Civilinių bylų Nr. e2-136-553/2024
Nr. e2-176-553/2024
Teisminio proceso Nr.2-55-3-00633-2023-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.6; 3.3.1.17
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 7 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Novian Systems“ ir atsakovės biudžetinės įstaigos Viešųjų pirkimų tarnybos atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 3 d. ir 2024 m. sausio 18 d. nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Novian Systems“ ieškinį atsakovei biudžetinei įstaigai Viešųjų pirkimų tarnybai dėl sutarties pakeitimo, sankcijų panaikinimo ir sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei atsakovės biudžetinės įstaigos Viešųjų pirkimų tarnybos priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Novian Systems“ dėl delspinigių priteisimo, sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uStudio LLC, akcinė bendrovė „Citadele banka“ Lietuvos filialas,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Novian Systems“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama:
1) pripažinti negaliojančiais ir panaikinti atsakovės biudžetinės įstaigos Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau –VPT) 2023 m. kovo 2 d. rašte nurodytą sprendimą skaičiuoti ieškovei 0,02 proc. dydžio delspinigius pagal ieškovės ir trečiojo asmens uStudio LLC, kaip jungtinės veiklos partnerių, bei atsakovės 2021 m. gegužės 26 d. sudarytą Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos (toliau – CVP IS) modernizavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 11F-18 (toliau – Sutartis), 2023 m. balandžio 5 d. ir 2023 m. gegužės 11 d. raštais pateiktas delspinigių apskaičiavimo pažymas arba sumažinti atsakovės skaičiuojamų delspinigių dydį;
2) pakeisti Sutarties sąlygas ieškinyje nurodytu būdu;
3) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti atsakovės 2023 m. birželio 8 d. pranešimą ir jame nurodytą prašymą išmokėti 400 000 Eur garantijos sumą;
4) pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovės 2023 m. rugsėjo 15 d. sprendimą dėl Sutarties nutraukimo dėl jos esminio pažeidimo.
2. Atsakovė VPT pateikė priešieškinį, kuriuo prašė:
1) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti ieškovės 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimą vienašališkai nutraukti Sutartį;
2) priteisti iš ieškovės 130 899,86 Eur delspinigius;
3) priteisti 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
3. Priešieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu ir panaikinti ieškovės 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimą dėl vienašališko Sutarties nutraukimo užtikrinimui atsakovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki galutinio procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimo sustabdyti nurodyto sprendimo galiojimą bei visų šalių prievolių pagal Sutartį vykdymą. Prašymą grindė prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstais priešieškinio reikalavimais bei aplinkybėmis, kad teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovė jau yra atleista nuo turtinio pobūdžio prievolių pagal Sutartį vykdymo, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės užtikrintų ieškovės interesus, nes Sutarties vykdymo sustabdymo laikotarpiu jai nebūtų skaičiuojamos netesybos.
4. Atsakovė 2024 m. sausio 12 d. pateikė teismui prašymą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 15 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – 2023 m. birželio 8 d. pranešimo AS „Citadele banka“ Lietuvos filialui ir jame nurodyto prašymo išmokėti 400 000 Eur garantijos sumą vykdymo sustabdymą. Prašymą atsakovė grindė tuo, kad Sutartis yra nutraukta, todėl ieškiniu siekiamas Sutarties sąlygų pakeitimas, dėl kurio ir buvo priimta teismo nutartis taikyti nurodytą laikinąją apsaugos priemonę, neturi teisinės ir faktinės prasmės.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 3 d. nutartimi atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino, tačiau ex officio (savo iniciatyva) panaikino teismo 2023 m. spalio 13 d. nutartimi prie nagrinėjamos bylos prijungtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2952-603/2023 pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovės 2023 m. rugsėjo 15 d. sprendimo dėl vienašališko Sutarties nutraukimo galiojimo sustabdymą.
6. Teismas nurodė, kad abi šalys, atsižvelgiant į jų byloje pareikštus reikalavimus, yra išreiškusios valią nutraukti sutartinius santykius – nebevykdyti Sutarties. Teismas nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1063-790/2023 panaikino šioje byloje 2023 m. spalio 13 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovės 2023 m. rugsėjo 15 d. sprendimo dėl vienašališko Sutarties nutraukimo įsigaliojimo ir vykdymo sustabdymą, jog apeliacinės instancijos teismas paminėtoje nutartyje nurodė, kad tokia laikinąja apsaugos priemone iškreipiama Sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyra. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas atsisakė patenkinti atsakovės prašymą sustabdyti ieškovės 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimo dėl vienašališko Sutarties nutraukimo galiojimą.
7. Siekdamas užtikrinti šalių teisių ir interesų pusiausvyrą, procesinį lygiateisiškumą, panaikinti neaiškumą ir dviprasmiškumą, teismas ex officio panaikino prie šios bylos prijungtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2952-603/2023 2023 m. spalio 13 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovės 2023 m. rugsėjo 15 d. sprendimo dėl vienašališko Sutarties nutraukimo galiojimo sustabdymą.
8. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 18 d. nutartimi netenkino atsakovės prašymo panaikinti teismo 2023 m. birželio 15 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę –atsakovės 2023 m. birželio 8 d. prašymo AS „Citadele banka“ Lietuvos filialui išmokėti 400 000 Eur garantijos sumą vykdymo sustabdymą.
9. Teismas nurodė, kad 2023 m. birželio 15 d. nutartimi nustatytas laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrindas nėra išnykęs. Ieškovė palaiko ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu ir panaikinti atsakovės 2023 m. birželio 8 d. pranešimą bei jame nurodytą prašymą išmokėti 400 000 Eur, o tai, teismo vertinimu, reiškia, kad tebeegzistuoja grėsmė ieškovei palankaus teismo sprendimo šioje dalyje įvykdymui bei poreikis laikinosios apsaugos priemonės taikymui iki galutinio procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimo, tai patvirtino ankščiau šį klausimą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.
10. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog šioje proceso stadijoje abi šalys yra išreiškusios valią nutraukti sutartinius santykius, neturi įtakos laikinosios apsaugos priemonės galiojimui. Pažymėjo, kad atsakovės teisė pasinaudoti Sutarties įvykdymo užtikrinimo priemone galėtų būti realizuojama, jei būtų nustatyta, jog perkančioji organizacija teisėtai ir pagrįstai skaičiuoja ieškovei delspinigius, pagrįstai nutraukė Sutartį ir nustatė ieškovės padarytą Sutarties pažeidimą, o dėl visų šių klausimų yra kilęs ginčas byloje, kuris dar nėra išspręstas.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
11. Ieškovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 3 d. nutarties dalį, kuria buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 13 d. nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – atsakovės 2023 m. rugsėjo 15 d. sprendimo dėl Sutarties nutraukimo galiojimo sustabdymas, ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąją apsaugos priemonę – nurodyto atsakovės sprendimo galiojimo sustabdymą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1063-790/2023 panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį dėl atsakovės 2023 m. rugsėjo 15 d. sprendimo vykdymo sustabdymo todėl, kad byloje nebuvo ginčijamas nurodytas atsakovės sprendimas. Skundžiamos nutarties priėmimo metu situacija buvo kitokia – ieškovė ginčijo atsakovės 2023 m. rugsėjo 15 d. sprendimą dėl vienašališko Sutarties nutraukimo, todėl teismas neturėjo remtis nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi.
11.2. Šioje byloje būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti Sutarties vienašališko nutraukimo, įtvirtinto atsakovės 2023 m. rugsėjo 15 d. rašte, galiojimą. Prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė atkurtų status quo (esama padėtis), kuri egzistavo iki atsakovei inicijuojant Sutarties nutraukimo procedūrą. Lietuvos apeliacinis teismas yra konstatavęs, kad tokios laikinosios apsaugos priemonės taikytinos, nes, atsižvelgiant į ieškinio reikalavimus, jos užtikrina, jog tol, kol teisme nebus išnagrinėtas šalių ginčas, atsakovė vienašališkai nenutrauktų Sutarties tais pagrindais, dėl kurių vyksta ginčas teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1145-798/2021). Nurodytoje byloje teismas pažymėjo ir tai, kad sutartį nutraukus atitinkamais pagrindais, kurie būtų pripažinti neteisėtais, taptų sudėtinga arba neįmanoma atkurti tarp šalių nutrauktus teisinius santykius.
11.3. Patenkinus ieškinį perkančiosios organizacijos sprendimas dėl Sutarties nutraukimo būtų panaikintas, o tai reikštų, kad šalys toliau turėtų vykdyti Sutartį. Tuo tarpu netaikius laikinosios apsaugos priemonės Sutarties nutraukimas įsigaliotų, o perkančioji organizacija toliau tęstų projektą įsigydama analogiškas paslaugas kito viešojo pirkimo būdu. Tokiu atveju taptų neįmanoma atkurti tarp šalių nutrauktus teisinius santykius, o tai pagrindžia, kad egzistuoja grėsmė ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
12. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo nutraukti apeliacinį procesą pagal ieškovės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 3 d. nutarties arba netenkinti ieškovės atskirojo skundo ir jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-18-370/2024 buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 13 d. nutartis. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra neskundžiama ir įsiteisėjusi. Taigi, ieškovė prašo revizuoti teismo procesinį sprendimą, kuris jau netiesiogiai buvo patikrintas, o prašoma išsaugoti laikinoji apsaugos priemonė – panaikinta. Dėl to apeliacinis procesas pagal ieškovės atskirąjį skundą turi būti nutrauktas, nes išnyko apeliacijos objektas.
12.2. Jei teismas nesutiktų su argumentais dėl išnykusio apeliacijos objekto ir poreikio nutraukti apeliacinį procesą, prašytina įvertinti argumentus dėl atskirojo skundo nepagrįstumo.
12.3. Skundžiamos nutarties priėmimo metu abi šalys buvo priėmusios sprendimus vienašališkai nutraukti Sutartį. Ieškovė atskirajame skunde nepasisakė dėl motyvų, kuriais teismas pagrindė skundžiamą nutartį, ieškovė tiesiog konstatuoja, kad teismo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 13 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę.
12.4. Ieškovė spekuliatyviai ginčija skundžiamos nutarties motyvų dalį dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1063-790/2023 argumentų – neva Vilniaus apygardos teismo nutartis buvo panaikinta tik todėl, kad byloje pagal patikslintą ieškinį nebuvo reiškiamas reikalavimas panaikinti atsakovės sprendimą dėl vienašališko Sutarties nutraukimo. Tačiau iš Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutarties matyti, kad teismas šį procesinį sprendimą priėmė ir kitų išsamių argumentų pagrindu.
12.5. Ieškovė vienu metu laikosi dviprasmiškų ir tarpusavyje nesuderinamų pozicijų. Viena vertus, akcentuoja laikinųjų apsaugos priemonių konservacinę funkciją bei siekia išsaugoti status quo, egzistavusią iki atsakovės sprendimo vienašališkai nutraukti Sutartį, antra vertus, ieškovė pripažįsta, jog pati nutraukė Sutartį. Todėl visiškai nesuprantama ir ydinga ieškovės teisių gynyba vienu metu nurodant grėsmę jai palankaus teismo sprendimo įgyvendinimo aspektu ir siekiant išsaugoti teisinę ir faktinę situaciją, kurios nebeliko.
12.6. Ieškovė siekia išvengti neigiamų padarinių, susijusių su patekimu į Nepatikimų tiekėjų sąrašą, taip pat suvaldyti rizikas kituose ginčuose dėl nutrauktos Sutarties padarinių.
13. Atsakovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartį ir patenkinti jos prašymą – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 15 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – 2023 m. birželio 8 d. pranešimo bei jame nurodyto prašymo išmokėti 400 000 Eur vykdymo sustabdymą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismas skundžiamoje nutartyje neaptarė šalių interesų neatitikimo. Atsakovė atskirai neįrodinėjo akivaizdžių dalykų, kad negalėjimas pasinaudoti garantija sunkina jos finansinę padėtį ir kartu iškreipia šalių teisių pusiausvyrą. Atsakovė tikėjosi, kad geriausiai šalių ginčo aplinkybes išmanantis arbitras – teismas, įvertins ieškovės procesinį elgesį ir tarp šalių susiklosčiusį teisių ir pareigų neatitikimą. Dėl to skunde papildomai argumentuojama, kodėl garantijos išmokėjimo sustabdymas, atsižvelgiant į šalių elgesį procese ir faktinę Sutarties vykdymo ir bylos nagrinėjimo situaciją, yra neproporcingas.
13.2. Ieškovės procesinis elgesys nuo ieškinio pateikimo iki bylos nagrinėjimo iš esmės Vilniaus apygardos teisme suponuoja jos piktnaudžiavimą materialinėmis ir procesinėmis teisėmis, rodo jos bylinėjimosi strategiją: „įkalinti“ atsakovę sutartiniuose santykiuose ir procese, savo tikslų pasiekti ne teisinėmis ir garbingomis priemonėmis, o tikslingai eikvojant biudžetinės įstaigos resursus Sutarties vykdymo ir bylos nagrinėjimo metu.
13.3. Atsakovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ieškovė ydingai įgyvendina savo subjektinių teisių gynybą. Tokiam vertinimui iš dalies pritarė ir Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-733-910/2023. Nepaisant to, ieškovė savo reikalavimų nepakeitė, nei vieno iš jų neatsisakė, nors ir neformuluoja jų alternatyviai ir neatskiria pagal prioritetą.
13.4. Atsakovė visuomet nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ieškovės reikalavimai keisti Sutartį negali būti tenkinami, nes jie prieštarauja imperatyvioms viešųjų pirkimų teisės normoms, kurios turi prioritetą privatinės teisės normų atžvilgiu.
13.5. Ieškovė nėra atsisakiusi savo pagrindinių reikalavimų keisti Sutartį, nors ginčo šalys ją nutraukė atitinkamai 2023 m. rugsėjo 15 d. ir 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimais. Byloje tebenagrinėjami šie prasmės netekę reikalavimai, nors, jei Vilniaus apygardos teismas nuspręstų, kad atsakovės sprendimas dėl vienašališko Sutarties nutraukimas yra teisėtas, Sutarties keitimo teisėtumas taptų bereikšmis.
13.6. Byloje nustatytos aplinkybės rodo ieškovės valią komplikuoti ir ilginti bylos nagrinėjimą bei eikvoti atsakovės finansinius ir žmogiškuosius resursus, atsikertant į naujus procesinius prašymus. Tokia situacija ne tik iškreipia įprastą ir protingą ginčo šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, bet ir pažeidžia atsakovės viešųjų pirkimų politikos praktinį įgyvendinimą, teisėtus interesus, taip pat yra nesuderinama su viešuoju interesu turėti tinkamai funkcionuojančią viešųjų pirkimų informacinę sistemą.
13.7. Prie tokios teisėtus atsakovės ir visos visuomenės interesus iškreipiančios situacijos prisideda ir pranešimo vykdymo sustabdymas, t. y. negalėjimas atsakovei pasinaudoti garantija. Ši prievolių vykdymo priemonė ne tik leistų išlyginti nelygiavertę ginčo šalių procesinę ir materialinę padėtį, bet ir prisidėtų prie ieškovės piktnaudžiavimo užkardymo.
13.8. Laikinųjų apsaugos priemonių rūšis, jų taikymo mastas turi atitikti byloje pareikštus reikalavimus. Atsakovės įsitikinimu, pranešimo dėl garantijos išmokėjimo vykdymas ir galimybė pasinaudoti garantija ne tik sumažintų ginčo šalių teisių disbalansą, bet ir prisidėtų prie viešojo intereso užtikrinimo. Tiek atsakovė, tiek visa viešųjų pirkimų bendruomenė dėl netinkamo Sutarties vykdymo ir jos sužlugdymo prarado daug laiko ir finansinių resursų, o dalies šios žalos jau neatkurs jokios kompensacinės priemonės. Vis dėlto, atsakovei suteikta galimybė pasinaudoti garantija atkurtų ginčo šalių teisių pusiausvyrą ir prisidėtų prie operatyvesnio naujos informacinės sistemos įsigijimo.
13.9. Ieškovės galbūt pažeistų privačių interesų apsauga tuo atveju, jeigu teisminio nagrinėjimo metu būtų nustatyti perkančiosios organizacijos neteisėti veiksmai, galėtų būti užtikrinama galimybe reikalauti žalos atlyginimo, kuri viešųjų pirkimų srityje pripažįstama efektyvia tiekėjų galbūt pažeistų teisių gynimo priemone.
13.10. Ieškovė inicijavo bylą, siekdama patenkinti pagrindinį reikalavimą – pakeisti Sutartį. Būtent šio tikslo pagrindu teismas paprastai visiškai ar iš dalies tenkindavo ieškovės procesinius prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įskaitant ir dvi 2023 m. spalio 13 d. nutartis, kuriomis buvo laikinai sustabdytas atsakovės sprendimo dėl Sutarties nutraukimo galiojimas.
13.11. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad po Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 13 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutarčių priėmimo ginčo šalys priėmė sprendimus vienašališkai nutraukti Sutartį. Šiuo metu tiek atsakovės, tiek ieškovės sprendimai, nors ir priimti skirtingu metu bei nevienodomis aplinkybėmis, įsigaliojo, t. y. sukėlė šalių siektus padarinius – Sutartis nustojo galioti. Taigi šiuo metu Sutarties keitimas, kuriam užtikrinti buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, neturi teisinės ir faktinės prasmės. Dėl to nėra poreikio saugoti šalių sutartinių santykių ir status quo, nes ginčo šalys savo veiksmais aiškiai išreiškė priešingą poziciją. Atsižvelgiant į tai, atsakovės pranešimo dėl garantijos išmokėjimo vykdymo sustabdymas prarado pirminį bei pagrindinį tikslą, dėl kurio teismas pritaikė šią laikinąją apsaugos priemonę.
13.12. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartyje taip pat matyti pasikeitusi ginčo teisinė ir faktinė situacija, būtinybė užtikrinti šalių teisių ir teisėtų interesų balansą.
13.13. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Sutartis neįvykdyta laiku ir tinkamai. Ieškovė byloje kelia tik argumentus, kad esminiai Sutarties pažeidimai yra pateisinami dėl force majeure (nenugalima jėga) ir rebus sic stantibus (sutarties vykdymas iš esmės pasikeitus aplinkybėms) institutų. Vis dėlto, šių institutų taikymas neatleidžia ieškovės nuo Sutarties vykdymo ir ieškovė negali jais remtis dėl prioritetinio viešųjų pirkimų teisės normų taikymo.
13.14. 2023 m. birželio 15 d. nutarties priėmimo metu nebuvo priimtas atsakovės sprendimas dėl vienašališko Sutarties nutraukimo, kuris keičia ginčo šalių teisių pusiausvyrą. Tuo tarpu panašiais teisių pusiausvyros argumentais Vilniaus apygardos teismas dviem nutartimis 2023 m. spalio 13 d. sustabdė atsakovės sprendimo dėl Sutarties nutraukimo galiojimą, tačiau vėliau tiek pirmosios instancijos teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo procesiniais sprendimais šios laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos.
13.15. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad pasinaudojimas garantija priklauso, be kita ko, nuo to, ar bus nustatyta, jog atsakovė pagrįstai skaičiuoja delspinigius. Tačiau po Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 3 d. nutarties, kuria buvo panaikintas atsakovės sprendimo galiojimo sustabdymas, atsakovės atliktas vienašalis Sutarties nutraukimas įsigaliojo 2024 m. sausio 5 d., o nuo šios datos delspinigiai nėra skaičiuojami. Pažymėtina, kad šiuo metu atsakovės tiesioginiai nuostoliai, kurie kilo dėl neįvykdytos Sutarties, žymiai viršija garantijos sumą. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad dėl Sutarties neįgyvendinimo nutraukiama struktūrinių fondų paramos sutartis, atsakovė įpareigota grąžinti visas gautas paramos lėšas (apie 2,5 mln. Eur).
14. Ieškovė atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Atsakovė skunde siekia pakartotinio klausimo dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo peržiūrėjimo, iš esmės nenurodydama jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pagrįstumui ir teisėtumui. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-783-302/2023 pripažino Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 15 d. nutartį pagrįsta ir teisėta. Teismai nurodytuose procesiniuose sprendimuose pripažino, kad atsakovės teisės ir interesai yra užtikrinti, nes po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, priėmus atsakovei palankų teismo sprendimą, ji nepraras teisės pasinaudoti garantija bei joje nurodyta suma.
14.2. Didžioji dalis atsakovės skundo argumentų negali būti atskirojo skundo nagrinėjimo dalyku, nes yra susiję su bylos nagrinėjimo iš esmės klausimais arba su aplinkybėmis, atsiradusiomis dar iki teismo nutarčių dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo priėmimo.
14.3. Atsakovės atskirasis skundas yra žymiai didesnės apimties ir apimantis daugiau argumentų, nei jos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Atskirajame skunde negalima nurodyti aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
14.4. Vilniaus apygardos teismas pritaikė laikinąją apsaugos priemonę ne dėl to, kad būtų užtikrintas ieškinio reikalavimas dėl Sutarties keitimo, o dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu ir panaikinti atsakovės pranešimą bei jame nurodytą prašymą išmokėti 400 000 Eur garantiją.
14.5. Nagrinėjamu atveju nepasikeitė faktinės aplinkybės, kurios buvo ar galėjo būti susijusios su laikinosios apsaugos priemonės taikymo sąlygomis, todėl tai, kad Sutartis yra nutraukta, nėra ir negali būti pagrindas peržiūrėti ar, juo labiau, pakeisti teismo pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę dėl atsakovės pranešimo bei jame nurodyto prašymo išmokėti garantiją vykdymo sustabdymo.
14.6. Jei atsakovei būtų išmokėti jos prašomi 400 000 Eur, ieškovė privalėtų teikti naujus ieškinius, į teismo procesą įtraukti trečiuosius asmenims, kelti naujus reikalavimus dėl išmokėtos sumos grąžinimo. Be to, tokiu atveju ieškovei sutriktų finansinių srautų apyvarta, ji susidurtų su dideliais finansiniais sunkumais. Galiausiai, pasinaudojus garantija, padidės ieškovės mokėtinų palūkanų norma, ieškovė neturės galimybės išduoti atitinkamo dydžio garantijų kitiems savo klientams, todėl kiltų grėsmė jos vykdomos veiklos stabilumui bei pajėgumui atlikti einamuosius mokėjimus.
14.7. Atsakovė nepateikė duomenų apie galimus nuostolius dėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
14.8. Atsakovė prašyme dėl laikinosios apsaugos priemonės panaikinimo nepasisakė dėl to, kad prašo banko išmokėti visą garantijoje nurodytą sumą, nors delspinigių buvo priskaičiavusi gerokai mažiau. Nei Sutartyje, nei garantijoje nebuvo nurodyta, kad garantijos sumos išmokėjimas yra ar gali būti susijęs su atsakovės gautos paramos administravimo klausimais. Sutartis aiškiai nustato, kokiu tikslu yra išduodama garantija. Garantijos tikslas yra užtikrinti atsakovės nuostolių atlyginimą.
14.9. Atsakovė gali pasinaudoti banko garantija tik tiek, kiek jos nuostolių (į kuriuos įskaitomi delspinigiai) nepadengia priskaičiuotos netesybos tiekėjo atžvilgiu. Nepaisant to, atsakovė prašė banko išmokėti visą garantijoje nurodytą sumą. Toks atsakovės elgesys prieštarauja Sutarties 35 punktui, iškreipia šalių tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą bei daro neproporcingai didelę žalą ieškovei.
14.10. Kiti atsakovės skundo argumentai nenagrinėtini, nes nėra susiję su prašyme dėl laikinosios apsaugos priemonės panaikinimo nurodytomis aplinkybėmis.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamų pirmosios instancijos teismo nutarčių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 3 d. nutarties
16. Apeliacijos objektą pagal ieškovės UAB „Novian Systems“ atskirąjį skundą sudaro teismo 2024 m. sausio 3 d. nutarties dalis, kuria teismas ex officio panaikino prie nagrinėjamos bylos prijungtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2952-603/2023 2023 m. spalio 13 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovės 2023 m. rugsėjo 15 d. sprendimo dėl vienašališko Sutarties nutraukimo galiojimo sustabdymą. Šį procesinį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad nagrinėjamoje byloje pritaikyta analogiška laikinoji apsaugos priemonė Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1063-790/2023 buvo panaikinta dėl ja iškreipiamos Sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyros. Be to, teismas įvertino, kad sprendžiant šį procesinį klausimą, šalys yra išreiškusios valią nutraukti sutartinius santykius – tiek ieškovė, tiek atsakovė vienašališkais sprendimais inicijavo Sutarties nutraukimą.
17. Ieškovė atskirajame skunde pateikė argumentus dėl netinkamo Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutarties įvertinimo bei būtinybės išsaugoti iki atsakovės 2023 m. rugsėjo 15 d. sprendimo priėmimo buvusią padėtį (status quo).
18. CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas teismo sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Jei ši aplinkybė paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį, šios nuostatos taip pat yra taikomos nagrinėjant ir atskiruosius skundus.
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-18-370/2023 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2952-603/2023 ir klausimą išsprendė iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nurodyta apygardos teismo nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – atsakovės 2023 m. rugsėjo 15 d. sprendimo dėl vienašališko Sutarties nutraukimo galiojimo sustabdymas, buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 3 d. nutartimi, jog šis procesinis sprendimas nėra įsiteisėjęs, todėl klausimą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 13 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjo iš esmės.
20. Esant tokiai procesinei situacijai, t. y. aukštesnės instancijos teismui priėmus galutinį ir neskundžiamą procesinį sprendimą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 13 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę (CPK 151 straipsnio 2 dalis), išnyko teisinis pagrindas vertinti šios apeliacijos objekto – Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 3 d. nutarties dalies, teisėtumą ir pagrįstumą, nes toks vertinimas nesukels jokių teisinių procesinių padarinių. Tiek civilinis procesas, tiek ir apeliacinis procesas, kaip sudėtinė jo dalis, nėra savitiksliai. Šių procesų tikslas yra apginti galimai pažeistas suinteresuotų asmenų teises. Teismo nutartis, kuri nesukuria jokių teisių ir pareigų dalyvaujantiems byloje asmenims, negali būti apeliacinio proceso objektu, todėl apeliacinis procesas, pradėtas pagal ieškovės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 3 d. nutarties dalies, nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis, 338 straipsnis).
21. Nutraukus apeliacinį procesą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 3 d. nutarties dalies, ieškovei grąžinamas už atskirąjį skundą sumokėtas 55 Eur žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškovei išaiškinama, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (CPK 87 straipsnio 3 dalis).
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nutarties
22. Apeliantės VPT skundžiama nutartimi teismas atsisakė patenkinti jos prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 15 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – 2023 m. birželio 8 d. pranešimo bei jame nurodyto prašymo išmokėti 400 000 Eur sumą vykdymo sustabdymo, panaikinimo. Šį procesinį sprendimą teismas pagrindė tuo, kad laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrindas nėra išnykęs, jog atsakovės teisė į garantijos sumą turėtų būti realizuojama nustačius, kad ji pagrįstai nutraukė Sutartį ir paskaičiavo ieškovei delspinigius. Kadangi šios aplinkybės sudaro bylos nagrinėjimo dalyką, teismas nusprendė, kad teismo sprendimo įvykdymo grėsmė ieškinio patenkinimo atveju vis dar egzistuoja.
23. Remiantis CPK 149 straipsnio 1 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos pagrįstu byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu. Kai teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės apriboja, pažeidžia ar suvaržo byloje nedalyvaujančių asmenų teises, šie asmenys turi teisę bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui pateikti prašymus panaikinti jiems taikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 149 straipsnio 3 dalis).
24. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sisteminė CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, jog teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-832-934/2023; 2023 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1061-407/2023; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1082-464/2023, 18 punktas). Kitaip tariant, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo poreikio neturi būti iš naujo analizuojama, ar egzistuoja CPK 144 straipsnyje įtvirtintos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo sąlygos ir negali būti kvestionuojamas nutarties, kuria jos buvo pritaikytos, teisėtumas ir (ar) pagrįstumas. Tokiu atveju yra analizuojamos tik aplinkybės, atsiradusios (pasikeitusios) po nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priėmimo, bei sprendžiama, ar jos gali lemti kitokį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų vertinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-88-516/2024).
25. Nesutikimą su skundžiama nutartimi apeliantė skunde pirmiausia grindžia tuo, kad teismas nepasisakė dėl laikinąja apsaugos priemone – prašymo išmokėti garantiją įvykdymo sustabdymu, pažeidžiamų jos interesų, kuris, apeliantės vertinimu, yra akivaizdus, todėl atskirai neįrodinėtinas – negalėjimas pasinaudoti garantija sunkina jos finansinę padėti bei iškreipia ginčo šalių teisių pusiausvyrą. Apeliantė nurodo maniusi, kad bylą nagrinėjantis bei ginčo šalių aplinkybes geriausiai išmanantis pirmosios instancijos teismas įvertins ieškovės procesinį elgesį bei tarp šalių susiklosčiusį teisių ir pareigų neatitikimą.
26. Pasisakydamas dėl šių skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinis procesas yra grindžiamas rungimosi bei dispozityvumo principais, o tai reiškia, jog proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, laisvai disponuoja jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, ir turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12, 13 straipsniai). Taigi, apeliantei pareiškus prašymą panaikinti byloje jos atžvilgiu pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę, būtent jai, o ne ieškovei ar tuo labiau teismui teko pareiga įrodyti CPK 149 straipsnio 1 dalies taikymui reikšmingas aplinkybes, t. y. išnykusį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą arba proporcingumo ar ekonomiškumo principų pažeidimą.
27. Kaip matyti iš apeliantės pirmosios instancijos teismui pateikto prašymo panaikinti laikinąją apsaugos priemonę, aplinkybės dėl šia priemone neproporcingai pažeidžiamų jos interesų nebuvo detalizuojamos ir įrodinėjamos. Tai, kad ieškovė atsiliepime į prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės panaikinimo, be kita ko, nurodė, jog garantijos išmokėjimo sustabdymas nepažeidžia apeliantės interesų, nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui pasisakyti šiuo klausimu, nes prašymo dėl laikinosios apsaugos priemonės panaikinimo nagrinėjimo ribas nustatė šį prašymą pateikusi apeliantė (CPK 12, 13 straipsniai).
28. Pirmiau paminėtų civilinio proceso principų neatitinka apeliantės lūkestis, kad teismas savo iniciatyva pasisakys dėl aptariamos CPK 149 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos. Nepagrįstu pripažintinas ir apeliantės įsitikinimas apie laikinąja apsaugos priemone akivaizdžiai pažeidimus jos interesus ir kad ši aplinkybė, dėl jos akivaizdumo, neįrodinėtina. Ekonomiškumo ir proporcingumo principų reikalavimų užtikrinimas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, vertinimas atsižvelgiant į abiejų šalių, o ne vienos iš jų, teisėtus interesus, todėl tai, kad šioje proceso stadijoje apeliantė negali pasinaudoti garantija, savaime neįrodo ginčo šalių teisių ir pareigų pusiausvyros neatitikimo.
29. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės prašymas dėl laikinosios apsaugos priemonės panaikinimo nebuvo grindžiamas proporcingumo ar ekonomiškumo principų pažeidimu, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo vertinti ir pasisakyti dėl su tuo susijusių skundo argumentų (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
30. Kita apeliantės skundo argumentų grupė susijusi su teisinės ir faktinės ginčo situacijos esminiu pasikeitimu. Apeliantė nurodo, kad tiek pradinio, tiek patikslinto ieškinio reikalavimų tikslas buvo ginčo sutartinių santykių išsaugojimas, tačiau šiuo metu abi šalys yra priėmusios vienašališkus sprendimus nutraukti Sutartį, todėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 15 d. nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė neturi teisinės ir faktinės prasmės.
31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nurodytais argumentais buvo grindžiamas ir apeliantės prašymas panaikinti laikinąją apsaugos priemonę, kuriuos pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė. Šioje byloje, be kita ko, nagrinėjamas ginčas dėl to, ar perkančioji organizacija teisėtai ir pagrįstai ieškovės atžvilgiu pritaikė sutartinę atsakomybę – paskaičiavo ieškovei delspinigius, vėliau – vienašališkai nutraukė Sutartį, todėl ir apeliantės teisė į Sutarties užtikrinimą – garantijos sumą, nėra neginčytina. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad grėsmė ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui nėra išnykusi. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinis procesas nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, todėl apeliantei nepateikus motyvuoto nesutikimo su paminėta teismo išvada, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl nurodytų skundo argumentų nepasisako.
32. Nors šioje proceso stadijoje yra priimtas teismo sprendimas dėl ginčo esmės – iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 15 d. sprendimu atmetė ieškovės UAB „Novian Systems“ ieškinį, o atsakovės VPT priešieškinį patenkino iš dalies – pripažino ieškovės 2023 m. gruodžio 7 d. pranešimą dėl vienašališko Sutarties nutraukimo neteisėtu ir negaliojančiu, pažymėtina, kad ši aplinkybė nelemia kitokio skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog ieškovui nepalanki bylos procesinė baigtis pati savaime nėra pakankama jo prašymui dėl faktiškai susiklosčiusios padėties stabilizavimo atmesti, konstatuojant prima facie nepagrįsto ieškinio padavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-547-464/2023).
33. Kiti skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi reikšmės skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
34. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes ir argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl laikinosios apsaugos priemonės panaikinimo, yra teisėta ir pagrįsta, o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu
n u t a r i a:
Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Novian Systems“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 3 d. nutarties.
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Novian Systems“ (juridinio asmens kodas 125774645) 55 Eur (penkiasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2024 m. sausio 10 d.
Teisėja
Aldona Tilindienė