Baudžiamoji byla Nr. 1A-226-209/2018

              Teisminio proceso Nr. 1-18-1-00188-2010-1              Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

              1.2.14.10.2.; 1.1.7.2.3.; 2.1.7.4.1.; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.2.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 6 d.

Vilnius

              Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Stasio Lemežio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vladislavo Lenčiko,

sekretoriaujant Teresai Darulienei,

dalyvaujant prokurorei Renatai Augutavičienei,

gynėjai advokatei Gintarei Leškevičienei,  

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 1 metams 2 mėnesiams, įpareigojant jį visą bausmės laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, dirbti arba būti registruotam darbo biržoje bei per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2010 m. vasario 8 d. 4.20 val. iki 2010 m. kovo 8 d., vieną sulaikymo ar suėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteisti G. P., V. Š. (V. Š.) ir T. N. (T. N.), tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

I.              Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. I. M. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su T. N., G. P., V. Š. ir asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, byla nagrinėjama teisme, sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, o būtent:

2010 m. vasario 8 d., apie 3.50 val., (duomenys neskelbtini), iš T. N. priklausančio automobilio „Jeep Grand Cherokee“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) T. N., G. P. ir V. Š., buvęs už vairo, stebėjo aplinką, kol I. M. kartu su kitu asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, tyčia padegė automobilį „BMW 530“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantį P. Š., 25 000 litų (7 240,50 eurų) vertės, bei automobilį „Hyundai Coupe“, valstybinis numeris  (duomenys neskelbtini) priklausantį T. N., kuriuo naudojosi jos sūnus V. N., 30 000 litų (8 688,60 eurų) vertės, kuriame buvo atsarginis ratas, 200 litų (57,92 eurų) vertės, stovėjusius prie namo M. Mažvydo g. 15, Vilniuje, padarydami atitinkamą turtinę žalą. Šiais savo veiksmais jie padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje.

II.              Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis I. M. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Be to, pirmosios instancijos teismas apeliantui paskyrė neteisingą bausmę.

3. Apeliantas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu pateikus skundą dėl proceso vilkinimo, posėdžio metu prokurorė nurodė, kad be paskirtos DNR ekspertizės išvadų byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių užbaigti ikiteisminį tyrimą surašant kaltinamąjį aktą. Tuo tarpu ekspertizės išvadose nurodyta, jog apelianto DNR pėdsakų ant pirštinių rasta nebuvo, todėl kaltinimui pagrįstų duomenų nepadaugėjo, o kaltinamasis aktas buvo surašytas, nors iš jo apeliantui neaišku, kokių konkrečiai nusikalstamų veiksmų atlikimu jis buvo kaltinamas. Be to, teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje perrašė prašyme dėl kaltinimo pakeitimo išdėstytą kaltinimo turinį, todėl taip pat liko neaišku, kokius konkrečiai nusikalstamus veiksmus jis atliko. Iš kaltinimo atrodo, kad apeliantas ir kiti keturi su juo buvę asmenys veikė kaip bendravykdytojai, nors tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Juolab, kad nuosprendyje nusikalstama veika neatskleista, nenurodytos apelianto ir kitų kaltinamųjų veiksmų bei bendrininkavimo apimtys. Kaltinimas neindividualizuotas, neišskirtas kiekvieno asmens atžvilgiu, jame, pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus, neišdėstyti kiekvieno kaltę pagrindžiantys konkretūs veiksmai, neįvardinta koks buvo bendrininkų susitarimo laipsnis, tyčios įvykdyti bendrą nusikalstamą veiką turinys, neįvardinta kuo konkrečiai pasireiškė kiekvieno bendrininko vaidmuo padegant automobilius, kokiais konkrečiais veiksmais ir kokiu būdu automobiliai buvo padegti. Todėl byloje buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nes įvardintos apeliantui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės nesiderina su įstatymo garantuojama kaltinamojo teise žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti galimybę pasirengti gynybai.

4. Apeliantas pažymi, kad iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog jo ir kitų kaltinamųjų kaltė pagrįsta išimtinai liudytojų policijos pareigūnų O. C. ir A. N. parodymais. Tačiau jie nematė automobilių padegimo fakto ir kas konkrečiai juos padegė, todėl šių liudytojų parodymai neinformatyvūs, jų parodymų, jog jie matė nuo degančių automobilių pusės link stovinčio automobilio bėgančius du vyrus, nepakanka apelianto kaltei nustatyti. Be to, liudytojas A. N. teismo posėdžio metu parodė, jog nežino, dėl ko yra iškviestas liudyti. Tuomet teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu, paskelbė jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Tačiau pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas gali pagarsinti tik liudytojo ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme duotus parodymus, o ne ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, be teisėto pagrindo pagarsinęs liudytojo A. N. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus ir grįsdamas jais apkaltinamąjį nuosprendį, padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, turėjusį reikšmės teisingo spendimo priėmimui. Taip pat teismas posėdžio metu, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, pagarsino ir liudytojo O. C. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažindamas O. C. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, teisingais ir juos vertindamas, padarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą ir šis pažeidimas yra esminis, nes sutrukdė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

5. Apeliantas teigia, kad minėtų liudytojų policijos pareigūnų A. N. ir O. C. parodymų davimo ikiteisminio tyrimo metu aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl jų parodymų patikimumo. Sulyginus šių asmenų apklausų protokolus matyti, kad maždaug iki vidurio šių liudytojų protokolų turinys beveik identiškas, su tomis pačiomis stiliaus bei skyrybos klaidomis, o nuo apklausų vidurio parodymuose padaryti nežymūs redakcinio pobūdžio pakeitimai, bet iš esmės apklausų turinys analogiškas, nors šiuos pareigūnus apklausinėjo skirtingos tyrėjos. Atsižvelgiant į tai, tokie parodymai neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo.

6. Tuo tarpu duodami parodymus teisme šie liudytojai jokių konkrečių įvykio aplinkybių paaiškinti negalėjo, jų parodymai esminėse aplinkybėse prieštarauja tarpusavyje. Pavyzdžiui, liudytojas A. N. parodė, jog kai jis pamatė degančius automobilius ir bėgančius žmones, atstumas tarp automobilių ir tų žmonių buvo gal 5 metrai, automobiliai jau degė atvira liepsna. Tuo tarpu liudytojas O. C. teigė, jog atstumas nuo degančių automobilių iki minėtų asmenų buvo gal 50, gal 100 metrų, o automobiliai dar degė nedidele liepsna. Be to, O. C. parodė, jog atstumas nuo jų iki bėgančių asmenų, kai jie juos pastebėjo buvo gal 200 metrų, buvo naktis, tamsu, neapšviesta. Todėl kyla klausimų, ar šie pareigūnai iš viso galėjo matyti pasakojamas aplinkybes, ar būdami tokiu atstumu nuo bėgančių žmonių, šiems žmonėms nakties metu bėgant neapšviesta laukyme, jie galėjo matyti pro kurias dureles jie įsėdo į automobilį, kaip minėtas automobilis pajudėjo iš vietos ir panašiai. Juolab, kad iš bylos medžiagos matyti, jog atstumas tarp vietos, kur stovėjo pareigūnai, iki vietos, kur stovėjo automobilis „Jeep Grand Cherokee“ buvo maždaug kilometras, pareigūnams reikėjo apvažiuoti ratą, kad išvažiuotų į Tolminkiemio gatvę, kur stovėjo minėtas automobilis, todėl akivaizdu, kad jie negalėjo tiksliai matyti, kur konkrečiai įsėdo jų matyti asmenys, kaip ir negalėjo pasakyti, ar automobilį sustabdžius, tie asmenys sėdėjo tokia pačia tvarka. Aplinkybė, jog pareigūnai nematė daugiau jokių žmonių aplink degančius automobilius, nepatvirtina, kad būtent apeliantas padegė minėtus automobilius. Liudytojas A. N. nurodė, kad automobiliai jau degė atvira liepsna, todėl neatmetama tikimybė, jog jie buvo padegti ankščiau ir juos padegę asmenys spėjo pasišalinti.

7. Apeliantas pažymi, kad jis ir kiti byloje nuteisti asmenys bei A. V., kuriam susirgus baudžiamoji byla buvo išskirta, kategoriškai neigė padarę šią nusikalstamą veiką. Teismas nuosprendyje sprendė, jog jų parodymai tik maža dalimi atitinka objektyvią tiesą, esminėse detalėse jie neatitinka kitų bylos įrodymų, be to, jų parodymai duoti teisme ir ikiteisminio tyrimo metu išsiskyrė. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes teismas pernelyg sureikšmino nereikšmingus neatitikimus tarp jų parodymų, nors tokie neatitikimai negali patvirtinti, jog jie kalti dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Juolab, kad sulaikymo metu visi, išskyrus vairuotoją V. Š., buvo neblaivūs, todėl tam tikrų aplinkybių neįsidėmėjo arba dėl girtumo skirtingai jas suvokė, tačiau visų parodymų esmė buvo ta pati, nes nei apeliantas, nei kiti nuteisti asmenys minėtų automobilių nepadegė ir neturėjo jokio motyvo taip elgtis.

8. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad neatmeta valstybinio kaltintojo iškeltos versijos, jog nusikalstami veiksmai nukentėjusiojo V. N. ir jo turto atžvilgiu įtakoti tarpasmeninių santykių ir buvo nukreipti būtent į jį bei jo turtą, o nukentėjusiojo P. Š. automobilis „BMW 530“ buvo sugadintas per klaidą, tačiau tokia teismo išvada pagrįsta tik prielaidomis. Juolab, kad nukentėjusysis V. N. teismo posėdžio metu kategoriškai neigė, jog tarp jo ir kaltinamųjų būtų buvęs koks nors ryšys. Teismas rėmėsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kad neva jis buvo skolingas kažkokiam V. R. pinigų ir jo draugai buvo atvažiavę pas jį pasiimti skolos, o ikiteisminio tyrimo metu, kaip tuos du atvykusius pasiimti skolos asmenis, atpažinimo iš nuotraukų metu jis atpažino apeliantą ir A. V.. Tačiau BPK 191 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad atpažįstantysis asmuo pirmiau turi būti apklaustas, kokiomis aplinkybėmis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Iš V. N. apklausų protokolų matyti, kad jis nebuvo apklaustas apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis galėtų atpažinti pas jį skolos atvykusius paimti asmenis. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis pažymėjo, jog padegimu įtariamų asmenų nuotraukas, tame tarpe ir apelianto, jis matė internetiniuose portaluose, o teisme parodė, jog atpažinimai buvo atliekami po to, kai jis matė nuotraukas „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat V. N. teisme parodė, kad apelianto ankščiau niekada nėra matęs, posėdžio metu jį mato pirmą kartą. Todėl akivaizdu, jog teismo nustatytas ryšys tarp V. N. ir kaltinamųjų dėl kažkokios skolos niekuo nepagrįstas.

9. Apeliantas pažymi, kad 2010 m. vasario 18 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad ant tirti pateiktų I. M. drabužių degių skysčių pėdsakų nėra. Ant tirti pateiktų pirštinių poros yra ypač degaus skysčio - benzino - pėdsakų. Siekiant įrodyti, jog apeliantas, dėvėdamas minėtas pirštines, padegė automobilius, buvo paskirtas minėtų objektų tyrimas, tačiau jo DNR pėdsakų rasta nebuvo (2015 m. rugpjūčio 26 d. specialisto išvada).

10. Atsižvelgiant į tai, apeliantas mano, kad pakankamai objektyvių neginčijamų įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių, jog jis padarė inkriminuotą nusikaltimą, byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis.

11. Be to, I. M. teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, netinkamai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą, kas sąlygojo per griežtos bausmės paskyrimą.

12. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 straipsnis). Šios nuostatos yra garantija užtikrinant asmenų teisę į operatyvų, kiek įmanomai trumpiausio laiko procesą, numatytą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Tačiau apeliantas nuteistas už nusikalstamą veiką, kuri padaryta 2010 m. vasario 8 d. Tą pačią dieną jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ir jis buvo apklaustas kaip įtariamasis. Tuo tarpu kaltinamasis aktas surašytas ir byla perduota teismui po šešerių metų iš šešių mėnesių, tai yra 2016 m. rugsėjo 9 d. Laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d., kuomet byloje buvo paskirtas tyrimas atlikti biologinį objektų tyrimą, iki 2015 m. rugpjūčio 26 d., tai yra penkerius metus nebuvo atliekamas joks procesinis veiksmas. Nors specialisto išvada buvo atlikta 2015 m. rugpjūčio 26 d., tačiau kaltinamasis aktas surašytas tik 2016 m. rugsėjo 9 d., todėl metus laiko nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai. Todėl dėl valstybės institucijų (ikiteisminio tyrimo įstaigos ir prokuratūros) nepateisinamo delsimo bylos perdavimas teismui nepagrįstai užsitęsė pusseptintų metų. Tuo tarpu Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgos proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamajam.

13. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas apeliantui skyrė vienerių metų dviejų mėnesių laisvės apribojimo bausmę bei nustatė įpareigojimus ir įskaitė laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką. Tuo tarpu G. P. buvo skirta 80 MGL (3012,8 eurų) dydžio bauda, V. Š. - 60 parų areštas, o T. N. - 80 parų areštas. Todėl apeliantui buvo skirta sunkiausia, ilgiausiai laisvę apribojanti ir ilgiausias teisines pasekmes turinti bausmė. Nors areštas laikomas sunkesne bausme už laisvės apribojimą, tačiau V. Š. ir T. N. skirtas areštas apėmimo būdu buvo subendrintas su kitais nuosprendžiais paskirtomis bausmės, todėl arešto paskyrimas jiems praktiškai jokių teisinių pasekmių nesukėlė.

14. Be to, teismas nurodė, kad apelianto vaidmuo buvo aktyvus - jis, veikdamas su kitu asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, padegė nukentėjusiųjų automobilius. Tuo tarpu 2017 m. gruodžio 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas paskelbė nuosprendį asmeniui, kurio atžvilgiu byla buvo išskirta, jo vaidmuo taip pat buvo aktyvus, tačiau teismas jam paskyrė baudą. Todėl akivaizdu, jog apeliantui paskirta bausmė yra neteisinga, neadekvati ir aiškiai per griežta, nes jam taip pat turėjo būti paskirta bauda.

15. Apeliantas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu, jam buvo paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 2 metams. Šią bausmę jis atliko. Šioje byloje jis nuteistas už nusikalstamą veiką, kuri buvo padaryta 2010 m. vasario 8 d., tai yra penkeriais metais ankščiau, nei buvo priimtas nuosprendis pirmojoje byloje. Dėl valstybės institucijų nepateisinamo delsimo jo teisinė padėtis buvo ženkliai apsunkinta, kadangi apeliantas turi atlikinėti naują bausmę. Todėl mano, kad šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė jam turėjo būti subendrinta su pirmoje byloje priimtu nuosprendžiu ir įskaityta pagal ankstesnį nuosprendį atlikta bausme, laikant, kad paskirtą bausmę jis atliko.

16. Teismo posėdyje nuteistojo I. M. gynėja advokatė Gintarė Leškevičienė prašė apeliacinį skundą patenkinti, priimti išteisinamąjį nuosprendį arba subendrinus su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme įskaityti jau atliktą bausmę ir laikyti I. M. bausmę atlikusiu. Prokurorė Renata Augutavičienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

17. Nuteistojo I. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

18. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

Dėl įrodymų vertinimo ir BPK pažeidimų

19. Apeliaciniu skundu nuteistasis I. M. iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius T. N., G. P., V. Š., I. M., A. V., nukentėjusiuosius P. Š., V. N., T. N., liudytojus A. N., O. C., D. K., paskelbė išvardydamas dokumentus (BPC įvykio ataskaitos kortelę, automobilių apžiūros protokolus, reikalaujamų daiktų pateikimo protokolą, specialistų išvadas, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro biologinių tyrimų skyriaus viršininko pranešimą, policijos pareigūnų tarnybinius pranešimus, asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolus, tikrinimo alkotesteriu pažymas, įvykio vietos žemėlapį ir kt.), turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek I. M. ir kitus kaltinamuosius teisinančius, tiek ir juos kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų, tarp jų ir kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia I. M. ir kitų kaltinamųjų kaltę, taip pat aptarė jų gynybos versijas dėl byloje nagrinėjamo įvykio faktinių aplinkybių ir motyvuotai jas atmetė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais remiantis apelianto atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, apeliacinės instancijos teismas su atliktu įrodymų vertinimu sutinka, todėl jų nekartoja.

20. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi tik teisiamajame posėdyje perskaitytais liudytojų A. N. ir O. C. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, todėl padarė esminius BPK 276 straipsnio pažeidimus.

21. BPK 276 straipsnyje reglamentuojama kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymo teisiamajame posėdyje tvarka ir sąlygos. Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai, be kita ko, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus (BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai.

22. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą yra pažymėta, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Taigi, kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, apelianto nurodytų grubių BPK 276 straipsnio pažeidimų, nenustatė. Liudytojas A. N. buvo apklaustas teisiamajame posėdyje, tačiau liudytojui pareiškus, kad po įvykio praėjus ilgam laikotarpiui neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus, jo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai buvo pagarsinti, po ko liudytojas paaiškino įvykio aplinkybes. Nors pirmosios instancijos teismas suklydo nurodydamas, kad šio liudytojo parodymai pagarsinami BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, tačiau tai nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, nes minėtas liudytojo parodymų pagarsinimas atitinka BPK 276 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Taip pat ir liudytojas O. C. buvo apklaustas teisiamajame posėdyje, jis nuo pat pradžių bandė paaiškinti įvykio aplinkybes, tačiau visų neprisiminė, todėl jo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai buvo pagarsinti. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad, teisiamajame posėdyje perskaičius šių liudytojų parodymus, tiek I. M., tiek jo gynėja turėjo galimybę užduoti jiems klausimus bei ginčyti jų ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes. Be to, iš teisiamojo posėdžio protokolų turinio matyti, kad minėtų liudytojų parodymams patikrinti buvo išanalizuoti visi kiti byloje esantys asmenų parodymai bei rašytinė medžiaga, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados bei motyvai. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų A. N. ir O. C. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais ne kaip savarankiškais įrodymais, bet vadovaudamiesi BPK 276 straipsnio 4 dalimi, t. y. tikrindami kitų byloje esančių įrodymų patikimumą.

24. Apeliantas teigia, kad liudytojų A. N. ir O. C. parodymai dėl kai kurių aplinkybių prieštarauja tarpusavyje, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nusikalstama veika buvo padaryta 2010 m. vasario 8 d. bei tą pačią dieną minėti liudytojai buvo apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme jie apklausti tik 2017 m. kovo 9 d. ir 2017 m. balandžio 10 d., todėl natūralu, jog praėjus ilgam laikotarpiui po įvykio, jų parodymai dėl kai kurių aplinkybių gali skirtis. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik liudytojų A. N. ir O. C. parodymais, bet ir kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. 

25. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad atpažinimas iš nuotraukų atliktas pažeidžiant BPK 191 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi nukentėjusysis V. N. prieš tai nebuvo apklaustas apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis galėtų atpažinti pas jį skolos atvykusius paimti asmenis. BPK 191 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą. 2010 m. birželio 4 d. V. N. ikiteisminio tyrimo apklausos metu parodė, kad 2010 m. vasario 8 d. atvykęs į policijos komisariatą pamatė du iš matymo pažįstamus vaikinus, kurių vardų ir pavardžių nežino, tačiau juos anksčiau buvo matęs Vilniuje su savo draugu V. R., vienas iš jų buvo su randu ant veido, o antras šiek tiek žemesnis su barzdele, be to, šie vaikinai du kartus buvo atvažiavę pas jį paimti V. R. priklausančios skolos. Taigi, šios apklausos metu V. N. buvo apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė atpažintinus asmenis, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali juos atpažinti. Tuo tarpu 2010 m. liepos 12 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu jis atpažino I. M., kuris du kartus buvo atvažiavęs paimti V. R. skolos ir kurį paskutinės apklausos metu įvardijo, kaip asmenį su barzdele. Taip pat atpažino A. V., kaip asmenį su randu ant veido. Atsižvelgiant į tai, BPK 191 straipsnio 2 dalies reikalavimai pažeisti nebuvo.

26. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų teisingai įvertino teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visumą, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir I. M. pripažino kaltu padarius BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Aplinkybė, kad bylos įrodymai įvertinti ne taip, kaip tikėjosi apeliantas, negali būti laikoma BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu.

27. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kaltinimas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes neindividualizuotas, jame neatskleista, kokius veiksmus bendrininkaudamas atliko kiekvienas iš nuteistųjų kaip bendrininkas, o tai suvaržė nuteistojo teisę į gynybą.

28. Pažymėtina, kad kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas. Surašydamas kaltinamąjį aktą, prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-435/2013).

29. Klausimą dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams nuteistojo I. M. gynėja kėlė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir pateikė prašymą bylą grąžinti prokurorui. Teismas šį prašymą išnagrinėjo ir 2017 m. sausio 3 d. nutartimi motyvuotai jį atmetė. Be to, 2017 m. gegužės 17 d. prokurorė pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, kuriame patikslino kaltinimą dėl konkrečiai atliktų kaltinamųjų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad kaltinamajame akte ir pakeistame kaltinime yra aiškiai nurodyti veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, nukentėjusieji, dėl kokių veiksmų padarymo yra kaltinamas asmuo, veika kvalifikuota tiksliai nurodant BK normą. Tai, kad kaltinime smulkiai nenurodyti visi nuteistųjų atlikti veiksmai, dar nereiškia, kad kaltinimas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Pažymėtina, kad kaltinime nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo metu surinkta ir teisme ištirta medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos požymius. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog apeliantui pateiktas kaltinimas neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų ir tai suvaržė jo teisę į gynybą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme, apklausiant kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus bei tiriant su kaltinamuoju aktu pateiktus kitus įrodymus, dalyvavo tiek nuteistasis, tiek jo gynėja ir galėjo teismui pateikti savąją įvykio versiją bei ją patvirtinančius įrodymus. Šia teise į gynybą pastarieji pasinaudojo.

Dėl bausmės

30. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su jam paskirta bausme, kadangi mano, jog ji yra per griežta, neadekvati, neatitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijų.

31. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką kaltinamajam teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Įstatymo leidėjo ir teismų praktikoje pripažįstama, kad bene svarbiausias iš bausmės tikslų yra bausmės teisingumo užtikrinimas, pagal kurį asmeniui paskirta bausmė turi būti proporcinga asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir kaltininko asmenybei.

32. BK 187 straipsnio 2 dalyje nustatyta ne tik laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmė, bet ir kitų rūšių bausmės – bauda, laisvės apribojimas arba areštas.

33. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. M. bausmę, griežtai laikėsi BK 41 bei 54 straipsnių reikalavimų bei atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 187 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), kurio metu visuotinai pavojingu būdu buvo sugadintas dviejų nukentėjusiųjų turtas. Įvertino ir tai, kad nusikaltimo metu I. M. vaidmuo buvo aktyvus – jis, veikdamas su kitu asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, padegė nukentėjusiųjų automobilius. I. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad veika padaryta veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be šių bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių, teismas taip pat vertino ir kitus kaltinamojo asmenybę apibūdinančius duomenis byloje aktualiu laikotarpiu – administracine tvarka nebaustas, veikos padarymo metu buvo teistas už viešosios tvarkos pažeidimą, VŠĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje nesigydė, į Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitą įrašytas nebuvo.

34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti I. M. paskyrus laisvės apribojimo bausmę, o ne kurią nors kitą iš BK 187 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už jo padarytą nusikaltimą paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 2 mėnesiams – savo rūšimi bei dydžiu nėra per griežta ir ją keisti nėra pagrindo.

35. Tačiau apeliantas pagrįstai kelia klausimą dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, kadangi nepagrįstai į bausmės laiką neįskaityta ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir visiškai atlikta bausmė. Įskaityti atliktą ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę galima tik subendrinus bausmes pagal du nuosprendžius (BK 63 straipsnis), todėl bausmės subendrinimas nepažeis apelianto teisių.

36. I. M. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už nusikaltimą, padarytą 2010 m. vasario 8 d., t. y. prieš priimant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendį, kuriuo, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, bausmę atlikęs, iš probuojamųjų asmenų registro išbrauktas. BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad pagal BK 63 straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo (šiuo atveju – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžio, pakeisto Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu) nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Nusikaltimai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sunkus nusikaltimas) ir pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (apysunkis nusikaltimas) nelabai skiriasi pagal pavojingumą, priskiriami prie tyčinių nusikaltimų, todėl paskirtų bausmių subendrinti apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas) negalima. Paskirtos bausmės gali būti subendrintos visiškai ar iš dalies sudedant (BK 63 straipsnio 3 dalis, 4 dalis, įstatymo redakcija galiojusi iki 2017 m. rugsėjo 28 d.).

37. Pagal BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunktį, viena laisvės atėmimo diena prilyginama dviem laisvės apribojimo dienoms (1:2). Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimas, už kurį I. M. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarytas daugiau nei prieš 8 metus, subendrintos bausmės vykdymas atidedamas (BK 75 straipsnio įstatymo redakcija galiojusi iki 2017 m. spalio 6 d.). Kaip minėta, ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę nuteistasis visiškai atliko. Jeigu I. M. būtų teisiamas ankstesniu nuosprendžiu ir bausmės subendrintos, o subendrintos bausmės vykdymas atidėtas, o tam yra visos sąlygos, jis subendrintą bausmę būtų visiškai atlikęs. Probacijoje atlikta bausmė laikoma kaip paskirtos bausmės atlikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-2-669/2017).

38. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad subendrintos bausmės vykdymą tikslinga atidėti jau probacijoje atliktam laikui ir laikyti, kad nuteistasis bausmę atliko. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 63 straipsnį, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, I. M. paskirtą 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausmę subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžiu (pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu) paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 2 (dviem) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Į bausmės laiką įskaityti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžiu (pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu) paskirtą ir visiškai atliktą bausmę ir I. M. laikyti atlikusiu jam paskirtą bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                     Jurgita Kolyčienė

                                                                                                                  Stasys Lemežis

                                                                                                                      Vladislavas Lenčikas