Civilinė byla Nr. e2A-680-852/2021
Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00980-2020-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.9.3; 3.3.1.20
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2021 m. vasario 23 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokyklos apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovei Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokyklai dėl neteisėto darbo sutarties sąlygų keitimo, trečiasis asmuo Elektrėnų savivaldybė.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. K. (toliau – ir ieškovė, darbuotoja), nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2020 m. balandžio 16 d. sprendimu, priimtu darbo byloje Nr. APS-131-5171/2020, kreipėsi į teismą ieškiniu, kurio reikalavimus vėliau patikslino, prašydama: 1) Pripažinti tarp jos ir atsakovės Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokyklos (toliau – ir atsakovė, darbdavė) sudarytą 2020 m. vasario 21 d. darbo sutartį Nr. 204 ir 2020 m. vasario 21 d. susitarimą dėl 2020 m. vasario 21 d. darbo sutarties Nr. 204 pakeitimo negaliojančiais; 2) Pripažinti atsakovės Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokyklos nuo 2019 m. gruodžio 20 d. atliktą vienašalį jos darbo sutarties sąlygų pakeitimą neteisėtu ir įpareigoti atsakovę Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokyklą vykdyti savo įsipareigojimus pagal jų 2018 m. lapkričio 26 d. susitarime dėl 2005 m. rugsėjo 30 d. darbo sutarties Nr. SD-90 pakeitimo numatytas darbo sutarties sąlygas; 3) Išieškoti jai iš atsakovės Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokyklos 1 531,94 Eur (neatskaičius mokesčių) su darbo santykiais susijusių išmokų ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 147 straipsnio 1 dalyje numatytus delspinigius; 4) Įpareigoti atsakovę Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokyklą pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patikslintą informaciją apie darbuotojai laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 20 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. apskaičiuotas su darbo santykiais susijusias išmokas; 5) Priteisti jai iš atsakovės Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokyklos 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė paaiškino, kad Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokykloje ji dirba nuo 1994 metų. Pažymėjo, kad 2018 m. spalio 1 d. buvo išrinkta Vievio meno mokyklos darbo tarybos pirmininke, ji taip pat yra Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos narė. Paaiškino, kad 2018 m. lapkričio 26 d. pasirašė susitarimą dėl darbo sutarties pakeitimo, pagal kurį susitarė dėl tokių darbo sutarties sąlygų (kurios aktualios šiam ginčui): darbo funkcija – FŠPU (formaliojo švietimo papildančio ugdymo) ir NŠ (neformaliojo švietimo) mokytoja, darbo užmokestis – mokamas pagal Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo ir Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokyklos darbuotojų darbo apmokėjimo sistemos aprašo nustatytą tvarką viena kartą per mėnesį – mėnesio paskutinę dieną, pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientas – 7,44, nustatoma darbo laiko norma – 1 etatas (29 kontaktinės valandos per savaitę, iš viso 1512 metinių valandų). Nurodė, kad nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. gruodžio 19 d. buvo laikinai nedarbinga dėl ligos. Atsakovės vadovas, grįžus po laikino nedarbingumo, jai įteikė pranešimą apie keičiamas darbo sutarties sąlygas, jas bloginant. Pagal DK 168 straipsnio 3 dalį, norėdama bloginti jos būtinąsias darbo sutarties sąlygas, atsakovė turėjo gauti išankstinį Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimą (toliau – ir VDI sutikimas). Todėl ji 2020 m. gruodžio 30 d. informavo atsakovės vadovą, kad savo poziciją dėl siūlomų darbo sutarties sąlygų pateiks po to, kai bus gautas VDI sutikimas. Gavusi VDI sutikimą, atsakovė pateikė 2020 m. vasario 21 d. darbo sutartį Nr. 204 ir susitarimą dėl 2020 m. vasario 21 d. darbo sutarties Nr. 204 pakeitimo, kuriuos ji dėl tuo metu patirto spaudimo pasirašė. Šiuose dokumentuose buvo nurodyta, kad jai nustatomos tokios darbo sutarties sąlygos (kiek aktualu šiam ginčui): pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientas (pareiginės algos bazinio dydžio) – 7,47, nustatoma darbo laiko norma – 0,853 etato (24 kontaktinės valandos per savaitę, 816 kontaktinių val. per metus, iš viso 1290,4 metinių valandų). Ieškovė paaiškino, kad 2020 m. vasario 26 d. ji informavo darbdavę, jog atšaukia savo parašą 2020 m. vasario 21 d. darbo sutartyje ir susitarime bei kreipėsi į DGK. Pažymėjo, kad DGK 2020 m. balandžio 16 d. sprendimu jos reikalavimus atmetė, motyvuodama, be kita ko, tuo, kad ji dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis sutiko, sutikimą patvirtindama savo parašu, o teisės aktai nenumato darbuotojui galimybės atšaukti savo sutikimą dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis.
1.1. Pasisakydama dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo fakto ir momento ieškovė nurodė, kad jos darbo sutarties sąlygos neteisėtai pakeistos nuo 2019 m. gruodžio 20 d., kai ji grįžo po laikino nedarbingumo laikotarpio, o ne nuo 2020 m. vasario 21 d., kaip nurodė DGK. Darbo sutarties sąlygos yra būtinosios ir papildomos (DK 33 straipsnio 1 dalis). Būtinosios darbo sutarties sąlygos – sąlygos (darbo funkcija, darbo apmokėjimo sąlygos ir darbovietė), dėl kurių susitarus laikoma, kad darbo sutartis yra sudaryta (DK 33 straipsnio 2 dalis). DK 34 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės. Tuo tarpu papildomos darbo sutarties sąlygos – darbo sutarties šalių susitarimu nustatomos darbo sąlygos, kurios sukonkretina darbo teisės normas arba įtvirtina joms neprieštaraujantį darbo sutarties šalių susitarimą dėl darbo. Šių sąlygų neprivaloma sulygti darbo sutartimi, tačiau jos tampa darbo sutarties šalims privalomos, kai dėl jų susitariama (DK 33 straipsnio 3 dalis). Palyginus 2018 m. lapkričio 26 d. susitarimą dėl darbo sutarties pakeitimo su 2020 m. vasario 21 d. darbo sutarties pakeitimu, matyti, kad 2020 m. vasario 21 d. darbo sutarties pakeitimu yra sumažinta jos darbo laiko norma – nuo 1 etato (1.512 metinių valandų) iki 0,853 etato (1.290,4 metinių valandų). Būtent dėl šios darbo sutarties sąlygos keitimo ir kilo esminis ginčas byloje. Darbo laiko norma, darbo krūvis, etato dydis tiesiogiai lemia darbuotojo darbo funkcijos apimtį bei darbo užmokesčio dydį, todėl toks keitimas laikytas būtinųjų darbo sutarties sąlygų keitimu. Tačiau vien dėl to, kad šalys 2018 m. lapkričio 26 d. buvo įtvirtinusios darbo laiko normos dydį darbo sutartyje, nepriklausomai nuo to, kaip šios darbo sąlygos bus kvalifikuojamos, jos yra tapusios darbo sutarties sąlygomis, kurioms taikoma DK 45 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta griežta jų keitimo darbdavio iniciatyva tvarka – t. y., tik turint darbuotojo rašytinį sutikimą. Faktinė situacija rodo, kad iki ieškovei tampant laikinai nedarbingai, ji dirbo pagal 2018 m. lapkričio 26 d. susitarime dėl darbo sutarties pakeitimo nustatytas darbo sutarties sąlygas – t. y., ji dirbo 1 etatu (1.512 metinių valandų) mokytojo pareigose. Tačiau faktinė situacija taip pat rodo, kad 2019 m. gruodžio 20 d., kai ji grįžo po laikino nedarbingumo, tokio darbo krūvio atsakovė jai nebesuteikė. Tai puikiai matyti pačios atsakovės pateiktame atsakovės pedagoginio ir techninio personalo tarifikacijos sąraše 2020 m. sausio 1 d. momentui, t. y., momentui, dar iki 2020 m. vasario 21 d. darbo sutarties pakeitimų. Šiame tarifikacijos sąraše informacija apie ją pateikiama antro puslapio pirmoje eilutėje, iš kurios matyti, kad atsakovė jai suteikė tik 0,916 etato darbo krūvį (26 kontaktinės valandos per savaitę, 1.385,60 metinių valandų), o tai yra akivaizdžiai blogesnės darbo sąlygos, nei šalys buvo sutarusios 2018 m. lapkričio 26 d. susitarimu, kuriame buvo nustatyta darbo laiko norma – 1 etatas (29 kontaktinės valandos per savaitę, iš viso 1.512 metinių valandų). Atsakovė neskelbė jai šiuo laikotarpiu jokių prastovų (nors ir dalinių), teisėtų darbo sutarties sąlygų keitimų nuo 2019 m. gruodžio 20 d. taip pat neatliko. Taigi, nesant visiškai jokių teisės aktuose numatytų pagrindų, faktiškai atsakovė jai nuo 2019 m. gruodžio 20 d. nebesuteikė 1 etato (1.512 metinių valandų) darbo krūvio, ir atitinkamai nebemokėjo tokiam darbo krūviui priklausančio darbo užmokesčio. DK 168 straipsnio 3 dalis numato, jog darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia ir jų būtinosios darbo sutarties sąlygos negali būti pablogintos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, be VDI sutikimo. Atitinkamai DK 45 straipsnio 1 dalis numato, kad pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu. Nagrinėjamu atveju nėra nei VDI, nei darbuotojos sutikimų keisti jos darbo sutarties sąlygas nuo 2019 m. gruodžio 20 d., todėl akivaizdu, kad atsakovė neteisėtai, nesilaikydama teisės aktų nustatytos tvarkos faktiškai pablogino jos darbo sutarties sąlygas – darbo krūvį, etato dydį, darbo užmokesčio dydį – nuo 2019 m. gruodžio 20 d. Pažymėjo, kad 2020 m. vasario 21 d. darbo sutarties pakeitimu taip pat pakeistas jos pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientas – jis padidintas nuo buvusio 7,44 iki 7,47. Tačiau toks pakeitimas yra nulemtas ne šalių valios, o teisės aktų imperatyvių reikalavimų. DK 140 straipsnio 1 dalis nurodo, kad kiekvienoje darbo sutartyje turi būti nustatytas darbo užmokestis per mėnesį, išskyrus atvejus, kai šį darbo užmokestį nustato darbo teisės normos. Tokiu atveju sutartyje turi būti pateikta nuoroda į tai nustatančias darbo teisės normas. Šio straipsnio 4 dalis numato, kad iš valstybės, savivaldybių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamų įmonių, įstaigų ir organizacijų bei Lietuvos banko darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovės darbo užmokesčio nustatymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymas (toliau – DAĮ), kurio 7 straipsnio 1 dalis numato, kad biudžetinių įstaigų darbuotojų, išskyrus darbininkus, pareiginės algos pastovioji dalis nustatoma pareiginės algos koeficientais, o 6 straipsnis, inter alia (be kita ko), numato, kad pareiginė alga apskaičiuojama: atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš bazinio dydžio. Kaip numatoma DAĮ 8 straipsnio 1 dalis, mokytojų (išskyrus trenerius) ir pagalbos mokiniui specialistų pareiginės algos pastovioji dalis nustatoma pagal šio įstatymo 5 priedą, atsižvelgiant į pedagoginio darbo stažą, kvalifikacinę kategoriją ir veiklos sudėtingumą. Akcentavo, kad jos pedagoginio darbo stažas yra 31 metai (t. y., didesnis nei 25 metai), o jos kvalifikacinė kategorija – vyresniosios mokytojos, todėl vadovaujantis DAĮ 5 priedo 1 lentele, vienintelis galimas jai taikyti pareiginės algos koeficientas – 7,47. Todėl atsakovė privalėjo padidinti pareiginės algos koeficientą, nes priešingu atveju darbo sutartimi nustatytas darbo užmokestis būtų mažesnis, nei numato DAĮ, o tai pažeistų DK 140 straipsnio 2 dalį, pagal kurią darbo užmokesčio dydis negali būti mažesnis, negu nustato darbo santykiams taikomi įstatymai, kolektyvinės sutartys, kitos darbo teisės normos ar darbovietėje patvirtinta darbo apmokėjimo sistema. Tačiau tai nereiškia, kad padidinus šia tvarka pareiginės algos koeficientą, darbdavys savavališkai gali sumažinti etato dydį, darbo laiko normą, darbo krūvį. Šios darbo sutarties sąlygos buvo atskirai aptartos šalių susitarime, todėl jos gali būti keičiamos tik laikantis teisės aktų reikalavimų, kurių, kaip matyti, šiuo atveju, nebuvo laikomasi.
1.2. Pasisakydama dėl darbo sutarties sąlygų keitimo tvarkos nesilaikymo nurodė, kad, norėdama pakeisti jos darbo sutarties sąlygas, atsakovė DK 168 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka privalėjo gauti VDI sutikimą. 2020 m. sausio 29 d. atsakovės direktorius pateikė VDI prašymą leisti sumažinti ieškovei darbo sutarties sąlygas, kuriame nurodė, kad prašo sutikimo leisti sumažinti ieškovės darbo krūvį iki 0,916 etato (1.385,6 metinių valandų). Būtent tokiame ieškovės darbo sutarties sąlygų mažinimo kontekste VDI atliko tyrimą ir pateikė išvadą – sutikimą. Tačiau kaip matyti iš atsakovės pateikto 2020 m. vasario 21 d. darbo sutarties pakeitimo, juo atsakovė jau siekė sumažinti jos darbo krūvį ne iki minėtų dydžių, o dar labiau – iki 0,853 etato (1.290,4 metinių valandų). Taigi, atsakovė pakeitė darbo sutarties sąlygas tokiu mastu, kuriam nebuvo gautas VDI sutikimas.
1.3. Pasisakydama dėl darbo sutarties sąlygų keitimo pasirašymo galiojimo nurodė, kad darbo sutartis yra dvišalis sandoris, kuriam sudaryti yra privaloma suderinta abiejų sutarties šalių valia (DK 32 straipsnio 1 dalis, 33 straipsnio 2 dalis, 34 straipsnio 1 dalis ir kt.). Tokioje darbo sutartyje aptartoms sąlygoms (t. y., darbo sutarties sąlygoms) keisti taip pat būtina šalių suderinta valia (DK 45, 46 straipsniai ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sutarčių aiškinimo instituto paskirtis – nustatyti sutarties turinį, iš sutarties kylančių šalių tarpusavio teisių ir pareigų apimtį tais atvejais, kai kyla šalių ginčas dėl sudarytos sutarties galiojimo ir (ar) vykdymo (žr., pvz., 2018 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-68-248/2018). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymi, kad esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., 2004 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2013, 2018 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018). DK 6 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (DK 2 straipsnis), o straipsnio 2 dalis numato, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. Nagrinėjamu atveju šios DK ir teismų praktikos nuostatos aktualios todėl, kad pagal jas turėjo būti sprendžiama, ar 2020 m. vasario 21 d. darbo sąlygų pakeitimas įvyko ir yra įgaliojantis. Esminis darbo sutarties, kaip ir bet kokio sandorio, aspektas – sandorį sudarančių asmenų valia. Todėl šiam aspektui reikalinga skirti ypatingą dėmesį. Pažymėjo, kad šiuo atveju yra akivaizdu, kad 2020 m. vasario 21 d. darbo sutarties pakeitimai jai yra nepriimtini. Tai patvirtina jos pozicija 2019 m. gruodžio 20 d., kai atsakovė jai įteikė pasiūlymą keisti darbo sutarties sąlygas, o ji su jomis nesutiko. Taip pat, atsakovei paprašius VDI sutikimo, VDI paprašė ją bei atsakovės darbo tarybą pateikti savo poziciją. Kadangi ji buvo atsakovės darbo tarybos pirmininkė, ji, tiek kaip darbo tarybos pirmininkė, tiek ir kaip darbuotoja, dėl kurios kreiptasi sutikimo į VDI, pateikė poziciją, kurioje nurodė, kad su atsakovės ketinimu keisti jos darbo sutarties sąlygas nesutinka, kad toks keitimas nėra objektyviai būtinas ir neišvengiamas, kad toks keitimas yra atsakovės vadovo siekis pakenkti jai už jos aktyvią veiklą darbo taryboje. Tokiame aplinkybių kontekste prie nuoseklios darbuotojos pozicijos visiškai nedera tas faktas, kad nepaisant minėtos pozicijos, ji pasirašė 2020 m. vasario 21 d. darbo sutarties pakeitimus. Toks faktas kelia abejonių, ar ieškovės pozicija iš tiesų pasikeitė, ar toks pasikeitimas nėra nulemtas neleistino poveikio jai. Atsiliepime DGK atsakovė nurodė, kad 2020 m. vasario 26 d. gavo iš ieškovės prašymą laikyti jos parašą negaliojančiu. Nurodė, kad tokius ieškovės veiksmus traktuoja kaip atsisakymą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, todėl kreipėsi į Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinį skyrių (toliau – ir VDI) dėl sutikimo nutraukti darbo sutartį su ieškove gavimo (DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 168 straipsnio 3 dalis). VDI sutikimo šiam atleidimui nedavė, nustačiusi, kad tos atleidimas yra susijęs su ieškovės atliekamomis darbuotojo atstovo pareigomis. Taigi, atsakovės darbo ginčo nagrinėjimo metu atsiliepime teikti paaiškinimai, išdėstyta pozicija, jos kreipimasis į VDI dėl sutikimo atleisti ieškovę pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidžia daryti išvadą, kad ir atsakovė pripažįsta, jog 2020 m. vasario 21 d. darbo sutarties pakeitimai taip ir nebuvo padaryti, nes atsakovė pripažino jos 2020 m. vasario 26 d. pateiktą savo parašo atšaukimą, kaip sukeliantį teisinius padarinius.
1.4. Pasisakydama dėl pagrindo darbo sutarties sąlygų keitimui nebuvimo nurodė, kad pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu (DK 45 straipsnio 1 dalis), o darbuotojo atsisakymas dirbti pasiūlytomis pakeistomis sąlygomis, gali būti laikomas priežastimi nutraukti darbo santykius darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės DK 57 straipsnio nustatyta tvarka, tačiau darbuotojo atsisakymas dirbti už sumažintą darbo užmokestį negali būti laikomas teisėta priežastimi nutraukti darbo sutartį (DK 45 straipsnio 2 dalis). DK 45 straipsnio 3 dalis taip pat nurodo, kad dėl neteisėto darbo sutarties pakeitimo darbuotojas turi teisę kreiptis į darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantį organą, prašydamas įpareigoti darbdavį vykdyti darbo sutartį ir atlyginti atsiradusią žalą. Šių nuostatų sisteminis aiškinimas leidžia teigti, kad darbo sutarties sąlygos darbdavio gali būti keičiamos tik turint darbuotojo rašytinį sutikimą, o jeigu tokios sutikimo nėra, darbdavys turi du teisėtus pasirinkimus: arba palikti darbo sutarties sąlygas nepakeistas, arba inicijuoti darbo sutarties nutraukimą DK 57 straipsnio pagrindu. Žinoma, galimas ir trečias darbdavio elgesio variantas – faktinis darbo sutarties sąlygų pakeitimas prieš darbuotojo valią – tačiau tokį elgesį DK 45 straipsnio 3 dalis laiko neteisėtu darbo sutarties sąlygų pakeitimu, dėl kurio darbuotojas turi teisę inicijuoti darbo ginčą arba konkliudentiniais veiksmais (nesikreipdamas tris mėnesius į darbo ginčų komisiją) išreikšti savo sutikimą su tokiu darbo sutarties sąlygų pakeitimu. Atsižvelgiant į tai, kad abi darbo sutarties šalys sutarė, jog 2020 m. vasario 21 d. darbo sutarties pakeitimai nebuvo sudaryti, ir atsakovė dėl to netgi pradėjo darbo sutarties nutraukimo DK 57 straipsnio pagrindu procedūrą, kreipdamasi į VDI dėl sutikimo gavimo, laikytina, kad darbo sutarties sąlygos nebuvo pakeistos ir 2020 m. vasario 21 d. susitarimu. Todėl nepriklausomai nuo motyvų, kuriais remiantis atsakovė siekė pakeisti ieškovės darbo sutarties sąlygas, šalims nesutarus, atsakovė privalėjo vykdyti savo įsipareigojimus pagal anksčiau šalių sutartas darbo sutarties sąlygas, t. y., pagal 2018 m. lapkričio 26 d. susitarimą. Pažymėjo, kad motyvai, dėl kurių atsakovė nutarė keisti jos darbo sutarties sąlygas būtų aktualūs tik tuo atveju, jeigu būtų nagrinėjamas darbo ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo LR DK 57 str. 1 d. 3 p. numatytu pagrindu, nes būtent LR DK 57 str. 6 d. numato, jog darbuotojo atsisakymas dirbti pakeistomis būtinosiomis ar papildomomis darbo sutarties sąlygomis arba keisti darbo laiko režimo rūšį ar darbo vietovę gali būti priežastis nutraukti darbo sutartį, kai darbdavio siūlymas keisti darbo sąlygas yra pagrįstas reikšmingomis ekonominio, organizacinio ar gamybinio būtinumo priežastimis. Šioje byloje nėra nagrinėjamas ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu, todėl atsakovės motyvai, kuriasi remiantis ji nutarė keisti darbo sutarties sąlygas, neturi reikšmės, nes nuo šių motyvų nepriklauso darbo sutarties sąlygų faktinio vienašališko pakeitimo nuo 2019 m. gruodžio 20 d. teisėtumas.
1.5. Pasisakydama dėl darbo sutarties sąlygų keitimo ryšio su jos atliekamomis darbuotojų atstovo pareigomis nurodė, kad nors motyvai, dėl kurių atsakovė keitė darbo sutarties sąlygas, šio ginčo kontekste nėra aktualūs vertinant atsakovės veiksmų faktiškai pakeičiant darbo sutarties sąlygas teisėtumą, tačiau tikrieji atsakovės motyvai yra aktualūs vertinant atsakovės padarytą žalą. Atsakovė nurodė, kad ieškovės darbo sutarties sąlygos mažinamos dėl sumažusio mokinių skaičiaus Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokykloje, todėl atsakovė neturi galimybės užtikrinti ieškovei darbo krūvio, kuris yra numatytas šią dieną galiojančioje darbo sutartyje. Atsakovė teigė, kad atsižvelgiant į sumažėjusį mokinių skaičių, kuris nepriklauso nuo Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokyklos, atitinkamai mažėja darbo valandų skaičius, kas ir sąlygoja darbo sutarties pakeitimą. Tačiau, ieškovės nuomone, jei šios aplinkybės keisti darbo sutarties sąlygas iš tiesų būtų pagrįstos, jos sudarytų pagrindą atsakovei imtis kitų veiksmų, pvz., skelbti dalinę prastovą tai daliai darbo funkcijos, kuriai atsakovė negali suteikti ieškovei sutarto darbo, inicijuoti darbo sutarties sąlygų keitimą, o ieškovei nesutikus – inicijuoti darbo sutarties nutraukimą DK 57 straipsnio pagrindu. Tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo darbdaviui vienašališkai, prieš darbuotojo valią, pakeisti darbo sutarties sąlygas, kaip nagrinėjamu atveju pasielgė atsakovė. Be to, ieškovės įsitikinimu, atsakovės nurodytos aplinkybės – mokinių skaičiaus mažėjimas, yra nepagrįstos faktiniais duomenimis. Paaiškino, kad atsakovės direktoriaus E. V. 2020 m. sausio 20 d. parengtoje 2019 metų veiklos ataskaitoje, kuri buvo skirta Elektrėnų savivaldybės tarybai, nurodyta, kad 2019-2020 mokslo metais mokykloje mokosi 309 mokiniai, o 2018-2019 mokslo metais mokėsi 272. Taigi, mokinių skaičius įstaigoje iš tiesų yra padidėjęs 37 mokiniais. Nors atsakovė teigia, kad 2019-2020 mokslo metais mokinių skaičius sumažėjo, tačiau faktinė situacija rodo, kad iš 9 įstaigoje dirbančių (duomenys neskelbtini) specialybės mokytojų darbo krūvis buvo mažinamas tik 2 mokytojams, o kitiems jis padidėjo. Netgi jeigu mokinių skaičius iš tiesų mažėtų, tai nepateisintų atsakovės sprendimo keisti jos darbo sutarties sąlygas jos nurodytu būdu. Kaip matyti iš DAĮ 5 priedo 5 punkto mokytojo darbo laikas yra skirstomas į dvi grupes, kurių tik viena (5.1 punktas) yra susijusi su tiesioginiu darbu su mokiniais. Tuo tarpu antroji mokytojo darbo laiko dalis (5.2 punktas) nėra priklausoma nuo mokytojo ugdomų mokinių skaičiaus, todėl jam kintant, ji nekinta. Taip pat iš DAĮ 5 priedo 7 punkto lentelės matyti, kad 5.1 punkte numatytos kontaktinės ir su jomis susijusios kitos valandos, savaime nelemia 5.2 punkte numatytų valandų kiekio. Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministro 2019 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. V-184 patvirtintame Mokytojų, dirbančių pagal bendrojo ugdymo, profesinio mokymo ir neformaliojo švietimo programas (išskyrus ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas), veiklų mokyklos bendruomenei apraše išskiriama privalomos (šio aprašo 4 punktas) ir neprivalomos (šio aprašo 6 punktas) veiklos mokyklos bendruomenei. Todėl tuo atveju, jeigu dėl mažėjančio mokinių skaičiaus iš tiesų nebuvo galimybės ieškovei suteikti tokio paties kontaktinių valandų (pamokų) skaičiaus, tai nereiškia, kad šis vienos darbo krūvio dalies sumažėjimas negali būti kompensuojamas skiriant daugiau darbo kitose darbinėse veiklose, pvz., profesiniam tobulėjimui ar veikloms bendruomenei. Atsakovė net nesistengė pagrįsti, kodėl neva trūkstamą darbo krūvio dalį ji negali suformuoti skirdama ieškovei darbus, susijusius su profesiniu tobulėjimu ir su veikla mokyklos bendruomenėje. Ieškovės įsitikinimu, tikrieji atsakovės motyvai, dėl kurių ji blogina jos darbo sutarties sąlygas, yra susiję su jos atliekamomis pareigomis darbo taryboje. Ieškovei atšaukus sutikimą dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, atsakovė iniciavo darbo sutarties su ja nutraukimą DK 57 straipsnio pagrindu, o VDI 2020 m. balandžio 16 d. išvadoje, priimtoje minėto atsakovės kreipimosi pagrindu, labai išsamiai ir tinkamai išnagrinėtos tikrosios atsakovės vadovo veiksmų priežastys, inter alia (be kita ko), ir šioje byloje nagrinėjamas darbo sutarties sąlygų keitimas, ir pateiktos aiškios išvados, kad atsakovės vadovas iš esmės tikslingai veikia prieš ieškovę dėl jos atliekamų pareigų. Vadovas nuosekliai laikosi priešiškos pozicijos ieškovės ir jos vadovaujamos darbo tarybos atžvilgiu. Darbo tarybą ir profesinę sąjungą jis laiko savo blogo darbo indikacija, todėl savaime suprantama, kad tokį požiūrį turintis vadovas vertina darbo tarybą ir jos atliekamus veiksmus priešiškais jo atžvilgiu, nors tam nėra jokio pagrindo. Vadovas atvirai šaiposi iš ieškovės, jos asmeninių savybių ir veiklos darbo taryboje, teigia, kad darbo taryba neva siekia valdžios perversmo ar kitokių neteisėtų veiksmų, teigia, kad ieškovė daro žala įstaigai ir bendruomenei, kvestionuoja ieškovės psichinės sveikatos būklę, darbo tarybos veiklą vadina „brutalia nesąmone“, tačiau jokiems savo teiginiams nepateikia jokių įrodymų. Galiausiai atsakovės vadovas nevykdo savo pareigų darbo tarybos atžvilgiu ir netgi buvo pareiškęs, kad suspenduoja darbo tarybos veiklą – nors tokios teisės jis neturi. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti ieškovės darbo sutarties sąlygų keitimą neteisėtu, ir spręsti, jog visiškai tikėtina, kad ieškovė patyrė spaudimą iš atsakovės vadovo dėl 2020 m. vasario 21 d. darbo sutarties pakeitimo pasirašymo. Kartu tokios aplinkybės leidžia teigti, kad dėl tokio atsakovės vadovo elgesio buvo pažeista ieškovės garbė ir orumas, ji buvo žeminama kitų asmenų akivaizdoje, iš jos buvo tyčiojamasi. Dėl visų šių aplinkybių ji patyrė neturtinę žalą, kurią privalo atlyginti atsakovė.
2. Atsakovė Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokykla atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad DK 168 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog darbuotojų atstovavimą įgyvendinantiems asmenims laikotarpiu, kuriam jie išrinkti ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti pablogintos būtinosios darbo sutarties sąlygos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo. Pažymėjo, kad, remdamasis šia nuostata kreipėsi į VDI dėl sutikimo pakeisti ieškovės, kuri yra šią dieną darbo tarybos pirmininkė, darbo sutartį. Šiame prašyme pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad sumažėjo mokinių skaičius Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokykloje, ji neturi galimybės užtikrinti ieškovei darbo krūvio, kuris yra numatytas šią dieną galiojančioje darbo sutartyje. Atsižvelgiant į sumažėjusį mokinių skaičių, kuris nepriklauso nuo Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokyklos, atitinkamai mažėja darbo valandų skaičius, kas ir sąlygoja darbo sutarties pakeitimą. 2020 m. vasario 18 d. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyrius davė sutikimą pakeisti atsakovės darbo sutarties sąlygas. Atitinkami 2020 m. vasario 21 d. buvo pasirašyta darbo sutartis pagal leidžiamus daryti pakeitimus, t. y. sumažintas darbo krūvis taip, kaip buvo nurodyta prašyme Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriui. Taigi, darbo sutartis su ieškove buvo pakeista po VDI sutikimo gavimo, o ne 2019 m. gruodžio 20 d., ką klaidingai nurodo ieškovė. Pažymėjo, kad jokios kitos darbo sutarties sąlygos nebuvo keičiamos. Atkreipė dėmesį į tai, kad nors ieškovė siekia įrodyti, kad jos darbo sąlygos buvo pablogėjusios nuo 2019 m. gruodžio 20 d., tačiau jokių įrodymų nepateikia. Vien deklaratyvaus pobūdžio samprotavimai bei pamąstymai, kad dėl ieškovės nedarbingumo jai buvo pablogintos darbo sąlygos, yra neteisėti ir nepagrįsti. Be to, nėra aišku, kaip pablogėjo ieškovės darbo sąlygos. Pažymėjo, kad ji negali kontroliuoti mokinių skaičiaus didėjimo ir mažėjimo. Todėl darbo krūvis mokytojams yra paskirstomas ir tenka pagal turimų mokinių skaičių. Nors ieškovė remiasi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo nuostatomis, tačiau ieškovė neįvertina tai, kad darbo krūvis mokytojams priklauso nuo mokinių skaičiaus. Faktą, jog darbo sutartis su ieškove buvo pakeista 2020 m. vasario 21 d., o ne 2019 m. gruodžio 20 d., ką nepagrįstai siekia įrodyti ieškovė, patvirtina ta aplinkybė, jog 2020 m. vasario 26 d. atsakovė gavo iš ieškovės prašymą laikyti jos parašą negaliojančiu ant 2020 m. vasario 21 d. darbo sutarties. Akcentavo, kad traktavo tokius ieškovės veiksmus kaip atsisakymą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Nors ieškovė siekia įrodyti, kad atšaukė savo parašą el. laišku, tačiau DK nėra numatyta galimybė atšaukti savo pasirašytą susitarimą ir/ar parašą. Ieškovė yra darbo tarybos pirmininkė, kas sąlygoja faktą, jog puikiai yra susipažinusi su darbo santykius reglamentuojančiais teisės aktais bei jai yra ir buvo suprantamos teisinės pasekmės dėl darbo sutarties pakeitimo pasirašymo. Ieškovė nepagrįstai teigdama, jog darbo sutarties sąlygos neva buvo pakeistos 2019 m. gruodžio 20 d., elgiasi nesąžiningai. DK 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, jog įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Ieškovės nurodyti teiginiai ieškinyje bei ieškovės elgesys tik patvirtina, jog ji pažeidė DK 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą elgtis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti savo teisėmis. DK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, jog darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, - per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. Pažymėjo, jog šį faktą ieškovė kelia teisme, t. y. ieškinyje, kuris teismui buvo pateiktas 2020 m. gegužės mėn. Šis klausimas DGK net nebuvo svarstomas, todėl ieškovės keliamas klausimas dėl darbo sąlygų pabloginimo nuo 2019 m. gruodžio 20 d. yra pateiktas praleidus ne tik DK numatytą 3 mėnesių terminą, bet ir nebuvo nagrinėjamas bei svarstomas DGK, kuri yra privaloma ikiteisminio darbo ginčų nagrinėjimo institucija. Ieškovė neprašo atnaujinti termino šiam klausimui svarstyti, todėl bylą nagrinėjantis teismas neturėtų spręsti šio klausimo. Taip pat pažymėjo, kad joks spaudimas ieškovei nebuvo daromas. Su ieškove buvo elgiamasi etiškai. Priešingai, pati ieškovė vengia dalykiškai bendrauti su atsakovės atstovu direktoriumi E. V. Ieškovė žinojo, kad bus daromas jos darbo sutarties pakeitimas, nes, kaip žinia, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinis skyrius prieš išduodamas sutikimą dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo kreipėsi į pačią darbo tarybą, kurios pirmininkė yra ieškovė, dėl nuomonės pateikimo. Darbo taryba nesutiko su darbo sutarties sąlygų keitimu. Tačiau VDI vis tiek davė sutikimą ir jis nebuvo apskųstas. Tai rodo, kad atsakovė įvykdė visus DK įtvirtintus reikalavimus ir kad nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti ieškovės prašymo. Taip pat nėra aišku, kodėl ir kokiu pagrindu ieškovė prašo jai mokėti darbo užmokestį tokio dydžio, kuri buvo jai nustatytas 2018 m. rugsėjo 1 d., nors tarp ieškovės ir atsakovo darbo sutartis buvo pakeista 2018 m. lapkričio 26 d. Pažymėjo, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jos prašymą dėl darbo užmokesčio mokėjimo tokio dydžio, kuris jai buvo mokamas 2018 m. rugsėjo 1 d. Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų neturtinės žalos kilimą bei jos dydį.
3. Trečiasis asmuo Elektrėnų savivaldybė atsiliepimu prašė dėl ieškovės reikalavimų tenkinimo spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad šioje byloje priimtas teismo sprendimas neturės jokios įtakos jos teisėms ir pareigoms vertinant tiek ieškovės, tiek atsakovės atžvilgiu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies –pripažino Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokyklos laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 20 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. atliktą vienašalį ieškovės darbo sutarties sąlygų pakeitimą (etato dydžio sumažinimą) neteisėtu; priteisė ieškovei iš Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokyklos 1 531,94 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 20 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d.; kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė ieškovei iš Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokyklos 1 058,75 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2018 m. lapkričio 26 d. susitarimu dėl 2005 m. rugsėjo 30 d. darbo sutarties Nr. SD-90 pakeitimo ieškovei nustatyta darbo laiko norma – 1 etatas (4 punktas); šalys susitarė, jog nustatomos papildomos darbo sutarties sąlygos: darbuotojo darbo krūvio sandara ir etato dydis kiekvienais mokslo metais tikslinami ir išdėstomi darbo sutarties priede (5.2 punktas); pasikeitus aplinkybėms ir/ar teisės aktams metų eigoje, apie tai įspėjus darbuotoją raštu prieš penkias darbo dienas (5.3 punktas). Ieškovė laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. gruodžio 18 d. buvo nedarbinga. Ieškovei iki 2019 m. rugsėjo mėnesio skaičiuojant darbo užmokestį buvo skaičiuojamas vienas etatas. Tuo tarpu nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio skaičiuotas jau nebe vienas etatas: nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio iki 2020 m. sausio mėnesio – 0,789 etato, 2020 m. sausio mėnesį – 0,916 etato, nuo 2020 m. vasario mėnesio iki 2020 m. rugpjūčio mėnesio (imtinai) – 0,853 etato. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog ieškovė sutiko dėl darbo sąlygų pakeitimo, o konkrečiai dėl jos, kaip darbuotojos, etato dydžio pakeitimo. Maža to, tuo metu, kai jos etatas buvo sumažintas, t. y. 2019 m. rugsėjo mėnesį, ji buvo nedarbinga. Atsakovo atstovas teismo posėdyje nurodė, jog ieškovei darbo krūvis sumažintas, sumažėjus mokinių skaičiui. Teismas pažymėjo, kad sutinka, jog atsižvelgiant į ieškovės darbo funkciją (ieškovė dirba (duomenys neskelbtini) mokytoja), kuri tampriai susijusi su mokinių skaičiumi, jai ilgą laiką buvus nedarbinga mokinių skaičius galėjo sumažėti, t. y. vaikai galėjo pereiti mokytis tuo metu pas kitus mokytojus, ar kita, tačiau tai jokiu būdu nesudaro pagrindo atsakovui, kaip darbdaviui, vienašališkai be ieškovės sutikimo keisti darbo sutarties sąlygų. Teismas nustatė, kad 2019 m. gruodžio 20 d. atsakovė ieškovei pateikė pranešimą dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo pasiūlė laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 20 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. dirbti pakeistomis sąlygomis, t. y. 0,789 (duomenys neskelbtini) mokytoja. 2019 m. gruodžio 30 d. ieškovė paprašė atsakovės pateikti Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo sutikimą. Atsakovė 2020 m. sausio 29 d. kreipėsi į VDI, prašydama duoti sutikimą pakeisti ieškovės darbo sutarties sąlygų 4 punktą, sumažinant darbo krūvį iki 0,916 etato ir VDI 2020 m. vasario 18 d. suteikė sutikimą pakeisti darbo sąlygas ieškovei. Kaip vienas iš motyvų, kurių pagrindu VDI suteikė sutikimą sumažinti etatą ieškovei, buvo atsakovės nurodytos aplinkybės dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovė, 2019 m. rugsėjo mėnesį keisdama darbo sutarties sąlygas ieškovei, t. y. mažindama etato dydį (nustatydama mažesnį, negu 1), neturėjo nei ieškovės, nei VDI sutikimo, o 2020 m. vasario 18 d. VDI davė sutikimą dėl darbo krūvio mažinimo tik iki 0,916 etato. Teismas pažymėjo, kad faktiškai ieškovei toks etato dydis taikytas tik vieną mėnesį, t. y. 2020 m. sausio mėnesį (ir dar nesant jos pačios asmeninio sutikimo), o laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio iki 2020 m. sausio mėnesio taikytas 0,789 etato, nuo 2020 m. vasario mėnesio iki 2020 m. rugpjūčio mėnesio (imtinai) – 0,853 etato). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog toks ieškovės darbo sutarties sąlygų pakeitimas buvo neteisėtas, ir kad ieškovės ieškinio reikalavimas turi b9ti tenkinamas. Teismas pripažino, kad atsakovės vienašališkas ieškovės darbo sutarties sąlygų pakeitimas laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 20 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. atliktas neteisėtai. Pasisakydamas dėl su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo ir delspinigių priteisimo teismas nurodė, kad nustačius, jog atsakovės, kaip darbdavės, veiksmais sumažintas ieškovės atlyginimo dydis buvo neteisėtas, šis ieškovės reikalavimas taip pat tenkintinas, iš atsakovės priteisiant 1 531,94 Eur dydžio sumą su darbo santykiais susijusių išmokų laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 20 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. Teismas nurodė, kad DK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog atsakovė, kaip ieškovės darbdavė, būtų pavėluotai mokėjusi jai priklausantį darbo užmokestį. Ginčo byloje dėl to, ar atsakovė mokėjo ieškovei darbo užmokestį laiku, ar pavėluotai, nėra. Nagrinėjamu atveju spręsta tik dėl ieškovei sumažinto etato dydžio, dėl ko atitinkamai mažėjo darbo užmokestis, tačiau pripažinus tokį sumažinimą neteisėtu, nelaikytina, jog neišmokėta darbo užmokesčio suma (skirtumas) buvo mokama pavėluotai. Tokiu būdu ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo teismas atmetė. Pasisakydamas dėl 2020 m. vasario 21 d. darbo sutarties ir jos pakeitimo galiojimo nurodė, kad pirmiau nustačius, jog ieškovės darbo sutarties sąlygų pakeitimas, susijęs su darbo krūvio (etato) sumažinimu, laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 20 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. buvo neteisėtas, ieškinio reikalavimas dėl darbo sutarties ir jos pakeitimo pripažinimo negaliojančiais tenkintinas iš dalies, pripažįstant, jog negalioja 2020 m. vasario 21 d. darbo sutarties Nr. 204 ir 2020 m. vasario 21 d. susitarimo dėl 2020 m. vasario 21 d. darbo sutarties Nr. 204 pakeitimo nuostatos, numatančios ieškovės darbo laiko normą (etato dydį): 2020 m. vasario 21 d. darbo sutarties Nr. 204 4 punktas ir 2020 m. vasario 21 d. susitarimo dėl 2020 m. vasario 21 d. darbo sutarties Nr. 204 pakeitimo 2 punktas). Pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas pažymėjo, jog byloje yra nustatyta, jog šalių tarpusavio santykiai yra įtempti, nepastovūs, abiem konflikto pusėms, t. y. tiek ieškovei, tiek atsakovės atstovui (direktoriui) sukeliantys tam tikrus išgyvenimus. Byloje nėra duomenų, jog dėl patirtų išgyvenimų (nepagarbaus elgesio, įžeidinėjimų kitų asmenų akivaizdoje) būtų pablogėjusi ieškovės reputacija, ji būtų praradusi ryšį su kolegomis bendradarbiais, sumažėjęs norinčių pas ją mokytis mokinių skaičius, ar kad ji būtų patyrusi kitų praradimų. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas, yra pakankamas pažeistų teisių gynimo būdas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Atsakovė Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokykla pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą dalyje, kuria nuspręsta iš dalies patenkinti ieškovės ieškinį, o kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Apeliantė paaiškina, kad remdamasi DK 168 straipsnio 3 dalies nuostata, kaip darbdavė, kreipėsi į VDI dėl sutikimo pakeisti ieškovės, kuri yra šią dieną darbo tarybos pirmininkė, darbo sutartį. Byloje esančiame VDI skyriaus sutikime yra aiškiai nurodyta, jog apie jos prašymą dėl darbo sutarties pakeitimo buvo informuota tiek pati ieškovė, tiek darbo taryba. Abi pateikė savo nuomones, tačiau šis sutikimas dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo su ieškove nebuvo apskųstas kaip nurodyta DK 168 straipsnio 3 dalyje, Taigi, įvertinus šią įstatymo nuostatą, darytina išvada, jog tam, kad būtų pakeistos darbo sutarties sąlygos su ieškove, yra pakankama turėti VDI sutikimą. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nebuvo ieškovės sutikimo dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo. Tokia išvada yra nepagrįsta ir neatitinka DK 168 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinimo. Ieškovė turėjo teisę apskųsti VDI sutikimą dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo su ieškove, tačiau ja nepasinaudojo ir jokio skundo nepateikė. Tai sąlygoja faktą, jog sutikimas, išduotas 2020 m. vasario 18 d., yra galiojantis ir teisėtas, o ji turėjo teisę pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas su ieškove. Todėl 2020 m. vasario 21 d. susitarimas yra teisėtas ir nebuvo jokio teisinio pagrindo ji pripažinti neteisėtu. Nėra aišku, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu remiantis, buvo padarytos išvados, jog darbo sutartis su ieškove buvo pakeista 2019 m. gruodžio 20 d. ir, kad nuo šios datos ieškovei buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Ieškovei nuo 2020 m. sausio mėn. darbo užmokestis buvo mokamas už faktiškai dirbtą laiką. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į 2020 m. vasario 18 d. VDI sutikimą, 2020 m. vasario 21 d. buvo pasirašyti darbo sutarties su ieškove pakeitimai. Taigi, darbo sutartis su ieškove buvo pakeista po VDI sutikimo gavimo, o ne 2019 m. gruodžio 20 d., ką klaidingai nurodo ieškovė. Be to, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neįvertino jos nurodytų aplinkybių, jog pati ieškovė pripažįsta, kad darbo sutartis su ja buvo pakeista ne 2019 m. gruodžio 20 d., o 2020 m. vasario 20 d. Šią aplinkybę patvirtinta ieškovės 2020 m. vasario 26 d. el. laišku gautas prašymas laikyti jos parašą negaliojančiu ant 2020 m. vasario 21 d. darbo sutarties. Tokie pirmosios instancijos teismo veiksmai tik patvirtina, jog teismas buvo šališkas ir vertino tik ieškovės ir jos atstovo nurodytus argumentus, kas atitinkamai sąlygoja procesinės teisės normų pažeidimą. DK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, jog darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, - per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. Šį faktą ieškovė kelia teisme, t. y. ieškinyje, kuris teismui buvo pateiktas 2020 m. gegužės mėn. Šis klausimas DGK net nebuvo svarstomas, todėl ieškovės keliamas klausimas dėl darbo sąlygų pabloginimo nuo 2019 m. gruodžio 20 d. yra pateiktas praleidus ne tik DK numatytą 3 mėnesių terminą, bet ir nebuvo nagrinėjamas bei svarstomas DGK, kuri yra privaloma ikiteisminio darbo ginčų nagrinėjimo institucija. Ieškovė neprašė atnaujinti termino šiam klausimui svarstyti, todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neturėjo spręsti klausimo dėl darbo sutarties pakeitimo nuo 2019 m. gruodžio 20 d. Pažymėjo, jog aukščiau nurodyti tiek materialinės, tiek procesinės teisės normų pažeidimai sąlygoja dalies ginčijamo teismo sprendimo neteisėtumą.
7. Ieškovė A. K. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą bei priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodo, kad ji nesutinka su atsakovės argumentais, jog reikalavimas dėl darbo sąlygų pabloginimo nuo 2019 m. gruodžio 20 d. nebuvo nagrinėjamas privaloma ikiteismine darbo ginčų nagrinėjimo tvarka ir pateiktas praleidus 3 mėnesių terminą. Paaiškina, kad antru ir trečiu prašymo reikalavimu darbo ginčų komisijos ji prašė įpareigoti darbdavę būtent nuo 2019 m. gruodžio 20 d. mokėti jai tokį darbo užmokestį, dėl kokio šalys buvo susitarusios dar 2018 metų lapkričio mėnesį. Prašyme DGK ji nurodė, kad jos darbo sutarties sąlygos buvo neteisėtai pakeistos nuo 2019 m. gruodžio 20 d., kai ji grįžo po laikino nedarbingumo laikotarpio. Be to, ieškovo pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tais atvejais, kai teisme pateikiami šiek tiek patikslinti, modifikuoti, lyginant su nagrinėtais darbo ginčų komisijoje, reikalavimai, nekeičiant reikalavimų esmės, pakartotinis jų sprendimas darbo ginčų komisijoje neprivalomas ir atitinkamai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 412 straipsnyje nurodytos pasekmės netaikomos. Kitoks aiškinimas neatitiktų CPK 7 straipsnyje bei DK 214 straipsnyje įtvirtintų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų, apsunkintų procesą, pailgintų bylinėjimosi trukmę ir negarantuotų operatyvaus galimai pažeistų teisių gynimo bei greitesnės teisinės taikos atkūrimo (CPK 2 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr.e3K-3-44-248/2019). Taigi, vien tai, kad ji ieškinyje performulavo DGK reikštus reikalavimus, išlaikydama jų esmę, nereiškia, kad ji nepasinaudojo privaloma ginčų nagrinėjimo ikiteismine tvarka. Taip pat nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad ieškovė praleido 3 mėnesių terminą. Tai nėra ieškinio senaties terminas, kuris darbo teisiniuose santykiuose yra 3 metai (DK 15 straipsnio 2 dalis). Tik DGK, o ne teismui, suteikta teisė spręsti, ar praleistas DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas ir DGK nutarus, kad jis nepraleistas bei išnagrinėjus ginčą, teismui nesuteikiama teisė šiuo aspektu peržiūrėti DGK sprendimo ar daryti priešingas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020). Ieškovė pažymi, kad į darbo ginčų komisiją ji kreipėsi 2020 m. kovo 10 d. prašymu, kuriame, inter alia (be kita ko), kėlė klausimus dėl neatsiskaitymo su ja už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 20 d. Taigi, netgi skaičiuojant nuo 2019 m. gruodžio 20 d. ieškovė nebuvo praleidusi 3 mėnesių termino kreiptis į teismą. Ieškovė pažymi, kad apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik 2020 m. sausio mėnesį, gavusi darbo užmokestį už gruodžio mėnesį, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ji praleido terminą kreiptis į DGK, kaip teigia atsakovė. Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad darbo sutartis su ieškove yra pakeista nuo 2019 m. gruodžio 20 d. Šioje byloje ginčas yra kilęs ne dėl darbo sutarties, kaip dokumento, pakeitimo, o dėl jos darbo sutarties sąlygų faktinio pakeitimo. Atsakovė nuo 2019 m. gruodžio 20 d. pradėjo taikyti kitokias darbo sutarties sąlygas, nei šalys buvo sutarusios 2018 m. lapkričio 26 d. susitarimu. Vien tai, kad atsakovė šių kitokių taikomų darbo sutarties sąlygų neįformino darbo sutarties pakeitimu, nesuteikia tokiam atsakovės veiksmui teisėtumo. Šiai bylai esminė aplinkybė buvo ne tai, kada atsakovė įformino savavališkai pakeistas darbo sutarties sąlygas darbo sutarties pakeitimu, o tai, nuo kada atsakovė pakeitė ir faktiškai pradėjo ieškovei taikyti kitokias, nei 2018 m. lapkričio 26 d. susitarimu numatytos, darbo sutarties sąlygas. Nesant visiškai jokių teisės aktuose numatytų pagrindų, faktiškai atsakovė ieškovei nuo 2019 m. gruodžio 20 d. nebesuteikė 1 etato darbo krūvio, ir atitinkamai nebemokėjo tokiam darbo krūviui priklausančio darbo užmokesčio. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nepriklausomai nuo motyvų, kuriasi remiantis atsakovė mažino ieškovės darbo krūvį, tai neatleidžia jos nuo pareigos darbo krūvį keisti teisės aktuose nustatyta tvarka. Atsakovė teigia ir tai, kad ji turėjo 2020 m. vasario 18 d. VDI sutikimą keisti ieškovės darbo sutarties sąlygas. Tačiau ir šis argumentas nepagrįstas. DK 168 straipsnio 3 dalis numato, jog darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia ir jų būtinosios darbo sutarties sąlygos negali būti pablogintos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, be VDI sutikimo. Atsakovė VDI sutikimą keisti darbo sąlygas gavo tik 2020 m. vasario 18 d. raštu Nr.SD-1-2443, tačiau iš atsakovės pateiktos 2020 m. rugsėjo 28 d. pažymos matyti, kad jas pakeitė nuo mėnesio pradžios, o ne nuo šio sutikimo gavimo momento. VDI 2020 m. vasario 18 d. raštu davė sutikimą sumažinti ieškovės etato dydį iki 0,916, tačiau atsakovė etato dydį sumažino iki 0,853. Pasak atsakovės, ieškovė neskundė 2020 m. vasario 18 d. VDI sutikimo. Tačiau DK 168 straipsnio 4 dalis nurodo vienintelį subjektą ir vienintelį atvejį, kada VDI sprendimą galima skųsti atskirai – nurodoma, kad VDI sprendimą atsisakyti duoti sutikimą nutraukti darbo sutartį darbdavys gali ginčyti ABTĮ nustatyta tvarka per 30 dienų. Taigi, administracinių bylų teisena VDI sprendimo pagal DK 168 straipsnio 3 dalį ginčijimas galimas tik tuo atveju, jeigu VDI atsisakė duoti sutikimą ir tai turi teisę daryti tik darbdavys. Darbuotojui teisės aktai nenumato galimybės atskirai skųsti VDI sutikimo. Todėl šie atsakovės argumentai taip pat nepagrįsti. Nepriklausomai nuo VDI sutikimo galiojimo ir įpareigojančio pobūdžio, atsakovė VDI duotu sutikimu nesivadovavo, pakeitė darbo sąlygas ne tokia apimti, kokia sutikimą davė VDI, todėl VDI sutikimo galiojimo klausimas iš esmės nėra reikšmingas šiai bylai.
8. Trečiasis asmuo Elektrėnų savivaldybė atsiliepimu prašė dėl atsakovės apeliacinio skundo tenkinimo spręsti teismo nuožiūra.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
11. Pagal CPK 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
13. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys dėl neteisėto darbo sutarties sąlygų keitimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Teismas, nepasisako dėl apeliaciniu skundu neapskųstos teismo sprendimo dalies, kuria yra atmesti ieškinio reikalavimai.
14. Bylos duomenimis, be kita ko, nustatyta, kad:
14.1. ieškovė 2018 m. spalio 1 d. išrinkta atsakovės Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokyklos darbo tarybos pirmininke (ieškovės ieškinyje išdėstyti paaiškinimai);
14.2. 2018 m. lapkričio 26 d. tarp ieškovės ir atsakovės sudarytas susitarimas dėl 2005 m. rugsėjo 30 d. darbo sutarties Nr. SD-90 pakeitimo, kuriuo šalys, be kita ko, susitarė, kad nustatoma darbo laiko norma: 1 et. (29 kontaktinių valandų per savaitę, iš viso 1512 metinių valandų) (4 punktas) (ieškinio priedas Nr. 2);
14.3. Ieškovė laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. gruodžio 19 d. dėl ligos buvo nedarbinga (ieškinio priedas Nr. 20);
14.4. Atsakovė 2019 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. D2-123 pranešė ieškovei, kad siūlo jai dirbti šiomis pakeistomis darbo sutarties sąlygomis nuo 2019 m. gruodžio 20 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.: 0,789 etatu (duomenys neskelbtini) mokytoja; darbo laiko norma: 23 kontaktinės valandos per savaitę, 782 kontaktinės valandos per mokslo metus. Bendras valandų skaičius per metus, apimantis kontaktines, nekontaktines, susijusias su kontaktinėmis valandomis 1094,8 val. ir nekontaktinės valandos, skirtos mokyklos bendruomenei (98,2 val., kurios skiriamos remiantis individualiu susitarimu), iš viso 1193 metinės valandos; pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientas 7,44 (ieškinio priedas Nr. 3);
14.5. Ieškovė 2019 m. gruodžio 30 d. el. laišku informavo atsakovę, kad prašo pateikti jai DK 168 straipsnio 3 dalyje numatytą VDI sutikimą. Pažymėjo, kad tik tada galės apsispręsti ar sutiks dirbti pakeistomis sąlygomis (ieškinio priedas Nr. 4);
14.6. Atsakovė 2020 m. sausio 29 d. raštu Nr. D2-6 kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinį skyrių, prašydama išduoti sutikimą pakeisti ieškovės darbo sutarties 4 punktą, sumažinant darbo krūvį iki 0,916 etato (1385,6 metinių valandų). Šiame rašte nurodė, kad sumažėjo mokinių skaičius Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokykloje, todėl mokykla neturi galimybės užtikrinti ieškovei darbo krūvio, kuris yra numatytas jos darbo sutartyje. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į sumažėjusį mokinių skaičių, kuris nepriklauso nuo Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokyklos, atitinkamai mažėja darbo valandų skaičius, kas ir sąlygoja darbo sutarties pakeitimą. Akcentavo, kad neturi galimybės ieškovei pasiūlyti papildomo ar kito darbo. Nurodė, kad šią dieną galiojančioje darbo sutartyje ieškovės darbo krūvis sudaro 1 etatą, t. y. 29 kontaktines valandas per savaitę. Atsižvelgiant į dabartinį mokinių skaičių, ieškovei Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokykla gali užtikrinti tik mažesnį darbo krūvį – 0,916 etatą, t. y. 26 kontaktines valandas per savaitę (ieškinio priedas Nr. 5);
14.7. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius 2020 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. SD-1-2443 suteikė sutikimą pakeisti ieškovei darbo sąlygas (ieškinio priedas Nr. 6);
14.8. 2020 m. vasario 21 d. tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta darbo sutartis Nr. 204, kuria šalys, be kita ko, susitarė, kad: darbo užmokestis mokamas pagal nustatytą koeficientą: 7,47 ir tarifikuotų valandų skaičių (1.3 punktas); nustatoma darbo laiko norma: 0,853 et. (4 punktas) (ieškinio priedas Nr. 7);
14.9. 2020 m. vasario 21 d. tarp ieškovės ir atsakovo sudarytas susitarimas dėl 2020 m. vasario 21 d. darbo sutarties Nr. 204 pakeitimo, kuriuo šalys, be kita ko, susitarė, kad: pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientas: 7,47 (1 punktas); nustatoma darbo laiko norma: 0,853 et. (24 kontaktinės valandos per savaitę, 816 kontaktinių valandų per metus, iš viso 1290,4 metinių valandų) (2 punktas) (ieškinio priedas Nr. 7);
14.10. Ieškovė 2020 m. vasario 26 d. prašyme atsakovei nurodė, kad patyrė psichologinį spaudimą iš atsakovės direktoriaus, todėl prašo laikyti jos parašą ant darbo sutarties pakeitimo negaliojančiu (ieškinio priedas Nr. 8).
15. Pagal DK 45 straipsnio 1 dalį, pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu. Pagal DK 168 straipsnio 3 dalį, darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia ir jų būtinosios darbo sutarties sąlygos negali būti pablogintos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo.
16. Pirmosios instancijos teismas ginčijame sprendime pripažino, kad ieškovės darbo sutarties sąlygos, susijusios su ieškovei priskirto etato sumažinimu, buvo pakeistos nuo 2019 m. gruodžio 20 d. Teismas konstatavo, kad šis darbo sąlygų pakeitimas buvo atliktas darbdavio iniciatyva nesant darbuotojos sutikimo, t.y. nesilaikant DK 45 str. 1 d. nuostatų, numatančių, kad būtinosios darbo sutarties sąlygos (šiuo atveju susijusios su darbo užmokesčio ir darbo laiko režimu) gali būti keičiamos tik esant darbuotojo sutikimui. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog ieškovės darbo sąlygas darbdavė pakeitė vienašališkai, nesilaikydama nustatytos tvarkos, ir kad šie pažeidimai sudaro pagrindą pripažinti darbo sutarties sąlygų pakeitimą neteisėtu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad darbdavio iniciatyva dėl ieškovės darbo sąlygų pakeitimo, nustatant ne visą etatą, apskritai negalėjo būti įgyvendinta vienašališkai. Mažesnės darbo laiko normos taikymas, negu darbuotojui pagal jo darbo veiklą taikoma darbo laiko norma, yra įmanomas tik sudarius susitarimą dėl ne viso darbo laiko (DK 40 str. 1 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovės darbo sąlygos realiai buvo pakeistos nuo 2019 m. gruodžio 20 d., nors darbdavė nebuvo susitarusi su darbuotoja dėl ne viso darbo laiko.
17. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad nuo 2020 m. vasario 21 d., ieškovės darbo sutarties sąlygų pakeitimas buvo įformintas susitarimu, tačiau tokį darbo sąlygų pakeitimą teismas vertino kaip neteisėtą, pažeidžiantį DK 168 str. 3 d. numatytas ir šiuo atveju ieškovei, kaip darbo tarybos pirmininkei, taikomas garantijas. Teismas pažymėjo, kad darbdavė nors ir vykdė DK 168 str. 3 d. imperatyvius reikalavimus, t.y. kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją dėl sutikimo pakeisti ieškovės darbo sąlygas, ir tokį sutikimą gavo, tačiau ieškovės darbo sąlygas faktiškai pablogino labiau, nei pati buvo nurodžiusi Valstybinei darbo inspekcijai pateiktame prašyme. Teismas teisingai nustatė, jog VDI 2020 m. vasario 18 d. sutikimas buvo išduotas pagal atsakovės prašymą, kuriame ji nurodė, jog ketina sumažinti ieškovės darbo krūvį iki 0,916 etato. Tačiau kaip matyti iš atsakovės pateiktų pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, faktiškai ieškovei tokia sumažinta darbo laiko norma taikyta tik vieną mėnesį, t.y. 2020 m. sausio mėnesį, o laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio iki 2020 m. sausio mėnesio taikytas 0,789 etatas, nuo 2020 m. vasario mėnesio iki 2020 m. rugpjūčio mėnesio (imtinai) – 0,853 etatas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog atsakovė keisdama ieškovės darbo sąlygas nebuvo įvykdžiusi imperatyvių DK 45 straipsnio 1 dalį ir 168 straipsnio 3 dalies nuostatų, dėl ko ieškovės darbo sutarties sąlygų pakeitimas laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 20 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. taip pat laikytinas atliktu neteisėtai.
18. Apeliantė teigia, kad ieškovė nesilaikė šiam darbo ginčui spręsti taikomų procedūrų ir terminų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokių pažeidimų nenustatė.
19. Atsakovė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovės keliamas klausimas dėl darbo sąlygų pabloginimo nuo 2019 m. gruodžio 20 d. yra pateiktas praleidus DK 220 straipsnio 1 dalyje numatytą 3 mėnesių terminą ir be to, nebuvo nagrinėjamas bei svarstomas DGK, kuri yra privaloma ikiteisminio darbo ginčų nagrinėjimo institucija. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad šios atsakovės nurodytos aplinkybės nesudaro procesinių kliūčių iš esmės išnagrinėti darbo ginčą teisme. Iš byloje pateikto DGK 2020 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad ieškovė, be kita ko, prašė įpareigoti atsakovę nuo 2019 m. gruodžio 20 d. mokėti tokį darbo užmokestį, koks buvo mokamas nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. bei, be kita ko, nurodė, kad atsakovė faktiškai nuo 2019 m. gruodžio 20 d. pakeitė jos darbo sutarties sąlygas ir sumažino atlyginimą. Tai, kad darbo ginčų komisija nesvarstė ir nepasisakė dėl šių ieškovės nurodytų aplinkybių, nereiškia, kad ji nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka. Be to, ieškovė pagrįstai teigia, jog tais atvejais, kai teisme pateikiami šiek tiek patikslinti, modifikuoti, lyginant su nagrinėtais darbo ginčų komisijoje, reikalavimai, nekeičiant reikalavimų esmės, pakartotinis jų sprendimas darbo ginčų komisijoje nėra neprivalomas ir teismas negali palikti tokių reikalavimų nenagrinėtais dėl to, jog nebuvo laikytasi išankstinės neteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-44-248/2019 ir kt.).
20. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ieškovė neišreiškė sutikimo dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo. Apeliantės vertinimu, ieškovė privalėjo skųsti VDI sutikimą dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo, o to nepadariusi faktiškai pritarė darbo sąlygų pakeitimui. Apeliantė teigia, kad VDI sutikimas, išduotas 2020 m. vasario 18 d., yra galiojantis ir teisėtas, ir todėl ji turėjo teisę pakeisti ieškovės būtinąsias darbo sutarties sąlygas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teisę inicijuoti darbo sutarties sąlygų pakeitimą suteikia ne VDI išduotas sutikimas, o svarbios priežastys, t.y. faktinės aplinkybės, kuriomis darbdavys pagrindžia būtinumą keisti darbo organizavimo tvarką ir konkretaus darbuotojo darbo sąlygas. Paminėtina, kad VDI pagal DK 168 str. 3 d. nuostatas išduodama sutikimą, tokias aplinkybes tikrino ne spręsdama darbo ginčą dėl teisės, o tik siekdama įvertinti, ar darbuotoja tikėtinai nėra darbdavio diskriminuojama dėl savo, kaip darbuotojų atstovo, atliekamų pareigų. Todėl ieškovė neprivalėjo ginčyti VDI išduoto sutikimo, o savo nesutikimą su darbo sąlygų pakeitimu ji išreiškė tiek 2020 m. vasario 26 d. pateikdama prašymą darbdavei laikyti jos parašą negaliojančiu, tiek inicijuodama darbo ginčą dėl darbo sutarties pakeitimo.
21. Be kitų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas pritaria ir pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog ieškovė turi teisę ginčyti darbdavio inicijuoto darbo sutarties pakeitimo teisėtumą, nepriklausomai nuo to, kaip šis pakeitimas yra įformintas, t.y., ar rašytiniu darbuotojos sutikimu, ar darbo sutarties pakeitimu, ar faktiniu darbdavio veiksmu ar patvarkymu. Tokią teisę darbuotojui suteikia DK 45 str. 3 d. nuostatos, kuriose numatyta, jog dėl neteisėto darbo sutarties pakeitimo darbuotojas turi teisę kreiptis į darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantį organą, prašydamas įpareigoti darbdavį vykdyti darbo sutartį ir atlyginti atsiradusią žalą.
22. Atsakovė apeliaciniame skunde neginčijo, kad ieškovei priteista su darbo santykiais susijusių išmokų suma yra paskaičiuota neteisingai, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šios ginčijamo sprendimo dalies nepasisako.
23. Ieškovė prašo priteisti jai iš atsakovės 650 Eur išlaidas už advokato pagalbą. Nustačius, kad atsakovės apeliacinis skundas yra nepagrįstas, atsižvelgus į tai, kad yra pateikti įrodymai, patvirtinantys išlaidų dydį, bei į tai, kad išlaidos už advokato pagalbą neviršija priteistino maksimalaus užmokesčio už advokato padėjėjo pagalbą dydžio, nustatyto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, ieškovei iš atsakovės priteistinos 650 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsnio 6 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovės Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokyklos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokyklos, juridinio asmens kodas 190680981, 650 Eur (šešių šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Giedrė Čėsnienė
Andrius Verikas
Renata Volodko