Civilinė byla Nr. e2A-735-340/2020

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-03137-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.1.3.6; 3.3.1.20.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ (toliau – UAB „Tomadas“) ieškinį atsakovams J. M., A. J. dėl skolos už automobilio saugojimą priteisimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Tomadas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų J. M. ir A. J. 7392,04 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2015 m. lapkričio 4 d. ieškovė su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 10-ST2-286 (toliau – Sutartis). Vadovaujantis Sutarties nuostatomis bei Vilniaus apskrities VPK nurodymu, 2015 m. gruodžio 1 d. ieškovė atvyko į įvykio vietą ir priverstinai nugabeno transporto priemonę Audi A6 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei nugabeno ją tolimesniam saugojimui į ieškovės sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią Eišiškių pl. 127, Vilnius. Ieškovė nėra subjektas, savarankiškai priimantis sprendimus dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ar dėl jų grąžinimo savininkams ar teisėtiems valdytojams. Ieškovė iš Vilniaus apskrities VPK gavo 2016 m. gegužės 9 d. raštą Nr. 10-S-101136(1.46-10), kuriame automobilio savininke buvo nurodyta J. M., o asmuo, kuris vairavo transporto priemonę ir pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – KET) – A. J.. Ieškovė taip pat patikrino VĮ „Regitra“ duomenų bazę, kurioje atsakovė J. M. nurodyta automobilio savininke. Ieškovė 2016 m. gegužės 12 d. pranešimu informavo automobilio valdytoją A. J. apie saugomą automobilį bei paragino atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Jam neatsiėmus automobilio ir neatsiskaičius už suteiktas paslaugas, ieškovė 2016 m. birželio 15 d. pakartotiniu pranešimu informavo apie būtinybę atsiimti automobilį bei atlyginti įsiskolinimą už suteiktas paslaugas, tačiau ir vėl jokio atsakymo iš jo nebuvo gauta. Tuomet ieškovė 2016 m. rugpjūčio 22 d. pranešimu bei 2017 m. birželio 9 d. pakartotiniu pranešimu informavo automobilio savininkę J. M. apie saugojamą transporto priemonę. Ieškovė įsiskolinimą paskaičiavo už automobilio saugojimą nuo 2015 m. gruodžio 1 d. (automobilio perėmimo) iki ieškinio parengimo 2017 m. spalio 30 d., t. y. 700 dienų, vienos paros saugojimo kainą skaičiuojant 10,51 Eur (PVM įskaitytas), be transporto priemonės priverstinio nuvežimo kainos (automobilis perimtas iš buvusio paslaugų teikėjo ir pagal sutartį ieškovė įsipareigojo pergabenti nemokamai).

3.       Rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė nurodė, jog negalima vertinti įkainių, taikomų įprastinėse aikštelėse, kur automobiliai saugojami laisva asmenų valia. Ieškovė pateikė susisteminus duomenis apie analogiškų paslaugų – priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų, už kurias ieškovė prašo priteisti atlyginimą, rinkos kainas laikotarpiu nuo 2015 metų, kur įkainiai svyruoja net iki 14,00 Eur, todėl ieškovės paslaugos kaina negali būti pripažinta per didele. Nurodė, jog automobilis priverstinai nuvežtas 2015 m. gruodžio 1 d., iki ieškinio padavimo atsakovai nesirūpino automobiliu, jo neatsiėmė, nepaisė ieškovės raginimų, delsė atlikti nuo jų priklausančius veiksmus, lėmusius įsiskolinimo didėjimą. Pažymėjo, jog ieškovė negavo atsakovų siųstų faksogramų, nes fakso aparato niekada neturėjo, neturėjo ir fakso numerio. Nurodė, kad automobilio savininkė jo priverstinio nuvežimo metu buvo atsakovė J. M..

4.       Atsakovė J. M. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2015 metais jos dukra pirko automobilį, bet kadangi turėjo skolų antstoliams, automobilį pirko atsakovės vardu. Dukra automobilį įsigijo, tačiau kaip ji sutvarkė dokumentus atsakovė netikrino. Atsakovė pati šiuo automobiliu niekada nesinaudojo. Kiek pasinaudojus automobiliu jis pradėjo gesti, tada dukra nutarė transporto priemonę parduoti. Tačiau kodėl pardavusi automobilį dukra jo neišregistravo nežino, pasitikėjo dukra, manė, kad viskas bus sutvarkyta tinkamai. Dukra pasitikėjo, nes ji studijavo teisę. Apie automobilio pardavimo sutartį pasidomėjo tik gavusi ieškinį. Atsakovė transporto priemonės 2015 m. lapkričio 4 d. pardavimo sutarties nepasirašinėjo, t. y. sutartyje ne jos parašas. Kuomet 2016 metais iš ieškovės gavo pranešimą dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo, susisiekė su bendrovės atstovu, kuriam paaiškino, kad saugomas automobilis buvo parduotas ir faksu nusiuntė minėtą 2015 m. lapkričio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Patvirtino, kad nepažįsta nei atsakovo A. J., nei automobilio pirkėjo J. P..

5.       Atsakovas A. J. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. spalio 8 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino: priteisė solidariai iš atsakovų J. M. ir A. J. ieškovės UAB „Tomadas“ naudai 7392,04 Eurskolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 7392,04 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovų J. M. ir A. J. ieškovės UAB „Tomadas“ naudai po 41,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio).

7.       Teismas nustatė, kad ieškovė pareiškė ieškinį solidariai priteisti išlaidas už transporto priemonės saugojimą iš transporto priemonės savininkės J. M. ir valdytojo A. J.. Teismas iš byloje esančios VĮ „Regitra“ pažymos nustatė, jog transporto priemonės Audi A6 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė – atsakovė J. M.. Teismas nesutiko su atsakovės nurodoma aplinkybe, jog atsakovės vardu transporto priemonė Audi A6 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) niekada nebuvo registruota, jos vardu tik deklaruotas pardavimas. Teismas pažymėjo, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog viešame transporto priemonių registre įregistruotas asmuo nebūtinai turi būti konkrečios transporto priemonės savininkas, daikto įregistravimas atitinkamame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas, todėl jeigu asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis įrodo, kad jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Tokiu būdu laikytina, jog transporto priemonės savininkė buvo atsakovė J. M.. Tuo tarpu ginčo byloje dėl to, jog tuo metu transporto priemonę vairavo, t. y. transporto priemonės valdytoju buvo, atsakovas A. J., nėra.

8.       Teismas nustatė, kad 2015 m. lapkričio 4 d. ieškovės su Vilniaus AVPK sudarytos Viešojo pirkimo sutarties dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 10-ST2-286pagrindu ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, saugojimo paslaugas pagal Sutarties Priede Nr. 1 nustatytus įkainius. Iš Priedo Nr. 1 „Paslaugų įkainiai“ teismas nustatė, jog už paslaugas, aprašytas Sutarties 2.1 punkte (priverstinis transporto priemonės nuvežimas ir saugojimas vykdomas asmens interesais (būtinoji pasauga) ir už šias paslaugas turi sumokėti automobilio savininkas ir/ar valdytojas“) taikomas 10,51 Eur (su PVM) saugojimo įkainis vienai parai. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, jog ieškovės taikytas įkainis atitinka tokių paslaugų rinkos kainas transporto priemonės saugojimo laikotarpiu. Teismas nustatė, kad nuo 2015 m. gruodžio 1 d. ieškovės taikytas standartinis 10,51 Eur įkainis vienai parai už transporto priemonės Audi A6 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugojimą nėra didesnis negu analogiškų transporto priemonių saugojimo aikštelių taikomi įkainiai. Teismas sprendė, kad ieškovės taikomas įkainis nepažeidžia atsakovų teisių ir teisėtų interesų, atitinka teisingumo ir proporcingumo principus. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas priteisė solidariai iš atsakovų ieškovės naudai 7392,04 Eur įsiskolinimo sumą (35,04 Eur transporto priemonės priverstinio nuvežimo kaina bei 7357,00 Eur įsiskolinimas už transporto priemonės saugojimą(700 faktiškai transporto priemonės saugojamų parų skaičius nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki ieškinio teismui teikimo dienos (2017 m. spalio 30 d.) x transporto priemonės vienos paros saugojimo kaina (10,51 Eur)).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9.       Apeliaciniu skundu atsakovė J. M. prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 8d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: ieškinį patenkinti iš dalies, priteisiant ieškovei UAB „Tomadas“ iš atsakovo A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. lapkričio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas; apeliacinės instancijos teismui atmetus 1 punkte nurodytą reikalavimą – 2019 m. spalio 8 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų priimtą sprendimą pakeisti ir vadovaujantis aktualia teismų praktika, atsakovės teikiamais įrodymais dėl transporto priemonės vienos paros saugojimo rinkos vertės/tarifo, protingumo, teisingumo, ekonomiškumo, sąžiningumo principais sumažinti priteistą iš atsakovų mokėtiną sumą ieškovei iki 795,00 Eur; priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1.                      Pirmosios instancijos teismas nevertino ir netyrė faktinių šios konkrečios bylos aplinkybių, t. y. kad atsakovė J. M. davė sutikimą savo dukrai I. M. parduoti jai priklausančią transporto priemonę Audi A6 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ko pasekoje dukra ir pardavė už 500,00 Eur atsakovei priklausiusią transporto priemonę pirkėjui J. P.. Įgaliojimo, kaip rašytinio dokumento tarp atsakovės ir jos dukters I. M. nebuvimas, nepaneigia fakto, kad tarp jų buvo sudaryta įstatymo leidžiama žodinės formos pavedimo sutartis. Tarp atsakovės J. M. ir J. P. sudaryta transporto priemonės Audi A6 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis. Šiuo atveju turėjo būti nustatytos faktinės bylos aplinkybės, patvirtinančios, jog buvo sudaryta žodinė automobilio pirkimo–pardavimo sutartis, ir kad atsakovė J. M. jau nebuvo transporto priemonės Audi A6 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė 2015 m. gruodžio 1 d. (transporto priemonės perdavimo ieškovei dieną). Teismas turėjo imtis priemonių iškviesti naująjį automobilio savininką J. P. jį apklausti dėl transporto priemonės Audi A6 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sudarymo aplinkybių. Taip pat teismas turėjo apklausti liudytoju ir automobilio valdytoją, t. y. atsakovą, ir išsiaiškinti, kokiu pagrindu ir iš ko atsakovas gavo valdyti automobilį.

9.2.                      Gavusi iš ieškovės pranešimą ir raginimą susimokėti už priverstinį automobilio nuvežimą ir saugojimą, atsakovė nedelsiant susisiekė su savo dukra, kuri atsakovei pateikė pirkimo–pardavimo sutartį, kurią atsakovė faksu persiuntė ieškovei. Atsakovė buvo įsitikinusi, kad ji ieškovei nusiųsdama turimą pirkimo–pardavimo sutartį įrodė, kad ji jau nebėra transporto priemonės Audi A6 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė ir jai nekyla jokia prievolė rūpintis dėl parduoto automobilio (pvz., mokėti už automobilio saugojimą ir pan.). Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu teikia VĮ Regitra 2017 m. vasario 11 d. pažymą, patvirtinančią, jog atsakovės vardu nėra registruota jokių transporto priemonių. Atsakovė nėra transporto priemonės Audi A6 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė, todėl jai ir neatsiranda prievolė sumokėti ieškovei už priverstinio transporto priemonės nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugas. Ieškovės ieškinys gali būti tenkinamas tik iš dalies, priteisiant ieškovei skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas tik iš kito atsakovo, transporto priemonės valdytojo A. J..

9.3.                      Pagrindas mažinti priteistiną sumą yra ir ieškovės (saugotojos) pasyvumas, kadangi saugotojas negali nesuprasti besitęsiančio saugojimo neekonomiškumo (700 dienų). Ieškovė saugoti automobilį priėmė 2015 m. gruodžio 1 d., ir tik praėjus daugiau nei 8 mėnesiams, t.y. 2016 m. rugpjūčio 22 d., pradėjo siųsti pirmąjį pranešimą atsakovei. Ieškovė nepateikė teismui jokių duomenų, kas trukdė jai tai padaryti anksčiau. Skaičiuojant po 10,51 Eur už kiekvieną automobilio saugojimo dieną, saugojimo išlaidų suma daug anksčiau viršijo transporto priemonės vertę. Jeigu visgi apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad atsakovė yra transporto priemonės savininkė ir privalo atlyginti ieškovei susidariusį įsiskolinimą, tokiu atveju ieškovės saugojimo išlaidos paskaičiuotinos nuo 2015 m. gruodžio 1 d.(automobilio perėmimo) iki ieškovės atsakovei siunčiamo pirmojo pranešimo momento, t. y. iki 2016 m. rugpjūčio 22 d., kas sudaro 265 dienas.

9.4.                      Atsakovei J. M. nebuvo žinoma apie 2019 m. rugsėjo 18 d. 14:30 val. paskirtą teismo posėdį pirmojoje instancijoje. Atsakovė J. M. dėl advokatų neveikimo bei jos kaip klientės neinformavimo apie teismo posėdį, buvo neatstovaujama 2019 m. rugsėjo 18 d. 14:30 val. teismo posėdyje, patyrė neigiamus procesinius padarinius, t.y. civilinė byla Nr. e2-7572- 231/2019 buvo išnagrinėta atsakovei nedalyvaujant, atsakovė prarado galimybę teikti į bylą naujus įrodymus, tame tarpe duomenis apie analogiškų paslaugų dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo įkainius tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu ir kt. Atsakovė yra silpnesnė ginčo šalis, naudojosi kvalifikuota teisininkų pagalba ir tikėjosi būti tinkamai atstovaujama. Atsakovė procese dalyvauja pakankamai aktyviai, nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad atsakovė nesąžiningai naudojasi ir piktnaudžiauja jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Pirmosios instancijos teismas, matydamas tokią situaciją, kai į teismo posėdį neatvyksta nei vienas iš advokatų, turėjo teismo posėdį atidėti ar bent padaryti teismo posėdžio pertrauką ir imtis priemonių, užtikrinančių silpnesnės šalies, t.y. atsakovės, teises ir teisėtus interesus.

9.5.                      Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovės poziciją šioje byloje, kad ieškovės taikytas įkainis neatitinka tokių paslaugų rinkos kainų transporto priemonės saugojimo laikotarpiu, kad ieškovės reikalaujamų automobilio saugojimo išlaidų, viršijančių automobilio rinkos vertę dešimt ar daugiau kartų, priteisimas pažeistų sąžiningumo ir protingumo principus (CK 1.5. straipsnis).

9.6.                      Nors pirmosios instancijos teismas ir rėmėsi ieškovės pateiktais kitų subjektų įkainiais už analogiškas paslaugas, tačiau iš teismo sprendimo matyti, kad ieškovė pateikė, o teismas rėmėsi paslaugų įkainiais, nustatytais sutartyse, sudarytose viešųjų pirkimų būdu. Pažymėtina, kad tokiu būdu sudaromų sutarčių kainos įprastai yra didesnės už rinkos kainą, o teismas visiškai nevertino, kokios yra kainos, taikomos kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 straipsnis) pagrindu. Šioje byloje turėjo būti nustatinėjami kitų ūkio subjektų įkainiai pagal viešąsias sutartis, o ne pagal viešųjų pirkimų metu sudarytas sutartis, taip užkertant kelią ieškovei pelnytis atsakovės sąskaitą pagal įkainius, kurie su atsakove niekada nebuvo derinti.

10.       Ieškovė UAB „Tomadas“ atsiliepimu prašo atsakovės J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimo atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:

10.1.                      Byloje esantys rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina, jog transporto priemonės priverstinio nuvežimo metu apeliantė buvo šios transporto priemonės savininke. Apeliantė painiojasi aplinkybėse dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, kuria automobilis, tariamai, „parduotas“ J. P., sudarymo aplinkybių bei formos. Apeliantė pati nežino, ar 2015 m. lapkričio 4 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartis be pirkėjo, t. y. J. P., parašo buvo sudaryta rašytine forma, ar, visgi, buvo žodinė sutartis su minėtu asmeniu (nors tokiu atveju byloje nėra jokių duomenų apie tokios „žodinės“ sutarties datą, pardavimo sąlygas, kainą, pinigų sumokėjimo tvarką ir kt.). Bylos medžiagoje esantis VĮ „Regitra“ išrašas patvirtina, jog automobilio priverstinio nuvežimo metu apeliantė buvo automobilio savininkė. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos medžiagoje esančių įrodymų visumą, pagrįstai sprendė, jog apeliantė automobilio priverstinio nuvežimo metu neabejotinai buvo automobilio savininke. Nenuosekli apeliantės pozicija dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties (formos ir apskritai dėl tokio „sandorio“ aplinkybių) aiškiai patvirtina apeliantės, kaip automobilio savininkės, siekį išvengti piniginės prievolės prieš ieškovę už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą.

10.2.                      Apeliantė meluoja teigdama apie ieškovei siųstas „faksogramas“, patvirtinančias informavimą apie perleistą transporto priemonės nuosavybės teisę dar iki šios transporto priemonės priverstinio nuvežimo. Ieškovė pažymi ir patvirtina, jog neturi ir niekada fiziškai neturėjo nei fakso aparato, nei fakso numerio, o taip pat savo veikloje apskritai niekada nesinaudojo fakso paslaugomis.

10.3.                      Dar ginčą nagrinėjant Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų civilinėje byloje Nr. e2-896-424/2018 teismas 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendime teisingai pastebėjo, jog automobilis priverstinai nuvežtas 2015 m. gruodžio 1 d., o visą laiką nuo automobilio priverstinio nuvežimo iki ieškinio padavimo solidarūs atsakovai – apeliantė ir A. J. nesirūpino priverstinai nuvežtu automobiliu, jo neatsiėmė (nors ieškovė solidariems atsakovams 2016 m. gegužės 12 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. rugpjūčio 22 d., 2017 m. birželio 9 d. siuntė pranešimus, ragindama sumokėti už priverstinį automobilio nuvežimą ir saugojimą, tačiau jie su ieškove neatsiskaitė, kas reiškia, kad solidarieji atsakovai nedėjo jokių pastangų sumažinti įsiskolinimo didėjimą organizuojant automobilio atsiėmimą iš ieškovės aikštelės). Taigi, patys solidarieji atsakovai delsė atlikti nuo jų priklausančius veiksmus, įtakojančius įsiskolinimo didėjimą.

10.4.                      Apeliantės ir jos atstovų sutartiniai santykiai nėra pagrindas naikinti sprendimą. Apeliantės ir jos tuometinių atstovų santykiai (ar kilę ginčai) yra savarankiškas civilinės teisės (sutartinių santykių) objektas. Visus ginčus dėl netinkamo atstovavimo apeliantė su savo buvusiais atstovais turi spręsti savarankiškoje civilinėje byloje, kreiptis į atstovų profesinę civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką ir pan.

10.5.                      Apeliantė nepagrįstai siekia sulyginti savarankiškų ir skirtingų pagal esmę paslaugų įkainius. Ieškovės teikiama priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslauga nėra ir niekaip negali būti sutapatinama su saugojimo paslauga įprastinėse aikštelėse laisva asmenų valia (kuo apeliaciniame skunde siekia remtis apeliantė), kadangi įprastinė saugojimo paslauga nėra perkama viešojo pirkimo pagrindu, jai nėra keliami iš esmės jokie kvalifikaciniai ir techniniai reikalavimai. Kasacinis teismas aiškiai ir nedviprasmiškai išaiškino, jog lyginti įprastinių transporto priemonių saugojimo paslaugų privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims laisvu šių asmenų pasirinkimu įkainių su priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų įkainiais nėra galima. Ieškovė pažymi, jog jokių įprastinių transporto priemonių saugojimo paslaugų privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims laisvu šių asmenų pasirinkimu niekada neteikė ir neteikia apskritai, juolab – pagal apeliantės nurodomas „viešąsias sutartis“, todėl neturi ir negali nurodyti jokių kitų paslaugų įkainių, išskyrus įkainius, numatytus priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo viešojo pirkimo sutartyse, sudarytose su apskričių vyriausiais policijos komisariatais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

11.       Dėl naujų įrodymų. Atsakovė su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – pažymas apie lengvo automobilio saugojimo įkainius, VĮ „Regitra“ pažymą (el. bylos priedas, b. l. 124, 127), kuriuos prašo prijungti prie bylos medžiagos.

12.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tačiau naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Ginčijamas teismo sprendimas buvo priimtas atsakovei ir jos atstovams nedalyvaujant; apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad jos atstovai – advokatai neinformavo apie teismo posėdžio laiką; advokatai taip pat nedalyvavo teismo posėdyje, nors atstovavimo sutartis nebuvo nutraukta. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė neturėjo galimybės pateikti rašytinius įrodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje ir yra pagrindas pritaikyti išimtį bei priimti rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Įrodymai pateikti su apeliaciniu skundu, ieškovė yra susipažinusi su jais, pateikė atsikirtimus.

13.       Apeliacinis skundas atmetamas. 

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

15.       Byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovės J. M. prievolės atlyginti ieškovei ginčo automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Atsakovė įrodinėjo, kad automobilis Audi A6 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas prašoma priteisti iš atsakovės, prieš jo sulaikymą ir priverstinį nuvežimą, jau nebepriklausė jai nuosavybės teise.

16.       Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sudarytos Viešojo pirkimo sutarties dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo pagrindu, ieškovė 2015 m. gruodžio 1 d. atvyko į įvykio vietą ir priverstinai nugabeno transporto priemonę Audi A6 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei nugabeno ją tolimesniam saugojimui į ieškovės sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią Eišiškių pl. 127, Vilnius. Vilniaus apskrities VPK 2016 m. gegužės 9 d. rašto Nr. 10-S-101136(1.46-10) duomenimis, automobilio savininke buvo nurodyta J. M., o asmuo, kuris vairavo transporto priemonę ir pažeidė Kelių eismo taisykles – A. J.. Ieškovė 2016 m. gegužės 12 d. pranešimu ir 2016 m. birželio 15 d. pakartotiniu pranešimu informavo atsakovą A. J. apie būtinybę atsiimti automobilį bei atlyginti įsiskolinimą už suteiktas paslaugas, 2016 m. rugpjūčio 22 d. pranešimu bei 2017 m. birželio 9 d. pakartotiniu pranešimu informavo automobilio savininkę J. M. apie saugojamą transporto priemonę. Ieškovė prašė priteisti iš automobilio savininkės ir valdytojo solidariai 7 392,04 Eur skolos ir palūkanas už automobilio saugojimą nuo 2015 m. gruodžio 1 d. (automobilio perėmimo) iki ieškinio parengimo 2017 m. spalio 30 d. Teismas ieškinį tenkino.

17.       Apeliantė J. M. nesutiko su teismo sprendimu. Esminis skundo argumentas – teismas netinkamai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir neatsižvelgė į tai, kad automobilio paėmimo dieną ji nebuvo automobilio savininkė, nes davė sutikimą savo dukrai I. M. parduoti jai priklausančią transporto priemonę Audi A6 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dukra pardavė automobilį už 500,00 Eur pirkėjui J. P.. Pavedimo sutartis buvo žodinė, automobilio pirkimo–pardavimo sutartis taip pat buvo sudaryta žodine forma.

18.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutarčiai teisės aktuose nenustatyta privalomų formos reikalavimų (išskyrus, kai formos reikalavimas išplaukia iš kitų CK nuostatų, kaip antai CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų), todėl tokia sutartis, kaip ir bet kuris kitas sandoris, gali būti sudaroma žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-599-378/2015). Nuosavybės teisė į nupirktą daiktą pirkėjui, atsiranda nuo jo įgijimo momento (CK 4.49 straipsnio 1 dalis). Kadangi ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartis galėjo būti sudaryta bet kuria forma, tai teisės aktuose nėra nustatytų ribojimų jos sudarymo faktą įrodinėti visomis civiliniame procese leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2014). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

19.       Pirmosios instancijos teismas, teisminio nagrinėjimo metu įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad atsakovė nepateikė teismui įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad atsakovė dar prieš ginčo automobilio priverstinį nuvežimą ir jo perdavimą saugoti, buvo pardavusi automobilį kitam asmeniui pagal žodinę pirkimo–pardavimo sutartį.

20.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad automobilio nugabenimo metu į priverstinio saugojimo vietą (2015 m. gruodžio 1 d.) viešojo registro duomenimis automobilio savininkė buvo J. M.. Apeliantė teigia, kad ji davė sutikimą savo dukrai I. M. parduoti automobilį; dukra jos vardu pardavė automobilį J. P.. Pažymėtina, kad  nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde apeliantė nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo sudaryta žodinė automobilio pirkimo–pardavimo sutartis. Apeliantė nurodė, kad gavusi iš ieškovės raginimą susimokėti už priverstinai saugomą automobilį, ji susisiekė su savo dukra I. M., kuri apeliantei pateikė 2015 m. lapkričio 4 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį faksu.

21.       Apeliantės vertinimu, šių duomenų pakanka tam, kad teismas įsitikintų, jog buvo sudaryta žodinė automobilio pirkimo–pardavimo sutartis; jeigu šių duomenų nepakanka, teismas turėjo veikti aktyviai ir apklausti liudytoju automobilio savininką J. P., apklausti automobilio valdytoją – atsakovą A. J. ir įsiaiškinti, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis gavo valdyti automobilį. Apeliantės vertinimu, rašytinio įgaliojimo tarp apeliantės ir jos dukros nebuvimas nepaneigia fakto, kad tarp jų buvo sudaryta žodinės formos pavedimo sutartis; taip pat teismas turėjo savo iniciatyva rinkti įrodymus, patvirtinančius žodinės automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą.

22.       Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės argumentais. Nagrinėjamu atveju automobilio registracija atsakovės vardu vertintina kaip įrodymas, kad automobilio nuvežimo priverstinai saugoti metu atsakovė (apeliantė) buvo automobilio savininkė; bylos nagrinėjimo metu atsakovė (apeliantė) turėjo pareigą paneigti šią prezumpciją. Aplinkybė, kad atsakovė yra fizinis asmuo, o ieškovė – juridinis asmuo, nėra pakankamas pagrindas tam kad pripažinti, jog teismas nagrinėjamoje byloje turėjo būti aktyvus ir rinkti įrodymus savo iniciatyva. Atsakovė nagrinėjamoje byloje, be faksu perduotos pirkimo–pardavimo sutarties, nepasirašytos pirkėjo, ir savo paaiškinimų, nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių automobilio registracijos duomenis. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė prašė apklausti liudytoja jos dukrą I. M., tačiau 2018 m. liepos 17 d. teismo posėdžio metu atsisakė nuo šios liudytojos apklausos. Liudytoja apklausta nebuvo, tariamo automobilio pardavimo aplinkybės (kada, kam buvo parduotas automobilis, automobilio perdavimo ar pinigų gavimo aplinkybės) atskleistos nebuvo. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantė pateikė Valstybės įmonės „Regitra“ pažymą, kuria į atsakovės 2017 m. vasario 11 d. prašymą atsakyta, jog 2017 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registrų duomenų apie J. M. vardu įregistruotas transporto priemones nėra. Pažymėtina, kad atsakovė nepateikė duomenų, kada ir kokiu pagrindu automobilio registracija jos vardu buvo panaikinta. Taigi pažymos duomenys nepaneigia byloje nustatyto fakto, kad automobilio priverstinio nuvežimo metu – 2015 m. gruodžio 1 d., apeliantė buvo šios transporto priemonės savininkė, ir neįrodo, kad automobilio registracija jos verdu buvo panaikinta automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos iki 2015 m. gruodžio 1 d., pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad faksu perduotas neva sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties tekstas be pirkėjo parašo neįrodo tokios sutarties sudarymo fakto. Pažymėtina, kad apeliantės gynybinė pozicija nėra nuosekli – nors apeliantė teigia, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta žodine forma, ji taip pat aiškina, kad jai pareikalavus faksu buvo pateiktas šios sutarties tekstas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog faktas, kad apeliantė iki automobilio priverstinio nuvežimo 2015 m. gruodžio 1 d. buvo sudariusi automobilio pirkimo–pardavimo sutartį žodine forma, byloje neįrodytas.

23.       Apeliantė teigia, kad jai nebuvo žinoma apie 2019 m. rugsėjo 18 d. 14.30 val. paskirtą teismo posėdį pirmosios instancijos teisme. Atsakovės advokatai E. D. ir D. Ž. turėjo užtikrinti atsakovės atstovavimą teismo posėdyje ir pasiruošti bylos nagrinėjimui, tačiau to nepadarė. Advokatai nepranešė teismui apie priežastis, dėl kurių jie negalėjo dalyvauti, nederino teismo posėdžio atidėjimo, taip pat neinformavo atsakovės apie teismo posėdį pirmosios instancijos teisme. Byla buvo išnagrinėta atsakovei nedalyvaujant, atsakovė prarado galimybę teikti savo įrodymus apie analogiškų paslaugų (priverstinio saugojimo) įkainius tuo pačiu laikotarpiu ir pan. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, matydamas tokią situaciją, turėjo teismo posėdį atidėti ir imtis priemonių, užtikrinančių atsakovės teises ir teisėtus interesus.

24.       Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės argumentais, pažymi, kad byla yra elektroninė, atsakovės advokatai E. D. ir D. Ž. yra prisijungę prie Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo, jiems yra suteikta prieiga prie bylos. Duomenų apie atstovavimo sutarčių nutraukimą teismo posėdžio dieną pateikta nebuvo. Esant tokioms bylos aplinkybėms teismas pagrįstai laikė, jog visi procesiniai dokumentai atsakovės pusei yra įteikti, bei nepažeisdamas CPK normų bei proceso koncentracijos principo, nutarė nagrinėti bylą atsakovei ir jos atstovams nedalyvaujant. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nutarė priimti su apeliaciniu skundu pateiktus rašytinius įrodymus, tokiu būdu užtikrindamas atsakovės teisę įrodinėti nagrinėjamoje byloje.

25.       Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šioje byloje apeliacinės instancijos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties nurodymus, kad byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatytina, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar savininkui (valdytojui) nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan.

26.       Apeliantės vertinimu, nagrinėjamoje byloje teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovė elgėsi kaip rūpestinga savininkė, t. y. gavusi pranešimą iš ieškovės, kreipėsi į savo dukrą, įsitikino, kad automobilis parduotas bei iš karto informavo apie tai ieškovę. Ieškovė nesiėmė aktyvių veiksmų, nesiuntė atsakovei registruotu laišku, neatsakė į jos faksogramą, t. y. nepranešė atsakovei, kad jos pateikta informacija neįtikino ieškovės ir toliau saugojo transporto priemonę. Tokiu būdu tik ieškovės elgesys turėjo neigiamos įtakos transporto priemonės ilgai saugojimo trukmei atsirasti. Turto saugotojo (ieškovės) pasyvumas sudaro pagrindą mažinti priteistiną sumą ir priteisti saugojimo išlaidas nuo 2015 m. gruodžio 1 d. (automobilio perėmimo saugoti) iki 2016 m. rugpjūčio 22 d. (pirmo pranešimo išsiuntimo), kas sudaro 265 dienas.

27.       Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais. Bylos duomenimis, ieškovė 2016 m. gegužės 12 d. pranešimu informavo automobilio valdytoją A. J. apie saugomą automobilį ir paragino jį atsiimti; pakartotinai pranešimas buvo siunčiamas 2016 m. birželio 15 d. Jam neatsiėmus automobilio ir neatsiskaičius už suteiktas paslaugas, ieškovė 2016 m. rugpjūčio 22 d. pranešimu bei 2017 m. birželio 9 d. pakartotiniu pranešimu informavo atsakovę apie saugojamą transporto priemonę. Atsakovė 2 kartus buvo raginama atsiimti automobilį, todėl apeliantės teiginys, kad ieškovė nebuvo pakankamai aktyvi, nepakankamai informavo atsakovę, yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad pati atsakovė teigia, jog faksogramą ieškovei išsiuntė iš VšĮ „Elektrėnų ligoninė“; esant tokioms aplinkybėms, sutiktina, kad ieškovės pasirinktas informavimo būdas (raštu) yra pateisinamas, tuo labiau, kad pirmą ieškovės pranešimą atsakovė gavo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė tinkamai įvykdė pareigą informuoti atsakovę, mažinti saugojimo išlaidas dėl ieškovės netinkamų veiksmų nėra pagrindo.

28.       Atsakovė su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus – duomenis apie lengvojo automobilio vienos paros saugojimo kainą 2015-2019 m. įvairiose privačiose bendrovėse, teikiančiose lengvųjų automobilių saugojimo paslaugas, kuri buvo 3 Eur (su PVM). Nors teismas rėmėsi ieškovės pateiktais kitų subjektų įkainiais už analogiškas paslaugas, tačiau, apeliantės vertinimu, tai buvo įkainiai, nustatyti viešųjų pirkimų sutartyse, kurios yra didesnės už tokių paslaugų rinkos kainą. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais.

29.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Sutarties pagrindu ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, saugojimo paslaugas pagal Sutarties Priede Nr. 1 nustatytą įkainį – 10,51 Eur (su PVM). Iš ieškovės pateiktų duomenų iš Centrinės Viešųjų pirkimų informacinės sistemos dėl analogiškų priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkos kainų laikotarpiu nuo 2015 iki 2022 metų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse matyti, jog 1 paros saugojimo įkainis svyruoja nuo 8,70 iki 19,00 Eur (su PVM). Vilniaus apskrityje Trakų rajono savivaldybėje laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2017 m. gegužės 9 d. vienos paros transporto priemonės saugojimo įkainis siekė 15,00 Eur (su PVM), Elektrėnų savivaldybėje laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d. – 13,00 Eur (su PVM), dėl to teismas sutiko su ieškovės argumentais, jog ieškovės taikytas įkainis atitinka tokių paslaugų rinkos kainas transporto priemonės saugojimo laikotarpiu, net yra vienas iš mažiausių, taikytinų tuo metu. Apeliantės pateiktais duomenimis, įmonėje Dagtransas, UAB „Rudalita“, UAB „Evma“ lengvojo automobilio vienos paros saugojimo kaina 2015-2017 m. buvo 3 Eur (su PVM), tačiau apeliantė nepateikė įrodymų, kad jos nurodytos bendrovės teikė analogiškas, t. y.  priverstinio saugojimo paslaugas; apeliantės pateikti įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugos ir panašios paslaugos, teikiamos subjekto pasirinkimu, negali būti tapatinamos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-14 690/2019  aiškinama, kad priverstinio saugojimo sutarties viešojo prikimo būdu sudarymo atveju sutartyje numatytos kainos taikomos ne sutarties šaliai – transporto priemonės savininkui arba valdytojui; dėl to transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų. Taigi apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas priverstinio saugojimo įkainius, neturėjo vadovautis įkainiais, nustatytais viešųjų pirkimų sutartyse, yra nepagrįstas ir atmestinas.

30.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvis Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

31.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimą  palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginijus Kairevičius

                                                                                   Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė

                                                                                   Tatjana Žukauskienė