Civilinė byla Nr. 3K-3-413/2014                                                                   

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-01838-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.1; 30.9.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Gedimino Sagačio ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų K. G. ir L. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. G. ir L. G. ieškinį atsakovams J. T. , I. Ž. , valstybinei įmonei Registrų centrui, Vilniaus miesto savivaldybei dėl daikto pripažinimo esmine dalimi, bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo, teisinės registracijos pripažinimo neteisėta; tretieji asmenys – A. M. , S. M. , Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisę, negyvenamųjų patalpų pripažinimą daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų priklausiniais, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negyvenamąją patalpą – neįrengtą pastogę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esmine gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalimi, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią butų ir kitų patalpų savininkams; panaikinti VĮ Registrų centro atliktą šios negyvenamosios patalpos teisinę registraciją Nekilnojamojo turto kadastre ir atsakovių J. T. , Vilniaus miesto savivaldybės bei I. Ž. nuosavybės teisių į ją registraciją Nekilnojamojo turto registre. Ieškovai nurodė, kad jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis daiktas – negyvenamoji patalpa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini). Ieškovai ketino šią patalpą rekonstruoti, tačiau jų pateiktas rekonstrukcijos projektas atmestas, nes kartu su ieškovams priklausančia patalpa turi būti rekonstruojama virš jos esanti patalpa – neįrengta pastogė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios dalys priklauso atsakovams. Ieškovų teigimu, neįrengta pastogė nėra savarankiška patalpa, nes jos konstrukcija susijusi su kitomis daugiabučio gyvenamojo namo patalpomis. Nepaisant to, pastogė buvo neteisėtai suformuota bei įregistruota kaip atskiras objektas, jai suteiktas unikalus numeris, tam tikros pastogės dalys atidalytos atsakovams ir jie į šias įregistravo nuosavybės teises. Kadangi, ieškovų nuomone, ginčo pastogė dėl savo savybių negali būti atskiras civilinių teisinių santykių objektas, tai ji pripažintina kitų namo patalpų priklausiniu, o jos registracija panaikintina.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

              Teismas nustatė, kad ginčo negyvenamoji patalpa – neįrengta pastogė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios plotas – 19,27 kv. m, aukštis – 1,60 m, į ją galima patekti per bendrojo naudojimo laiptinę; nei pastogės konstrukcijos, nei funkcijos nesusijusios su kitomis patalpomis, todėl ji gali būti savarankiškas teisinių santykių objektas (CK 4.12 straipsnis). Dėl nurodytų aplinkybių teismas atmetė ieškovų reikalavimą pripažinti, kad neįrengta pastogė – esminė gyvenamojo namo dalis. Pasisakydamas dėl ieškovų reikalavimo panaikinti teisinę ginčo pastogės registraciją, teismas nurodė, kad, remiantis CK 4.82 straipsnio 1 dalimi, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (2009 m. gruodžio 2 d. įstatymo redakcija) 2 straipsnio 5 dalies 3 punktu, ginčo pastogė – bendrojo naudojimo patalpa, kuri priklauso gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise ir kad ginčo dėl to byloje nėra; VĮ Registrų centro duomenimis, atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei priklauso 128/1000, atsakovei I. Ž. – 265/1000, atsakovei J. T. – 155/1000 ginčo pastogės dalys. Kiti pastogės bendraturčiai bendrosios dalinės nuosavybės teisių į jiems priklausančias dalis neįregistravo. Teismas atmetė ieškovų argumentus, kad, prieš kreipdamiesi dėl pastogės registracijos, atsakovai turėjo gauti visų butų savininkų sutikimą, nes tokio reikalavimo įstatyme nenustatyta.

              Teismas taip pat nenustatė pažeidimų formuojant ginčo pastogės kadastrinių matavimų bylą; nurodė, kad žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintose Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėse (toliau – Taisyklės) nustatyta, jog pastogės (palėpės) kadastriniai matavimai neatliekami, išskyrus tuos atvejus, kai butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios nuosavybės teise priklausanti bendrojo naudojimo patalpa – pastogė (palėpė) suformuojama kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas; formuojant palėpę kaip atskirą objektą jos aukštis turi būti ne mažesnis kaip 1,6 m (Taisyklių 144.1, 144.2.3 punktai); aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (toliau – Statybos techninis reglamentas) 5.27 punkte įtvirtinta, kad pastogė (palėpė) – erdvė tarp pastato viršutinio aukšto perdangos, sienų ir stogo, o 5.28 punkte – jog pastogės patalpos (mansarda, mezoninas) – pastogėje įrengtas aukštas arba jo dalis, kurio (kurios) dalis sienų arba lubų gali būti nuožulnios. Pastogės patalpos aukštis žemiausioje dalyje turi būti ne mažesnis kaip 1,6 m, o 3,5 kv. m ar didesniame patalpos plote – ne mažesnis kaip 2,3 m. Teismas pažymėjo, kad Statybos techniniame reglamente 5.28 punkte nurodyti patalpos aukščių reikalavimai taikomi pastogėje įrengtiems aukštams arba jo dalims, nagrinėjamu atveju ginčo objektas – neįrengta pastogė, kurios kadastriniai matavimai atlikti remiantis Taisyklių reikalavimais. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad pastogės aukštis mažesnis kaip 1,6 m.

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2013 m. spalio 30 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą nepakeistą.

              Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad neįrengta pastogė nepagrįstai nepripažinta esmine namo dalimi, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog ginčo pastogė – bendrojo naudojimo patalpa, priklausanti gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir kad ji –

savarankiškas nekilnojamasis daiktas, kuris gali būti įregistruotas. Pastogė nėra pastate esančių butų ir kitų patalpų priklausinys ir jos konstrukcija nesusijusi su ieškovams priklausančiomis patalpomis; į šią pastogę yra atskiras įėjimas; ją galima naudoti nepriklausomai nuo kitų įregistruotų namo nekilnojamųjų daiktų. Ieškovai, teigdami, kad pastogė nepripažintina atskiru nekilnojamuoju daiktu ir kad joje negali būti įrengiamos konkrečiai paskirčiai naudojamos patalpos, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ginčo pastogė gali būti savarankiškas teisinių santykių objektas ir kad ieškovų reikalavimai pripažinti ją esmine gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalimi nepagrįsti.

              Teisėjų kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovai negalėjo įregistruoti bendrosios dalinės nuosavybės teisių į pastogę, negavę visų bendraturčių sutikimo; pažymėjo, kad, remiantis CK 4.82 straipsnio nuostatomis, atsakovai turėjo teisę įregistruoti bendrosios nuosavybės teises į pastogę proporcingai jiems tenkančiai nuosavybės teisės daliai ir jiems nereikėjo gauti kitų bendraturčių sutikimo, nes tokio reikalavimo įstatyme nenustatyta. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo darbuotojams 2007 m. vasario 22 d. nustačius ginčo negyvenamosios patalpos kadastro duomenis bei 2007 m. kovo 26 d. – konkrečią kiekvienam bendraturčiui tenkančią neįrengtos palėpės dalį, trys bendraturčiai (atsakovai) pagrįstai įregistravo savo nuosavybės teises į jiems priklausančias pastogės dalis. Kitos ginčo pastogės dalys, atsižvelgiant į turimų patalpų naudingąjį plotą, gali būti įregistruotos kitų bendraturčių, be kita ko, ieškovų vardu. Teisėjų kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai neįrodė, jog, atliekant pastogės kadastrinius matavimus, buvo padaryta pažeidimų. Dėl išvardytų priežasčių teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą panaikinti atsakovų nuosavybės teisės į ginčo pastogę registraciją.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 30 d. nutartį ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą bei perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Kasatorių nuomone, bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė aktualias teisės normas (CK 1.98, 4.82 straipsnius, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punktą, Statybos techninį reglamentą, kt.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatas, patvirtinančias, kad ginčo pastogė negali būti pripažįstama savarankišku nekilnojamojo turto objektu:

1. Bylą nagrinėję teismai neteisingai įvertino ginčo objekto kadastrinius duomenis. Byloje nustatyta, kad ginčo negyvenamoji patalpa – neįrengta pastogė, kurios plotas – 19,27 kv. m, aukštis – 1,60 m. Kasatorių teigimu, iš byloje esančio ginčo patalpos plano ir antstolio I. G. 2012 m. kovo 27 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad ginčo patalpos aukštis nevienodas, t. y. žemiausioje vietoje – 0 m, aukščiausioje – 3,19 m. Statybos techninio reglamento 5.27 punkte įtvirtinta, kad pastogė (palėpė) – erdvė tarp pastato viršutinio aukšto perdangos, sienų ir stogo, o 5.28 punkte – jog pastogės patalpos (mansarda, mezoninas) – pastogėje įrengtas aukštas arba jo dalis, kurio (kurios) dalis sienų arba lubų gali būti nuožulnios. Pastogės patalpos aukštis žemiausioje dalyje turi būti ne mažesnis kaip 1,6 m, o 3,5 kv. m ar didesniame patalpos plote – ne mažesnis kaip 2,3 m. Anot kasatorių, šios nuostatos sudaro pagrindą spręsti, kad ginčo pastogėje negali būti įrengiamos jokios Statybos techninio reglamento reikalavimus atitinkančios patalpos, todėl ji negali būti naudojama kaip atskiras nekilnojamasis daiktas.

2. CK 4.82 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad namo, buto ar kitos patalpos savininkas neturi teisės perduoti bendrosios dalinės nuosavybės, nustatytos šio straipsnio 1 dalyje, savo dalies, taip pat atlikti kitų veiksmų, dėl kurių ta dalis perduodama atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą, išskyrus atvejus, kai perduodama bendrąja daline nuosavybe esančio daikto, kuris gali būti ar, jį pertvarkius, galės būti naudojamas kaip atskiras daiktas ir toks jo naudojimas netrukdys naudoti butų ar kitų patalpų pagal paskirtį, dalis. Kasatorių teigimu, ginčo pastogė negali būti naudojama kaip atskiras daiktas ne tik dėl neatitikties Statybos techninio reglamento reikalavimams, bet ir dėl to, kad jos naudojimas trukdys naudotis kasatoriams priklausančiomis patalpomis. Statybos techninio reglamento 5.27 punkto nuostata, kad pastogė – erdvė tarp pastato viršutinio aukšto perdangos, reiškia, jog pastogėje įrengiamos patalpos turi turėti atramines konstrukcijas (perdangą). Pastato, kuriame yra ginčo pastogė, mansardoje jau įrengtas kasatoriams priklausantis butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), suformuotas nuo pastato pirmojo aukšto perdangos iki stogo kraigo, o pastate nėra atraminių konstrukcijų, ant kurių būtų galima įrengti antrąją perdangą, skiriančią kasatoriams priklausančias patalpas nuo ginčo patalpos. Taigi, nekeičiant gyvenamajame name esančių butų ir kitų patalpų Nekilnojamojo turto kadastro duomenų (patalpų ploto ir ribų), ginčo patalpos neįmanoma pertvarkyti į naudojamas patalpas. Kasatorių teigimu, ginčo patalpų naudojimas (vaikščiojimas jose, baldų ar kitų daiktų laikymas) kelia grėsmę po jomis esančių patalpų naudotojams. Be to, atsakovai I. Ž. ir Vilniaus miesto savivaldybė pardavė jiems pastate nuosavybės teise priklausiusius butus kasatoriams ir šiuo metu pastate nuosavybės teise valdo tik atitinkamas ginčo objekto dalis. Taigi, kasatorių nuomone, susidarė situacija, kai kitų ginčo patalpos bendraturčių, turinčių butus ir kitas patalpas pastate, galimybės naudotis ginčo patalpa pasunkintos, nes, nepaisant teismų išvados, jog ginčo objektas – bendrojo naudojimo patalpa, tai yra atskiras nekilnojamasis daiktas, kuris valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių, kurių dalis neturi nuosavybės teise butų ar kitų patalpų name ir nėra suinteresuoti pastato bei kitų jame esančių bendrosios nuosavybės teisės objektų tvarkymu, sutarimu.

3. Bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad ginčo pastogė – bendrojo naudojimo patalpa, priklausanti gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau gali būti įregistruojama kaip savarankiškas nekilnojamasis objektas, prieštaringa, neatitinka formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punkte nustatyta, kad bendrojo naudojimo objektais daugiabučiame name, be kita ko, yra bendrojo naudojimo patalpos – daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Butų ir kitų patalpų savininkų teisė į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiama proporcingumo principu (CK 4.82 straipsnio 5 dalis). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad namo, kaip pastato, palėpė – viso pastato dalis ir tarnauja visam pastatui kaip jo dalis, bet vien tai nesudaro pagrindo visas palėpės patalpas vertinti kaip bendrojo naudojimo. Palėpėje, kaip namo dalyje, gali būti izoliuotos patalpos, turinčios savarankišką paskirtį. Jeigu konkrečios patalpos, esančios palėpėje, pastatytos kaip savarankiškos, pavyzdžiui, gyvenamosios, prekybos, amatų, verslo, įstaigos veiklai, tarnybinių patalpų įrengimui, bei atitinkančios tokių patalpų įrengimo reikalavimus, tai jos sukurtos veikti savarankiškai ir gali būti vertinamos kaip individualaus, bet ne bendrojo naudojimo pagal tą paskirtį patalpos. Patalpų priskyrimą prie bendrojo naudojimo, t. y. kaip pagrindinio daikto priklausinio, ar individualaus naudojimo patalpų ir atitinkamai – savarankiško nuosavybės teisės objekto – lemia patalpų techninės savybės, jų paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu, o ne jų konkretus faktinis naudojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 91-oji GNBSB v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-566/2007; 2008 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Citygate“ v. UAB „Vilga“, bylos Nr. 3K-3-315/2008; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DNSB Architektų g. 65, Vilniuje v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1/2011). Minėta, kad ginčo patalpos negali būti pertvarkomos į konkrečios paskirties patalpas, todėl negali būti savarankiškas civilinės apyvartos objektas. Jos gali būti naudojamos tik kaip bendrojo naudojimo patalpos, t. y. butų ir kitų pastate esančių patalpų savininkų bendriems poreikiams tenkinti. Nepaisant patalpų suformavimo atskiru nekilnojamuoju daiktu, jų faktinis naudojimas ir pastate esančių butų bei kitų patalpų funkcinis ryšys nepasikeitė, jos išliko bendrojo naudojimo patalpomis. VĮ Registrų centro duomenimis, šiuo metu ginčo patalpos nuosavybės teise priklauso atskiriems patalpų savininkams ir tretiesiems asmenims (atsakovams I. Ž. ir Vilniaus miesto savivaldybei), kurie neturi nuosavybės teise kitų patalpų ginčo name. Vadovaujantis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punkto norma, tai reiškia, kad ginčo patalpa nebėra bendrojo naudojimo patalpa. Bylą nagrinėję teismai priimtuose procesiniuose sprendimuose nepagrįstai konstatuoja, kad nurodyta patalpa, net ir įregistravus ją atskiru nekilnojamojo turto objektu, išliko bendrojo naudojimo patalpa, t. y. kad jos teisinis statusas po registracijos nepakito.

4. Kasatorių įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad, įregistruojant palėpę Nekilnojamojo turto registre, nereikėjo gauti namo patalpų bendraturčių sutikimo. Namo bendrojo naudojimo patalpos nėra savarankiškas Nekilnojamojo turto kadastro objektas, todėl ginčo patalpos įregistravimas Nekilnojamojo turto kadastre reiškia ne nuosavybės teisių į atsakovams priklausančios bendrosios patalpos dalies įregistravimą (kaip nurodo bylą nagrinėję teismai), bet ginčo patalpos atidalijimą iš gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpų. Toks atidalijimas reiškia naujo nekilnojamojo daikto suformavimą Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytu būdu, t. y. padalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį daiktą į atskirus nekilnojamuosius daiktus, o tokiu atveju būtinas visų padalijamo daikto bendraturčių sprendimas (sutikimas). Šiuo atveju nekilnojamojo turto registratorius suformavo naują nekilnojamąjį daiktą, atidalydamas jį iš gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpų, neturėdamas kasatorių ir trečiųjų asmenų sutikimo, todėl ginčo patalpos registracija atlikta neteisėtai.

Prisidėjimu prie kasacinio skundo tretieji asmenys A. M. ir S. M. prašo kasacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės J. T. ir I. Ž. prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsakovės nesutinka su kasatorių pozicija, kad ginčo pastogė negali būti pripažįstama atskiru nekilnojamuoju daiktu. Iš byloje pateikto antstolio I. G. 2012 m. kovo 27 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad į pastogę galima patekti pro atskirą įėjimą, ji turi savo erdvę, šioje patalpoje galima laikyti daiktus ir pan. Tai, atsakovių nuomone, reiškia, kad neįrengta pastogė – savarankiškas daiktas ir ja galima naudotis atskirai nuo kitų gyvenamajame name įregistruotų nekilnojamųjų daiktų. Šią aplinkybę pagrįstai nustatė bylą nagrinėję teismai. Kadangi palėpė gali būti formuojama kaip savarankiškas nekilnojamasis daiktas, tai atsakovės, kaip bendraturtės, turėjo teisę reikalauti ją atidalyti iš kitų bendrojo naudojimo patalpų (CK 4.80 straipsnis). Atsakovių teigimu, kasatoriai nepagrįstai remiasi Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punktu, nes šis punktas įsigaliojo tik 2012 m. liepos 1 d., t. y. po pastogės atidalijimo ir įregistravimo. Be to, pagal nurodyto punkto nuostatas pastato bendrojo naudojimo patalpos – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jeigu tai nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams, o pagal įstatymo 15 straipsnio 4 dalį pastato bendrojo naudojimo patalpos – bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai. Taigi, atsakovių nuomone, net ir taikant nurodytas įstatymo nuostatas, turi būti pripažįstama, kad bendrojo naudojimo patalpos – bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai, kurie gali būti atidalijami. Atsakovės pažymi, kad kasatoriai 2013 m. gegužės 13 d. priešieškiniu civilinėje byloje Nr. 2-4050-854/2013, nagrinėjamoje Vilniaus miesto apylinkės teisme, inicijavo kitos to paties namo pastogės, unikalus  Nr. (duomenys neskelbtini), atidalijimą. Abi šios pastogės išmatuotos VĮ Registrų centro darbuotojų tuo pačiu metu ir nustatyta kiekvienos jų dalis namo gyventojams proporcingai jų turimų butų plotui. Kasatorių elgesys – 2012 m. rugpjūčio 2 d. neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registracija Nekilnojamojo turto registre – įrodo, kad jie patys sutinka, jog palėpės – bendrojo naudojimo patalpos, priklausančios visiems namo gyventojams. Aplinkybė, kad atsakovėms priklausančios patalpos yra virš kasatorių ketinamos rekonstruoti patalpos, nėra pagrindas apriboti atsakovių nuosavybės teisės. Atsakovių nuomone, neįrengtos pastogės registracijai nebuvo būtinas bendraturčių sutikimas, nes VĮ Registrų centras neįregistravo visos gyvenamojo namo pastogės atsakovių nuosavybėn, o tik tą jos dalį, kuri buvo proporcinga tuo metu jų nuosavybėje buvusio (ir šiuo metu atsakovės J. T. nuosavybės teise esančio) buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotui. Net jei ir būtų pripažinta, kad, atliekant pastogės teisinę registraciją, buvo privaloma laikytis CK 4.85 nustatytos tvarkos dėl sprendimo priėmimo patalpų savininkų balsų dauguma, anot atsakovių, negali būti paneigta bendraturčio teisė reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais. Pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta, kad ginčo negyvenamoji patalpa – neįrengta pastogė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 19,27 kv. m, nei konstrukcijomis, nei funkciniais ryšiais nesusijusi su kitomis patalpomis, todėl gali būti savarankiškas teisinių santykių objektas (CK 4.12 straipsnis). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ši neįrengta pastogė buvo pastato – daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos metu, ji nerekonstruota ar kitaip nepertvarkyta. Taigi VĮ Registrų centro Vilniaus filialo darbuotojams          2007 m. vasario 22 d. nustačius ginčo negyvenamosios patalpos kadastro duomenis bei 2007 m. kovo 26 d. – kiekvienam bendraturčiui tenkančią neįrengtos palėpės dalį, trys bendraturčiai (atsakovai) pagrįstai įregistravo savo nuosavybės teises į jiems priklausančias pastogės dalis. Remiantis CK 4.82 straipsnio 1 dalimi, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 3 punktu, ginčo pastogė – bendrojo naudojimo patalpa, kuri priklauso gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Butų ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 straipsnio 5 dalis). Atsakovas nesutinka su kasatorių pozicija, kad ginčo negyvenamoji patalpa – pastogė, apskritai negali būti atskiras nekilnojamasis daiktas ir pripažintina pagrindinio daikto (namo) esmine dalimi. Šiuo atveju ginčo pastogė – savarankiškas daiktas, todėl atskirai įregistruota. Ji nėra pastate esančių butų bei kitų patalpų priklausinys ir jos konstrukcijos nesusijusios su kasatoriams priklausančiomis patalpomis. Į šią pastogę yra atskiras įėjimas ir ja galima naudotis atskirai nuo kitų name esančių nekilnojamųjų daiktų. Atsakovo teigimu, kasatoriai nepagrįstai remiasi Statybos techniniu reglamentu „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, nes jame nurodyti patalpų aukščių reikalavimai keliami pastogėje įrengtiems aukštams arba jų dalims, o šiuo atveju ginčo objektas – neįrengta pastogė, kurios kadastriniai matavimai atlikti remiantis Taisyklių reikalavimais, pagal kuriuos pastogės (palėpės) kadastriniai matavimai neatliekami, išskyrus tuos atvejus, kai butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios nuosavybės teise priklausanti bendrojo naudojimo patalpa – pastogė (palėpė) suformuojama atskiru nekilnojamojo turto objektu. Taisyklių 144.1 punkte nustatyta, kad skaičiuojant pastato vidaus plotus patalpos plotai skaičiuojami tarp atitvarinių konstrukcijų paviršių, o 144.2.3 punkte – kad skaičiuojant patalpų plotus pastogėse neįskaičiuojami pastogėse įrengtų patalpų, kurios žemesnės kaip 1,6 m, plotai. Bylos nagrinėjimo metu kasatoriai nepateikė įrodymų, kad neįrengtos pastogės aukštis mažesnis kaip 1,6 m, taip pat kad ginčo patalpų naudojimas (vaikščiojimas jose, daiktų laikymas) kelia grėsmę po jomis esančių patalpų naudotojams. Antstolio I. G. 2012 m. kovo 27 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad į neįrengtą pastogę galima patekti pro atskirą įėjimą, ji turi savo erdvę ir joje galima laikyti daiktus ir pan. Nuosavybės teisės į neįrengtą pastogę (palėpę) gali būti registruojamos visų namo butų ir kitų patalpų savininkų, laikantis CK 4.82 straipsnio reikalavimų. Atsakovams pateikus prašymą ir dokumentą, kuriame apskaičiuotos kiekvienam jų tenkančios bendrojo naudojimo patalpos dalys, nekilnojamojo turto registratorius turėjo teisinį pagrindą atlikti ginčo pastogės dalių registraciją jų vardu. Atsakovo nuomone, šiuo atveju visų namo butų ir kitų patalpų savininkų sutikimo nereikėjo, nes atsakovų nuosavybės teisės įregistruotos tik į pastogės dalis, kurios proporcingos tuo metu atsakovams nuosavybės teise priklausiusių patalpų, esančių Vilniuje, Žvirgždyno g. 4, plotui; kad namo bendraturčių sutikimo pastogės teisinei registracijai atlikti nereikėjo, nurodyta ir pirmosios instancijos teismo sprendime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl daugiabučio gyvenamojo namo palėpės, kaip bendrojo naudojimo patalpos, pripažinimo atskiru nekilnojamojo turto objektu prielaidų

Daugiabutis namas apibrėžiamas kaip trijų ir daugiau butų gyvenamasis namas, (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (2004 m. sausio 29 d. redakcija) 2 straipsnio          8 dalis; toliau – DNSBĮ), kuriame esančios patalpos skirstomos į atskiriems savininkams priklausančias gyvenamąsias (butai) ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre negyvenamąsias (prekybos, administracinės, viešojo maitinimo ir kitos) (DNSBĮ 2 straipsnio 4 dalis), taip pat bendrojo naudojimo patalpas (daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos), kurios priskiriamos bendrojo naudojimo objektams, jeigu jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenimis (DNSBĮ 2 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Remiantis CK 4.82 straipsnio 1 dalimi, bendrojo naudojimo patalpos priklauso butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Namo patalpų savininkų teisė į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiama proporcingumo principu – savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 straipsnio 7 dalis). Namo buto ar kitos patalpos savininkas neturi teisės perduoti bendrosios dalinės nuosavybės į bendrojo naudojimo patalpas savo dalies, taip pat atlikti kitų veiksmų, dėl kurių ta dalis perduodama atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą, išskyrus atvejus, kai perduodama bendrąja daline nuosavybe esančio daikto, kuris gali būti ar, jį pertvarkius, galės būti naudojamas kaip atskiras daiktas ir toks jo naudojimas netrukdys naudoti butų ar kitų patalpų pagal paskirtį, dalis (CK 4.82 straipsnio 2 dalis). Taigi bendroji disponavimą bendrojo naudojimo patalpomis reglamentuojanti taisyklė – bendroji dalinė nuosavybė į bendrojo naudojimo patalpas negali būti perleidžiama atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą, t. y. naujajam patalpų savininkui kartu pereina visos buvusio savininko turėtos bendrosios dalinės nuosavybės teisės į namo bendrojo naudojimo patalpas. Šios taisyklės išimtis – bendrąja daline nuosavybe esantis daiktas gali būti naudojamas arba, jį pertvarkius, galės būti naudojamas kaip atskiras daiktas ir toks jo naudojimas netrukdys naudoti kitų butų ar kitų patalpų pagal paskirtį.

Sprendžiant, ar bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas objektas – bendrojo naudojimo patalpa – gali būti savarankiškai naudojamas daiktas, kartu įregistruojamas kaip savarankiškas nuosavybės teisės objektas Nekilnojamojo turto registre, visų pirma reikšmingos jo techninės savybės, t. y. ar jos atitinka atskiram daiktui teisės aktų keliamus reikalavimus. Tokioms techninėms savybėms priskirtinas patalpų aukštis, plotas, kiti reikalavimai, priklausomai nuo patalpos paskirties, išsidėstymo daugiabučiame name, jos ryšio su kitomis patalpomis ir kt. Ar konkretus nekilnojamasis daiktas atitinka teisės aktų reikalavimus ir gali būti suformuojamas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, nustatoma teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis atlikus jų kadastrinius matavimus ir suformavus kadastrinių matavimų bylą (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, 3 dalies 15 punktas; toliau – NTKĮ). Įstatyme įtvirtinta, kad jeigu bendrojo naudojimo patalpos negalima suformuoti kaip atskiro nekilnojamojo daikto, tai ji negali būti atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu (NTKĮ 5 straipsnio 2 dalis). Taigi darytina išvada, kad pagrindas spręsti, jog bendrosios dalinės nuosavybės objektu esančios bendrojo naudojimo patalpos gali būti naudojamos kaip savarankiškas daiktas, atsiranda nustačius, jog patalpos suformuotos ar gali būti suformuojamos kaip atskiri nekilnojamieji daiktai Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.

Konstatavus, kad bendrojo naudojimo patalpa suformuota ar gali būti suformuojama kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, atsižvelgiant į CK 4.82 straipsnio 2 dalies reikalavimus, būtina nustatyti, ar naudojimasis juo netrukdys kitiems savininkams naudotis šiems priklausančia nuosavybe. CK nepateikiama pavyzdžių, kada bendrojo naudojimo patalpos kaip atskiro daikto naudojimas trukdytų naudotis kitų patalpų savininkams jų nuosavybe. Šios aplinkybės buvimas (nebuvimas) turėtų būti nustatomas kiekvienu atveju atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, pvz., atskiro įėjimo, be kita ko, per bendrąją laiptinę ar kitas bendrojo naudojimo patalpas į savarankiškai suformuotą daiktą nebuvimas gali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti, kad bus trukdoma kitiems savininkams naudotis jiems priklausančiais butais ir kitomis patalpomis.

Apibendrinant aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad jei bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomos bendrojo naudojimo patalpos pagal savo technines savybes gali būti atskiras daiktas ir įregistruotos Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras turtinis vienetas (atskiras daiktas), tai namo patalpų savininkas, kuris yra įregistravęs savo bendrosios dalinės nuosavybės teises į šias patalpas, perleisdamas individualiai nuosavybės teise valdomas patalpas kitam savininkui, išlaiko nuosavybės teises į bendrąja nuosavybės teise valdomą įregistruotą atskiru daiktu patalpą, jeigu individualaus daikto perleidimo akte nenurodo, kad perleidžia ir įregistruotas bendrąja daline nuosavybės teise valdomas patalpas.

Šioje byloje kilo ginčas dėl daugiabučio namo negyvenamosios patalpos – pastogės (palėpės) – pripažinimo atskiru nekilnojamuoju daiktu ir jos registracijos Nekilnojamojo turto registre teisėtumo bei pagrįstumo. Kaip nurodyta pirmiau, daugiabučio namo palėpės priskiriamos prie bendrojo naudojimo patalpų (DNSBĮ 2 straipsnio 5 dalies 3 punktas) ir valdomos namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.82 straipsnio 1 dalis), todėl joms taikomi visi CK 4.82 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti perleidimo atskirai nuo nuosavybės teisės į butus ar kitas patalpas draudimai, išskyrus atvejus, kai nustatomos pirmiau aptartos išimtys. Pažymėtina, kad po žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 153 punktu pateikta pastaba, kad pastogės (palėpės) kadastriniai matavimai neatliekami, išskyrus tuos atvejus, kai butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios nuosavybės teise priklausanti bendrojo naudojimo patalpa – pastogė (palėpė) suformuojama atskiru nekilnojamojo turto objektu. Taigi, siekiant palėpę – bendrojo naudojimo patalpą, valdomą bendrosios dalinės nuosavybės teise –  suformuoti atskiru nekilnojamojo turto objektu, būtina atlikti jos kadastrinius matavimus ir suformuoti kadastrinių matavimų bylą.

Kasatoriai, teigdami, kad ginčo palėpės techninės savybės sudaro pagrindą spręsti, jog joje negalima įrengti jokių atskirų patalpų, remiasi aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.27, 5.28 punktais, kuriuose pateiktos pastogės (palėpės) ir jos patalpų (mansardos, mezonino) apibrėžtys bei nustatyti tokioms patalpoms keliami aukščio reikalavimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkos ministro 2009 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. D1-120 „Dėl aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ patvirtinimo pakeitimo“ nurodyto Statybos techninio reglamento 5 punktas pakeistas, jame nebepateikiant nei pastogės, nei jos patalpų sampratų ir keliamų reikalavimų; kasatorių nurodytos nuostatos neperkeltos ir į kitas Statybos techninio reglamento dalis ar punktus. Taigi šiuo atveju, sprendžiant, ar ginčo pastogėje gali būti suformuojamos atskiros patalpos, Statybos techninis reglamentas „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ netaikytinas. Pastogės ir jos patalpų samprata pateikiama kitame – aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintame organizaciniame tvarkomajame Statybos techniniame reglamente STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ (su vėlesniais pakeitimais), kurio 7 punkte nurodyta, kad pastogė (palėpė) – erdvė tarp pastato viršutinio aukšto perdangos, išorės atitvarų ir šlaitinio stogo; mansarda – pastogėje įrengta patalpa ar patalpos. Į mansardos plotą neįskaičiuojami patalpų plotai, kuriuose aukštis nuo grindų paviršiaus iki lubų mažesnis kaip 1,6 m. Iš esmės tokia pati nuostata, skirta reglamentuoti pastogės patalpų aukštį, įtvirtinta Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 144.2.3 punkte, kuriame nurodyta, kad, skaičiuojant patalpos plotą, neįskaičiuojamos pastogėse įrengtos patalpos, kurios žemesnės kaip        1,6 m. Nurodytos nuostatos teikia pagrindą daryti išvadą, kad, remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pastogė gali būti įregistruojama kaip atskiras nekilnojamasis daiktas tuo atveju, kai joje gali būti suformuojama patalpa, kurios aukštis žemiausioje vietoje būtų ne mažesnis kaip 1,6 m.

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad ginčo negyvenamoji patalpa – neįrengta pastogė, kurios plotas – 19,27 kv. m, aukštis – 1,60 m, į ją galima patekti per bendrojo naudojimo laiptinę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje pateiktus kadastrinių matavimų duomenis, sutinka su kasaciniame skunde pateiktu pastebėjimu, kad ginčo pastogės aukštis – nevienodas, žemiausioje vietoje – 0 m, aukščiausioje – 3,19 m, kartu atkreipia dėmesį į tai, jog nekilnojamojo turto kadastro duomenys nustatyti ir įregistruoti tik tam palėpės plotui, kuriame palėpės aukštis yra ne mažesnis kaip 1,6 m, t. y. laikantis pirmiau aptartų teisės aktų reikalavimų. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog palėpės techninės savybės atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus, padaryta netinkamai įvertinus byloje pateiktus kadastrinių matavimų duomenis, todėl palėpė negalėjo būti suformuojama kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas.

Atsakant į kasacinio skundo argumentą, kad palėpės, kaip atskiro daikto, naudojimas negalimas dėl jos būklės (nėra dalies grindų, perdangos ir kt.) ir jos keliamos grėsmės po palėpe esančioms kasatoriams priklausančioms patalpoms ir jų naudotojams, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje teismų nustatyta, kad į ginčo pastogę galima patekti iš bendrojo naudojimo patalpų (laiptinės), todėl kasatorių teisė netrukdomai naudotis jiems priklausančiomis patalpomis nepažeidžiama, o tai, jog palėpė statybos teisės aktų nustatyta tvarka neįrengta, nepateikus jokių konkrečių įrodymų (pažymėtina, kad antstolio I. G. 2012 m. kovo 27 d. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas neinformatyvus, nes jame tik nurodyta, kad dalyje pastogės nėra grindų), savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad jos naudojimas trukdys kasatoriams naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiomis kitomis daugiabučiame name esančiomis patalpomis. Kartu pažymėtina, kad kiekvienas namo bendraturčių, nepriklausomai nuo to, ar jis nuosavybės teise valdo visą name suformuotą atskirą daiktą (patalpas) ar jo dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise, proporcingai savo nuosavybės daliai privalo apmokėti išlaidas namo išlaikymui ir išsaugojimui, tinkamai jį prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti (CK 4.76 straipsnis, 4.82 straipsnio 3 dalis, 4.83 straipsnio 3 dalis), todėl, kasatoriams teigiant, jog virš jiems priklausančių patalpų esanti perdanga gali sugriūti ar kelia kitokį pavojų po ja esančioms patalpoms, kasatoriai turi teisę imtis priemonių šiai perdangai sutvarkyti ir reikalauti iš kitų savininkų atlyginti išlaidas, proporcingas jų nuosavybės daliai (CK 4.83 straipsnio 2 dalis).

Dėl palėpės kadastrinių duomenų nustatymo ir jos įregistravimo Nekilnojamojo turto registre kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto be visų daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų sutikimo

CK normose ir kitų aptartų teisės aktų nuostatose, reglamentuojančiose daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisę, nenurodyti asmenys, kurie turi teisę kreiptis dėl bendrojo naudojimo patalpų atskirais nekilnojamojo turto objektais suformavimo ir tokio kreipimosi tvarkos. Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 18 punkte nustatyta, kad statinių kadastriniai matavimai atliekami statinius pastačius, rekonstravus, kapitališkai suremontavus ar kitaip pertvarkius arba statinių savininkui ar naudotojui pageidaujant. Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 10 punkte įtvirtinta, kad kadastrinių matavimų pagrindas yra nekilnojamojo turto savininko ar naudotojo, bendraturčių arba jų įgaliotų asmenų ir kadastrinius matavimus atliekančio juridinio asmens susitarimas, jei kitaip nenustatyta įstatymuose ar kituose teisės aktuose. Atsižvelgiant į šias nuostatas, taip pat į bendrąsias dalinės nuosavybės teisės normas, pagal kurias bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnis), kiekvienas jų proporcingai savo daliai turi teises ir pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės objektu (CK 4.76 straipsnis) ir kt., darytina išvada, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti bendrąją dalinę nuosavybę, tame tarpe inicijuoti procesą dėl bendrojo naudojimo patalpų suformavimo atskiru daiktu, tačiau tiek, kiek tai leidžia teisės aktai, nepažeidžiant kitų bendraturčių teisių į bendrąją dalinę nuosavybę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad disponavimas bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, be kita ko reiškia, teisę nustatyti šio objekto teisinę padėtį, jo teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę. Bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų visų ar dalies bendrojo naudojimo patalpų suformavimas ir įregistravimas atskirų turtiniu vienetu yra šių patalpų teisinės padėties pakeitimas (disponavimas bendrąja daline nuosavybę), todėl  yra galimas tik visų bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnis). Aiškinant kitaip būtų pažeidžiamos vieno ar kelių bendraturčių nuosavybės teisės disponuoti bendrąja daline nuosavybe. Tai reiškia, kad bendrojo naudojimo patalpos gali būti suformuotos ir įregistruotos atskiru daiktu, nustatant kiekvieno bendraturčio nuosavybės dalis į atskirą daiktą, tik visiems namo patalpų bendraturčiams susitarus dėl tokio teisinio veiksmo atlikimo. Nesant bent vieno bendraturčio sutikimo įregistruoti bendrojo naudojimo patalpas atskiru daiktu, reiškia šio bendraturčio teisių disponuoti bendrąja daline nuosavybe (nuosavybės teisių) apribojimą. Taigi priešingai nei nurodė bylą nagrinėję teismai, įregistravus palėpę (neįrengtą pastogę) atskiru nekilnojamuoju daiktu, jos teisinis statusas pasikeičia – ji nebėra daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpa, o atskiras nuosavybės teisės objektas, valdomas jo savininkų pagal nustatytas dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai netinkamai aiškino bendraturčių teises, disponuojant bendrąja daline nuosavybe, reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai nurodė, kad vienas ar dalis namo bendraturčių, neturint (nesant) visų bendraturčių sutikimo (susitarimo), turi teisę įregistruoti namo palėpę atskiru daiktu.

Bylos duomenimis, atsakovės J. T. ir I. Ž. , neturėdamos visų namo bendraturčių rašytinio susitarimo dėl bendrojo naudojimo patalpų (neįrengtos pastogės – palėpės) suformavimo ir įregistravimo atskiru daiktu, 2007 m. kovo 28 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą ir pateikė UAB „Prospectus“ 2007 m. kovo 26 d. parengtą ginčo palėpės kadastrinių matavimų bylą, kiekvienam bendraturčiui tenkančių dalių apskaičiavimo projektą bei prašymus įrašyti neįrengtos pastogės kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą bei įregistruoti jų nuosavybės teises (konkrečias joms tenkančias dalis) į šį daiktą; 2008 m. birželio 19 d. prašymą įregistruoti nuosavybės teises į jai tenkančią pastogės dalį pateikė atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė. Atitinkamai VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2007 m. balandžio 4 d. ir 2008 m. liepos 2 d. sprendimais atsakovų prašymai tenkinti: atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei įregistruotos 128/1000, atsakovei I. Ž. –265/1000, atsakovei J. T. – 155/1000 ginčo pastogės dalys. Kasatoriai prašymų Registrų centrui įregistruoti nuosavybės dalis į neįrengtą pastogę nepateikė ir nuosavybės teisės į jiems priklausančias nuosavybės dalis neįregistruotos, tačiau jie, Registrų centro duomenimis, tokią teisę po patalpų įregistravimo įgijo, ją turi ir gali pasinaudoti. Kasatoriai K. G. ir L. G. 2011 m. sausio 26 d. ir birželio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimis iš Vilniaus miesto savivaldybės ir I. Ž. nupirko šių atsakovų nuosavybės teise valdytas atskiras patalpas, išskyrus jų bendrąja daline nuosavybe įregistruotas ir valdomas ginčo patalpas neįrengtoje pastogėje (pardavėjų nuosavybės teise įregistruotos neįrengtos pastogės dalys sutartyse nenurodytos ir pirkėjams neperleistos). Šioje byloje nagrinėjamą ieškinį K. G. ir L. G. teismui pateikė 2012 m. balandžio mėnesį. Atsižvelgdama į šias bylos aplinkybes ir aptartų teisės aktų, reglamentuojančių bendrojo naudojimo patalpų kaip atskirų daiktų suformavimą, reikalavimus, teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovės I. Ž. ir J. T. , nesant visų daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų rašytinio susitarimo, atlikusios ginčo pastogės, kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, formavimo procedūrą ir įregistravusios ją kaip atskirą daiktą, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Tačiau, vertindama aptartas byloje nustatytas faktines aplinkybes, konkrečiai tai, kad kasatoriai, būdami namo patalpų bendraturčiai, tiek įregistravus palėpės patalpas atskiru daiktu, tiek nusipirkę iš savivaldybės ir I. Ž. patalpas neginčijo palėpės registravimo atskiru daiktu teisėtumo ir nereikalavo, kad į jų perkamų patalpų pirkimo–pardavimo sutartis būtų įrašytos pardavėjų nuosavybės teise valdomos palėpėje suformuoto atskiro daikto dalys, teisėjų kolegija nurodo, kad kasatorių veiksmai rodo, jog jie pripažino J. T. ir I. Ž. veiksmus dėl palėpės teisinės padėties pakeitimo teisėtais ir sutiko, kad palėpė būtų įregistruota atskiru turtiniu vienetu pagal nustatytas visų namo bendraturčių nuosavybės dalis į palėpę (neįrengtą pastogę), t. y. nelaikė, kad pažeistos jų teisės į bendrąją dalinę nuosavybę. Todėl nagrinėjamu konkrečiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad nors namo bendraturčių rašytinis susitarimas dėl palėpės įregistravimo atskiru daiktu nebuvo sudarytas, tačiau kasatoriai, neginčydami atliktos registracijos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka, pripažino registraciją teisėta. Pažymėtina, kad ginčyti palėpės registravimą atskiru daiktu kasatoriai pradėjo tik tada, kai nusipirko iš kitų bendraturčių daugiau namo patalpų, suformuotų atskirais daiktais, ir nuosavybės teise pradėjo valdyti daug didesnę namo patalpų dalį, negu valdė ginčijamo veiksmo atlikimo metu. Taigi kasatorių apsisprendimą ginčyti palėpės teisinę registraciją nulėmė ne registracijos metu buvęs, o gerokai vėliau (praėjus beveik 4 metams po registracijos) atsiradęs jų turtinis interesas. Manytina, kad ši aplinkybė, įvertinant laiką, praėjusį nuo palėpės teisinės registracijos iki kasatorių kreipimosi į teismą, nulėmė ir kasatorių pasirinktą teisių gynimo būdą – palėpės registracijos ginčijimą ne įprastine ABTĮ nustatyta tvarka, o kreipiantis į bendrosios kompetencijos teismą su ieškiniu ne tik dėl registracijos panaikinimo, bet ir dėl palėpės pripažinimo esmine gyvenamojo namo dalimi bei bendrosios dalinės nuosavybės teisės į ją pripažinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pastarieji ieškinio reikalavimai, kildinami iš civilinių teisinių santykių (pripažinti palėpę esmine gyvenamojo namo dalimi ir butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės į ją) yra akivaizdžiai pertekliniai, nes patenkinus reikalavimą dėl palėpės registracijos panaikinimo, palėpės, kaip daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpos, valdomos butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise, statusas ir taip išplauktų iš galiojančių įstatymų (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, nepareiškus minėtų perteklinių reikalavimų, reikalavimo vien dėl palėpės registracijos panaikinimo pagrindu kilęs ginčas būtų teismingas ne bendrosios kompetencijos, o administraciniam teismui, kreipimuisi į teismą būtų taikomas ne bendrasis ieškinio senaties terminas (10 metų), o sutrumpintas vieno mėnesio terminas (remiantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas). Tai sudaro pagrindą spręsti, kad kasatoriai, ketverius metus neginčiję palėpės registracijos ABTĮ nustatyta tvarka, ir tokiu būdu pripažindami registraciją teisėta, vėliau, pasikeitus jų ekonominiams interesams (įgijus daugiau patalpų name), kreipęsi į bendrosios kompetencijos teismą su analogišku reikalavimu dėl palėpės registracijos panaikinimo, papildydami jį pertekliniais reikalavimais, kurių vienintelis racionaliai paaiškinamas tikslas – sudaryti prielaidas ginčą nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme, iš esmės piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, siekdami išvengti jiems nepalankių ginčo dėl palėpės registracijos panaikinimo iniciavimo ABTĮ nustatyta tvarka terminų. CPK 7 straipsnio 2 dalis draudžia dalyvaujantiems byloje asmenims piktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Remiantis CK 1.137 straipsnio 3 dalimi, draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismai, nors netinkamai aiškino bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių teises registruojant gyvenamajame name atskirą turtinį vienetą, tačiau iš esmės pagrįstai atmetė kasatorių reikalavimą panaikinti palėpės teisinę registraciją.

Apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės pagrįstai ieškinį atmetė, todėl nėra pagrindo skundžiamiems teismų procesiniams sprendimams panaikinti ar pakeisti (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsakovės J. T. ir I. Ž. prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Kasaciniame teisme atsakovėms atstovavo advokatas M. D. ; už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą kiekviena atsakovių sumokėjo 1000 Lt (įrodymai pridėti). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą, sprendžia, jog atsakovių prašymas tenkintinas ir kiekvienai jų priteistina lygiomis dalimis iš kasatorių po 1000 Lt advokato pagalbai apmokėti turėtų išlaidų atlyginimo (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Kasacinis teismas turėjo 72,10 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas lygiomis dalimis iš kasatorių (CPK  96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei J. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo K. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir ieškovės L. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 500 (penkis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti atsakovei I. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo K. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir ieškovės L. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovo K. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir ieškovės L. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 36,05 Lt (trisdešimt šešis litus 5 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Sigitas Gurevičius                                                                     

Gediminas Sagatys

Vincas Verseckas