Administracinė byla Nr. P-1-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05528-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Maxima Lt“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Mantinga“ prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016 pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Maxima Lt“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Mantinga“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Taryba, atsakovas) 2014 m. gruodžio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-14/2014 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių maisto gaminių gamybos ir pardavimo veikla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas), kuriame nutarė: 1) pripažinti, kad UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ (toliau – ir pareiškėjai), sudarydamos susitarimą dėl perpardavimo kainų palaikymo, pažeidė Konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 5 straipsnio 1 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio 1 dalį; 2) už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skirti pinigines baudas: UAB „Mantinga“ – 15 284 800 Lt (4 426 784 Eur), UAB „Maxima Lt“ – 58 255 200 Lt (16 871 872 Eur); 3) nutraukti procedūrą dėl UAB „Maxima“, UAB „Palink“, UAB „Rimi Lietuva”, UAB „Norfos mažmena”, UAB „Prisma Lt“ veiksmų, kiek tai susiję su šių įmonių veiksmų su UAB „Mantinga“ vertinimu, atitikties KĮ 5 straipsnio reikalavimams ir pripažinti, kad nėra pagrindo imtis priemonių taikant SESV 101 straipsnį.

Nutarime padaryta išvada, kad UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ sudarė susitarimą dėl minimalių (atskirais atvejais, ir fiksuotų) perpardavimo kainų nustatymo. Šis susitarimas buvo įgyvendinamas vadovaujantis sistema, pagal kurią UAB „Mantinga“ bazinės kainos buvo taikomos kaip UAB „Maxima Lt“ mažmeninės „lentynos“ kainos. Atitinkamai UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ veiksmai derinant bazines kainas iš esmės reiškė ir veiksmų derinimą dėl mažmeninių „lentynos“ kainų. Taryba padarė išvadą, kad UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų nustatymo tęsėsi bent iki 2013 m. kovo 1 dienos.

Pareiškėjas UAB „Maxima Lt“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies: 1 punkto dalį, kuria UAB „Maxima Lt“ pripažinta pažeidusi Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir SESV 101 straipsnio 1 dalį; 2.2 punktą, kuriuo UAB „Maxima Lt“ paskirta 16 871 872 Eur (58 255 200 Lt) bauda už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą; 2) nustačius, kad UAB „Maxima Lt“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir SESV 101 straipsnio 1 dalį arba tik Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir nepanaikinus Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2.2 punktų nurodyta apimtimi, – pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 2.2 punktą ir sumažinti paskirtą baudą.

Pareiškėjas UAB „Maxima Lt“ paaiškino, kad išvados apie nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. nepertraukiamai besitęsusį pažeidimą padarytos nesiremiant nė vienu įrodymu apie UAB „Maxima Lt“ antikonkurencinius veiksmus nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. liepos 23 d. ir nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas UAB „Maxima Lt“ akcentavo, kad tarp UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ sudarytos tiekimo sutartys savaime nepažeidė konkurencijos teisės normų ir nepatvirtina, kad pažeidimas tęsėsi po 2004 m. kovo 31 d. 2003 m. balandžio 1 d. sudarytos tiekimo sutarties (toliau – ir 2003 m. sutartis) II dalies 16 punkte įtvirtintas susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų nustatymo UAB „Maxima Lt“ parduotuvėse nutrūko 2004 m. kovo 31 dieną. 2004, 2005 ir 2010 m. sutartys nepatvirtina, kad pažeidimas tęsėsi po 2004 m. kovo 31 d., šiose sutartyse įtvirtinta bazinės kainos kategorija nebuvo siejama su privalomomis perpardavimo kainomis („lentynos“ kainomis), o šių kategorijų sutapatinimas yra įrodymais nepagrįsta Tarybos prielaida. UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ darbuotojų elektroninis susirašinėjimas nepagrindžia egzistavus susitarimą dėl perpardavimo kainų palaikymo, bet patvirtina rekomenduojamų kainų taikymo praktiką. Susirašinėjimas apima mažiau nei 4 metus ir neapima esminės tirto laikotarpio dalies – nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. liepos 23 d. ir nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki 2013 m. kovo 1 d. Susitarimo tęsimo 2006, 2008 ir 2010 metais įrodymui Taryba naudoja vos po du susirašinėjimo epizodus kiekvienais metais. Tęstinis ir visas UAB „Mantinga“ prekes apėmęs susitarimas įrodinėjamas keliais pavieniais ir jokios sistemos nesudarančiais elektroninio susirašinėjimo epizodais. Nutarime kaip vieninteliu įrodymu, pagrindžiančiu UAB „Maxima Lt“ dalyvavimą pažeidime po 2010 m. birželio 1 d., remiamasi 2012–2013 m. kainų analize, nors pažeidimas konstatuojamas dėl visų 2003–2013 metais UAB „Mantinga“ pareiškėjui UAB „Maxima Lt“ tiektų produktų. Kainų analizė apsiribojo tik devyniais UAB „Mantinga“ produktais ir tik keturiolikos mėnesių laikotarpyje, o tai neatspindi UAB „Maxima Lt“ rinkodaros dėl visų UAB „Mantinga“ produktų. Kainų analizei buvo panaudoti iš dalies neteisingi duomenys apie UAB „Mantinga“ bazines kainas ir nepilni duomenys apie UAB „Maxima Lt“ „lentynos“ kainas, neatsižvelgta į aplinkybę, kad 2009–2013 m. UAB „Maxima Lt“ parduotuvėse žemiau bazinės kainos parduotų UAB „Mantinga“ produktų dalis skirtingais metais svyravo nuo 48 iki 81 proc., o bendra žemiau bazinių kainų parduotų UAB „Mantinga“ produktų dalis buvo net 63 procentai. Taryba nevertino jokio alternatyvaus bazinių kainų ir „lentynos“ kainų sutapimo pateisinimo, nors pati pripažįsta, kad tirtu laikotarpiu galimai egzistavo ekonominės rinkos prielaidos formuotis vienodoms mažmeninėms kainoms Lietuvoje. Pareiškėjas UAB „Maxima Lt“ pabrėžė, kad tarp UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ vykęs bendradarbiavimas privalėjo būti vertinamas taikant poveikio analizę, t. y. net jeigu pripažįstant buvus draudžiamą susitarimą, jis turėjo būti vertinamas kaip susitarimas, ribojantis konkurenciją pagal pasekmes, o ne pagal tikslą. Taryba nesilaikė UAB „Maxima Lt“ nekaltumo prezumpcijos, nesivadovavo įrodinėjimo standartu ir pažeidė vienodo vertinimo principą: neleistinai perkėlė įrodinėjimo naštą UAB „Maxima Lt“, taikė neteisingą (žemesnį) įrodinėjimo standartą, neatsižvelgė į jokias dėl UAB „Maxima Lt“ kylančias pagrįstas abejones, nenagrinėjo jokių alternatyvių versijų, galinčių įtikinamai paaiškinti tirtą UAB „Maxima Lt“ elgesį, administracinės procedūros metu buvo taikoma bei Nutarime pritaikyta kaltumo prezumpcija – savo išvadas Taryba grindė hipotetiniais teiginiais, prielaidomis, savo pačios sukurtomis prezumpcijomis ir vienas kitam prieštaraujančiais įrodymais. Įrodymai buvo vertinami nenuosekliai, savo prigimtimi bei turiniu analogiški įrodymai buvo vertinami skirtingai, buvo pažeisti vienodo vertinimo principo reikalavimai. Nutarime formuluojami kaltinimai neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio reikalavimų, jame nepaaiškinama ir nepagrindžiama, ar kaltinimas dėl UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ bandymo (siekio) užtikrinti, kad kituose Lietuvos mažmeninės prekybos tinkluose UAB „Mantinga“ produktų „lentynos“ kainos būtų ne žemesnės nei UAB „Mantinga“ kainoraštyje nurodytos bazinės (didmeninės) kainos su PVM, vertintinas kaip atskiras, savarankiškas pažeidimas, ar kaip vertikalaus pažeidimo (UAB „Mantinga“ produktų mažmeninių kainų fiksavimas UAB „Maxima Lt“ parduotuvėse) sudėtinis elementas. Nutarime nepaaiškinama ir nepagrindžiama, kaip pažeidimas arba pažeidimo elementas (bandymas ar siekis užtikrinti vienodą kainų lygį visoje rinkoje) atsispindi atsakomybės nustatymo ir paskirtos piniginės baudos individualizavimo procese. Taryba tinkamai nenustatė UAB „Maxima Lt“ kaltės. Nebuvo atsižvelgta ne tik į situacijos specifiką ir individualumą, bet net nebuvo analizuota, ar dėl pažeidimų įmanoma nustatyti UAB „Maxima Lt“ kaltę. Nebuvo išnagrinėti ir pateikti įrodymai dėl to, ar UAB „Maxima Lt“ suprato, kaip jos santykiai su UAB „Mantinga“ galėjo sąlygoti konkurencijos teisės pažeidimus, ar kad UAB „Maxima Lt“ turėjo kokią nors galimybę kontroliuoti dėl savo pačios santykių su UAB „Mantinga“ kilusį ar galėjusį atsirasti poveikį. Nebuvo išanalizuoti esminiai kaltei nustatyti reikšmingi faktai. Nutarimas neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų – nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), jame pateikti tikrovės neatitinkantys, klaidingi teiginiai, todėl juo pažeidžiami viešojo administravimo subjektams taikomi objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir įstatymų viršenybės principų reikalavimai. Nutarime remiamasi tyrimo išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių UAB „Maxima Lt“ neturėjo galimybės duoti paaiškinimų: pasitelkiami nauji vertinimai dėl kaltinimų, susijusių su UAB „Maxima Lt“ veiksmais bei pažeidimo pobūdžiu ir apimtimi, remiamasi naujais įrodymais ir (arba) tyrimo išvadose minėtais įrodymas, tačiau visai kitame kontekste, pateikiami visiškai nauji ekonominiai argumentai, t. y. Taryba remiasi nauja ekonomine analize, įskaitant metodologijos paaiškinimus, kurios nebuvo tyrimo išvadose. Todėl Nutarimas neatitinka KĮ 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Taryba apribojo UAB „Maxima Lt“ teisę būti išklausytai, atsisakydama suteikti pakankamai laiko savo paaiškinimams dėl tyrimo išvadų pateikti: nebuvo sudarytos sąlygos susipažinti su visa Tarybos turima ir UAB „Maxima Lt“ atsakomybės nustatymui reikšminga medžiaga, dėl ko nebuvo galima tinkamai identifikuoti UAB „Maxima Lt“ išteisinančių įrodymų bei patikrinti tyrimo išvadose pateikiamų argumentų ir išvadų teisingumą. Nebuvo tinkamai suformuota tyrimo bylos medžiaga, UAB „Maxima Lt“ nežinojo (ir šiuo metu nežino) su tyrimu susijusios bylos medžiagos tokia apimtimi, kokia ją žino tyrimą atlikę pareigūnai. Visos administracinės procedūros metu nebuvo sudarytos sąlygos ir prielaidos tinkamam lygiateisiškumo principo įgyvendinimui – Tarybos atlikti veiksmai neatitinka reikalavimo, pagal kurį ūkio subjektai ir jų atstovai turi teisę spręsti dėl konkretaus dokumento svarbos gynybai, Taryba pati sprendė, kurie dokumentai yra svarbūs UAB „Maxima Lt“ gynybai, o kurie nėra reikšmingi. Taigi, UAB „Maxima Lt“ nebuvo tinkamai išklausyta KĮ 29 straipsnio 5 dalies prasme, vykdytos procedūros neatitiko Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintų esminių procesinių garantijų. Pareiškėjui UAB „Maxima Lt“ buvo nustatytas KĮ 29 straipsnio 1 dalies reikalavimų neatitinkantis terminas paaiškinimams dėl tyrimo išvadų pateikti, buvo ignoruojami UAB „Maxima Lt“ prašymai dėl naujo termino nustatymo. Taryba siekė, kad UAB „Maxima Lt“ pateiktų savo paaiškinimus prieš tai, kai jai buvo leista susipažinti su medžiaga, kuri būtina tinkamai pasirengti gynybai, nors visa reikalinga medžiaga taip ir nebuvo atskleista. Bylos nagrinėjimo posėdis negalėjo būti skelbiamas tol, kol UAB „Maxima Lt“ nebūtų sudarytos galimybės tinkamai realizuoti savo teisės į gynybą, parengiant išsamius ir visapusiškus paaiškinimus dėl tyrimo išvadų ir sudarant galimybę susipažinti su visa UAB „Maxima Lt“ atsakomybei reikšminga tyrimo medžiaga. Taryba neatliko privalomos draudžiamo susitarimo poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai analizės ir neįrodė esminių SESV 101 straipsnio taikymo sąlygų: kad su pakankamu tikimybės laipsniu, remiantis objektyvių teisinių ar faktinių aplinkybių visuma, yra įmanoma numatyti, jog susitarimas galėjo daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrai; kad susitarimas galėjo sukliudyti vieningos rinkos tarp valstybių narių tikslams pasiekti; kad susitarimo poveikis buvo ne hipotetinis, bet reikšmingas, apčiuopiamas, kad egzistavo ir egzistuoja objektyvios, įrodymais pagrįstos aplinkybės, leidžiančios taikyti SESV 101 straipsnio 1 dalį lokalaus, grynai nacionalinio pobūdžio susitarimui. Nutarime nėra tinkamai įvertintos UAB „Maxima Lt“ paskirtos baudos apskaičiavimui ir paskyrimui reikšmingos aplinkybės: pardavimų vertė, pažeidimo trukmė, UAB „Maxima Lt“ pareikštų kaltinimų unikalumas ir naujumas bei tai, kad pažeidimas buvo padarytas (jei buvo padarytas) netyčia; pažeidimas nesukėlė jokių neigiamų padarinių vartotojams ar rinkai, jo mastas nebuvo nustatytas. Pareiškėjo manymu, turėjo būti atsižvelgta į keturių metų tyrimo trukmę ir uždelstą Tarybos pareigą veikti. Dėl šių priežasčių Nutarimo dalis dėl baudų nėra pakankamai nuosekli ir išsamiai argumentuota, baudos dydis nėra pakankamai pagrįstas, neatitinka protingumo ir proporcingumo kriterijų.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo UAB „Maxima Lt“ skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjų susitarimas konstatuotas įvertinus įmonių tiekimo sutarčių nuostatas, įmonių darbuotojų elektroninį susirašinėjimą, UAB „Mantinga“ produktų bazinę kainodarą ir UAB „Mantinga“ gaminių „lentynos“ kainų stebėseną bei UAB „Mantinga“ produktų bazinių kainų taikymą UAB „Maxima Lt“ prekybos tinklo lentynose. Visi šie įrodymai atskleidė bendrą ūkio subjektų planą, kad UAB „Mantinga“ produktų mažmeninės „lentynos“ kainos būtų ne mažesnės nei UAB „Mantinga“ bazinės kainos. Tuo pačiu nustatyta, kad UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ bandė užtikrinti, jog UAB „Mantinga“ produktų bazinės kainos būtų atskaitos taškas ir kitų mažmeninės prekybos įmonių UAB „Mantinga“ produktų mažmeninėms pardavimo („lentynos“) kainoms. Atsakovas pažymėjo, kad vertikalus UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ minimalių perpardavimo kainų susitarimas buvo įtvirtintas 2003 m. sutarties II dalies 16 punkte, kuriame buvo numatytas minimalių perpardavimo kainų susitarimas, pagal kurį UAB „Maxima Lt“ įsipareigojo neparduoti UAB „Mantinga“ prekių mažesne kaina, nei numatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje. Nors 2004 m. kovo 31 d. pasibaigus 2003 m. sutarties galiojimui kitose UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ teikimo sutartyse tiesiogiai nebuvo įtvirtintas minimalių perpardavimo kainų susitarimas, jų nuostatos dėl bazinės kainodaros (ir tiekimo kainų apskaičiavimo būdo), taip pat įtvirtintas reikalavimas dėl bazinių kainų vienodumo jų pateikimo įmonei UAB „Maxima Lt“ bei UAB „Maxima Lt“ nuostolių kompensavimo mechanizmo kitiems rinkos dalyviams nukrypus nuo minimalių „lentynos“ kainų, sudarė UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ susitarimo mechanizmo dalį, kas patvirtina susitarimo buvimą. Aplinkybę, kad UAB „Mantinga“ tikslas buvo ne vien derinti UAB „Mantinga“ gaminių tiekimo sąlygas, tačiau taip pat ir įtvirtinti UAB „Mantinga“ bazines kainas, kaip minimalias „lentynos“ kainas, patvirtina UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ darbuotojų elektroninis susirašinėjimas. UAB „Mantinga“ produktų bazinių kainų komunikavimu įmonei UAB „Maxima Lt“ buvo siekiama ir „lentynos“ kainų pasikeitimo, t. y. informavimas apie bazinių kainų pasikeitimą reikšdavo „lentynos“ kainų pasikeitimą. UAB „Mantinga“ bazinių kainų laikymosi buvo tikimasi ir iš kitų mažmeninės prekybos įmonių, t. y. bazinės kainos suprantamos kaip minimalios perpardavimo kainos, kurias turėtų taikyti ir kitos mažmeninės prekybos įmonės. Atsakovas pažymėjo, kad elektroninis susirašinėjimas nebuvo vienodai dažnas ir intensyvus ir sudarė mažą dalį visame darbuotojų elektroniniame susirašinėjime, tačiau susirašinėjimas įvertintas kaip pagrindžiantis susitarimą dėl perpardavimo kainų, nes draudžiamo susitarimo įrodymai paprastai yra pavieniai, sukuriami slapta, todėl draudžiami susitarimai nustatomi analizuojant visumą įvairių dokumentų ir veiksmų. Nagrinėjamu atveju susitarimo vykdymo mechanizmui reikėjo minimalios komunikacijos (vadovaujantis įmonių tiekimo sutartimis UAB „Mantinga“ produktų bazinių kainų pakeitimai buvo pateikiami UAB „Maxima Lt“), todėl susirašinėjimas vyko daugiausia dėl kilusių klausimų, pavyzdžiui, kainų lentynoje pakeitimo datos, bazinių kainų nesilaikymo kituose mažmeninės prekybos tinkluose ir pan. Tai, kad po elektroninio susirašinėjimo galimai buvo taikytos ne jame nurodytos bazinės ir / ar „lentynos“ kainos, nesudaro pagrindo teigti, jog UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ neišreiškė valios sudaryti susitarimą dėl minimalių ir epizodais fiksuotų perpardavimo kainų. Atsakovas pažymėjo, kad susitarimo dėl perpardavimo kainų sąlygas bei UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ faktinį elgesį rinkoje pagal susitarimo dėl perpardavimo kainų sąlygas patvirtina ir atsakovo atliktos 2012–2013 metais UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir UAB „Maxima Lt“ prekybos tinkle taikytų „lentynos“ kainų analizės rezultatai. Tai, kad atsakovas analizavo ne visų UAB „Mantinga“ produktų bazines ir „lentynos“ kainas UAB „Maxima Lt“ prekybos tinkle, ir ne visos „lentynos“ kainos buvo ne mažesnės nei bazinės kainos, nereiškia, jog duomenys yra nepakankami ir neleidžia daryti pagrįstų išvadų dėl įmonių elgesio rinkoje pagal nustatyto susitarimo sąlygas. Atsakovas nesutiko su UAB „Maxima Lt“ argumentu, kad buvo netinkamai įvertintos jos atsakomybės taikymui reikšmingos aplinkybės ar kad jai negalėjo būti paskirta bauda. Nutarime Taryba nurodė, kokiais įrodymais vadovaudamasi pripažino nustatytą pažeidimą trukus nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. Atsižvelgiant į tai, Taryba pagrįstai pripažino, kad senaties terminas patraukti atsakomybėn už padarytą konkurencijos taisyklių pažeidimą nėra suėjęs. Įvertinus, kad UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ susitarimas yra pavojingas ir ribojantis konkurenciją pagal savo tikslą, nebuvo nustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, o Taryba nepateikė jokio naujoviško perpardavimo kainų palaikymo susitarimo vertinimo, UAB „Maxima Lt“ buvo paskirta teisėta ir pagrįsta bauda. Nepagrįstais atsakovas laikė ir UAB „Maxima Lt“ teiginius dėl teisės į gynybą pažeidimo. Taryba pateikė UAB „Maxima Lt“ visą tyrimo medžiagą (išskyrus kitų ūkio subjektų komercines paslaptis sudarančią informaciją), kuria remiantis buvo atlikta įtariamo pažeidimo analizė, suteikė galimybę susipažinti su kita jos prašyta susipažinti medžiaga, nustatė pakankamą ir ilgesnį nei paprastai terminą paaiškinimams dėl tyrimo išvadų pateikti, išklausė UAB „Maxima Lt“ atstovų paaiškinimus žodžiu Tarybos posėdyje. Nutarimą Taryba priėmė įvertinusi UAB „Maxima Lt“ pateiktus paaiškinimus. UAB „Maxima Lt“ teiginius, kad tam tikros medžiagos pateikimas susipažinti vėliau, nei ji pageidavo, neleido jai pasirinkti gynybinės pozicijos, atsakovas laikė abstrakčiais, nes, susipažinusi su minėta informacija, UAB „Maxima Lt“ nei Tarybos posėdžio metu, nei skunde teismui nenurodė, kaip konkrečiai vėlesnis informacijos pateikimas pažeidė jos teises ir kaip jos gynybinė pozicija galėjo pasikeisti ar pasikeitė, dėl ko Tarybos veiksmai galėtų būti laikomi netinkamais.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) grąžinti bylą Tarybai papildomam tyrimui atlikti, įpareigojant Tarybą pateikti visą tyrimo medžiagą, kurią rengdama pranešimą bei priimdama Nutarimą analizavo ir kuria rėmėsi Taryba, įskaitant visų dokumentų, kurie laikytini konfidencialiais, tinkamai parengtus išrašus, aprašus ir informacijos įslaptinimo motyvus, o nesant pagrindo tam tikrą informaciją laikyti konfidencialia, pateikti šią informaciją visa apimtimi; taip pat pateikti tinkamai parengtus tyrimo bylos (įskaitant nutrauktą tyrimą) tomų, kurie laikytini konfidencialiais visa apimtimi, apyrašus bei informacijos įslaptinimo motyvus; 2) panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2.1 punktų dalis dėl pareiškėjo UAB „Mantinga“; 3) nepanaikinus Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2.1 punktų dalių dėl pareiškėjo UAB „Mantinga“, pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą ir sumažinti UAB „Mantinga“ paskirtą baudą.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ paaiškino, kad Nutarime pateikti įrodymai nepagrindžia, jog susitarimas egzistavo nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d., ir neleidžia teigti, jog UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ turėjo tikslą sudaryti ir buvo sudariusios susitarimą dėl minimalių (epizodais – fiksuotų) „lentynos“ kainų nustatymo nei UAB „Maxima Lt“ parduotuvėse, nei visoje mažmeninės prekybos rinkoje. UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ 2004, 2005 ir 2010 m. tiekimo sutartys nepagrįstai įvertintos kaip įrodymai, kad 2003 m. sutartyje įtvirtintas susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų nustatymo buvo tęsiamas, nes pati Taryba Nutarime pripažino, kad nė viena tiekimo sutartis, išskyrus 2003 m. sutartį, tiesiogiai neįtvirtinto susitarimo ir neturėjo tikslo riboti konkurenciją bei savaime negalėjo pažeisti konkurencijos teisės normų. Taryba susitarimą po 2003 m. sutarties galiojimo pasibaigimo grindžia tik 2004–2010 m. tiekimo sutarčių ir elektroninio susirašinėjimo visuma. 2004–2010 m. tiekimo sutartys neįtvirtino jokių nuostatų, kurios galėtų būti aiškinamos kaip susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų nustatymo. 2004 m. sutarties II dalies 15 punkto nuostata, kurios pagrindu UAB „Maxima Lt“ turėjo teisę reikalauti jai užtikrinti geresnes tiekimo sąlygas tam, kad ji rinkoje prekiautų konkurencingomis kainomis kaip ir kitos mažmeninės prekybos įmonės; tiekimo sutarčių nuostatos, kurios numatė, kad UAB „Mantinga“ bazinės kainos yra vienodos visiems UAB „Mantinga“ pirkėjams, taip pat tas faktas, kad 2004 ir 2005 m. sutarčių prieduose Nr. 1 buvo pateiktos bazinės kainos, kurių nebuvo nurodyta 2010 m. tiekimo sutarties priede Nr. 1, negali būti aiškinamos kaip susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų nustatymo ar kaip prielaidos tokiam susitarimui įgyvendinti. Taryba 2006–2010 metų elektroninį susirašinėjimą nepagrįstai vertina kaip įrodymą, kartu su 2004–2010 metų tiekimo sutartimis patvirtinantį susitarimo buvimą. Taryba neteisingai aiškina elektroninio susirašinėjimo turinį ir nepagrįstai jį grindžia klaidingomis prielaidomis bei prezumpcijomis. Didžioji dalis elektroninio susirašinėjimo yra dėl tiekimo sąlygų UAB „Mantinga“ pirkėjams gerinimo (bazinių kainų ar didesnių nuolaidų), elektroniniame susirašinėjime buvo teikiamos tik UAB „Mantinga“ rekomendacijos dėl „lentynos“ kainų dydžio, kurios nei UAB „Maxima Lt“, nei kitiems UAB „Mantinga“ pirkėjams nebuvo privalomos, mažmeninės prekybos įmonės savarankiškai nustatydavo „lentynos“ kainas savo parduotuvėse, UAB „Mantinga“ nesiekė ir negalėjo daryti įtakos jų mažmeninei kainodarai. Tokį elektroninio susirašinėjimo turinį patvirtina ir UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir UAB „Maxima Lt“ „lentynos“ kainų sutapties analizė 2009–2010 m., 2009–2013 m., iš kurios matyti, jog didžiąja dalimi UAB „Maxima Lt“ „lentynos“ kainos buvo mažesnės nei UAB „Mantinga“ bazinės kainos. Toks elektroninio susirašinėjimo turinio aiškinimas ir byloje esantys įrodymai taip pat neleidžia teigti, kad UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ turėjo tikslą nustatyti „minimalias“ „lentynos“ kainas ir riboti konkurenciją. Elektroninis susirašinėjimas (43 laiškai) yra fragmentiškas, atsitiktinis, sudaro tik apie 0,03 proc. viso Tarybos patikrinimų UAB „Mantinga“ patalpose metu paimto elektroninių laiškų kiekio, be to, net 10 elektroninio susirašinėjimo pavyzdžių yra susiję ne su UAB „Maxima Lt“, bet su kitais prekybos tinklais, kurių atžvilgiu jokio draudžiamo susitarimo nenustatyta ir procedūra Nutarimu yra nutraukta. Be to, byloje tarp 43 Tarybos naudojamų elektroninio susirašinėjimo pavyzdžių yra bent 12 elektroninio susirašinėjimo pavyzdžių, kurie parodo, kad UAB „Mantinga“ savo pirkėjams komunikuodavo rekomendacines, o ne minimalias ar fiksuotas „lentynos“ kainas, ir bent 8 elektroninio susirašinėjimo pavydžiai, kurie rodo, kad UAB „Mantinga“ negalėjo daryti įtakos ir nedarė įtakos UAB „Maxima Lt“ ir kitų mažmeninės prekybos įmonių mažmeninei kainodarai bei kad pastarųjų sprendimai dėl jų „lentynos“ kainų buvo priimami savarankiškai. Elektroninio susirašinėjimas yra labai skirtingo intensyvumo ir apima tik laikotarpį nuo 2006 m. birželio 16 d. iki 2010 m. gegužės 26 dienos. Kai kuriais susitarimo metais elektroninis susirašinėjimas iš esmės visiškai nereikšmingas tiek kiekio, tiek turinio prasme. Tarybos atlikta kainų sutapties analizė nėra išsami, nėra pagrįsta aiškiais kriterijais, ši analizė yra labai ribota ir tendencinga, todėl Tarybos atliktos kainų analizės pagrindu negalima daryti išvadų apie buvusį susitarimą dėl UAB „Mantinga“ bazinių kainų taikymo UAB „Maxima Lt“ mažmeninėje kainodaroje (lentynose). UAB „Maxima Lt“ mažmeninė kainodara 2009–2013 metais buvo labai įvairi, jos analizė paneigia kitų įrodymų (tiekimo sutarčių bei elektroninio susirašinėjimo) aiškinimą Nutarime bei patvirtina UAB „Mantinga“ poziciją apie tokio susitarimo nebuvimą. Kainų sutapties analizės rezultatai taip pat leidžia teigti, kad Tarybos inkriminuojamas susitarimas negalėjo turėti ir neturėjo jokio poveikio UAB „Maxima Lt“ mažmeninei kainodarai, taigi, ir poveikio konkurencijai. UAB „Mantinga“ didmeninė kainodara, kuri buvo grindžiama bazinėmis kainomis, nuo kurių vėliau buvo daromos nuolaidos konkrečiam pirkėjui, bei bazinių kainų (kainoraščio kainų) vienodumas teikiant pasiūlymus visiems pirkėjams yra visiškai normali ir nedraudžiama verslo praktika, kuri, kaip rodo nutrauktos bylos medžiagoje esantys įrodymai, būdinga ne tik UAB „Mantinga“, bet ir kitiems duonos gaminių gamintojams ir tiekėjams. UAB „Mantinga“ kainodara, priešingai nė teigiama Nutarime, nebuvo sukurta ir naudojama susitarimo įgyvendinimui ir neturėjo tikslo riboti kainų konkurencijos mažmeninės prekybos rinkoje bei nesudarė sąlygų tokios konkurencijos ribojimui. UAB „Mantinga“ kainodara turėjo gan aiškius teisėtus ir ekonomiškai pagrįstus tikslus, kurie susiję su UAB „Mantinga“ kaip duonos gaminių gamintojo ir tiekėjo veiklos tikslais ir kitais ypatumais. UAB „Mantinga“ vykdomos „lentynos“ kainų stebėsenos tikslai ir forma, taip pat kaip ir 2004–2010 m. tiekimo sutarčių nuostatos bei UAB „Mantinga“ kainodara nepatvirtina susitarimo buvimo, įskaitant tikslą kontroliuoti „lentynos“ kainas UAB „Maxima Lt“ (juo labiau, kitų prekybos tinklų) parduotuvėse, kaip teigiama Nutarime. Visų pirma, tiek UAB „Mantinga“ konkurentų, tiek pačios UAB „Mantinga“ gaminių „lentynos“ kainų stebėsena yra būtina ir neatskiriama UAB „Mantinga“ gamybinės ir didmeninės veiklos dalis ir įrankis, be kurio UAB „Mantinga“ negalėtų planuoti nei savo gamybos, nei pardavimų, nei formuoti ekonomiškai pagrįstos ir rinkos sąlygas atitinkančios bei pagrįstos kainodaros, planuoti gaminių pardavimo skatinimo akcijų, taip pat stebėti, ar UAB „Mantinga“ pirkėjams teikiama nauda nuolaidų pavidalu yra perduodama galutiniams vartotojams. Pareiškėjas UAB „Mantinga“ teigė, kad Tarybos inkriminuotam pažeidimui taikytinas senaties terminas. 2004 m. balandžio 1 d. galiojusios redakcijos Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies nuostatoje buvo numatytas 3 metų senaties terminas, kuriam suėjus buvo negalimas sankcijų (įskaitant baudų) taikymas ūkio subjektams. Šį senaties terminą skaičiuojant nuo 2004 m. balandžio 1 d., senaties terminas suėjo dar 2007 m. balandžio 1 d., taigi, iki Tarybos tyrimo pradžios 2010 m. rugsėjo 21 d., todėl Nutarime nurodytos KĮ 40 straipsnyje (šiuo metu – 36 str.) nustatytos sankcijos UAB „Mantinga“ negalėjo būti taikomos, bauda UAB „Mantinga“ paskirta neteisėtai. Net ir tuo atveju, jeigu teismas manytų, kad susitarimas buvo tęsiamas ir po 2004 m. balandžio 1 d., nėra pagrindo teigti, kad susitarimas buvo tęsiamas po 2010 m. gegužės 26 d. iki 2013 m. kovo 1 d., nes pažeidimas įrodinėjamas tik vienu įrodymu – 2012–2013 m. kainų sutapties analizės rezultatais, kurie yra nepatikimi, neobjektyvūs, nepagrįsti kitais byloje esančiais įrodymais, todėl neįrodo buvus susitarimą. Pagal 2010 m. gegužės 27 d. galiojusią KĮ 40 straipsnio 3 dalies nuostatos redakciją, kurioje taip pat buvo nustatytas 3 metų senaties terminas, kuriam suėjus buvo negalimas sankcijų (įskaitant baudų) taikymas ūkio subjektams, senaties terminas suėjo 2013 m. gegužės 27 d. – daugiau nei prieš pusantrų metų iki Nutarimo priėmimo. Todėl ir šiuo atveju UAB „Mantinga“ negali būti taikomos KĮ 40 straipsnyje (šiuo metu – 36 str.) numatytos sankcijos, todėl bauda UAB „Mantinga“ paskirta neteisėtai. Tyrimas buvo vykdomas per ilgai, pagrindiniai įrodymai buvo surinkti UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ patalpose 2010 metais. Nėra įrodymų, kad pažeidimas tęsėsi 2011 m., pažeidimo tęstinumas 2012–2013 m. grindžiamas tik UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir UAB „Maxima Lt“ „lentynos“ kainų sutapimu, 2013 m. lapkričio 26 d. atlikto patikrinimo UAB „Mantinga“ patalpose metu nebuvo paimti jokie įrodymai, kurie darytų lemiamą įtaką pažeidimo vertinimui. Prie to, kad tyrimas truko net keturis metus, prisidėjo pati Taryba, kuri nepritaikė laikinųjų apsaugos priemonių, leido pažeidimui tęstis net iki 2013 m. kovo 1 d. Pareiškėjas UAB „Mantinga“ nesutiko su tuo, kad UAB „Mantinga“ iš prekybos su visomis mažmeninės prekybos įmonėmis gautos pajamos būtų pripažįstamos netiesiogiai su pažeidimu susijusiomis pajamomis, nes nebuvo nustatytas kitų ūkio subjektų (prekybos tinklų) horizontalus susitarimas dėl UAB „Mantinga“ prekių. Taryba visiškai neanalizavo bei neįrodė jokios įtakos „smulkiesiems mažmenininkams“, nebuvo nustatyta pažeidimo įtaka kitų mažmeninės prekybos įmonių kainoms, be to, UAB „Mantinga“ nesiekė užtikrinti, kad bazinėmis kainomis vadovautųsi ir kitos mažmeninės prekybos įmonės. Nustačius, kad buvo daroma įtaka kitiems prekybos tinklams, reikia įvertinti ir tai, kad ji galėjo pasireikšti tik tuo atveju, jeigu UAB „Mantinga“ produkcija buvo prekiaujama daugiau negu viename prekybos tinkle, įskaitant UAB „Maxima Lt“. Todėl su pažeidimu tiesiogiai ir netiesiogiai susijusiomis pajamomis turėtų būti vertinamos UAB „Mantinga“ pajamos, gautos iš prekybos produktais, kuriais prekiavo daugiau negu vienas prekybos tinklas (įskaitant UAB „Maxima Lt“). Taryba pažeidė vienodo požiūrio principą, su pažeidimu susijusiomis UAB „Mantinga“ pajamomis laikydama visas iš mažmeninės prekybos gautas pajamas, kai UAB „Maxima Lt“ atveju tokiomis pajamomis yra laikomos tik iš prekybos UAB „Mantinga“ produktais gautos pajamos. Pažeidimo pavojingumas turėtų būti vertinamas ne daugiau kaip 1 proc. dėl per ilgos tyrimo trukmės, neįprasto susitarimo dėl rekomenduojamų kainų vertinimo, teisinio tikrumo principo pažeidimo, procesinių UAB „Mantinga“ teisių tyrimo metu pažeidimų. Tyrimo metu buvo pažeistos UAB „Mantinga“ teisės į tinkamą gynybą, nes atsakovas laiku nesuteikė visos tyrimo bylos medžiagos, likus visiškai nedaug laiko iki pranešimo pateikimo, Taryba du kartus išskyrė beveik keturis metus vykdytą tyrimą, Taryba netinkamai įgyvendino jai pavestą funkciją įvertinti ūkio subjektų pateiktus argumentus dėl komercinių paslapčių apsaugos ir skirtingiems ūkio subjektams taikė dvigubus įrodinėjimo standartus bei UAB „Mantinga“ nesuteikė pakankamo termino bei realios galimybės duoti paaiškinimų raštu bei žodžiu posėdžio metu, Nutarime buvo pateikti argumentai, dėl kurių UAB „Mantinga“ nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti, Tarybos pozicija nagrinėjamoje byloje buvo nepagrįstai formali, akivaizdžiai demonstruojanti nenorą bendradarbiauti su UAB „Mantinga“.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo UAB „Mantinga“ skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas be argumentų, nurodytų atsiliepime į pareiškėjo UAB „Maxima Lt“ skundą, papildomai pažymėjo, jog UAB „Mantinga“ neginčija, kad ji ir UAB „Maxima Lt“ 2003 m. sutarties II dalies 16 punkte numatė minimalių perpardavimo kainų susitarimą, pagal kurį UAB „Maxima Lt“ įsipareigojo neparduoti UAB „Mantinga“ prekių mažesne kaina, nei numatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje. Tačiau nepaisant to, jog sutartyse nebuvo numatyta savaime pažeidimo sudėtį sudarančių nuostatų, įtvirtintos nuostatos dėl bazinės kainodaros (ir tiekimo kainų apskaičiavimo būdo), taip pat įtvirtintas reikalavimas dėl bazinių kainų vienodumo jų pateikimo UAB „Maxima Lt“ bei UAB „Maxima Lt“ nuostolių kompensavimo mechanizmo kitiems rinkos dalyviams nukrypus nuo minimalių „lentynos“ kainų, sudarė UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ susitarimo mechanizmo dalį. 2012–2013 m. UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir UAB „Maxima Lt“ prekybos tinkle taikytų „lentynos“ kainų analizės rezultatai leido daryti išvadą, jog UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ faktinis elgesys rinkoje patvirtino susitarimą dėl perpardavimo kainų. Tai, kad Taryba analizavo ne visų UAB „Mantinga“ produktų bazines ir „lentynos“ kainas UAB „Maxima Lt“ prekybos tinkle, ir ne visos „lentynos“ kainos buvo ne mažesnės nei bazinės kainos, nereiškia, jog duomenys yra nepakankami ir neleidžia daryti pagrįstų išvadų dėl įmonių elgesio rinkoje pagal nustatyto susitarimo sąlygas. UAB „Mantinga“ nurodžiusi, kad Tarybos 2012–2013 m. atlikta analizė buvo nepilna ir nereprezentatyvi, savo teiginius dėl jos nepatikimumo grindžia kito laikotarpio, t. y. 2009–2010 m., duomenų analize, nors Taryba Nutarime pateikė argumentus dėl to laikotarpio duomenų nepritaikomumo tokiai analizei. Nors UAB „Mantinga“ pateikė paaiškinimus, jos nuomone, pagrindžiančius UAB „Mantinga“ kainodaros ir vykdytos savo produktų „lentynos“ kainų stebėsenos teisėtumą, įvertinusi šias veiklas, nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į kitas nustatytas aplinkybes, Taryba priėjo išvadą, kad jomis prisidedama prie susitarimo dėl perpardavimo kainų veiksmingumo. Tai, kad analogišką kainodarą galėjo naudoti ir kiti maisto produktų gamintojai, nepaneigia, jog tyrimo metu nustatytos aplinkybės rodo, kad UAB „Mantinga“ bazinių kainų kainodara sudarė sąlygas daryti įtaką UAB „Maxima Lt“ mažmeninėms kainoms ir padidinti perpardavimo kainų palaikymo susitarimo veiksmingumą. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Mantinga“ produktų „lentynos“ kainų stebėsena vyko lyginant bazines ir „lentynos“ kainas, taip pat padaryta pagrįsta išvada, jog UAB „Mantinga“ kainų stebėseną vykdė siekdama stebėti susitarimo su UAB „Maxima Lt“ dėl perpardavimo kainų laikymąsi ir veiksmingumą. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad UAB „Mantinga“ negali būti taikomos Konkurencijos įstatyme numatytos sankcijos, nes jau suėjęs senaties terminas patraukti įmonę atsakomybėn, taip pat nesutiko su pareiškėjo nuomone, jog tyrimas galėjo ar turėjo būti baigtas anksčiau, ar pažeidimas baigėsi 2004 m. balandžio 1 d. arba 2010 m. gegužės 26 d., nes Nutarime Taryba pagrindė ir paaiškino, kokiais įrodymais vadovaudamasi pripažino nustatytą pažeidimą trukus nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. Atsakovo manymu, Taryba pagrįstai pripažino, kad senaties terminas patraukti atsakomybėn UAB „Mantinga“ už padarytą konkurencijos taisyklių pažeidimą nėra suėjęs. Taryba pagrįstai netaikė galios netekusių 2004 m. Baudų skaičiavimo taisyklių, paskirdama baudą vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 patvirtintame Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nurodytais kriterijais, nes pagrindė, jog pažeidimas truko bent 2013 m. kovo 1 d. Atsižvelgus į tai, kad UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ susitarimas yra pavojingas ir ribojantis konkurenciją pagal savo tikslą, nebuvo nustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, o Taryba nepateikė jokio naujoviško perpardavimo kainų palaikymo susitarimo vertinimo bei nesudarė UAB „Mantinga“ teisėtų lūkesčių dėl jos veiksmų nustatant „lentynos“ kainas teisėtumo, UAB „Mantinga“ buvo paskirta teisėta ir pagrįsta bauda. Tai, kad Taryba atitinkamas aplinkybes vertino kitaip nei pareiškėjas, nereiškia, jog paskirta bauda yra nepagrįsta ar netinkamai apskaičiuota. Atsakovas nepagrįstais laikė UAB „Mantinga“ teiginius dėl teisės į gynybą pažeidimo. Taryba pateikė pareiškėjui visą jam privalomą pateikti tyrimo medžiagą (išskyrus kitų ūkio subjektų komercines paslaptis sudarančią informaciją), suteikė galimybę susipažinti su nutraukto tyrimo medžiaga, nustatė pakankamą ir ilgesnį nei paprastai terminą paaiškinimams dėl tyrimo išvadų pateikti, priėmė ir įvertino pateiktus paaiškinimus, išklausė UAB „Mantinga“ paaiškinimus žodžiu Tarybos posėdyje. Pareiškėjo teiginius, kad vėlesnis nutraukto tyrimo medžiagos pateikimas susipažinti neleido jam pasirinkti gynybinės pozicijos, atsakovas laikė abstrakčiais, nes susipažinusi su minėta informacija, UAB „Mantinga“ nei Tarybos posėdžio metu, nei skunde teismui nenurodė, kaip konkrečiai informacijos vėlesnis pateikimas pažeidė jos teises ir kaip jos gynybinė pozicija galėjo pasikeisti ar pasikeitė. Be to, tai, jog kitų ūkio subjektų atžvilgiu Taryba tyrimą nutraukė ir, pareiškėjo nuomone, analogiškų veiksmų nepripažino pažeidžiančiais konkurencijos teisės normas, nereiškia, kad Tarybos išvados UAB „Mantinga“ atžvilgiu yra nepagrįstos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjų skundus tenkino iš dalies: pakeitė Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą ir už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Mantinga“ skyrė 3 984 107 Eur piniginę baudą; pakeitė Nutarimo rezoliucinės dalies 2.2 punktą ir už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Maxima Lt“ skyrė 15 184 685 Eur piniginę baudą; likusias pareiškėjų skundų dalis atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Nutarimo, kuriuo pareiškėjų veiksmuose buvo konstatuotas susitarimas, pažeidžiantis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio bei SESV 101 straipsnio reikalavimus, ir už šiuos neteisėtus veiksmus pareiškėjams paskirtos baudos, teisėtumo ir pagrįstumo. Taryba konstatavo, kad buvo sudarytas konkurenciją ribojantis vertikalaus pobūdžio susitarimas pagal tikslą dėl minimalių perpardavimo kainų nustatymo, kuris buvo nepertraukiamas nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. Nors draudžiamo susitarimo buvimo įrodymai atskirais laikotarpiais skiriasi savo kokybe, kiekybe bei pobūdžiu, teismas pažymėjo, kad Nutarime vertinta surinktų įrodymų visuma, jų tarpusavio ryšys ir sistemiškumas. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pažeidimo sudėčiai nustatyti reikia šių dviejų elementų egzistavimo: 1) susitarimo tarp ūkio subjektų sudarymo fakto; 2) susitarimo objekto – tiesioginio arba netiesioginio prekės (paslaugos) kainos nustatymo (fiksavimo).

Dėl draudžiamo susitarimo tarp ūkio subjektų teismas nustatė, kad atsakovas draudžiamą susitarimą tarp pareiškėjų konstatavo iš tiekimo sutarčių nuostatų, pareiškėjų kainodaros, pareiškėjo UAB „Mantinga“ susirašinėjimo su mažmeninės prekybos įmonėmis elektroniniais laiškais, UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir UAB „Maxima Lt“ „lentynos“ kainų informacija. UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ 2003 m. sutarties II dalies 16 punktu pirkėjas (UAB „VP Market“) įsipareigojo neparduoti pardavėjo (UAB „Mantinga“) tiekiamų prekių mažesne kaina, nei nustatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje, jei šalių nesutarta kitaip. Pagal 2003 m. sutarties II dalies 1 punktą, sutarties priede Nr. 1 nurodytos kainos yra prekių didmeninės bazinės kainos (t. y. kainos, kuriomis pardavėjas siūlo pirkti prekes visoms Lietuvos prekybos įmonėms) ir kainos, kuriomis prekės parduodamos pirkėjui (t. y. didmeninės bazinės kainos atskaičius pirkėjui taikomą nuolaidą). Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad šiose 2003 m. sutarties nuostatose tiesiogiai buvo įtvirtintas pareiškėjų susitarimas dėl perpardavimo kainų, kai bazinė kaina buvo laikoma minimalia UAB „Mantinga“ produktų perpardavimo kaina.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų 2004 m. balandžio 1 d. sudarytos tiekimo sutarties nuostatose neliko UAB „Maxima Lt“ įsipareigojimo neparduoti UAB „Mantinga“ tiekiamų prekių mažesne kaina, nei nustatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje. Šios sutarties II dalies 1 punkte nustatyta, kad 1 priede prie sutarties nurodytos prekių didmeninės bazinės kainos (t. y. kainos, kuriomis pardavėjas siūlo pirkti prekes visoms Lietuvos prekybos įmonėms) ir kainos, kuriomis prekės parduodamos pirkėjui (t. y. didmeninės bazinės kainos atskaičius pirkėjui taikomą nuolaidą). Priede Nr. 1 nurodytos kainos galioja iki pirmo jų pakeitimo šalių susitarimu sutarties II dalies 3 punkte nustatyta tvarka. Tuo pačiu pareiškėjai sutarties II dalies 15 punkte susitarė, kad tuo atveju, kai kita mažmeninės prekybos įmonė prekiauja prekėmis iš esmės mažesne kaina, negu pirkėjas, pardavėjas įsipareigojo sumažinti šių prekių kainą taip, kad pirkėjas be nuostolių sau turėtų galimybę savo parduotuvėse prekiauti prekėmis konkurencinėmis kainomis. Teismas sutiko su Tarybos nurodytų nuostatų vertinimu – kaip paskatas UAB „Mantinga“ vengti produktų mažmeninių kainų konkurencijos, nes iš šio susitarimo matyti, kad UAB „Mantinga“ įsipareigojo kompensuoti UAB „Maxima Lt“ patirtus finansinius netekimus, susijusius su mažmeninės prekybos rinkoje vykusių kainų konkurencija, kas galėjo būti UAB „Mantinga“ siekiu daryti įtaką kitų ūkio subjektų taikomoms mažmeninės prekybos kainoms tuo atveju, jei UAB „Mantinga“ nenorėtų mažinti produktų tiekimo kainų UAB „Maxima Lt“ ir tokiu būdu vengti gaminamos produkcijos mažmeninių kainų konkurencijos.

Iš pareiškėjų sudarytų tiekimo sutarčių tekstų teismas nustatė, kad vėlesnėse tiekimo sutartyse (2004, 2005 ir 2010 m.), kurios buvo sudarytos po 2003 metų sutarties, nebuvo įtvirtintos 2003 m. sutarties nuostatos, pagal kurias pirkėjas būtų įsipareigojęs neparduoti pardavėjo tiekiamų prekių mažesne kaina, nei nustatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje. Tačiau iš 2004, 2005 ir 2010 m. sutarčių nuostatų analizės teismas darė išvadą, kad jose buvo įtvirtinti draudžiamo susitarimo įgyvendinimui užtikrinti reikalingi pagrindai: sutarta, kad tiekiamų prekių kainos, nurodytos Priede Nr. 1 prie sutarties, šiame priede nurodomos kainos, kuriomis pardavėjas siūlo pirkti prekes visoms Lietuvos prekybos įmonėms ir kainos, kuriomis prekės parduodamos UAB „Maxima Lt“ – atskaičius jai taikomą nuolaidą, t. y. įtvirtintos bazinės kainos (2004 m., 2005 m. su 2007 m. spalio 31 d. pakeitimais, 2010 m. birželio 1 d. sutarčių II dalies 1 punktas). Teismas nesutiko su pareiškėjo UAB „Mantinga“ teiginiu, kad 2010 m. tiekimo sutarties II dalies 1 punkto nuostata yra iš esmės nauja, nes šia nuostata nepasikeitė iki tol galiojusi kainų nustatymo tvarka – kainos liko nustatytos priede Nr. 1, kuriame nurodomos UAB „Mantinga“ vienašališkai nustatomos ir keičiamos prekių didmeninės kainos, už kurias UAB „Mantinga“ didmeninėje prekyboje siūlo pirkti prekes bet kuriai besikreipiančiai įmonei, ir kainos, kuriomis prekės parduodamos UAB „Maxima Lt“, pritaikius jai atitinkamą nuolaida. Taigi išliko reikalavimas užtikrinti, kad bazinis kainininkas ir jame nurodytos kainos būtų kainos, kuriomis UAB „Mantinga“ siūlo pirkti savo produktus visoms Lietuvos prekybos įmonėms. Teismas pažymėjo, jog, priešingai, nei nurodo pareiškėjai savo skunduose, atsakovo surinkti kiti įrodymai patvirtina aplinkybę, kad, atsisakius 2003 m. sutarties II dalies 16 punkto nuostatos, šalių valia susitarimas dėl minimalių kainų nustatymo nebuvo nutrauktas. Įvertinęs pareiškėjų elektroninį susirašinėjimą, teismas padarė išvadą, kad vartojamų bazinių kainų sąvoka yra mažmeninių („lentynos“) kainų atitikmuo, o pareiškėjai ir toliau derino UAB „Mantinga“ bazines kainas ir UAB „Maxima Lt“ vartotojams taikomas galutines („lentynos“) kainas bei siekė, kad UAB „Mantinga“ produktų „lentynos“ kainos būtų ne žemesnės, nei bazinės kainos. Teismas nurodė, jog tai matyti iš nuo 2006 m. birželio 16 d. iki 2010 m. gegužės 28 d. Nutarime nurodyto pareiškėjų darbuotojų susirašinėjimo, kuriame pareiškėjų darbuotojai derino kainų pakėlimo, jų išlaikymo aplinkybes, kainų keitimo terminus, akcijų kainas ir jų laikotarpius (Nutarimo 80, 228, 232 pastraipos). Teismo vertinimu, iš pareiškėjų susirašinėjimo matyti, kad UAB „Mantinga“ stebėjo produktų kainas UAB „Maxima Lt“ lentynose ir tuo atveju, kai jos būdavo mažesnės, pranešdavo UAB „Maxima Lt“. Taigi iš pareiškėjų susirašinėjimo matyti pareiškėjų siekis, kad mažmeninės prekybos rinkoje „lentynos“ kainos būtų ne žemesnės, nei bazinės kainos.

Teismas nurodė, kad Taryba iš nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. įsigaliojusio UAB „Mantinga“ kainoraščio, atsitiktine tvarka atrinktų šešių UAB „Mantinga“ produktų „lentynos“, nustatė, kad penkių produktų kainos UAB „Maxima Lt“ parduotuvių lentynose pasikeitė kartu su naujomis bazinėmis kainomis su PVM ir visiškai sutapo arba buvo didesnės, tik vieno produkto „lentynos“ kaina buvo mažesnė. Siekdamas pagrįsti tarp pareiškėjų buvusį draudžiamą susitarimą, atsakovas atliko 2012–2013 metų UAB „Mantinga“ produktų bazinių kainų su PVM ir atitinkamų produktų „lentynos“ kainų UAB „Maxima Lt“ prekybos tinko parduotuvėse analizę, kurios metu buvo lyginamos atrinktų devynių UAB „Mantinga“ produktų, kuriais prekiauja bent du prekybos tinklai, įskaitant UAB „Maxima Lt“, reguliarios pardavimo („lentynos“) kainos analizuojamos laikotarpio kiekvieno mėnesio pirmą dieną su UAB „Mantinga“ baziniuose kainininkuose nurodytomis bazinėmis kainomis su PVM. Iš kainų analizės rezultatų nustatyta (žr. Nutarimo 87–88 pastraipas), kad nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. visų atrinktų produktų, išskyrus sumuštinio „Maxi submarinas“ su jautiena, UAB „Maxima Lt“ nustatytos reguliarios „lentynos“ kainos visiškai sutapo su UAB „Mantinga“ bazinėmis kainomis su PVM. Pažymėtina tai, kad atrinkti produktai sudarė reikšmingą UAB „Mantinga“ pardavimų prekybos tinklams dalį: 15 proc. UAB „Maxima Lt“ visų tokių produktų asortimento ir 30 proc. visų UAB „Mantinga“ produktų, kuriais prekiauja bent du prekybos tinklai, įskaitant UAB „Maxima Lt“, pardavimų (Nutarimo 85 pastraipa).

Teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl susitarimo rekomendacinio pobūdžio, t. y. dėl rekomenduojamų kainų. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika šios kategorijos bylose – kad net ir rekomendacinio pobūdžio kainų nustatymas pagal savo pobūdį gali būti objektyviai laikomas susitarimu dėl kainų fiksavimo KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto požiūriu, kuriuo inter alia yra draudžiamas ir netiesioginis kainų nustatymas (2014 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-54/2014, 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-294/2011, 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-2577/2011).

Teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl pavienių jokios sistemos nesudarančių elektroninio susirašinėjimo epizodų, dėl įrodinėjimo UAB „Maxima Lt“ dalyvaujant draudžiamame susitarime UAB „Mantinga“ elektroniniu susirašinėjimu su kitomis prekybos įmonėmis, nes Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje susitarimais konkurencijos teisės prasme taip pat pripažįstami ne tik formalūs, rašytiniai susitarimai (rašytinės sutarties sudarymas), bet ir žodiniai susitarimai ar net teisiškai neįpareigojantys dokumentai (1970 m. liepos 15 d. sprendimas ACF Chemiefarma NV prieš Komisiją, byla Nr. 41/69, Rink. p. 00661)). Teismas pažymėjo, kad net iš pirmo žvilgsnio vienašalis aktas, nepriklausomai nuo jo formos, gali būti laikomas susitarimu konkurencijos teisės prasme, jei jis išreiškia bendrą bent dviejų šalių valią (ESTT 2006 m. liepos 13 d. sprendimas Komisija prieš Volkswagen, C-74/04 P, Rink. p. I-06585). Šalių valia gali būti išreikšta tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai (numanomai, neišreiškiant žodžiais, „nebyliai“ (ESTT 1983 m. spalio 25 d. sprendimas AEG-Telefunken prieš Komisiją, byla Nr. 107/82, Rink. p. 03151). Teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai nustatomas bendros šalių valios elgtis tam tikru būdu pa(si)reiškimas (suderinimas), šalių susitarimas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalies prasme paprastai turėtų būti kvalifikuojamas kaip sutartis.

Nors vėlesnėse (po 2003 metų sutarties) pareiškėjų sudarytose tiekimo sutartyse (2004, 2005 ir 2010 m.) nebuvo įtvirtintos 2003 m. sutarties nuostatos, pagal kurią pirkėjas būtų įsipareigojęs neparduoti pardavėjo tiekiamų prekių mažesne kaina, nei nustatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje, iš šalių bendravimo vykdant 2004, 2005 ir 2010 m. tiekimo sutartis teismas nustatė, kad pareiškėjų bendradarbiavimas derinant minimalias ar fiksuotas kainas vyko ir po 2003 m. sutarties, taigi, pareiškėjų valia derinti kainas išliko nepakitusi net ir neįtraukus į vėlesnes tiekimo sutartis 2003 m. sutarties II dalies 16 punkto nuostatos.

Teismas pažymėjo, kad Taryba, kvalifikuodama pareiškėjų sudarytas tiekimo sutartis kaip draudžiamus susitarimus dėl minimalių kainų nustatymo, rėmėsi ne tik žodiniais sutarčių tekstais, bet ir kitais įrodymais – faktiniu bendrovių elgesiu, elektroniniu darbuotojų susirašinėjimu, darbuotojų paaiškinimais, kainų analize ir tinkamai konstatavo išreikštą pareiškėjų valią siekti, kad UAB „Mantinga“ produktų bazinės kainos būtų atskaitos taškas ir kitų mažmeninės prekybos įmonių UAB „Mantinga“ produktų mažmeninėms pardavimo („lentynos“) kainoms. Teismas pažymėjo, kad toks aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, kad susitarimas konkurencijos teisės prasme suprantamas labai plačiai, nekeliant esminių reikalavimų išraiškos būdui ir formai (2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-2577/2011). Teismas pažymėjo ir tai, kad nagrinėjamu atveju nėra svarbi ūkio subjektų bendros valios elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu išraiškos forma, nes šalių valia išplaukia tiek iš tiekimo sutarčių sąlygų, tiek iš šalių elgesio, pvz., suderintų veiksmų. Pareiškėjai – prekių didmeninis tiekėjas UAB „Mantinga“ ir mažmeninis pardavėjas UAB „Maxima Lt“ (vertikalusis susitarimas) derino minimalias mažmeninės prekybos kainas, nepaisant to, kad nebuvo tiesiogiai tai daryti įpareigojančių 2004, 2005 ir 2010 m. tiekimo sutarčių nuostatų. Ekonominis rezultatas, kurio siekta pareiškėjų susitarimu, yra toks, kad vartotojai už prekes nagrinėjamuoju atveju sumokėjo kainą, kurią lėmė ne sąžininga konkurencinės kova, o dirbtinai sukurtos aplinkybės (susitarimas).

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo pakankamą pagrindą pripažinti, kad pareiškėjų susitarimas dėl minimalių pardavimo kainų nustatymo laikytinas susitarimu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, taigi, ribojančiu konkurenciją pagal tikslą (Konkurencijos įstatymo 5 str. 2 d.). Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sutiko su Nutarimo argumentais, kuriais konstatuotas konkurenciją draudžiantis susitarimas – tiek pats susitarimo sudarymo faktas, tiek minimalių pardavimo kainų nustatymas ribojant konkurenciją KĮ 3 straipsnio 15 dalies prasme. Taip pat teismas pritarė Tarybos išvadai, kad 2003 m. rašytinės sutarties pagrindu susiklostęs susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų tapo įprastinio šalių bendradarbiavimo forma.

Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjų susitarimo kvalifikavimo kaip vertikalaus, todėl teismas šiuo klausimu plačiau nepasisakė.

KĮ 3 straipsnio 15 dalyje susitarimo apibrėžime įtvirtinta draudžiamo susitarimo forma ne tik raštu, bet ir žodžiu. Be to, draudžiamo susitarimo sudarymo fakto konstatavimas nesietinas su tokio susitarimo įgyvendinimu. Teismas pažymėjo, kad tokios pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Kvalifikuojant susitarimą pagal KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės. Konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo (fiksavimo) pats savaime preziumuoja siekio riboti konkurenciją egzistavimą. Todėl net jeigu susitarimo dalyviai turėjo kitokius, jų manymu, teisėtus tikslus, susitarimo tikslas šiuo atveju vertinamas ne civilinės teisės, kitos teisės srities ar normų sistemos (pvz., moralinių, etinių ir kt.), o konkurencijos teisės kontekste ir pagal konkurencijos teisės normų nustatytą tokio susitarimo reikšmę ir prasmę (LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-54/2014, 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-2577/2011, 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-294/2011).

Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo UAB „Maxima Lt“ skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kitų mažmeninės prekybos tinklų sutarčių nuostatomis, motyvuodamas tuo, kad tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pasisakydamas dėl UAB „Maxima Lt“ pateiktos „Oxera“ atliktos mažmeninių kainų analizės, kurioje pasisakyta, kad atsakovas padarė neteisingą išvadą dėl 2010 ir 2012–2013 metų iš esmės sutapusių mažmeninių kainų analizės, teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad ši analizė nepaneigia atsakovo nustatytų aplinkybių dėl draudžiamo susitarimo buvimo ir prieštarauja atsakovo surinktų įrodymų bei nustatytų draudžiamo susitarimo aplinkybių visumai. Teismas pažymėjo, kad atsakovas išvadą dėl draudžiamo susitarimo padarė ne vien tik iš pareiškėjų kainodaros ar kainų stebėjimo, bet išanalizavęs visus kitus įrodymus, todėl teismas šios analizės nevertino kaip paneigiančios draudžiamo susitarimo buvimą.

Teismas nurodė, jog tam, kad konkretus susitarimas galėtų būti vertinamas SESV 101 straipsnio prasme, būtina nustatyti, ar tiriamų ūkio subjektų veiksmai galėjo daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių. Teismas sutiko su Nutarime nustatytomis aplinkybėmis, kurių neginčija ir pareiškėjai, kad UAB „Maxima Lt“ yra vienas didžiausių parduotuvių tinklų Lietuvoje (2013 m. šį tinklą sudarė 225 parduotuvės), pardavimų lyderė – pardavimai sudaro virš 40 proc., taigi, turi galimybę parduoti didžiausius produktų kiekius, lyginant su kitomis prekybos bendrovėmis, yra ypatingai svarbus prekių pardavimo kanalas daugeliui gamintojų, įskaitant ir UAB „Mantinga“, ir svarbi kasdienių vartojimo prekių įsigijimo vieta daugeliui vartotojų (Nutarimo 35 pastraipa). UAB „Mantinga“, nors turi konkurentų gaminamos produkcijos srityje, tačiau gamina produktus, kurie išsiskiria iš kitų gamintojų ne tik asortimento, naudojamų technologijų prasme, bet ir tuo, kad gamina iš Vakarų Europos kilusius gaminius (Nutarimo 19 pastraipa). Be to, UAB „Mantinga“ gaminių pardavimai UAB „Maxima Lt“ 2009–2011 metais sudarė reikšmingą dalį (18–33 proc.) visų UAB „Mantinga“ parduotų gaminių. Teismas nurodė, kad atsižvelgiama į pareiškėjų vykdomos veiklos mastą, į tai, kad pareiškėjų veikla vykdoma visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, konkurenciją ribojantys susitarimai, kurie apima visą valstybės narės teritoriją, dažniausiai laikomi ribojančiais prekybą tarp valstybių narių, kadangi tai gali sustiprinti pasidalijimą rinkomis nacionaliniu pagrindu (1972 m. spalio 17 d. sprendimas Vereeniging van Cementhandelaren prieš Komisiją, C-8/72, 29 p.). Europos Komisijos pranešimo dėl Paaiškinimų dėl Sutarties 81 ir 82 straipsniuose naudojamos sąvokos „poveikis prekybai“ 78 punkte nurodyta, kad dėl susitarimų, apimančių visą vienos valstybės narės teritoriją, yra sustiprinamas pasidalijimas rinkomis nacionaliniu pagrindu, kadangi tokie susitarimai sudaro kliūtis ekonominiam skverbimuisi, kurį turi užtikrinti Sutartis (LVAT 2012 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1301/2012). Atsižvelgęs į tai bei į kitas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai įvertino susitarimo nustatyti minimalias mažmeninės prekybos kainas galimybę daryti poveikį prekybai ne mažiau kaip tarp dviejų valstybių narių, todėl pagrįstai konstatavo SEVS 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

Pasisakydamas dėl pažeidimo trukmės, atsižvelgęs į visas nurodytas aplinkybes, teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad pažeidimo pradžia yra 2003 m. balandžio1 d. – data, kada buvo sudaryta 2003 m. sutartis, kaip siekis turint tikslą reguliuoti mažmeninės prekybos kainas, o pabaiga – 2013 m. kovo 1 d. – data, kai atsakovui stebint UAB „Maxima Lt“ kainas lentynose ir lyginant jas su UAB „Mantinga“ baziniu kainoraščiu, paskutinį mėnesį konstatuotas pasirinktų produktų kainų UAB „Maxima Lt“ parduotuvėse visiškas sutapimas su bazinėmis pareiškėjo UAB „Mantinga“ nustatytomis kainomis.

Atsižvelgęs į bylos aplinkybes (ilgas bendradarbiavimo laikotarpis, atskiros tiekimo sutartys, pareiškėjų bendravimo jas vykdant pobūdis ir kt.), teismas sprendė, kad nėra teisinių pagrindų šioje byloje nustatytus pareiškėjų veiksmus sudarant atskiras sutartis vertinti kaip atskirus susitarimus dėl kainų. Teismas pažymėjo, kad visais šiais susitarimais buvo siekiama vieno ekonominio tikslo – apriboti konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad vieno pažeidimo sąvoka apima būtent tokią situaciją, kai kelios įmonės dalyvavo pažeidime, kurį sudarė tęstinis elgesys siekiant vieno ekonominio tikslo, kuriuo iškreipiama konkurencija, taip pat atskiri pažeidimai, kuriuos tarpusavyje sieja tas pats tikslas (visų elementų tikslas bendras) ir tie patys subjektai (tos pačios įmonės, žinančios, kad dalyvauja siekdamos bendro tikslo) (2010 m. balandžio 28 d. sprendimas Amann & Söhne GmbH & Co. KG ir Cousin Filterie SAS prieš Komisiją, T-446/05). Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su Tarybos išvada, kad pareiškėjų veiksmai sudarė vientisą tęstinį pažeidimą dėl kainų.

Teismas nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad beveik keturių metų laikotarpis iš dešimties metų nėra pagrįstas jokiais patikimais įrodymais, ir pažymėjo, kad nuo 2010 m. birželio 1 d. įsigaliojo pareiškėjų sutartis dėl 2005 m. gegužės 1 d. tiekimo sutarties pakeitimo, kuri galiojo iki 2014 m. sausio 1 d. Atsakovui 2010 m. rugsėjo 21 d. pradėjus tyrimą, pareiškėjo UAB „Mantinga“ patalpose patikrinimas buvo atliktas 2010 m. rugsėjo 27 dieną. Taigi, žinodamas apie pradėtą tyrimą, pareiškėjas UAB „Mantinga“ galėjo elgtis atsargiau ir kainas derinti kitais būdais, bet ne elektroniniu paštu. Šią aplinkybę patvirtina 2013 m. lapkričio 12 d. UAB „Rivona“ darbuotojo laiškas UAB „Mantinga“ darbuotojai, kuriame nurodoma, kad „visi pokalbiai dėl galutinių kainų negali būti aptarinėjami nei telefonu, nei el. paštu dėl Tarybos“. Teismas priėjo išvadą, jog yra labai tikėtina, kad, pradėjus tyrimą, buvo imtasi atsargumo priemonių, tačiau, kaip matyti iš UAB „Mantinga“ produktų bazinių kainų ir tų pačių produktų „lentynos“ kainų UAB „Maxima Lt“ parduotuvėse 2012–2013 metų analizės, bazinių kainų taikymo klausimas nebuvo išnykęs. Nors pareiškėjas UAB „Mantinga“ pateikė savo atrinktų devynių produktų kainų analizę 2009–2013 metais, teigdamas, kad šių produktų atrankos kriterijai yra analogiški Tarybos atrankos kriterijams, teismas su šiais argumentais nesutiko. Teismas nurodė, kad iš Nutarimo 85 pastraipos matyti, jog atsakovo atrinktų devynių produktų pardavimai sudarė 20,99 proc. visų UAB „Mantinga“ pardavimų 2012 m., pareiškėjo UAB „Mantinga“ atrinkti produktai sudarė apie 14 proc. jo pardavimų. Be to, atsakovo analizei atrinkti produktai įvertinti ir pagal kitus kriterijus: UAB „Mantinga“ pardavimų procentą, kai jais prekiauja bent du prekybos tinklai, įskaitant ir UAB „Maxima Lt“ (30,30 proc.), pagal produktų dalį, kuriais prekiauja bent 4 prekybos tinklai, įvertinta tai, kad atrinkti produktai sudaro reikšmingą UAB „Mantinga“ pardavimų prekybos tinklams dalį, ko nėra įvertinęs savo atliktoje analizėje pareiškėjas UAB „Mantinga“. Dėl šių priežasčių pareiškėjo pasirinktos analizės kriterijai negali būti laikomi analogiškais atsakovo pasirinktiems kriterijams, todėl teismas neturėjo pagrindo pareiškėjo kainų analizės laikyti tinkama. Teismas konstatavo, kad nors nuo 2010 m. gegužės 26 d. iki 2013 m. kovo 1 d. nebuvo pareiškėjų elektroninio susirašinėjimo, susitarimo buvimą patvirtina tuo metu galiojusi 2010 m. tiekimo sutartis, pareiškėjo UAB „Mantinga“ susirašinėjimas su kitų prekybos tinklų atstovais ir atsakovo atlikta 2012–2013 metų kainų analizė, kas atitinka KĮ 3 straipsnio 15 dalyje įtvirtintą draudžiamo susitarimo formą ne tik raštu, tačiau ir žodžiu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ne kartą yra išaiškinę, kad pažeidimo trukmė yra esminis SESV 101 straipsnyje numatyto pažeidimo elementas, kurį įrodyti yra Komisijos pareiga. Nesant įrodymų, tiesiogiai pagrindžiančių pažeidimo trukmę, Komisija turėtų remtis bent įrodymais dėl faktinių aplinkybių, pakankamai artimų laiko atžvilgiu, kurie leistų pagrįstai manyti, kad pažeidimas nepertraukiamai tęsėsi tarp dviejų konkrečių datų (ESTT 2006 m. balandžio 5 d. sprendimas Degussa AG prieš Europos Bendrijų Komisiją, T-279/02, 114 p., 2006 m. lapkričio 16 d. sprendimas Peroxidos Organicos, Sa prieš Europos Bendrijų Komisiją, T-120/04, 51 p., 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimas Solvay SA prie Europos Komisiją, T-58/01, 294 p.; LVAT 2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-801/2013).

Teismas vertino, kad tiek galiojanti tiekimo sutartis, tiek elektroninis pareiškėjų susirašinėjimas, tiek aplinkybė, kad UAB „Mantinga“ vykdė „lentynos“ kainų prekybos tinkluose stebėseną, tiek UAB „Mantinga“ produktų bazinių kainų ir tų pačių produktų „lentynos“ kainų UAB „Maxima Lt“ parduotuvėse 2012–2013 metais analizė yra artimi vienas kito laiko atžvilgiu įrodymai, kurie pagrindžia egzistavus susitarimą net ir tais laikotarpiais, kuriais pareiškėjai nurodo atskirų įrodymų trūkumą, ir patvirtina aplinkybę, kad pažeidimas tęsėsi nuo 2003 m. balandžio 1 d. (SESV 101 str. 1 d. atžvilgiu – nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjunga datos, t. y. 2004 m. gegužės 1 d.) iki 2013 m. kovo 1 d. ir buvo nutrauktas tada, kai nuo 2013 m. kovo 19 d. įsigaliojus naujam UAB „Mantinga“ produktų bazinių kainų kainininkui, UAB „Maxima Lt“ parduotuvėse kainos pagal jas nebuvo pakeistos (Nutarimo 82 pastraipa). Teismas atkreipė dėmesį, jog kainų analizę atsakovas atliko kiekvieno mėnesio pirmą dieną, todėl pažeidimo nutrūkimo data pagrįstai konstatuota 2013 m. kovo 1 d.

Taip pat teismas atmetė pareiškėjo UAB „Mantinga“ argumentus, kad atsakovas netaikė laikinųjų apsaugos priemonių ir leido pažeidimui tęstis iki 2013 m. kovo 1 d., nes pažeidimo padarymo faktas buvo konstatuotas ne anksčiau nei Tarybos Draudžiamų susitarimų tyrimo skyriaus 2014 m. rugsėjo 12 d. pranešime Nr. 5S-14/2014. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjams Tarybos 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. 1S-172 ir 2011 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 1S-35 buvo pranešta apie pradėtą tyrimą, suformuluoti įtarimai dėl galimo pažeidimo, todėl pareiškėjai galėjo numatyti atliekamo tyrimo pobūdį.

Vadovaudamasis KĮ 35 straipsnio 3 dalimi, sutikdamas su atsakovo argumentais, kad visi pareiškėjų veiksmai sudarė vientisą tęstinį pažeidimą, kuris nutrūko 2013 m. kovo 1 d., teismas konstatavo, kad atsakovui 2014 m. gruodžio 4 d. priėmus Nutarimą, senaties terminas nebuvo praleistas.

Pasisakydamas dėl paskirtų baudų, teismas sprendė, kad Taryba, skirdama piniginę baudą už draudžiamą susitarimą UAB „Maxima Lt“, teisėtai įgyvendino diskrecijos teisę, nes baziniam baudos dydžiui apskaičiuoti įtraukė ne tik visas 2012 m. UAB „Mantinga“ produktų mažmeninio pardavimo pajamas, t. y. UAB „Mantinga“ produktų pardavimo pajamas pagal bazinį kainoraštį, bet ir pajamas iš UAB „Mantinga“ gaminių, kuriuos išimtinai pardavinėjo tik UAB „Maxima Lt“, pripažindama šias pajamas netiesioginėmis pajamomis. Apskaičiuodamas bazinį baudos dydį pareiškėjui UAB „Mantinga“, atsakovas pagrįstai tiesioginėmis ir netiesioginėmis pajamomis laikė 2012 m. gautas pajamas iš visų pareiškėjo gaminių pardavimų Lietuvoje užsiimantiems ūkio subjektams, įskaitant ir pajamas, gautas iš privačios etiketės produktų pardavimų UAB „Maxima Lt“.

Teismas nurodė, kad nustatydama baudos dydį už pažeidimo pavojingumą (15 proc. pajamų iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų 2012 m.), Taryba atsižvelgė į tai, jog buvo sudarytas vertikalus susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų palaikymo, pažeidžiantis KĮ 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio reikalavimus, įvertino aplinkybę, kad tokio pobūdžio susitarimai laikomi vienais sunkiausių vertikaliųjų apribojimų, nes draudžiami vien pagal jų tikslą riboti konkurenciją. Tuo pačiu Taryba, nustatydama baudos dydį, įvertino ne tik draudžiamo susitarimo pavojingumą, bet ir jo poveikį konkurencijai, t. y. tinkamai nustatė, kad pareiškėjui UAB „Mantinga“ sudarius draudžiamą susitarimą su didžiausia mažmeninės prekybos įmone Lietuvoje, susitarimo poveikis galėjo lemti konkurencijos ribojimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, atsakovas įvertino ir tyrimo metu nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjai bandė riboti konkurenciją visame pareiškėjo UAB „Mantinga“ produktų mažmeninės prekybos lygmenyje. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko, kad bauda už pažeidimo pavojingumą galėjo sudaryti 15 proc. nagrinėjamų ūkio subjektų 2012 m. pajamų iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų, kas laikytina protingu ir proporcingu baudos dydžiu.

Vadovaudamasis Aprašo 12 punktu, atsakovas pažeidimo trukmę baudos tikslais konstatavo esant 10 metų, todėl Nutarimo 451 pastraipoje nustatytą baudos dydį, t. y. 15 proc. pareiškėjų 2012 m. pajamų iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų, padaugino 10 kartų. Teismas su šiuo dydžiu nesutiko. Atsakovas, Nutarimo 453 pastraipoje nustatydamas pažeidimo trukmę, nurodė, jog pareiškėjų susitarimo pradžia laikytina 2003 m. balandžio 1 d., o SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo pradžia – 2004 m. gegužės 1 d., t. y. Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą diena, tačiau skirdamas baudą pagal Aprašo 12 punktą, šios aplinkybės neįvertino. Atsižvelgęs į tai, teismas nustatė esant pagrindą baudos dydį pagal pažeidimo trukmę mažinti vadovaujantis Aprašo 12 punkte nustatytomis taisyklėmis, kai trumpesnis nei 6 mėnesių laikotarpis laikomas puse metų, ilgesnis už 6 mėnesius, bet trumpesnis už metus laikotarpis laikomas metais, t. y. vieneriais metais. Tokiu būdu, teismas laikė, kad 15 proc. pareiškėjų 2012 m. pajamų iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų nustatytas baudos dydis galėjo būti dauginamas ne 10 kartų, bet 9 kartais.

Aprašo 14 punkte nustatyta, kad siekiant užtikrinti baudų atgrasomąjį poveikį, baudos bazinis dydis didinamas, kai ūkio subjekto pajamos iš nesusijusių su pažeidimu prekių pardavimo sudaro daugiau kaip 95 proc. bendrųjų ūkio subjekto pajamų. Atsakovui nustačius, kad UAB „Maxima Lt“ pardavimų pajamos iš veiklos, nesusijusios su pažeidimu, sudaro daugiau kaip 95 proc. bendrųjų UAB „Maxima Lt“ pajamų, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai, siekdamas atgrasymo ir vadovaudamasis teisingumo, objektyvumo ir proporcingumo principais, Nutarimo 455 pastraipoje UAB „Maxima Lt“ apskaičiuotą bazinį baudos dydį padidino 20 procentais. Taip pat teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad nėra pagrindo konstatuoti esant lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, kurios apibrėžtos KĮ 37 straipsnio 2–3 dalyse, bei požymių, iš kurių galima būtų nustatyti ūkio subjektą, skatinusį daryti pažeidimą, todėl teismas sprendė, kad Aprašo 17 ir 18 punktų nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytos pagrįstai.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo UAB „Mantinga“ pateiktas bendrųjų pajamų vertinimas, t. y., kad UAB „Mantinga“ bendrosios pajamos turėtų būti vertinamos atimant pajamas iš pardavimų UAB „Mantinga“ dukterinei įmonei, nes šios pajamos nėra pardavimai išorės ūkio subjektams ir jas priskirti yra netikslu, prieštarauja KĮ 36 straipsnio 1 daliai, kurioje maksimalus baudos dydis siejamas su bendrosiomis metinėmis pajamomis, o ne vien pardavimo pajamomis. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai maksimalų baudos dydį siejo su pareiškėjo UAB „Mantinga“ bendrosiomis pajamomis 2013 m., nes ir pats pareiškėjas pardavimo dukterinei įmonei pajamas įtraukė į savo finansinės atskaitomybės dokumentus.

Pareiškėjo UAB „Mantinga“ argumentą, esą yra pagrindas taikyti iki 2012 m. sausio 27 d. galiojusias 2004 m. baudų skaičiavimo taisykles dėl per ilgai trukusio tyrimo, teismas atmetė kaip prieštaraujantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatai, pagal kurią individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 822 patvirtintų Lietuvos Respublikos Tarybos nuostatų (toliau – ir Tarybos nuostatai) 2 punktui, pagal kurį Taryba vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Europos Sąjungos teisės aktais, Konkurencijos įstatymu, kitais įstatymais ir Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, šiais nuostatais ir kitais teisės aktais. Kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintos Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklės skiriant baudas negaliojo, atsakovas pagrįstai baudų dydžiui nustatyti taikė Aprašo nuostatas.

Taip pat teismas atmetė pareiškėjo UAB „Mantinga“ argumentus dėl jo sunkios finansinės padėties esant pareigai sumokėti skirtą baudą ir palūkanas, motyvuodamas tuo, kad pagal Konkurencijos įstatymo bei Aprašo nuostatas skiriant baudas į šias aplinkybes neatsižvelgiama. KĮ 35 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė atsakomybę lengvinančia padėtimi laikyti labai sunkią ūkio subjekto finansinę padėtį, tačiau tokių duomenų skiriant baudą nebuvo.

Įvertinęs Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą bei nustatęs, kad skirdamas pareiškėjams baudas atsakovas neatsižvelgė į aplinkybę, jog SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo pradžia yra 2004 m. gegužės 1 d., t. y. Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą diena, teismas sprendė esant pagrindą pareiškėjams skirtas baudas sumažinti vienu dešimtadaliu atsižvelgus į konstatuotą devynių, o ne dešimties metų pažeidimo trukmę. Toks baudų mažinimas, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atitiks protingumo ir proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus, tuo pačiu išlaikys ir atgrasomąjį poveikį, nes pareiškėjai praras nemažą dalį pajamų, kurias uždirbo iš su draudžiamu susitarimu susijusios veiklos.

Teismas konstatavo, kad KĮ 23 straipsnio 5 dalyje nustatyti tyrimo pratęsimo terminai pažeisti nebuvo. Patys pareiškėjai teikdavo prašymus pratęsti įpareigojimų įvykdymo terminus dėl didelio reikalaujamos informacijos kiekio, kuriuos atsakovas tenkindavo. Iš tyrimo metu atsakovo atliktų veiksmų kiekio, surinktos medžiagos apimties teismas turėjo pagrindą konstatuoti tyrimą buvus pakankamai sudėtingą, todėl jo trukmės nepripažino pernelyg ilga. Teismas nesutiko su pareiškėjų argumentais dėl didelės medžiagos, kuri buvo pateikta pareiškėjams 2014 m. rugsėjo 17 d., apimties. Tačiau iš konkurencijos byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad didžiąją tyrimo dalį pareiškėjai naudojosi kvalifikuota teisine pagalba, patys teikė medžiagą ir paaiškinimus, atsakovas tyrimo metu pareiškėjams jų prašymu teikė tyrimo medžiagą, prašomų dokumentų kopijas. Tarybos 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarime Nr. 1S-172 ir jį papildančiame 2011 m. vasario 17 d. nutarime Nr. 1S-35 buvo suformuluoti įtarimai dėl galimo pažeidimo. Atsižvelgęs į tai, teismas preziumavo, kad didžioji dalis tyrimo medžiagos pareiškėjams buvo žinoma. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjai teikė prašymus pratęsti paaiškinimų pateikimo terminą, kuris buvo nustatytas iki 2014 m. spalio 17 d., atsakovas prašymus tenkino iš dalies, pratęsė pareiškėjui UAB „Mantinga“ terminą nuomonei pateikti iki 2014 m. spalio 23 dienos. Pareiškėjai savo nuomonę dėl tyrimo išvadų turėjo galimybę išsakyti ir Tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio, kuris vyko 2014 m. lapkričio 7 d., metu, taip pat iki šio posėdžio turėjo teisę teikti papildomus rašytinius paaiškinimus. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistos pareiškėjų teisės į tinkamą gynybą.

III.

Pareiškėjas UAB „Maxima Lt“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1. Teismas nenagrinėjo daugumos pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų bei juos pagrindžiančios bylos medžiagos, neanalizavo atitinkamą poziciją ginčijančių pareiškėjo argumentų.

2. Nutarime pateikiama bei teismo patvirtinama „žalos teorija“ identifikuoja dvejopo pobūdžio vertikaliuosius ribojimus. Nors nagrinėjami vertikalūs ribojimai skiriasi savo pobūdžiu ir vertinimu, Taryba tam tikrame savo argumentacijos etape ima juos traktuoti kaip vieną susitarimą dėl perpardavimo kainų fiksavimo ir dirbtinai išvengia pareigos vertinti vieno iš inkriminuojamų ribojimų poveikį konkurencijai ir su vienu inkriminuojamu ribojimu susijusius įrodymus priskiria ir kitam inkriminuojamam ribojimui. Nutarimo argumentacija suponuoja išvadą, kad inkriminuojamas pažeidimas yra siejamas su: a) tariamu UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ susitarimu dėl UAB „Mantinga“ produkcijos mažmeninių kainų lygio UAB „Maxima Lt“ parduotuvėse, kildinamu iš 2003 m. sutarties bei b) siekiu įtakoti minimalų UAB „Mantinga“ produkcijos kainų lygį visame mažmeninės prekybos lygmenyje. Pastarasis siekis yra kildinamas iš 2004 m. sutarties nuostatos, suteikiančios UAB „Maxima Lt“ teisę reikalauti geresnės tiekimo kainos, kai konkurentai UAB „Mantinga“ produktus parduoda iš esmės mažesne kaina. Nors šie du inkriminuojamo susitarimo aspektai yra kildinami iš dviejų, skirtingais laikotarpiais sudarytų sutarčių, Taryba analizavo juos kaip vieną vertikalų ribojimą. Pastaroji aplinkybė yra svarbi, nes susitarimai dėl perpardavimo kainų fiksavimo paprastai yra kvalifikuojami kaip turintys tikslą riboti konkurenciją, kas suponuoja poreikio vertinti tokio susitarimo poveikį konkurencijai nebuvimą. Tuo tarpu įvairaus pobūdžio susitarimai dėl geriausios didmeninės kainos paprastai yra traktuojami kaip „poveikio“ susitarimai, t. y. pats tokio susitarimo sudarymo faktas nesuponuoja konkurencijos taisyklių pažeidimo, atitinkamo susitarimo teisėtumas priklauso nuo poveikio vertinimo. Tarybos bei teismo išvados dėl „antrojo“ inkriminuojamo pažeidimo aspekto – tariamo siekio užtikrinti, kad UAB „Mantinga“ produktų bazinės kainos būtų atskaitos taškas ir kitoms mažmeninės prekybos įmonėms, prekiaujančioms UAB „Mantinga“ produktais – yra ne tik neįrodytos, bet ir neaiškios bei prieštaringos. Pripažindama, kad vertikalūs kainų fiksavimo susitarimai tarp UAB „Mantinga“ ir kitų mažmeninės prekybos įmonių nebuvo nustatyti, Taryba teigė, kad siekis primesti UAB „Mantinga“ produktų bazines kainas kitoms mažmeninės prekybos įmonėms buvo dešimt metų įgyvendinamo „plano“ dalis.

3. Nors Taryba įrodinėja ne atskirų epizodų, bet vientiso, nuoseklaus ir ilgalaikio (nuo 2003 iki 2013 m.) antikonkurencinio „plano“ egzistavimą, jos padarytos išvados yra grindžiamos nenuosekliais bei epizodiškais įrodymais, kurių vertinimas nemaža dalimi priklauso nuo jų turinio interpretavimo, t. y. jie nėra akivaizdūs, todėl dalis inkriminuojamo pažeidimo termino nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Net jei Tarybos išvados apie tariamo susitarimo ar „plano“ egzistavimą nuo 2003 m. ir būtų pagrįstos, byloje esantys įrodymai nepagrindžia tokio susitarimo egzistavimo po 2010 m., todėl net ir nustačius pažeidimą, Taryba privalėjo taikyti patraukimo atsakomybėn senatį.

4. UAB „Maxima Lt“ pateikiami kaltinimai už 2003–2010 m. laikotarpį yra grindžiami 2003 m. sutartimi, kuri galiojo tik vienerius metus, ir elektroninio pašto komunikacija, kurios pirmoji žinutė yra 2006 m. birželio mėn. o paskutinioji su UAB „Maxima Lt“ susijusi žinutė yra 2010 m. gegužės mėn. Nė viena iš 2006–2010 m. laikotarpio žinučių nieko nepasako apie tai, kaip šalių santykiai klostėsi 2003–2006 metais. Tarybos pozicija suponuoja, jog „pradiniame“ pažeidimo etape, kada formavosi antikonkurencinis planas, UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ arba nematė poreikio bendrauti, arba tą bendravimą dėl kažkokių priežasčių itin kruopščiai slėpė, o po 2006 m., t. y. trečiaisiais inkriminuojamo pažeidimo metais, šalys kažkodėl prarado budrumą. Be to, staiga kilo poreikis raštu derinti „plano“ įgyvendinimą, nors iki tol kelis metus toks poreikis nebuvo iškilęs. Bylos medžiagos kontekste toks situacijos interpretavimas negali būti traktuojamas kaip pašalinantis bet kokias abejones, nes jis, viena vertus, nėra pagristas įrodymais ir, kita vertus, nėra įtikinamas.

5. Nors Nutarimo išvadose Taryba apibendrintai kalba apie susitarimą dėl minimalaus kainų lygio palaikymo, tačiau pripažįsta, jog tokia apibendrinanti išvada apie „plano“ pobūdį turi nemažai išimčių. Taryba taip ir nepateikia įtikinamo paaiškinimo, kaip toks sudėtingas „planas“ galėjo būti įgyvendinamas be jokios bent kiek kompromituojančios komunikacijos.

6. Nutarime nurodoma 2006–2010 m. laikotarpio elektroninio pašto korespondencija nėra pakankama tam, kad įrodytų antikonkurencinio susitarimo ar „plano“ egzistavimą bei jo tęstinumą. Taryba UAB „Maxima Lt“ inkriminuoja perpardavimo kainų fiksavimą net neanalizuodama faktinių kainų, kurias taikė pareiškėjas. Atsižvelgus į tai, kad elektroninės komunikacijos žinutės, kuriomis remiasi Taryba, yra epizodiškos ir turinio bei konteksto prasme yra mažų mažiausiai nevienareikšmės, UAB „Maxima Lt“ inkriminuojamas pažeidimas negalėjo būti įrodinėjamas nevertinant pačių kainų.

7. Nors UAB „Maxima Lt“ ir Tarybos pozicija dėl elektroninės komunikacijos turinio ir pobūdžio skiriasi iš esmės, faktas yra tai, kad šių įrodymų yra itin mažai (ypač turint omenyje jais grindžiamą pakankamai ilgą septynerių metų laikotarpį). Be to, šie įrodymai, vertinant juos kaip visumą, yra arba prieštaringi, arba nesuponuojantys galutinės išvados dėl jų turinio bei paliekantys tai interpretavimui, arba nevienareikšmiai, arba teisiškai nereikšmingi, nėra nė vienos korespondencijos žinutės, kuri indikuotų, jog toks susirašinėjimas vyksta sistemingo „plano“ ar anksčiau pasiekto susitarimo kontekste. Todėl objektyviai neįmanoma įvertinti, ką reiškia atitinkama komunikacija, neįvertinus to, kas po šios komunikacijos vyko su joje aptariamų produktų kainomis. Tuo labiau, kad nė vienas iš šių įrodymų nieko nepasako apie bendrą UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ santykių kontekstą, iš kurio būtų galima spręsti apie tęstinio susitarimo ar „plano“ egzistavimą.

8. „Oxera Consulting“ išanalizavo konkrečių UAB „Mantinga“ prekių, kurios buvo 2009–2010 m. tarp įmonių vykusio susirašinėjimo objektu, kainas. Bendra kainų analizė parodė, kad ne mažiau nei 75 proc. UAB „Mantinga“ produktų, kuriais prekiaujama bent keliuose mažmeninės prekybos tinkluose, buvo parduota žemesnėmis mažmeninėmis kainomis nei UAB „Mantinga“ bazinės kainos. Tuo tarpu kiek tai susiję su konkrečiomis elektroninio pašto žinutėmis, „Oxera Consulting“ analizė parodė, jog daugeliu atveju pardavimo kaina ir bazinė kaina taip pat nesutapdavo. Kai kuriais atvejais UAB „Maxima Lt“ ir toliau pardavinėdavo prekes žemesnėmis nei bazinės kainomis, nors atitinkamoje korespondencijoje būdavo diskutuojama būtent dėl pardavimų ne žemesnėmis nei bazinės kainos. Ši analizė yra vienintelis konkretus įrodymas, susiejantis elektroninio pašto korespondenciją su situacija lentynose. Ji paneigia atsakovo vystomą teoriją apie bendro, visa apimančio „plano“ susieti „lentynos“ kainas ir bazines kainas egzistavimą. Realus UAB „Maxima Lt“ elgesys rodo, kad tarp šalių buvę kontaktai yra rekomendacinio pobūdžio.

9. Tarybos 2012–2013 m. kainų analizė kaip įrodymas yra niekinė. Tarybos atliktas kainų palyginimas yra nekorektiškas, nes analizės tikslais nebuvo naudojami duomenys apie realias mažmenines kainas: Taryba analizavo tik vadinamąsias „reguliarias“ „lentynos“ kainas, į kurias, kaip pripažįsta pati Taryba, nėra įtrauktos akcijos ir nuolaidos. Tai reiškia, jog Tarybos kainų palyginimas neapėmė visų faktinių vartotojų mokėtų „lentynos“ kainų. Tai yra esminis trūkumas, nes reikšminga UAB „Maxima Lt“ tinkle parduodamų UAB „Mantinga“ produktų dalis yra parduodama kitokiomis nei bazinės (paprastai mažesnėmis) kainomis. Dėl to Tarybos kainų analizė išimtinai dėl neteisingo analizės objekto negali pagrįsti UAB „Maxima Lt“ inkriminuojamų kaltinimų – neįmanoma įvertinti UAB „Mantinga“ bazinių kainų įtakos UAB „Maxima Lt“ „lentynos“ kainoms nevertinant realių kainų, t. y. kainų, už kurias buvo parduodama UAB „Mantinga“ produkcija.

10. Tarybos analizė yra nereprezentatyvi. Taryba pasirinko tik vienerių metų laikotarpį, kas yra nepakankama padaryti išvadai apie ilgą laiką trukusį pažeidimą, o atliekant tokią pačią analize, tik už ilgesnį periodą, gaunami iš esmės skirtingi rezultatai. Tarybos analizė apėmė tik devynis produktus, sudarančius santykinai nedidelę dalį (apie 21 proc.) UAB „Mantinga“ pardavimų bei 1 / 10 to UAB „Mantinga“ asortimento, kuriuo prekiauja UAB „Maxima Lt“. Dalis analizės duomenų kelia abejonių savo patikimumu. Taryba analizės tikslais naudojo patikrinimo UAB „Mantinga“ patalpose metu paimtus duomenis, nepatikrinusi jų teisingumo.

11. Kainų analizės pagrindu daromas išvadas paneigia kiti atsakovo surinkti duomenys. Atsakovas nepaaiškino, kodėl kainų analizės tikslais jis atrinko vieną iš daugelio UAB „Mantinga“ patalpose rastų kainų stebėsenos dokumentų. Patikrinimo metu buvo paimta daugiau analogiškų kainų stebėsenos dokumentų, kuriuose esantys duomenys parodo didesnius tų pačių „reguliarių“ ir bazinių kainų neatitikimus. Todėl įrodymai, neva pagrindžiantys inkriminuojamą pažeidimą bei jo laikotarpį, neatitinka tokio pobūdžio įrodymams taikomo standarto.

12. Tarybos žalos teorija nepaaiškina, kaip prielaida apie susitarimą susieti mažmenines perpardavimo kainas su UAB „Mantinga“ bazinėmis kainomis derinasi su aplinkybe, jog 2009–2013 m. UAB „Maxima Lt“ parduotuvėse žemiau bazinės kainos parduotų UAB „Mantinga“ produktų dalis skirtingais metais svyravo nuo 48 iki 81 proc., o bendra žemiau bazinių kainų parduotų UAB „Mantinga“ produktų dalis buvo net 63 proc. Aiškumo nesuteikia ir Tarybos paaiškinimas, jog įrodinėdama perpardavimo kainų fiksavimą ji turėjo omenyje susitarimą tik dėl „reguliarių“ „lentynos“ kainų. Jeigu toks didelis neatitikimas tarp UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir faktinio mažmeninių kainų lygio yra paaiškinamas vien tuo, jog UAB „Mantinga“ tiektos prekės dažnai būdavo parduodamos ne „reguliariomis“ kainomis, kyla klausimas: kokia prasmė yra tartis dėl „reguliarių“ kainų fiksavimo UAB „Mantinga“ taikomų bazinių kainų lygmenyje, kai reikšminga dalis UAB „Mantinga“ tiektų prekių bet kokiu atveju UAB „Maxima Lt“ tinkle parduodamos kitomis nei bazinės kainos? Akivaizdu, kad mažmeninių kainų lygio fiksavimas negali duoti norimo efekto tuo atveju, jeigu fiksuojamas tik santykinai nedidelės dalies parduodamų prekių lygis, ypač, kai kalbama apie neva dešimt metų įgyvendinamą „planą“. Tokiame kontekste kyla ir bendresnio pobūdžio klausimas: kokia prasmė UAB „Maxima Lt“ siekti „primesti“ neva su „reguliariomis“ sutampančias UAB „Mantinga“ bazines kainas kitoms mažmeninės prekybos įmonėms, kai reali konkurencija vyksta ir kitame, „faktinių“ kainų lygmenyje? Nutarimas į šiuos klausimus neatsako. Todėl Tarybos pateiktas paaiškinimas apie tai, kaip „veikia“ UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ inkriminuojamas antikonkurencinis susitarimas („planas“), yra nesuderinamas su tomis paskatomis, kuriomis, anot Tarybos, turėtų vadovautis šie ūkio subjektai.

13. Aplinkybes, kurios išryškina Tarybos įrodinėjamos žalos teorijos nenuoseklumą, patvirtina UAB „Maxima Lt“ pasitelktų ekonominių konsultantų „Oxera Consulting“ išvados. „Oxera Consulting“ analizė parodė, jog, priešingai nė teigia atsakovas, dauguma prekių buvo parduodamos žemesne nei bazinė kaina, kas atspindi rekomenduojamą kontaktų dėl kainų pobūdį. „Oxera Consulting“ savo išvadose atkreipė dėmesį ir į tai, jog vertikalūs santykiai skiriasi nuo horizontalių būtent tuo, kad pirkėjui ir pardavėjui nėra draudžiama kalbėti apie kainas, tuo labiau, kad abi šalys turi bendrą interesą – parduoti kuo daugiau.

14. Pažeista UAB „Maxima Lt“ teisė į gynybą ir teisingą teismą neleidžiant susipažinti su visa gynybai reikšminga tyrimo bylos medžiaga. Atsakovas turėjo pareigą patikrinti, ar prašoma apsaugoti informacija atitinka komercinės paslapties sąlygas, tačiau tokio vertinimo neatliko, todėl be teisinio pagrindo buvo apribota UAB „Maxima Lt“ teisė susipažinti su bylos medžiaga. Net ir nustačius, kad tam tikra informacija sudaro trečiųjų asmenų komercinę paslaptį, UAB „Maxima Lt“ turėjo būti pateikti informatyvūs tokių dokumentų išrašai be komercinių paslapčių, iš kurių UAB „Maxima Lt“ būtų galėjusi suvokti įslaptintos informacijos pobūdį ir apimtį. Teisme UAB „Maxima Lt“ leista susipažinti tik su 14 bylos tomų iš 70, pateiktų teismui.

15. Taryba pažeidė UAB „Maxima Lt“ teisę į gynybą ir teisingą teismą Nutarime remdamasi išvadomis, dėl kurių UAB „Maxima Lt“ nebuvo suteikta galimybė duoti paaiškinimus. Nors Taryba, priimdama nutarimą dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo, neprivalo perrašyti pranešimo apie atliktą tyrimą ir jai nėra draudžiama pakeisti šiame jos administracijos parengtame pranešime pateiktų išvadų dėl faktinių ir teisinių aplinkybių kvalifikavimo, tačiau atlikdama šiuos veiksmus Taryba turi nenuginčijamą pareigą remtis pranešime apie atliktą tyrimą nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis bei konkrečiais juos patvirtinančiais įrodymais, dėl kurių pažeidimu kaltinamoms šalims privalo būti suteikta galimybė pasisakyti. Šios pareigos Taryba nesilaikė, todėl priimant Nutarimą buvo pažeista KĮ 30 straipsnio 3 dalis.

16. Pažeista UAB „Maxima Lt“ teisė į gynybą ir teisingą teismą Nutarime suformuluojant neaiškius, nekonkrečius ir prieštaringus kaltinimus. Nutarimu Taryba pritaikė konkrečias baudžiamojo pobūdžio sankcijas UAB „Maxima Lt“ už tariamą siekį sudaryti susitarimus su kitais mažmeninės prekybos tinklais per tiekėją – UAB „Mantinga“, nors jokių tai pagrindžiančių įrodymų nebuvo surinkta.

17. Atsisakydamas priimti 2014 m. gruodžio 22 d. pateiktą pradinį UAB „Maxima Lt“ skundą, remiantis tokiais motyvais, kaip skundo apimtis, turinio, išnašų, struktūrinių dalių egzistavimas, teismas pažeidė UAB „Maxima Lt“ teisę į gynybą ir teisingą teismą, nes dėl tokių teismo veiksmų UAB „Maxima Lt“ privalėjo trumpinti pateiktą skundą, performuluoti bei atsisakyti dalies argumentų, taip apribojant UAB „Maxima Lt“ teisę išsamiai pasisakyti dėl visų jai pateiktų kaltinimų.

18. UAB „Maxima Lt“ atžvilgiu vykdytos administracinės procedūros metu taip pat buvo pažeistos esminės procesinės įrodinėjimo taisyklės. Konkretūs šių taisyklių pažeidimai pasireiškė: a) tariamo konkurencijos teisės pažeidimo egzistavimą grindžiant prielaidomis, o ne objektyvių įrodymų visetu; b) Tarybai ir pirmosios instancijos teismui pažeidžiant vienodo įrodymų vertinimo principą; c) Nutarime pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančius teiginius. Nuosekli Nutarimo analizė leidžia pagrįstai konstatuoti, kad jame pateikiama nemažai neobjektyvių, tikrovės neatitinkančių teiginių, todėl priimtas Nutarimas negali būti laikomas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

19. Neįrodytas poveikio prekybai tarp valstybių narių egzistavimas, todėl šioje byloje negalėjo būti konstatuojamas SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas: a) SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymas šioje byloje neatitinka šios teisės normos tikslų ir taikymo sąlygų; b) nėra faktinių pagrindų šios teisės normos taikymui, nes nenustatytas net teorinis susitarimo poveikis importui ar eksportui; c) nepagrįstai remiamasi Europos Komisijos gairių dėl SESV 101–102 straipsniuose vartojamos sąvokos „poveikis prekybai“ 78 punktu, nes jis taikomas tik vertinant horizontalius, bet ne vertikalius susitarimus; d) minėtos gairės nesudaro pagrindo preziumuoti, kad vertikalus susitarimas, apimantis vienos valstybės teritoriją, visais be išimties atvejais (įskaitant ir šį) daro poveikį prekybai tarp šalių narių. Toks poveikis turi būti įrodytas, o įrodinėjimo pareiga tenka Tarybai; e) Taryba netyrė realaus susitarimo poveikio prekybai tarp šalių narių, taip pat nevertino susitarimo poveikio reikšmingumo, nors SESV 101 straipsnio 1 dalis taikoma tik tuo atveju, jei susitarimas reikšmingai paveikia prekybą tarp šalių narių.

20. Byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad buvo neteisingai nustatyta pažeidimo trukmė. Nėra jokių įtikinančių įrodymų, kad pažeidimas tęsėsi ir po 2010 m. gegužės 26 d., todėl įtariamo pažeidimo atžvilgiu taikytinas 3 metų senaties terminas, kuris jau yra suėjęs, ir UAB „Maxima Lt“ negali būti traukiama atsakomybėn, jai negali būti pritaikytos ekonominės sankcijos.

21. Tinkamai neįvertintos aplinkybės, susijusios su UAB „Maxima Lt“ skirtos baudos dydžio apskaičiavimu: a) neteisingai nustatytas pardavimų vertės dydis, į jį įtraukiant, pvz., pajamas iš privačios etiketės produktų; b) neteisingai apskaičiuota pažeidimo trukmė ir atitinkamai taikytas neteisingas koeficientas; c) nebuvo įvertintas pateikiamų kaltinimų pobūdis, naujumas ir kaltės forma, kurie suponuoja tik simbolinį atsakomybės taikymą; d) nebuvo įvertinta tai, kad pažeidimas nesukėlė jokių neigiamų padarinių, priešingai, atliktas nepriklausomas ekonominis vertinimas parodė, jog UAB „Maxima Lt“ veikė konkurencingomis kainomis ir vartotojai faktiškai mokėjo kainas, kurios daugeliu atveju buvo mažesnės nei bazinės kainos; e) neteisingai įvertintas ir nepagrįstai apskaičiuotas baudos už pažeidimo pavojingumą dydis, į vertinimo procesą įtraukiant prielaidas ir neįrodytus kaltinimus, taip pat neįvertinant besikeičiančio požiūrio į vertikaliuosius perpardavimo kainų susitarimus bei aplinkybes, jog susitarimas nedarė jokio poveikio prekybai tarp valstybių narių; f) per ilga tyrimo trukmė ir Tarybos delsimas veikti, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, sudaro savarankišką pagrindą mažinti paskirtą baudą.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ apeliaciniame skunde prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą ir UAB „Mantinga“ skundą patenkinti visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai pripažino pakankamais Tarybos pateiktus fragmentiškus, neišsamius ir prieštaringus įrodymus pagrįsti UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ sudarytą draudžiamą kainų fiksavimo susitarimą. Taryba pripažino, kad įrodymus vertino ir interpretavo subjektyviai, tuo tarpu pareiškėjai teismui pateikė objektyvius įrodymus, kurie iš esmės paneigė Tarybos padarytas prielaidas.

2. Išanalizavus Tarybos naudojamus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek ir jų visumą, yra akivaizdu, kad visu analizuotu laikotarpiu (po 2004 m. balandžio 1 d.) nebuvo UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ valios sutapimo dėl UAB „Mantinga“ prekių mažmeninių kainų nustatymo UAB „Maxima Lt“ prekybos tinkle (išreikšto bet kokia forma). Pareiškėjai neginčijo, kad 2003 m. sutartis įtvirtino konkurencijos teisės prasme draudžiamą susitarimą, tačiau po to, kai ši sutartis nustojo galioti, t. y. nuo 2004 m. balandžio 1 d., nebuvo jokio pagrindo laikyti, jog šalys toliau derino savo valią dėl elgesio, kuris turėtų būti vertinamas kritiškai konkurencijos teisės prasme.

3. Taryba 2003 m. sutartį nepagrįstai naudojo vertindama visus vėlesnius įrodymus, kurie atsirado gerokai vėliau nei baigė galioti 2003 m. sutartis, o tokie įrodymai objektyviai negalėjo pagrįsti vieno tęstinio pažeidimo egzistavimo. Teismas nepagrįstai sutiko su tokiu tariamo dešimt metų trukusio draudžiamo kainų fiksavimo susitarimo įrodymų interpretavimo metodu. Pareiškėjas UAB „Mantinga“ atkreipė dėmesį, kad jis pats Tarybai pateikė aptariamą 2003 m. sutartį. Ši aplinkybė rodo, jog šiai sutarčiai pasibaigus, iš esmės pasikeitė šalių bendradarbiavimo praktika.

4. Taryba yra pripažinusi, kad jokios kitos mažmeninės prekybos įmonės nedalyvavo draudžiamuose susitarimuose su UAB „Mantinga“, o teismas nevertino pareiškėjų argumentų, susijusių su kitais mažmeninės prekybos tinklais, kita vertus, teismas konstatavo, kad 2004 m. sutarties nuostata parodo UAB „Mantinga“ „paskatas vengti produktų mažmeninių kainų konkurencijos“. Pareiškėjo nuomone, tokia teismo išvada nepagrindžia to, jog 2004 m. sutartimi buvo įtvirtintas ar tęsiamas UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ draudžiamas susitarimas. Teismas nepasisakė, kaip ši sutartis ar konkreti jos nuostata, t. y. UAB „Mantinga“ įsipareigojimas UAB „Maxima Lt“ suteikti papildomą tiekimo kainų nuolaidą, įrodo tarp UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ 2003 m. sudaryto draudžiamo susitarimo dėl minimalių kainų nustatymo tąsą po 2003 m. tiekimo sutarties galiojimo pabaigos.

5. Aplinkybė, jog UAB „Mantinga“ naudojo visiems pirkėjams vieningą produktų kainoraštį, negali objektyviai būti laikoma draudžiamo susitarimo tarp UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ dėl mažmeninių kainų nustatymo įrodymu. Taryba nelaikė, kad UAB „Mantinga“ naudota bazinių kainų kategorija, t. y. aplinkybė, jog UAB „Mantinga“ tirtu laikotarpiu naudojo bazinius savo prekių kainininkus, kurie buvo taikomi visiems potencialiems UAB „Mantinga“ prekių pirkėjams, pažeidė konkurencijos teisės reikalavimus bei kad bazinės kainos, kurios buvo taikomos ne tik UAB „Maxima Lt“ tinklui, bet ir kitiems Tarybos tirtiems mažmeninės prekybos tinklams, kaip nors būtų įrodžiusios draudžiamų susitarimų su šiais tinklais egzistavimą.

6. Teismas nevertino labai reikšmingos aplinkybės, kad 2004 ir 2005 m. sutartyse buvo įtvirtinta taip vadinama „palankiausiai vertinamo kliento nuostata“. Ši nuostata įtvirtino mažmeninės prekybos tinklo siekį įsigyti UAB „Mantinga“ prekes geriausiomis sąlygomis. 2007 m. pradžioje Taryba turėjo informaciją apie tai, kad didžiųjų prekybos tinklų sutartyse su tiekėjais yra numatyta tokia nuostata, Taryba padarė išvadą, kad tokios nuostatos nelaikytinos vertikaliu konkurencijos apribojimu ir juo labiau perpardavimo kainų palaikymo susitarimu. Atsižvelgus į tai, teismas nepagrįstai laikė, kad iš esmės savo turiniu bei tikslu kitokia nuostata dėl geriausių tiekimo sąlygų suteikimo turėtų būti prilyginama susitarimui dėl minimalių mažmeninių kainų nustatymo.

7. Teismas nepagrįstai ignoravo byloje esančius objektyvius įrodymus, paaiškinančius elektroninio susirašinėjimo turinį, pavyzdžiui, lingvisto išvadą, taip pat faktinius duomenis apie Tarybos naudojamo elektroninio susirašinėjimo metu buvusius bazinių kainų ir „lentynos“ kainų skirtumus, kurie iš esmės paneigė nepagrįstas teismo išdėstytas prielaidas dėl bazinių kainų ir mažmeninių kainų kategorijų tapatumo. Teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad, įsigaliojus 2010 m. sutarčiai, nebuvo nė vieno atvejo, kada UAB „Mantinga“ darbuotojai UAB „Maxima Lt“ darbuotojams kokiu nors būdu komunikuotų bazines kainas. Teismo sprendime nurodytų elektroninių laiškų turinys niekaip nepagrindė draudžiamo susitarimo tarp UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ palaikymo.

8. Teismas atsižvelgė ir į 2011 m. gruodžio 7 d. UAB „Mantinga“ vidinį elektroninį laišką. Toks elektroninis laiškas nepagrįstai naudojamas kaip tariamo draudžiamo susitarimo tarp UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ įrodymas, nes tai nėra UAB „Mantinga“ elektroninis susirašinėjimas su UAB „Maxima Lt“, o jo turinys niekaip nesusijęs nei su UAB „Maxima Lt“, nei su kitais mažmeninės prekybos tinklais, bet susijęs su vadinamaisiais Horeca klientais, kurie net nebuvo Tarybos tyrimo objektu ir su kuriais šioje byloje nagrinėjamas tariamas susitarimas nėra susijęs.

9. Teismas nevertino, ar nagrinėjamu atveju buvo naudojama rekomenduojamų kainų praktika, ar ne, o tik pasisakė, kad kainų rekomendacijos gali būti vertinamos kaip pažeidžiančios konkurencijos teisės reikalavimus. Tokia teismo pozicija yra nesuderinama su Lietuvos ir Europos Sąjungos konkurencijos teisės teorija ir praktika, nes visuotinai yra pripažįstama, kad nekonkuruojančių ūkio subjektų kainų rekomendacijos yra leidžiamos konkurencijos teisės.

10. Atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl rekomendacinių kainų praktikos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nes visos nutartys, kuriomis vadovavosi teismas, buvo priimtos horizontalių draudžiamų susitarimų bylose, todėl jos nepagrindžia teismo pozicijos dėl rekomenduojamų kainų praktikos neteisėtumo.

11. Teismas privalėjo tinkamai įvertinti šalių pateiktus argumentus ir išanalizuoti, ar UAB „Mantinga“ nespaudė ar neskatino UAB „Maxima Lt“ tinklo laikytis jos teikiamų rekomendacijų, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas pateikdavo mažmeninių kainų rekomendacijas tik išimtiniais atvejais, esant poreikiui, todėl elektroniniai laiškai neįrodo egzistavus rekomendacijų teikimo sistemos ar praktikos, o parodo tik atskirus, individualius atvejus.

12. Teismas neanalizavo faktinės bazinių kainų ir mažmeninių kainų sutapties Tarybos naudojamų elektroninių laiškų atvejais, nors tai buvo viena reikšmingiausių aplinkybių, galėjusių patvirtinti arba paneigti Tarybos prielaidas dėl draudžiamo minimalių kainų nustatyto susitarimo palaikymo tuo laikotarpiu, kuriuo Taryba remiasi vien tik elektroniniu susirašinėjimu. UAB „Mantinga“ skunde pateikė išsamią informaciją apie tai, kaip elektroninio susirašinėjimo atveju skyrėsi UAB „Mantinga“ bazinės kainos ir UAB „Maxima Lt“ nustatytos mažmeninės kainos.

13. Pareiškėjas nesutiko su teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju Tarybos naudojamas elektroninis susirašinėjimas įrodė tai, jog tarp UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ buvo suderinta valia atlikti draudžiamą veiksmą ir nustatyti minimalias ar kartais fiksuotas UAB „Mantinga“ produktų mažmenines kainas UAB „Maxima Lt“ tinkle.

14. Tarybos atlikta 2012–2013 metų kainų sutapties analizė neišsami ir nepakankama tam, kad būtų galima konstatuoti draudžiamo susitarimo egzistavimą atsakovo analizuotu laikotarpiu. Atsakovo pasirinkta UAB „Mantinga“ gaminių atrankos metodika buvo netinkama, o analizei pasirinkti produktai ir jų kainų analizė nereprezentatyvūs.

15. Atlikusi abejotino patikimumo produktų kainų palyginimo analizę Taryba nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą UAB „Mantinga“. Siekdama patikrinti Tarybos padarytos ekonominės analizės patikimumą, UAB „Mantinga“ privalėjo savo resursais per labai trumpą laiką išanalizuoti labai didelės apimties informaciją bei atlikti papildomą analizę. Savo ruožtu Taryba, kuri turėjo pareigą įrodyti pažeidimo egzistavimą ir galimybę pati atlikti objektyvią bei išsamią analizę (nes turėjo visus reikiamus duomenis arba galėjo juos gauti papildomai iš ūkio subjektų), to nepadarė.

16. Teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad iš UAB „Mantinga“ atliktos 2009–2010 m. kainų sutapčių analizės yra akivaizdu, jog UAB „Maxima Lt“ savarankiškai priimdavo savo mažmeninės kainodaros sprendimus, kas iš esmės ir visa apimtimi paneigė Tarybos išvadas apie tariamo susitarimo egzistavimą 2009–2010 metais.

17. Tiek 2009–2010 m. kainų sutapties analizė, tiek Tarybos bei UAB „Mantinga“ atliktų devynių produktų kainų sutapties analizė patvirtina, kad Tarybos produktų atranka analizei remiantis „apyvartos reikšmingumo“ principu nebuvo tinkama, nes reikšmingą apyvartos dalį sudarantys produktų kainų lyginamosios analizės rezultatai buvo absoliučiai priešingi, o 2009–2010 m. UAB „Mantinga“ produktų kainų analizė rodo, jog kainų sutapimų ir nesutapimų gali pasitaikyti bet kokiam UAB „Mantinga“ produktui, nepriklausomai nuo jo generuojamos apyvartos.

18. Teismas nepagrįstai pripažino, kad tariamu draudžiamu susitarimu buvo pažeistas ne tik Konkurencijos įstatymas, bet ir SESV reikalavimai. Šiuo atveju nebuvo tinkamai nustatyta, kad pareiškėjų veiksmai galėjo daryti reikšmingą poveikį prekybai tarp valstybių narių, todėl teismas nepagrįstai patvirtino buvus SEVS 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Susitarimas, apimantis net ir visą valstybę narę, gali nedaryti poveikio ar reikšmingo poveikio prekybai tarp valstybių narių. Šią išvadą patvirtina Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (sujungtos bylos C-215/96, C-216/96 Carlo Bagnasco and Others v Banca Popolare di Novara soc. coop. arl. (BNP) and Cassa di Risparmio di Genova e Imperia SpA (Carige)). Be to, tariamo susitarimo poveikis konkurencijai neapėmė visos Lietuvos Respublikos teritorijos, nes tariamas susitarimas buvo sudarytas tik tarp UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“, o ne tarp visų mažmeninės prekybos įmonių (prekybos tinklų, kitų mažmenine prekyba užsiimančių ūkio subjektų), todėl neapėmė visos atitinkamos rinkos. Taip pat nepagrįstai buvo remtasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1301/2012, nes skiriasi bylų ratio decidendi.

19. Taryba neįrodė tariamo susitarimo buvimo po 2003 m. tiekimo sutarties galiojimo pasibaigimo, t. y. po 2004 m. balandžio 1 d., o 2004 m. balandžio 1 d. galiojusio KĮ 40 straipsnio 3 dalis numatė 3 metų senaties terminą, kuriam suėjus, sankcijų taikymas ūkio subjektams nebuvo galimas. Šį senaties terminą skaičiuojant nuo 2004 m. balandžio 1 d., senaties terminas suėjo dar 2007 m. balandžio 1 d., taigi, daugiau nei prieš trejus metus iki to laiko, kada Taryba pradėjo tyrimą, todėl jokios KĮ 40 straipsnyje (šiuo metu – 36 str.) numatytos sankcijos už 2004 m. pasibaigusį pažeidimą UAB „Mantinga“ negalėjo būti taikomos.

20. Net jeigu pirmosios instancijos teismas dėl kokių nors priežasčių būtų laikęs, kad tariamas UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ draudžiamas susitarimas buvo tęsiamas ir po 2004 m. balandžio 1 d., nebuvo jokio teisinio ir faktinio pagrindo teigti, jog tariamas susitarimas buvo tęsiamas po paskutinio Tarybos naudojamo UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ elektroninio susirašinėjimo, t. y. 2010 m. gegužės 26 d. 2010 m. gegužės 27 d. galiojusio KĮ 40 straipsnio 3 dalies redakcija taip pat numatė 3 metų senaties terminą, kuriam suėjus sankcijų taikymas ūkio subjektams nebuvo galimas. Todėl senaties terminas bet kokiu atveju suėjo dar iki Nutarimo pridėmimo dienos.

21. Taryba, tyrimo metu supratusi, kad dėl užsitęsusio tyrimo gali sueiti ar jau net suėjo Konkurencijos įstatymo numatytas senaties terminas, todėl nebebus galimybės UAB „Mantinga“ paskirti baudos, ėmėsi papildomų priemonių tam, kad „nutolintų“ senaties termino taikymą ir 2013 m. lapkričio 26 d. (praėjus daugiau nei trims metams nuo tyrimo pradžios ir pirmojo patikrinimo) atliko antrą patikrinimą UAB „Mantinga“ patalpose.

22. Teismas neteisingai aiškino „bendrųjų pajamų“ sąvoką, todėl neteisingai apskaičiavo maksimalų baudos dydį. Teisingai aiškinant ir taikant KĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtiną teisės normą, skaičiuojant maksimalų baudos dydį atsižvelgiama tik į ūkio subjekto bendrąsias pardavimo pajamas, kurios atsispindi ūkio subjekto pelno (nuostolio) ataskaitos pirmoje eilutėje „I. Pardavimo pajamos“, ir neatsižvelgiama į kitas pelno (nuostolio) ataskaitos eilutes, t. y. šeštą „VI. Kita veikla“ ar septintą „VII. Finansinė ir investicinė veikla“ eilutes. Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šiuo klausimu (2011 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-294/2011).

23. Teismas neteisingai aiškino ir taikė KĮ 37 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl nepagrįstai labai sunkios UAB „Mantinga“ finansinės padėties, esant pareigai sumokėti paskirtą baudą ir palūkanas, nevertino kaip lengvinančios aplinkybės, dėl kurios paskirta bauda turėtų būti mažinama. Ūkio subjekto finansinė padėtis kaip lengvinanti aplinkybė (KĮ 37 str. 2 d.) negali būti aiškinama taip siaurai, kaip ją aiškino pirmosios instancijos teismas, ir skiriant baudą Taryba privalėjo atsižvelgti į ūkio subjekto finansinę padėtį. Priešingas aiškinimas pažeistų baudos skyrimo tikslus, bendruosius teisės principus ir sudarytų galimybes paskirti aiškiai neproporcingas sankcijas, kaip tai buvo padaryta nagrinėjamu atveju, sukeliančias ypač neigiamus socialinius ir ekonominius padarinius, tarp jų ir konkurencijai atitinkamoje rinkoje. Toks KĮ 37 straipsnio 2 dalies aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šiuo klausimu (administracinė byla Nr. A502-2256/2011).

24. Paskirtos baudos neadekvatumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad bendra per visą veiklos laikotarpį (1995–2014 m.) UAB „Mantinga“ gauto pelno suma yra mažesnė nei ginčijamu Nutarimu jai paskirta bauda. UAB „Mantinga“ ir jos dukterinėje įmonėje dirba daugiau nei 1 200 darbuotojų, ir tai yra didžiausias darbdavys iš verslo įmonių Marijampolės mieste. Nutrūkus UAB „Mantinga“ veiklai, visi darbuotojai netektų darbo vietų ir tai sukeltų labai neigiamus socialinius padarinius regione. Be to, nutrūkus UAB „Mantinga“ veiklai, ženkliai sumažėtų konkurencija rinkoje, kurioje veikia UAB „Mantinga“, t. y. duonos ir kitų duonos gaminių, paruoštų vartojimui (atvėsintų) maisto gaminių ir šaldytų maisto gaminių rinkoje.

25. Teisingai aiškinant ir taikant KĮ 37 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, kad ūkio subjekto atsakomybę lengvinančia aplinkybe inter alia laikoma labai sunki ūkio subjekto finansinė padėtis, remiantis KĮ 37 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Aprašo 17 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika ir atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, kad baudos skyrimo metu (2014 m. gruodžio 4 d.) UAB „Mantinga“ finansinė padėtis, esant pareigai mokėti paskirtą baudą, buvo labai sunki, Tarybos apskaičiuotas UAB „Mantinga“ bazinis baudos dydis turėjo būti sumažintas 50 proc. ir skirta ne didesnė nei 159 000 Eur bauda.

26. Teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti tyrimo trukmę pernelyg ilga ir tuo pagrindu sumažinti UAB „Mantinga“ paskirtą baudą. Vilniaus apygardos administracinis teismas yra pripažinęs, kad tyrimas Konkurencijos taryboje, trukęs 3 metus, buvo per ilgos trukmės, dėl ko pažeidimą padariusiems ūkio subjektams sumažino paskirtą baudą, tuo tarpu nagrinėjamu atveju tyrimas truko net keturis metus (nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn.), nors pagrindiniai duomenys ir įrodymai apie tariamą pažeidimą buvo surinkti dar tyrimo pradžioje 2010 metais.

27. Teismas iš esmės neanalizavo ir nevertino Tarybos nutarimų pratęsti tyrimą motyvų pagrįstumo. Taryba, pratęsdama tyrimą remdamasi analogiškais motyvais, piktnaudžiavo savo įgaliojimais bei peržengė diskrecijos ribas. Tai patvirtina faktas, kad didžiausia įrodymų dalis buvo surinkta 2010 m. įvykusių pirmųjų patikrinimų UAB „Mantinga“ bei UAB „Maxima Lt“ patalpose metu. Taryba tyrimo terminą pratęsė net tris kartus po 2013 m. lapkričio 26 d. atlikto pakartotinio patikrinimo, kurio metu buvo surinkti didelės reikšmės neturintys duomenys. Pareiškėjo nuomone, net jeigu tyrimo nebuvo įmanoma užbaigti iki 2012 m., jis galėjo būti baigtas vėliausiai 2013 metais.

33. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė pažeidimo trukmę, todėl, vadovaujantis Aprašo 12 punktu, pagal Aprašo 9–11 punktų nuostatas apskaičiuota suma turėtų būti dauginama ne iš 9 ar 10, o iš tinkamai nustatytos pažeidimo trukmės, t. y. 1 arba 7,5.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, kad nesant pagrindo taikyti ir pripažinti SESV 101 straipsnio pažeidimo, yra pagrindas persvarstyti paskirtų baudų dydžius juos sumažinant (administracinė byla Nr. A502-34/2009).

Atsakovas Taryba nesutiko su pareiškėjų apeliaciniais skundais ir prašė juos atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:

1. Pareiškėjų argumentai paremti atsietu nuo kitų aplinkybių sutarčių nuostatų aiškinimu ir taikymu, elektroninio susirašinėjimo ar kitų dokumentų ir faktinių aplinkybių alternatyviais paaiškinimais negali būti vertinami kaip paneigiantys Tarybos išvadas.

2. Nors po 2003 m. sutarties galiojimo pasibaigimo kitos pareiškėjų tiekimo sutartys tiesiogiai neįtvirtino minimalių perpardavimo kainų susitarimo, jų nuostatos dėl bazinės kainodaros (ir tiekimo kainų apskaičiavimo būdo), taip pat įtvirtintas reikalavimas dėl bazinių kainų vienodumo UAB „Maxima Lt“ ir kitoms prekybos įmonėms bei nuostatos dėl UAB „Maxima Lt“ nuostolių kompensavimo mechanizmo kitiems rinkos dalyviams nukrypus nuo minimalių „lentynos“ kainų sudarė UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ susitarimo mechanizmo dalį ir patvirtino susitarimo buvimą.

3. Konkretus elektroninių laiškų skaičius nėra pagrindinis kriterijus vertinti jų turinį. Taryba Nutarime patvirtino, kad susirašinėjimas nebuvo vienodo dažnumo ir intensyvumo konkrečiais nagrinėjamais metais, tačiau nustatyti atvejai neabejotinai atskleidė susitarimo sistemą, šalių motyvaciją.

4. Tarybos vertinimo nepaneigė ir pareiškėjų pateikti alternatyvūs elektroninio susirašinėjimo paaiškinimai. Nors Taryba Nutarime nepasisakė dėl kiekvieno elektroninio susirašinėjimo epizodo, įvertino paaiškinimus ir pasisakė dėl visų esminių argumentų ir paaiškinimų, kurie iš esmės sudarė teiginius, jog įmonės įvairiomis formomis teikė viena kitai rekomenduojamas kainas. Taryba neturi pareigos pasisakyti dėl visų be išimties procedūros dalyvių teikiamų argumentų ar duomenų. Be to, tai, kad po elektroninio susirašinėjimo galimai buvo taikytos ne jame nurodytos bazinės ir (ar) „lentynos“ kainos, nesudaro pagrindo teigti, jog UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ neišreiškė valios sudaryti susitarimą dėl minimalių ir epizodais fiksuotų perpardavimo kainų.

5. Pareiškėjų paaiškinimai, kad nustatyti „lentynos“ kainų derinimo atvejai reiškia rekomenduojamų kainų praktiką, paremti iš esmės tik keliais atsitiktiniais atvejais, kai elektroniniuose laiškuose pavartoti žodžiai „siūlau“ ar „rekomenduoju“. Šie atsitiktiniai atvejai, kokie nustatyti šioje byloje, nelaikytini susitarimu dėl rekomenduojamų kainų, o, kaip nustatė Taryba, – susitarimu dėl minimalių perpardavimo kainų. Iš pareiškėjų darbuotojų bendravimo matyti, kad jie nevartoja rekomenduojamų „lentynos“ kainų kaip apibrėžtos ir konkrečios įmonės praktikos, t. y. UAB „Mantinga“ atstovai tyrimo metu paaiškino, kad rekomendacijų dėl „lentynos“ kainų neteikė, o Tarybos posėdžio metu negalėjo patvirtini, ar įmonėje egzistuoja rekomenduojamų kainų teikimo praktika.

6. 2012–2013 m. UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir UAB „Maxima Lt“ prekybos tinkle taikytų „lentynos“ kainų analizės rezultatai taip pat patvirtino UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ faktinį elgesį rinkoje pagal susitarimo dėl perpardavimo kainų sąlygas. Minimaliu perpardavimo kainų analizės metodologija ir jos rezultatų vertinimo kriterijai parinkti atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, t. y. naudotos bazinės kainoraščių kainos ir „lentynos“ kainos (reguliarios kainos neapima akcijų ar nukainavimų dėl galiojimo termino „lentynos“ kainų, nes jos nėra nulemtos UAB „Mantinga“ kainoraščio bazinių kainų ar gali būti atskirai suderintos).

7. Pareiškėjų nurodomos aplinkybės, į kurias, jų nuomone, Taryba turėjo atžvelgti, yra nepagrįstos. Taryba tinkamai įvertino baudos nustatymui reikalingus aspektus, įskaitant ir su pažeidimu tiesiogiai ir netiesiogiai susijusias pardavimu pajamas, pažeidimo pavojingumą (Nutarimo 10 dalis).

8. Tarybos nustatytos ir įvertinos aplinkybės taip pat buvo pakankamos poveikio tarp valstybių narių galimybei konstatuoti. Pareiškėjų nuomonė, esą Taryba turėjo atlikti kažkokią išsamesnę analizę ir įvertinti būtent jų nurodomus kriterijus, yra nepagrįsta. SESV 101 straipsnis nereikalauja Tarybos įrodyti, kad susitarimas darys ar daro realų poveikį valstybių nariu tarpusavio prekybai, užtenka, jog atsirastų galimybė pastebimai pakeisti valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrą. Susitarimai, apsiribojantys vienos valstybės narės teritoriją, gali būti laikomi galintys paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, o nagrinėjamas susitarimas apėmė mažiausiai visą Lietuvos teritoriją. Atsižvelgta ir į produktų pobūdį, t. y. į tai, kad jie yra kasdienio vartojimo, taip pat šaldytų UAB „Mantinga“ produktų didmeninės pardavimo rinkos platesnės nei Lietuva, UAB „Mantinga“ didelę prekių dalį išveža į užsienį, palaiko sutartinius santykius su UAB „Maxima Lt“ įmonių grupe kitose valstybėse. Be to, susitarimą sudarė mažmeninės prekybos rinkos lyderė, kurios sudarytas susitarimas galėjo turėti įtakos ir kitiems rinkoje veikiantiems subjektams, įskaitant ir naujus rinkos dalyvius iš užsienio. Kad toks poveikis yra galimas, matyti ir iš susitarimo teisinio bei ekonominio konteksto (pareiškėjų veiksmai bandant paveikti kitas mažmeninės prekybos įmones laikytis bazinių kainų ir tai, kad bazinių kainų taikymo praktika mažmeninėms prekybos įmonėms bent iš dalies buvo žinoma).

9. UAB „Maxima Lt“ teiginiai dėl teisės į gynybą pažeidimo, dėl ko, jos teigimu, Nutarimas turėtų būti panaikintas, yra nepagrįsti. Taryba pateikė visą tyrimo medžiagą (išskyrus kitų ūkio subjektų komercines paslaptis sudarančią informaciją), kuria remiantis buvo atlikta pažeidimo analizė, suteikė galimybę susipažinti su kita jos prašyta susipažinti medžiaga. Taryba ir jos įgalioti pareigūnai tinkamai įvertino prašymus dėl komercinių paslapčių ir tinkamai parengė tyrimo bylą, kurią suteikė susipažinti. Pareiškėjas pateikia tik abstrakčius teiginius dėl to, jog tam tikros medžiagos nepateikimas susipažinti neleido jam pasirinkti gynybinės pozicijos. Susipažinusi su papildomai prašyta medžiaga, UAB „Maxima Lt“ nenurodė, kaip konkrečiai informacijos nepateikimas pažeidė jos teises ir kaip jos gynybinė pozicija galėjo pasikeisti ar pasikeitė, dėl ko Tarybos veiksmai galėtų būti laikomi netinkamais.

Pareiškėjai UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ atsiliepimuose į vienas kito apeliacinius skundus nurodė, kad su jais sutinka.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 20 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016, pareiškėjų UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ apeliacinius skundus patenkino iš dalies, t. y. pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą ir jo rezoliucinės dalies antrą ir trečią sakinį išdėstė taip: „Pakeisti Tarybos 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimo Nr. 2S-14/2014 rezoliucinės dalies 2.1 punktą ir už nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Mantinga“ skirti 2 151 417 Eur (dviejų milijonų šimto penkiasdešimt vieno tūkstančio keturių šimtų septyniolikos Eurų) piniginę baudą. Pakeisti Tarybos 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimo Nr. 2S-14/2014 rezoliucinės dalies 2.2 punktą ir už nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Maxima Lt“ skirti 13 666 216 Eur (trylikos milijonų šešių šimtų šešiasdešimt šešių tūkstančių dviejų šimtų šešiolikos Eurų) piniginę baudą“. Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Tarybos 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimo Nr. 2S-14/2014 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių maisto gaminių gamybos ir pardavimo veikla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktų teisėtumo ir pagrįstumo. Taryba Nutarimo 1 punktu pripažino, kad UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“, sudarydamos susitarimą dėl perpardavimo kainų palaikymo, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalį, o 2 punktu už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Mantinga“ paskyrė (4 426 784 Eur (15 284 800 Lt) piniginę baudą, UAB „Maxima Lt“ – 16 871 872 Eur (58 255 200 Lt) piniginę baudą.

Pareiškėjai skundais prašė panaikinti skundžiamas Nutarimo 1 ir 2 punktų atitinkamas dalis jų atžvilgiu, o tuo atveju, jei būtų nuspręsta jų nenaikinti, prašė Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 ir 2.2 punktus pakeisti, sumažinant jiems paskirtas pinigines baudas. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjų skundus tenkino iš dalies, pakeitė Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą ir už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Mantinga“ skyrė 3 984 107 Eur (13 756 320 Lt) piniginę baudą; pakeitė Nutarimo rezoliucinės dalies 2.2 punktą ir už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Maxima Lt“ skyrė 15 184 685 Eur (52 429 680 Lt) piniginę baudą. Likusias pareiškėjų skundų dalis teismas atmetė. Pareiškėjai apeliaciniais skundais prašė panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktus, o tuo atveju, jei būtų nuspręsta jų nenaikinti, prašė pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 1, 2 punktus atitinkamai kiekvieno pareiškėjo atžvilgiu aktualiose dalyse: pareiškėjas UAB „Maxima“ prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti sumažinant paskirtas baudas, o pareiškėjas UAB „Mantinga“ prašė pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą bei sumažinti UAB „Mantinga“ paskirtą baudą iki 159 000 Eur. Atsakovas su pareiškėjų apeliaciniais skundais nesutiko ir prašė juos atmesti.

Dėl teisinio reguliavimo

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl konkurencijos teisės pažeidimo, kylančio iš draudimo sudaryti konkurenciją ribojančius ar galinčius riboti susitarimus (KĮ 5 straipsnio 1 dalis, SESV 101 straipsnio 1 dalis).

KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas fiksuotas nuo 2003 m. iki 2013 m., teismas pabrėžė, jog aktualių Konkurencijos įstatymo redakcijų nuostatos iš esmės buvo tokios pat per visą tyrimui aktualų laikotarpį. Iš esmės analogiškas draudimas įtvirtintas ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkte – kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, būtent tie, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs (pvz., 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-2577/2011, 2011 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-294/2011), jog, atskleidžiant KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinį, turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatas. Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką bei įpareigojimas saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad joje yra įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos teisinės garantijos, būtinos efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui (pvz., 1995 m. balandžio 20 d., 1999 m. spalio 6 d. nutarimai). Viena iš teisinių garantijų, būtinų efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui, yra tai, kad įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas išleisti įstatymus, kurie saugotų sąžiningos konkurencijos laisvę. Taigi remiantis oficialios konstitucinės doktrinos nuostatomis galima teigti, jog sąžiningos konkurencijos laisvė – konstitucinė vertybė, kadangi, Konstitucinio Teismo teigimu, sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą (pvz., 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus (1999 m. spalio 6 d. nutarimas).

Konstituciniai sąžiningos konkurencijos apsaugos imperatyvai įgyvendinami žemesnės galios teisės aktuose. Konkurencijos įstatymas tiesiogiai neišskiria horizontaliųjų ir vertikaliųjų susitarimų rūšių ir jų apibrėžimų neįtvirtina. Vertikalaus susitarimo apibrėžimą numato Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos, patvirtintų Konkurencijos tarybos 2000 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 1, 2 punktas, 1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2790/1999 dėl Sutarties 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms 2 straipsnio 1 dalis bei pastarąjį reglamentą pakeitusio 2010 m. balandžio 22 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 330/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims 4 straipsnio a) punktas. Pagal šių teisės aktų nuostatas, vertikaliaisiais susitarimais laikomi susitarimai ar suderinti veiksmai tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurių kiekvienas, vykdydamas susitarimo sąlygas, veikia skirtingame prekės gamybos ar platinimo grandinės lygmenyje, ir kurie yra susiję su sąlygomis, suteikiančiomis galimybę šalims pirkti, parduoti ar perparduoti tam tikras prekes ar paslaugas.

KĮ 5 straipsnis ir SESV 101 straipsnis draudžia visus susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas skiria susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją pagal tikslą (,,siekiama riboti“) ir susitarimus, ribojančius konkurenciją pagal pasekmes (,,riboja ar gali riboti“). Konkurencijos teisės pažeidimų išskyrimą į susitarimus, turinčius antikonkurencinį tikslą, ir susitarimus pagal poveikį konkurencijai pripažįsta ir Teisingumo Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., ESTT 2009 m. birželio 4 d. sprendimo T-Mobile Netherlands BV ir kt. prieš Raad van bestuur van de Nederlandse Mededingingsautoriteit, C-8/08, 28–29 p.; 2009 m. spalio 6 d. sprendimo GlaxoSmithKline Services Unlimited, C-501/06 P, C-513/06 P, C-515/06 P, C-519/06 P, 55 p.; LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-290/2012). Jei nustatoma, kad susitarimo tikslas – riboti konkurenciją, tokio susitarimo neigiamų padarinių įrodyti nebereikia (pvz., ESTT 1966 m. liepos 13 d. sprendimas Consten and Grundig prieš Europos Komisiją, 56/64).

Dėl konkurenciją ribojančio susitarimo sudarymo

Taryba ginčijamame Nutarime ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad buvo padarytas KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas, pareiškėjams sudarius susitarimą dėl perpardavimo kainų palaikymo. Atsakovas Nutarime konstatavo, kad pareiškėjai sudarė susitarimą dėl minimalių (tam tikrais atvejais fiksuotų) kainų nustatymo laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d.

Pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1/2003, visuose nacionaliniuose procesuose dėl SESV 101 straipsnio taikymo pareiga įrodyti SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą tenka šaliai ar institucijai, pareiškusiai, kad būta tokio pažeidimo. Tokia pati pareiga Tarybai tenka ir siekiant įrodyti KĮ 5 straipsnio pažeidimą. Taryba turi pateikti pakankamai tikslių ir neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas (pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015; ESTT 1984 m. kovo 28 d. sprendimo CRAM ir Rheinzink prieš Komisiją, 29/83 ir 30/83, Rink. p. 1679, 20 p.; 1993 m. kovo 31 d. sprendimo Ahlström Osakeytiö ir kt. prieš Komisiją, 127 p.; Pirmosios instancijos teismo 1999 m. sausio 21 d. sprendimo Riviera Auto Service ir kt. prieš Komisiją, 47 p.; ESTT 2016 m. sausio 21 d. sprendimo UAB „Eturas“ ir kiti prieš Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą, 29 p.).

KĮ 3 straipsnio 15 dalyje įtvirtinta, kad susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. To paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. Pagal SESV 101 straipsnio 1 dalies a punktą, kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos. Suderintų veiksmų sąvoka SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme apima tam tikrą veiksmų koordinavimo tarp įmonių formą, kuri, nors nėra pasiekusi stadijos, kai visiškai sudaromas susitarimas, žinomai pakeičia konkurencijos rizikas praktiniu bendradarbiavimu tarp jų (pvz., ESTT 1975 m. gruodžio 16 d. sprendimo byloje Nr. 40-48, 50, 54-56, 111, 113, 114/73 Suiker Unie UA prieš Europos Komisiją, 26 p.; 1993 m. kovo 31 d. sprendimo sujungtose bylose Nr. 89, 104, 114, 116, 117, 125-129/85 Ahlström Osakeyhtiö ir kiti prieš Europos Komisiją, 63 p.). Derinimo ir bendradarbiavimo kriterijai, kurie būtini siekiant nustatyti, ar veiksmai yra suderinti, ir kuriais tikrai nereikalaujama, kad būtų parengtas realus planas, turi būti suprantami atsižvelgiant į konkurencijos sampratą, kylančią iš SESV nuostatų, pagal kurią ekonominis vienetas privalo nepriklausomai nuspręsti dėl strategijos, kurią jis ketina įgyvendinti bendroje rinkoje (pvz., ESTT 1975 m. gruodžio 16 d. sprendimo byloje Nr. 40-48, 50, 54-56, 111, 113, 114/73 Suiker Unie UA ir kiti prieš Europos Komisiją, 173 p.; 1981 m. liepos 14 d. sprendimo byloje Nr. 172/80 Züchner prieš Bayerische Vereinsbank AG, 13 p.; 1993 m. kovo 31 d. sprendimo sujungtose bylose Nr. 89, 104, 114, 116, 117, 125-129/85 Ahlström Osakeyhtiö ir kiti prieš Europos Komisiją, 63 p., 1998 m. gegužės 28 d. sprendimo byloje Nr. 7/95 Deere prieš Europos Komisiją, 86 p.). Suderinti veiksmai patenka į SESV 101 straipsnio 1 dalies reguliavimą net tais atvejais, kai nekyla antikonkurencinis poveikis rinkai. Iš šios nuostatos teksto išplaukia tai, kad, kaip ir įmonių susitarimų, įmonių asociacijų sprendimų atveju suderinti veiksmai yra draudžiami, neatsižvelgiant į jokį poveikį, kai jų tikslas yra antikonkurencinis. Be to, nors pati suderintų veiksmų sąvoka suponuoja dalyvaujančių įmonių veiksmus rinkoje, tai nebūtinai reiškia, kad šis elgesys privalo sukelti specifinį poveikį, kuriuo būtų ribojama, kliudoma ar iškraipoma konkurencija (pvz., ESTT 1999 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 49/92 Europos Komisija prieš Anic Partecipazioni, 122–124 p., 1999 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 199/92 Hüls AG prieš Europos Komisiją, 123–125 p.). Teisingumo Teismo praktikoje susitarimais konkurencijos teisės prasme taip pat pripažįstami ne tik formalūs, rašytiniai susitarimai (rašytinės sutarties sudarymas), bet ir žodiniai susitarimai ar net teisiškai neįpareigojantys dokumentai (pvz., 1970 m. liepos 15 d. sprendimas ACF Chemiefarma NV prieš Europos Komisiją, Nr. 41/69).

Atsakovas draudžiamą susitarimą tarp pareiškėjų konstatavo, remdamasis tiekimo sutarčių nuostatomis, pareiškėjų kainodaros, pareiškėjo UAB „Mantinga“ susirašinėjimo su mažmeninės prekybos įmonėmis elektroniniais laiškais, UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir UAB „Maxima Lt“ „lentynos“ kainų informacija.

Pareiškėjų susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų buvo įtvirtintas 2003 m. balandžio 1 d. tiekimo sutarties Nr. 3000353 II dalies 16 punkte, pagal kurį UAB „Maxima Lt“ įsipareigojo neparduoti UAB „Mantinga“ prekių mažesne kaina nei numatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje. Apeliantai neginčijo atsakovo išvados, kad 2003 m. tiekimo sutarties nuostatose tiesiogiai buvo įtvirtintas jų susitarimas dėl perpardavimo kainų, kai bazinė kaina buvo laikoma minimali UAB „Mantinga“ produktų perpardavimo kaina, tačiau tvirtino, kad šiai sutarčiai po metų pasibaigus, toks susitarimas nustojo galioti.

Teismas nustatė, kad 2004 m. balandžio 1 d. tarp pareiškėjų sudarytos tiekimo sutartyje Nr. 4000732 nebeliko pareiškėjo UAB „Maxima Lt“ įsipareigojimo neparduoti UAB „Mantinga“ tiekiamų prekių mažesne kaina nei nustatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje. Tačiau šios sutarties II dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad 1 priede prie sutarties nurodytos prekių didmeninės bazinės kainos (kainų, kuriomis pardavėjas siūlo pirkti prekes visoms Lietuvos prekybos įmonėms) ir kainos, kuriomis prekės parduodamos pirkėjui (didmeninės bazinės kainos atskaičius pirkėjui taikomą nuolaidą). 2004 m. sutarties II dalies 15 punkte pareiškėjai susitarė, kad tuo atveju, kai kita mažmeninės prekybos įmonė prekiauja prekėmis iš esmės mažesne kaina negu pirkėjas, pardavėjas įsipareigojo sumažinti šių prekių kainą taip, kad pirkėjas be nuostolių sau turėtų galimybę savo parduotuvėse prekiauti prekėmis konkurencinėmis kainomis. 2005 m. balandžio 1 d. tarp pareiškėjų sudarytos tiekimo sutarties Nr. 5000974 II dalies 1 punkte nustatyta ta pati kaip ir 2003 m. bei 2004 m. tiekimo sutarčių nuostata dėl prekių didmeninės bazinės kainos ir kainos, kuriomis prekės parduodamos pirkėjui, nurodymo. Pareiškėjai 2007 m. spalio 31 d. susitarimu Nr. PID-20071110-1555 dėl 2005 m. balandžio 1 d. tiekimo sutarties Nr. 5000974 pakeitimo pakeitė minėtos sutarties II dalies 1 punktą, nustatydami, kad priede Nr. 1 nurodytos prekių didmeninės bazinės kainos (t. y. kainos, kuriomis pardavėjas siūlo pirkti prekes visoms Lietuvos prekybos įmonėms) ir kainos, kuriomis prekės parduodamos pirkėjui (t. y. didmeninės bazinės kainos atskaičius pirkėjui taikomą nuolaidą). Pareiškėjai 2010 m. birželio 1 d. sudarė naują tiekimo sutartį, galiojusią iki 2014 m. sausio 1 d. Šios sutarties II dalies 1 punktu pareiškėjai susitarė, kad priede Nr. 1 nurodytos prekių didmeninės bazinės kainos, t. y. pardavėjo vienašališkai nustatomos kainos, už kurias pardavėjas didmeninėje prekyboje siūlo pirkti prekes bet kuriai besikreipiančiai įmonei (jeigu pardavėjas atitinkamų prekių pardavimo kainodarą formuoja nustatydamas kainoraščio kainas) ir kainos, kuriomis prekės parduodamos pirkėjui (t. y. didmeninės bazinės kainos, atskaičius pirkėjui taikomą nuolaidą). 2010 m. sutartis tiesiogiai numatė, kad Priede Nr. 1 yra nurodytos prekių didmeninės bazinės kainos, už kurias UAB „Mantinga“ didmeninėje prekyboje siūlo pirkti prekes bet kuriai besikreipiančiai prekybos įmonei (jeigu pardavėjas atitinkamų prekių pardavimo kainodarą formuoja nustatydamas kainoraščio kainas).

Taryba pripažino, kad po 2003 m. sutarties galiojimo pasibaigimo kitos pareiškėjų tiekimo sutartys tiesiogiai neįtvirtino minimalių perpardavimo kainų susitarimo, tačiau jų nuostatos dėl bazinės kainodaros (ir tiekimo kainų apskaičiavimo būdo), taip pat įtvirtintas reikalavimas dėl bazinių kainų vienodumo UAB „Maxima Lt“ ir kitoms prekybos įmonėms, nuostatos dėl UAB „Maxima Lt“ nuostolių kompensavimo mechanizmo kitiems rinkos dalyviams nukrypus nuo minimalių „lentynos“ kainų sudarė UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ susitarimo mechanizmo dalį ir patvirtino susitarimo buvimą.

Kaip minėta, 2004 m., 2005 m., 2010 m. tarp pareiškėjų sudarytose tiekimo sutartyse nebeliko 2003 m. tiekimo sutartyje tiesiogiai įtvirtintos nuostatos, pagal kurią pirkėjas būtų įsipareigojęs neparduoti pardavėjo tiekiamų prekių mažesne kaina nei nustatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje. Taigi vėlesnės nei 2003 m. sutartis pareiškėjų tiekimo sutartys nebenumatė tiesiogiai Konkurencijos įstatymą pažeidžiančių nuostatų. Kita vertus, šių vėlesnių nei 2003 m. tiekimo sutarčių II dalių 1 punktuose įtvirtintas nuostatas teismas vertino kaip draudžiamo susitarimo įrodymus, prisidedančius prie draudžiamo susitarimo įgyvendinimui užtikrinti reikalingų pagrindų įrodymo, kadangi jose buvo susitarta dėl bazinės kainodaros, tiekimo kainų apskaičiavimo būdo, įtvirtintas reikalavimas dėl bazinių kainų vienodumo, jų pateikimo UAB „Maxima Lt“ bei UAB „Maxima Lt“ nuostolių kompensavimo mechanizmo kitiems rinkos dalyviams nukrypus nuo minimalių „lentynos“ kainų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios nuostatos laikytinos esminėmis siekiant užtikrinti susitarimo dėl perpardavimo kainų veiksmingumą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad 2004 m. sutarties II dalies 15 punkto nuostata pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertinta kaip paskata UAB „Mantinga“ vengti produktų mažmeninių kainų konkurencijos, kadangi UAB „Mantinga“ 2004 m. sutartimi įsipareigojo kompensuoti UAB „Maxima Lt“ patirtus finansinius netekimus, susijusius su mažmeninės prekybos rinkoje vykusių kainų konkurencija. Teismas tai vertino kaip UAB „Mantinga“ galimą siekį daryti įtaką kitų ūkio subjektų taikomoms mažmeninės prekybos kainoms tuo atveju, jei UAB „Mantinga“ nenorėtų mažinti produktų tiekimo kainų UAB „Maxima Lt“ ir tokiu būdu vengti gaminamos produkcijos mažmeninių kainų konkurencijos. Vėlesnėse nei 2003 m. sutartis tarp pareiškėjų sudarytose tiekimo sutartyse paliktos nuostatos, kad pateiktas bazinis kainininkas ir jame nurodytos kainos būtų kainos, kuriomis UAB „Mantinga“ siūlo pirkti savo produktus visoms Lietuvos prekybos įmonėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, rodo, kad pareiškėjų veiksmai atsisakant 2003 m. tiekimo sutartyje tiesiogiai įtvirtintos nuostatos, pagal kurią pirkėjas būtų įsipareigojęs neparduoti pardavėjo tiekiamų prekių mažesne kaina nei nustatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje, nepatvirtina aiškaus pareiškėjų atsiribojimo nuo draudžiamo susitarimo, bet, priešingai, rodo, kad susitarimas dėl perpardavimo kainų nustatymo nebuvo nutrauktas ir pareiškėjai neatsisakė minimalių perpardavimo kainų derinimo ir nustatymo 2004 m. kovo 31 d. pasibaigus 2003 m. balandžio 1 d. tiekimo sutarčiai. 2003 m. tiekimo sutarties, įtvirtinusios draudžiamą susitarimą, pasibaigimas bei minėto susitarimo išorinis lingvistinis pertvarkymas savaime nepatvirtina, kad draudžiamas susitarimas baigėsi, nes, kaip minėta, draudžiamo susitarimo laikymasis nebūtinai turi būti paremtas tiesioginiu jo įtvirtinimu sutartyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2010 m. tiekimo sutarties II dalies 1 punkto nuostata pagal pareiškėjų bendrą tikslą iš esmės atitinka ankstesnėse tiekimo sutartyse įtvirtintą reikalavimą, kad UAB „Mantinga“ bazinės kainos būtų vienodos visiems jos pirkėjams – prekybos įmonėms. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad 2010 m. tiekimo sutartyje įtvirtinta, jog šios sutarties priede Nr. 1 yra nurodytos prekių didmeninės bazinės kainos. Be to, 2010 m. tiekimo sutartyje išliko nuostata taikyti visoms prekybos įmonėms vienodas bazines kainas, nustatant, kad bazinės kainos turėjo būti tokios, už kurias UAB „Mantinga“ didmeninėje prekyboje siūlo pirkti prekes bet kuriai besikreipiančiai prekybos įmonei. Tokia sistema, kai UAB „Mantinga“ turėjo prisiimti riziką dėl kitų mažmeninės prekybos įmonių taikomų „lentynos“ kainų, kad jos nebūtų mažesnės už UAB „Maxima Lt“ kainas, sudarė paskatas UAB „Mantinga“ vengti produktų mažmeninių kainų konkurencijos ir sudarė sąlygas palaikyti pareiškėjų sudarytą susitarimą dėl perpardavimo kainų. Šias teismo išvadas patvirtino ir byloje esantis pareiškėjų elektroninis susirašinėjimas nuo 2006 m. birželio 16 d. iki 2010 m. gegužės 28 d., iš kurio matyti, kad pareiškėjai derino UAB „Mantinga“ bazines kainas ir UAB „Maxima Lt“ vartotojams taikomas galutines kainas, siekdami, kad pastarosios nebūtų mažesnės nei bazinės kainos. 2011 m. gruodžio 7 d. elektroninis susirašinėjimas taip pat rodo UAB „Mantinga“ siekį palaikyti ne žemesnes nei bazines kainas mažmeninės prekybos tinkluose.

Apeliantas UAB „Maxima LT“ atkreipė dėmesį, kad Taryba nepateikė įtikinamo paaiškinimo, kaip susitarimo dėl minimalaus kainų lygio palaikymo planas galėjo būti įgyvendinamas be jokios komunikacijos. Apelianto UAB „Mantinga“ teigimu, Tarybos naudojamas elektroninis susirašinėjimas neįrodė, kad tarp pareiškėjų buvo suderinta valia atlikti draudžiamą veiksmą ir nustatyti minimalias ar kartais fiksuotas UAB „Mantinga“ produktų mažmenines kainas UAB „Maxima Lt“ tinkle. Apeliantas UAB „Mantinga“ pažymėjo, kad teismas nepagrįstai nevertino įrodymų, paaiškinančių elektroninio susirašinėjimo turinį, taip pat faktinių duomenų apie Tarybos naudojamo elektroninio susirašinėjimo metu buvusius bazinių kainų ir „lentynos“ kainų skirtumus.

Pasisakydama dėl šių apelianto teiginių, teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje esantis 2014 m. gruodžio 16 d. lingvistiniam tyrimui pateikto elektroninio susirašinėjimo tekstų aiškinimas (I t., b. l. 175-191) nepaneigia Tarybos vertinimo dėl pažeidimo. Net jei vien tik lingvistinis elektroninio susirašinėjimo aiškinimas negalėjo konstatuoti pareiškėjų draudžiamo susitarimo aspektų teigiamai atsakant į tyrimo užsakovo suformuluotus klausimus, pažymėtina, kad pareiškėjų pažeidimas buvo konstatuotas įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjo pateiktas lingvistinis elektroninio susirašinėjimo tekstų aiškinimas nėra vien tik kategoriškai neigiamai atsakantis į klausimus, o kai kurie atsakymai patvirtina tam tikras su draudžiamo susitarimo egzistavimu susijusias aplinkybes. Pvz., 2009 m. rugpjūčio 11 d. susirašinėjimas lingvistiniu požiūriu laikytas kaip patvirtinantis, jog susirašinėjimo dalyviai (pareiškėjai) diskutuoja apie tai, kaip dėl PVM pasikeitimo turėtų pasikeisti bazinės kainos ir „lentynos“ kainos (I t., b. l. 185); 2009 m. lapkričio 2–3 d. susirašinėjimas tarp pareiškėjų lingvistiniu požiūriu vertintas kaip patvirtinantis, jog UAB „Mantinga“ darbuotoja, norėdama įvertinti / apskaičiuoti gruodžio mėnesį planuojamas daryti tešlų akcijas, siūlo UAB „Maxima Lt“ darbuotojai nuo tam tikros lapkričio mėnesio dienos pakeisti tešlų bazines kainas ir kainas sąskaitoje, o UAB „Maxima Lt“ darbuotoja sutinka su šiuo pasiūlymu (I t., b. l. 188). 2010 m. sausio 25 d. vykęs pareiškėjų susirašinėjimas, vertinant jį lingvistiniu požiūriu, aiškintas kaip patvirtinantis, jog UAB „Mantinga“ darbuotoja siūlo UAB „Maxima Lt“ darbuotojai pakeisti prancūziškų bandelių bazines kainas ir kainas sąskaitoje, o pastaroji iš esmės sutinka su minėtų kainų pakeitimu (I t., b. l. 190). Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjai tarpusavio elektroniniame susirašinėjime nenaudojo įpareigojančių išsireiškimų, savaime nepaneigia jų siekio vengti mažmeninių kainų konkurencijos. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjų elektroninis susirašinėjimas turėjo tikslą, be kita ko, įtvirtinti UAB „Mantinga“ bazines kainas kaip minimalias „lentynos“ kainas. Taip pat teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad, nepaisant to, ar kiekviename pareiškėjų susirašinėjime atskleistas draudžiamo susitarimo mechanizmas, pareiškėjų elektroninio susirašinėjimo visuma patvirtina, jog įmonės susirašinėjo ir siekdamos suderinti minimalių „lentynos“ kainų dydį, nustatymo datą, t. y. veikė pagal draudžiamą susitarimą. Elektroninis susirašinėjimas atskleidžia, kad pareiškėjų veiksmai, net ir nesant vėlesnėse nei 2003 m. tiekimo sutartyse tiesioginės nuostatos dėl draudžiamos susitarimo, atskleidžia jų atliekamus veiksmus siekiant įtakoti kitų mažmeninės prekybos įmonių kainas. Pareiškėjai nepateikė duomenų, paneigiančių elektroninio susirašinėjimo turinį, rodantį, kad buvo derinamas ir aptariamas susitarimas dėl bazinių kainų taikymo mažmeninėje rinkoje. Tai, kad susitarimo buvo siekiama laikytis, patvirtina ir Tarybos atlikti atsitiktiniai UAB „Mantinga“ produktų bazinių kainų ir atitinkamų produktų kainų, kuriomis prekės parduodamos pirkėjui, lyginamoji analizė. Tarybos 2012–2013 m. analizei atsakovas UAB „Maxima Lt“ „lentynos“ kainų duomenis ir UAB „Mantinga“ kainų stebėjimo duomenis gavo iš pareiškėjų, todėl neturėjo pagrindo abejoti jų tikrumu ir imtis papildomų priemonių jų autentiškumui nustatyti. Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovo 2012–2013 m. analizę sudarė ne tik devynių UAB „Mantinga“ produktų kainų analizė, bet ir dviejų kainų stebėsenos dokumentų, kuriuose yra UAB „Mantinga“ atliktos „lentynos“ kainų ir bazinių kainų su PVM stebėsenos analizės duomenys. Tai, kad atsakovas analizavo ne visų UAB „Mantinga“ produktų bazines ir „lentynos“ kainas UAB „Maxima Lt“ prekybos tinkle ir ne visos „lentynos“ kainos buvo ne mažesnės nei bazinės kainos, vertinant šią analizę byloje esančių įrodymų visumoje, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo abejoti pareiškėjų elgesiu rinkoje pagal susitarimo sąlygas. Tarybos atlikta 2012–2013 m. kainų analizė vertinta kitų nustatytų aplinkybių kontekste. Atsižvelgusi į šia analize siektą tikslą – įvertinti, ar skyrėsi UAB „Maxima Lt“ taikytos „lentynos“ kainos nuo UAB „Mantinga“ bazinių kainų, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad atsakovo pasirinkti duomenys analizei buvo pakankami.

Apeliantas UAB „Maxima LT“ atkreipė dėmesį į „Oxera Consulting“ atliktą analizę, parodžiusią, jog kai kuriais atvejais UAB „Maxima Lt“ ir toliau pardavinėdavo prekes žemesnėmis nei bazinės kainomis, nors atitinkamoje korespondencijoje būdavo diskutuojama būtent dėl pardavimų ne žemesnėmis nei bazinės kainos. Tai, pareiškėjo teigimu, rodo, kad tarp šalių buvę kontaktai yra rekomendacinio pobūdžio. Apeliantas UAB „Mantinga“ taip pat pažymėjo, kad teismas neanalizavo faktinės bazinių kainų ir mažmeninių kainų sutapties Tarybos naudojamų elektroninių laiškų atvejais, ir nurodė, kaip elektroninio susirašinėjimo atveju skyrėsi UAB „Mantinga“ bazinės kainos ir UAB „Maxima Lt“ nustatytos mažmeninės kainos.

Byloje nustatyta, kad „Oxera Consulting“ analizei buvo būtina naudoti tuos UAB „Mantinga“ produktus, kuriais prekiavo bent du mažmeninės prekybos tinklai, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Tarybos 2012–2013 m. analizę neigia kito laikotarpio duomenų analize, be to, taiko skirtingus vertinimo kriterijus. „Oxera Consulting“ analizė atlikta dėl septynių 2009–2010 m. elektroninių laiškų ir faktinės mažmeninės kainos. Pareiškėjai nepateikė kitų laikotarpių, pvz., iki 2009 m. ar 2011–2013 m. analogiškų atsakovo atliktai analizių. Teismas sprendė, kad tai, jog po elektroninio susirašinėjimo galimai buvo taikytos ne jame nurodytos bazinės ir (ar) „lentynos“ kainos, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjai neišreiškė valios sudaryti susitarimą dėl minimalių ir epizodais fiksuotų perpardavimo kainų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2003 m. tiekimo sutarties pagrindu atsiradęs susitarimas tarp pareiškėjų dėl minimalių perpardavimo kainų tapo įprastinio šalių bendradarbiavimo forma. Teisėjų kolegijos vertinimu, galimi pareiškėjų nukrypimai nuo bendro plano laikytis sutartų perpardavimo kainų nepaneigia, kad toks susitarimas buvo sudarytas. Kaip matyti iš pareiškėjų elektroninio susirašinėjimo, tokiais neatitikimo atvejais buvo aiškinamasi dėl „lentynos“ kainų nustatymo klausimų. Teismas atkreipė dėmesį ir į UAB „Mantinga“ atliekamą „lentynos“ kainų stebėjimą atliekant lyginimą su bazinėmis kainomis, o nustačius neatitikimus – UAB „Mantinga“ kreipimąsi į UAB „Maxima Lt“ dėl netinkamų „lentynos“ kainų (pvz., Tarybos Nutarimo 258 pastraipa). UAB „Mantinga“ darbuotojų tarpusavio elektroninis susirašinėjimas (pvz., 2010 m. gegužės 26 d. elektroninis susirašinėjimas) taip pat patvirtina, kad šios įmonės atliekamas „lentynos“ kainų stebėjimas rodo draudžiamą susitarimą tarp pareiškėjų. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjų pažeidimas riboja konkurenciją pagal tikslą, todėl vertinant tokio susitarimo egzistavimą nėra reikšminga, ar jis buvo įgyvendintas. Nukrypimai nuo susitarimo laikytis sutartų perpardavimo kainų nepaneigia tokio susitarimo egzistavimo ir konkurencijos ribojimo. Ta aplinkybė, kad Taryba pripažino, jog UAB „Mantinga“ ir kitų mažmeninės prekybos įmonių atžvilgiu nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti pažeidimą, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia pareiškėjų atžvilgiu konstatuoto pažeidimo padarymo. Teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad „Oxera Consulting“ analizės duomenys nepaneigė atsakovo išvadų dėl draudžiamo susitarimo. Pabrėžtina, kad tokio pobūdžio susitarimai yra draudžiami vien dėl savo tikslo, nepaisant to, ar tokio susitarimo realiai buvo laikomasi ir ar toks susitarimas faktiškai ribojo konkurenciją. Nors pareiškėjų faktinis elgesys įrodinėjant draudžiamą susitarimą, ribojantį konkurenciją pagal savo tikslą, yra svarbus, tačiau toks susitarimas konstatuojamas remiantis surinktų įrodymų visuma ir faktinis pareiškėjų elgesys rinkoje tėra vienas iš įrodymų. Tai, kad tam tikrais atvejais faktiškai buvo taikomos kitokios kainos nei susitarta, nepaneigia draudžiamo susitarimo tarp pareiškėjų egzistavimo fakto ir jų bendro siekio jo laikytis.

Apelianto UAB „Mantinga“ teigimu, 2004 m. ir 2005 m. sutartyse buvo įtvirtinta „palankiausiai vertinamo kliento nuostata“, įtvirtinusi mažmeninės prekybos tinklo siekį įsigyti UAB „Mantinga“ prekes geriausiomis sąlygomis. Pareiškėjas paaiškino, kad 2007 m. pradžioje Taryba turėjo informaciją apie tai, kad didžiųjų prekybos tinklų sutartyse su tiekėjais yra numatyta tokia nuostata, o Taryba priėjo išvadą, kad tokios nuostatos nelaikytinos vertikaliu konkurencijos apribojimu. Apeliantas UAB „Mantinga“ nurodė, kad visuotinai yra pripažįstama, jog nekonkuruojančių ūkio subjektų kainų rekomendacijos yra leidžiamos konkurencijos teisės, todėl teismas nepagrįstai nevertino, ar nagrinėjamu atveju buvo naudojama rekomenduojamų kainų praktika.

Dėl nurodytų teiginių apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjų elektroninis susirašinėjimas paneigia neįpareigojantį perpardavimo kainų pobūdį, kadangi bendrovės derino klausimus dėl perpardavimo kainų dydžio, nustatymo datos. Be to, pareiškėjai bendravo ir žodžiu (tai patvirtina, pvz., 2007 m. kovo 14 d. elektroninis susirašinėjimas). Tiekimo sutartyse nebuvo nuostatos užtikrinti palankiausią (mažiausią) kainą pirkėjui. Tai, kad, kaip nurodė UAB „Mantinga“, ši bendrovė netaiko rekomenduojamų kainų politikos, taip pat patvirtina, jog pareiškėjų veiksmai nereiškė rekomenduojamų perpardavimo kainų susitarimo. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad net ir rekomendacinio pobūdžio kainų nustatymas pagal savo pobūdį gali būti objektyviai laikomas susitarimu dėl kainų fiksavimo KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto požiūriu. Kaip minėta, Konkurencijos įstatyme nėra tiesiogiai išskirtos horizontaliųjų ir vertikaliųjų susitarimų rūšys. Pareiškėjas tinkamai neargumentavo, kodėl vertikalaus susitarimo atveju neturėtų būti atsižvelgiama į teismų praktiką dėl kainų rekomendacinio pobūdžio pakankamumo konstatuojant KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą horizontaliųjų susitarimų atvejais.

Apeliantas UAB „Mantinga“ atkreipė dėmesį, kad teismas nevertino, ar bendrovė nespaudė ir neskatino UAB „Maxima LT“ tinklo laikytis jo teikiamų rekomendacijų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju draudžiamo susitarimo sudarymo fakto konstatavimas nėra sietinas su tokio susitarimo įgyvendinimu. KĮ 5 straipsnis draudžia tiek susitarimus, kurie turi realų, tiek susitarimus, kurie turi potencialų poveikį konkurencijai. Taigi, nustačius, jog pareiškėjų susitarimas turėjo bent potencialų poveikį konkurencijai, yra pagrindas pripažinti, kad jie pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalį. Taryba, nustačiusi, kad ūkio subjektai sudarė susitarimą dėl kainų fiksavimo, neprivalo įrodyti, jog šiuo susitarimu buvo siekta neteisėtų tikslų, arba kad dėl šio susitarimo galėjo ar kilo neigiamos pasekmės konkurencijai. Pažymėtina, kad kvalifikuojant susitarimą pagal KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs ūkio subjektų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės. Konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo (fiksavimo) pats savaime preziumuoja siekio riboti konkurenciją egzistavimą.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visuma (tiekimo sutarčių nuostatos, elektroninis susirašinėjimas, UAB „Mantinga“ produktų bazinė kainodara, UAB „Mantinga“ gaminių „lentynos“ kainų stebėsena, UAB „Mantinga“ produktų bazinių kainų taikymas UAB „Maxima Lt“ prekybos tinkle) yra pakankama atskleisti bendrą pareiškėjų planą, siekiant, kad UAB „Mantinga“ gaminių mažmeninės „lentynos“ kainos būtų ne mažesnės nei UAB „Mantinga“ bazinės kainos, kas sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti pareiškėjų draudžiamą susitarimą dėl perpardavimo kainų. Pareiškėjų apeliaciniuose skunduose pateiktas kitoks tiekimo sutarčių nuostatų, elektroninio susirašinėjimo ir kitų įrodymų aiškinimas nepaneigia atsakovo išvadų dėl pažeidimo konstatavimo teisingumo. Teismas pažymėjo, kad toks pareiškėjų elgesys atitinkamoje rinkoje laikytinas jų suderintais veiksmais, todėl konstatavo, kad derindami savo veiksmus pareiškėjai sudarė susitarimą taip, kaip susitarimas suprantamas KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ir derino savo veiksmus taip, kaip jie suprantami SESV 101 straipsnio prasme.

Dėl pažeidimo trukmės ir senaties taikymo

Taryba Nutarime konstatavo, kad buvo sudarytas konkurenciją ribojantis vertikalaus pobūdžio susitarimas pagal tikslą dėl minimalių perpardavimo kainų nustatymo, kuris buvo nepertraukiamai laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 dienos. Nagrinėjamu atveju Taryba pažeidimo pradžia laikė 2003 m. balandžio 1 d. (2003 m. tiekimo sutarties sudarymas), o pabaiga – 2013 m. kovo 1 d., kai Tarybai stebint UAB „Maxima Lt“ kainas lentynose ir lyginant jas su UAB „Mantinga“ baziniu kainoraščiu, paskutinį mėnesį konstatuotas pasirinktų produktų kainų UAB „Maxima Lt“ parduotuvėse visiškas sutapimas su bazinėmis pareiškėjo UAB „Mantinga“ nustatytomis kainomis.

Apeliantas UAB „Mantinga“ neginčija, kad 2003 m. sutartis įtvirtino konkurencijos teisės prasme draudžiamą susitarimą, tačiau, jo manymu, nuo 2004 m. balandžio 1 d., kai šis susitarimas nustojo galioti, nebuvo jokio pagrindo laikyti, kad šalys toliau derino savo valią dėl elgesio, kuris turėtų būti vertinamas kritiškai konkurencijos teisės prasme. Pareiškėjo teigimu, Taryba 2003 m. sutartį nepagrįstai naudojo vertindama visus vėlesnius įrodymus, atsiradusius gerokai vėliau nei baigė galioti 2003 m. sutartis, o teismas nepasisakė kaip 2004 m. sutartis įrodo tarp UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ 2003 m. sudaryto draudžiamo susitarimo dėl minimalių kainų nustatymo tąsą ir po 2003 m. sutarties galiojimo pabaigos. Apeliantas UAB „Mantinga“ nurodo, kad Taryba neįrodė tariamo susitarimo buvimo po 2003 m. tiekimo sutarties galiojimo pasibaigimo, t. y. po 2004 m. balandžio 1 d., todėl senaties terminas suėjo dar 2007 m. balandžio 1 dieną. Taip pat UAB „Mantinga“ pažymi, kad nebuvo visiškai jokio teisinio ir faktinio pagrindo teigti, kad tariamas susitarimas buvo tęsiamas po paskutinio Tarybos naudojamo UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ elektroninio susirašinėjimo, t. y. 2010 m. gegužės 26 d., todėl senaties terminas bet kokiu atveju suėjo dar iki Nutarimo priėmimo dienos, t. y. 2013 m. gegužės 27 d.