Baudžiamoji byla Nr. 2K–425/2011
Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00085-2008-6
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.23.2(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei,
išteisintojo gynėjui advokatui Kaziui Pėdnyčiai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. nuosprendžiu T. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, viešaisiais darbais vieneriems metams, įpareigojant jį per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 400 valandų viešųjų darbų – po keturiasdešimt valandų per mėnesį visuomenės labui. Konfiskuotas T. A. 200 Lt vertės turtas (suma, gauta už psichotropinės medžiagos pardavimą).
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nuosprendžiu T. A. ir jo gynėjos apeliacinis skundas patenkintas: Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – T. A. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. nuosprendžiu T. A. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė, gabeno ir realizavo psichotropines medžiagas, būtent: turėdamas tikslą parduoti psichotropinę medžiagą – kvaitulinį šalaviją ir jo dalis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis užsisakė internetu iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto internetinio puslapio ir gavo ją paštu, o nuo 2008 m. gegužės 25 d., kai įsigaliojo 2008 m. gegužės 16 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-463 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ papildymo“, kuriuo psichotropinių medžiagų sąrašas papildytas 47 punktu („47. Kvaitulinis šalavijas ir jo dalys (Salvia divinorum plant) 2 g, 200 g, 1000 g“ (Valstybės žinios, 2008 m. gegužės 24 d., Nr. 59-2243), neteisėtai laikė 5,496 g psichotropinės medžiagos – kvaitulinio šalavijo ir jo dalių savo namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, iki 2008 m. gegužės 27 d., kol apie 17.50 val., atgabenęs ją iki (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prie parduotuvės „B“, realizavo, parduodamas už 200 Lt tariamam psichotropinių medžiagų pirkėjui R. P., veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nuosprendžiu T. A. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. nuosprendį.
Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
BK 260 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali. Ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia, kuri reikalauja, kad kaltininko veikoje būtų intelektualus bei valinis kriterijai. Pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas – tai fizinio asmens suvokimas, kad jo daroma veika žalinga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai pripažino, jog už psichotropinių medžiagų laikymą, gabenimą, realizavimą atsako asmuo, jeigu jis bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės. Toks suvokimas priklauso nuo žmogaus subjektyvių bruožų – gyvenimo patirties, išsilavinimo, erudicijos, kultūros, moralės ir pan.
Tvirtindamas, kad T. A. veikė tiesiogine tyčia, todėl turi atsakyti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, kasatorius nurodo tokius argumentus. Išteisintasis T. A. turi aukštąjį išsilavinimą. Jis buvo UAB „V.“, kurios viena veiklos rūšių – žmogaus sąmonę veikiančių, tačiau legalioje apyvartoje neuždraustų medžiagų prekyba, direktorius. Be to, teigti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu buvo įsitikinęs, jog prekyba kvaituliniu šalaviju nebuvo draudžiama įstatymo, T. A. galėjo tik susipažinęs su įstatymais, reglamentuojančiais disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, bei vadovaudamasis principu – „leidžiama viskas, kas neuždrausta“. Kasatorius taip pat pažymi, kad prieš įtraukiant kvaitulinį šalaviją į narkotinių ar psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicininiais tikslais, sąrašą, viešoje erdvėje vyko diskusijos dėl šios medžiagos pavojingumo sveikatai, tačiau T. A., nepaisant neigiamos visuomenės nuomonės, vertėsi jos prekyba. Tai, kad T. A. aiškiai suvokė psichotropinės medžiagos kvaitulinio šalavijo pavojingumą žmogaus sveikatai, patvirtina ir 2009 m. gegužės 26 d. puslapių išrašai apie Salvia divinorum plant, atspausdinti iš tinklalapio (duomenys neskelbtini) (šis interneto puslapis buvo sukurtas T. A. iniciatyva ir jo vadovaujamos bendrovės UAB „V.“ veiklai vykdyti). Puslapiuose esančiuose komentaruose pasisakoma apie šios medžiagos haliucinogeninį poveikį. Nors T. A. teigia neskaitęs tokių asmenų atsiliepimų, tačiau, kasatoriaus nuomone, tai nepaneigia fakto, kad jis žinojo šios psichotropinės medžiagos poveikį ir pavojingumą žmogui. Būdamas UAB „V.“ direktorius, T. A. kvaituliniu šalaviju pradėjo prekiauti gerokai anksčiau ir nuo tada tinklalapyje (duomenys neskelbtini) atsirado asmenų, vartojusių šią medžiagą, atsiliepimai.
T. A. veikos padarymą tiesiogine tyčia taip pat pagrindžia 2008 m. gegužės 29 d. protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, kuriame užfiksuotas tyrėjo S. R. ir T. A. telefoninis pokalbis.
Iš T. A. ir nusikalstamos veikos imitavimo modelio dalyvio susitikimo metu daryto pokalbio įrašo aišku, kad T. A. buvo gerai susipažinęs su psichotropine medžiaga Salvia divinorum plant ir jos pavojingu (haliucinogeniniu) poveikiu, nes jis tiksliai instruktavo apie jos vartojimo būdus, galimybes maišyti su kitomis medžiagomis.
Be to, kasatorius pastebi, kad apeliacinės instancijos teismas neatidžiai vertino liudytojo J. M. parodymus, t. y. neįvertino šio liudytojo parodymų, jog jis tiksliai nežino, ar T. A. dėl psichotropinės medžiagos pašalinimo iš internetinio tinklapio (duomenys neskelbtini) skambino jam būtent gegužės 27 d. (jis nurodė šio mėnesio pabaigą). Taigi teismas rėmėsi tik paties išteisintojo parodymais, o tai nėra svarus pagrindas teigti, kad T. A. veikoje nėra tiesioginės tyčios.
Taip pat kasatorius pažymi, kad kvaitulinis šalavijas pavojingas žmogui tapo ne nuo 2008 m. gegužės 24 d., kai buvo paskelbtas 2008 m. gegužės 16 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-463 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ papildymo“ ir psichotropinė medžiaga kvaitulinis šalavijas bei jo dalys arba Salvia divinorum plant buvo įtraukti į draudžiamų vartoti medicinos tikslams medžiagų sąrašą. Šios medžiagos savybės buvo gerai žinomos ir prieš tai. Dėl to teismo motyvas, kad nuo teisės aktais uždraustos veiklos tapimo neteisėta iki psichotropinių medžiagų pardavimo fakto praėjo trumpas laiko tarpas, todėl T. A. veiksmuose nėra BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, nepagrįstas. Be to, tokia išvada teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalies ir BK 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, kad T. A. teigimas, jog jis nusikalstamos veikos padarymo metu nežinojo, kad parduodama medžiaga yra įtraukta į narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, vertintinas kaip jo gynybinė pozicija. Kasatorius pažymi, kad baudžiamasis įstatymas nereikalauja iš asmens suvokti tai, jog jo padaryta veika yra įtraukyta į nusikalstamų veikų sąrašą ir už jos padarymą nustatyta bausmė. Nusikalstamos veikos neteisėtumo suvokti nereikia. Pakanka, kad žmogus suvoktų padarytos veikos pavojingą pobūdį; taip nustatyta galiojančiame baudžiamajame įstatyme. Taigi pakanka to, jog T. A. turėjo suvokti, kad jo veika pavojinga pripažintų vertybių sistemai ir didžiosios visuomenės dalies vertinama neigiamai.
Dėl minėtų aplinkybių kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir tai lėmė neteisėto bei nepagrįsto šio teismo nuosprendžio priėmimą.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį
BK 2 straipsnyje nustatytos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys Nr. 2K-671/2010, 2K-500/2010, 2K-202/2006 ir kt.).
Kaltė yra vienas nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, kuris įrodinėtinas kiekvienoje byloje ir pagal BK 2 straipsnio 4 dalį turi būti nustatytas patraukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Šią išvadą dar kartą patvirtina BK 2 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
BK 14 straipsnyje nustatytos dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Taigi baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai BK numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas.
Kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais. Apie kaltės formą, rūšį, turinį, kaip ir apie kitus nusikalstamos veikos sudėties požymius, sprendžiama pagal faktines veikos aplinkybes, kurių šaltinis gali būti tiek kaltinamo asmens parodymai, tiek kiti įrodymai.
BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai yra: veika – neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas; dalykas – narkotinės ar psichotropinės medžiagos, įrašytos į Sveikatos apsaugos ministerijos sąrašus ir išimtos iš laisvos apyvartos (pagal jų kiekį diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė). Aptariamos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai yra: tiesioginė tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad asmuo suvokia, jog neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena, siunčia, parduoda ar kitaip platina narkotines ar psichotropines medžiagas ir nori taip veikti (formali nusikalstamos veikos sudėtis); tikslas – šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti (neteisėto narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimo, perdirbimo, įgijimo, laikymo, gabenimo ar siuntimo atveju).
Nagrinėjamoje byloje tiek kaltinimo, tiek gynybos šalys neginčija objektyviųjų T. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 260 straipsnio 1 dalyje, požymių – neteisėto psichotropinės medžiagos – kvaitulinio šalavijo ir jo dalių – laikymo, gabenimo ir realizavimo byloje nustatytomis aplinkybėmis. Taip pat nekeliama abejonių dėl šios veikos tikslo parduoti ar kitaip platinti psichotropines medžiagas buvimo. Kasatorius (prokuroras) ginčija BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviojo požymio – kaltės nustatymą, tvirtindamas, kad visus inkriminuotus veiksmus T. A. įvykdė tiesiogine tyčia, todėl turi atsakyti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.
Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad T. A. laikė, gabeno ir realizavo psichotropinę medžiagą – kvaitulinį šalaviją ir jo dalis, suvokdamas, jog tai draudžiama disponuoti psichotropinė medžiaga. Tokios skunde daromos kategoriškos išvados nepatvirtina nagrinėjamoje byloje įvairių įrodymų šaltinių pagrindu nustatytos faktinės bylos aplinkybės.
Kvaitulinis šalavijas ir jo dalys (Salvia divinorum plant) į narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašą buvo įtrauktas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. V-462 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ pakeitimo“. 2008 m. gegužės 16 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-463 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ papildymo“ buvo nustatyti rekomenduojami kvaitulinio šalavijo ir jo dalių (Salvia divinorum plant) nedidelis, didelis ir labai didelis kiekiai. Šie įsakymai leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbti 2008 m. gegužės 24 d., įsigaliojo 2008 m. gegužės 25 d.
Kaip teisingai pripažino apeliacinės instancijos teismas, T. A. bylos tyrimo ir jos nagrinėjimo metu nuosekliai ir vienodai parodė, kad kvaitulinį šalaviją 2008 m. gegužės 27 d. (t. y. praėjus kelioms dienoms po minėtų teisės aktų paskelbimo ir įsigaliojimo) atgabeno ir pardavė asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį, tuo metu nežinodamas apie šios psichotropinės medžiagos uždraudimą. Tai, kad kvaitulinis šalavijas yra draudžiama medžiaga, jis sužinojo tą pačią dieną vėlai vakare, po to, kai pardavė, internete perskaitęs leidinį „Valstybės žinios“. Tuomet jis iš karto paskambino asmeniui, aptarnavusiam jo internetinį puslapį (duomenys neskelbtini), kuriame, be kitų medžiagų, buvo reklamuojamas bei parduodamas ir kvaitulinis šalavijas, kad šis pašalintų atitinkamą informaciją. T. A. pažymėjo, kad „Valstybės žinias“ prenumeruoja, jas skaitydavo kartą per savaitę. Teisingi jo parodymai, kad įstatymas buvo paskelbtas ir įsigaliojo savaitgalį, atitinkamai šeštadienį (2008 m. gegužės 24 d.) ir sekmadienį (2008 m. gegužės 25 d.). T. A. parodymus apie tai, kad jis ėmėsi priemonių nutraukti prekybą draudžiama medžiaga, patvirtino ir liudytojas J. M., nurodęs, kad T. A. 2008 m. gegužės mėn. pabaigoje jam skambino ir paprašė iš internetinės erdvės išimti Salvia divinorum; jis tą pačią dieną informaciją iš tinklalapio išėmė. Liudytojas R. P., iš dalies patvirtindamas T. A. parodymus, taip pat nurodė, kad, praėjus mėnesiui po įvykių, skambino T. A. ir prašė parduoti tos pačios psichotropinės medžiagos, tačiau šis pasakė, jog šia medžiaga nebeprekiauja. Aiškinantis T. A. tyčios turinį, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareigūnai apie visai neseniai nelegalia pripažintą psichotropinę medžiagą – kvaitulinį šalaviją sužinojo iš internetinio puslapio (duomenys neskelbtini), kuriame savo prekes reklamavo ir pardavinėjo T. A. Taigi darytina išvada, kad T. A. savo veiklos neslėpė ir tai patvirtina jo teiginius, jog tuo metu jis apie įstatymų pasikeitimus nežinojo, priešingu atveju, jo elgesys, viešai prekiaujant draudžiamomis psichotropinėmis medžiagomis, kai už tokį elgesį (sunkų nusikaltimą) numatyta griežta ir tik laisvės atėmimo bausmė, būtų visai nelogiškas. Be to, T. A. prekiavo ne tik kvaituliniu šalavijumi, bet ir įvairiomis kitomis, kaip jis nurodė, vakarėliams skirtomis svaiginančiomis, bet legaliomis prekėmis, todėl galėjo laiku nesužinoti apie vienos iš jų uždraudimą. Skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, tokios aplinkybės kaip T. A. išsilavinimas (aukštasis), einamos vadovaujamos pareigos, taip pat tai, kad kvaitulinis šalavijas visada pasižymėjo tam tikru pavojingumu žmogaus sveikatai, dar nereiškia, jog T. A. veikos padarymo metu, suvokdamas savo veiksmų tam tikrą žalingumą, žinojo bei suprato savo veikos pavojingumą (nusikalstamumą) ir veikė tiesiogine tyčia.
Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia (BK 2 straipsnio 2 dalis). Ši baudžiamajame įstatyme įtvirtinta norma perimta iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalies, nustatančios, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Tačiau BK 2 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, kai jis yra kaltas ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Taigi BK 2 straipsnio 2 dalyje nustatyto principo negalima suabsoliutinti. BK 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta taisyklė taikoma, kai veikos padarymo metu iš asmens galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tačiau, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus motyvus ir nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju tokia situacija nenustatyta.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro kasacinį skundą.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Vytautas Greičius
Antanas Klimavičius