Administracinė byla Nr. I-2343-644/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01338-2017-9
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. spalio 12 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas E. P. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 6854 Eur (1854 Eur dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir 5000 Eur dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų (neveikimo)) neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-7).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2016-07-25 iki 2017-06-23 buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos gyvenamosiose patalpose netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu buvo laikomas perpildytoje 15 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurioje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo norma. Didelę dalį gyvenamosios patalpos ploto užėmė baldai. Gyvenamoji patalpa buvo apleista, grindys išpuvusios. Virtuvėlėje, prausykloje ir sanitariniame mazge nebuvo ištraukiamosios ventiliacijos, prausykloje neįrengti veidrodžiai ir lentynėlės asmens higienos reikmenims susidėti. Prausyklos patalpos apleistos, sanitariniai įrenginiai išlūžę, elektros instaliacija netvarkinga, neveikia šilto vandens boileris, virtuvėlėje neįrengtas šilto vandens kranas. Teigė, kad gyvenamasis pastatas padengtas šiferiniu stogu, kas yra žalinga sveikatai. Pažymėjo, kad atsakovas atsisakė Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos pareigūnams pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo sužalojimo, nesiėmė veiksmų apžiūrėti pareiškėjo sužalojimus. Pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik po to, kai pareiškėjas pats skundu kreipėsi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, sveikatos pablogėjimą.
Atsakovo atstovas atsiliepimu, kurį papildė, (b. l. 20-26, 63-67) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjui gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Akcentavo, kad pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių dienos metu nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkėje numatytu laiku gali vaikščioti tiek lauke, tiek viduje, taip pat dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, sportuoti, užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Pataisos namų 15-ame būryje sumontuoti plastikiniai langai, prausykloje pakabinti veidrodžiai ir lentynėlės higienos priemonėms susidėti, elektros instaliacija tvarkinga. Nuteistųjų gyvenamųjų patalpų langai tvarkingi ir užtikrina savo paskirtį. Kameros baldais ir inventoriumi aprūpinamos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintomis aprūpinimo normomis. Pataisos namai 2016-11-23 sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 76-203 su UAB „Utenos deratizaciįa“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Nuteistųjų gyvenamąsias patalpas nuolat valo patys nuteistieji. Jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo pareigas (tinkamai patalpas valytų, vėdintų), pelėsis neatsirastų. Pažymėjo, kad gyvenamųjų pastatų stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar, kad dėl pataisos namų veikimo/neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys.
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau ir – Pravieniškių PN-AK) netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016-07-25 iki 2017-06-23.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).
Dėl kalinimo sąlygų.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, dėl ko patyrė 1854 Eur neturtinę žalą. Pažymėjo, kad buvo laikomas perpildytose gyvenamosiose patalpose, kur jam nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo buvimo metu, buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias gyvenamąsias patalpas: nuo 2016-07-25 iki 2016-07-26 – 15 būrio 4 brigadą, kurios plotas 34,87 kv. m., įrengta 11 vietų, t. y., vienam asmeniui teko 3,17 kv. m. (34,87/11) ploto, ir nuo 2016-07-26 iki 2017-06-23 - 15 būrio 3 brigadą, kurios plotas 33,16 kv. m., įrengta 10 vietų, t. y., vienam asmeniui teko 3,32 kv. m. (331,16/10) ploto. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 15 būryje buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad 15 būrio 3 gyvenamoji patalpa buvo apleista, grindys išpuvusios, sienos sulietos. Prausyklos patalpos nešvarios ir apleistos, jose buvo pelėsio, sanitariniai įrenginiai išlūžę.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 34, 35 punktus, laisvės atėmimo vietos bendrojo naudojimo ir gyvenamosios patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas). Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011-07-20 įsakymu Nr. V-416 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4, 5 punktus, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį. Sanitariniai techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną, juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai (b. l. 53-55). Taigi, pareiškėjo teiginys, kad prausyklos patalpos nešvarios ir jose yra pelėsio, patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo neatliko tinkamai savo pareigų. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose bei buitinėse patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpose formuojasi pelėsis, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Iš Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017-09-21 pažymos Nr. 77-2948 (b. l. 84) matyti, kad pisuarai ir unitazai 15 būryje nėra kiauri, sudaužyti sanitariniai įrenginiai yra nedelsiant remontuojami ar keičiami naujais, pataisos namų 2-jo sektoriaus dušinė tvarkinga, sienos išklijuotos glazūruotomis plytelėmis, patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Kita vertus, teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos patalpų būklės, nedetalizavo, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad patalpos apleistos, nešvarios ir neremontuotos, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl neįrengtos mechaninės ventiliacijos.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad 15 būrio patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, kas atitinka higienos normos reikalavimus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl patalpų vėdinimo natūraliai per langus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti patalpų per atveriamą langą. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad virtuvėlėje nebuvo įrengtas šilto vandens čiaupas, tačiau, teismas pažymi, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas tik į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas nurodo, kad prausykloje neįrengti veidrodžiai ir lentynėlės asmens higienos reikmenims susidėti.
Pagal Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patirtintą Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normą (akto redakcija galiojusi nuo 2010-03-03 iki 2017-01-01), prausykloje turi būti įrengta lentynėlė asmens higienos priemonėms bei sieninis veidrodis. Iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad 15 būrio prausykloje įrengtas veidrodis ir lentynėlė asmens higienos priemonėms, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, kad gyvenamasis pastatas padengtas šiferiniu stogu, kas yra žalinga pareiškėjo sveikatai. Atsakovo atstovas patvirtino, kad gyvenamųjų patalpų stogai degti šiferiu, tačiau paaiškino, kad asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant. Pažymėjo, kad įstaigoje darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nevykdomi (b. l. 31-32). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis, kad įstaigoje nebuvo vykdomi remonto darbai. Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų apie pataisos namuose ginčo laikotarpiu vykdytus remonto darbus. Byloje taip pat nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į išdėstytą, minėti pareiškėjo skundo argumentai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad pataisos namuose elektros instaliacija netvarkinga, neveikia šilto vandens boileris ir pan. Tačiau, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų (neveikimo).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog atsakovas laiku nepradėjo ikiteisminio tyrimo dėl pareiškėjo sužalojimo, nesiėmė veiksmų, jog būtų apžiūrėti pareiškėjo sužalojimai. Pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik po to, kai pareiškėjas pats skundu kreipėsi dėl padarytos nusikalstamos veikos ir kreipėsi į Seimo kontrolierių.
Ikiteisminio tyrimo atlikimo pagrindus, tvarką bei ikiteisminio tyrimo įstaigų veiksmų apskundimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) IV dalies nuostatos. Pagal BPK 64, 65 straipsnių nuostatas ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o jį organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Taigi, administraciniam teismui ėmus vertinti pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, faktiškai būtų perimtos prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijos, nes turėtų būti aiškinamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, nors tokios kompetencijos administraciniai teismai neturi. Pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo keliamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra grindžiamas atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmais. Pareiškėjas žalą šioje skundo dalyje sieja su ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, atliktais tiriant nusikalstamas veikas bei jiems veikiant baudžiamajame procese kaip ikiteisminio tyrimo subjektams. Taigi, byla šioje dalyje nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinio teismo nagrinėjamų bylų kategoriją, todėl turi būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 22 d. nutartį, priimtą byloje O. P. v. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra, Specialiosios teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą byloje V. A. S. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros).
Paaiškėjus, kad administracinė byla dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ikiteisminio tyrimo pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų (neveikimo) pradedant ikiteisminį tyrimą, buvo priimta Kauno apygardos administracinio teismo žinion pažeidžiant priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles, administracinė byla šioje dalyje perduotina bendrosios kompetencijos teismui – Kaišiadorių rajono apylinkės teismui (ABTĮ 69 str. 1 d. 2 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Iš Pravieniškių PN-Ak 2017-07-21 medicinos pažymėjimo matyti, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nekonstatuota (b. l. 28). Minėtais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas skundėsi, jog buvo sukandžiotas blakių, tačiau minėtų aplinkybių skunde nenurodė.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Administracinę bylą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ikiteisminio tyrimo pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjo E. P. atžvilgiu pradedant (atliekant) ikiteisminį tyrimą, pagal teismingumą perduoti nagrinėti Kaišiadorių rajono apylinkės teismui.
Kitoje dalyje pareiškėjo E. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Audrius Grauželis