Baudžiamoji  byla Nr. 1A-94-316/2019

                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14893-2018-9

                            Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1;

 (S)

2.1.7.4; 2.4.6.1; 2.4.7         

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 2 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas), Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo,

sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei, Rasai Jančauskienei,

dalyvaujant prokurorei Daivai Kaučikienei,

nuteistajam R. J., jo gynėjai advokatei Ritai Roščenkovienei,

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei G. J., jos atstovei advokatei Danutei Činčiuvienei,

               viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams. Įpareigotas per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą turtinę žalą, per visą bausmės laiką tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nukentėjusiosios G. J. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista iš R. J. G. J. 200 Eur (du šimtai eurų) turtinei žalai atlyginti ir 600 Eur (šeši šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti. Priteista G. J. iš R. J. 700 Eur (septyni šimtai eurų) advokato atstovavimo išlaidų.

               Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1.       R. J. nuteistas už tai, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d., apie 8 val., Raseinių r., (duomenys neskelbtini), savo namuose žodinio konflikto metu tyčia vieną kartą delnu sudavė savo šeimos nariui sutuoktinei G. J. į dešinį skruostą, padarydamas poodinę kraujosruvą dešiniame skruoste, dešinio viršutinio žandikaulio dantų sumušimą, 12 danties lūžimą, 13 danties vainikėlio lūžimą, tuo nukentėjusiai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2.       Apeliaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad jis padarė veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

2.1.                      Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo atlikti įrodymų tyrimą: išreikalauti G. J. sveikatos istoriją Nr. (duomenys neskelbtini) iš Všį Raseinių ligoninės, paskirti kompleksinę G. J. asmens tyrimo ekspertizę, apklausti gydytoją odontologą R., pakartotinai apklausti šeimos gydytoją I. S. bei nukentėjusiąją G. J..

2.2.                      Skunde nurodo, kad teismas padarė esminius BPK 329 straipsnio 4 punkte ir 369 straipsnio 3 dalyje numatytus pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo, kaip kaltinamojo, teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Pažymi, kad 2018 m. lapkričio 8 d. dienos posėdžio metu jo gynėja advokatė R. K. prašė iškviesti gydytoją R., kuris protezavo G. J. dantis, bei palaikė prokuroro prašymą kviesti specialistą Algirdą Jokšą, surašiusį specialisto išvadą ikiteisminio tyrimo metu, tačiau teismas atmetė prašymą iškviesti ir apklausti specialistą, o dėl gynėjos prašymo kviesti gydytoją R. nepasisakė. Teigia, kad minėtų asmenų apklausos metu būtų buvę galima išsiaiškinti tarpusavio ryšį tarp medicininių dokumentų – šeimos gydytojos I. S. įrašo medicinos kortelėje apie 12 danties lūžimą, dešiniojo skruosto kraujosruvą, dešiniojo žandikaulio viršutinių dantų klibėjimo, odontologo R. atliekamų ar reikalingų atlikti protezavimo paslaugų bei visų tariamų pažeidimų ryšį su apeliantui inkriminuojamu įvykiu ir specialisto išvadoje padarytomis tikėtinomis išvadomis.

2.3.                      Skunde pažymi, kad specialisto išvados 9 punkte nurodyta, kad tyrimo metodas yra gyvų asmenų tyrimas, tačiau specialisto išvadoje nėra nė žodžiu užsimenama apie tai, kad specialistas apžiūrėjo ir ištyrė gyvą asmenį G. J.. Teigia, kad išvadoje specialistas kaip savo išvadų šaltinį nurodo VšĮ Raseinių ligoninės asmens sveikatos istoriją Nr. (duomenys neskelbtini), nors byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodytas pakuotės numeris, o ne sveikatos istorijos numeris, o pateikiant bylos kopijas jam ji nebuvo pateikta ir tai reiškia, kad ji nepridėta prie baudžiamosios bylos. Pažymi, kad specialisto išvada neatitinka 2018 m. kovo 20 d. dienos medicinos dokumentų išrašo, išduoto G. R. klinikos ir pasirašyto šeimos gydytojos I. S.. Pažymi, kad neaišku, kodėl specialistas mano, kad 13 danties vainikėlis laikomas G. J. kūno dalimi, o  12 danties lūžimas padarytas, smūgiuojant kietu buku daiktu, o ne valgant kietus ir bukus daiktus. Apeliantui neaišku, kodėl specialistas mano, kad šeimos gydytoja turi teisę pasisakyti odontologo kompetencijai priskirtinais klausimais. Apeliantui kyla klausimas, iš kokių duomenų specialistas nustatė, kad yra padaryta poodinė kraujosruva, nors šeimos gydytojos užrašuose buvo nurodyta kraujosruva.

2.4.                      Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę, numatytą BPK 44 straipsnio 7 dalyje, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai pirmosios instancijos teisme, paruošti apeliacinį skundą, bei pažeidė esmines BPK nuostatas - BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teigia, kad teismas pažeidė esmines BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nurodo, kad pagrindiniu įrodymu, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, teismas laikė specialisto išvadą, tačiau nepagrįstai netenkino prašymo iškviesti specialistą į apklausą. Pažymi, kad specialisto išvada, kuria be išlygų neteisėtai rėmėsi teismas, laikytina neaiškia, neišsamia, nepagrįsta ir neteisėta. Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-1013 patvirtintą Lietuvos medicinos normą MN 14:2005 „Šeimos gydytojas teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ nėra numatyta šeimos gydytojo kompetencija įtarti, diagnozuoti ar gydyti dauginius paviršinius galvos sužalojimus, dantų lūžimus, dantų sumušimus. Nurodo, kad specialistas A. Jokšas  privalėjo atlikti gyvo asmens tyrimą, t. y. gyvai apžiūrint G. J., o ne vadovaudamasis medicinos dokumentais, kuriuose šeimos gydytojas neteisėtai diagnozavo jo kompetencijai nepriskirtas ar apskritai nediagnozuotinas ir medicininėse normose neegzistuojančias traumas. Skunde apeliantas teigia, kad specialistas savo išvadoje faktiškai konstatavo 13 danties vainikėlio lūžimą kaip                        G. J. kūno sužalojimą, nors danties vainikėlis yra tam tikras apvalkalas. Pažymi, kad danties vainikėlis negali būti laikomas asmens kūno dalimi, ir jį sulaužius, negali būti konstatuota, kad padarytas kūno sužalojimas. Teigia, kas specialistas turėjo suvokti, jog nėra jokių objektyvių tinkamų duomenų minėtiems sužalojimams konstatuoti. Nurodo, kad  specialistas ir teismas neteisėtai delną pripažino kietu buku daiktu, bei plečiamai išaiškino specialisto išvados 2 punktą nes prilygino jį kategoriškai išvadai. Atkreipia dėmesį, kad specialisto padaryta išvada prieštarauja jo paties išvados 1 ir 2 punktui ir daro išvadą, kad pati nukentėjusioji galėjo patirti traumą griūdama, ar pan.

2.5.                      Apeliantas savo skunde nurodo, kad Šeimos gydytojos veiksmai, gydytojo odontologo veiksmai, teismo medicinos gydytojo veiksmai surašant specialisto išvadą laikytini neteisėtais. Mano, kad visi gydytojai arba viršijo savo kompetenciją arba (ir) pažeidė norminius aktus, pažymi, kad dėl minėtų pažeidimų kreipsis į jų veiklą prižiūrinčias institucijas ar (ir) ikiteisminio tyrimo įstaigas.  

2.6.                      Pažymi, kad teismas visiškai nesiaiškino nusikaltimo vietos, tariamo smūgio mechanizmo, asmenų padėties smūgio metu, asmenų padėties po smūgio tariamo sudavimo, objektyvių konflikto kilimo priežasčių ir nukentėjusiosios parodymų atitikties sveikai logikai, taip pažeidė BPK 219 straipsnio 3 punkto nuostatas, pagal kurias kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas, padarytos nusikalstamos veikos vieta, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Teigia, kad pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį teismas privalėjo nustatyti, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir perduoti bylą prokurorui.

2.7.                      Pažymi, kad jis yra dešiniarankis, todėl normaliai delnu smūgiuojant nukentėjusiajai į veidą sužalota turėjo būti kairioji nukentėjusiosios veido pusė, o ne dešinioji. Pažymi, kad teismas nekreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad pranešimas policijai buvo pateiktas po to, kai                    G. J. sužinojo apie apelianto pateiktą teismui ieškinį dėl santuokos nutraukimo.

2.8.                      Tvirtina, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi neaišku kada ir kokiomis aplinkybėmis darytomis fotonuotraukomis, apelianto sūnaus ir dukters parodymais, kuriuos G. J. jau dvejus metus nuteikinėjo prieš jį, siekdama savo tikslų skyrybų procese, kaimynės parodymais, kuriuose ji iš pradžių nurodė kairę G. J. veido pusę, kaip sužalotą, po to dešinę.

2.9.                      Nurodo, kad teismas neatkreipė pakankamo dėmesio į G. J. pranešimų policijai, paaiškinimų gydytojams, parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime ir teisme, prieštaravimus, faktą, kad su pranešimu į policiją buvo kreiptasi praėjus 7 mėnesiams po tariamo smurto šeimoje, kad nebuvo kviečiama policija iškart po įvykio.

3.       Atsikirtimu į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusioji ir civilinė ieškovė G. J. prašo apeliacinio skundo netenkinti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą. Nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje priimtas, objektyviai ir visapusiškai ištyrus byloje esančius įrodymus, tinkamai juos įvertinus, todėl naikinti jo apeliaciniame skunde nurodytais nuteistojo motyvais nėra pagrindo.

4.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis R. J. ir jo gynėja advokatė Rita Roščenkovienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. J. atstovė advokatė D. Činčiuvienė prašė nuteistojo skundą atmesti, prokurorė taip pat prašė apeliacinį skundą atmesti.

               Apeliacinis skundas  atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

6.       Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7.       Nuteistasis R. J. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir mano, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius šią nusikalstamą veiką. Tačiau sutikti su tokiais apeliacinio skundo teiginiais teisėjų kolegija nesutinka.  

8.       Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemą, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Dėl nuteistojo R. J. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

9.       BK 140 straipsnyje nurodytu nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Mušimas ar kitoks smurtavimas gali pasireikšti poveikiu į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Fizinis skausmas negali būti objektyviai užfiksuotas kaip, pavyzdžiui, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas, kuriuos gali pagrįsti rašytiniai įrodymai (specialisto išvados, medicininiai dokumentai ir pan.). Tačiau toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą arba turi būti kreipiamasi į medikus pagalbos. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2A-5/2014, Nr. 2K-152-693/2016). 

10.       Įvertinusi byloje esančius įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįsti R. J. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios yra susiklostę priešiški santykiai, jų šeimos gyvenimas nėra sklandus, vyksta skyrybų procesas, todėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. J. parodymai buvo vertinti neatsiejamai nuo kitų baudžiamojoje byloje nustatytų faktų ir aplinkybių. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad nukentėjusioji ir civilinė ieškovė, duodama parodymus dėl paties smurto naudojimo fakto, buvo nuosekli ir apylinkės teismas jos parodymais pagrįstai vadovavosi, nes juos patvirtino kita bylos medžiaga. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos metu, R. J. kaltu neprisipažino. Pirmosios instancijos teismas tokią nuteistojo poziciją pagrįstai vertino kaip gynybinę. Nuteistojo kaltė yra įrodyta, nukentėjusios tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme duotais parodymais (I t., b. l. 61–62, II t., b. l. 53–55, 152-153), kad jos atžvilgiu nuteistasis naudojo smurtą, patvirtina tiesiogiai įvykio nematę, tačiau įvykio metu namuose buvę Ž. J., kuris nurodė, kad girdėjo triukšmą, iš karto pamatė sumuštą mamą, ją nufotografavo (I t., b. l. 84–85, II t., b. l. 57–58), duktė Ž. J., kuri nurodė, kad pamatė sumuštą mamą nuotraukoje ir vakare namuose, abu matė, jos sužalojimus (I t., b. l. 72–73, II t., b. l . 57), kaimynė D. Ž. nurodė, kad taip pat matė mėlynę ant nukentėjusios skruosto (I t., b. l. 90–91, II t., b. l. 56–57), apklausta šeimos gydytoja I. S. parodė, kad pacientę G. J. pamatė kitą dieną po įvykio su smurto žymėmis, skatino ją kreiptis į policiją, medicininiuose dokumentuose užfiksavo sužalojimus (I t., b. l. 96, II t., b. l. 55–56), apklausiama minėta liudytoja apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad turi teisę įtarti ir parašyti diagnozės kodą pacientui, tačiau diagnozės kodas specialisto gali būti nepatvirtinamas. Taip pat apklausoje patvirtino, kad 2017 m. rugpjūčio 31 d. G. J. tikrai buvo atvykusi. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad liudytojų O. G. ir K. K. teisminio proceso metu duoti parodymai nei patvirtina, nei paneigia buvusį faktą, nes nė viena jų įvykio tiesiogiai nematė, o smurto žymių pas G. J. jos galėjo nepastebėti, arba jų tuo metu jau galėjo nebūti, nes nukentėjusiąją matė praėjus pakankamam laiko tarpui po tiriamo įvykio.

11.       Teisėjų kolegija, pažymi, kad šioje byloje yra užfiksuoti kiti įrodymai, patvirtinantys nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. J. parodymus. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykis vyko J. gyvenamajame name (I t., b. l. 33–38). Iš VTMT specialisto išvados (duomenys neskelbtini) matyti, kad G. J. nustatyta poodinė kraujosruva dešiniame skruoste, dešinio viršutinio žandikaulio dantų sumušimas, 12 danties lūžimas, 13 danties vainikėlio lūžimas, sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, vienu smūgiu ar trauminiu poveikiu, padaryti galimai įvykio aplinkybėse nurodomu ar jam artimu būdu, laiku, nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (I t., b. l. b. l. 53–54). Teismo medicinos ekspertas Algirdas Jokšas šią savo išvadą patvirtino apklausiamas apeliacinės instancijos metu ir nurodė, kad medicininiuose dokumentuose šeimos gydytoja pažymėjo ne tik apie pastebėtą kraujosruvą, bet ir tai, kad pacientei kliba viršutinio žandikaulio dantys, neleidžia „liestis‘, nurodė, kad reikalinga odontologo konsultacija dėl šios dantų patologijos. Ekspertas duodamas parodymus, detaliai aptarė odontologo padarytus įrašus apie nukentėjusiosios būklę. Pažymėjo, kad, paveikus veido ar skruosto sritį, sudavus smūgį į skruostą arba žandą, po kurio lieka 8 centimetrų dydžio kraujosruva, gali atsirasti trauma, kuri buvo diagnozuota nukentėjusiajai, tai yra įrodyta mokslo, patikrinta praktikoje. Nurodė, kad tiek delno vidinė, tik išorinė pusės gali būti laikomos kietu buku daiktu. Taip pat teigė, kad nukentėjusiosios patirtas sužalojimas nebūdingas griuvimo lokalizacijai. Patikslino, kad nuosavas dantis su vainikėliu laikomas danties dalimi, anatomine kūno sandara, todėl jo sugadinimas gali būti laikomas kūno sužalojimu. Patvirtino, kad išvadoje nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnis pagal turimus duomenis nesikeičia. (II t., b. l. 153–156). Tai pat iš nagrinėjamoje byloje esančio savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad G. J. pateikė mobiliojo ryšio telefoną, kuriame yra jos nuotraukos iš karto po sužalojimo ir susirašinėjimas su R. J. dėl žalos atlyginimo už dantis, nuotraukose matyti kraujosruva ant dešinio skruosto, dantų sugadinimai (II t., b. l. 70–90). Iš IĮ G. R. klinikos medicinos dokumentų išrašo matyti, kad anamnezėje yra nurodyta, jog po smurto šeimoje nebuvo pranešta policijai, užfiksuota hematoma dešiniojo skruosto srityje, kad kliba dešinėje pusėje viršutinio žandikaulio dantys, neleido „liestis“ (II t., b. l. 172–173).

12.       Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju teisingai nustatė faktines šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus ir teisme tiesiogiai ištirtus įrodymus, jų visetą bei padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl nuteistojo               R. J. padarytos nusikalstamos veikos. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus. Esant šioms aplinkybėms, naikinti skundžiamą nuosprendį R. J. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl nuteistojo skundas atmestinas. 

13.       Dėl nuteistojo skundo argumento, jog jis yra dešiniarankis, todėl delnu smūgiuojant nukentėjusiajai į veidą turėjo būti sužalota kairioji nukentėjusiosios veido pusė, o ne dešinioji, pažymėtina, kad apklausiant nukentėjusiąją ir civilinę ieškovę apeliacinės instancijos metu, ji paaiškino, kad smūgio metu buvo nusisukusi, nematė R. J. priešais save, nes jis stovėjo jai už nugaros, jei ji būtų buvusi atsisukusi, būtų mačiusi, kad sutuoktinis ketina smūgiuoti (II t., b. l. 153). Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad šeimos gydytojos veiksmai, gydytojo odontologo veiksmai, teismo medicinos eksperto veiksmai surašant specialisto išvadą buvo neteisėti, atmestinas, kadangi nurodytos aplinkybės nepaneigia nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo G. J.. Taip pat pažymėtina, kad specialisto išvadą pateikė ilgą darbo patirtį turintis savo srities ekspertas, todėl jo kompetencija bei objektyvumu nėra pagrindo abejoti.

14.       Dėl nuteistojo skundo argumento, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgus į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, R. J. parodė, jog kaltinimą suprato (II t., b. l. 53), kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyto reikalavimo, nes kaltinamajame akte nurodytos visos reikšmingos aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius, todėl apelianto teisė į gynybą šiuo požiūriu nebuvo pažeista. 

15.       Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo, kaip kaltinamojo, teisės. Pažymi, kad 2018 m. lapkričio 8 d. dienos posėdžio metu jo gynėja advokatė R. K. prašė iškviesti gydytoją R., bei palaikė prokuroro prašymą kviesti specialistą Algirdą Jokšą, tačiau teismas atmetė prašymą iškviesti ir apklausti specialistą, o dėl gynėjos prašymo kviesti gydytoją R. nepasisakė. Tačiau, kaip matyti iš minėto teisiamojo posėdžio protokolo, nuteistojo gynėja prašė arba kviesti gydytoją R., arba išreikalauti medicininius dokumentus. Teismas, išklausęs proceso dalyvių, nusprendė išreikalauti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės medicininius dokumentus, pasisakė dėl specialisto kvietimo (II t., b. l. 59–60, 62–66). Taip pat pažymėtina, kad buvo gauti ir prie bylos medžiagos pridėti medicininiai dokumentai: ambulatorinė asmens sveikatos istorija Nr. (duomenys neskelbtini), odontologų įrašų asmens sveikatos istorija (II t., b. l. 65–66), kurių, anot apelianto, byloje nebuvo. Minėti medicininiai dokumentai grąžinti į gydymo įstaigas tik po paskutinio apeliacinės instancijos teismo posėdžio. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos metu, nuo pat proceso pradžios, nuteistasis turėjo gynėją advokatą, todėl teigti, kad buvo suvaržytos ar pažeistos jo teisės, nėra jokio pagrindo. 

                  Dėl proceso išlaidų

16.       Apeliacinio proceso metu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. J. atstovė advokatė Danutei Činčiuvienei, pateikė pinigų priėmimo kvitą Nr. (duomenys neskelbtini), kaip pažymėta kvite, už atstovavimą, dokumento surašymą (II t., b. l. 170–171). Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia nukentėjusiajam, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pasikviesti atstovą, kad jo teisės ir teisėti interesai proceso metu būtų ginami ir užtikrinami visapusiškai. Nukentėjusiosios atstovės pateiktas pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad nukentėjusioji už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ir dokumento surašymą advokatei Danutei Činčiuvienei sumokėjo 600 Eur. Kadangi nuteistojo apeliacinis skundas atmestas kaip nepagrįstas, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės patirtos išlaidos atsiliepimui parengti, atstovavimui apmokėti, pripažintinos proceso išlaidomis. Atsižvelgiant į bylos ir kartu suteiktų paslaugų apeliacinės instancijos teisme apimtį, taip pat į tai, kad advokatė Danutė Činčiuvienė dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir bylos medžiaga jai buvo žinoma, prašoma priteisti proceso išlaidų suma nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 400 Eur. 

17.       Baudžiamojoje byloje yra pateiktas teismo medicinos eksperto Algirdo Jokšo prašymas dėl kelionės išlaidų kompensavimo ir pažyma patvirtinanti, jog nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, iš Šiaulių apygardos teismo lėšų, buvo apmokėtos minėto teismo medicinos eksperto turėtos kelionės į apeliacinės instancijos teismo posėdį 14.04 Eur dydžio išlaidos (II t., b. l. 158–160). Pagal BPK 103–105 straipsnių nuostatas, teismo medicinos ekspertui apmokėtos kelionės išlaidos – 14.04 Eur – pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškomos valstybės naudai iš nuteistojo R. J..

               Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

n u t a r i a :

               nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei G. J. iš nuteistojo R. J. 400 Eur (keturis šimtus eurų) turėtų išlaidų už suteiktą teisinę advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Valstybės naudai priteisti iš nuteistojo R. J. 14.04 Eur proceso išlaidoms atlyginti.

Kolegijos pirmininkas          Boleslovas Kalainis

Teisėjai                                                  Nerijus Masiulis

          Laisvydas Zederštremas