Civilinė byla Nr.2A-293/2005
Procesinio sprendimo kategorija 73.2.5.1.1, 24.4

LIETUVOS APELIACINIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2005
m. rugsėjo 26 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų kolegijos pirmininko Vinco Versecko (pranešėjas),
kolegijos teisėjų: Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno,
sekretoriaujant Joanai
Tamašauskienei,
dalyvaujant ieškovės
atstovui adv. M.Girdzevičiui,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Alinos
Melčinskajos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 5 d.
sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1366-51/2005 pagal ieškovės Alinos
Melčinskajos ieškinį atsakovui draudimo uždarajai akcinei bendrovei ,,Baltijos
garantas” dėl draudimo išmokos ir nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t
ė:
Ieškovė
A.Melčinskaja kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui DUAB ,,Baltijos garantas”
ir sutikslinusi ieškinius reikalavimus prašė priteisti iš atsakovo pagal
draudimo sutartį priklausančią draudimo išmoką - 48 000 Lt, 11 630,40 Lt palūkanų,
42 000 Lt nuostoliams atlyginti, bylinėjimosi išlaidas (t. 1 b. 1.3-4, 258-259,
264-265). Nurodė, kad 1998 m. rugsėjo 2 d. draudimo sutartimi apdraudė nebaigtą
statyti gyvenamąjį namą, du ūkinius pastatus, esančius Vilniaus raj.,
Šatrininkų sen., Kyviškių k. nuo gaisro ir gamtinių jėgų bei nuo trečiųjų
asmenų neteisėtos veiklos. 1999m. liepos 14 d. AB „Vilniaus komprojekto”
ekspertizės metu nustatyta, jog namo sienose yra plyšiai ir trūkimai, dėl
pamatų nusėdimo namo sienos būklė yra avarinė. Kadangi namo pamatų nusėdimas
įvyko grunto nusėdimo pasėkoje, įvyko draudiminis įvykis. Po atliktos
ekspertizės atsakovui buvo pranešta apie draudiminį įvykį, tačiau jis atsisakė
mokėti ieškovei priklausančią sumą, nes neva ekspertizės akto išvados dėl
trūkimų sienose leidžia daryti išvadą, jog tai yra nedraudiminis įvykis. 1997
m. liepos 31d. UAB „Baltijos garantas” turto draudimo taisyklių Nr.006
(toliau-Taisyklės) 3.1 p. nurodyta, kad grunto nusėdimas yra draudiminis
įvykis, todėl atsakovo atsisakymas sumokėti ieškovei priklausančią draudimo
išmoką yra nepagrįstas. Įvykus draudiminiam įvykiui, atsakovui atsirado
piniginė prievolė išmokėti draudimo sutartyje numatytą 48 000 Lt draudiminę
išmoką. Atsakovas privalo sumokėti 11 630,40 Lt dydžio palūkanas už praleistą
sumokėti draudimo išmoką terminą nuo 1999m. rugpjūčio 28 d. iki 2005 m. sausio
l d. pagal atitinkamais laikotarpiais galiojusias Lietuvos Respublikos CK
redakcijas bei ieškovės dėl laiku neišmokėtos draudimo išmokos patirtus
nuostolius: dėl įvykusio draudiminio įvykio name atsiradę defektai nėra
pataisyti, dėl lėšų stygiaus neatstatinėjama namo būklė kasdien blogėja. Namui
atstatyti (atlikti būtinąjį remontą) reikalinga 90 036 Lt. Išmokėjus draudiminę
išmoką 48 000 Lt, žalos dydis būtų 42 000 Lt. Ieškovė prašė teismo atnaujinti
praleistą ieškinio senaties terminą, motyvuodama tuo, jog dėl silpnos sveikatos
ir gydymosi negalėjo kreiptis į teismą anksčiau.
Vilniaus apygardos
teismas 2005 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškovės A.Melčinskajos ieškinį atmetė,
motyvuodamas tuo, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Teismas
atsižvelgęs į ieškovės pateiktą prašymą ieškinio senaties teminą atnaujinti
dėl jos sveikatos būklės, gydymosi laikotarpių, sprendė, jog nurodytos
priežastys nėra pakankamas pagrindas termino atnaujinimui. Byloje esantis
teismo medicinos ekspertizės aktas Nr.21 įrodo, kad ieškovei iš tikrųjų yra
diagnozuotos ligos, tačiau ligos yra lėtinio pobūdžio, jos tęsiasi jau ne
vienerius metus (t. 1 b.l. 153-155). Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad
ligoninėje gulėjo 2002m. liepos - spalio mėn. (t.l b.l. 204), t.y. tuomet, kai
ieškinio senaties terminas iš esmės jau buvo pasibaigęs. Be to ieškovė 2001 –
2002 m.m. laikotarpyje, t.y. aktualiu ieškinio senaties termino klausimo
išsprendimui šioje byloje laikotarpiu bylinėjosi tiek administraciniuose, tiek
bendrosios kompetencijos įvairių instancijų teismuose (t. 1 b.l. 81-82, 86-87).
Teismas, teigė, jog esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo manyti, kad ieškovė
dėl jos nurodomų priežasčių neturėjo galimybės pareikšti ieškinį ar ši galimybė
būtų buvusi labai apsunkinta. Juo labiau, kad ieškovei ieškinio senaties
institutas ir jo taikymo pasekmės jau buvo gerai žinomos iš Vilniaus rajono
apylinkės teismo 2001 m. liepos 27 d. sprendimo, kur vienu iš ieškinio atmetimo
pagrindų buvo būtent ieškinio senaties termino praleidimas (t. 1 b.l. 86).
Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
Teismas sprendė, jog
pagal turimus byloje įrodymus ieškinys negalėtų būti tenkinamas netgi tuo
atveju, jei ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, kadangi iš ieškovės
pateikto ekspertizės akto matyti, kad namo defektai atsirado per ilgą
laikotarpį sėdant namo pamatams ir dėl statybos broko, o ne dėl kokio nors
vienkartinio įvykio ar vien tik draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu
vykusių gamtinių procesų ir būtent tai būtų sąlygoję grunto nusėdimą. Šią
išvadą patvirtino ir pačios ieškovės ankstesnis įvykio vertinimas: ieškovė kitų
bylų metu (taip pat ir su namo pardavėja) nurodė anksčiau buvusius paslėptus namo
statybos defektus, kurie, pačios ieškovės teigimu, tik išryškėjo nupirkus namą,
taip pat ji buvo nurodžiusi ir namo statybos neatitikimą projektui (t.l 81-82,
86-87). Duomenų, patvirtinančių namo trūkimų atsiradimą dėl draudimo taisyklių
3.1, 3.1.8 punktuose nurodytų gamtinio pobūdžio priežasčių, byloje nėra.
Apeliaciniu skundu
A.Melčinskaja prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 5 d.
sprendimą bei priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti ir priteisti iš
atsakovo 102 tūkst. litų. Nurodo, kad teismo motyvas, jog ieškinys atmestinas
vien dėl ieškinio senaties termino praleidimo, nepagrįstas. Pažymi, jog
Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2003 m. lapkričio 26 d. šioje byloje
priėmė sprendimą, kuriuo atmetė ieškinį dėl praleisto ieškinio senaties
termino, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2004 m. vasario 26 d. nutartimi
Vilniaus m. 3-osios apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 26 d. sprendimas buvo
panaikintas ir byla grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui,
todėl, apeliantės manymu, ieškinio senaties termino praleidimo klausimas
nagrinėjamoje byloje buvo išspręstas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 74-2262)
10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu Civiliniame kodekse nustatomas
trumpesnis ieškinio senaties terminas, jis ir taikomas, tačiau pradedamas
skaičiuoti nuo šio kodekso įsigaliojimo dienos, išskyrus atvejus, kai ieškinio
senaties terminas yra pasibaigęs ir pagal šio kodekso normas. Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso (Žin., 1964, Nr. 19-138) 84 straipsnis nustatė
bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal tai ieškinio senatis būtų
pasibaigusi po naujos redakcijos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
įsigaliojimo. Ieškovės teigimu, vadovaujantis šiomis nuostatomis taikytinas
naujas ieškinio senaties terminas nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 1.125 straipsnio 7 dalyje, kuris nagrinėjamu
atveju baigėsi 2002 m. liepos 1 d. Apeliantė teigia, jog byloje pateiktos
pažymos apie tai, kad nuo 2002 m. gegužės 10 d. iki 2002 m. lapkričio mėn.
gydėsi. Ieškinį teismui pateikė iš karto po ligos, t.y. 2002 m. lapkričio 19 d.
ir Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacinio proceso tvarka, minėtas
aplinkybes pripažino svarbiomis. Teismas į šiuos faktus neatsižvelgė ir
pritaikė ieškinio senaties terminą.
Teismo argumentai
apie tai, jog pagal turimus byloje įrodymus ieškinys negalėtų būti tenkinamas
netgi tuo atveju, jei ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, nepagrįsti,
nes teismas vertindamas byloje esančių įrodymų visetą padarė neteisingas
išvadas. Apeliantė nurodo, jog ekspertizės akte nurodytos priežastys dėl kurių
įvyko namo defektai: pirmoji priežastis, per ilgą laiko tarpą sėdant
namo pamatams; antroji priežastis, dėl statybos broko. Pirmoji
priežastis atitinka atsakovo Turto draudimo taisyklių 3.1 ir 3.1.8 punkte
nurodytus atvejus, dėl kurių sudarė turto draudimo sutartį. Atsakovo teiginiai,
kad pamatų nusėdimas nagrinėjamu atveju nėra draudiminis įvykis yra nepagrįsti.
Atsakovo 1997 m. liepos 31 d. patvirtintų Turto draudimo taisyklių Nr.006,
„Turto draudimo nuo gaisro ir gamtinių jėgų grupė Turto draudimo ir kitų žalų
grupė” 3 dalyje „Draudiminiai įvykiai” skyriuje A ,,Draudžiant nuo gaisro ir
gamtinių jėgų” 3.1 punkte nurodyta, nuo kokių draudiminių įvykių gali būti
apdraustas turtas. Nurodytas draudiminių įvykių sąrašas: gaisras, audra,
uraganas, potvynis, sūkurys, kruša, žaibas, liūtis, žemės nustokimas, grunto
nusėdimas, sniego slėgis. Minėtame skyriuje, 3.1.8 punkte paaiškinta, kas yra
grunto nusėdimas ar žemės nuslinkimas, t. y. vietovės taško absoliučios
altitudės sumažėjimas dėl lietaus, podirvio vandens ir cheminių procesų dirvoje
veikimo, dėl ko nuslenka kalvų šlaitai ar sėda pastatų pamatai, skyla sienos.
Atsakovo patvirtintose taisyklėse nustatytos sąlygos, kurios indikuoja
draudiminio įvykio atsiradimą. Šios sąlygos yra vietovės aukščio pasikeitimas
nulemtas gamtinių jėgų ir iškilusios pasekmės. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu
atveju neabejotinai yra nustatytos pasekmės atitinkančios iškeltas sąlygas,
t.y. pastato pamatų nusėdimas ir sienų skilimas. Šių pasekmių atsakovas
neginčijo. Nagrinėjant sąlygą dėl vadinamo aukščio pasikeitimo, t.y. „dėl
vietovės taško absoliučios altitudės” sumažėjimo, turi būti vertinami faktas ir
priežastis. Faktas nagrinėjamu atveju yra, kadangi byloje specialisto išvada
tiesiogiai nurodo grunto nusėdimą. Pateiktas tik skirtingas grunto nusėdimo
apibūdinimas. Specialistas savo išvadoje nenurodė apie vietovės taško
absoliučios altitudės sumažėjimą, kadangi jis, kaip nepriklausomas asmuo,
vadovavosi ne atsakovo, bet tos srities specialistų naudojamomis sąvokomis.
Atsižvelgdama į tai, apeliantė teigia, jog neturi būti pažodžiui vertinama
atsakovo minėtose taisyklėse nustatyta sąlyga „vietovės taško absoliučios
altitudės sumažėjimas”. Specialisto išvadoje nurodyta, kad grunto nusėdimas
sąlygotas taip vadinamų gamtinių jėgų, t.y. savaiminių gamtinių procesų. Šis
procesas, grunto nusėdimas galėjo kilti dėl dviejų priežasčių, gamtinių jėgų
arba žmonių veiklos. Apeliantė nurodo, jog pastarosios veiklos byloje nėra
nustatyta, todėl grunto nusėdimas įvyko dėl gamtinių jėgų. Be to atsakovas
pateiktos byloje specialisto išvados kitais įrodymais nenuginčijo, todėl
specialisto išvada reikia vadovautis.
Teismas,
vertindamas antrąją priežastį nepagrįstai neatižvelgė į Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 23 d. nutartį
administracinėje byloje Nr.A3-1012/2003. Šis teismo sprendimas
nagrinėjamoje civilinėje byloje yra svarbus ta apimtimi, kiek tai susiję su
aukščiau minima specialisto išvada, kurioje nurodomos dvi grunto nusėdimo
priežastys, viena (aukščiau aptarta) yra dėl gamtinių jėgų, antra dėl galimo
statybos broko. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 23
d. nutarties esmė, dalyje dėl statybos broko, t.y. esminių nukrypimų nuo
projekto, yra pripažintas faktas, kad Vilniaus apskrities viršininko
administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos išduota
pažyma (1998-06-16 Nr. 228) yra pagrįsta, kadangi esant esminių nukrypimų nuo
projekto (esant statybos brokui), tokia pažyma nebūdavo išduodama. Išduota
pažyma skelbė, kad pastatas statomas be esminių nukrypimų nuo projekto (t.y.
statybos brokas neaptiktas). Atsakovė teigia, jog esant tokiai įgaliotos
institucijos pažymai, apsidraudė namą pas atsakovą. Specialisto išvadoje dėl
grunto nusėdimo šis faktas neatsispindi, kadangi ši faktinė aplinkybė išaiškėjo
tik 2003 m. spalio 23 d, todėl vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2003 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje
Nr. A3-1012/2003 nustatytu faktu, specialisto išvada pagrįsta toje
dalyje, kurioje skelbiama, kad pamatų nusėdimas ir sienų skilimas įvyko dėl
gamtinių jėgų poveikio, ši aplinkybė buvo išsakyta bylos nagrinėjimo metu,
tačiau teismas į šios esminės aplinkybės buvimą nepagrįstai ir nemotyvuotai
neatsižvelgė. Be to atsakovas bylos nagrinėjimo proceso metu nepateikė jokių
įrodymų, kad draudiminio įvykio nebuvo. Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas
bylą neatsižvelgė ir neįvykdė apeliacinės instancijos teismo sprendimo
nurodymo, kad bylai pilnai ir visapusiškai išnagrinėti būtina paskirti
ekspertizę. Pagal susiformavusią teismų praktiką šiuo atveju įrodinėjimo pareiga
tenka atsakovui.
Apeliantė
pažymi, jog pagal sudarytą turto draudimo sutartį atsirado prievoliniai
santykiai, kurių esmė yra, atsiradus draudiminiam įvykiui, išmokėti nustatytą
draudimo sumą. Draudiminis įvykis byloje pateiktais dokumentais įrodytas, žalos
dydis pagrįstas byloje esančiais dokumentais. Remiantis civilinio kodekso 6.38
straipsnio 1 dalimi prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei
nustatytais terminais. Vadovaudamasis civilinio kodekso 6.987 straipsniu
draudikas sutartimi įsipareigojo už sutartyje nustatytą draudimo įmoką
(premiją) - 264 Lt, sumokėti draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką,
apskaičiuotą draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta draudimo
sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Apeliantė teigia, jog savo
įsipareigojimus įvykdė, draudimo įmoką (premiją) sumokėjo, o atsakovas savo
pareigos sumokėti jai draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką nevykdė.
Civilinio kodekso 6.1014 straipsnio 1 dalis numato, jog atsakovas gali būti
atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudiminis įvykis būtų įvykęs dėl
apdraustojo kaltės. Tačiau tai byloje nenustatyta ir atsakovui lieka pareiga
įvykdyti savo prievolę - sumokėti reikalaujamą sumą.
Atsiliepimu į
apeliacinį skundą atsakovas DUAB „Baltijos garantas” ginčija apeliacinio skundo
argumentus bei prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos
teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimą nepakeistą. Nurodė, jog teismas priėmė
teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus
bei padarė pagrįstas išvadas.
Apeliacinis
skundas tenkintinas iš dalies.
Pirmosios
instancijos teismas atmetė ieškinį dėl to, kad ieškovė praleido ieškinio
senaties terminą kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynybos ir byloje
nenustatyta svarbių priežasčių šį terminą atnaujinti. Kolegija nesutinka su
teismo išvada, jog ieškinio senaties terminas praleistas be svarbių priežasčių
ir nėra pagrindo jį atnaujinti.
Ieškovė
A.Melčinskaja 2002 m. lapkričio 19 d. pareiškė ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo
už 1999 m. liepos 14 d. paaiškėjusį draudiminį įvykį.1964 m. CK 84 straipsnio
nuostatos tokio ieškinio pareiškimui numatė bendrą trejų metų ieškinio senaties
terminą, todėl pagal šio CK normas A.Melčinskajai ieškinio dėl draudimo išmokos
senaties terminas turėjo pasibaigti 2002 m. liepos 14 d., tačiau 2000 m. CK
1.125 straipsnio septinta dalis ieškiniui iš draudimo teisinių santykių nustatė
sutrumpintą vienerių metų senaties terminą. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir
įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio antra dalis nurodo, kad tuo atveju, kai šio
CK normos nustato trumpesnį negu 1964 m. CK normos ieškinio senaties terminą,
jis ir taikomas, tačiau pradedamas skaičiuoti nuo šio kodekso įsigaliojimo
dienos, jeigu iki šiam įsigaliojant prasidėjęs ieškinio senaties terminas pagal
1964 m. CK dar nebuvo pasibaigęs. Taigi įsigaliojant naujajam CK (2001 m.
liepos 1 d.) A.Melčinskajos ieškinio senaties terminas pagal 1964 m. CK nebuvo
pasibaigęs, todėl sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas
nuo 2001 m. liepos 1 d. ir pasibaigė 2002 m. liepos 1 d. Tokiu būdu
A.Melčinskaja, pareikšdama ieškinį dėl draudimo išmokos 2002 m. lapkričio 19
d., tiek pagal 1964 m., tiek pagal 2000 m. CK normas ieškinio senaties terminą
pažeidė. Tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes yra pagrindo pripažinti, kad
A.Melčinskaja ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl
jis atnaujintinas.
Iš bylos
dokumentų matyti, kad A.Melčinskaja 1998 m. liepos 16 d. nusipirko nebaigtą
statyti gyvenamąjį namą Vilniaus rajono Kyviškių km (1 t. 84 b.l.). Nupirktą
gyv. namą 1998 m. rugsėjo 2 d. apdraudė (1 t. 8 b.l.). AB ,,Vilniaus
komprojektas“ ekspertas 1999 m. liepos 14 d. nustatė, kad dėl pamatų nusėdimo,
išryškėjusio pastato eksploatavimo metu, ir statybos darbų nukrypimo nuo
projekto, sutrūkinėjo namo sienos (1 t 9 b.l.). A.Melčinskaja, geruoju
nesutarusi su namo pardavėja, 2000 m. gegužės 30 d. ieškiniu kreipėsi į teismą
dėl gyv. namo pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir nuostolių iš pardavėjos
priteisimo (1 t. 87 b.l.). Ieškinio pagrindu nurodė statybos defektus, kurie
perkant gyv. namą nebuvo matomi. Tiek pirmosios, tiek aukštesnių instancijų
teismai ieškinį atmetė. Kasacine tvarka ši byla išnagrinėta 2002 m. vasario 20
d. (1 t. 86 b.l.). Kaip minėta, ekspertas nustatė, kad gyvenamo namo sienos
sutrūkinėjo dėl dviejų priežasčių: pamatų nusėdimo ir statybos trūkumų, todėl
ieškovė, gindama savo teises, turėjo realų pagrindą kreiptis į teismą
nutraukti gyv. namo pirkimo-pardavimo sutartį dėl statybos trūkumų ir nėra
pagrindo manyti, kad ieškovė pasirinko aiškiai netinkamą ir neprotingą savo
pažeistų teisių gynimo būdą. Iš bylos dokumentų matyti, kad ieškovė savo teises
dėl pirkto gyv. namo statybos trūkumų gynė ir administraciniame teisme (1 t. 81,
283 b.l.). Kadangi teismai tose bylose ieškovės reikalavimų netenkino, ieškovė
minėtoje ekspertizėje aptartu pamatų nusėdimo pagrindu kreipėsi į teismą dėl
draudimo išmokos priteisimo. Kolegijos nuomone, minėtos aplinkybės svarbios
sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimą ir gretinant jas su
pastoviai bloga ieškovės sveikata (1 t. 153 b.l.) bei atsižvelgiant, kad
ieškovė senaties terminą praleido penkis mėnesius, kurių laikotarpyje nuo 2002
m. liepos 4 d. iki rugsėjo 10 d. gydėsi ligoninėje (1 t. 155 b.l.), sudaro
pagrindą senaties terminą atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas minėtų
aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl priėjo nepagrįstos išvados, jog nėra
pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino. Kolegija pastebi, kad šioje
byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004
m. vasario 26 d., išnagrinėjusi A.Melčinskajos apeliacinį skundą dėl Vilniaus
3-jo apylinkės teismo sprendimo, kuriuo ieškinio senaties terminas taip pat
buvo neatnaujintas, nutartyje nurodė, kad A.Melčinskajos pažeista teisė turėtų
būti ginama.
Pirmosios
instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl senaties, nurodė, kad pagal turimus
byloje įrodymus ieškinys negalėtų būti tenkinamas netgi tuo atveju, jeigu
ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas. Tokią išvadą pagrindė minėto
ekspertizės akto ir pačios ieškovės ankstesnio įvykio vertinimo analize.
Kolegija
pastebi, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, šioje byloje apeliacine tvarka išnagrinėjusi A.Melčinskajos
apeliacinį skundą dėl Vilniaus 3-ojo apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 26 d.
sprendimo ir jį panaikindama, 2004 m. vasario 26 d. nutartyje nurodė, kad bylos
esmę sudaro fakto, ar buvo grunto nusėdimas, nustatymas. Jo nustatymui
reikalingos specialios mokslo ir technikos žinios, todėl būtina svarstyti
ekspertizės skyrimo klausimą. Vilniaus apygardos teismas, perėmęs bylą
nagrinėti pirmąja instancija, ekspertizės klausimo nesprendė, nors pagal bylos
duomenis dar nagrinėjant bylą Vilniaus 3-jame apylinkės teisme buvo
aiškinamasi, kas gali tokią ekspertizę atlikti ir atsakovas buvo pateikęs
ekspertams keltinus klausimus. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas savo
išvadą pagrindė pirminės apžiūros metu sudaryto ekspertizės akto ir ieškovės
pozicijos vertinimu. Kolegijos nuomone, ieškovės gyv.namo pastatų nusėdimo
priežastys turi esminę reikšmę sprendžiant ieškovės iškeltą ginčą ir jų
nuosekliai neišaiškinus nėra galimybių tinkamai išspręsti ginčo, todėl kolegija
priėjo išvados, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškinys iš esmės
negali būti tenkinamas, nepagrįsta, nes teismas neatskleidė bylos esmės ir
pagal byloje pateiktus įrodymus apeliacinėje instancijoje bylos išnagrinėti
nėra galimybių, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir
byla grąžintina nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Kolegija
pažymi, kad nagrinėjant bylą iš naujo ir tiriant, dėl kokių priežasčių nusėdo
gyv. namo pamatai, gali būti reikšmingos ne tik skirtinos ekspertizės išvados,
bet ir administraciniame teisme nagrinėtoje byloje surinkti įrodymai bei
nustatytos aplinkybės, kadangi pagal esamus duomenis toje byloje buvo
svarstoma, ar gyv. namo statybos darbai atitiko projektą ir statyboms keliamus
reikalavimus. Dėl to tikslinga išreikalauti administraciniame teisme nagrinėtą
bylą.
Kolegija,
vadovaudamasi CPK 326 straipsnio pirmos dalies 4 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus
apygardos teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti
nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui.
Kolegijos pirmininkas Vincas
Verseckas
Teisėjai
Audronė Jarackaitė
Kazys Kailiūnas