Civilinė byla Nr. 2A–640/2009
Procesinio sprendimo kategorija 35
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono,
Sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,
dalyvaujant ieškovui V. D. ,
atsakovo atstovei advokatei Džiolanai Tarvainytei,
viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 25 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-1723-232/2009 pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovui UAB „Afin Baltica“ dėl vekselių ir vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
nustatė:
Ieškovas V. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiais 2002 m. lapkričio 11 d. išduotus 14 vekselių ir jų pagrindu išduotus:
1) 2004 m. sausio 12 d. vykdomąjį įrašą dėl 26160 EUR skolos, kas atitinka 90325,25 Lt bei vykdomąjį įrašą dėl 461,17 Lt išieškojimo;
2) 2005 m. vasario 24 d. vykdomąjį įrašą dėl 34082,47 EUR skolos, kas atitinka 117679,95 Lt bei palūkanų 1317,55 Lt ir notaro atlyginimo 600,50 Lt išieškojimo.
Ieškovas nurodė, kad 2002 m. lapkričio 11 d. skolininkas UAB „Transakva“ pasirašė 14 vekselių kreditoriaus Afin Baltica AS naudai, už skolininką UAB „Transakva“ laidavo ieškovas V. D. . 2004 m. sausio 12 d. ir 2005 m. vasario 24 d. išduoti vykdomieji įrašai dėl bendros 60242 EUR skolos pagal vekselius išieškojimo. 2004 m. gruodžio 23 d. skolininkui UAB „Transakva“ iškelta bankroto byla ir įmonė išregistruota iš juridinių asmenų registro kaip bankrutavusi. 2006 m. balandžio 7 d. kreditorius AS Afin Baltica perleido naujajam kreditoriui UAB „Afin Baltica“ visą kreditoriaus reikalavimą su visomis papildomomis ir šalutinėmis kreditoriaus teisėmis į skolininką V. D. ir jo skolą, sudarančią 48082,47 Eur (166019,15 Lt). 2006 m. lapkričio 8 d. UAB „Afin Baltica“ perleista teisė reikalauti skolos išieškojimo ir iš kito solidaraus skolininko – UAB „Transakva“. Naujajam kreditoriui perleistos absoliučiai visos kreditoriaus Afin Baltica AS teisės susijusios su V. D. skola. UAB „Afin Baltica“ buvo perduota lizingo sutarties su visais priedais kopija ir nuosavybės teisė į vekselius. Tai įrodo, jog vekselių pasirašymas buvo siejamas su lizingo sutarties vykdymu. Be to AS Afin Baltica yra pateikęs BUAB „Transakva“ administratoriui kreditorinį reikalavimą kylantį tik iš lizingo sutarčių. Reikalaujama suma taip pat 48082,47 EUR. Pats pradinis kreditorius AS Afin Baltica patvirtino, kad 2002 m. lapkričio 11 d. išduotais vekseliais buvo siekiama apmokėti vėlesniu metu pateiktas sąskaitas pagal lizingo sutartis. Vekseliai buvo išrašyti siekiant supaprastinti galimai ateityje kilsiančios skolos išieškojimo būdą, tačiau tai nebuvo savarankiškas sandoris, kuriuo buvo siekiama sukurti teises ir pareigas. Tarp šalių buvo susiklostę prievoliniai santykiai, kylantys iš lizingo sutarčių. Lizingo kompanija, kaip stipresnioji šalis, pareikalavo pasirašyti kiekvienai įmokai vekselius pagal visą grafiką. Įmonė neturėdama kitos išeities buvo priversta sutikti su tokiomis sąlygomis, nes naudojant lizinguotas transporto priemones buvo vienintelė galimybė įmonei veikti. ieškovas taip pat nurodė, kad kreditorius nėra pareiškęs reikalavimo pagal vekselius skolininkui UAB „Transakva“, nors tokias galimybes turėjo. Reikalavimas skolininkui buvo pateikiamas kitais pagrindais, t.y. pagal lizingo sutartis. 2004 m. sausio 12 d. vykdomasis įrašas buvo išduotas pažeidžiant ĮPVĮ nuostatas, nes vekseliai dėl kurių neapmokėjimo yra išduotas vykdomasis įrašas nebuvo pateikti apmokėjimui per vienerių metų terminą po jų išrašymo, t.y. iki 2003 m. lapkričio 11 d.
Atsakovas UAB „Afin Baltica“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, jog Afin Baltica AS su UAB “Brikšta”, kurią atstovavo ieškovas sudarė lizingo sutartis, kurių pagrindu UAB “Brikšta” buvo perduoti du vilkikai. UAB „Brikšta” pažeidinėjo mokestines prievoles, todėl susidarė didelis įsiskolinimas. Atsakovas matė, kad nepaisant nuolatinių ieškovo įtikinėjimų, kad skola bus padengta UAB „Brikšta“ yra nepajėgi gražinti skolų. Ieškovo įkalbėtas atsakovas sutiko, kad teises ir pareigas pagal lizingo sutartį ir jau susikaupusią UAB “Brikšta” skolą, perimtų UAB “Transakva” tačiau su sąlyga, kad ši įmonė pateiks Afin Baltica AS naudai išrašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kurie bus laiduoti ieškovo V. D. . Ieškovas laiduodamas UAB “Transakva” išrašytus vekselius prisiėmė asmeninę atsakomybę už savo įmonės prievoles, todėl prievolės turi būti vykdomos ir bet koks bandymas jų išvengti suponuoja ieškovo nesąžiningumą.
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė ir nurodė, kad ieškovas laidavimą, o UAB „Transakva“ vekselius pasirašė, nes tai suprato kaip vienintelį realų bendrovės problemų sprendimo būdą, kartu prisiimdami verslo riziką sau. Tai buvo bandymas tokiu būdu gelbėti bendrovę. Teismas konstatavo, kad tarp atsakovo ir likviduotosios UAB „Transakva“, kurios vadovu buvo ieškovas buvo susiklostę verslo komerciniai santykiai, pagrįsti lizingo sutartimi. Atsakovas būdamas pelno siekiančia bendrove neturėjo pareigos atleisti UAB „Transakva“ nuo pagal lizingo sutartį prisiimtų prievolių vykdymo ir matydamas, kad prievolės nevykdomos gindamas savo interesus teisėtai reikalavo greitesnio prievolių įvykdymo ir užtikrinimo priemonių tokių kaip ieškovo pasirašytas laidavimas. Savo ruožtu ieškovas, kaip įmonės vadovas, gerai žinojo jo vadovaujamos įmonės finansinę padėti, turėjo tam tikrą verslo darymo patirtį, galėjo objektyviai įvertinti riziką, kylančią jam asmeniškai iš laidavimo sandorio ir laisvai rinktis. Todėl galima teigti, kad jis sąmoningai prisiėmė šią riziką sau. Todėl ieškinys atmetamas. Teismas nurodė, kad ieškovas savo reikalavimus taip pat rėmė ĮPVĮ 36 straipsniu sakydamas, kad išduodant vykdomuosius įrašus buvo pažeisti šiame straipsnyje numatyti vienerių metų terminai. Šie ieškovo teiginiai nepagrįsti, minėtas straipsnis numato ne vykdomųjų įrašų išdavimo terminus bet vekselių pateikimo apmokėti terminus.
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 25 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais motyvais:
1. Teismas neteisingai išsiaiškino vekselių atsiradimo aplinkybes, tai turėjo įtakos neteisingam bylos išsprendimui. Tarp UAB „Transakva“ ir AS Afin Baltica buvo sudarytos lizingo sutartys, kurių įmokoms užtikrinti, t.y. kiekvienai įmokai užtikrinti buvo išduoti vekseliai. Tai patvirtina aplinkybė, kad visi vekseliai buvo išduoti tam tikrai sumai, atitinkančiai įmokos sumą, o mokėjimo datos atitinka lizingo mokėjimo datas.
2. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kreditorius AS Afin Baltica vykdė išieškojimą ir pagal lizingo sutartis, ir pagal vykdomuosius raštus. Naujasis kreditorius vykdo išieškojimą pagal vykdomuosius raštus iš solidaraus skolininko V. D. bei lizingo santykius iš pagrindinio skolininko BUAB „Transakva“.
V. D. nelaidavo už lizingo sutartis. O kreditorius vekseliais nepasinaudojo kaip mokėjimo priemone ir reikalavimą reiškė pagal lizingo sutartis. Reikšdamas reikalavimus pagal lizingo sutartis, pirminis kreditorius turėjo vykdomuosius raštus ir galėjo jų pagrindu pareikšti reikalavimą. Susidaro situacija, kad išdavus vekselius sukuriamos naujos prievolės – prievolės pagal vekselius, o kreditorius reiškia reikalavimus pagal lizingo sutartį.
4. Nepagrįstas teismo motyvas, kad V. D. buvo įmonės vadovas. Juo buvo kitas asmuo ir tai atsispindi vekseliuose. Todėl V. D. negalėjo būti įmonės vadovu ir sąmoningai prisiimti rizikos.
Atsakovas UAB „Afin Baltica“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Jis nurodo, kad:
1. Vekseliai, dėl kurių laidavimo yra kilęs ginčas, yra išduoti susiklosčius situacijai, kai įmonė tapo nemoki ir vienintelis galimas kreditorių reikalavimo užtikrinimo būdas buvo išduoti vekseliai bei jų laidavimas asmeniškai V. D. turtu.
2. Apeliantas ginčija atsiradusią pareigą mokėti skirtingais argumentais, nei pirmojoje instancijoje, nors tai neturi reikšmės jo pareigai padengti skolą, kuri atsirado laiduojant vekselius. Šis ieškovo argumentas yra visiškai nepagrįstas.
3. Lizingo sutartis su AS Afin Baltica sudarė UAB „Brikša“, kurią atstovavo V. D. , šiai įmonei netinkamai vykdant mokestinius įsipareigojimus, tarp šalių buvo sudarytas susitarimas, kuriuo AS Afin Baltica sutiko, kad UAB „Brikša“ skolinius įsipareigojimus perimtų UAB „Transakva“ bei pasirašytų AS Afin Baltica naudai paprastuosius vekselius, kuruos laidavo V. D. .
4. Tai, kad nutraukus santuoką tarp V. D. ir L. D. visas turtas atiteko L. D. rodo, kad V. D. nėra sąžiningas.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byla nagrinėjama pagal ieškovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes ir argumentus, neperžengiant jų ribų, nes nėra CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, kuriems esant teismas gali peržengti apeliacinio skundo ribas.
Ieškovas ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiais 2002 m. lapkričio 11 d. išduotus 14 vekselių ir jų pagrindu išduotus vykdomuosius dokumentus.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2002 m. lapkričio 11 d. skolininkas UAB „Transakva“ pasirašė 14 vekselių kreditoriaus Afin Baltica AS naudai. Už skolininką UAB „Transakva“ laidavo ieškovas V. D. . 2004 m. sausio 12 d. ir 2005 m. vasario 24 d. išduoti vykdomieji įrašai dėl bendros 60242 EUR skolos pagal vekselius išieškojimo. 2004 m. gruodžio 23 d. skolininkui UAB „Transakva“ iškelta bankroto byla ir įmonė išregistruota iš juridinių asmenų registro kaip bankrutavusi. 2006 m. balandžio 7 d. kreditorius AS Afin Baltica perleido naujajam kreditoriui UAB „Afin Baltica“ visą kreditoriaus reikalavimą su visomis papildomomis ir šalutinėmis kreditoriaus teisėmis į skolininką V. D. ir jo skolą, sudarančią 48082,47 Eur (166019,15 Lt). UAB „Transakva“ bankroto byloje UAB „Afin Baltica“ buvo pareiškusi kreditorinius reikalavimus 166019,15 Lt sumai grįstus lizingo sutartimi ir vekseliais, pagal kuriuos ji buvo įraukta į trečiosios eilės kreditorių sąrašą. UAB „Transakva“ turto neturėjo, todėl UAB „Afin Baltica“ kreditoriniai reikalavimai liko nepatenkinti.
Pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reglamentavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnis). Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius Lietuvos Respublikoje reglamentuoja 1999 m. kovo 16 d. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (toliau – ĮPVĮ). Be to, vekselių išrašymas, įforminimas ir naudojimas detalizuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintose Vekselių naudojimo taisyklėse.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja praktiką tokia linkme, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo, reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Kasacinis teismas nutartyse yra pabrėžęs, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje A. L. v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-443/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje R. B.,v. M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007).
Laiduotojas pagal ĮPVĮ 32 straipsnio 2 dalį priskirtinas tretiesiems asmenims, laiduojantiems už vekselio davėją. Pažymėtina, kad pagal ĮPVĮ 32 straipsnio 2 dalį laiduoti gali trečiasis asmuo arba pagal vekselį įsipareigojęs asmuo, o tai suponuoja trečiųjų asmenų – laiduotojų ir įsipareigojusių pagal vekselį asmenų – laiduotojų teisinio statuso ypatumus. Pirmiau nurodyta teisės taikymo (interpretavimo) taisyklė yra reikšminga tuo, jog, aiškinant ĮPVĮ 19 straipsnio nuostatas skolininkams pagal vekselį, taigi ir laiduotojams nepriklausomai nuo to, ar jie yra tretieji asmenys, ar įsipareigoję pagal vekselį, pripažįstama teisė reikšti tokius prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį. Civilinės atsakomybės taikymo požiūriu laiduotojas yra įpareigotas lygiai taip pat kaip ir asmuo, už kurį jis laidavo (ĮPVĮ 34 straipsnio 1 dalis), t. y. laiduotojo atsakomybė pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 1 dalį yra tik solidarioji ir kitoks susitarimas, priešingai nei nustatyta CK 6.81 straipsnio 1 dalyje, negalimas. Pažymėtina ir tai, kad laiduotojo prievolės akcesoriškumas turi esminių skirtumų nuo bendrųjų akcesorinių prievolių pasibaigimo bei negaliojimo pagrindų – pagrindinei prievolei pasibaigus ar ją pripažinus negaliojančia, pasibaigia ir papildoma prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis); pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus. Tokie laiduotojo teisinės padėties ypatumai suponuoja laiduotojo, kaip ir vekselį išrašiusio asmens, teisę ginčyti vekselį remiantis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl vekselio davėjo valios ydingumo. Šios bylos kontekste svarbu pabrėžti, kad vekselio ginčijimo ypatumai visa apimtimi aptarti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartyje civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007.
Remdamasi aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad UAB „Transakva“ pasirašyti vekseliai galioja nepriklausomai nuo UAB „Transakva“ ir atsakovo tarpusavio įsipareigojimų pagal lizingo sutartį vykdymo ar nevykdymo, nes teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį, dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją. Vekselyje įtvirtinta prievolė yra abstrakti ir besąlygiška, suteikianti kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. UAB „Transakva“ pirmajam vekselio įgijėjui prieštaravimų dėl vekselių nereiškė ir yra bankrutavusi bei išregistruota iš įmonių registro. Ieškovas siekdamas išvengti laiduotojo solidarios atsakomybės su vekselio davėju, nurodo, kad jam buvo daromas ekonominis spaudimas grasinant nutraukti transporto lizingo sutartis dėl ko UAB „Transakva“ negalėtų veikti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas matydamas, jog UAB „Transakva“ prievolės nevykdomos, gindamas savo interesus teisėtai reikalavo greitesnio prievolių įvykdymo ir užtikrinimo priemonių tokių kaip ieškovo pasirašytas laidavimas, o ieškovas žinojo UAB „Transakva“ finansinę padėtį, todėl objektyviai galėjo įvertinti riziką ir ją prisiėmė.
Nors kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas laiduodamas už vekselius buvo UAB „Transakva“ vadovas, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas iš kitų šaltinių žinojo apie UAB „Transakva“ finansinę padėtį. Iš teisių perėmimo sutarties (b.l. 20-21), kuria UAB „Transakva“ perėmė UAB „Brikšta“ lizingo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus Afin Baltica AS matyti, kad ieškovas sudarant šią sutartį atstovavo UAB „Brikšta“, todėl jam turėjo būti žinomos šios sutarties sudarymo priežastys. Tai patvirtina ir ieškinyje nurodytos aplinkybės, jog UAB „Transakva“ neturėjo galimybės lizinguoti norimas transporto priemones, todėl teisių perėmimo sutarčių pagrindu minėtos lizingo sutartys buvo perimtos iš UAB „Brikšta“.
Nepagrįstas apelianto teiginys, kad naujasis kreditorius vykdo išieškojimą pagal vykdomuosius raštus iš solidaraus skolininko V. D. bei lizingo santykius iš pagrindinio skolininko BUAB „Transakva“. Kaip jau minėta, UAB „Transakva“ bankroto byloje UAB „Afin Baltica“ buvo pareiškusi kreditorinius reikalavimus 166019,15 Lt sumai grįstus lizingo sutartimi ir vekseliais, pagal kuriuos ji buvo įraukta į trečiosios eilės kreditorių sąrašą, tačiau jie nebuvo patenkinti, nes UAB „Transakva“ neturėjo turto, o UAB „Transakva“ 2008 m. sausio 18 d. yra išregistruota (b.l. 24).
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 25 d. sprendimą.
Teisėjai Marytė Mitkuvienė
Nijolė Piškinaitė
Egidijus Žironas