teismo išvada, jog G. P. įvykdė nusikaltimą veikdama tiesiogine tyčia, yra neteisinga ir nepagrįsta jokiais objektyviais bylos duomenimis. G. P. taip pat pažymi, jog tokio dydžio ir masto sužalojimų, kokie nurodyti specialisto išvadoje, ji objektyviai net negalėjo padaryti, kadangi jos nagai yra labai trumpi dėl dirbamo darbo specifikos (dirba vaistininke).

Skundo nagrinėjimo metu nuteistoji bei jos gynėjas prašė skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.

Nukentėjęs bei jo atstovas prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

LR BK 140  str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo arba trumpam susargdino.

LR BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurio pasėkoje žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba žmogus nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Taigi, tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal LR BK 140  str. 1 d., pakanka nustatyti, jog jis padarė bent vieną iš LR BK 140 str. 1 d. nurodytų veikų – mušė arba kitaip smurtavo, sukeldamas/padarydamas žmogui bent vieną iš minėtame straipsnyje nurodytų padarinių – fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą arba trumpą susargdinimą. LR BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia LR BK 140 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti LR BK 140 str. 1 d. nurodyti padariniai ir jų nori. Netiesiogine tyčia LR BK 140 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti LR BK 140 str. 1 d. nurodyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai nuteisė G. P. už tai, jog ji padarė LR BK 140  str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog teismo išvados akivaizdžiai prieštarauja LR Konstitucijos 31 str. 1 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. 2 d., LR BPK 44 str. 6 d.,  šiurkščiai pažeidžia asmens nekaltumo prezumpciją. Tokie teiginiai pagrįsti tik subjektyviais vertinimais bei prielaidomis, o ne objektyviais bylos duomenimis, nėra argumentuoti, todėl motyvuotai juos ginčyti kolegija neturi galimybės.

Negalima sutikti ir su teiginiais, jog byloje be A. P. parodymų nėra jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad G. P. įvykdė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Priešingai, baudžiamosios bylos medžiaga bei teismo nuosprendyje aptarti objektyvūs įrodymai patvirtina, jog apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis nebuvo grindžiamas vien A. P. parodymais. Greta A. P. parodymų nuosprendyje aptarti kiti įrodymai - specialisto išvada bei pačios nuteistosios parodymai, kurie neabejotinai patvirtinta, jog 2012-06-24 tarp G. P. ir A. P. įvykusio konflikto metu G. P. tyčia, rankų pirštų nagais A. P. kaklo-krūtinės srityje padarė kaltinime bei specialisto išvadoje   nurodytus nubrozdinimus, tuo sukeldama jam fizinį skausmą bei padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą.

Duomenys byloje patvirtina, jog G. P. įvykdyto nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškė smurtavimu - A. P. apdraskymu rankų pirštų nagais, ko pasėkoje A. P. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymų sveikatos sutrikdymas – nubrozdinimai kaklo-krūtinės srityje. A. P. sveikatos sutrikdymo faktą patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Marijampolės skyriaus 2012 m. birželio 29 d. specialisto išvada Nr. G 534/12 (08). Tai, kad nubrozdinimus padarė būtent G. P., viso proceso metu nuosekliai tvirtino A. P.. Be to, tai, jog galėjo sužaloti A. P., apylinkės teisme. teisiamojo posėdžio metu, pripažino ir pati G. P.. Ji parodė, jog „sužalojimai galimai galėjo būti tada, kai aš gyniausi“ (b.l.90), „sužalojimai galėjo atsirasti, kai aš makalavau rankomis“, „kada galėjau grįžtelėti nagais, negaliu pasakyti. Matomai galėjo taip būti. Kaip tai atsitiko, aš nežinau“ (b.l.91 ), „kaip sužalojimai atsirado pas P., nežinau. Galimai jie galėjo atsirasti mūsų susistumdymo metu“ (b.l.91). Nors apeliaciniame skunde savo kaltę dėl įvykdytos nusikalstamos veikos G. P. kategoriškai neigia, teigdama, jog tikslo padaryti A. P. kokius nors sužalojimus ar sukelti jam fizinį skausmą neturėjo, tačiau duomenys byloje šiuos G. P. argumentus paneigia. Apylinkės teisme G. P. teigė, jog sužaloti A. P. galėjo tuo metu, kai, jam suėmus ją už rankų žemiau pečių, ji bandė išsivaduoti ir makalavo rankomis (b.l.90-91). Tuo tarpu specialisto išvada patvirtina, jog A. P. nustatyti sužalojimai eina iš kaklo priekinės dalies pereidami į krūtinkaulio viršutinį trečdalį. Taigi, sužalojimų trajektorija (iš viršaus žemyn) bei dydis (7 cm ir 0,5x8 cm) neabejotinai patvirtina, jog sužalojimai negalėjo būti padaryti nuteistosios nurodytu būdu, tačiau galėjo būti padaryti A. P. nurodytu būdu, kadangi akivaizdu, jog tokio pobūdžio sužalojimas padaromas ranka užsimojus. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog G. P. nusikalstamą veiką padarė ne dėl kokio tai neatsargumo ar gindamasi, o veikdama tiesiogine tyčia.

Nustačius, jog G. P. veikoje yra LR BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo tiek objektyvieji, nei subjektyvieji požymiai, teisėjų kolegija sprendžia, jog apylinkės teismui pagrįstai pripažinus, kad G. P. atliko jai inkriminuotus veiksmus, sudarančius LR BK 140 str. 1 d. sudėtį, naikinti skundžiamą nuosprendį nėra objektyvaus pagrindo.

Kolegija atmeta kaip nepagrįstus skundo argumentus, jog apylinkės teismo pateiktas G. P. parodymų vertinimas šiurkščiai pažeidžia asmens nekaltumo prezumpciją, įtvirtintą LR Konstitucijos 31 str. 1 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. 2 d., LR BPK 44 str. 6 d. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (LR BPK 20 str. 5 d.). Tai, kad G. P. parodymus teismas vertino kaip nenuoseklius bei prieštaraujančius specialisto išvadai, t. y. įvertino jai nepalankiai, negali būti pripažįstama minėtų normų pažeidimu. Teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu G. P. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, negali būti laikomas ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, nes yra pagrįstas būtent įrodymais, o ne kokiais tai kitais duomenimis.

Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymo G. P. klausimą, tiek G. P., tiek ir A. P. kreipimosi į kompetentingas institucijas ar teismus dėl patirto smurto data didesnės įtakos neturi, nes tiek vienas, tiek kitas konflikte dalyvavęs asmuo į jas kreipėsi po įvykio praėjus kelioms dienoms. Galima daryti prielaidą, jog abiejų paminėtų asmenų konfliktas, pasibaigęs kiekvieno iš jų sužalojimu, naudojamas kaip priemonė išspręsti jų skyrybų ar turto dalybų metu kylančius ginčus, tačiau kiekvieno jų padarytas sužalojimas kitam, jokiu būdu negali pateisinamas ar teisiškai neįvertintas. Jokios priežastys negali pateisinti smurtą kito asmens atžvilgiu, nebent jis atitiktų leidžiamus įstatyme veiksmus (kas šioje byloje nėra nustatyta).

Byloje, išskyrus pačios G. P. teiginius, nėra jokių duomenų, kurie objektyviai patvirtintų, kad A. P. galėjo susižaloti kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis-garaže remontuodamas, prižiūrėdamas automobilį garaže ar 2012-06-23 išvykos į kaimo sodybą metu. Todėl įvertinusi įrodymų visumą, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstas objektyviais duomenimis G. P. keliamas prielaidas, jog A. P. sužalojimus galėjo patirti visai kitu laiku, kitoje vietoje ir visai kitomis aplinkybėmis.

LR BPK 105 str. 1 d. nustato, jog teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas. LR BPK 106 str. 2 d. numato, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Iš teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme A. P. advokato pateiktų dokumentų matyti, jog už atstovavimą apygardos teisme nagrinėjant G. P. apeliacinį skundą A. P. sumokėjo advokatui 500 Lt bei 3 Lt komisinį mokestį bankui, už advokatui pervedamas lėšas. Be to, už kopijavimo paslaugas byloje, A. P. advokatas Kauno apygardos teismui sumokėjo 2,25 Lt. Vadovaudamasi LR BPK 103 str. 6 p., 105 str. 1 d. ir 106 str. 2 d. nuostatomis, teisėjų kolegija sprendžia, jog A. P. šioje byloje patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai, komisiniam mokesčiui bankui ir dokumentų kopijavimui, pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos jam iš G. P..

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

n u t a r ė :

Nuteistosios G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš G. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 505,25 Lt (penkis šimtus penkis litus ir 25 centus) proceso išlaidų.

Nutartis įsigalioja nuo jos paskelbimo.

Kolegijos pirmininkas                                          Algirdas Jaliniauskas

Kolegijos teisėjai                                                         Jūratė Jakubonienė

                                                                      Gytis Večerskas