Civilinė byla Nr. e2A-260-912/2024

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00055-2023-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.4.1; 3.3.1.18.1

 

(S)

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. gegužės 23 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Vėjelis“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus V. G., apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Vėjelis“ ieškinį atsakovei I. N. dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB, LUAB) „Vėjelis“, atstovaujama nemokumo administratoriaus V. G., kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei I. N., kuriame prašė priteisti iš atsakovės 253 201,94 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metines procesines palūkanas.

2.       Ieškovė nurodė, kad atsakovė nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. buvo UAB „Vėjelis“ direktorė, nuo 2021 m. spalio 19 d. – vienintelė akcininkė. Pagal UAB „Vėjelis“ finansinės atskaitomybės už 2020 metus duomenis, ieškovės įsipareigojimai 2020 m. gruodžio 31 d. buvo 465 683 Eur, o turto vertė – 460 317 Eur. Bendrovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas, o nuostolis siekė 323 269 Eur. Bankroto byla ieškovei iškelta pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – VSDFV Panevėžio skyrius) pareiškimą. Tai padaryta Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartimi. Nutarties priėmimo dieną parengtas bendrovės balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita. Pagal ją ieškovės įsipareigojimai buvo 237 342 Eur, turto vertė – 13 512 Eur, nuosavas kapitalas – neigiamas (–233 830 Eur), nuostoliai – 218 464 Eur. Bankroto byloje 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi patvirtintas ieškovės kreditorių reikalavimų sąrašas. Bendras jų dydis –281 983,95 Eur.

3.       Nemokumo administratorius nurodė, kad, ieškovei esant nemokiai, atsakovė privalėjo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą ne vėliau kaip 2020 m. sausio 1 d. Atsakovė neįvykdė nurodytos pareigos. Ji nepagrįstai kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Restruktūrizavimo byla iškelta Šiaulių apygardos teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartimi, o nutraukta – 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi. Nutraukus restruktūrizavimo bylą atsakovė neinicijavo bankroto bylos iškėlimo. Nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 8 d. ieškovės kreditorių reikalavimai padidėjo 253 201, 94 Eur. Tai yra ieškovei padaryta žala, kurią turi atlyginti atsakovė.

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

4.       Panevėžio apygardos teismas 2024 m. sausio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei bylinėjimosi išlaidas.

5.       Teismas įvertino tai, kad atsakovė 2019 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą dėl restruktūrizavimo bylos ieškovei iškėlimo. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartimi iškėlė restruktūrizavimo bylą, nenustatė pagrindo bankroto bylai. Tai reiškia, kad teismas manė, jog bendrovė yra gyvybinga ir finansiniai sunkumai gali būti išspręsti bendrovę išsaugant. Dėl to ieškovės teiginį, kad ji jau 2020 m. sausio 1 d. buvo nemoki, teismas pripažino nepagrįstu.

6.       Teismas atsižvelgė į Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje, kuria nutraukta restruktūrizavimo byla, padarytą išvadą, kad tuo metu nebuvo pagrindo iškelti bankroto bylą. Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovė neturėjo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškart po to, kai buvo nutraukta restruktūrizavimo byla. Nurodytą poziciją teismas pagrindė taip pat ir kitomis aplinkybėmis, t. y.: atsakovės paaiškinimus, kad, nutraukus restruktūrizavimo bylą, ieškovė vykdė ūkinę veiklą; bendrovė nuo 2020 m. balandžio 8 d. iki 2021 m. vasario 28 d. įtraukta į juridinių asmenų, kuriems iki 2020 m. gruodžio 31 d. be pateikto prašymo taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19, sąrašą; ji nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. spalio 31 d. įtraukta į juridinių asmenų, kuriems nuo 2021 m. sausio 21 d. be pateikto prašymo taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19, sąrašą. Įtraukus ieškovę į nurodytus sąrašus, jai nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2021 m. spalio 31 d. pritaikytos tokios pagalbos priemonės: nebuvo skaičiuojami delspinigiai, mokestinės nepriemokos, susidariusios iki 2021 m. rugpjūčio 31 d., nevykdytas išieškojimas.

7.       Teismas nurodė, kad ieškovei iškilo sunkumų, bet dėl jų veikla nebuvo sustabdyta, todėl bendrovės vadovė pagrįstai galėjo suprasti, jog ieškovė nėra nemoki. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2020 m. gruodžio 31 d. (atsakovės kreipimosi dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo) iki 2021 m. gruodžio 16 d. (bankroto bylos iškėlimo) ieškovės įsipareigojimai neišaugo, bet sumažėjo 228 341 Eur (nuo 465 683 Eur iki 237 342 Eur). Dėl nurodytos priežasties teismas padarė išvadą, kad nemokumo administratorius neįrodė žalos dydžio. Tokio pobūdžio bylose žalos dydžiu laikomas bendras išaugęs bendrovės skolų dydis nuo vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą neįvykdymo iki tokios bylos iškėlimo.

8.       Nemokumo administratorius neįrodė tikslaus momento, kada ieškovė tapo nemoki. Dėl to negalima nustatyti, kada atsakovei kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, teismas nenustatė atsakovės neteisėtų veiksmų.

9.       Nemokumo administratorius nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad ieškovės skola susidarė ir didėjo dėl to, jog atsakovė laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Dėl nurodytos priežasties ir to, jog neįrodytas momentas, nuo kada ieškovė tapo nemoki, teismas padarė išvadą, kad nemokumo administratorius neįrodė taip pat ir atsakovės neveikimo ir bendros ieškovės skolos kreditoriams priežastinio ryšio. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų.

 

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

10.       Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Vėjelis“, atstovaujama nemokumo administratoriaus V. G., prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1.                      Pirmosios instancijos teismas nenustatė bendrovės nemokumo momento, dėl to teismo sprendimas neteisėtas. Iš š bylą pateiktų buhalterinių duomenų matyti, kad bendrovė buvo nemoki ankščiausiai 2020 m. sausio 1 d., o vėliausiai – 2020 m. rugpjūčio 6 d., nes bendrovės įsipareigojimai viršijo turto vertę.

10.2.                      Bendrovė vykdė nuostolingą veiklą, veiklos perspektyvos buvo neigiamos, bendrovės turėta produkcija buvo užsikrėtusi grybeliu. Atsakovės apsisprendimas tęsti veiklą buvo neracionalus, nepagrįstas ekonomine logika.

10.3.                      Ieškovės manymu, buvusios vadovės veiksmų visuma, ypač sprendimas parduoti visą bendrovės turtą, taip pat papildomų įsipareigojimų prisiėmimas, buvo neapdairūs ir nulėmė bendrovės nemokumą. Taigi, teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų.

10.4.                      Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi ar sumažėjusi. Dėl to teismas privalėjo įvertinti, kada susiformavo ieškovės kreditorių reikalavimai, kurie reikalavimai atsirado po to, kai bendrovė jau buvo nemoki. Teismas neteisingai pasisakė dėl ieškovės reikalaujamo žalos dydžio. Iš ieškinyje pateiktos lentelės ir priedų matyti kreditorinių reikalavimų pokytis. Nuo bendrovės tapimo nemokia iki bankroto bylos iškėlimo jie padidėjo 253 201,94 Eur.

10.5.                      Atsakovė neįvykdė pareigos būti lojalia, veikti sąžiningai ir protingai. Teismas neteisingai nustatė, kad nėra priežastinio ryšio tarp nurodytų pareigų pažeidimo ir padidėjusių kreditorių reikalavimų. Dėl to teismas nepagrįstai atsisakė priteisti bendrovei padarytą žalos atlyginimą.

10.6.                      Teismas netinkamai pagrindė sprendimą ir įvertino įrodymus. Sprendime iš esmės beveik pažodžiui perrašytas tik vienos šalies – atsakovės – procesinių dokumentų ir paaiškinimų turinys. Teismas nepasisakė dėl ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų ir neįvertino jos pateiktų įrodymų. Teismas nemotyvavo savo pozicijos, kodėl jis rėmėsi tik atsakovės argumentais.

10.7.                      Pirmosios instancijos teisme, aplinkybės, susijusios su ieškovės mokumo būklės nustatymu nebuvo tiriamos bei vertinamos (nebuvo analizuoti ieškovės finansinės atskaitomybės ir kiti dokumentai, rodantys bendrovės finansinę padėtį ginčo laikotarpiu). Pasisakydamas šiuo klausimu, pirmosios instancijos teismas tiesiog nurodė vienas kitam prieštaraujančius teiginius, o tai akivaizdžiai sprendimą daro neteisėtu. Nemokumo administratorius pasigedo savarankiškų teismo išvadų dėl visų įrodymų ir šalių pozicijos vertinimo.

11.       Atsakovė I. N. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1.                      Teismas kruopščiai ir išsamiai išnagrinėjo šalių ginčą, tinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką, pasisakė dėl su juo susijusių įrodymų bei šalių argumentų, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas. Ieškovė nepaaiškino, kokią ir kodėl konkrečią teisės normą teismas išaiškino ir pritaikė neteisingai.

11.2.                      Ieškovė neįrodinėjo ir neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnį.

11.3.                      Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji nuo 2020 m. sausio 1 d. būtų nevykdžiusi įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu būtų kėlusi tik nuostolius ir nebūtų perspektyvų atkurti įprastos veiklos bei stabilizuoti padėtį. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė būtų sistemiškai nevykdžiusi bendrovės įsipareigojimų kreditoriams.

11.4.                      Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į reikšmingą aplinkybę, kad atsakovė 2019 m. gruodžio mėn. kreipėsi dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir tokia byla buvo iškelta. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartis iškelti ieškovei restruktūrizavimo bylą įrodo, kad 2020 m. sausio mėn. atsakovei nebuvo atsiradusi pareiga inicijuoti bankroto bylą. Dėl to ieškovė neteisi, teigdama, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. atsakovei atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

11.5.                      Teisės doktrinoje nurodoma, kad pagrindiniu tiesioginiu Lietuvos teisinės sistemos atsaku į COVID-19 krizę, siekiant išvengti jos sukeltų bankrotų bangos, laikytinas 2020 m. balandžio 25 d. įsigaliojęs nemokumo procesus suspendavęs teisės aktas – Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymui įstatymas. Nurodytu įstatymu sukurta trijų tipų apsauga: 1) vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo suspendavimas; 2) kreditorių teisės kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo apribojimas; 3) restruktūrizavimo bylos nutraukimo ribojimas.

11.6.                      Vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo suspendavimas laidavo paveiktų juridinių asmenų vadovams galimybę visą dėmesį pandemijos akivaizdoje sutelkti į savo verslo gaivinimą ar reorganizavimą, nesibaiminant atsakomybės už Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – ir JANĮ) nustatytų pareigų nevykdymą.

11.7.                      UAB „Vėjelis“ įsipareigojimai nuo 2020 m. gruodžio 31 d. iki 2021 m. gruodžio 8 d. labai sumažėjo (228 341 Eur), todėl atsakovė nepadarė žalos.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

12.       Byloje kilo keliamas juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės, pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, klausimas.

13.       Nagrinėjamos bylos specifika yra ta, kad iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo jos vadovės iniciatyva buvo iškelta bendrovės restruktūrizavimo byla, vėliau ji nutraukta, bet dėl prasidėjusios COVID-19 pandemijos ieškovei taikytos valstybės suteiktos mokestinės pagalbos priemonės.

14.       Teisėjų kolegija nenustatė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir poreikio peržengti apeliacinio skundo ribas.

 

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių 

 

15.       Byloje nustatyta, kad nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartimi bankroto bylos apeliantei UAB ,,Vėjelis“ iškėlimo apeliantės vadove buvo atsakovė.

16.       Atsakovė 2019 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos apeliantei iškėlimo. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartimi apeliantei iškelta restruktūrizavimo byla (2 t., b. l. 77–80).

17.       Nurodytoje nutartyje teismas nustatė, kad, apeliantės 2019 m. gruodžio 27 d. balanso duomenimis, jos nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai buvo 635 071 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 391 937 Eur, pradelsti įsipareigojimai – 286 774 Eur. Apeliantės 2019 m. gruodžio 27 d. pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodytas, kad bendrovės pelnas buvo 3 393 Eur. Aptariamoje nutartyje teismas nustatė, kad apeliantės finansinė padėtis nebuvo gera, bet vis dėlto nebuvo pagrindo kelti bankroto bylą. Taip pat nurodytoje nutartyje teismas pažymėjo, kad apeliantė vykdė veiklą, numatė priemones finansinei padėčiai atkurti bei atsiskaityti su kreditoriais, turėjo turto (vaisvandenių gamybos cechą), kuris gali būti parduotas, o lėšos panaudotos apyvartinėms lėšoms sukaupti.

18.       Restruktūrizavimo byloje Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gegužės 11 d. nutartimi patvirtino apeliantės kreditorių finansinius reikalavimus, kurių bendras dydis 427 365,47 Eur. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos reikalavimas buvo 25 466,61 Eur, akcinės bendrovės (toliau – AB) Šiaulių bankas reikalavimas – 247 648,68 Eur.

19.       Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi nutraukta apeliantės restruktūrizavimo byla, nes kreditorių susirinkimas nepatvirtino restruktūrizavimo plano ir jis nepateiktas teismui (JANĮ 114 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nurodytoje nutartyje teismas pabrėžė, kad nėra pagrindo iškelti apeliantei bankroto bylą, nes nemokumo administratorius nepateikė duomenų, susijusių su bendrovės nemokumu (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis).

20.       Iš apeliantės 2021 m. birželio 13 d. balanso (ataskaitinis laikotarpis – 2020 metai) matyti, bendrovė turėjo 460 317 Eur vertės turto, 465 621 Eur įsipareigojimų, patyrė 323 269 Eur nuostolių Pagal apeliantės 2021 m. gruodžio 8 d. pelno (nuostolių) ataskaitą nuostolių dydis – 218 464 Eur.

21.       Pagal su ieškiniu pateiktą apeliantės balansą (ataskaitinis laikotarpis – 2021 metai) bendrovė turėjo 13 512 Eur vertės turto, 237 342 Eur įsipareigojimų. Pagal apeliantės kreditoriaus VSDFV Panevėžio skyriaus ieškinį Šiaulių apygardos teismas 2021 m. gruodžio 8 d. nutartimi iškėlė apeliantei bankroto bylą (1 t. b. l. 30–36). Nurodytoje nutartyje teismas nustatė, kad bendrovė nuo 2016 m. liepos 1 d. turi skolą VSDFV biudžetui, VSDFV Panevėžio skyriaus 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimu antstoliui perduota išieškoti skolą. Nurodyta skola 2021 m. gruodžio 6 d. buvo lygi 40 806,18 Eur, bendrovėje dirbo 1 darbuotojas.

22.       Šiaulių apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartimi patvirtinti apeliantės kreditorių finansiniai reikalavimai. Šiaulių apygardos teismo 2022 m. balandžio 20 d. nutartimi nutarta likviduoti apeliantę dėl bankroto. Iš nutarties matyti, kad LUAB ,,Vėjelis“ pirmąja eile tenkinami kreditorių reikalavimai yra 49 642,70 Eur, taip pat nurodytas antrąja eile tenkinamų reikalavimų bendras dydis – 232 339,40 Eur. Šiaulių apygardos teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi patikslinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Iš šios nutarties matyti, kad pirmąja eile tenkinamų reikalavimų dydis yra 41 495,90 Eur, antrąja eile – 281 893, 95 Eur.

23.       Apeliantės nemokumo administratorius teigia, kad apeliantė tapo nemoki 2020 m. sausio 1 d. Ieškinyje pateikta lentelė, kurioje apeliantės nemokumo administratorius nurodė kreditorius, kuriems apeliantė įsiskolino nuo 2020 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo (kreditorių pavadinimai, skolų susiformavimo ar prisiėmimo datos, laikotarpiai, pradelstų skolų dydžiai) (iš viso – 253 201,94 Eur).

 

Dėl atsakovės, kaip bendrovės vadovės, pareigos laiku inicijuoti bendrovės bankroto bylą kvalifikavimo ir vertinimo

 

24.       Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliantė turėjo procesinę pareigą įrodyti būtinąsias tokios atsakomybės sąlygas: atsakovės neteisėtus veiksmus, ieškovės patirtą žalą ir veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai).

25.       JANĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta juridinio asmens vadovo prievolė atlyginti žalą, kuri atsirado dėl šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Pagal nurodytą teisės normą vadovui deliktinė civilinė atsakomybė taikoma ir už pareigos laiku inicijuoti juridinio asmens nemokumo proceso neįvykdymą. Tokia vadovo pareiga nustatyta JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti juridinio asmens nemokumo bylą, kai juridinis asmuo tampa nemokus. Taigi, vertinant, ar atsakovė pažeidė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo, aktualus teisinis reglamentavimas, kuriuo apibrėžtas juridinio asmens nemokumas bei bendrovės vadovo pareiga, kai juridinis asmuo tampa nemokus.

26.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nemokumo administratoriaus argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo konstatuoti, jog apeliantė buvo nemoki ankščiausiai 2020 m. sausio 1 d. ir vėliausiai 2020 m. rugpjūčio 6 d., yra nepagrįsti. Nurodytais momentais apeliantė neatitiko nemokios bendrovės statuso.

27.       JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens nemokumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad juridinio asmens nemokumas nustatomas taikant balanso testą kartu su likvidumo testu. Pagal balanso testą nustatoma, ar turto pakaktų padengti skolininko įsipareigojimams, įskaitant ir tuos, kurių terminai dar nėra suėję, o likvidumo testas skirtas patikrinti, ar skolininkas laiku vykdo savo prievoles. Sprendžiant dėl bendrovės nemokumo, svarbu nustatyti viso turto ir visų turimų skolų, bet ne tik pradelstų, santykį (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-124-407/2022). Taigi, nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-245-407/2021). Nagrinėjamoje byloje nenustatytas nė vienas iš nurodytų jų elementų, iškeliant ir nutraukiant apeliantei restruktūrizavimo bylą.

28.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

29.       Šiaulių apygardos teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartimi apeliantei UAB ,,Vėjelis“ iškelta restruktūrizavimo byla. Nurodytoje nutartyje teismas konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog bendrovė yra nemoki. Restruktūrizavimo bylą iškėlęs teismas nustatė, kad 2019 m. gruodžio 27 d. balanso duomenimis, UAB ,,Vėjelis“ nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai buvo lygūs 635 071 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 391 937 Eur, iš jų pradelsti įsipareigojimai 2019 m. gruodžio 27 d. – 286 774 Eur. Pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodytas 3 393 Eur pelnas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tuo metu (2019 m. gruodžio mėn.) visi ieškovės įsipareigojimai neviršijo turėto turto vertės (391 937 Eur < 635 071 Eur). Restruktūrizavimo bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad UAB „Vėjelis“ finansinė padėtis nebuvo gera, bet vis dėlto nebuvo pagrindo iškelti bendrovei bankroto bylą: bendrovė vykdė veiklą ir numatė priemones finansinei padėčiai atkurti, atsiskaityti su kreditoriais; ji turėjo turto (vaisvandenių gamybos cechą), kuris galėjo būti parduotas, o gauti pinigai nukreipti apyvartinėms lėšoms sukaupti (2 t., b. l. 78). Tai reiškia, kad apeliantė būtų galėjusi atsiskaityti su kreditoriais, todėl pagal likvidumo testą apeliantės turtinės prievolės galėjo būti įvykdytos.

30.       Restruktūrizavimo byla buvo nutraukta Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi, nes UAB „Vėjelis“ kreditorių susirinkimas nepritarė bendrovės restruktūrizavimo planui (JANĮ 114 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Aptariamoje nutartyje Šiaulių apygardos teismas nurodė, kad nemokumo administratorius nepateikė aktualesnių negu restruktūrizavimo bylos iškėlimo metu buvusių duomenų apie apeliantės turtinių prievolių vykdymo ir nevykdymą, taip pat nepateikta duomenų, susijusių su apeliantės nemokumu, todėl nusprendė neiškelti apeliantei bankroto bylos (Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutarties 12–14 punktai) (1 t, b. l. 28).

31.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, esant tokiai situacijai, kai restruktūrizavimo bylą iškėlęs teismas nutartyje iškelti restruktūrizavimo bylą, o vėliau ir nutartyje nutraukti nemokumo bylą konstatavo, jog aptariamais momentais (t. y. restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir nutraukimo metu) nebuvo nemokumo, restruktūrizavimo byloje teismo nustatytos aplinkybės reiškia, kad šiais konkrečiais momentais juridinis asmuo buvo mokus, nes tuo metu neįrodytas nemokumo faktas. Nurodytos restruktūrizavimo bylą nagrinėjusio teismo toje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės nelaikomos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje civilinėje byloje pagal dabar jau bankrutuojančios bendrovės nemokumo administratoriaus buvusiam bendrovės vadovui pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo vadovui laiku neinicijavus bankroto bylos. Nepaisant to, į nurodytas aplinkybes atsižvegtina visų nagrinėjamoje byloje dėl žalos atlyginimo iš vadovo kontekste. Taip yra dėl to, kad restruktūrizavimo bylą nagrinėjęs teismas, priimdamas tiek nutartį dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tiek nutartį dėl tokios bylos nutraukimo, šių nutarčių priėmimo metu vertino apeliantės finansinę būklę ir aplinkybes, susijusias su jos mokumu (nemokumu). Nagrinėjamoje byloje dėl žalos atlyginimo nemokumo administratoriui teigiant, kad apeliantė buvo nemoki anksčiausiai restruktūrizavimo bylos iškėlimo metu ir vėliausiai – restruktūrizavimo bylos nutraukimo metu, aptartos restruktūrizavimo byloje teismo nustatytos aplinkybės yra ir bylos dėl žalos atlyginimo įrodinėjimo dalykas. Taigi, abiejose bylose įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės sutapo. Dėl to pirmosios instancijos teismas negalėjo jomis per se (savaime) remtis kaip prejudiciniais faktais, bet privalėjo jas vertinti visų nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų viseto kontekste. Apeliacinio skundo argumentai, kad restruktūrizavimo byloje nustatytos apeliantės mokumo restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir nutraukimo momentais aplinkybės neturi prejudicialumo požymių, yra pagrįsti, bet jais savaime nepaneigtas apskųsto sprendimo teisėtumas, nes pirmosios instancijos teismas išvadas, kad apeliantės nurodytais momentais bendrovė buvo moki, pagrindė taip pat ir nagrinėjamoje byloje šalių pateiktais įrodymais.

32.       Taigi, apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo konstatuoti, jog ieškovė laikytina nemokia ankščiausiai 2020 m. sausio 1 d., bet ne vėliau kaip 2020 m. rugpjūčio 6 d., yra nepagrįsti, nes tokia apeliantės pozicija neatitinka restruktūrizavimo byloje Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 29 d. ir 2020 m. rugpjūčio 19 d. priimtose nutartyse nustatytų aplinkybių ir jas patvirtinančių bylos duomenų, jog bendrovė net formaliai neatitiko nemokaus juridinio asmens statuso. Apeliantė nagrinėjamoje byloje įrodymų, kad ji 2020 m. sausio 1 d. ar 2020 m. rugpjūčio 6 d. nebūtų vykdžiusi įstatuose apibrėžtos veiklos arba jos vykdoma veikla ilguoju periodu būtų generavusi tik nuostolius bei kad bendrovė sistemiškai nevykdė įsipareigojimų kreditoriams. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų, kad ieškovės nurodomu nemokumo laikotarpiu kreditoriai būtų teikę ieškovei pretenzijas, reikalaudami grąžinti skolas. Konstatavus, kad apeliantė negali būti laikoma buvusi nemokia 2020 m. sausio 1 d. ir 2020 m. rugpjūčio 6 d., atsakovei negalėjo atsirasti pareiga kreiptis dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo.

33.       Be to, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad būtų nepagrįsta bendrovės vadovo (savininko) pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo sieti išimtinai tik su formaliu bendrovės nemokumo statuso konstatavimu. Sprendžiant bendrovės vadovo civilinės atsakomybės klausimą ne mažiau reikšminga įvertinti vadovo protingas ir pagrįstas pastangas atgaivinti bendrovės veiklą prieš inicijuojant bankroto procedūras, kurios negali būti vertinamos kaip neteisėtos. Verslas dažnu atveju yra susijęs su tam tikros rizikos prisiėmimu, o bankroto procedūros pagal jų tikslą ir prigimtį yra kraštutinė bendrovės kreditorių teisių apsaugos priemonė. Nustačius, kad vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėdamas pakankamą pagrindą (atsižvelgiant į rūpestingo ir apdairaus asmens, veikiančio analogiškomis aplinkybėmis, elgesio standartą) manyti, jog bendrovė galės atsiskaityti su kreditoriais, tokie vadovo (savininko) veiksmai neturėtų būti vertinami kaip pareigos inicijuoti nemokumo procesą pažeidimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-472-934/2022).

34.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė teisingai atkreipia dėmesį į tai, kad, analizuojant UAB „Vėjelis“ vadovės pareigą inicijuoti bendrovės bankroto bylą, reikšmingas yra 2020 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymui įstatymas. Pagal nurodyto įstatymo 1 straipsnį šis įstatymas taikomas juridiniams asmenims, susidūrusiems su finansiniais sunkumais ir (ar) tapusiems nemokiais dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo pasaulyje po 2020 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ paskelbto karantino (toliau – karantinas). Vadovaujantis aptariamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, juridinio asmens vadovui inicijavus nemokumo procesą, susitarimo dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti sudarymo termino, nustatyto JANĮ 8 straipsnio 3 dalyje, skaičiavimas sustabdomas ir juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo ar bankroto bylos iškėlimo arba inicijuoti bankroto procesą ne teismo tvarka netaikoma karantino laikotarpiu ir 3 mėnesius nuo jo atšaukimo.

35.       Vyriausybės 2021 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 499 (įsigaliojusiu nuo 2021 m. liepos 1 d.) pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (2021 m. birželio 28 d. nutarimo 1 ir punktai). Tai reiškia, kad Vyriausybė nuo 2021 m. liepos 1 d. atšaukė karantiną. Dėl to atsakovės, kaip apeliantės vadovės, pareiga kreiptis į teismą bankroto bylos iškėlimo buvo netaikoma iki 2021 m. spalio 1 d. Apeliantei bankroto byla iškelta Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartimi pagal kreditoriaus VSDFV Panevėžio skyriaus ieškinį. Apeliantės nemokumo administratorius nagrinėjamoje byloje nenurodė aplinkybių ir argumentų, kad atsakovė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo kreiptis anksčiau negu tai padarė kreditorius VSDFV Panevėžio skyrius.

36.       Apeliaciniame skunde LUAB „Vėjelis“ nemokumo administratorius nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad atsakovės teismui pateikti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos finansų ministerijos duomenys (2023 m. gruodžio 8 d. raštas „Dėl informacijos pateikimo“) patvirtina, jog bendrovės įregistruota veikla buvo įtraukta į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 4-1171/A1-1301 patvirtintą karantino metu ribojamų ir netiesiogiai ribojamą ūkinių veiklų sąrašą. Vadovaujantis Mokesčių mokėtojų, pripažintų nukentėjusiais nuo ekstremalios situacijos ir karantino, kurio metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato ūkinės veiklos apribojimus ir kuriems taikomos mokestinės pagalbos priemonės, sąrašų sudarymo kriterijų ir administravimo tvarkos aprašo 4 punktu, bendrovė nuo 2020 m. balandžio 8 d. iki 2021 m. vasario 28 d. buvo įtraukta į sąrašą „Juridiniai asmenys, kuriems iki 2020 m. gruodžio 31 d. be pateikto prašymo taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19“. Vėliau, t. y. nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. spalio 31 d., apeliantė buvo įtraukta į sąrašą „Juridiniai asmenys, kuriems nuo 2021 m. sausio 21 d. be pateikto prašymo taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19“. Taigi, mokesčių administratoriaus duomenimis, apeliantei nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2021 m. spalio 31 d. buvo taikomos pagalbos priemonės: nebuvo skaičiuojami delspinigiai, dėl mokestinės nepriemokos, susidariusios iki 2021 m. rugpjūčio 31 d., nebuvo vykdomas išieškojimas ir bendrovė galėjo pateikti prašymą sudaryti mokestinės paskolos sutartį (be palūkanų). Pasinaudojimas nurodyta valstybės parama (valstybės teikta pagalbos priemone), atsakovei pagrįstai suteikė pagrindą tikėtis, kad, pasibaigus pandemijai, jos vadovaujamos bendrovės veiklos rezultatai pagerės. Dėl to teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kuriais tvirtinama, kad atsakovė nepagrįstai tikėjosi bendrovės veiklos rezultatų pagerėjimo, grėsmių neįžvelgė ir nepagrįstai tikėjosi, jog bendrovė susidūrė tik su laikinais finansiniais sunkumais. Be to, tik faktas, kad apeliantės gaminama produkcija buvo užsikrėtusi grybeliu, nepatvirtina atsakovės, kaip bendrovės vadovės, sąmoningo veikimo priešingai bendrovės interesams. Priešingai negu apeliaciniame skunde teigia apeliantė, nagrinėjamoje byloje neįrodyta, kad atsakovės veiksmai, siekiant išsaugoti bendrovę rinkoje, buvo neracionalūs ir nepagrįsti ekonomine logika.

 

Dėl žalos, padarytos bendrovės vadovui pažeidus pareigą inicijuoti bendrovės bankroto bylą, kvalifikavimo ir aiškinimo

 

37.       Pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad apeliantė nagrinėjamoje byloje prašė taikyti atsakovei deliktinę civilinę atsakomybė JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 13 straipsnio 1 dalies pagrindu, pagal kuriuos nustatyta juridinio asmens vadovo prievolė atlyginti žalą, kuri atsirado dėl šiame įstatyme nustatytų pareigų (taip pat ir už pareigos laiku inicijuoti juridinio asmens nemokumo proceso) nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė neįrodė ir kitos būtinosios atsakovės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – žalos padarymo fakto (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). 

38.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs bendrovės skolų dydis, kurio bendrovė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių bendrovės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš bendrovės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo jo valdymo laikotarpiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

39.       Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Tokiu atveju žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pavyzdžiui, delspinigių forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Taigi, delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vadovas vėlavo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su vadovo delsimu inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020).

40.       Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę apeliantė, teigdama, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), neinicijuojant bendrovės bankroto procedūros, bendrovė patyrė 253 201,94 Eur žalą, turėjo procesinę pareigą įrodyti tokias faktines aplinkybes (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantė nurodė, kad prašoma atlyginti žala yra bendrovės nuo 2020 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo prisiimtų ir neįvykdytų finansinių įsipareigojimų suma – 253 201,94 Eur. Apeliantė apeliaciniame skunde iš esmės neneigė to, kad bendri bendrovės įsipareigojimai visiems kreditoriams nuo 2020 m. sausio mėn. iki kreditorių finansinių reikalavimų, kurie buvo patvirtinti bankroto byloje, buvo sumažinti. Restruktūrizavimo byloje Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gegužės 11 d. nutartimi patvirtinti 427 365,47 Eur kreditorių reikalavimai. Pagal finansinės atskaitomybės duomenis už 2020 metus, bendrovės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai buvo 465 621 Eur. Vis dėlto pagal finansinės atskaitomybės duomenis už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 8 d. bendrovės mokėtinų sumų ir įsipareigojimų dydis buvo 237 342 Eur. Šiaulių apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartimi bendrovės bankroto byloje patvirtintų 277 818,65 Eur kreditorių reikalavimų suma yra mažesnė, negu bendrovės įsipareigojimų suma, buvusi 2020 m. sausio 1 d. ar kreditorių reikalavimų, patvirtintų bendrovės restruktūrizavimo byloje, suma.

41.       Apeliantė teisingai teigė, kad pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju bendrovei ir jos kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs bendrovės skolų dydis, kurio bendrovė bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi.

42.       Vėliausia Šiaulių apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartimi bendrovės bankroto byloje patvirtintų 277 818,65 Eur kreditorių reikalavimų dydis gali likti nepatenkintas, bet nėra įrodyta, kad būtų buvusi galimybė juos patenkinti 2020 m. sausio 1 d. (apeliantės įrodinėtą atsakovės pareigos atsiradimo dieną). Tuo metu bendrovės įsipareigojimai kreditoriams buvo didesni. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytu laikotarpiu bendrovės finansiniai įsipareigojimai ne išaugo, bet sumažėjo, nors vietoje buvusių ankstesnių finansinių įsipareigojimų, tikėtina, atsirado nauji, nėra pagrindo daryti išvadą, jog dėl atsakovės veiksmų (kurie šioje nutartyje nepripažinti neteisėtais) bendrovė patyrė ieškovės nurodytą 253 201,94 Eur žalą.

43.       Pirmiau nurodyta, kad tik konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai. Pripažinus, kad apeliantė neįrodė bendrovės nemokumo 2020 m. sausio 1 d. ir 2020 m. rugpjūčio 6 d., atsakovei neatsiradus pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, negalima teigti, jog ieškovė patyrė nemokumo administratoriaus nurodomą 253 201,94 Eur žalą.

44.       Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliantė neįrodė būtinųjų atsakovės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Dėl to apeliantės reikalavimai atsakovei atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nėra atsakovės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pagrįstai atmetė nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį.

 

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

 

45.       Apeliantės teigimu, apskųstame sprendime pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės, nes pirmosios instancijos teismas nepateikė savarankišku įrodymų ištyrimu pagrįsto ginčo įvertinimo, pasirėmė tik atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais.

46.       Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, padaryti, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; 2021 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-701/2021 25 punktas).

47.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, aptarė pagrindinius šalių reikalavimų ir atsikirtimų į juos argumentus, pateikė teisinį byloje nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimą, nurodė, dėl kokių priežasčių nepatenkino ieškinio reikalavimų. Priešingai negu skunde teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas atliko savarankišką įrodymų tyrimą ir įvertinimą, sprendime padarė išvadas, remdamasis ne išskirtinai atsakovės nurodytomis, bet teismo nustatytomis aplinkybėmis, kvalifikuodamas teisinius santykius. Vien byloje esančių įrodymų įvertinimas ne taip, kaip pageidautų apeliantė, savaime nepagrindžia teismo atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo. Nagrinėjamoje byloje toks pažeidimas nenustatytas.

48.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliantės argumentai neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-687-330/2019; ir kt.). 

 

Dėl proceso baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

49.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai paskirstęs įrodinėjimo naštą ginčo šalims, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliantė apeliacinio skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą teismo sprendimą.

50.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

51.       Atsakovė pateikė prašymą priteisti 1 694 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimą. Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 papunktį rekomenduojama maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 2 623,66 Eur (2 018,2 Eur x 1,3). Atsakovės prašoma priteisti suma neviršija rekomenduojamo maksimalaus dydžio, atitinka bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, todėl atsakovei iš apeliantės priteisiama visa reikalaujama bylinėjimosi išlaidų suma.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

 

nutaria:

 

Panevėžio apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei I. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,, Vėjelis“ (juridinio asmens kodas 167932468) nemokumo procesui administruoti skirtų lėšų 1 694 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus devyniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

 

 

Teisėjai

Dalia Kačinskienė     Danguolė Martinavičienė     Tomas Venckus