Civilinė byla Nr. 2S-1840-431/2014

                                                                                               Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21247-2014-2                                                                 Procesinio sprendimo kategorija: 106.8.1.; 128.2.; 128.3.; 122.4.

(S)

      VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

                                                                  n u s t a t ė :

         I.Ginčo esmė

Pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog S. R., gimęs (duomenys neskelbtini), mirė iki 2014 m. Šį juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėja prašė nustatyti siekdama priimti palikimą, atsiradusį po savo motinos A. R. mirties.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

  Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos D. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto  nustatymo.

            Teismas nurodė, kad XXVI skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos tik dėl CPK 444 straipsnyje išvardintų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos, taip pat tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 444 str. 2 d., 445 str.). Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalį teismas nagrinėja bylas dėl mirties įregistravimo fakto nustatymo (3 punktas) arba dėl asmens mirties tam tikru laiku ir tam tikromis aplinkybėmis fakto nustatymo, jeigu civilines metrikacijos įstaigos atsisako įregistruoti mirtį (7 punktas). Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 3 punktą nustatomas ne pats mirties akto faktas, bet jo įregistravimo faktas. Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 7 punktą nustatomas mirties faktas, tačiau skirtingai nuo fizinio asmens paskelbimo mirusiu (CPK 449 – 453 straipsniai) šiuo atveju nustatomas tikras mirties faktas, jos laikas bei aplinkybės, kuriomis asmuo mirė.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja pareiškime nurodo, jog S. R., gimęs (duomenys neskelbtini), 1942 m. išvyko iš namų (duomenys neskelbtini) gyventi ir dirbti į kitą vietą, kuri pareiškėjai nėra žinoma. Po kurio laiko trukusio susirašinėjimo žinios apie jį nutrūko ir niekuomet neatsinaujino. Nurodo, jog nei pareiškėja, nei pareiškėjos motina iki 2014 m. neturėjo jokių žinių apie S. R.. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kurie leistų nustatyti, kada tiksliai (nurodant metus, mėnesį ir dieną), kokioje konkrečioje vietoje, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis mirė S. R.. Pareiškime pareiškėja nurodo, jog mirties datos negali nurodyti, kadangi šios datos nežino ir nėra galimybių jai nustatyti, todėl, siekiant palengvinti formalumus, susijusius su palikimo priėmimo klausimu, prašo nustatyti, jog S. R. mirė iki 2014 m. ir nurodo, jog toks reikalavimas patenka į CPK 444 str. 2 d. 9 p.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad asmeniui turint tikslą, jog teismas konstatuotų spėjamą mirties faktą, asmuo turi kreiptis į teismą ne su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK XXVI skyrius), o su pareiškimu (atitinkančiu CPK 449, 450 straipsnių reikalavimus) dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu (CPK XXVII skyrius). Taigi pareiškėja nenurodė būtinų sąlygų tam, kad pareiškimą galima būtų nagrinėti vadovaujantis minėta tvarka.

Teismas išaiškino pareiškėjai, jog bylos dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu nagrinėtinos XXVI skyriuje nustatyta tvarka, teismui pateikiant pareiškimą atitinkantį CPK 449, 450 straipsnių reikalavimus.

                                               III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja D. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartį ir grąžinti pareiškimo priėmimo klausimą spręsti pirmos instancijos teismui iš naujo.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškime buvo aiškiai nurodyta, kokiam tikslui pareiškėja siekia tokio fakto nustatymo ir kokią teisinę reikšmę tas faktas jai sukurtų. Pareiškėja nurodė, kad kitais būdais negali gauti dokumentų, kuriais galėtų pagrįsti jos teigiamą faktą ir pasiekti atitinkamo įrašo padarymo civilinės metrikacijos įstaigoje. Todėl pareiškimas atitinka visus CPK 447 straipsnio reikalavimus. Teismas nutartyje net nenurodė atsisakymo priimti pareiškimą teisinio pagrindo. Teismas atsisakymą priimti pareiškimą be nuorodos į kokius nors įstatymus ir be jokių papildomų argumentų motyvavo tuo, kad mirties faktas negali būti nustatytas CPK XXVI skyriaus tvarka. Teismas nurodė, kad pareiškėja turi teisę reikalauti asmens, dėl kurio paduotas pareiškimas, paskelbimo mirusiu CPK XVII skyriaus tvarka. Pareiškėja nesutinka su šiais teismo argumentais. Įstatymas nenustato baigtinio faktų, kurie gali būti nustatomi CPK XXVI skyriaus tvarka sąrašo. Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą galima kreiptis į teismą dėl bet kurių kitų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos. Įstatymas, numatantis fizinio asmens paskelbimo mirusiu sąlygas, kalba apie nenatūralias mirties priežastis ir tokių priežasčių sąlygotos fizinio asmens civilinės būklės paskelbimą teismine tvarka. Įstatymas fizinio asmens paskelbimą mirusiu sieja vien tik su jo nebuvimo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje faktu. Tuo tarpu pareiškimas yra grindžiamas ne vien faktu, kad apie šį asmenį ilgiau kaip trejus metus po išvykimo iš gyvenamosios vietos nėra jokių duomenų. Pareiškimas dėl fakto nustatymo grindžiamas ne tik tuo, kad po šio asmens išvykimo iš namų praėjo daugiau negu septyniasdešimt metų, bet ir tuo, kad  pareiškimo padavimo metu yra praėję daugiau negu šimtas metų po šio asmens gimimo. Būtent tai sudaro skirtumą nuo situacijos, aprašytos CK 2.31 straipsnio 1 dalyje. Šios teisės normos neįmanoma pritaikyti, kai mirties faktas įrodinėjamas neįmanoma asmens, kurio mirties faktą prašoma nustatyti, gyvenimo trukme. Pareiškėja nesiremia jokiomis aplinkybėmis, iš kurių teismo būtų prašoma daryti išvadą, kad S. R. mirė dėl kokių nors nenatūralių aplinkybių, o jo nebuvimo gyvenamojoje vietoje faktą ir trukmę pareiškėja nurodo tik kaip iliustraciją jo amžiui ir neįtikėtinai gyvenimo trukmei. Tai sudaro pagrindą prašyti nustatyti jo mirties faktą.
2. Teisė nesieja mirties registravimo su kokiu nors ribotu mirties faktų nustatymo pagrindų sąrašu. Pagal CK 3.309 straipsnio 2 dalį mirtis registruojama sprendimą priėmusio teismo buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigoje, remiantis teismo sprendimu paskelbti asmenį mirusiu ar nustačius asmens mirties faktą. Pareiškėja siekia paveldėti po motinos mirties, todėl prašo nustatyti, kad S. R. mirė iki motinos mirties dienos. Nustačius prašomą faktą, pareiškėjos motina būtų laikoma pergyvenusia sutuoktine, priėmusia palikimą akivaizdžiu faktiniu valdymu. Tuo tarpu priėmus teismo sprendimą dėl paskelbimo mirusius, S. R. būtų laikomas pergyvenusiu sutuoktiniu, kurio mirtis ir mirties data negalėtų būti registruota anksčiau, negu įsiteisės teismo sprendimas. Tokiu būdu būtų sukurta padėtis, kai akivaizdžiai miręs asmuo būtų palikimo nepriėmęs įpėdinis, po kurio palikimas pagal CK 5.3 straipsnio 1 dalį galėtų atsirasti tik ateityje. Tai sukeltų didžiulę ir nereikalingą sumaištį teisiniuose santykiuos, apsunkintų pareiškėjos padėtį ir akivaizdžiai to paties teisinio galutinio rezultato būtų siekiama neproporcingai sudėtingomis teisinėmis priemonėmis.

                  IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimo institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Pareiškėja prašo teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. R., gimęs (duomenys neskelbtini), mirė iki 2014 m. Šio fakto nustatymas pareiškėjai reikalingas, siekiant priimti palikimą po jos motinos mirties (b.l. 1-3). Pareiškėja nurodo, jog S. R. 1942 m. išvyko iš namų (duomenys neskelbtini) gyventi ir dirbti į kitą vietą, kuri pareiškėjai nėra žinoma. Po kurio laiko trukusio susirašinėjimo žinios apie jį nutrūko ir niekuomet neatsinaujino. Nurodo, jog nei pareiškėja, nei pareiškėjos motina iki 2014 m. neturėjo jokių žinių apie S. R..

Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 7 punktą teismas XXVI skyriuje nustatyta tvarka nagrinėja bylas dėl asmens mirties tam tikru laiku ir tam tikromis aplinkybėmis fakto nustatymo, jeigu civilinės metrikacijos įstaigos atsisako įregistruoti mirtį. Minėto straipsnio 2 dalies 9 punktas taip pat nustato, kad XXVI skyriuje numatyta tvarka nagrinėjamos ir bylos dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos. Minėtas straipsnis nenustato baigtinio juridinę reikšmę turinčių faktų, dėl kurių nustatymo teismas nagrinėja bylas CPK XXVI skyriuje nustatyta tvarka, sąrašo. Tačiau kartu nurodo tam tikrą ribojimą tokių bylų nagrinėjimui, jeigu įstatymuose yra numatyta šiems faktams nustatyti kita tvarka. CPK XXVII skyrius kaip tik ir numato specialią bylų dėl asmens paskelbimo mirusiu nagrinėjimo tvarką, kuria ir turėtų būti sprendžiamas pareiškėjos tėvo, S. R., mirties nustatymo faktas.

Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 7 punktą nustatomas mirties faktas, o ne jo įregistravimas. Skirtingai nuo nagrinėjamų pagal CPK 449–453 straipsnių taisykles bylų dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu, kai konstatuojamas spėjamas mirties faktas, pagal šį punktą nustatomas tikras mirties faktas, jos laikas bei aplinkybės, kuriomis asmuo mirė. Mirties tam tikru laiku ir tam tikromis aplinkybėmis faktas gali būti nustatomas tik po to, kai civilinės metrikacijos įstaigos atsisakė įregistruoti asmens mirtį. Kai nėra tokios įstaigos atsisakymo įregistruoti asmens mirtį, teismas atsisako priimti pareiškimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas), o jeigu jis priimtas, – pareiškimą palieka nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Abiem atvejais pareiškėjas turi kreiptis į civilinės metrikacijos įstaigą įregistruoti asmens mirtį (CPK 137 straipsnio 3 dalis, 297 straipsnio 1 dalis). Kadangi pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kurie leistų nustatyti, kada tiksliai (nurodant metus, mėnesį ir dieną), kokioje konkrečioje vietoje, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis mirė S. R., pirmos instancijos teismas pagrįstai išaiškino pareiškėjai, jog bylos dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu nagrinėtinos XXVI skyriuje nustatyta tvarka, teismui pateikiant pareiškimą, atitinkantį CPK 449-450 straipsnių reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 2.31 straipsnis yra skirtas ne tik tokiems atvejams, kai žmogus dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindą spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, tačiau yra taikomas ir tada, jeigu fizinio asmens gyvenamojoje vietoje trejus metus nėra duomenų apie jo buvimo vietą. Taigi, pareiškėjos nurodomos aplinkybės, jog jos tėvas iš savo gyvenamosios vietos išvyko 1942 m., ir nuo to laiko šeima daugiau apie jį jokių žinių neturėjo, visiškai atitinka CK 2.31 straipsnyje nurodytas sąlygas. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog S. R., gimusiam (duomenys neskelbtini), šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) metai, besąlygiškai nepatvirtina jo mirties fakto, kadangi yra pakankamai visiems žinomų ir pripažintų atvejų, kai žmonės išgyvena iki 110 metų ir ilgiau.

CPK 449-453 straipsniuose nurodyta speciali bylų dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu nagrinėjimo tvarka yra nustatyta siekiant ginti ne tik pareiškimą paduodančių, bet ir paties asmens, kurį siekiama pripažinti mirusiu, ir kitų suinteresuotųjų asmenų teises ir interesus. Pagal CPK 451 straipsnį teismas, priėmęs pareiškimą, nutartimi paskelbia apie bylos iškėlimą specialiame interneto tinklalapyje. Šiuo skelbimu yra nustatomas 3-6 mėnesių terminas, per kurį dingusiam asmeniui siūloma atsiliepti, taip pat kreipiamasi į visus, kurie gali suteikti informacijos apie dingusį asmenį, kad per nurodytą terminą ją suteiktų teismui. Šis teisinis reguliavimas užtikrina, kad rizika pripažinti mirusiu asmenį, kuris yra dar gyvas, ir pažeisti jo bei galimų kitų, pareiškėjui nežinomų, jo įpėdinių teises ir interesus būtų minimali. Aplinkybė, kad tokia pareiškėjos tėvo mirties pripažinimo tvarka apsunkins jos motinos palikimo priėmimo procesą, negali būti pagrindu nesilaikyti įstatymo nustatytų normų.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjos atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti (CPK 320 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo  2014 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                           Laima Gerasičkinienė