Administracinė byla Nr. eA-20-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04250-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 30.5

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „A“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „A“ skundą atsakovui Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai (buvęs pavadinimas – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija) dėl nutarimo panaikinimo.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „A“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarimą Nr. 03-277 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo patvirtintas 2016 m. rugsėjo 14 d. UAB „A“ planinio patikrinimo aktas Nr. S3-1 (toliau – ir Patikrinimo aktas).

(duomenys neskelbtini)

 

II.

 

7.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

(duomenys neskelbtini)

 

 

III.

 

30.       Pareiškėjas UAB „A“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą ir Nutarimą.

(duomenys neskelbtini)

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

37.       Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Nutarimo (IV t., b. l. 63), kuriuo pritarta Patikrinimo aktui (IV t., b. l. 64–218), surašytam atlikus UAB „A“ planinį patikrinimą, ir jame (akte) pateiktoms išvadoms, kad pareiškėjas (1) 2012–2014 metais iš viso gavo (duomenys neskelbtini) nepagrįstų pajamų bei (2) 2014–2015 metais nepagrįstai gavo (duomenys neskelbtini) pajamų dėl prognozuotų ir faktinių pirkto kuro kainų neatitikimo.

38.       Ginčą nagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pateiktame apeliaciniame skunde prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Nutarimą.

 

V.

 

39.       Ginčijamas Nutarimas priimtas atlikus pareiškėjo (energetikos įmonės) reguliuojamos veiklos planinį patikrinimą. Energetikos įmonių veiklos, kuri yra reguliuojama, patikrinimų tvarką reglamentuoja Energetikos įmonių reguliuojamos veiklos patikrinimų tvarkos aprašas, patvirtintas Komisijos 2014 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. O3‑140 (toliau – ir Patikrinimų tvarkos aprašas).

 

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

 

40.       Nutarimu atsakovas nutarė „pritarti [Patikrinimo aktui] ir jame pateiktoms išvadoms <...>“. Patikrinimų tvarkos aprašo 58 punktas įtvirtino, kad „energetikos įmonės patikrinimo pabaiga laikomas patikrinimo rezultatus įtvirtinančio Komisijos sprendimo priėmimas“, t. y. pareiškėjo skundžiamas Nutarimas yra patikrinimo rezultatus įtvirtinantis sprendimas. Pareiškėjo planinio patikrinimo rezultatai konkrečiai nurodyti Patikrinimo akto 5.2 dalies „Išvados“ 1–4 punktuose. Taigi, neperžengiant pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo ir apeliacinio skundo ribų, sprendžiant dėl Nutarimo teisėtumo yra vertintinas minėtų išvadų pagrįstumas. 

41.       Pareiškėjo atskirai kvestionuojama išvada, kad 2014–2015 metais jis nepagrįstai gavo (duomenys neskelbtini) pajamų dėl prognozuotų ir faktinių pirkto kuro kainų neatitikimo, yra konstatuota Patikrinimo akto 3.9 dalyje „2014–2015 m. prognozuotų ir faktinių pirkto kuro kainų palyginimas bei apskaičiuotos korekcijos“. Kadangi ši Patikrinimo akte konstatuota konkreti aplinkybė nėra nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nurodyta šio akto 5.2 dalyje „Išvados“, jos pagrįstumas taip pat yra nagrinėtinas šioje administracinėje byloje.

42.       Tuo tarpu kitos Patikrinimo akte nurodytos aplinkybės vertintinos tik tiek, kiek jos susijusios su minėtomis Patikrinimo akto 3.9 ir 5.2 dalyse pateiktomis (Nutarimu patvirtintomis) pareiškėjo planinio patikrinimo išvadomis.

 

Dėl patikrinimo inicijavimo

 

43.       Energetikos įstatymo (toliau tekste remiamasi 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI‑1888 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 8 straipsnio 1 dalis nustatė, kad „energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą reguliuoja ir valstybinę energetikos priežiūrą atlieka Komisija <...>“. Pagal to paties straipsnio 9 dalies 8 punktą, kuris nurodytas tikrinamo Nutarimo preambulėje, Komisija „<...> prižiūri ir kontroliuoja energetikos įmonių licencijuojamą veiklą“.

44.       Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 361 straipsnio 1 dalimi (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija), „ūkio subjektų veiklos priežiūra – šio įstatymo nustatyta tvarka įgaliotų atlikti šio straipsnio 2 dalyje nurodytus veiksmus viešojo administravimo subjektų (toliau – priežiūrą atliekantys subjektai) veikla, skirta <...> prižiūrėti, kaip ūkio subjektai laikosi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kontroliuoti, ar tinkamai tuos reikalavimus vykdo, ir įgyvendinti kitas priemones, užtikrinančias tinkamą teisės aktų reikalavimų laikymąsi ir užkertančias kelią žalai teisės normų saugomoms vertybėms atsirasti.“ Šio straipsnio 2 dalies 2 punktas (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-934 redakcija) nustato, kad ūkio subjektų veiklos priežiūra, be kita ko, apima „<...> ūkio subjektų veiklos patikrinimus“.

45.       „Priežiūrą atliekančio subjekto vadovas, jo įgaliotas asmuo ar kolegiali priežiūrą atliekančio subjekto institucija tvirtina <...> patikrinimų atlikimo tvarką ir trukmę įtvirtinančias taisykles <...>“ (Viešojo administravimo įstatymo 364 str. 2 d. 1 p. (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-934 redakcija). Vykdant šį į pavedimą, buvo patvirtintas Patikrinimų tvarkos aprašas.

46.       Nutarimas priimtas atlikus pareiškėjo planinį patikrinimą, kuris pirmiausia buvo suplanuotas Komisijos pirmininko (duomenys neskelbtini) įsakymu (duomenys neskelbtini) (VI t., b. l. 227–230), iš dalies pakeistu Komisijos pirmininko (duomenys neskelbtini) įsakymu (duomenys neskelbtini) (VI t., b. l. 235, 236) (toliau – ir Patikrinimų planas).

47.       Patikrinimų planu buvo numatyta laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 31 d. atlikti pareiškėjo patikrinimą, kurio tikslas – „įvertinti 2012–2014 metų reguliuojamoms priskirtų sąnaudų, dengiamų reguliuojamų veiklų pajamomis, pagrįstumą“ (toliau – ir pirmasis patikrinimo tikslas). Komisijos pirmininko (duomenys neskelbtini) įsakymu (duomenys neskelbtini) (VI t., b. l. 242) pareiškėjo veiklos patikrinimas papildytas nauju tikslu – „įvertinti <...> 2015 m. gamtinių dujų įsigijimo, įskaitant įsigijimą iš atskirų dujų tiekėjų, ir gamtinių dujų suvartojimo sąnaudų pagrįstumą ir paskirstymą tarp vykdomų veiklų“ (toliau – ir antrasis patikrinimo tikslas).

48.       Komisijos pirmininko 2015 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. O1-66 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „A“ planinio patikrinimo“ (VI t., b. l. 236, 237), išdėstyto nauja redakcija Komisijos pirmininko 2015 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. O1-94 (VI t., b. l. 239–240), buvo pavesta atlikti (pareiškėjo) patikrinimą (toliau – ir Pavedimas tikrinti).

49.       Pavedimu tikrinti buvo sudaryta Tikrinimo komisija, nurodyti pasitelkti specialistai (pakeista Komisijos pirmininko 2015 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. O1-103 (VI t., b. l. 241, 242), nustatytas preliminarus dokumentų, kuriuos turėjo pateikti pareiškėjas, sąrašas, taip pat nurodyta, kad patikrinimo pradžia – 2015 m. rugpjūčio 12 d.; patikrinimo pabaiga – 2015 m. gruodžio 31 d. (vėlesniais Pavedimo tikrinti pakeitimais, įskaitant atliktą Komisijos pirmininko 2016 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. O1-86 (VI t., b. l. 250), nustatyta patikrinimo pabaiga – 2016 m. rugsėjo 30 d.).

50.       Įvertinus tai, kad „<...> priežiūrą atliekantis subjektas, prieš pradėdamas ūkio subjekto veiklos planinį patikrinimą, likus ne mažiau kaip 10 darbo dienų, privalo ūkio subjektą raštu arba elektroniniu būdu informuoti apie numatomą vykdyti patikrinimą, nurodyti atliekamo patikrinimo pagrindą, terminą, dalyką ir pateikti preliminarų dokumentų, kuriuos ūkio subjektas turi pateikti priežiūrą atliekančiam subjektui, sąrašą <...>“ (Viešojo administravimo įstatymo 364 str. 6 d. (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-934 redakcija), atskirai pažymėtina, jog aptariamas reguliuojamos veiklos patikrinimas gali būti pradėtas ne anksčiau kaip po 10 darbo dienų nuo energetikos įmonės informavimo apie Patikrinimų tvarkos aprašo 28 ir 29 punktuose minimą įsakymą (nagrinėjamu atveju – Pavedimą tikrinti).

51.       Tai nagrinėjamu atveju, be kita ko, reiškia, jog, kiek tai yra susiję su aptariamu patikrinimu, iki pranešimo apie Pavedimą tikrinti pareiškėjas neturėjo Viešojo administravimo įstatymo 366 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-934 redakcija) ir Patikrinimų tvarkos aprašo 36.3 punkte nurodytos pareigos teikti atitinkamus dokumentus ir kitą informaciją. Todėl tai, kad pareiškėjas iki pranešimo apie minėtą Komisijos pirmininko įsakymą neteikė Auditoriaus 2015 m. liepos 17 d. rašte nurodytų dokumentų (informacijos), šioje byloje yra visiškai nereikšminga ir į ją (aplinkybę) negali būti atsižvelgiama sprendžiant, be kita ko, dėl jo (pareiškėjo) (ne)bendradarbiavimo patikrinimo metu. Tačiau, skirtingai nei iš esmės teigia apeliantas, tai, kad kai kurie patikrinimo veiksmai buvo atlikti iki Pavedimo tikrinti, nagrinėjamu atveju nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta aplinkybė.

 

Dėl galimų Patikrinimo akto pasirašymo ir jo tvirtinimo procedūrų pažeidimų

 

52.        „Patikrinimas įforminamas patikrinimo aktu, kurio projektą surašo Tikrinimo komisija“ (Patikrinimų tvarkos aprašo 44 p.). „Patikrinimo akto projektas pateikiamas tikrinamai energetikos įmonei pastaboms ne vėliau kaip kitą darbo dieną po patikrinimo akto projekto surašymo“ (Patikrinimų tvarkos aprašo 48 p.).

53.        Vadovaujantis Patikrinimų tvarkos aprašo 49 punktu, „tikrinamai energetikos įmonei paprastai yra nustatomas ne trumpesnis nei 5 darbo dienų terminas nuo patikrinimo akto projekto gavimo dienos, per kurį tikrinama energetikos įmonė, susipažinusi su patikrinimo akto projektu, gali raštu pateikti paaiškinimus dėl patikrinimo rezultatų. Atsižvelgiant į patikrinimo akto projekto apimtį, gali būti nustatomas ir kitas terminas, kuris negali būti ilgesnis nei 10 darbo dienų.“

54.        Galiausiai, „Tikrinimo komisija, atsižvelgdama į tikrinamos energetikos įmonės pastabas (jei tokių buvo), ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo tikrinamos energetikos įmonės pastabų gavimo jas įvertina ir surašo patikrinimo aktą“ (Patikrinimų tvarkos aprašo 50 p.).

55.        Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės reikšti pastabas (atsikirtimus) į Patikrinimo akto projekto išvadas ir jis tai padarė, t. y.: (1) nustatytas terminas pastaboms pateikti buvo 15 darbo dienų (t. y. iki 2016 m. rugsėjo 7 d.); (2) 2016 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. 013-01-17992 pateikė preliminarias (kaip pats nurodė) pastabas dėl Patikrinimo akto projekto, kurias Tikrinimo komisija įvertino surašydama galutinį Patikrinimo aktą; (3) Komisijos posėdžio medžiaga pareiškėjui buvo pateikta 2016 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. R2-(VV)-2391, t. y. likus savaitei iki Komisijos 2016 m. rugsėjo 22 d. posėdžio, pareiškėjui buvo pateikta posėdžio medžiaga kartu su skundžiamo Nutarimo projektu ir derinimo pažyma dėl UAB „A“ planinio patikrinimo akto, kurioje įvertintos pareiškėjo pastabos; (4) pareiškėjas prieš pat Komisijos posėdį 2016 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. 010-19522 pateikė papildomas pastabas dėl Patikrinimo akto, jos buvo vertinamos Komisijos posėdyje 2016 m. rugsėjo 22 d.

56.        Įvertinusi šias ir kitas reikšmingas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija sutinka, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš Komisijai priimant Nutarimą.

57.        Taip pat primintina, kad Patikrinimų tvarkos aprašo 51 punktas nustato, kad „patikrinimo aktą pasirašo visi patikrinimą atlikę Tikrinimo komisijos nariai.“ Šiuo aspektu nagrinėjamu atveju iš tiesų nustatyta, kad Tikrinimo komisijos narė R. Z. Patikrinimo akto nepasirašė. Tačiau įvertinus aplinkybę, kad Patikrinimo aktas nėra individualus administracinis aktas, o minėta Tikrinimo komisijos narė šio akto nepasirašė dėl objektyvių priežasčių (laikino nedarbingumo), ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant dėl ginčijamo Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, net ir sutinkant su apelianto teiginiais, kad kai kurie Tikrinimo komisijos nariai Patikrinimo aktą pasirašė atgaline data – nagrinėjamu atveju šis galimas procedūrų pažeidimas nėra laikytinas nurodytu Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte, suponuojančiu pagrindą pripažinti Nutarimą neteisėtu.

58.        Dėl pareiškėjo akcentuojamos aplinkybės, jog Patikrinimo akto nepasirašė RRT specialistai (yra tik FNTT specialisto parašas), išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Patikrinimų tvarkos aprašas nenustato reikalavimo, kad šį aktą privalo pasirašyti Komisijos pasiteikti specialistai, kurie nėra Tikrinimo komisijos nariai. Todėl nagrinėjamu atveju visiškai nėra reikšminga aplinkybė, kad Patikrinimo aktą pasirašė FNTT specialistai, bet jis nebuvo pasirašytas RRT specialistų.

 

VI.

 

59.       Kaip matyti iš Patikrinimo akto turinio, pirmuoju patikrinimo tikslu (įvertinti 2012–2014 metų reguliuojamoms veikloms priskirtų sąnaudų, dengiamų reguliuojamų veiklų pajamomis, pagrįstumą“) reguliuojamos veiklos patikrinimas atliktas iš esmės siekiant įvertinti, ar pareiškėjas laikėsi Energetikos įstatyme ir Šilumos ūkio įstatyme (toliau tekste remiamasi 2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) bei juos įgyvendinančiuose teisės aktuose įtvirtinto mažiausių sąnaudų principo ir kad šilumos kainos buvo grindžiamos būtinųjų sąnaudų principu, taip pat tinkamai šias sąnaudas priskyrė reguliuojamai veiklai, t. y., be kita ko, siekiant užtikrinti reguliuojamos veiklos atitiktį šioms nuostatoms:

59.1.       Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, įtvirtinusiai, kad „nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos <...> energijos gamybos, pirkimo, perdavimo, skirstymo, tiekimo <...> išlaidos, įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža, taip pat gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir energijos efektyvumą, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą“;

59.2.        Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai (2011 m. rugsėjo 29 d. įstatymo Nr. XI‑1608 redakcija), nustačiusiai, kad „šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. <....> Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka“;

59.3.       Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalies 4 punktui (2009 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-592 redakcija), pagal kurį šilumos tiekėjas, be kita ko, privalo „tvarkyti atskirą nuo kitų rūšių veiklos šilumos tiekimo sąnaudų apskaitą <...>“;

59.4.       Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 889 (toliau – ir Principų aprašas), 5.1 punktui, nustatančiam, kad „[Šilumos kainų metodikoje] Komisija turi numatyti, kad ūkio subjektas, vykdydamas apskaitos reguliavimo funkcijoms atlikti <...> atskyrimą, turi vadovautis <...> priežastingumo [principu] – ūkio subjektas ataskaitinio laikotarpio pajamas, sąnaudas, turtą ir įsipareigojimus tiesiogiai arba netiesiogiai turi paskirstyti verslo vienetams ir paslaugoms atitinkamai pagal veiklą ar veiklas, kurios nulėmė tų pajamų uždirbimą, sąnaudų atsiradimą (susiformavimą), turto įsigijimą ar įsipareigojimų atsiradimą“.

60.       Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-96 (toliau – ir Šilumos kainų nustatymo metodika), 56.1 ir 56.7 punktai (Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-73 redakcija) atitinkamai įtvirtino, kad „nustatant šilumos bazinę kainą (kainos dedamąsias), atsižvelgiama į: <...> atitinkamiems verslo vienetams ir atitinkamoms paslaugoms (produktams) faktiškai priskirtų būtinųjų sąnaudų apimtį paskutiniais trejais metais; <...> Komisijos atliktų reguliuojamų paslaugų sąnaudų pagrįstumo (būtinumo) patikrinimų, atliekamų vadovaujantis [Patikrinimų tvarkos aprašu], rezultatus.“ Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 7 punkte taip pat nurodyta, kad Komisija, „nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, įvertina teikiamų paslaugų sąnaudas atsižvelgdama į protingumo kriterijus atitinkančią investicijų grąžą“. 

61.       Kaip matyti iš Patikrinimo akto turinio, šio akto 5.2 dalyje „Išvados“ dalis nurodytų sąnaudų bei, atitinkamai, normatyvinis pelnas (investicijų grąža) minėtais aspektais buvo įvertinti įprastine tvarka, o dalis – taikant apskaičiuotus lyginamuosius rodiklius.

 

VII.

 

62.       Pareiškėjo ginčijamu Nutarimu patvirtintoje Patikrinimo akto 1.1 išvadoje nurodyta, kad, „<...> atsižvelgus į Patikrinimo akto 2 dalyje nurodytas aplinkybes, pritaikius Tikrinimo komisijos apskaičiuotus lyginamuosius rodiklius, [pareiškėjas] 2012–2014 metais šilumos tiekimo veiklai nepagrįstai priskyrė (duomenys neskelbtini) Lt pastoviųjų sąnaudų (Patikrinimo akto 4.2.1 dalis).“

 

Dėl pagrindų taikyti lyginamosios analizės metodą apskaičiuojant būtinąsias sąnaudas

 

63.       Patikrinimo akto 4 dalyje „Reguliuojamai veiklai priskirtų (nepriskirtų) sąnaudų, dengiamų reguliuojamos veiklos pajamomis, apimtis, nurodant nepagrįstą sąnaudų sumą bei ją paskirstant vykdomoms reguliuojamoms veikloms“ konstatuota, kad „<...> Tikrinimo komisija dėl duomenų trūkumo neturėjo galimybės įsitikinti [pareiškėjo] sąnaudų būtinumu ir pagrįstumu bei teisingu paskirstymu tarp vykdomų veiklų. Dėl šios priežasties Tikrinimo komisija 2012–2014 m. sąnaudų vertinimui pasirinko palyginamąją analizę, pagrįstą rodiklių palyginimu su atitinkamo laikotarpio (duomenys neskelbtini) šilumos tiekėjų, t. y. šilumos tiekėjų, kurie per metus realizuoja (duomenys neskelbtini) MWh šilumos per metus, lyginamaisiais rodikliais“ (IV t., b. l. 204).

64.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad iš tiesų, kaip nurodo pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios įstatymų ir kitų norminių aktų nuostatos eksplicitiškai neįtvirtino Komisijos teisės (galimybės) minėtų patirtų sąnaudų būtinumą ir pagrįstumą bei jų paskirstymą atitinkamoms veikloms vertinti taikant lyginamosios analizės metodą, o ne įprastu būdu, t. y. analizuojant (tikrinant, vertinant) sąnaudas ir jų paskirstymą pagrindžiančius dokumentus bei susijusią informaciją.

65.       Kita vertus, netoleruotina situacija, kai Komisijos vykdomos ūkio subjekto reguliuojamos veiklos priežiūros tikslai negalėtų būti pasiekti dėl to, kad šis subjektas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas, kaip, pavyzdžiui, tinkamai tvarkyti savo (reguliuojamos veiklos) apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus, bendradarbiauti patikrinimo metu ir kt.

66.       Todėl tais atvejais, kai ūkio subjektas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas ir dėl to Komisija negali nustatyti ir (ar) įvertinti reikšmingų duomenų ir (ar) aplinkybių, susijusių su patikrinimo tikslais, minėtu įprastiniu būdu, šiuos duomenis ir (ar) aplinkybes Komisija gali nustatyti ir (ar) įvertinti atsižvelgdama į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdama savo nustatytus įvertinimo metodus (būdus), atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, tikslumo reikalavimus. Be to, pasirinktas metodas (būdas) ir jo taikymas, be kita ko, turi nepažeisti objektyvumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principų (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2, 3 ir 9 p. (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 ir 2014 m. virželio 12 d. įstatymo Nr. XII-935 redakcijos).

67.       Tikrinimo komisija Patikrinimo akte vertino, kad „atsižvelgiant į turimų duomenų kiekį, pobūdį, šaltinius, [pareiškėjo] pateiktus paaiškinimus ir į visas [jo] patirtų sąnaudų būtinumo ir pagrįstumo įvertinimui reikšmingas aplinkybes, <...> objektyviausiai ir tiksliausiai [pareiškėjo] patirtų sąnaudų būtinumas ir pagrįstumas galėtų būti įvertintas naudojant ekonomikos-finansų srityje taikomą lyginamosios analizės metodą. Naudojant lyginamosios analizės metodą, remiamasi duomenimis iš įvairių informacijos šaltinių, kurie atspindi kiek objektyviai įmanoma tikslesnius ūkio subjekto patirtų sąnaudų vertinimui atlikti reikalingus rodiklius, siekiant, kad atliekamas vertinimas leistų pasiekti kuo realesnį, atitinkantį protingumo, proporcingumo bei, kiek tai objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus, rezultatą <...>.“

68.        Konkrečiai Tikrinimo komisija apskaičiuotus pareiškėjo veiklos rodiklius lygino su kitų ūkio subjektų, kuriems Šilumos ūkio įstatymas numato taikyti privalomąjį reguliavimą šilumos ir karšto vandens kainodaros srityje, „<...> pagal žinomus kriterijus apskaičiuotais lyginamaisiais rodikliais <...>“, t. y. Tikrinimo komisija naudojo vertinamuosius ekonominius rodiklius, apskaičiuotus pagal Šilumos gamybos, perdavimo, pardavimo, karšto vandens tiekimo ir atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo veiklų lyginamosios analizės apraše, patvirtintame Komisijos 2011 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. O3-219 (toliau – ir Lyginamosios analizės aprašas), nustatytas taisykles ir principus, remiantis kitų tai pačiai grupei, kaip ir pareiškėjas, priklausančių ūkio subjektų Komisijai pateiktais duomenimis.

69.       Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi lyginamųjų rodiklių nustatymo taisykles ir principus (Lyginamosios analizės aprašo 9, 12–16 p.), neturi pagrindo teigti, kad aptariamų rodiklių taikymas savaime pažeistų minėtus reikalavimus ir (ar) kad jų taikymas būtų akivaizdžiai netinkamas siekiant atlikti kiek įmanomą tikslesnį pareiškėjo sąnaudų vertinimą. Tai bei aplinkybė, kad aptariamas metodo taikymas yra siejamas su tikrinimo ūkio subjekto pareigų nevykdymu ar netinkamu jų vykdymu, implikuoja būtent šio subjekto pareigą įrodyti, kad pats metodas ir (ar) jo taikymas yra netinkamas siekiamam tikslui.

70.        Vis dėlto, prieš pasisakant dėl apelianto argumentų, susijusių su netinkamu lyginamųjų rodiklių nustatymu ir jų taikymu, pirmiausia būtina įvertinti, ar apskritai buvo pagrindas nagrinėjamu atveju taikyti lyginamosios analizės metodą. Pažymėtina, jog atsakovo nagrinėjamu atveju pasirinktas sąnaudų įvertinimo būdas (metodas) nebuvo numatytas teisės aktuose, jo taikymas yra susijęs su poveikiu ūkio subjekto gautų pajamų paskirstymui (t. y. ir poveikiu jo nuosavybei), todėl prielaidos nukrypti nuo bendrų taisyklių turi būti aiškinamos ir taikomos griežtai. Be to, pareiga įrodyti, kad dėl tikrinamas ūkio subjektas nevykdė ar netinkamai vykdė savo pareigas ir dėl to šio subjekto reguliuojamos veiklos patikrinimo tikslai negali būti pasiekti minėtu įprastiniu būdu, tenka patikrinimą atliekančiai institucijai (nagrinėjamu atveju – atsakovui). Paminėtina ir tai, kad, skirtingai nei iš esmės vertino Tikrinimo komisija, aptariamos išimties iš bendros taisyklės taikymas yra siejamas ne su aplinkybe, kad pareiškėjas neįrodė, jog sąnaudos yra būtinos ir jos atitinkamoms veikloms paskirstytos teisingai, bet su tuo, kad dėl jo pareigų nevykdymo (netinkamo vykdymo) priežiūros institucija negali šių sąnaudų įvertinti minėta įprastine tvarka.

71.       Šiuo aspektu apibendrindama Patikrinimo akto 1.1.3 dalyje „Dėl Bendrovės teikiamos informacijos ir dokumentų trūkumų bei Bendrovės veiksmų patikrinimo metu“ (IV t., b. l. 77–80) nurodytas aplinkybes Tikrinimo komisija šio akto 1.2 dalyje „Gautų duomenų ir informacijos apibūdinimas“ vertino, kad (IV t., b. l. 81): 

(1) „[pareiškėjas] nesutiko tiesiogiai bendradarbiauti su Auditoriumi ir nepasirašė konfidencialumo sutarties; Auditorius negalėjo susipažinti su [pareiškėjo] patikrinimui reikšminga informacija ūkio subjekto būstinėje ir atlikti reikiamo informacijos vertinimo, kas apsunkino patikrinimo vykdymą ir informacijos rinkimą“ (nesutikdamas su tokiu vertinimu apeliantas iš esmės apskritai kvestionuoja Komisijos teisę ginčo atveju pasitelkti Auditorių ir kitus specialistus iš FNTT ir RRT, taip pat teisę patikrinimą atlikti audito būdu (forma);

(2) „viso patikrinimo metu [pareiškėjas] nepaskyrė įgaliotų atsakingų asmenų, išskyrus 2016 m. birželio 3 d. vykusio susitikimo su Tikrinimo komisijos nariais metu, kas apsunkino patikrinimo vykdymą“ (apeliantas, be kita ko, nurodydamas įsiteisėjusius bendrosios kompetencijos teismų sprendimus administracinių teisės pažeidimų bylose, teigia, kad tokie atsakovo teiginiai nepagrįsti);

(3) „<...> [pareiškėjas] delsė teikti patikrinimui reikiamą informaciją bei dokumentus. Iš [pareiškėjo] pateiktos abstrakčios, prieštaringos ir neišsamios informacijos <...> Tikrinimo komisija negalėjo daryti reguliuojamoms veikloms priskirtų sąnaudų, dengiamų reguliuojamų veiklų pajamomis, pagrįstumo vertinimų“ (savo ruožtu apeliantas iš esmės teigia, jog: atsakovas reikalavo perteklinės informacijos; dokumentų ir informacijos Tikrinimo komisija reikalavo tokia forma, kurios nenumato teisės aktai; pateikti informaciją reikalaudavo trumpesniais nei teisės aktuose nustatytais terminais; be to, teigia, kad pateikė visą atsakovo prašytą informaciją).

72.       Atitinkamai, kaip nurodyta Patikrinimo akte (IV t., b. l. 201), Tikrinimo komisija vertino, kad pareiškėjas: (1) „<...> savo veiksmais apsunkino informacijos ir dokumentu, būtinu patikrinimo tikslui pasiekti, surinkimą. Dėl iš patikrinimo metu surinktų duomenų trūkumo ir nepakankamo gautos informacijos išsamumo ir tikslumo, Tikrinimo komisija neturėjo galimybės įsitikinti visu [pareiškėjo] reguliuojamoms veikloms priskirtu sąnaudų būtinumu ir pagrįstumu. Dėl šių priežasčių [pareiškėjo] patirtų sąnaudų būtinumo ir pagrįstumo nustatymas bei įvertinimas buvo neįmanomas, taikant įprastinius ūkio subjektu patikrinimu metu naudojamus ūkio subjekto patirtu sąnaudų vertinimo metodus ir būdus <..>“; (2) „<...> nepateikė pakankamai duomenų, įrodymų ir paaiškinimų, pagrindžiančių 2012–2014 metais reguliuojamoms veikloms priskirtų sąnaudų būtinumą, taip pat Tikrinimo komisija dėl duomenų trūkumo negalėjo įsitikinti sąnaudų paskirstymo tarp reguliuojamų / nereguliuojamų veiklų teisingumu, todėl Tikrinimo komisija pritaikė lyginamosios analizės metodą būtinosioms šilumos tiekimo veiklos sąnaudoms nustatyti.“

 

Dėl pareiškėjo (ne)bendradarbiavimo su Auditoriumi ir Komisijos teisės pasitelkti specialistus atliekant patikrinimą

 

73.       Minėta, kad aptariama ūkio subjektų veiklos priežiūra – įstatymo nustatyta tvarka įgaliotų viešojo administravimo subjektų veikla (Viešojo administravimo įstatymo 361 str. 1 d. (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija). Vadovaujantis įstatymo viršenybės principo turinį detalizuojančiu Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktu (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija), „<...> viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose <...>.“

74.       Byloje nėra ginčo dėl Komisijos, kaip energetikos įmonių veiklos priežiūrą vykdančios institucijos, kompetencijos atlikti šių įmonių reguliuojamos veiklos patikrinimus. Patikrinimų tvarkos aprašo 28 punktas aiškiai nustatė, kad „atlikti patikrinimus turi teisę Komisijos pirmininko įsakymu paskirti Komisijos darbuotojai <...>“. „Įsakyme nurodomas tikrinamos energetikos įmonės pavadinimas <...>, tikrinimo tikslas, tikrinamas laikotarpis, Tikrinimo komisijos vadovo ir narių pareigos, vardas ir pavardė, patikrinimo pradžios ir pabaigos laikas, preliminarus dokumentų sąrašas, kuriuos energetikos įmonė turi pateikti Tikrinimo komisijai“ (Patikrinimų tvarkos aprašo 29 p.).

75.       Nustatyta, kad Tikrinimo komisiją sudarė Komisijos darbuotojai, tačiau pareiškėjas kvestionuoja (1) RRT ir FNTT atstovų bei (2) Auditoriaus dalyvavimą atliekant pareiškėjo reguliuojamos veiklos planinį patikrinimą.

76.       Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad Patikrinimų tvarkos aprašo 30 punktas nustatė, jog „Komisija patikrinimui atlikti turi teisę pasitelkti ekspertus ar specialistus iš kitų valstybės institucijų bei organizacijų, jeigu reikalingos jų specialios žinios ar patirtis.“ Viena iš Tikrinimo komisijos teisių – „esant tarnybiniam būtinumui, pasitelkti kitus <...> specialistus iš kitų valstybės institucijų bei organizacijų“ (Patikrinimų tvarkos aprašo 31.4 p.).

77.       Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, jog, nesant atitinkamų įstatymo nuostatų (kaip yra nagrinėjamu atveju), Patikrinimų tvarkos aprašo 30 ir 31.4 punktuose minimos kitos institucijos ir organizacijos (ekspertai ir specialistai) neįgyja ir negali įgyti jokių priežiūrą atliekančio subjekto, kaip jis apibrėžiamas Viešojo administravimo 361 straipsnio 1 dalyje (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija), teisių ir pareigų, įskaitant susijusių su ūkio subjektų veiklos patikrinimu. Nagrinėjamu atveju taikytinos teisės aktų nuostatos nenumatė Komisijos ir (ar) Tikrinimo komisijos teisės (galimybės) tretiesiems asmenims deleguoti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus įgaliojimus (jų dalį), įskaitant teisę iš ūkio subjektų tiesiogiai gauti (reikalauti pateikti) dokumentus ir kitą informaciją reguliuojamos veiklos patikrinimo tikslais (Viešojo administravimo įstatymo 366 str. 1 d. (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-934 redakcija); Patikrinimų tvarkos aprašo 31.1, 31.3 p.) bei teisę atlikti patikrinimus ūkio subjekto veiklos vietoje (Patikrinimų tvarkos aprašo 31.2, 41 p.).

78.        Šiame kontekste pasisakant dėl proceso šalių argumentų, susijusių su Auditoriaus dalyvavimu atliekant patikrinimą, pirmiausia pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai eksplicitiškai nenumatė Komisijos teisės (galimybės) Viešojo administravimo įstatymo 361 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytus veiksmus atlikti išorinio audito, vykdomo privačios audito įmonės, būdu (forma). Nesant norminiuose teisės aktuose įtvirtintų atitinkamų nuostatų, tokia Komisijos teisė ir juo labiau Patikrinimo akte nurodomos tikrinamo ūkio subjekto pareigos sudaryti su audito įmone konfidencialumo sutartį, bendrauti su Auditoriumi, be kita ko, tiesiogiai teikiant visus jo (Auditoriaus) prašomus dokumentus ir informaciją bei sudarant galimybę auditoriui auditą atlikti ūkio subjekto patalpose (ūkinės veiklos vykdymo vietoje), negali būti kildinama iš atsakovo nurodyto minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principo (Viešojo administravimo įstatymo 362 str. 1 d. 1 p. (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija).

79.       Todėl atsakovas, reikalaudamas, kad pareiškėjas pasirašytų konfidencialumo sutartį su Auditoriumi bei nurodydamas teikti dokumentus ir informaciją tiesiogiai šiai audito įmonei (Komisijos 2015 m. liepos 29 d. raštas Nr. R2-(8)-2487, 2015 m. rugpjūčio 20 d. raštas Nr. R2-(T)-2678), viršijo savo įgaliojimus. Atitinkamai pareiškėjo atsisakymas vykdyti šiuos nurodymus negali būti vertinamas kaip nebendradarbiavimas ar trukdymas atlikti reguliuojamos veiklos patikrinimą, t. y. šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip netinkamas pareigų vykdymas.

80.       Pastarojo vertinimo niekaip nepaneigia atsakovo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-637-261/2017, kurioje (be kita ko, atsižvelgiant į proceso įstatymo nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas) iš viso nebuvo pasisakyta ir iš esmės nevertinta dėl reguliuojamos veiklos patikrinimo atlikimo pasitelkiant audito įmonę (nepriklausomą auditorių).

81.       Iš tiesų, pati Tikrinimo komisija, nepažeisdama teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir ribojimų, turi teisę gauti iš tikrinamo ūkio subjekto reikalingus dokumentus ir informaciją, taip pat, su sąlyga, jog, be kita ko, nebus pažeistas minėtas minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principas, susipažinti su patikrinimui reikalingais dokumentais ir kita reikšminga informacija ūkio subjekto būstinėje ar kitoje jo veiklos vykdymo vietoje. Todėl atsakovo argumentai, kad dėl pareiškėjo atsisakymo su Auditoriumi sudaryti konfidencialumo sutartį pastarasis neturėjo galimybės atlikti audito vietoje (pareiškėjo buveinėje), yra visiškai nereikšmingi.

82.        Dėl kitų pareiškėjo argumentų, susijusių su Tikrinimo komisijos teise pasitelkti kitus asmenis, primintina, kad viešojo administravimo subjektas gali prašyti kito viešojo administravimo subjekto tarnybinės pagalbos administracinės procedūros sprendimui priimti (Viešojo administravimo įstatymo 37 str. (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-934 redakcija). Be to, (privačių) specialistų ir ekspertų (specialių žinių ir (ar) atitinkamą patirtį turinčių asmenų) pasitelkimas (Patikrinimų tvarkos aprašo 30 p.) prašant pateikti informaciją, suteikti konsultaciją, įvertinti patikrinimo metu surinktus duomenis ir pateikti savo nuomonę (išvadą) tam tikrais klausimais, savaime nepažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) bei neprieštarauja įstatymų leidėjo nustatytiems ūkio subjekto veiklos patikrinimo tikslams ir principams (Viešojo administravimo įstatymo 361 str. 1 d. (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) ir 362 str. (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-934 redakcija). Vien tai, kad patikrinimo metu kaip specialistai (t. y. ne kaip Tikrinimo komisijos nariai) buvo pasitelkti kiti asmenys, savaime nelemia Nutarimo neteisėtumo ar nepagrįstumo.

83.       Be to, nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas, tačiau pareiškėjo akcentuojami galimai teisės aktams prieštaraujantys minėtų asmenų veiksmai (net jei jie būtų patvirtinti), tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, vis tiek neleistų pripažinti tikrinamo individualaus administracinio akto neteisėtu dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 3 p.).

84.       Pažymėtina ir tai, kad nors, kaip nurodyta Patikrinimo akte, atsakovas iš pradžių buvo pasirinkęs auditą, kaip planinio patikrinimo būdą (IV t., b. l. 75), šio patikrinimo būdo buvo atsisakyta Auditoriui nepavykus surinkti pakankamai audito įrodymų (IV t., b. l. 77), t. y. pareiškėjo patikrinimas nebuvo atliktas audito būdu (forma). Todėl proceso šalių argumentai dėl audito, kaip planinio patikrinimo būdo (formos), nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi sprendžiant dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, iš Patikrinimo akto turinio ir bylos medžiagos matyti, kad Tikrinimo komisija į Auditoriaus pateiktą audito ataskaitą ir išvadą atsižvelgė tik kaip į papildomą informacijos šaltinį, jį vertindama kartu su kitais patikrinimo metu surinktais duomenimis (Patikrinimo aktas grindžiamas visa patikrinimo metu surinkta medžiaga).

 

Dėl pareigų, susijusių su įgaliotų atsakingų asmenų paskyrimu, (ne)vykdymo

 

85.        Patikrinimo akte nurodyta, kad tai, jog nebuvo surinkta pakankamai dokumentų ir informacijos patikrinimui atlikti, be kita ko, yra siejama su aplinkybe, kad viso patikrinimo metu pareiškėjas nepaskyrė įgaliotų atsakingų asmenų (išskyrus 2016 m. birželio 3 d. vykusio susitikimo metu), kas apsunkino patikrinimo vykdymą.

86.        Patikrinimų tvarkos aprašo 36.1 punktas nustato, kad „tikrinama energetikos įmonė privalo <...> paskirti įgaliotus atsakingus asmenis, kurie dalyvautų atliekant patikrinimą ir bendradarbiautų su Tikrinimo komisijos nariais“.

87.       Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjas įvykdė šį reikalavimą (šią pareigą), jau yra konstatuota įsiteisėjusiuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose administracinių teisės pažeidimų bylose (šiuo klausimu žr. (duomenys neskelbtini)). Todėl atskirai proceso šalių argumentai dėl šios dalies nevertintini ir dėl jų nepasisakytina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 4 d.). Skirtingai nei bando įtikinti atsakovas, šie teismų sprendimai turi prejudicinę reikšmę sprendžiant dėl Patikrinimų tvarkos aprašo 36.1 punkto įvykdymo, nes jie susiję su to paties asmens paskyrimu įgaliotu atsakingu asmeniu, kuris minimas Patikrinimo akte ir su kurio paskyrimu Komisija (Tikrinimo komisija) sieja netinkamą pareiškėjo pareigų vykdymą.

88.        Aplinkybė, kad, vykdant Patikrinimų tvarkos aprašo 36.1 punkte nurodytą pareigą, pareiškėjas atsakingu įgaliotu asmeniu paskyrė teisės direktorių (teisininką), kuris susitikimų su Tikrinimo komisija pareiškėjo būstinėje metu negalėjo atsakyti į kai kuriuos konkrečius klausimus, susijusius su finansine atskaitomybe ar buhalterine apskaita, niekaip negali būti vertinama kaip patikrinimo apsunkinimas ar nebendradarbiavimas.

89.        Iš tiesų, įvertinus minėtuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, jog į Tikrinimo komisijos narių klausimus, į kuriuos nebuvo atsakyta žodžiu, atsakymai vėliau buvo pateikti raštu, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog dėl paskirto atsakingo asmens buvo paneigta (apribota) Tikrinimo komisijos teisė gauti paaiškinimus „<..> žodžiu ar raštu iš tikrinamų energetikos įmonių vadovų ar jų įgaliotų asmenų“ (Patikrinimų tvarkos aprašo 31.1 p.). Be to, kaip konstatavo Vilniaus apygardos teismas (duomenys neskelbtini) nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje (duomenys neskelbtini) (X t., b. l. 169–172), „<...> bylos medžiaga nepatvirtina, kad tikrinimo metu ar iš karto po jo, [pareiškėjo] prezidentui (duomenys neskelbtini) būtų pranešta apie nustatytus atstovavimo trūkumus ar išsakytos kažkokios pastabos. Tokiu būdu pastarasis nesuprato ir negalėjo suprasti, kad [pareiškėjui] patikrinimo metu atstovavo netinkamas atstovas. Jeigu Tikrinimo komisijai, pradėjus patikrinimą bendrovėje, iš tiesų kilo kokių tai klausimų ar problemų, tai vadovaujantis [Patikrinimų tvarkos aprašo] 33.3 [punktu] privalėjo apie tai informuoti (duomenys neskelbtini), kaip tikrinamos bendrovės vadovą, tačiau to nepadarė <...>.“

90.       To, kad pareiškėjas įvykdė Patikrinimų tvarkos aprašo 36.1 punkte nurodytą pareigą, nagrinėjamu atveju niekaip nepaneigia atsakovo nurodomo Ūkio subjektų technologinio, finansinio ir vadybinio pajėgumo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Komisijos 2009 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. O3-6, 32 punktas, reglamentuojantis ūkio subjekto vadybinio pajėgumo vertinimą, o ne reikalavimus skiriant minėtą atsakingą asmenį. Be to, įvertinus tai, kad atsakymai ir paaiškinimai klausimais, į kuriuos minėtas atsakingas asmuo negalėjo atsakyti žodžiu, buvo pateikti raštu, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nepaisė minėtų vadybinių reikalavimų.

 

Dėl pareigos teikti dokumentus, paaiškinimus ir informaciją, reikalingą patikrinimui atlikti, bei reikalaujamos informacijos turinio ir formos

 

91.        Pareiškėjas iš esmės nesutinka su Patikrinimo akte pateiktu vertinimu, kad jis netinkamai vykdė pareigas teikti dokumentus ir informaciją, reikalingą patikrinimui atlikti, šiuo aspektu, be kita ko, teigdamas, kad jis neprivalėjo Tikrinimo komisijai (1) teikti duomenis, nesusijusius su reguliuojama veikla, (2) teikti duomenis, kurių rinkimo ir sisteminimo nenumato teisės aktai, (3) teikti duomenis neteisėtai trumpais terminais.

92.        Pastaruoju aspektu (t. y. dėl terminų) pažymėtina, jog (1) Patikrinimo akte akcentuojamos ir apelianto nurodomos aplinkybės dėl terminų pagrįstumo ir (ar) jų laikymosi reikalaujant pateikti ir teikiant duomenis, informaciją ir (ar) paaiškinimus, yra susijusios su patikrinimo veiksmais, atliktais iki 2016 m. sausio mėn., o (2) patikrinimas buvo baigtas 2016 m. rugpjūčio mėn. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė ir proceso šalys iš esmės nenurodė jokių objektyvių ir reikšmingų aplinkybių, kurios šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju (1) pareiškėjo terminų pateikti patikrinimui reikalingą informaciją nesilaikymą leistų traktuoti kaip lyginamosios analizės metodo taikymą pagrindžiantį pareigų nevykdymą arba (2) atsakovo galimai netinkamą terminus administracinėje procedūroje reglamentuojančių nuostatų taikymą vertinti kaip Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą pagrindą panaikinti individualų administracinį aktą. Todėl proceso šalių argumentai dėl galimų, taip pat administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų jau pripažintų ar paneigtų teisės aktuose nustatytų terminų pažeidimų nevertintini ir atskirai plačiau dėl jų nepasisakytina, nes jie yra visiškai nereikšmingi sprendžiant dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo.

93.        Toliau pasisakant dėl atsakovo teisės gauti ir pareiškėjo pareigos teikti informaciją primintina, kad Energetikos įstatymo 25 straipsnio 1 dalis nustatė, kad „valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos joms pavestoms funkcijoms atlikti turi teisę iš energetikos įmonių gauti reikiamą informaciją. Energetikos įmonės Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka teikia informaciją valstybės, savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir (ar) kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra suteikiama teisė gauti tokią informaciją.“

94.        Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalies 7 punktas (2009 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-592 redakcija) įtvirtino, kad „licencijos turėtojas privalo <...> teikti valstybės ir savivaldybių institucijoms informaciją, reikalingą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytoms pareigoms vykdyti. Šilumos tiekėjas privalo pateikti reikalaujamą informaciją per 10 darbo dienų nuo reikalavimo gavimo, jeigu nėra pagrįstų priežasčių, dėl kurių nustatomas ilgesnis terminas“. To paties įstatymo 34 straipsnio3 dalis (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X‑1329 redakcija), be kita ko, taip pat įtvirtina, jog „<...> valstybės ir savivaldybės institucijos, įstatymų nustatyta tvarka atlikdamos joms pavestas funkcijas, turi teisę gauti iš šilumos ar karšto vandens tiekėjų <...> visus finansinės atskaitomybės ir kitus dokumentus, susijusius su jų reguliuojama veikla <...>.“

95.        Vadovaujantis Patikrinimų tvarkos aprašo 36.3 punktu, „<...> tikrinama energetikos įmonė privalo <...>. pateikti visus patikrinimui atlikti būtinus dokumentus, elektroniniu būdu tvarkomus duomenis bei kitą informaciją, susijusią su tikrinamos energetikos įmonės vykdoma reguliuojama veikla“. Savo ruožtu Tikrinimo komisija turi teisę „gauti su energetikos įmonės reguliuojama veikla susijusius dokumentus ir pasidaryti jų kopijas.“

96.        Duomenų ir ataskaitų apie energetikos įmonių reguliuojamą veiklą pateikimą Komisijai reglamentuoja, taip pat teikiamos informacijos apimtis ir formą nustato ir Energetikos įmonių informacijos teikimo taisyklės, patvirtintos Komisijos 2008 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. O3-80 (toliau – ir Informacijos teikimo taisyklės)

97.        Be šių bendrųjų nuostatų, nagrinėjamu atveju taip pat yra aktuali Viešojo administravimo įstatymo 366 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-934 redakcija), kuri aiškiai nustato, kad „ūkio subjektai teikia priežiūrą atliekantiems subjektams dokumentus, kuriuos privaloma rengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, taip pat kitą informaciją ūkio subjekto turima forma. Priežiūrą atliekantis subjektas negali reikalauti ūkio subjekto pateikti konkrečios prašomos formos duomenų ar dokumentų, jeigu jų rengimas nenumatytas teisės aktuose, tam reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis.“ Nesant įstatymų leidėjo nustatytų išimčių (tokiomis išmintimis negali būti laikomos prieš tai paminėtos bendro (abstraktaus) pobūdžio Energetikos įstatymo ir Šilumos ūkio įstatymo nuostatos), šios įstatymo nuostatos privaloma paisyti ir Komisijai atliekant Viešojo administravimo įstatymo 361 straipsnio 2 dalies 2 punkte (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-934 redakcija) nurodytą ūkio subjekto veiklos patikrinimą. 

98.       Svarbu akcentuoti, kad, kitaip nei iš esmės teigia atsakovas teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, Viešojo administravimo įstatymo 366 straipsnio 2 dalis (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-934 redakcija) „ūkio subjektas turi teisę neteikti priežiūrą atliekančiam subjektui dokumentų, jeigu tuos pačius dokumentus jis yra pateikęs nors vienam priežiūrą atliekančiam subjektui <...>“) niekaip nepaneigia pareigos paisyti to paties straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. nesusiaurina šios dalies taikymo atsakovo nurodomu būdu.

99.        Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad Tikrinimo komisijos teisė gauti paaiškinimus žodžiu ar raštu iš tikrinamų energetikos įmonių vadovų ar jų įgaliotų asmenų (Patikrinimų tvarkos aprašo 31.1 p.) nereiškia teisės reikalauti pateikti paaiškinimus tokia forma, kuri iš esmės implikuotų būtinybę tikrinamam ūkio subjektui atlikti Viešojo administravimo įstatymo 366 straipsnio 1 dalies (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-934 redakcija) antrajame sakinyje nurodytus veiksmus.

100.       Proceso šalių argumentų kontekste pastebėtina, kad paminėtose nuostatose nurodyta Tikrinimo komisijos teisė gauti „su reguliuojama veikla susijusią“ informaciją nereiškia, kad ūkinės veiklos priežiūrą vykdanti institucija turi teisę reikalauti tik tiesiogiai su šia veikla susijusios informacijos. Iš tiesų veiklos priežiūros tikslams pasiekti gali būti reikalinga ir netiesiogiai su šia veikla susijusi informacija, todėl reikalavimas tokią informaciją pateikti nėra savaime neteisėtas. Be to, ne tikrinamas ūkio subjektas, o patikrinimą atliekanti institucija, be kita ko, atsižvelgdama į patikrinimo tikslus, patikrinimo būdą, pasirinktą taktiką ir kitas aplinkybes, sprendžia dėl to, kokia informacija yra reikalinga patikrinimui atlikti. Savo ruožtu, pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodomos aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti, kad Komisijos (Tikrinimo komisijos) reikalauta pateikti informacija (jos dalis) buvo akivaizdžiai (tiesioginiu ar netiesioginiu ryšiu) nesusijusi su į patikrinimo tikslus patenkančia tikrinama reguliuojama veikla (jos dalimi).

101.       Be to, prieš pagal aptartas taisykles sprendžiant, ar pagrįstai pareiškėjas buvo pripažintas netinkamai vykdžiusiu savo pareigas, be kita ko, teikti dokumentus, paaiškinimus ir kitą patikrinimui atlikti reikalingą informaciją Komisijai (Tikrinimo komisijai), pažymėtina, kad:

101.1.       Pareiškėjas nepagrįstai atsisakė Komisijai (Tikrinimo komisijai) (turima forma) teikti turimą informaciją apie darbuotojus (darbo sutartis, jiems mokamą darbo užmokestį, kitas išmokas bei kompensacijas, pareigybių aprašymus ir kt.) – ši informacija yra susijusi su reguliuojama veikla ir šios veiklos priežiūrą vykdančios institucijos teisė tokią informaciją gauti yra numatyta jau aptartose įstatymų ir juos įgyvendinančių norminių teisės aktų nuostatose, o reikalavimas ją pateikti atitinka veiklos priežiūros tikslus bei savaime neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 362 straipsnyje (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-934 ir 2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcijos) įtvirtintiems priežiūros principams. Be to, atsisakymas priežiūros institucijai teikti informaciją negali būti grindžiamas vien šios informacijos konfidencialumu. Priešingas vertinimas akivaizdžiai nebūtų suderinamas su Viešojo administravimo įstatymo 361 straipsnio 1 dalyje (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII‑1317 redakcija) nurodytais tikslais.

101.2.       Kadangi šiame baigiamajame teismo akte jau konstatuota, jog pareiškėjas neturėjo pareigos tiesiogiai teikti dokumentus ir kitą informaciją Auditoriui, įvairios Patikrinimo akte minimos nuorodos į Auditoriaus nuomonę dėl audito įrodymų nepakankamumo nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjo pareigų vykdymo. Be to, šiuo aspektu paminėtina ir tai, kad pati Komisija laikėsi visai kitos, nei Patikrinimo akte nurodytos, pozicijos dėl pareiškėjo Auditoriui pateiktų duomenų pakankamumo teikdama 2016 m. gegužės 9 d. pretenziją (XIII t., b. l. 32–45).

101.3.       Klausimu dėl dalies pareiškėjui nurodytos pateikti informacijos, minimos ir apeliaciniame skunde, jau pasisakyta prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje turinčiuose įsiteisėjusiuose Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-45-281/2018 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-164-261/2020; be to, aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tuos dokumentus ir informaciją, kurios Komisija (Tikrinimo komisija) galimai neturėjo teisės reikalauti, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, nėra reikšminga sprendžiant dėl Nutarimo (jo dalies) teisėtumo ir pagrįstumo.

 

Dėl Patikrinimo akte nurodytų aplinkybių, kaip pagrindo pareiškėjo reguliuojamos veiklos sąnaudų būtinumą ir pagrįstumą vertinti kitu nei įprastu būdu

 

102.        Vadovaujantis prieš tai išdėstytomis taisyklėmis, toliau vertintina, ar atsakovas objektyviai pagrindė, kad dėl pareiškėjo pareigų nevykdymo ar netinkamų jų vykdymo Tikrinimo komisija negalėjo jo (pareiškėjo) patirtų sąnaudų įvertinti įprastiniais ūkio subjektų patikrinimų metu naudojamais būdais. Kaip matyti iš Patikrinimo akto 4.1 dalies „Lyginamosios analizės metodo taikymo teisinis pagrindimas“, Tikrinimo komisija lyginamosios analizės metodo taikymą grindė šio akto 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis.

103.        Tikrinimo komisija, atlikusi ilgalaikio turto patikrinimą, be kita ko, konstatavo, kad nebuvo pateikti „<...> pakankami ir pagrįsti įrodymai <...>“, kad pareiškėjas: (1) ilgalaikio turto vienetų vertes tinkamai ir pagrįstai, remdamasis priežastingumo principu, paskirstė tarp reguliuojamos ir nereguliuojamos veiklos; (2) reguliacinio ilgalaikio turto vertes tinkamai priskyrė atitinkamiems verslo vienetams; (3) taiko tinkamus ilgalaikio turto nusidėvėjimo normatyvus; (4) ilgalaikio        turto nusidėvėjimo sąnaudas tinkamai paskirstė tarp reguliuojamos ir nereguliuojamos veiklos; (5) ilgalaikio turto nusidėvėjimo reguliavimui priskirtas sąnaudas tinkamai paskirstė tarp Bendrovės reguliuojamų veiklų (verslo vienetų); (6) ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos buvo paskirstytos remiantis būtinųjų sąnaudų principu.

104.        Konkrečiai, kiek tai pirmiausia susiję su Patikrinimo akto 2.1.1 dalimi „Ilgalaikio turto paskirstymo ir reguliuojamo turto paskirstymo verslo vienetams įvertinimas“, iš Tikrinimo komisijos aprašytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas nepateikė tik 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. nuomojamo ir nuosavo ilgalaikio turto sąrašų, papildytų Komisijos 2015 m. spalio 1 d. rašte Nr. R2-(Š)-3078 „Dėl informacijos pateikimo“ (IV t., b. l. 263–265) nurodytu būdu, t. y. „<...> nurodant Administracinei, Bendrajai, Kogeneracijos ir Šilumos perdavimo / karšto vandens veikloms priskirtų ilgalaikio turto vienetų priskyrimą atitinkamoms <...> reguliuojamoms ir nereguliuojamoms veikloms, nurodant atitinkamai veiklai priskirtą ilgalaikio turto dalį, išreikštą litais, priskyrimo principus ir pagrindimą: turto vieneto vertės priskyrimo kriterijų ir jo reikšmę; įsakymo, kuriuo patvirtinta ilgalaikio turto priskyrimo atitinkamoms veikloms tvarka, punktą, kuriuo vadovaujantis priskirtas turtas atitinkamoms veikloms.“

105.       Skirtingai nei 2020 m. spalio 14 d. rašytiniuose paaiškinimuose teigia apeliantas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-45-281/2018 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-164-261/2020 nėra konstatuota, kad minėtą informaciją (papildytus ilgalaikio turto sąrašus) pareiškėjas pateikė. Vilniaus apygardos administracinis teismas apelianto nurodomoje 2018 m. gegužės 8 d. nutartyje išvadą, kad Komisijos 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. O3-681 (I t., b. l. 311) „<...> nustatytus įpareigojimus pareiškėja jau įvykdė, todėl šis nutarimas pareiškėjai daugiau jokių teisinių pasekmių nesukelia <...>“, siejo su šio nutarimo 1 ir 2 punktuose nurodyta informacija (reikalavimas pateikti šios Nutarties 104 punkte nurodytą informaciją buvo įtvirtintas aptariamo Komisijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutarimo 3 punkte). Apskritai, šioje pastraipoje aptariamuose teismų sprendimuose nepasisakyta ir nevertinta dėl pareiškėjo pareigos teikti šios Nutarties 104 punkte nurodytą informacija, todėl jie (sprendimai) negali būti vertinami, kaip turintys pareiškėjo nurodomą prejudicinę reikšmę.

106.        Kita vertus, atsakovas nenurodo jokių ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių nuostatų, kurios būtų įpareigojusios pareiškėjo aptariamo turto apskaitą vesti atsakovo nurodytu detalumu, t. y. nėra jokių argumentų ir vertinimo, jog pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas, susijusias su ginčo turto apskaitos tvarkymu. Nenurodžius jokių apskaitos tvarkymą, finansinės atskaitomybės ir kitų dokumentų bei ataskaitų rengimą reglamentuojančių nuostatų, implikuojančių pareigą pareiškėjui ilgalaikį turtą apskaityti Tikrinimo komisijos nurodytu detalumu, akivaizdu ir tai, kad reikalavimas retrospektyviai už jau praėjusius laikotarpius ilgalaikio turto sąrašus (duomenis apie kiekvieną turto vienetą) papildyti (patikslinti) aptariama informacija nėra suderinamas ir su jau aptartais Viešojo administravimo įstatymo 366 straipsnio 1 dalies (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-934 redakcija) reikalavimais.

107.        Minėtoje Patikrinimo akto 2.1.1 dalyje, taip pat 2.1.2 dalyje „Ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos normų vertinimas“ iš esmės apsiribojama teiginiais apie pareiškėjo pateiktos informacijos trūkumus Tikrinimo komisijos nurodytais išsamumo (detalumo) aspektais, nurodant, jog nebuvo galima įsitikinti, kad pareiškėjas tinkamai vykdė savo pareigas. Šiuo aspektu, nors ir turėdama ilgalaikio turto sąrašus, pareiškėjo pateiktus duomenis ir jų patikslinimus, paaiškinimus bei kitą informaciją, teisę reikalauti pateikti papildomus dokumentus ar atlikti dokumentų patikrinimus vietoje, Tikrinimo komisija apskirtai nenurodė jokių požymių ar aplinkybių, leidžiančius objektyviai manyti (pagrįstai įtarti), kad pareiškėjas nesilaikė Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalies 4 punkte (2009 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-592 redakcija), Principų aprašo 5.1 punkte ir atitinkamose Šilumos kainų nustatymo metodikos nuostatose nustatytų pareigų, susijusių su priežastingumo principo laikymusi.

108.        Šiuo aspektu Patikrinimo akte pirmiausia abstrakčiai nurodoma, kad „<...> analizuojant [pareiškėjo] nuosavo turto likutinę vertę kiekvienų tiriamų metų pabaigoje, aiški kitimo tendencija neužfiksuota – 2013 m. pabaigoje likutinė vertė buvo mažesnė nei praėjusiais metais, tačiau 2014 m. gruodžio 31 d. išaugo ir buvo didesnė, tiek lyginant su 2012 m., tiek su 2013 m. pabaigoje fiksuotomis reikšmėmis <...>.“ Iš tiesų, nors tokia aplinkybė tam tikrais atvejais galėtų būti vertinama kaip rodanti galimus apskaitos trūkumus ar pažeidimus, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas (Tikrinimo komisija) apsiribojo tik šios aplinkybės nurodymu, jos visiškai nevertindamas visų kitų reikšmingų aplinkybių (duomenų) kontekste. Be to, netinkamo visų ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų paskirstymo niekaip nepatvirtina pareiškėjo pateikta audito išvada už 2014 metus – Patikrinimo akte cituojamos šios ataskaitos dalys yra susijusios su konkrečiu ir identifikuotinu ilgalaikiu turtu, t. y. turtu, įgytu įgyvendinus nesuderintas investicijas (šios sumos atskirai išskirtos).

109.        Analizuodama Patikrinimo aktą, išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta, kad 2.3.1 dalyje „Darbo užmokesčio sąnaudos“ bei 2.3.10 dalyje „Kelionių sąnaudos ((duomenys neskelbtini))“ nustatytos ir konstatuotos aplinkybės iš esmės galėtų būti vertinamos, kaip tinkamai ir objektyviai pagrindžiančios prielaidas sąnaudų pripažinimo klausimą spręsti ne minėtu įprastiniu būdu, o taikant aptariamą lyginamosios analizės metodą. Iš tiesų, kaip matyti iš šių Patikrinimo akto dalių, (1) pareiškėjas nepagrįstai atsisakė teikti neabejotinai jo turimus (privalomus turėti) dokumentus, (2) dėl ko nebuvo galimybės individualizuoti ir nustatyti nagrinėtų sąnaudų turinio, o (3) objektyviomis aplinkybėmis identifikuoti tam tikri konkretūs neatitikimai, trūkumai ir pažeidimai, leidžiantys pagrįstai abejoti tinkamu apskaitos tvarkymu ir pateiktų duomenų teisingumu. Patikrinimo akto 2.3.5 „Remonto ir priežiūros sąnaudos ((duomenys neskelbtini))“ nurodoma aplinkybė, kad nebuvo pateikti pirminiai sąnaudas pagrindžiantys dokumentai, taip pat galėtų būti pripažinta kaip paneigusi galimybę sąnaudas įvertinti įprastiniu būdu.

110.        Kaip sudarančios prielaidas sąnaudų vertinimą atlikti aptariamu lyginamosios analizės metodu, vertintinos ir Patikrinimo akto 2.3.2 dalyje „Teisininkų paslaugų sąnaudos ((duomenys neskelbtini))“ nurodytos aplinkybės, be kita ko, atsižvelgiant į ypač didelį skirtumą tarp 2012–2013 metais ir 2014 metais reguliuojamai veiklai priskirtų sąnaudų, taip pat pripažįstant, jog dalis šių sąnaudų yra neišvengiamos vykdant ginčo reguliuojamą veiklą. Be to, Tikrinimo komisijos nurodytas aplinkybės dėl (pirminių) apskaitos dokumentų trūkumų bei sutarčių vykdymo ypatumų leidžia pripažinti, kad aptariamą netinkamą pareigų vykdymą pagrindžia ir Patikrinimo akto 2.3.6 dalyje „Metrologinės patiktos sąnaudos ((duomenys neskelbtini))“ nurodytos objektyvios aplinkybės.

111.        Kita vertus, Patikrinimo akto 2.3.8 dalyje „Antstolių paslaugos ((duomenys neskelbtini))“)“ Tikrinimo komisija iš esmės nepasisakė dėl su vykdymo išlaidomis susijusių sąnaudų (galimo) netinkamo priskyrimo, o savo vertinimo, kad pajamomis, apskaitytomis sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), turėjo būti mažinamos reguliuojamai veiklai priskirtos sąnaudos, apskritai nemotyvavo ir nepagrindė jokiomis teisės aktų nuostatomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija).

112.        Be to, išskyrus vertinimą dėl sandorių su (duomenys neskelbtini), Patikrinimo akto 2.3.4 „Kitų išorinių tiekėjų suteiktos paslaugos ((duomenys neskelbtini))“ Tikrinimo komisija iš esmės apsiribodama bendrais teiginiais dėl pateiktos informacijos nepakankamumo, nepateikė jokio vertinimo dėl galimo pareiškėjo pareigų nevykdymo (netinkamo vykdymo) tvarkant apskaitą, paskirstant sąnaudas ar teikiant dokumentus. Be to, aptariamoje Patikrinimo akto dalyje nurodyta, kad „(duomenys neskelbtini)“, t. y. Tikrinimo komisija turėjo informaciją apie konkrečias sąnaudas, tačiau neteikia jokio vertinimo, kuris leistų objektyviai abejoti dėl šių sąnaudų paskirstymo teisingumo ar vertinimo, kad pareiškėjo pasirinkta paskirstymo tvarka (principai) neatitinka teisės aktų reikalavimų. Taip pat vertintina ir Patikrinimo akto 2.3.16 dalis „Palūkanos ir finansinės sąnaudos ((duomenys neskelbtini))“.

113.        Minėta, kad aptariamo lyginamosios analizės metodo taikymas siejamas ne su bet kokiu pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu, bet su tokiu, kuris neleidžia pasiekti patikrinimo tikslų. Kitaip tariant, vien pažeidimo konstatavimas savaime nėra pagrindas taikyti aptariamą lyginamosios analizės metodą, jei šio pažeidimo pasekmės gali būti įvertintos įprastu būdu.

114.        Konkrečiai Patikrinimo akto 2.3.9 dalyje „Reklama laikraščiuose ir per televiziją ((duomenys neskelbtini))“, 2.3.11 dalyje „Parama ir labdara ((duomenys neskelbtini)), 2.3.12 dalyje „Reprezentacija klientams ir renginių klientams sąnaudos ((duomenys neskelbtini))“, 2.3.13 dalyje „Reklaminių medžiagų sąnaudos ((duomenys neskelbtini)), 2.3.14 „Asociacijų nario mokesčių sąnaudos ((duomenys neskelbtini))“ ir 2.3.15 „Turto nuomos sąnaudos ((duomenys neskelbtini))“ yra aiškiai nurodytos konkrečios sąnaudos ir nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad šių sąnaudų kvalifikavimo (pripažinimo) klausimo Tikrinimo komisija negalėjo spręsti įprasta tvarka. Be to, Patikrinimo akto 2.3.7 dalyje „Tunelių nuoma (kolektorių nuoma; (duomenys neskelbtini))“ joks teisės aktų pažeidimas apskritai nenustatytas.

115.        Nepaisant to, Tikrinimo komisija nurodė, kad „atlikusi Patikrinimo akto 2.3 dalyje aprašytą veiklos sąnaudų patikrinimą, [ji] negalėjo patikrinti sąnaudų būtinumo bei pagrįstumo ir negalėjo įsitikinti, kad [pareiškėjas] sąnaudas paskirstymo tarp reguliuojamų ir nereguliuojamų veiklų vadovaudamasi priežastingumo principui <...>.“

116.        Pastebėtina ir tai, jog vertindama, kad duomenų nepakako įsitikinti sąnaudų būtinumu ir jų tinkamu paskirstymu, Komisija (Tikrinimo komisija): (1) nekonstatavo (iš esmės ir nevertino), kad pareiškėjas pažeidė kokius nors įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose nustatytus ar Komisijos patvirtintus (Energetikos įstatymo 8 str. 1 d. 1 p.) reguliuojamos veiklos apskaitos reikalavimus, be kita ko, Principų aprašo 5.5 ir 5.6 punktuose nurodytų skaidrumo ir naudingumo principų kontekste; (2) daugeliu atveju nenurodė, kokius teisės aktuose nurodytus ar ūkio subjekto veikloje paprastai turimus dokumentus (įrodymus) pareiškėjas turėjo pateikti, siekdamas pagrįsti sąnaudas; (3) iš esmės nekonstatavo (nenurodė), kad pareiškėjo teiktos ataskaitos ir kiti dokumentai neatitiko teisės aktuose nustatytų formos ir turinio reikalavimų. Be to, selektyviai remdamasi tam tikromis pareiškėjo 2016 m. sausio 7 d. raštu Nr. 010-02-298 pateiktos nepriklausomo auditoriaus (duomenys neskelbtini) išvados dalimis, Tikrinimo komisija nepasisakė dėl galimo šios išvados netinkamumo (trūkumų), leidžiančių abejoti jos (išvados) pagrįstumu.

117.        Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti Patikrinimo akto ir, atitinkamai, jį patvirtinusio Nutarimo trūkumai yra pakankami pripažinti, kad atsakovas neįvykdė (netinkamai įvykdė) pareigos įrodyti, kad dėl pareiškėjo pareigų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo ginčo sąnaudų vertinimas negalėjo būti atliktas įprastine tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymu Nr. XII-1317), todėl tiek aptariamo lyginamosios analizės metodo taikymas, tiek taikant šį metodą apskaičiuotos sumos negali būti pripažintos pagrįstomis. Atitinkamai aptariama ginčijamo Nutarimo dalis pripažintina nepagrįsta ir yra naikintina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 1 p.). Todėl nagrinėjamu atveju nebelieka ir teismo pareigos atskirai pasisakyti dėl kitų apelianto argumentų, susijusių su lyginamosios analizės metodo (lyginamųjų rodiklių) taikymu (šios aplinkybės nebėra reikšmingos).

 

VIII.

 

118.        Apeliantas kvestionuoja ir kitas Nutarimu patvirtintas Patikrinimo akto 5.2 dalyje „Išvados“ pateiktas išvadas bei su jomis susijusias šio akto dalis, taip pat šio akto 3.5 dalyje „2014–2015 m. prognozuotų ir faktinių pirkto kuro kainų palyginimas bei apskaičiuotos korekcijos“ padarytą išvadą dėl (nepagrįstai) gautų didesnių pajamų.

 

Dėl investicijos į (duomenys neskelbtini) skirstyklą vertės paskirstymo

 

119.        Patikrinimo akto 2.1.6 dalyje „Investicijos „(duomenys neskelbtini) skirstymo renginių rekonstrukcija“ vertinimas“ nurodyta, kad dėl Komisijos 2010 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 03-29 (III t., b. l. 59–64; toliau – ir Suderinimas) suderintos investicijos „(duomenys neskelbtini) skirstymo įrenginių rekonstrukcija“ (toliau – ir Investicija į skirstyklą) „<...> derinimo ir šilumos bazinės kainos dedamųjų nustatymo metu netinkamo [investicijos] vertės paskirstymo šilumos ir elektros energijos gamybos bei kitoms veikloms dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos, galiojusios iki 2013 m. gruodžio 31 d., 3 punkte nurodyto kryžminio subsidijavimo draudimo principo ir Šilumos kainų nustatymo metodikos (redakcijos, galiojusios nuo 2014 m. sausio 1 d.) 10.1 punkto nesilaikymo, 2012–2014 metais į šilumos kainą nepagrįstai buvo įskaičiuota 1 391,1 tūkst. Lt investicijų grąžos <...>. Dėl tos pačios priežasties [pareiškėjas] į faktines 2012–2014 metų šilumos tiekimo veiklos sąnaudas nepagrįstai įtraukė 2 781,9 tūkst. Lt Investicijos į skirstyklą nusidėvėjimo sąnaudų, kas turėjo įtakos skaičiuojant faktinę minėto laikotarpio investicijų grąžą <...>“. 

120.        Nustatyta, kad minėtu Suderinimu suderinta šilumos gamybai tenkanti Investicijos į skirstyklą vertė apskaičiuota visą investicijos vertę paskirstant proporcingai įrengtai šilumos ir elektros galiai – 94,3 proc. ((duomenys neskelbtini) Lt) šilumos gamybai ir 5,7 proc. ((duomenys neskelbtini) Lt) elektros gamybai. Paminėtina ir tai, kad pareiškėjas, teikdamas derinti Investiciją į skirstyklą, investicijos pagrindime nurodė, jog (duomenys neskelbtini) pagrindiniai skirstymo įrenginiai atlieka dvi funkcijas: 1) užtikrina generatorių pagamintos elektros energijos perdavimą į perdavimo tinklą ir 2) užtikrina iš perdavimo tinklo patiektos elektros energijos paskirstymą energiją vartojantiems įrenginiams. Patikrinimo metu pareiškėjas patikslino, kad šių įrenginių paskirtis – užtikrinti generatorių pagamintos elektros energijos perdavimą į perdavimo tinklą ir šilumos gamybos įrenginių bei šilumos tinklų saugiam ir patikimam darbui būtinos elektros energijos vartojimą iš perdavimo tinklo.

121.        Šioje ginčo dalyje pareiškėjas: (1) neigia Komisijos teisę peržiūrėti savo anksčiau priimtais nutarimais suderintą investicijų vertės paskirstymą atitinkamoms veikloms; (2) nesutinka su Tikrinimo komisijos vertinimu, kad aptariama skirstykla nėra kogeneracinis įrenginys; (3) kvestionuoja Tikrinimo komisijos atliktų skaičiavimų pagrįstumą.

122.        Pirmuoju klausimu sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas, Investiciją į skirstyklą priskyręs kogeneraciniam įrenginiui, gaminančiam šilumą ir elektros energiją, bei tuo pagrindu taikydamas tokiems įrenginiams numatytą turto paskirstymo santykį, faktiškai nesivadovavo Suderinimu suderinta šių investicijų vertės paskirstymo proporcija.

123.        Iš tiesų pareiškėjas pateiktoje 2014 metų ilgalaikio turto vertės ir nusidėvėjimo ataskaitoje, vertindamas, kad aptariama skirstykla yra kogeneracinis įrenginys ir, atitinkamai, vadovaudamasis pasitvirtinta ir su Komisija suderinta sąnaudų paskirstymo tvarka, 56 proc. Investicijų į skirstyklą vertės priskyrė šilumos, o 44 proc. – elektros energijos gamybai. Tačiau Tikrinimo komisija vertino, kad Investicija į skirstyklą nėra laikytina kogeneraciniu įrenginiu, todėl tokį pareiškėjo vertės paskirstymą pripažino nepagrįstu.

124.        Konkrečiai atsisakymą aptariamą skirstyklą pripažinti kogeneraciniu įrenginiu Tikrinimo komisija grindė Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-107 (toliau – ir Atskyrimo metodika), 4 ir 5 punktais, atitinkamai nustačiusiais, kad „kogeneracija (termofikacija) – šilumos ir elektros energijos gamyba bendrame technologiniame cikle“, o „kogeneracinė (termofikacinė) jėgainė – energetikos objektas, skirtas gaminti elektros ir šilumos energiją kogeneraciniu režimu“. Detaliau šių sąvokų turinys šiame norminiame administraciniame akte nėra atskleistas, tačiau nurodoma, kad „kitos sąvokos atitinka Šilumos ūkio įstatyme ir Šilumos kainų nustatymo metodikoje nurodytas sąvokas“ (Atskyrimo metodikos 9 p.).

125.        Atskyrimo metodikos 4 punkte vartojama sąvoka „kogeneracija (termofikacija)“ atitinka Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, apibrėžiančią, kad „bendra šilumos ir elektros energijos gamyba (kogeneracija) – šilumos ir elektros energijos gamyba bendrame technologiniame cikle.“  Vadovaujantis to paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, „bendra šilumos ir elektros energijos gamyba yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga“, t. y. – „elektros energijos gamyba termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse“ (Elektros energetikos įstatymo 74 str. 1 d. 2 p. (2012 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XI-1919 redakcija).

126.        Kiek tai susiję su Atskyrimo metodikos 5 punkte vartojama sąvoka „energetikos objektas“, bendruosius energetikos veiklos Lietuvos Respublikoje tikslus, energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reguliavimo teisinius pagrindus, taip pat visuomeninių santykių vykdant energetikos veiklą bendruosius kriterijus, sąlygas ir reikalavimus nustatančio Energetikos įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi ši sąvoka apibrėžiama kaip, be kita ko,  „elektrinės ir katilinės; elektros tinklai ir jų technologiniai priklausiniai; <...> šilumos tiekimo tinklai ir jų technologiniai priklausiniai.“ 

127.        Tai, kad minėta sąvoka „kogeneracinė (termofikacinė) jėgainė“ apima būtent šioje įstatymo nuostatoje nurodytą energetikos objektų grupę „elektrinės ir katilinės“, be kita ko, iliustruoja ir Šilumos kainų nustatymo metodikos 75 punktas (Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 redakcija), o kad aptariami „energetikos objektai“ apima ir juose esančius įrenginius, matyti iš, be kita ko, reikalavimus elektros ir šilumos energetikos objektų eksploatacijai nustatančių Elektrinių ir elektros tinklų eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 1-211, nuostatų.

128.        Tačiau atsakovas (Tikrinimo komisija), apsiribodami iš esmės tik minėtuose Atskyrimo metodikos 4 ir 5 punktuose nurodytų sąvokų citavimu, visiškai nevertino bei nepasisakė dėl to, ar ginčo skirstykla yra vienas iš kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinei priskiriamų įrenginių. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija galėtų tokį vertinimą atlikti, o pareiškėjo nurodyta ir iš esmės Tikrinimo komisijos pripažinta ginčo skirstyklos paskirtis (šios Nutarties 120 p.) savaime neleidžia konstatuoti, kad šis įrenginys nėra aptariamos elektrinės (katilinės) dalis. Maža to, net ir sutinkant su Komisijos vertinimu dėl aptariamos skirstyklos nepriskyrimo minėtai „kogeneracinei (termofikacinei) jėgainei“, nėra visiškai aišku, kuo remiantis Tikrinimo komisija, spręsdama dėl Investicijų į skirstyklą vertės paskirstymo, (duomenys neskelbtini) skirstyklos galią padidino iki 47,1 MW, nors pati nurodo ir pareiškėjas teigia, kad ši galia yra 28,6 MW. 

129.        Tai nagrinėjamu atveju lemia, kad aptariama Nutarimo dalis, t. y. dalis, kuria pritarta Patikrinimo akto 5.2 dalies „Išvados“ 1.3 ir 2.1 punkte nurodytoms išvadoms, laikytina nepagrįsta ir yra naikintina (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII‑1317 redakcija); Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 1 p.).

 

Dėl biokuro sąnaudų peržiūrėjimo

 

130.        Patikrinimo akto 1.5 išvadoje konstatuota, kad „atlikusi [pareiškėjo] biokuro įsigijimų už laikotarpį nuo 2013 m. birželio iki 2014 m. gruodžio mėn. analizę ir palyginimą su pasirinktais rinkos dalyviais, Tikrinimo komisija dėl didesnių [pareiškėjo] 2012–2014 m. faktinių biokuro įsigijimo kainų, lyginant su kitais šilumos tiekėjais, nepagrįstomis biokuro įsigijimo sąnaudomis pripažino (duomenys neskelbtini) Lt <...>.“

131.        Kaip matyti iš Patikrinimo akto 2.2.4 dalies „Dėl Bendrovės biokuro įsigijimo sąnaudų 2013–2014 m.“, tikrindama 2012–2014 metų reguliuojamoms veikloms priskirtų biokuro įsigijimo sąnaudų pagrįstumą, Tikrinimo komisija, be kita ko, vertino Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. gruodžio 2 d, nutarimo Nr. 2S-17/2015 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių šilumos ir biokuro gamyba bei tiekimu, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Konkurencijos tarybos nutarimas), kuriuo pareiškėjas ir (duomenys neskelbtini) buvo pripažinti sudarę vertikalų išimtinio biokuro pirkimo susitarimą, kuris turėjo konkurenciją ribojantį poveikį (pagal šią sutartį pareiškėjas nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gegužės mėn. biokurą pirko tik iš minėtos bendrovės).

132.        Vertindama biokuro įsigijimo sąnaudų pagrįstumą, Komisija vadovavosi Konkurencijos tarybos nutarime apibrėžta geografinė rinka – Lietuvos Respublikos teritorija, apribota 100 km atstumu kelių transportu aplink pareiškėjo eksploatuojamą biokuro katilą, esantį (duomenys neskelbtini); taip pat rėmėsi Konkurencijos tarybos 2016 m. kovo 25 d. raštu Nr. (2.1 l-33)6V-640 „Dėl tarnybinės pagalbos suteikimo“ pateiktu paaiškinimu, kad tyrimo metu toje pačioje geografinėje rinkoje veikė ir biokuro mišinį pirko kiti konkrečiai įvardinti šilumos tiekėjai, o pareiškėjo mokama kaina už biokuro mišinį buvo didesnė nei kitų atitinkamoje geografinėje rinkoje veikiančių šilumos gamintojų už tą patį kurą mokama kaina. Atitinkamai, spręsdama dėl aptariamų sąnaudų pagrįstumo, Tikrinimo komisija pareiškėjo biokuro tiekėjams mokėtinas kainas lygino su kitų biokuro vartotojų, veikiančių minėtoje Konkurencijos tarybos apibrėžtoje geografinėje rinkoje, mokėtomis kainomis.

133.        Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-507-552/2018 Konkurencijos tarybos nutarimas buvo panaikintas iš esmės dėl netinkamai nustatytos geografinės rinkos. Kadangi, kaip matyti iš Patikrinimo akto, ginčo biokuro įsigijimo sąnaudų nepagrįstumas buvo siejamas iš esmės su konstatuotu (pareiškėjo padarytu) Konkurencijos įstatymo pažeidimu, o identifikuojant konkretų nepagrįstų sąnaudų dydį buvo remtasi Konkurencijos tarybos nutarime apibrėžta geografine rinka, šio nutarimo panaikinimas nagrinėjamu atveju yra pakankamas aptariamą Patikrinimo akto dalį pripažinti nepagrįsta.

134.        Maža to, kaip teisingai pastebi pareiškėjas, vertindamas kuro sąnaudų pagrįstumą už į Konkurencijos tarybos nutarimą nepatenkantį laikotarpį, atsakovas nesivadovavo Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-492 redakcija), nustačiusia, kad „į šilumos ir (ar) karšto vandens kainą įtraukiant pagrįstas sąnaudas už kurą, privalo būti įvertinama, ar energetikos įmonė laikėsi Energijos išteklių rinkos įstatyme numatytų įpareigojimų. Kai kuro, naudojamo šilumos ir (ar) karšto vandens gamybai, įsigijimas buvo vykdomas ne per energijos išteklių biržą, pagrįstomis sąnaudomis pripažįstama ir į šilumos ir (ar) karšto vandens kainos kintamąją dedamąją gali būti įtraukiamos įmonės biokuro įsigijimo sąnaudos, neviršijančios vidutinės biokuro kainos arba vidutinės biokuro biržos kainos. Vidutinę <...> kainą, vadovaudamasi savo nustatyta tvarka, nustato [Komisija].“ 

135.        Šioje nuostatoje įstatymų leidėjas aiškiai ir eksplicitiškai nustatė, kokios ir kokiu būdu apskaičiuotos sumos pripažįstamos „pagrįstomis sąnaudomis“. Todėl nesant šios nuostatos taikymo išimtį numatančių kitų įstatymo nuostatų, pripažintina, kad Komisija (Tikrinimo komisija) netinkamai vertino klausimą dėl ginčo sąnaudų pripažinimo pagrįstomis.

136.        Šiomis aplinkybėmis pripažintina, kad Nutarimo dalis, kuria patvirtinta Patikrinimo akto 5.2 dalies „Išvados“ 1.5 punkte nurodyta išvada, laikytina nepagrįsta ir yra naikintina (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII‑1317 redakcija); Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 1 p.). Atitinkamai tai eliminuoja teismo pareigą atskirai pasisakyti ir vertinti kitus proceso šalių argumentus, susijusius su ginčo laikotarpiu patirtomis biokuro sąnaudomis ir jų pripažinimu.

 

Dėl apyvartinių taršos leidimų (ATL) pardavimo pajamų

 

137.        Patikrinimo akto 5.2 dalies „Išvados“ 2.2 punkte iš esmės konstatuota, kad pajamos, gautos už apyvartinių taršos leidimų (toliau – ir ATL) pardavimą 2012–2014 m. – (duomenys neskelbtini) Lt – pripažintinos šilumos tiekimo veiklos pajamomis, „<...> atsižvelgus į Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, Šilumos kainų metodikos, galiojusios iki 2013 m. gruodžio 31 d., 80.1.2 punktą ir Šilumos kainų metodikos, galiojusios nuo 2014 m. sausio 1 d., 20.3.11 punktą <...>.“

138.       Šiuo klausimu Patikrinimo akto 2.4 dalyje „Prekių, skirtų perparduoti (apyvartinių taršos leidimų) pajamų ir sąnaudų patikrinimas ((duomenys neskelbtini))“ nurodyta:

138.1.        „Tikrinimo komisija, atsižvelgdama į tai, kad [pareiškėjas], teikdamas Komisijai derinti 83 lentelėje įvardintas investicijas, tinkamai nenurodė šių investicijų finansavimo šaltinių (t. y. nenurodė, kad jos finansuojamos iš lėšų, gautų už ATL ir Kioto vienetų perleidimą), taip pat atsižvelgdama į Šilumos kainų metodikos (redakcijos, galiojusios nuo 2009 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d), 80.1.2 punkto nuostatas <...>, konstatuoja, kad [pareiškėjas] nepagrįstai įtraukė į reguliuojamo turto vertę (duomenys neskelbtini) Lt.“, t. y. „bendra 2011–2012 m. investicijų, atliktų už lėšas, gautas iš prekybos ATL ir Kioto vienetus, vertė, nuo kurių buvo skaičiuojama investicijų grąža ir nusidėvėjimas, sudarė (duomenys neskelbtini) Lt.“ (Patikrinimo akto 2.4.3 dalies 3 p.).

138.2.       „Tikrinimo komisija, atsižvelgdama į tai, kad [pareiškėjas] nevykdė 2008–2012 m. anglies dioksido mažinimo ir ATL vadybos plano (84 lentelė), nepateikė Komisijai duomenų apie ATL panaudojimą bei taršos mažinimo priemones už 2013 m. (pagal galiojusios nuo 2009 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Šilumos kainos metodikos 70.3 ir 70.1.2 punktų nuostatos) bei už 2014 m. (pagal galiojusios nuo 2014 m. sausio 1 d. Šilumos kainų metodikos 40 ir 41 punkto nuostatas), teigia, kad pajamos, gautos už ATL pardavimą 2012–2014 m. (tai yra (duomenys neskelbtini) Lt) pripažintinos šilumos tiekimo veiklos pajamomis.“

139.        Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis (2011 m. rugsėjo 29 d. įstatymo Nr. XI-1608 redakcija), be kita ko, įtvirtino, kad „<...> apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka“.

140.        Byloje taip pat yra aktualus Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymas (toliau – ir Finansinių instrumentų įstatymas; toliau tekste remiamasi 2009 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. XI-329 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus), kurio 5 straipsnio 4 dalis nustatė, kad „veiklos vykdytojai ir (ar) kiti asmenys apyvartinius taršos leidimus gali mainyti į Europos Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje pripažįstamų bendrai įgyvendinamų ir švarios plėtros projektų veiklos išmetamųjų teršalų mažinimo vienetus ir (ar) patvirtintus išmetamųjų teršalų mažinimo vienetus.“

141.        Šiuo aspektu paminėtina, kad, vadovaujantis minėtą sistemą nustatančios 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/61/EB (toliau – ir Direktyva 2003/87), 10 straipsniu, „<...> penkerių metų laikotarpiui, prasidedančiam 2008 m. sausio 1 d., valstybės narės bent 90 % leidimų skiria nemokamai.“

142.        Nutarimu patvirtintoje minėtoje Patikrinimo akto išvadoje minimas Šilumos kainų nustatymo metodikos 80.1.2 punktas (Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 redakcija), be kita ko, nustatė, kad „<...> reguliuojamo turto verte nepripažįstamas  <...> turtui įsigyti skirtos subsidijos, dotacijos, <...> ATL pardavimo lėšos. Minėtoje išvadoje taip pat minimas nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Šilumos kainų nustatymo metodikos 20.3.11 punktas (Komisijos 2014 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. O3-153 redakcija) įtvirtino, kad ūkio subjektui, vykdančiam ilgalaikio turto paskirstymą verslo vienetams, draudžiama atitinkamiems vienetams priskirti „<...> ilgalaikio turto vienetų vertės dalį, <...> sukurtą už dotacijų, subsidijų ir apyvartinių taršos leidimų teigiamo prekybos rezultato lėšas“. Tačiau pažymėtina, kad iki 2014 m. gegužės 31 d. galiojusiame šiame Šilumos kainų nustatymo metodikos punkte (Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3‑73 redakcijoje) nebuvo nuostatų, susijusių su ATL leidimais.

143.        Dėl šių nuostatų turinio atskirai paminėtina, kad Direktyvoje 2003/87 ir, atitinkamai, Finansinių instrumentų įstatyme numatytas šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų skyrimas nemokamai buvo pereinamojo laikotarpio priemonė, kuria siekta išvengti įmonių konkurencingumo praradimo dėl nustatytos emisijos leidimų prekybos sistemos (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimo sujungtose bylose Iberdrola ir kt., C?566/11, C?567/11, C?580/11, C?591/11, C?620/11, ir C?640/11, EU:C:2013:660 (toliau – ir Sprendimas Iberdrola ir kt.), 45 p.). Atskirai paminėtina, kad, skirtingai nei iš esmės vertino Tikrinimo komisija Patikrinimo akte, Direktyvos 2003/87 10 straipsnyje numatytu ATL skyrimu nemokamai buvo siekiama ne suteikti atitinkamiems gamintojams dotacijas ar subsidijas, bet sušvelninti Europos Sąjungos staigiai ir vienašališkai sukurtos apyvartinių taršos leidimų rinkos ekonominį poveikį (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Sprendimo Iberdrola ir kt. 39 p.), t. y. aptariama priemonė (nemokamų ATL išdavimas) negali būti vertinama kaip dotacija ar subsidija minėtų Šilumos kainų nustatymo metodikos nuostatų taikymo prasme. Be to, tai, kad pats teisėkūros subjektas atskirai išskyrė „dotacijas“, „subsidijas“ ir „ATL pardavimo lėšas“, taip pat patvirtina, kad pastarosios lėšos nelaikytinos dotacija ar subsidija.

144.        Tai pirmiausia lemia išvadą, kad, kaip teisingai pastebi pareiškėjas, vertindama 2014 metų ATL pajamas Šilumos kainų nustatymo metodikos 20.3.11 punkto (Komisijos 2014 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. O3-153 redakcija) taikymo tikslais, Tikrinimo komisija nepagrįstai nevertino „apyvartinių taršos leidimų teigiamo prekybos rezultato“.

145.        Kiek tai yra susiję su 2013 ir 2014 metais, šios Nutarties 142 punkte nurodytos Šilumos kainų nustatymo metodikos nuostatų pažeidimą Tikrinimo komisija iš esmės siejo su aplinkybe, kad pareiškėjas „<...> nepateikė duomenų apie ATL panaudojimą bei taršos mažinimo priemones <...>“, šiuo aspektu nenurodydama jokių kitų nuostatų. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šiose Šilumos kainų nustatymo metodikos nuostatose nėra reglamentuotas klausimas dėl ATL pardavimo lėšų pripažinimo reguliuojamos veiklos pajamomis, šie klausimai akivaizdžiai nereguliuojami ir šios Nutarties 138.2 punkte minimose nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Šilumos kainų nustatymo metodikos 40 ir 41 punktuose (Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3‑73 redakcija).

146.        Taigi, Patikrinimo akte apskritai nėra nurodytos jokios nuostatos, kuriose būtų numatytas 2014 m. gautų ATL pardavimo lėšų pripažinimas šilumos tiekimo veiklos pajamomis, todėl išvada dėl aptariamų pajamų priskyrimo yra nemotyvuota ir dėl to nepagrįsta (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija).

147.        Dėl 2012 metų ATL pardavimo lėšų pažymėtina, kad iki 2013 m. gruodžio 31 d. galiojusios Šilumos kainų nustatymo metodikos 70.3 punktas (Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 redakcija) nustatė, kad „pajamos, gautos iš ATL pardavimo, gali būti pripažintos pagrįstu (normatyviniu) pelnu, pasiekus 70.1.2 punkte numatytą bei ATL vadybos plane nustatytą šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimo užduotį“.

148.        Cituotoje nuostatoje minimame 70.1.2 punkte nustatyta sąlyga – „sumažintas išmetamo anglies dvideginio ekvivalento (toliau vadinama – CO2) kiekis, palyginti su 2005 m. kiekiu tiek, kad nuo antrojo ATL paskirstymo periodo pradžios vidutinis metinis CO2 išmetimas būtų ne mažesnis kaip 3,05 procentai. CO2 kiekio pokyčiui nustatyti faktinis CO2 kiekis koreguojamas pagal 2005 m. pagamintos energijos kiekį“. Be to, šios Šilumos kainų nustatymo metodikos 70.1.1 punktas (Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 redakcija), be kita ko, nustatė, kad „<...> jei nėra anglies dioksido mažinimo ir ATL vadybos plano arba jis nevykdomas, pajamos, gautos už ATL pardavimą, yra pripažįstamos šilumos veiklos pajamomis <...>.“

149.        Tikrinimo komisija nustatė, kad „<...> ATL vadybos plane numatytas CO2 mažinimo planas įvykdytas 49,76 proc., t. y. [pareiškėjas] nevykdė anglies dioksido mažinimo ir ATL vadybos plano, kaip numatyta Šilumos kainų nustatymo metodikos <...> 70.1.1 punkte.“

150.        Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad minėta išvada padaryta įvertinus iš esmės tik tai, kad pareiškėjas nepasiekė deklaruoto planuojamo sumažinti kenksmingų emisijų kiekio (paminėtina, kad Patikrinimo akte nurodyta, jog pareiškėjas į minėtas emisiją mažinančias priemones investavo 98,95 proc. deklaruotų planuotų investuoti lėšų). Šiuo aspektu akcentuotina, kad, kaip matyti iš Šilumos kainų nustatymo metodikos 7.3 punkto (Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 redakcija) loginės ir lingvistinės konstrukcijos bei jos sisteminio vertinimo kitų 70 punkto nuostatų kontekste, aptariama plane nustatyta ir šios metodikos 70.1.2 punkte numatyta šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimo užduotis turi sutapti. Kitaip tariant, sprendžiant dėl ūkio subjekto parengto ATL vadybos plano vykdymo (Šilumos kainų nustatymo metodikos 70.1.1 p. (Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 redakcija), kiek tai susiję su emisijos mažinimu, turi būti vertinama, ar atitinkamais metais yra pasiektas minėtas Šilumos kainų nustatymo metodikos 70.1.2 punkte (Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 redakcija) nurodytas sumažinimas. Priešingas vertinimas, t. y. kad emisijos mažinimo aspektu Šilumos kainų nustatymo metodikos 70.1.1 ir 70.1.2 punktai (Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 redakcija) taikomi savarankiškai, būtų nelogiškas, nes tai reikštų, kad šios nuostatos skirtingai reglamentuoja tuos pačius klausimus. Tačiau šiais aspektais iš Patikrinimo akto nematyti, kad Tikrinimo komisija tokį vertinimą (skaičiavimą) atliko, todėl išvada dėl minėto plano nevykdymo nagrinėjamu atveju negali būti pripažinta pagrįsta.  Be to, paisant objektyvumo ir proporcingumo principų (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 ir 3 p.), atsakovas, iš esmės pripažinęs ATL pardavimo lėšas reguliuojamos veiklos pajamomis, privalėjo įvertinti ir tai, ar šių leidimų įsigijimo sąnaudos taip pat pagrįstai buvo priskirtos nereguliuojamai veiklai bei, ar jos nelaikytinos būtinomis.

151.        Apibendrinus konstatuotina, kad Nutarimo dalis, kuria patvirtinta Patikrinimo akto 5.2 dalies „Išvados“ 2.2 punkte nurodyta išvada, laikytina nepagrįsta ir yra naikintina (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII‑1317 redakcija); Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 1 p.). Panaikinus šią dalį, išnyksta teismo pareiga atskirai pasisakyti dėl kitų proceso šalių argumentų, susijusių su ATL pardavimo lėšų vertinimu.

 

Dėl (duomenys neskelbtini) kondensacinio ekonomaizerio nusidėvėjimo ir nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemų sąnaudų (ne)pripažinimo

 

152.        Patikrinimo akto 2.1.2 dalimi „Ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos normų vertinimas“ Tikrinimo komisija, be kita ko, atsisakė pripažinti (duomenys neskelbtini) kondensacinio ekonomaizerio nusidėvėjimo sąnaudas, nustačius, kad ši investicija nebuvo suderinta nei su (duomenys neskelbtini) savivaldybe (Šilumos ūkio įstatymo 35 str.), nei su Komisija – šios investicijos(duomenys neskelbtini) savivaldybės taryba 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 1-1181 nederino, o Komisija 2010 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. O3-28, pritardama pareiškėjo pateiktai 2009–2013 metų ilgalaikės reguliuojamos veiklos investicijų programai, iš jos pašalino investiciją ,, (duomenys neskelbtini) kondensacinio ekonomaizerio įrengimas“. 

153.        Taip pat, kadangi, be kita ko, Patikrinimo akto 4.2.2 dalyje „Normatyvinio pelno / investicijų grąžos koregavimas“ minima investicija į nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą buvo suderintos su Komisija tik 2015 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. O3-67 (t. y. tikrintu laikotarpiu ji nebuvo suderinta teisės aktų nustatyta tvarka), Tikrinimo komisija atsisakė pripažinti ir su šia investicija susijusias sąnaudas.

154.        Vadovaujantis Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, „energetikos įmonės, besiverčiančios veikla, kurios kainos yra reguliuojamos, numatomas investicijas turi derinti su Komisija. Jeigu šios energetikos įmonių investicijos nėra suderintos su Komisija, jos negali būti pripažintos pagrįstomis valstybės reguliuojamoms kainoms peržiūrėti.“ 

155.        Be to, iki 2013 m. gruodžio 31 d. Šilumos kainų nustatymo metodikos 80.1.2 punktas (Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 redakcija), reglamentavęs ilgalaikio materialaus ir nematerialaus turto nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų skaičiavimą, be kita ko, nustatė, kad „<...> reguliuojamo turto verte nepripažįstamas su šilumos gamybos, perdavimo ir pardavimo veikla <...> su Komisija nesuderintas turtas <...>.“ Nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Šilumos kainų nustatymo metodikos 20.3.7 punktas (Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-73 redakcija) taip pat nustatė, kad ūkio subjektui, vykdančiam ilgalaikio turto paskirstymą verslo vienetams, draudžiama atitinkamos veiklos verslo vienetui priskirti „<...> ilgalaikio turto (bet kurios kategorijos), sukurto įvykdžius investicinius projektus, teisės aktų nustatyta tvarka nesuderintus su atitinkamos savivaldybės taryba ir (arba) Komisija, vertę“.

156.        Taigi, ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios teisės aktų nuostatos draudė į reguliuojamo turto vertę įtraukti turtą ar jo dalį bei su juo susijusias sąnaudas, teisės aktų nustatyta tvarka investicijų į šį turtą nesuderintus su atitinkamos savivaldybės taryba ir (arba) Komisija. Kadangi aptariamos investicijos ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo suderintos teisės aktų nustatyta tvarka, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas pagrįstai nepripažino šių sąnaudų.

157.        Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA‑1946-525/2016 pripažino, jog į ekonomaizerį investuotos lėšos buvo „teisėtai susigrąžintos“ ar pareiškėjas „teisėtai atgavo lėšas“, ir juo labiau nepripažino, kad „investicijos nesuderinimas, neužkerta kelio šią investiciją pripažinti būtina šilumos tiekimo veiklai ir kompensuoti jos sąnaudas“. Priešingai, šioje nutartyje aiškiai konstatuota, kad „<...> Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kurios tikslas yra orientuotas į energetikos įmonių pareigą laikytis nustatytos tvarkos investicinių projektų įgyvendinimo procese, t. y. nustatyti energetikos įmonių pareigą savo numatomas investicijas suderinti su Komisija, o to nepadarius, nesitikėti, kad šių investicijų grąža bus užtikrinta <...>.“ Kitaip tariant, pati energetikos įmonė, teisės aktų nustatyta tvarka nesuderinusi investicijų, prisiima visą susijusią riziką dėl galimų nuostolių ateityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5142-968/2019).

158.        Be to, pareiškėjo cituojamos ištraukos iš minėtos 2016 m. lapkričio 2 d. nutarties teksto yra aiškiai ir išimtinai susijusios su nesuderintos investicijos įtakos reguliuojamai kainai vertinimu, t. y. jose (ištraukose) nėra pasisakyta dėl retrospektyvaus nesuderintų investicijų (turto) sąnaudų pripažinimo. Tuo tarpu, kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1811-822/2016, „<...> jeigu šios energetikos įmonių investicijos nėra suderintos su Komisija, jos negali būti pripažintos pagrįstomis <...>.“ Vėlesnis investicijos (jos dalies) suderinimas su kompetentingomis institucijomis nekeičia šio vertinimo dėl ankstesniais laikotarpiais patirtų sąnaudų pripažinimo.

159.       Todėl aptariama Nutarimo (Nutarimu patvirtinta Patikrinimo akto) dalis pripažintina pagrįsta ir apelianto argumentai dėl šios dalies atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).

 

Dėl investicijų grąžos koregavimo

 

160.        Patikrinimo akto 3 išvadoje nurodyta, kad, „vadovaujantis Šilumos kainų metodikos, galiojusios iki 2013 m. gruodžio 31 d,, 87 punktu ir Šilumos kainų metodikos, galiojusios nuo 2014 m. sausio 1 d., 74.9 punktu, dėl [pareiškėjo] 2012–2014 metais šilumos tiekimo veiklai priskirtų nepagrįstų sąnaudų <...> susidaro (duomenys neskelbtini) Lt (19.235,4 tūkst. Eur) normatyvinio pelno / investicijų grąžos viršijimo suma, kuri laikytina nepagrįstai gautomis <...> pajamomis“. Šias sumas pagrindžiantys duomenys ir skaičiavimai pateikti Patikrinimo akto 4.2.2 dalyje „Normatyvinio pelno / investicijų grąžos koregavimas“.

161.        Minėtas Šilumos kainų nustatymo metodikos 87 punktas nustatė, kad, „jeigu šilumos tiekėjo vidutinė faktinė dviejų paskutinių metų pelno norma (normatyvinio pelno santykis atitinkamai su reguliuojamo turto verte šilumos gamybos ir perdavimo veikloje ir normatyvinio pelno santykis su metinėmis sąnaudomis šilumos pardavimo veikloje <...> viršija atitinkamai veiklai Komisijos nustatytą tiekėjo vidutinę svertinę kapitalo kainą daugiau kaip 2 procentiniais punktais (pirmoji riba), kitais metais šios veiklos kaina mažinama 50 proc. pelno viršijimo sumos. Jei šilumos tiekėjas viršija nustatytą vidutinę svertinę kapitalo kainą daugiau kaip 6 procentiniais punktais (antroji riba) – mažinama visa pelno viršijimo suma virš antrosios ribos ir 50 proc. normatyvinio pelno viršijimo sumos virš pirmosios ribos. Paskutinių bazinės kainos galiojimo laikotarpio metų pelno viršijimo suma įvertinama koreguojant naujo bazinių kainų laikotarpio pelną.“

162.        Nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Šilumos kainų nustatymo metodikos 74.9 punktas (Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-73 redakcija) nustatė, kad šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į „paskutinių dvejų metų faktinės ir ūkio subjektui nustatytos investicijų grąžos neatitiktį, jeigu ūkio subjekto vidutinė faktinė dviejų paskutinių ataskaitinių laikotarpių (ataskaitinių metų), ėjusių prieš ataskaitinį laikotarpį (ataskaitinius metus), kurio metu perskaičiuojama šilumos bazinė kaina (kainos dedamosios), investicijų grąža viršija Reguliuojančiosios institucijos nustatytą vidutinę svertinę dviejų paskutinių kalendorinių metų investicijų grąžą daugiau kaip 1 procentiniu punktu <...>“.

163.        Apelianto argumentų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog vien tai, kad šiose Šilumos kainos nustatymo metodikos nuostatose numatytas normatyvinio pelno / investicijų grąžos dydis taikomos nustatant šilumos kainą, nepaneigia reguliuojamos veiklos priežiūrą vykdančios institucijos teisės atliekant patikrinimą retrospektyviai įvertinti nustatytų pažeidimų įtaką reguliuojamoms kainoms, kurių dalis yra ir minėtas normatyvinis pelnas. Pabrėžtina ir tai, kad, skirtingai nei teigia pareiškėjas, ginčijamu Nutarimu nėra taikomos jokios ekonominio poveikio priemonės ir jis (Nutarimas) negali būti vertinamas kaip sukeliantis tokį poveikį. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad aptariama Patikrinimo akto dalimi buvo viršyti Komisijai (Tikrinimo komisijai) suteikti įgaliojimai, t. y. kad priežiūros institucija apskritai neturėjo teisės atlikti aptariamų skaičiavimų.

164.        Kita vertus, iš Patikrinimo akto 4.2.2 dalyje „Normatyvinio pelno / investicijų grąžos koregavimas“ yra aiškiai matyti, kad dalis šio akto 3 išvadoje nurodytos sumos nustatyta atsižvelgiant ir į sąnaudas bei pajamas, kurios šiame baigiamajame teismo akte jau buvo pripažintos kaip apskaičiuotos (įvertintos) netinkamai ar (ir) nepagrįstai. Todėl aptariama Nutarimo dalis taip pat pripažintina nepagrįsta (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII‑1317 redakcija); Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 1 p.).

 

Dėl 2014–2015 m. prognozuotų ir faktinių pirkto kuro kainų neatitikties

 

165.        Nekartodama tų pačių argumentų, išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Patikrinimo akto 3.5 dalyje „2014–2015 m. prognozuotų ir faktinių pirkto kuro kainų palyginimas bei apskaičiuotos korekcijos“ nagrinėtas klausimas iš esmės patenka į ginčo patikrinimo tikslus ir yra susijęs su pareiškėjo vykdoma reguliuojama veikla.

166.        Šioje Patikrinimo akto dalyje konstatuota, kad pareiškėjas „<...> 2014–2015 m. dėl prognozuotų ir faktinių pirkto kuro kainų neatitikimo gavo (duomenys neskelbtini) Lt daugiau pajamų, nei buvo būtina padengti faktiškai patirtas gamtinių dujų įsigijimo sąnaudas.“ 

167.        Tokį vertinimą Tikrinimo komisija atliko nustačiusi prognozuotų ir faktinių pirkto kuro kainų neatitikimą ir pritaikiusi atitinkamą korekciją pagal Elektros energijos, pagamintos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, supirkimo kainos nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2011 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. O3-123 (toliau – ir Supirkimo kainos nustatymo metodika), 10 punktą (Komisijos 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. O3-279, 2014 m. liepos 28 d. nutarimo Nr. O3-354 redakcijos), kuris nustato kokia formule vadovaujamasi Komisijai nustatant „<...> korekciją dėl prognozuotų ir faktinių kuro (gamtinių dujų) kainų neatitikimo Kkor <....>.“

168.        Pastarasis dydis yra vienas iš kintamųjų Komisijai nustatant (apskaičiuojant) kainą, už kurią gamintojo pagaminta, teikiant viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, elektros energija yra superkama (Supirkimo kainos nustatymo metodikos 6 p. (Komisijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. O3-418 ir 2014 m. liepos 28 d. nutarimo Nr. O3-354 redakcija). Kitaip tariant, Tikrinimo komisijos konstatuotos aplinkybės dėl kuro kainų neatitikimo yra reikšmingos tik apskaičiuojant (nustatant) supirkimo kainas ir šis neatitikimas nesukelia jokių kitų pasekmių, todėl pareiškėjo argumentai dėl galbūt netinkamo sąnaudų vertinimo yra nereikšmingi. Be to, iš Patikrinimo akto nematyti, kad šios pajamos apskritai buvo įtrauktos į šio akto 5.2 dalies „Išvados“ 1–3 išvadose nurodytas sumas. Todėl nagrinėjamu atveju apelianto argumentai dėl šios dalies atmetami kaip nepagrįsti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).

 

Dėl likusios Nutarimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies

 

169.        Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, „teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“

170.        Šiuo aspektu apeliantas likusios Nutarimo dalies teisėtumą iš esmės kvestionuoja planinį patikrinimą ir patikrinimo akto tvirtinimą reglamentuojančių norminių aktų nuostatų pažeidimu, dėl kurių jau pasisakyta ir kurie paneigti šiame baigiamajame teismo akte; išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje Nutartyje pateiktą vertinimą dėl Komisijos (Tikrinimo komisijos) kompetencijos, įvertinusi Patikrinimo akto turinį apeliaciniame skunde nurodytais aspektais, neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų šio akto dalių pagrįstumo.

171.        Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo nurodomi pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumai iš esmės yra susiję su jau šioje Nutartyje aptartais aspektais, be to, įvertinus tai, jog teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno proceso šalies argumento, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti tikrinamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalies neteisėtumo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).

 

IX.

 

172.        Apibendrinus išdėstytą konstatuotina, kad Nutarimo dalis, kuria patvirtintos Patikrinimo akto 5.2 dalies „Išvados“ 1.1, 1.3, 1.5, 2, 3 ir 4 punktuose nurodytos išvados, yra nepagrįsta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, šią Nutarimo dalį panaikinant ir klausimą dėl šios Patikrinimo akto dalies tvirtinimo (Patikrinimų tvarkos aprašo 52–59 p.) grąžinant Komisijai nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 2 p., 144 str. 1 d. 3 p.).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

173.        Pareiškėjas 2020 m. sausio 7 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą priteisti šias bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu patirtas bylinėjimosi išlaidas (1) 9 398,29 Eur (be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) išlaidų advokato ir advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (apeliacinio skundo rengimas – 5 035,45 Eur (apmokėta 2018 m. gegužės 2 d.); susipažinimas su Komisijos atsiliepimu ir papildomų paaiškinimų rengimas bei naujų įrodymų rinkimas – 3 047,04 Eur (apmokėta 2018 m. lapkričio 29 d.); papildomų paaiškinimų rengimas ir naujų įrodymų rinkimas – 276,32 Eur (apmokėta 2019 m. birželio 18 d.): (2) 1 973,64 Eur PVM išlaidų; (3) 11,25 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

174.        Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė 2018 m. balandžio 18 d., 2018 m. lapkričio 13 d. ir 2019 m. birželio 13 d. PVM sąskaitas faktūras, taip pat šių sąskaitų apmokėjimą patvirtinančius bankų sąskaitų išrašus. Byloje taip pat yra žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą patvirtinantys dokumentai (XIII t., b. l. 152).

175.        Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Be to, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 5 d.). Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas iš dalies priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, kad prašyme atskirai išskirtos prašomos priteisti PVM sumos laikytinos ne atskiromis (savarankiškomis) bylinėjimosi išlaidos, o išlaidomis konkrečioms su šiuo mokesčių susijusioms paslaugoms.

176.        Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi šioje administracinėje byloje nagrinėtą ginčą, teismo akte konstatuotas aplinkybes ir tai, kad pareiškėjo reikalavimai nebuvo tenkinti visiškai, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdama į ginčo santykiams aktualių Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Rekomendacijos), 2 punkte nurodytus kriterijus, priteisia: (1) 1 500 Eur už apeliacinį skundą (Rekomendacijų 2.1–2.3, 2.7, 2,9 ir 8.10 p.); (2) 500 Eur už papildomus paaiškinimus, be kita ko, įvertinus, jog juose didžioji dalis dėstomų argumentų jau buvo nurodyti kituose pareiškėjo pateiktuose procesiniuose dokumentuose (Rekomendacijų 8.16 p.); (3) 7 Eur žyminio mokesčio. Viso pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistina 2 007 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str., 137 str.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 88 straipsnio 2 punktu, 137 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „A“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą pakeisti ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „A“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 03-277 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „A“ planinio patikrinimo“ dalį, kuria pritarta 2016 m. rugsėjo 14 d. UAB „A“ planinio patikrinimo akto Nr. S3‑1 5.2 dalies „Išvados“ 1.1, 1.3, 1.5, 2, 3 ir 4 punktuose nurodytoms (išdėstytoms) išvadoms, ir klausimą dėl šios patikrinimo akto dalies grąžinti atsakovui Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai nagrinėti iš naujo.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „A“ iš atsakovo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos  2 007 Eur (du tūkstančiai septyni eurai) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                Laimutis Alechnavičius

 

        Ramūnas Gadliauskas

 

        Stasys Gagys

 

        Dalia Višinskienė

 

        Skirgailė Žalimienė