Civilinė byla Nr. 3K-3-268/2013

          Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00947-2009-7                                                                                      

  Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.1; 30.5; 30.10

 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. gegužės 6 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. I. B., D. P., N. Š., A. M., A. P. kasacinius skundus dėl Lietuvos  apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių A. P. ir A. S. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, kurios teises perėmė Nacionalinė žemės tarnyba prie  Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybei, Kauno rajono savivaldybei, akcinei bendrovei SEB bankui, Onai G. D., V. D., L. A. D., J. D., N. Š., A. P., J. I. B., J. V., V. V., A. M. ir D. P. dėl administracinių aktų panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais. Tretieji asmenys: D. G., M. P., R. K., M. R., A. R., V. R., D. D., Kauno 5-ojo notarų biuro notarė R. P., Kauno m. 1-ojo notarų biuro notarė R. L., Kauno miesto 9-ojo notarų biuro notarė D. K. bei Lietuvos  Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos  teisingumo ministerijos.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

Ginčas byloje kilo pretendentams pareiškus reikalavimus atkurti nuosavybės teises į asmeniniams ūkiams perduotus ir kitiems asmenims priklausančius žemės sklypus. Dėl to byloje sprendžiamas šių asmenų grupių – asmeninių ūkių savininkų ir pretendentų atkurti nuosavybės teises – konkuruojančių  interesų į tą patį nekilnojamąjį turtą derinimo klausimas.

Byloje nustatyta, kad J. R. iki nacionalizacijos Armališkių kaime, A. Panemunės valsčiuje, nuosavybės teise valdė 9,79 ha žemės. Šią aplinkybę patvirtina Nuosavybės teisių į J. R. žemę atkūrimo byloje esantis Kauno valstybinio archyvo pažymėjimas.

1992 m. rugsėjo 29 ir 1991 m. spalio 16 dienomis Kauno rajono Rokų apylinkės Agrarinės  reformos tarnybai prašymus grąžinti J. R. priklausiusią žemę padavė jo dukterys M. L., O. P., A. P. ir A. S., sūnūs K. R., B. R. ir A. R., taip pat marti U. R. (toliau nutartyje vadinami pretendentais). Šie  asmenys 1992 m. rugsėjo 25 d. susitarimu susitarė, kaip jiems turi būti atkurta nuosavybės teisė į žemę.

1996 m. lapkričio 28 d. sutartimi O. P. perleido teisę į išlikusio nekilnojamojo turto (0,41 ha žemės sklypo, esančio Kauno rajone) nuosavybės teisės atkūrimą savo dukteriai R. K..

Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimais nuosavybės teisės į dalį J. R. valdytos žemės Armališkių kaime pretendentams buvo atkurtos natūra: ieškovei A. S. 1998 m. gegužės 18 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,33 ha žemės, ieškovei A. P. 1999 m. gegužės 5 d. sprendimu – į 0,33 ha žemės, R. K. (kuriai O. P. perleido teises į nuosavybės teisių atkūrimą) 1998 m. gegužės 12 d. sprendimu – į 0,33 ha žemės, M. L. 1999 m. birželio 29 d. sprendimu – į 0,33 ha žemės, U. R. 1998 m. gegužės 18 d. sprendimu – į 0,33 ha žemės, K. R. 1998 m. gegužės 18 d. sprendimu – į 0,33 ha žemės, B. R. 1998 m. gegužės 18 d. sprendimu – į 0,33 ha žemės, A. R. 1998 m. gegužės 18 d. sprendimu – į 0,33 ha žemės.

Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 22 d. įsakymu „Dėl Kauno apskrities viršininko 2004 m. gegužės 5 d. išvados Nr. 131 pripažinimo netekusia galios, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos tos pačios dienos sprendimais M. L., A. S., A. P., K. R., B. R. ir A. R. atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto dalis – 0,10 ha žemės kiekvienam, U. R. – 0,09 ha žemės ir R. K. – 0,01 ha žemės, grąžinant visiems jiems natūra 0,70 ha žemės sklypą. Šiuose Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimuose nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiams tenkančias žemės dalis (M. L. – į 0,79 ha, A. S. – į 0,80 ha, U. R. – į 0,80 ha, A. P. – į 0,79 ha, K. R. – į 0,79 ha, B. R. – į 0,79 ha, A. R. – į 0,81 ha, R. K. – į 0,07 ha) bus atkurtos vėliau, rengiant žemės reformos projektą kitame etape. Aplinkybę, kad liko atkurti nuosavybės teises į šiems piliečiams tenkančias J. R. iki nacionalizacijos turėtos žemės dalis, patvirtina ir Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2009 m. gruodžio 22 d. informacija.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Kauno apskrities viršininko administracijos  Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. balandžio 1 d. rašte    Nr. 116, adresuotame ieškovei A. P., nurodė, jog iš viso natūra visiems pretendentams buvo grąžinta 2,64 ha žemės, o likusi žemė yra užimta buvusios Rokų apylinkės gyventojų  asmeninio ūkio žemės sklypais ir namų valdų, asmeninio žemės ūkio žemė yra paskirta Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimu, taip pat įteisinta Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. gruodžio 12 ir 17 d. įsakymais.

Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. balandžio 21 d. rašte nurodyta,  kad iš viso natūra visiems pretendentams buvo grąžinta 2,64 ha žemės, liko atkurti nuosavybės teises į 7,15 ha žemės, o likusi negrąžinta J. R. valdyta žemė buvo priskirta valstybės išperkamai žemei (piliečiams suteikta ir jų naudojama asmeninio ūkio žemė). Tame pačiame rašte taip pat nurodyta, kad asmeninio ūkio naudotojams: L. D., N. Š., A. P., A. P. žemė skirta Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 17 d. įsakymu, I. J. B. – Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymu, o V. Ž. (Kazlauskienei) Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. 1-ojo šaukimo 37 sesijos sprendimu, į žemės sklypą nuosavybės teisės atkurtos Elžbietai A. V..

Nagrinėjamoje byloje ieškovės motyvuodamos tuo, kad pirmiau nurodyti asmenys J. R. valdytą žemę valdo neteisėtai ir taip pažeidžia jų teises, pareiškė reikalavimus pripažinti negaliojančiais:

1. 1994 m. gegužės 13 d. Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 37 sesijos sprendimo „Dėl asmeninio naudojimo žemės sąrašų patvirtinimo“ dalis, kuriomis atsakovams L. D., A. P., N. Š., A. M. ir J. I. B. buvo skirtos asmeniniam naudojimui atitinkamos J. R. priklausiusios žemės dalys.

2. Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 12 ir 17 d. įsakymus, kuriais buvo patvirtintas ginčijamų žemės sklypų naudojimo teisėtumas L. D., A. P., N. Š., A. M. ir J. I. B..

3. Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 17 d. įsakymo ir Kauno apskrities viršininko 2004 m. vasario 12 d. įsakymo dalis, kuriomis leista A. P. ir L. D. pirkti asmeninio ūkio žemę ir kuriais nuspręsta parduoti žemę šiems asmenims.

4. Žemės pardavimo L. D. bei A. P. sutartis, sudarytas šių asmenų ir Kauno apskrities viršininko administracijos.

5. Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 22 d., 2003 m. gegužės 12 d., 2003 m. rugpjūčio 14 d. įsakymų ir sprendimo dalis, kuriomis buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčijamą žemę J. I. B., N. Š., N. Š. ir A. M..

6. 2007 m. kovo 19 d., balandžio 19 d. ir rugsėjo 19 d. hipotekos lakštus (jų dalis) dėl A. M. priklausančio žemės  sklypo įkeitimo, taip pat šio hipotekos lakšto registraciją.

7. Hipotekos kreditoriaus AB SEB banko ir skolininko D. P. 2007 m. kovo 16 d. susitarimą pakeisti 2006 m. spalio 17 d. kredito sutartį, 2007 m. rugpjūčio 3 d. susitarimo 7.2 punktą.

8. Kauno apskrities valdytojo sprendimo ir Kauno apskrities viršininko 1999 m. birželio 29 d. įsakymų dalis, kuriomis A. E. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės, taip pat šios žemės paveldėjimo teisės liudijimą ir paskesnę dovanojimo sutartį.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

 

Kauno apygardos teismas 2010 m. gruodžio 17 d. galutiniu sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir ginčijamus administracinius aktus bei sandorius pripažino negaliojančiais, taip pat taikė restituciją. Teismas atmetė reikalavimą pripažinti negaliojančiais Hipotekos kreditoriaus AB SEB banko ir skolininko D. P. 2007 m. kovo 16 d. susitarimą pakeisti 2006 m. spalio 17 d. kredito sutartį bei 2007 m. rugpjūčio 3 d. susitarimo 7.2 punktą, nurodydamas, kad sudarant šiuos sandorius atsakovė A. M. nedalyvavo, savo valios neišreiškė, todėl nelaikytina, kad šiais sandoriais buvo sudarytas ieškovių teises pažeidžiantis įkeitimo sandoris. Ieškinio reikalavimai J. V. ir V. V. buvo atmesti 2010 m. kovo 18 d. daliniu sprendimu, grindžiant tuo, kad atkuriant nuosavybės teises A. V. buvo projektuojama racionali žemėnauda, o tokiu atveju grąžinamo natūra žemės sklypo ribos gali nesutapti su buvusios žemėnaudos ribomis.

Teismas, atsižvelgęs į atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos atsiliepime į ieškinį pateiktą  informaciją, vėliau pateiktus rašytinius įrodymus  ir  planą, pripažino, jog į buvusio savininko J. R. nuosavybės teise valdytą 9,79 ha žemės sklypą  patenka  atsakovų šiuo metu valdoma žemė. Teismas sutiko su ieškovėmis, kad skiriant žemės sklypus asmeniniam ūkiui A. P., L. D., N. Š. ir A. M. buvo pažeista sklypų skyrimo tvarka; nurodė, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, jog šie asmenys nustatyta tvarka būtų teikę  prašymus, kitus dokumentus, tinkamai būtų parengtos  asmeninės bylos, parengti pasiūlymai apylinkės tarybai. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovams paskirti asmeniniam ūkiui žemės sklypai  nebuvo pamatuoti ir paženklinti. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgęs į tai, kad Rokų apylinkės tarybos sprendimo, kuriuo suteikti asmeninio naudojimo sklypai, priede buvo numatyta grafa „Atmatuotas plotas“, tačiau ji, skiriant žemę asmeniniam naudojimui šiems asmenims, neužpildyta.  Teismas sprendė, kad, atliekant žemės sklypų asmeniniam ūkiui matavimus, privalėjo būti įvertinti ir ieškovių interesai. To nepadarius, anot teismo, buvo pažeista žemės suteikimo asmeniniams ūkiams tvarka ir pažeistos ieškovių teisės. Teismas tenkino ieškovių reikalavimą panaikinti 1994 m. gegužės 13 d. Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 37 sesijos sprendimo „Dėl asmeninio naudojimo žemės sąrašų patvirtinimo“ dalis, kuriomis A. P. suteiktas asmeninio naudojimo 1,55 ha žemės sklypas, L. D. – 1,0 ha žemės sklypas, A. M. – 2,0 ha žemės sklypas ir N. Š. – 1,0 ha žemės sklypas, ta apimtimi, kiek jos pažeidžia ieškovių interesus. Naikindamas  ieškovių  nurodytas Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymų dalis  teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija nepateikė reikalautų įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų įvertinti ir įsakymų, kaip tokių, pagrįstumą, t. y. duomenų, įrodančių, jog L. D. ir atsakovai Antanas  Pačėsa, N. Š., A. M. ir I. J. B. tikrai pateikė atitinkamus  prašymus įteisinti naudojamus žemės sklypus, kad jie tikrai turėjo teisę gauti žemę asmeniniams  ūkiams iki 1994 m. liepos 1 d., jei taip, tai kokio dydžio žemės sklypai jiems galėjo būti suteikti, kad žemės sklypais jie tikrai naudojosi ir kad būtent tie žemės sklypai jiems buvo pamatuoti ir  paženklinti. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė I. J. B. nuo 1994 m. naudojosi 0,15 ha  dydžio žemės ūkio paskirties žeme, nes už tokio dydžio sklypą mokėjo mokesčius. Kur toks sklypas jai buvo atmatuotas 1996 metais, įrodymų nepateikta. Teismas vertino, kad Apskrities valdytojo 1996 m. įsakymu nepagrįstai buvo įteisintas jos naudojimasis 1,52 ha asmeninio ūkio žemės sklypu. Teismas konstatavo, kad L. D. ir atsakovams A. P., N. Š., A. M. ir J. I. B. suteikus ginčo objektu esančią asmeninio ūkio žemę pažeidžiant teisės norminiais aktais nustatytą tvarką, joks paskesnis viešojo administravimo subjekto valinis sprendimas negali įteisinti neteisėto žemės skyrimo. Pasak teismo, atitinkamai nebuvo pagrindo priskirti tokios žemės valstybės išperkamai, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 8 punktu. Teismo vertinimu, neišsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimo pagal ieškovių 1992 metais pateiktus prašymus, ginčo žemė negalėjo būti parduota ar kitaip perleista atsakovams. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažino neteisėtomis ir naikintinomis Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 17 d. įsakymo dalis, kuriomis  leista L. D. pirkti asmeninio ūkio žemę, dalį dėl 0,95 ha žemės pirkimo ir A. P. leista pirkti 1,52 ha asmeninio ūkio žemę, taip pat Kauno apskrities viršininko 2004 m. vasario 12 d. įsakymai, kuriais nuspręsta parduoti tokią žemę šiems asmenims. Panaikinus tokius administracinius aktus, anot teismo, pripažintinos negaliojančiomis ir žemės pardavimo L. D. bei A. P. sutartys, sudarytos šių asmenų ir Kauno apskrities viršininko administracijos. Anot teismo, šie sandoriai prieštaravo imperatyviosioms įstatymų normoms, t. y. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsniui, 12 straipsnio 8 punktui, Žemės reformos įstatymo  6 straipsniui, o pripažinus negaliojančiomis žemės pirkimo–pardavimo sutartis, taikytina  restitucija. Taikydamas restituciją, teismas nusprendė žemę grąžinti valstybei, o pirkėjams iš pardavėjo teisių perėmėjo priteisė sutarties kainą. Pripažinęs, kad asmeninio ūkio žemė atsakovėms I. J. B., A. M. ir N. Š. buvo paskirta neteisėtai, teismas taip pat pripažino neteisėtais ir panaikino Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymų dalis atkurti joms nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai asmeninio ūkio sklypus, tiek, kiek tai pažeidžia ieškovių teises ir kiek jos prašo. Teismo vertinimu, pripažinus negaliojančiais administracinius aktus, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl jis panaikino ir jo pagrindu atsiradusius teisinius padarinius bei taikė restituciją. Teismas tenkino ieškovių reikalavimą panaikinti hipotekos lakštą ir sutartis, kuriomis keičiami hipotekos lakšto duomenys. Teismo nuomone, įkeisti daiktą hipotekos sutartimi (lakštu) gali tik to daikto savininkas. Dėl to, nuginčijus daikto savininko A. M. nuosavybės teisę į dalį ginčo žemės sklypo, tais pačiais argumentais ir pagrindu naikintinas hipotekos lakštas.

Teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atkūrimo įstatymo 19  straipsnyje nustatytas institucijų sprendimų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 30 dienų apskundimo terminas nagrinėjamu atveju galėtų būti taikomas tik dėl Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimų, priimtų  ieškovių atžvilgiu, kuriais buvo atkurtos joms nuosavybės teisės arba atsisakyta tą padaryti. Tačiau, anot teismo, nagrinėjamu atveju tokie sprendimai nepriimti ir ginčų dėl jų nėra, todėl atmestini atsakovų argumentai, jog ieškovės praleido 30 dienų ieškinio senaties terminą. Pasak teismo, nagrinėjamu atveju taip pat netaikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas skundui dėl individualaus akto paduoti, nes šis taikomas, kai ginčas nagrinėjamas administraciniame teisme Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka pagal suinteresuotų asmenų pareiškimus dėl individualaus akto teisėtumo, o ne civilinėje byloje, nagrinėjamoje bendrosios kompetencijos teisme. Teismo vertinimu, šiuo atveju privalu atsižvelgti į CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų ieškinio senaties terminą, tačiau, anot jo, jis nebuvo praleistas. 

 

Lietuvos  apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų J. I. B., N. Š., A. M., A. P., D. P., Kauno rajono savivaldybės, akcinės bendrovės SEB banko apeliacinius skundus, 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. galutinį sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams ir išvadoms dėl administracinių aktų ir sandorių neteisėtumo.

Spręsdamas 1994 m. gegužės 13 d. Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 37 sesijos sprendimo „Dėl asmeninio naudojimo žemės sąrašų patvirtinimo“ ginčijamų dalių teisėtumo klausimą, teismas nurodė, kad, nagrinėjant bylas, kuriose turi būti išspręstas asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumo klausimas, svarbu nustatyti, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal galiojusį teisinį reglamentavimą ir ar ji tikrai naudojama asmeniniam ūkiui. Jau 1991–1992 metais tapo žinoma, kad yra pretendentų atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra, todėl nuo prašymų pateikimo momento ši žemė nebuvo laisva valstybinio žemės fondo žemė, kol nebuvo išspręsti pretendentų prašymai. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nebuvo pateikta duomenų, įrodančių, kad atsakovams žemės sklypai asmeniniam ūkiui buvo suteikti teisėtai, t. y. laikantis jo priėmimo metu galiojančio teisinio reglamentavimo, taip pat nustatyta, jog nebuvo derinti tiek pretendentų, tiek atsakovų interesai kartu. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tokiu būdu buvo pažeistos ieškovių teisės. Atitinkamai nėra pagrindo prioritetiškai ginti atsakovų, kuriems žemė buvo neteisėtai suteikta asmeniniam ūkiui, interesus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovių reikalavimus panaikinti 1994 m. gegužės 13 d. Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 37 sesijos sprendimo „Dėl asmeninio naudojimo žemės sąrašų patvirtinimo“ dalis, kuriomis A. P. suteiktas asmeninio naudojimo 1,55 ha žemės sklypas, L. D. – 1,00 ha žemės sklypas, A. M. – 2,00 ha žemės sklypas ir N. Š. – 1,0 ha žemės sklypas, ta apimtimi, kiek tai pažeidė ieškovių interesus. Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje yra pateikta ištrauka iš 1992 m. sudaryto Kauno rajono Rokų Kolūkio žemės reformos žemėtvarkos preliminaraus projekto. Tačiau tai tik preliminaraus projekto ištrauka, o duomenų, įrodančių, jog šis projektas administraciniu aktu buvo patvirtintas kaip galutinis, byloje nėra. Kaip matyti iš 1994 m. gegužės 13 d. Rokų apylinkės tarybos sprendimo, kuriuo suteikti asmeninio naudojimo sklypai, šio sprendimo priede buvo numatyta grafa „Atmatuotas plotas“, tačiau ji, skiriant žemę asmeniniam naudojimui pirmiau išvardytiems asmenims, nebuvo užpildyta. Žemė pamatuota ir paženklinta buvo 1996 m., 2001 m. ir 2003 m., o kad atsakovams skirti asmeniniam ūkiui naudoti žemės sklypai buvo atmatuoti anksčiau, t. y. jų suteikimo metu (1994 m.), duomenų byloje nėra. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, faktas, kad asmeninio ūkio sklypų ribos nebuvo paženklintos asmeninio ūkio žemės suteikimo momentu, nesudaro pagrindo vėlesnį tokio veiksmo atlikimą laikyti neteisėtu, jeigu paženklinimo aktu užbaigiama suteiktos ir naudojamos asmeninio ūkio žemės įteisinimo procedūra. Tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, kad atsakovams asmeniniam ūkiui žemės sklypai buvo suteikti, laikantis tuo metu galiojančio teisinio reglamentavimo, todėl šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar asmeniniam ūkiui suteikti žemės sklypai buvo pamatuoti ir paženklinti jų suteikimo momentu, nes bet kuriuo atveju toks pamatavimas ir paženklinimas negalėtų įteisinti neteisėto asmeninio ūkio žemės suteikimo ir naudojimo (be to, nebuvo pateikta duomenų, įrodančių, jog vėlesnis žemės sklypų pamatavimas ir paženklinimas buvo įvykdytas, vadovaujantis teisės aktuose nustatyta tvarka). Taigi, byloje esminę reikšmę turi tas faktas, kad ginčo žemė buvo skirta asmeniniam ūkiui, o vėliau ir perduota nuosavybėn, jau esant pretendentų prašymams atkurti nuosavybės teisę natūra, o atsakovų, kuriems neteisėtai buvo suteikta žemė asmeniniam naudojimui, interesai negali būti prioritetiškai ginami prieš asmenų, kurie į šią žemę pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, interesus.

Dėl Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 12 ir 17 d. d. įsakymų, kitų administracinių aktų ginčijamų dalių bei sandorių  teisėtumo teisėjų kolegija nurodė, kad apskrities valdytojui buvo suteikta teisė priimti sprendimą, patvirtinantį, kad teisėtai naudojamasi asmeninio ūkio žeme tik tais atvejais, kada dėl tokios žemės suteikimo nebuvo priimti sprendimai apylinkių tarybose. Tačiau ginčijamomis Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymų dalimis buvo patvirtintas naudojimo teisėtumas žemės sklypams, kurie jau buvo skirti asmeniniam ūkiui 1994 m. gegužės 13 d. Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 37 sesijos sprendimu. Teisėjų kolegijos nuomone, Kauno apskrities viršininko administracijos pateiktų dokumentų pagrindu negalima daryti išvados, kad ginčijami aktai buvo priimti teisėtai, vadovaujantis tuo metu galiojančiais aktais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad Kauno rajono žemės ūkio valdybos rašte nurodyta, jog pridedami asmeninio ūkio žemės naudotojų prašymai, paženklinimo aktai ir abrisai, nelaikytini pakankamais duomenimis, įrodančiais, jog būtent atsakovai L. D., Antanas Pačėsa, N. Š., A. M. ir I. J. B. pateikė atitinkamus prašymus (įteisinti naudojamus žemės sklypus), kad buvo svarstoma būtent dėl jų asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumo, nes iš byloje pateiktų raštų turinio to negalima nustatyti. Iš bylos medžiagos ir pridėtų atsakovų nuosavybės teisės atkūrimo bylų taip pat negalima nustatyti, ar atsakovams buvo paženklinti ir pamatuoti būtent tokie žemės sklypai, kuriais jie iki tol naudojosi, ką pagrįstai ir nurodė pirmosios instancijos teismas sprendime. Be to, aplinkybė, kad institucijos nepateikė tam tikrų dokumentų, neeliminuoja pačių šalių pareigos įrodyti, jog sklypai buvo suteikti teisėtai. Tačiau šiuo atveju atsakovai to neįrodė. Aplinkybė, kad atsakovai nebuvo įrašyti į Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu patvirtintus asmenų, neteisėtai naudojusių žemės sklypą, sąrašus, nesudaro pagrindo teigti, jog ginčijami administraciniai aktai buvo priimti teisėtai.  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką, kad tuo atveju, jeigu žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pažeidžiant nustatytą tvarką, o apeliacinės instancijos teismas būtent tai šioje byloje konstatavo, prioritetiškai turi būti ginamos asmenų, kurie pretenduoja atkurti nuosavybės teisę į žemę, teisės. Taigi, kol nebuvo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo į J. R. turėtą žemę pretendentams klausimas, ši žemė negalėjo būti suteikiama ir parduodama kitiems asmenims, nes tai jau yra tolesnis buvusio savininko nuosavybės teisių pažeidimas. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad žemės sklypų atsakovams suteikimas asmeniniams ūkiams ir perleidimas, neišsprendus nuosavybės teisės atkūrimo klausimo pretendentams, yra neteisėtas. I. J. B. buvo atkuriamos nuosavybės teisės į V. D. valdytą žemę, tačiau jai buvo perduotos kitoje vietoje esantis žemės sklypas, kurio dalis, kaip jau nustatyta, pateko į J. R. iki 1940 metų valdytą žemę, į kurį pretendentai dar 1991–1992 metais buvo pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad I. J. B. asmeninio ūkio žemė buvo paskirta neteisėtai, pagrįstai panaikino ir Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymą atkurti jai nuosavybės teisę, perduodant neatlygintinai asmeninio ūkio žemės sklypą toje dalyje, kiek tai pažeidžia ieškovių teises. Tas pats pasakytina ir apie Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymus, kuriais buvo atkurtos A. M. ir N. Š. nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai ginčijamus asmeninio ūkio sklypus.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad informacijos negavimas ar jos neišsamus pobūdis neturėtų būti vertinamas kaip asmens pareigos išsiaiškinti perkamo žemės sklypo teisinį statusą tinkamas įvykdymas. Jeigu valstybinėse institucijose iš tikrųjų buvo pretendentų pareiškimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, o perkantis valstybinę žemę asmuo šios aplinkybės nesiaiškino ir žemės sklypą nupirko, tai jis negali būti traktuojamas sąžiningu įgijėju pagal CK 4.96 straipsnį. Sutartimi įgiję nuosavybės teisę į valstybinės žemės sklypą, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises natūra, teismui pripažinus sandorio neatitiktį imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, traktuojami nesąžiningais įgijėjais, jeigu neįrodo, kad valstybinės institucijos juos suklaidino, nuslėpdamos informaciją apie pretendentus. Vadinasi, ir nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad valstybinės institucijos buvo suteikusios klaidingą informaciją, jog nėra J. I. B. asmeninio ūkio naudojimui suteikto žemės sklypo Amališkėse savininko, nesudaro pagrindo laikyti apeliantę sąžininga įgijėja, juolab, kad paaiškėjo, jog žemės sklypai asmeniniam naudojimui buvo suteikti pažeidžiant tuometį teisinį reglamentavimą.

Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad sąžiningo įgijėjo teisių institutas (CK 4.95–4.97 straipsniai) turi būti taikomas tik kilnojamųjų daiktų ir turtinių teisių turėtojui, bet ne hipotekos kreditoriui. Šiuo atveju negali būti taikomos CK 1.80 straipsnio 4 dalis ir 6.153 straipsnio 1 dalis, o pripažinus negaliojančiais pirmiau aptartus administracinius aktus, priimtus dėl A. M., darytina išvada, kad žemės sklypas, į kurio nuosavybės teisės atkūrimą pretenduoja ieškovės, negalėjo būti ne tik atsakovės, bet ir atsakovės sutikimu trečiojo asmens skolinių įsipareigojimų užtikrinimo objektas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino žemės sklypo hipoteką.

Dėl ieškinio senaties teismas nurodė, kad sprendimui, kuriuo buvo nutarta atsakovams suteikti žemės sklypus asmeniniam naudojimui, įsakymams, kuriais buvo patvirtintas žemės sklypų naudojimo teisėtumas atsakovams, įsakymams, kuriais buvo leista atsakovams pirkti asmeninio ūkio žemę, apskundimui taikomas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas. Atsižvelgiant į specialiuosiuose įstatymuose nustatytus sutrumpintus administracinių aktų apskundimo terminus (1 mėnesio ir 30 dienų) ir į tai, kad ieškovės į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi 2004 m. rugpjūčio 6 d., teisėjų kolegija padarė išvadą, jog įstatymų nustatyti apskundimo terminai buvo praleisti. Tačiau atsižvelgdama į tai, kad ieškovės po sužinojimo apie pažeistas savo teises ėmėsi aktyvių veiksmų išspręsti šį klausimą kitokiais būdais, į tai, kad ieškovėms reikėjo pakankamai laiko surinkti reikiamus duomenis apie dėl kiekvieno atžvilgiu priimtus administracinius aktus, pažeidusius (ir šiuo metu pažeidžiančius) ieškovių interesus, kitokią informaciją, teisėjų kolegija sprendė, jog yra pagrindas praleistus terminus atnaujinti.

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų bei prisidėjimų teisiniai argumentai

 

Kasacinius skundus byloje pareiškė atsakovai J. I. B., N. Š., A. M., D. P. ir Antanas Pačėsa. Šiais skundais prašoma panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. galutinį sprendimą, Lietuvos  apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir priimti sprendimą ieškinį atmesti.

A. M., D. P. ir A. P. kasaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:

 

1. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė ieškinio senaties, nors to prašė visi atsakovai. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad ieškovėms 2004 m. rugpjūčio 23 d. kreipiantis į teismą buvo praleistas įstatymais nustatytas 30 dienų terminas, nes Kauno apskrities viršininko administracija jas 2004 m. balandžio 21 d. raštu informavo, jog žemė joms nebus grąžinta, bei nurodė to priežastis. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismo nurodyti argumentai dėl senaties termino atnaujinimo yra nepagrįsti. Ieškovai neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tą padarė apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai nurodė, kad jie galutinai apie savo pažeistas teises sužinojo iš 2004 m. balandžio 21 d. rašto, iš karto kreipėsi į teismą. Jokių aplinkybių, trukdžiusių jiems į teismą kreiptis iš karto, o ne po daugiau kaip trijų mėnesį, ieškovai nenurodė. Šias aplinkybes jiems padėjo sugalvoti apeliacinės instancijos teismas, pats nusprendęs, dėl kokių priežasčių užtruko ieškovų kreipimasis į teismą, ir nusprendęs, kad šios priežastys yra svarbios. Teismas privalo vertinti aplinkybę, kad nuo pirmųjų ginčijamų šioje byloje sprendimų, kurie patvirtino asmeninio ūkio naudotojų sąrašus priėmimo iki kreipimosi į teisiną dienos yra praėję daugiau kaip dešimt metų, bei turėti omenyje nekilnojamojo turto materialinę išraišką, ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, pusiausvyrą.

2. Bylą nagrinėję teismai neteisingai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą bei nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Skundžiamų 1994 m. Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos sprendimų priėmimo metu jokie teisės aktai nesuteikė pirmenybės teisės asmenims, norintiems atkurti (atstatyti) nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, prieš asmenis, gyvenančius kaimo vietovėse ir dirbančius žemės ūkio paskirties žemę. Siekiant išspręsti konfliktą tarp pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą ir asmenų, gavusių asmeninio ūkio žemę, 1993 m. liepos 15 d. Žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymo 10 straipsnis nustatė pretendentų įsigyti žemės paskirties žemę eilę, pagal kurią pirmąja eile nurodyti asmenys, turintys teisę įsigyti asmeninio ūkio žemę (tretieji asmenys), o tik ketvirtoje eilėje – asmenys, susigrąžinantys žemę natūra (ieškovės). Byloje nėra duomenų, kad ieškovės ar kiti pretendentai į žemę rengėsi ūkininkauti ir tuo tikslu siekė atkurti nuosavybės teises į tėvų turėtą žemę, t. y. jos neturėjo pirmumo teisės į ginčo sklypą. Byloje nesurinkta jokių įrodymų, kad ieškovės atitiko šiuos reikalavimus, todėl joms negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę nei 1994 m., nei 1996 m., tačiau surinkta pakankamai įrodymų, kad atsakovai turėjo teisę gauti asmeniniam ūkiui iki 3 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. Byloje nepateikta jokių įrodymų, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą ar net prielaidą, kad atsakovams žemės sklypai skirti neteisėtai, o ieškovės turėjo pirmumo teisę atkurti nuosavybės teise į žemę, kuri buvo suteikta atsakovams.

3. Bylą nagrinėję teismai apsiribojo konstatavimu, kad byloje esą nėra duomenų, įrodančių, jog atsakovai nustatyta tvarka būtų teikę prašymus, kitus dokumentus, tinkamai būtų parengtos asmeninės bylos, parengti pasiūlymai apylinkės tarybai, taip pat nustatė, kad atsakovams skiriami asmeniniam ūkiui žemės sklypai nebuvo pamatuoti ir paženklinti, kaip tai nustatyta teisės aktų, todėl ieškinys buvo tenkintas. Toks duomenų konstatavimas ir įrodymų nevertinimas sudaro kasacijos pagrindą, nes teismai iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Vertindami įrodymus teismai ypatingą dėmesį skyrė formaliems teisės aktų pažeidimams skiriant asmeninio ūkio žemę, tam tikrų dokumentų neišsaugojimu (nors jie saugomi ribotą laiką) nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, nustatančios, kad formalūs procedūrų pažeidimai, padaryti žemės reformą vykdančių institucijų bei jų pareigūnų, ar tam tikrų dokumentų neišsaugojimas negali turėti lemiamos reikšmės, sprendžiant dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir naudojimo teisėtumo, nes dėl valdžios institucijų neveikimo ar netinkamo veikimo neturi nukentėti teisėti piliečių interesai ir teisėti lūkesčiai. Akivaizdu, kad visų teismų įvardytų įrodymų atsakovai pateikti negali, nes juos saugoti ir išsaugoti nebuvo būtinumo, juolab, kad jie saugomi ribotą laiką. Tiesioginių įrodymų neišsaugojimas savaime nedaro žemės suteikimo neteisėto.

4. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Antanas Pačėsa yra nesąžiningas įgijėjas, o tai reiškia, kad nėra CK numatytų aplinkybių, kurioms esant turtas gali būti išreikalautas net iš sąžiningo įgijėjo. Akivaizdu, kad Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimas dėl minėtų keturių asmenų iš esmės pakeitė teisinius santykius. Šis sprendimas yra juridinis faktas, sukuriantis daikto įgijėjui nuosavybės teisę (tuo metu galiojusio CK 4 straipsnis) ir pakeičiantis teisinį santykį. Turto išreikalavimas iš tokio įgijėjo galimas tik paneigus sąžiningumo prezumpciją ir laikantis CK nustatytų reikalavimų.

5. Daiktinių teisių įgijėjo sąžiningumą reglamentuojančios įstatymų nuostatos bei suformuota teismų praktika ir išaiškinimai taip pat taikytini hipotekos įgijėjui. Hipotekos lakštų sudarymo metu nei D. P., nei AB SEB bankas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad Kauno apskrities viršininko įsakymas ir sprendimas, kuriais buvo perduotas A. M. anksčiau jai suteiktas ir jos valdomas žemės sklypas, gali prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms, todėl yra laikytini sąžiningomis sandorių šalimis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2004, yra pasisakęs, kad sąžiningo įgijėjo interesų apsaugos institutas taikomas tiek ginant nuosavybės teisę, tiek kitas daiktines teises.

 

N. Š. kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

 

            1. Teismai netinkamai vertino įrodymus ir netaikė tikėtinumo taisyklės, tai iš esmės sudarė pagrindą padaryti klaidingą išvadą ir priimti neteisingą teismo sprendimą. Teismai apsiribojo konstatavimu, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, jog atsakovai nustatyta tvarka būtų teikę prašymus, kitus dokumentus, tinkamai būtų parengtos asmeninės bylos, parengti pasiūlymai apylinkės tarybai, taip pat nustatė, kad atsakovams skiriami asmeniniam ūkiui žemės sklypai nebuvo pamatuoti ir paženklinti, kaip tai nustatyta tvarkoje, todėl ieškinys buvo tenkintas. Toks duomenų konstatavimas ir įrodymų nevertinimas yra šios kasacijos pagrindas, nes teismas iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Kasatorė pripažįsta, kad visų teismo įvardytų įrodymų pateikti negali, nes juos saugoti ir išsaugoti neturėjo būtinumo. Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Kasatorė teigia, kad byloje savo teises į ginčo žemę įrodė tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, todėl prielaidų darymas yra neišvengiamas. Svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, ir atitinkamai būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė. Teismas neįsigilino į faktus, kurių analizė būtų leidusi teismui padaryti tinkamas išvadas dėl teisėto ir įrodyto kasatorės naudojimosi ginčo žeme.

2. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad, nagrinėjant ginčą tarp

pretendento atkurti nuosavybės teisę į žemę natūra ir asmenų, kuriems ginčo žemė buvo suteikta

asmeniniam ūkiui, turi būti atsižvelgiama ir derinami šių abiejų gyventojų grupių interesai. Tokios

pat pozicijos laikosi ir kasacinės instancijos teismas, tačiau būtent šią pusiausvyrą ir aiškinimą šioje byloje ir pažeidė teismai. Šioje byloje teismas privalėjo vertinti faktą, kad kasatorė ginčo žemę gavo pagrįstai, o žemė buvo atmatuota, pažymėta ir naudojama daugiau kaip dešimt metų nereiškiant jai jokių pretenzijų ir reikalavimų.

3. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, jog asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami prieš asmenis, kurie į šią žemę pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, tik tuo atveju, jeigu ši žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų. Tačiau teismas šią praktiką taikė netinkamai, nes visą įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovams ir nesivadovavo netiesioginiais įrodymais, reikalaudamas tik tiesioginių įrodymų. Tiesioginių įrodymų neišsaugojimas savaime nedaro žemės suteikimo neteisėto. Juk Kauno rajono Rokų apylinkės taryba negalėjo savo nuožiūra ir iniciatyva priimti 1994 m. gegužės 13 d. sprendimo dėl pirmiau nurodytų keturių asmenų be jų pateiktų prašymų bei kitų teisės aktų reikalaujamų dokumentų. Dokumentų neišlikimas savaime negali būti laikomas pagrindu pripažinti, kad šių dokumentų nebuvo. Visų reikiamų dokumentų ir faktinių aplinkybių įrodymas yra užfiksuotas kitais įrodymais, įskaitant tarybos sprendimą. Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

4. Turto išreikalavimas iš tokio įgijėjo galimas tik paneigus sąžiningumo prezumpciją ir laikantis CK nustatytų reikalavimų. Turtas iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas, išskyrus CK nustatytas išimtis. Kadangi Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimas yra didesnę įrodomąją galią turintis rašytinis įrodymas, kuris kaip juridinis faktas iš esmės pakeitė teisinius santykius, todėl teismas nepagrįstai nesivadovavo šiuo sprendimu kaip nepanaikintu įrodymu. Oficialaus sprendimo pagrindu pasikeitę juridiniai faktai yra pakankamas pagrindas, kad turtas nebūtų išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo. Teismas nesivadovavo CK normų ir įrodymų visuma.

5. Teismas netyrė fakto, ar tikrai ir ar teisėtai buvęs žemės savininkas iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė ginčo žemę. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tik teiginiu: „<...> byloje nustatyta ir neginčijama, kad J. R. iki nacionalizacijos Armališkių kaime, A. Panemunės valsčiuje nuosavybės teise valdė 9,79 ha žemės. Šią aplinkybę patvirtina Nuosavybės teisių į J. R. žemę atkūrimo byloje esantis Kauno valstybinio archyvo pažymėjimas.“

 

J. I. B. kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

 

1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atnaujino ieškovėms senaties terminą administraciniams aktams ginčyti, taip pažeisdamas lygiateisiškumo ir  rungtyniškumo  principus. Teismas pats nustatė svarbias priežastis, trukdžiusias ieškovams pateikti ieškinį laiku, nors ieškovai tokių priežasčių nebuvo nurodę, bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, vertinant tokių priežasčių svarbumą, bei spręsdamas, kad ieškovų, praleidusių terminus, teisių gynimas yra svarbesnis nei civilinių santykių stabilumas.

2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas, nes visiškai neįvertino byloje pateiktų atsakovės įrodymų, patvirtinančių jos teisę gauti asmeninio ūkio žemę, t. y. liudytojų parodymų, bei rašytinių įrodymų apie gyvenime kaime ir ūkinių pastatų gyvuliams laikyti turėjimą, dėl jų jokių išvadų nepadarė, nepasisakė, ar tokie įrodymai pakankami, jei ne – dėl kokių priežasčių.

3. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų atsakovės skundo argumentų, juos formaliai įvertinęs kaip nepakankamai svarius, taip pažeisdamas pareigą motyvuotai atsakyti į visus apeliacinio skundo argumentus, t. y. išnagrinėti tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos. Teismo sprendimo motyvų nebuvimas  yra  absoliutus  sprendimo  negaliojimo  pagrindas.  Absoliutaus  teismo sprendimo negaliojimo pagrindo nustatymas kartu reiškia asmens teisės į tinkamą teismo procesą, taigi ir viešojo intereso, pažeidimą. Dėl proceso teisės pažeidimų teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir prioritetiškai gynė savininkų, o ne asmeninio ūkio žemės naudotojos interesus.

4. Vertindamas įrodymus teismas ypatingą dėmesį skyrė formaliems teisės aktų pažeidimams skiriant asmeninio ūkio žemę ir tam tikrų dokumentų neišsaugojimui (nors jie saugomi ribotą laiką), taip nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos  panašaus pobūdžio bylose, nustatančios, kad formalūs procedūrų pažeidimai, padaryti žemės reformą vykdančių institucijų bei  jų pareigūnų,  ar tam tikrų dokumentų neišsaugojimas negali turėti lemiamos reikšmės,  sprendžiant  dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo  ir naudojimo teisėtumo, nes dėl valdžios institucijų neveikimo ar netinkamo veikimo neturi nukentėti teisėti piliečių interesai.

 

Ieškovės A. P. ir A. S. pateikė atsiliepimus į atsakovų J. I. B., D. P., N. Š., A. M., A. P. kasacinius skundus. Atsiliepimais iš esmės palaikomi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų argumentai ir prašoma kasacinį skundą atmesti.

 

Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno rajono savivaldybė, AB SEB bankas, Antanas Pačėsa, J. I. B., A. M. ir D. P. pateikė prisidėjimus prie pareikštų kasacinių skundų, kuriais prašo kasacinius skundus tenkinti.

 

Kauno miesto savivaldybė atsiliepimais į kasacinius skundus nurodo, kad skundžiami teismų sprendimai nedaro įtakos savivaldybės teisėms ir pareigoms, todėl prašo bylą spręsti savo nuožiūra.

 

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami.

 

 

Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra ir žemės asmeniniam ūkiui suteikimo santykio

 

Ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo pretendentams pareiškus reikalavimus atkurti nuosavybės teises į asmeniniams ūkiams perduotus ir kitiems asmenims priklausančius žemės sklypus. Dėl to byloje sprendžiamas šių asmenų grupių – asmeninių ūkių savininkų ir pretendentų atkurti nuosavybės teises – konkuruojančių turtinių interesų į tą patį nekilnojamąjį turtą derinimo klausimas.

Spręsdamas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra ir žemės asmeniniam ūkiui suteikimo santykio kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek nuosavybės teisių į žemę atkūrimas natūra, tiek žemės asmeniniam ūkiui suteikimas yra sudėtinės žemės reformos dalys, tarpusavyje susijusios ir įgyvendinamos per bendrą objektą – žemę. Asmeninio ūkio žemės suteikimas buvo pradėtas anksčiau nei nuosavybės teisių atkūrimas, o teisės aktuose, reglamentavusiuose žemės asmeniniam ūkiui suteikimą, nebuvo teikiamas prioritetas buvusio žemės savininko interesams suteikiant naudoti jo žemę kitiems asmenims. 1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte inter alia buvo įtvirtinta nuostata, kad išperkama žemė, pagal galiojusius įstatymus suteikta ūkininkui, taip pat užimta sodybinių sklypų bei suteikta prie nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų ir kitų pastatų (sodybų) kaimo vietovėje. Taigi nuo pat nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios asmeninio ūkio žemė buvo priskiriama valstybės išperkamai žemei. Taip įstatymų leidėjas nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo teisinio reguliavimo pradžios nustatė sąlygą, kad žemę, suteiktą asmeniniam ūkiui, valstybė iš savininkų išperka. Tokios asmeniniam ūkiui naudoti suteiktos žemės išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bei nustatymas galimybės asmeninio ūkio žemės naudotojams šią žemę neterminuotai naudoti ir įstatymų nustatyta tvarka įsigyti privačion nuosavybėn Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. F. ir kt. v. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyrius ir kt., bylos Nr. 3K-3-407/2012).

Cituojamoje nutartyje kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad asmeninio ūkio žemės suteikimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nenumatė besąlygiško pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą teisių gynimo, neatsižvelgiant į kitų žemės naudotojų interesus. Tokia pozicija dėstoma ir pastarojo meto kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. A. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3/345/2010; 2010 m. gruodžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. J. ir kt. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3- 535/2010). Kita vertus, valstybės išperkama ir savininkams natūra negrąžinama ne visa asmeninio ūkio žemė, o tik ta, kuri suteikta pagal įstatymus ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, laikosi nuostatos, kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami prieš asmenis, kurie į šią žemę pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, tik tuo atveju, jeigu ši žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-665/2001; 2007 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. G. ir kt. v. V. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-289/2007; 2007 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-205/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-345/2010; kt.).

 

Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumo

 

Kasacinis teismas, formuodamas praktiką bylose, kuriose sprendžiami asmeninio ūkio žemės santykių klausimai, yra nurodęs, kad vertinant asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumą turi būti patikrinama, ar konkretus asmuo priklausė asmenų grupei, turėjusiai teisę gauti atitinkamo dydžio asmeninio ūkio žemės sklypą; ar teisės aktų nustatytu laiku yra priimtas įgaliotos institucijos sprendimas suteikti asmeninio ūkio žemę; jei žemė suteikta po 1993 m. liepos 1 d., ar ji skirta plote, naudotame asmeninio ūkio poreikiams arba žemės rezervo asmeniniam ūkiui plote. Kita asmeninio ūkio žemės priskyrimo prie valstybės išperkamos žemės sąlyga, minėta, yra jos naudojimas asmeniniam ūkiui, todėl tai taip pat turi būti patikrinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. F. ir kt. v. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyrius ir kt., bylos Nr. 3K-3-407/2012).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, jog atsakovai nustatyta tvarka būtų teikę prašymus, kitus dokumentus, tinkamai būtų parengtos asmeninės bylos, parengti pasiūlymai apylinkės tarybai, taip pat nustatė, kad atsakovams skiriami asmeniniam ūkiui žemės sklypai nebuvo pamatuoti ir paženklinti, kaip tai nustatyta Tvarkoje. Apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodė, kad jau 1991–1992 metais tapo žinoma, kad yra pretendentų atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra, todėl nuo prašymų pateikimo momento ši žemė nebuvo laisva valstybinio žemės fondo žemė, kol nebuvo išspręsti pretendentų prašymai. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nebuvo pateikta duomenų, įrodančių, jog atsakovams žemės sklypai asmeniniam ūkiui buvo suteikti teisėtai, t. y. laikantis jo priėmimo metu galiojančio teisinio reglamentavimo, taip pat nustatyta, jog nebuvo derinti tiek pretendentų, tiek atsakovų interesai kartu. Atitinkamai nėra pagrindo prioritetiškai ginti atsakovų, kuriems žemė buvo neteisėtai suteikta asmeniniam ūkiui, interesus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovių reikalavimus panaikinti 1994 m. gegužės 13 d. Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 37 sesijos sprendimo „Dėl asmeninio naudojimo žemės sąrašų patvirtinimo“ dalis, kuriomis A. P. suteiktas asmeninio naudojimo 1,55 ha žemės sklypas, L. D. – 1,00 ha žemės sklypas, A. M. – 2,00 ha žemės sklypas ir N. Š. – 1,0 ha žemės sklypas, ta apimtimi, kiek tai pažeidė ieškovių interesus.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog byloje nėra duomenų, įrodančių, kad minėti atsakovai nustatyta tvarka būtų teikę prašymus, kitus dokumentus, tinkamai būtų parengtos asmeninės bylos, parengti pasiūlymai apylinkės tarybai, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad nuosavybė įgyta neteisėtai. Šios aplinkybės neleidžia nustatyti, kada ir kaip buvo inicijuojamas nuosavybės perdavimo asmeniniams ūkiams procesams, tačiau jos neįrodo, kad nuosavybės teisė buvo perleista neteisėtai. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad formalūs procedūrų pažeidimai, padaryti žemės reformą vykdančių institucijų bei  jų pareigūnų,  ar tam tikrų dokumentų neišsaugojimas negali turėti lemiamos reikšmės,  sprendžiant  dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo  ir naudojimo teisėtumo, nes dėl valdžios institucijų neveikimo ar netinkamo veikimo neturi nukentėti teisėti piliečių interesai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamų administracinių procedūrų ir sandorių sudarymo metu jau galiojo 1992 m. Konstitucija, kurios 23 straipsnyje įtvirtinta, kad nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Šiomis nuostatomis šalies Konstitucijoje buvo išreikštas vienas pamatinių demokratinėse ir rinkos ekonomika grindžiamose valstybėse egzistuojančių principų – nuosavybės neliečiamumo principas. Šis konstitucinis principas laiduoja nuosavybės santykių stabilumo apsaugą, todėl būtų pažeistas, jei įstatymai nustatytų konstituciškai nepagrįstas ir nepateisinamai plačias nuosavybės priverstinio paėmimo sąlygas, jei nenustatytų nuosavybės teisės apsaugos būdų, taip pat jei civiliniame procese savininkas būtų verčiamas įrodinėti, kad nuosavybę įgijo sąžiningai ir teisėtai. Tai reiškia, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnį savininko valdymo teisėtumas ir sąžiningumas preziumuojamas, todėl, kilus ginčui dėl turto nuosavybės ir pareiškus ieškinį dėl nuosavybės priteisimo ieškovui ar valstybei, ieškovas turi įrodyti, kad nuosavybė įgyta neteisėtai ir nesąžiningai, bet ne priešingai – savininkas turi įrodinėti nuosavybės valdymo teisėtumą ir sąžiningumą. Nagrinėjamoje byloje šios taisyklės teismai nesilaikė, nes, nepaisydami, kad nuosavybės teisė faktiškai ir teisiškai buvo perduota asmeniniams ūkiams, ilgą laiką valdoma ir išviešinta registruose, reikalavo iš atsakovų įrodyti, kad nuosavybės teisę jie įgijo teisėtai ir sąžiningai. Tai lėmė nepagrįstą teismų išvadą, kad žemė buvo įgyta neteisėtai, kuri, kaip minėta, iš esmės padaryta dėl to, kad atsakovai negalėjo pateikti procedūrinių žemės perdavimo asmeniniams ūkiams eigos ir derinimo dokumentų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su kasaciniuose skunduose dėstomais argumentais, kad vertindami įrodymus teismai ypatingą dėmesį skyrė formaliems teisės aktų pažeidimams skiriant asmeninio ūkio žemę ir tam tikrų dokumentų neišsaugojimui, įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė atsakovams ir nesivadovavo netiesioginiais įrodymais, reikalaudami tik tiesioginių įrodymų. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad teismai nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos bylose, kuriose sprendžiami ginčai kilę iš asmeninių ūkių nuosavybės ir perleidimo santykių (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Dėl Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 12 ir 17 d. d. įsakymų, kitų administracinių aktų ginčijamų dalių bei sandorių  teisėtumo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad apskrities valdytojui buvo suteikta teisė priimti sprendimą, patvirtinantį, kad teisėtai naudojamasi asmeninio ūkio žeme tik tais atvejais, kada dėl tokios žemės suteikimo nebuvo priimti sprendimai apylinkių tarybose. Tačiau, anot teismo, ginčijamomis Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymų dalimis buvo patvirtintas naudojimo teisėtumas žemės sklypams, kurie jau buvo skirti asmeniniam ūkiui 1994 m. gegužės 13 d. Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 37 sesijos sprendimu. Remiantis tuo apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad žemės naudojimo teisėtumas negalėjo būti patvirtintas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija su šiuo aiškinimu nesutinka, nes taip iš esmės nepagrįstai paneigiamos žemės teisiniu reglamentavimu sukurtos atsakovų galimybės asmeninių ūkių naudojimui įteisinti. Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalis (šios dalies redakcija, galiojusi nuo 1995 m. gruodžio 20 d.) nustatė, kad jei apylinkių tarybos pagal anksčiau galiojusius įstatymus nepriėmė sprendimo suteikti asmeninio ūkio žemę piliečiams, turėjusiems teisę šią žemę gauti, apskrities valdytojas, remdamasis agrarinės reformos tarnybos pateikta medžiaga, gali priimti sprendimą, patvirtinantį, kad šie piliečiai teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme (bet ne daugiau kaip 2–3 ha faktiškai naudojamų žemės ūkio naudmenų); apskrities valdytojui priėmus tokį sprendimą, šie asmeninio ūkio žemės naudotojai gali tą žemę įsigyti privatinėn nuosavybėn šio straipsnio nustatyta tvarka. Iš šios normos turinio matyti, kad ji skirta įteisinti asmeninio ūkio valdymą faktiniams tokio ūkio naudotojams, kai dėl jų apylinkių tarybos pagal anksčiau galiojusius įstatymus nepriėmė sprendimo suteikti asmeninio ūkio žemę. Kadangi šia norma siekiama užtikrinti nuosavybės santykių stabilumą suteikiant galimybę įsiforminti asmeninio ūkio naudojimą, vėliau ir nuosavybę, tai ji turi būti aiškinama kaip paskesnė alternatyva teisės normoms, reglamentavusioms nuosavybės perdavimą asmeniniams ūkiams apylinkių tarybų sprendimais, jei šie nebuvo priimti, neįsigaliojo, nebegalioja ar pripažinti negaliojančiais. Dėl to negali būti aiškinama, kad Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalyje nustatyta paskesne alternatyvi žemės įteisinimo tvarka negalima pasinaudoti, jei žemė suteikta apylinkių sprendimais, kuriuos tas pats teismas pripažino negaliojančiais, nes tokiu atveju administracinių aktų – apylinkių sprendimo pripažinimas negaliojančiu ne tik reiškia, kad žemė suteikta neteisėtai, bet ir tai, kad bet koks paskesnis bandymas įteisinti faktinius naudojimo santykius a priori nebeįmanomas, nes apylinkių tarybos jau priėmė sprendimą. Toks aiškinimas nepagrįstai susiaurina Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalyje reglamentuotas galimybes įforminti asmeninių ūkių naudojimo teisėtumą, jei egzistuoja faktiniai naudojimo santykiai, kurie nebuvo įforminti įstatymo nustatyta tvarka, todėl teisėjų kolegija su šiuo aiškinimu nesutinka.

 

Dėl sąžiningų įgijėjų apsaugos

 

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad informacijos negavimas ar jos neišsamus pobūdis neturėtų būti vertinamas kaip asmens pareigos išsiaiškinti perkamo žemės sklypo teisinį statusą tinkamas įvykdymas. Jeigu valstybinėse institucijose iš tikrųjų buvo pretendentų pareiškimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, o perkantis valstybinę žemę asmuo šios aplinkybės nesiaiškino ir žemės sklypą nupirko, tai jis negali būti traktuojamas sąžiningu įgijėju pagal CK 4.96 straipsnį. Sutartimi įgiję nuosavybės teisę į valstybinės žemės sklypą, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises natūra, teismui pripažinus sandorio neatitiktį imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, traktuojami nesąžiningais įgijėjais, jeigu neįrodo, kad valstybinės institucijos juos suklaidino, nuslėpdamos informaciją apie pretendentus.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-230 redakcija) buvo nustatytas pretendentų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę eiliškumas. Šiame straipsnyje buvo nustatyta, kad, vykdant žemės reformą, žemės ūkio paskirties žemė įsigyjama pagal suprojektuotas žemėnaudas laikantis tokios pretendentų įsigyti žemę eilės: 1) asmenys, turintys teisę įsigyti žemę asmeniniam ūkiui; 2) kaime gyvenantys asmenys, susigrąžinantys toje vietovėje esančią žemę natūra; <...> 4) kiti asmenys, susigrąžinantys žemę natūra. Taigi pirmenybė buvo suteikta asmeninio ūkio žemės naudotojams, o buvę žemės savininkai ir kiti pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą nurodyti paskesnėje eilėje. 1993 liepos 15 d. įstatymu Nr. I-230 buvo įtvirtinta nuostata, leidžianti įsigyti asmeninio ūkio žemę nuosavybėn (Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7–10 dalys). Tik nuo 1997 m. liepos 23 d. įsigaliojusioje Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies redakcijoje nustatyta, kad pirmąja eile žemė, miškas ir vandens telkiniai sugrąžinami savininkams natūra. Taigi teisės aktuose, reglamentavusiuose žemės asmeniniam ūkiui suteikimą, nebuvo teikiamas prioritetas buvusio žemės savininko interesams suteikiant naudoti jo žemę kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. F. ir kt. v. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyrius ir kt., bylos Nr. 3K-3-407/2012)

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinėje valstybėje, kurios siekis išreikštas Konstitucijos preambulėje, negali būti kuriamos nerealios, praktiškai neįgyvendinamos pareigos ir reikalaujama jų laikytis (imposibilium nulla obligatio est). Teismai negali tenkinti ieškinio ir neginti sąžiningų įgijėjų remdamiesi tuo, kad valstybinėse institucijose iš tikrųjų buvo pretendentų pareiškimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, o perkantis valstybinę žemę asmuo šios aplinkybės nesiaiškino ir žemės sklypą nupirko. Vien pretendentų prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo faktas, turint omenyje tai, kad jiems su ginču siejamu laikotarpiu nebuvo suteikta prioriteto atkurti nuosavybės teises, savaime neįrodo, kad žemė asmeniniams ūkiams buvo perduota neteisėtai, kaip ir to, kad asmeniniams ūkiams perduotą žemę vėliau sandoriais įsigiję asmenys yra nesąžiningi. Tokie asmenys pirko žemę, perduotą asmeniniams ūkiams nesant pretendentų atkurti nuosavybės teises prioriteto, todėl neturėjo manyti ar patys konstatuoti, kad žemė perduota neteisėtai, nes aiškinant priešingai būtų paneigtas nuosavybės santykių stabilumas, išvedamas iš Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo. Ypač jei valstybės administracinių institucijų veiksmai nevienareikšmiškai leidžia manyti, kad žemė asmeniniams ūkiams perduota ir valdoma teisėtai. Tai leidžia daryti išvadą, kad teismai netinkamai vertindami įrodymus ir netinkamai taikydami nuosavybės santykius reglamentuojančius teisės aktus, priėjo prie nepagrįstos ir neteisėtos išvados, kad asmeninių ūkių žemės įgijėjai buvo nesąžiningi.  

 

Dėl senaties terminų

 

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad, atsižvelgiant į specialiuosiuose įstatymuose nustatytus sutrumpintus administracinių aktų apskundimo terminus (1 mėnesio ir 30 dienų) ir į tai, kad ieškovės į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi 2004 m. rugpjūčio 6 d., šie terminai buvo praleisti. Kadangi ieškovės po sužinojimo apie pažeistas savo teises ėmėsi aktyvių veiksmų išspręsti šį klausimą kitokiais būdais ir joms reikėjo pakankamai laiko surinkti reikiamus duomenis apie kiekvieno atsakovo atžvilgiu priimtus administracinius aktus, pažeidusius (ir šiuo metu pažeidžiančius) ieškovių interesus, ir kitokią informaciją, tai teisėjų kolegija sprendė, jog yra pagrindas praleistus terminus atnaujinti.

Kasatoriai skundžia šias apeliacinės instancijos teismo išvadas nurodydami, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė ieškinio senaties, nors to prašė visi atsakovai. Iš bylos medžiagos akivaizdu, jog ieškovėms 2004 m. rugpjūčio 23 d. kreipiantis į teismą buvo praleistas įstatymų nustatytas 30 dienų terminas, nes Kauno apskrities viršininko administracija jas 2004 m. balandžio 21 d. raštu informavo, jog žemė nebus grąžinta, bei nurodė to priežastis. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismo nurodyti argumentai dėl senaties termino atnaujinimo yra nepagrįsti. Ieškovai neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tą padarė apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai nurodė, kad jie galutinai apie savo pažeistas teises sužinojo iš 2004 m. balandžio 21 d. rašto ir iš karto kreipėsi į teismą. Jokių aplinkybių, trukdžiusių jiems į teismą kreiptis iš karto, o ne po daugiau kaip trijų mėnesį, ieškovai nenurodė. Šias aplinkybes jiems padėjo sugalvoti apeliacinės instancijos teismas, pats nusprendęs, dėl kokių svarbių priežasčių užtruko ieškovų kreipimasis į teismą. Teismas privalo vertinti aplinkybę, kad nuo pirmųjų ginčijamų šioje byloje sprendimų, patvirtinusių asmeninio ūkio naudotojų sąrašus, priėmimo iki kreipimosi į teismą dienos yra praėję daugiau kaip dešimt metų, taip pat turėti omenyje nekilnojamojo turto materialinę išraišką, ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, pusiausvyrą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija laiko pagrįstu argumentą, kad nuosavybės santykių stabilumui kenkia situacija, kai teisminiai ginčai kyla praėjus daugiau kaip dešimt metų nuo pirmųjų ginčijamų šioje byloje sprendimų, patvirtinusių asmeninio ūkio naudotojų sąrašus, priėmimo. Tačiau kartu pažymi, kad būtina užtikrinti ir asmenų teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Konstitucijos 30 straipsnis, CPK 5 straipsnis), kad teismas galėtų nuspręsti dėl jų reikalavimų pagrįstumo ir teisių gynimo. Apeliacinės instancijos teismas grindė sprendimą atnaujinti terminą tuo, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Patys kasatoriai nurodo, kad terminas buvo praleistas tik kelis mėnesius, todėl, turėdama omenyje ginčo mastą ir pobūdį, poreikį užtikrinti asmenų teisę kreiptis į teismą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas atnaujinti terminą laikytinas protingu ir pagrįstu.

 

Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad teismai netinkamai vertino įrodymus, netinkamai  aiškino ir taikė nuosavybės atkūrimo ir žemės santykius reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į nuosavybės santykių stabilumo argumentą, savininko valdymo teisėtumo ir sąžiningumo prezumpciją, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, egzistuoja pagrindas kasacinius skundus tenkinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Atsakius į pagrindinius kasacinių skundų argumentus, pagrįstam procesinio sprendimo priėmimui ir teisingam bylos išnagrinėjimui dėl kitų kasaciniuose skunduose dėstomų argumentų pasisakyti nėra teisiškai reikšminga. Šioje nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Iš naujo bylą nagrinėsiantis teismas paskirstys ir bylinėjimosi išlaidas.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

nutaria:

 

Lietuvos  apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui.

             

 

Teisėjai                                                                                    Gražina Davidonienė

 

 

 

Algis Norkūnas

 

 

 

Sigita Rudėnaitė