Baudžiamoji byla Nr. 2K-449/2007
Procesinio
sprendimo kategorijos:
Nr.
1.2.7.4.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.7.8.6.14.; 1.1.8.9.; 2.1.12.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. birželio 28 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Jono Prapiečio,
sekretoriaujant
E. Jasionienei,
dalyvaujant
prokurorei D. Miliūtei,
gynėjui
advokatui I. Brazlauskui,
nuteistajam
G. S.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo G.
S. buvo nuteistas laisvės atėmimu:
pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 150 straipsnio 4 dalį už mažamečių
M. P., E. M. ir M.
M. seksualinį prievartavimą už kiekvieną nusikaltimą po aštuonerius metus;
pagal BK 150 straipsnio 3 dalį už nepilnamečių A. B. ir E. J. seksualinį prievartavimą
už kiekvieną nusikaltimą po šešerius metus;
pagal BK 153 straipsnį už M. G. ir
M. P. tvirkinimą už kiekvieną nusikaltimą po šešis mėnesius;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už sukčiavimą A. P., V. B. ir A. M. atžvilgiu už
kiekvieną nusikaltimą po vienerius metus,
I. M. ir D. R. atžvilgiu už
kiekvieną nusikaltimą po šešis mėnesius;
pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį
už pasikėsinimą sukčiauti A. P. ir D.
R. atžvilgiu už kiekvieną nusikaltimą po 30 parų arešto.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, bausmės,
paskirtos už labai sunkius ir sunkius nusikaltimus, subendrintos dalinio
sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, bausmės,
paskirtos už nesunkius nusikaltimus, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir
subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmė,
paskirta už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, apėmimo būdu subendrinta su
bausme, paskirta už nesunkius nusikaltimus, ir galutinė subendrinta bausmė
paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 26 d. nuosprendis, kuriuo pakeistas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 20 d. nuosprendis: G.
S. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad jis atlygino
nukentėjusiesiems dalį padarytos žalos ir nuoširdžiai gailisi padaręs
nusikaltimus.
Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį G. S.
paskirtas laisvės atėmimas:
už mažamečio M. P. seksualinį
prievartavimą – šešeri metai;
už mažamečių E. M. ir M. M. seksualinį prievartavimą – už kiekvieną nusikaltimą po penkerius metus šešis
mėnesius.
Pagal BK 150
straipsnio 3 dalį G. S. už nepilnamečių A.
B. ir E. J. seksualinį prievartavimą už kiekvieną
nusikaltimą paskirta po ketverius metus laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 6 dalimi, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už mažamečio M. P. seksualinį prievartavimą paskirta bausmė –
laisvės atėmimas šešeriems metams – apėmimo būdu subendrinta su pagal BK 153
straipsnį, 182 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182
straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis ir iš dalies pridėtos bausmės, paskirtos
pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už mažamečių E. M. ir
M. M. seksualinį prievartavimą, pagal BK 150
straipsnio 3 dalį už nepilnamečių A. B. ir E. J. seksualinį prievartavimą, ir galutinė subendrinta
bausmė G. S. paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams
šešiems mėnesiams. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 13 d.
nutartimi Lietuvos apeliacinio
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 26 d. nuosprendį pakeitė: panaikino nuosprendžio dalį, kuria G. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintas nuoširdus gailėjimasis padarius nusikaltimus.
Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už mažamečių M. P., E. M. ir M. M.
seksualinį
prievartavimą už kiekvieną nusikaltimą paskirtas laisvės atėmimas po
septynerius metus.
Pagal BK 150 straipsnio 3 dalį už nepilnamečių A. B. ir E. J. seksualinį prievartavimą
už kiekvieną nusikaltimą paskirtas laisvės atėmimas po penkerius metus.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, bausmė,
paskirta pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už mažamečio M. P. seksualinį
prievartavimą, apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis Vilniaus apygardos
teismo 2006 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu pagal BK 153 straipsnį, 182 straipsnio 1 dalį
bei pagal BK 22 straipsnio l dalį, 182 straipsnio 1 dalį; prie šios subendrintos
bausmės iš
dalies pridėtos bausmės, paskirtos pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už mažamečių E. M. ir M. M. seksualinį
prievartavimą bei pagal BK 150 straipsnio 3 dalį už nepilnamečių A. B. ir E. J. seksualinį
prievartavimą, ir galutinė subendrinta
bausmė G. S. paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams.
Kita
apeliacinio nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą
atmesti, gynėjo ir nuteistojo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti,
paaiškinimų,
n
u s t a t ė :
Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį G. S.
nuteistas už tris tęstines nusikalstamas veikas, t. y. už tai, kad nuo 2004
m. rugsėjo 1 d. iki lapkričio 30 d., (duomenys neskelbtini) bendrabučio 314 - ajame
kambaryje (duomenys neskelbtini), nuo 2004 m. rugpjūčio 15 iki 31 d. Č.
Š. name, esančiame (duomenys neskelbtini), 2004 m. rugpjūčio mėn.
automobilyje „Mazda 626“, stovėjusiame prie Šiaulių miesto stadiono,
esančio (duomenys neskelbtini), nuo 2004 m. spalio 31 d. iki lapkričio
12 d. VšĮ Šiaulių ligoninės Vaikų ligų klinikos laiptinėje (duomenys
neskelbtini) ir automobilyje „Isuzu Midi“, stovėjusiame Vaikų ligų klinikos
kieme, seksualiai prievartavo mažamečius M. P., E. M. ir M. M.:
tenkino lytinę aistrą su M. P. prieš
jo valią oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu (ranka jį masturbavo) panaudodamas
fizinį smurtą ir kitaip atimdamas galimybę priešintis (nepaklusus grasino
nužudyti jo tėvus) bei pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiojo
būkle; be to, nepilnamečio A. B. akivaizdoje liepė
mažamečiui M. P. atlikti su mažamečiu E.
M. oralinį lytinį aktą, o pastarajam vieną kartą liepė nusišlapinti M. P. į burną; A. B. liepė atlikti
oralinį lytinį aktą su M. P. ir taip stebėdamas nuo jo
priklausančių vaikų iškreiptus prievartinius lytinius aktus tenkino savo lytinę
aistrą; A. B. akivaizdoje liepė E. M. oraliniu
būdu atlikti lytinį aktą su M. P.;
tenkino lytinę aistrą su E. M. prieš
jo valią oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu (liepė ranka jį masturbuoti) pasinaudodamas
bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiojo būkle ir kitaip atimdamas galimybę
priešintis (nepaklusus grasino nužudyti jo tėvus); be to, nepilnamečio A. B. akivaizdoje liepė mažamečiui M. P. atlikti
su mažamečiu E. M. oralinį lytinį aktą, o pastarajam
vieną kartą liepė nusišlapinti M. P. į burną; A. B. akivaizdoje liepė E. M. oraliniu
būdu atlikti lytinį aktą su M. P.; M.
P. akivaizdoje liepė E. M. oraliniu būdu atlikti
lytinį aktą su A. B.; A. B. liepė
atlikti oralinį lytinį aktą su E. M.;
tenkino lytinę aistrą su M. M. prieš
jo valią kitokio fizinio sąlyčio būdu (ranka jį masturbavo) pasinaudodamas
bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiojo būkle ir kitaip atimdamas galimybę
priešintis (nepaklusus grasino nužudyti jo tėvus).
Pagal BK 150 straipsnio 3 dalį G. S.
nuteistas už dvi tęstines nusikalstamas veikas, t. y. už tai, kad 2004 m.
rugpjūčio mėn., automobilyje „Mazda 626“, prie Šiaulių miesto stadiono, esančio
(duomenys neskelbtini) ir užmiestyje, nuo 2004 m. rugpjūčio 15 iki 31 d.
Č. Š. name, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 2004 m. rugsėjo 1 d.
iki lapkričio 30 d., (duomenys neskelbtini) bendrabučio 314-ajame
kambaryje, seksualiai prievartavo nepilnamečius A. B. ir E. J.:
tenkino savo lytinę aistrą prieš A.
B. valią oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu, (ranka jį masturbavo)
grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir kitaip atimdamas galimybę priešintis
(apgaulės būdu bei grasindamas nepaklusus nužudyti jo tėvus); be to, A. B. liepė atlikti oralinį lytinį aktą su M.
P. ir taip stebėdamas nuo jo priklausančių vaikų iškreiptus prievartinius
lytinius aktus tenkino savo lytinę aistrą; M. P. akivaizdoje
liepė E. M. oraliniu būdu atlikti lytinį aktą su A. B.; A. B. liepė atlikti oralinį
lytinį aktą su E. M.;
tenkino savo lytinę aistrą prieš E.
J. valią kitokio fizinio sąlyčio būdu (ranka jį masturbavo), kitaip
atimdamas galimybę priešintis.
Pagal BK 153 straipsnį G. S. nuteistas
už dvi tęstines nusikalstamas veikas, t. y. už tai, kad nuo 1997 m. sausio 1 d.
iki 2001 m. liepos 20 d., Beržyno vidurinės mokyklos sporto salėje, esančioje (duomenys
neskelbtini), 2004 m. rugpjūčio mėn., automobilyje „Mazda 626“,
stovėjusiame prie Šiaulių miesto stadiono, esančio (duomenys neskelbtini),
tvirkino mažamečius M. G. ir M. P.: nenustatytą skaičių kartų rankomis glostė M. G. lytinį organą, M. P. kūną
glamonėjo rankomis lytinių organų srityje.
Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį G. S.
nuteistas už penkias nusikalstamas veikas, t. y. už tai, kad 2004 metų liepos–rugpjūčio mėnesiais apgaule įgijo
svetimą A. P., V. B., A. M., I. M. ir D. R. turtą: iš A. P. per tris kartus iš
viso įgijo ir pasisavino 1580 Lt; iš V. B. per tris kartus iš viso įgijo ir
pasisavino 1180 Lt; iš I. M. per du kartus iš viso įgijo
ir pasisavino 680 Lt; iš A. M. per tris kartus iš viso įgijo
ir pasisavino 1180 Lt; iš D. R. įgijo ir pasisavino 500
Lt.
Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį G. S. nuteistas už dvi nusikalstamas veikas, t. y. už tai,
kad 2004 m. liepos–rugsėjo mėnesiais
pasikėsino apgaule įgyti svetimą A. P. ir D. R. turtą, tačiau
nukentėjusiosioms atsisakius duoti pinigų nusikaltimų nebaigė dėl priežasčių,
nepriklausančių nuo jo valios: iš A. P. pasikėsino įgyti 700
Lt, iš D. R. – 500 Lt.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo G. S. skundą, apeliacinio bylos nagrinėjimo metu
nustatė dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kurių nebuvo
nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme metu, t. y. nuteistasis
prisipažino įvykdęs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi bei po
nuosprendžio paskelbimo jo artimieji nukentėjusiesiems atlygino turtinę bei pradėjo
atlyginti neturtinę žalą. Konstatavęs minėtas dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančias
aplinkybes, šis teismas pagal BK 150 straipsnio 3 ir 4 dalis paskyrė švelnesnes bausmes bei
švelnesnę galutinę subendrintą bausmę už visas padarytas nusikalstamas veikas.
Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro kasacinį skundą, panaikino Lietuvos
apeliacinio teismo nuosprendžio dalį, kuria G. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintas nuoširdus gailėjimasis padarius nusikaltimus,
ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą aštuoneriems metams.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. S. prašo Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio
20 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 26 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo
pakeisti, paskirti švelnesnę bausmę bei peržiūrėti neturtinės žalos dydį.
Kasatorius nurodo, kad teismas
neteisingai pritaikė BK 150 straipsnį už veikas A. B., E. J., E.
M., M. M. atžvilgiu, nes minėto straipsnio dispozicijoje
suformuluota sąvoka numato fizinę ar psichinę prievartą (grasinimas tuoj pat
panaudoti jėgą) prieš nukentėjusįjį, kuri suponuoja veiksmų laisvės apribojimą.
Duota juridinė kvalifikacija neteisinga, nes prievarta yra būtinas veikos,
numatytos BK 150 straipsnyje, požymis. Pasak kasatoriaus, teismas apkaltinamąjį
nuosprendį grindė jo parodymais, nukentėjusiųjų, liudininkų ir SMS žinutėmis,
tačiau niekur nėra duomenų apie jo prievartą prieš nukentėjusiuosius.
Priešingai, nukentėjusiųjų parodymai patvirtina, kad iki nusikalstamos veikos
prievartos ir grasinimų nebuvo. Be to, tai, kad prievartos ir fizinės jėgos
nebuvo panaudota, matyti ir remiantis nuoseklia logine grandine, t. y. tėvai
vaikų pageidavimu rašė prašymus, kad treniruotų būtent G. S.,
nusikalstami veiksmai buvo atliekami jau prieš persikeliant į Vilnių.
Kasatorius teigia, kad padaryti nusikaltimų neturėjo tikslo ir nesiruošė, viskas
įvyko spontaniškai.
Todėl, kasatoriaus teigimu,
darytina išvada, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį jo byloje grindė
prielaidomis, neatsižvelgdamas į nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, kurie
patvirtina, kad darant nusikaltimus prievartos nebuvo. Remiantis Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato išaiškinimu, apkaltinamasis nuosprendis negali būti
grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais,
neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę.
Kartu kasatorius pažymi, kad šiuo atveju būtina atsižvelgti į konkrečias
nusikaltimo padarymo aplinkybes, o būtent į tai, kad vaikystėje jis patyrė
seksualinę prievartą, prieš jį buvo naudojamas smurtas. Tai galėjo lemti jo
nusikalstamus ketinimus, dėl to jis labai gailisi. Kasatorius prašo atsižvelgti
į jo asmenybę, į tai, kad turi gyvenamąją vietą, dirba redakcijoje reklamos
centre ir (duomenys neskelbtini) futbolo klube, studijavo VPU universitete,
apsigynė trenerio licenciją, rūpinasi dispanserizuota mama ir I grupės invalidu
broliu, kuriais nėra kam pasirūpinti tiek finansiškai, tiek morališkai,
praeityje neteistas, charakterizuojamas teigiamai, pats suvokė padarytų
nusikaltimų pavojingumą ir pasekmes. Kasatorius tvirtina, kad jis nutraukė nusikalstamus
veiksmus, pasitraukdamas iš Vilniaus į Šiaulius, kreipėsi į psichologus,
psichiatrus, pareigūnams pranešė apie savo būvimo vietą. Taip pat kasatorius
nurodo, kad dėl padarytų veikų labai gailisi, jam buvo paskirtas priverstinis
gydymas, po teismo dėjo visas pastangas atlyginti žalą, šiuo metu visiems
visiškai atlygino turtinę ir dalį neturtinės, įsidarbino valstybinėje įmonėje
prie Pravieniškių pataisos namų.
Kasatoriaus
įsitikinimu, bausmės tikslai bus pasiekti skiriant jam bausmę, nesusijusią su
laisvės atėmimu, ar apsiribojant trumpesniu laisvės atėmimu, nes per išbūtą
laiką pataisos namuose suprato ir turėjo laiko pasikeisti. Todėl kasatorius
prašo svarstyti, ar netikslinga taikyti jam BK 59 straipsnio 2 dalį,
59 straipsnio 3 dalį ir už nesunkius nusikaltimus.
Kasatoriaus
nuomone, kai nėra sunkinančių ir yra dvi lengvinančios aplinkybės, tikslinga
svarstyti galimybę jo byloje taikyti ir BK 62 straipsnį ir paskirti jam švelnesnę
negu įstatymo numatyta bausmę. Vadovaujantis teisine sąmone, būtina atsižvelgti
į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, jo asmenybę ir bylos aplinkybes,
lengvinančias kaltininko atsakomybę: nebuvo pavojingumo, nenaudota smurto,
grasinimų iki nusikalstamos veikos, viskas vyko po 10–30 sekundžių, prieš A. B., M.
M., E. J., M. G. oralinių,
analinių veiksmų nebuvo, prievarta nenaudota, sunkesnių pasekmių pavyko
išvengti, veikos nebuvo iš anksto planuotos. Kasatorius prašo atsižvelgti į jo
amžių, į siekį susituokti su savo mergina ir sukurti šeimą, norą tęsti mokslus
universitete. Tai būtų garantija, kad padaryti nusikaltimai nepasikartos. Kasatorius
pabrėžia, kad yra vienintelis, kuris gali materialiai ir morališkai padėti mamai,
kuri dispanserizuota ir kuriai reikalinga nuolatinė gydytojų priežiūra, bei
broliui, kuris yra visiškai neįgalus.
Kasatorius
skunde nesutinka su teismo priteistais atlygintinos neturtinės žalos dydžiais E. M., E. J., A. B., M. M.
Dėl priteistos neturtinės žalos M. P. ir M.
G., dėl turtinės žalos atlyginimo visiems nukentėjusiesiems jis neprieštarauja.
Kartu kasatorius nurodo, kad nustatant neturtinės žalos dydį reikia vadovautis Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu. Be to,
tikslinga atsižvelgti į kiekvieno nukentėjusiojo patirtą žalą atskirai, nes jų
patirti išgyvenimai ir skriauda nevienoda. Būtina įvertinti jo turtinę padėtį
ir vadovautis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.
Nuteistojo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl
kasatoriaus argumentų apie BK 150 straipsnio 3, 4 dalių taikymą
1.
Kasatorius
nurodo, kad teismas už jo atliktas veikas
A. B., E. J., E. M., M. M. neteisingai pritaikė BK
150 straipsnį, nes šiame straipsnyje įtvirtintos sudėties būtinas požymis yra
fizinė ar psichinė prievarta (grasinimas tuoj pat panaudoti jėgą) prieš
nukentėjusįjį. Pasak kasatoriaus, nusikalstamos veikos buvo padarytos be prievartos
ir grasinimų.
2.
BK 150 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už lytinės aistros tenkinimą
su žmogumi prieš jo valią, jei minėta veika padaroma panaudojant fizinį smurtą,
grasinant tuoj pat jį panaudoti ar kitaip atimant galimybę priešintis ar
pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Šie požymiai yra alternatyvūs, turi
savarankišką reikšmę ir todėl nustačius bet kurį iš jų (esant ir kitiems
sudėties požymiams) kaltinimas pagal BK 150 straipsnį yra pagrįstas. Prievarta
paprastai naudojama prieš lytinės aistros tenkinimą ir yra nukreipta
nukentėjusiojo esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti. BK 150 straipsnio 3
ir 4 dalyje įtvirtintos kvalifikuotos šios nusikalstamos veikos sudėtys, t. y.
kai lytinė aistra tenkinama su nepilnamečiu (3 dalis) ar mažamečiu asmeniu
(4 dalis).
Pažymėtina, kad lytinės aistros tenkinimas užtraukia
baudžiamąją atsakomybę pagal BK 150 straipsnį tik tais atvejais, kai
tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Tais atvejais, kai kaltininkas
nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba
pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle ar lytinių santykių siekia keli
kaltininkai, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl
panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirti fizinį skausmą, ar
bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas arba kaltininkai turi suvokti, kad
lytiniai santykiai ar lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiojo
valią.
Teismų
praktikoje susiformavo pozicija, kad „lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu
asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo
būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį
išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė
sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens
(nukentėjusiojo) iniciatyva“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m.
gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 (toliau – ir Senato nutarimo Nr. 52 arba
Nutarimo) 10 punktas).
3.
Nukentėjusieji E. M. ir M. M. nusikaltimo
padarymo metu buvo mažamečiai. Todėl teismams nustatyti jų fizinį ar psichinį
išsivystymą bei socialinę brandą, kurie lemtų su jais daromų veiksmų esmės
suvokimą, nebuvo būtino pagrindo. Įvertinę tai teismai konstatavo, kad šie
nukentėjusieji dėl mažametystės nesuprato su jais atliekamų veiksmų pobūdžio ir
reikšmės, o nuteistasis G. S., pasinaudodamas mažamečių
bejėgiška būkle, tenkino savo lytinę aistrą ir seksualiai prievartavo
mažamečius E. M. ir M. M. Vadinasi,
nustačius vieną iš šio nusikaltimo sudėties požymių – pasinaudojimas bejėgiška
nuketėjusiojo asmens būkle, kurią lėmė mažametystė – nusikaltimas (esant ir
kitiems sudėties požymiams) yra kvalifikuojamas pagal BK 150 straipsnio 4
dalį. Tokiu atveju tai, ar buvo panaudotas fizinis, psichinis smurtas prieš
mažametį nukentėjusįjį ar kitaip jam atimta galimybė priešintis, pagrindžiant
baudžiamąją atsakomybę pagal BK 150 straipsnio 4 dalį,
reikšmės neturi, tačiau į šią aplinkybę turi būti atsižvelgiama
individualizuojant bausmę kaltininkui.
Teismų
praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad „grasinimas paprastai siejamas su
fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusįjį. Jei grasinama panaudoti fizinį
smurtą prieš kitus asmenis, veika gali būti kvalifikuojama kaip išžaginimas ar
seksualinis prievartavimas tik tuo atveju, jei kitas asmuo yra toje pačioje
vietoje kaip kaltininkas ar nukentėjusysis ar su juo palaikomas ryšys,
grasinama prieš kitą žmogų smurtą panaudoti tuoj pat, jei nukentėjusysis
nesutiks su kaltininko reikalavimais ir toks grasinimas palaužė nukentėjusiojo
pasipriešinimą (grasinama nesutikimo atveju sumušti ar pagrobti tame bute ar
kitoje vietoje esantį mažametį sūnų ar ligotą motiną, sutuoktinį ir pan.)“
(Nutarimo 8 punktas). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad G. S. grasino susidoroti ir nužudyti tiek mažamečių E. M. ir M. M., tiek ir nepilnamečių A. B. bei E. J. tėvus.
Pažymėtina ir tai, kad iš bylos matyti, jog G. S. apgaule įtikino nepilnametį A. B.,
kad jam bus atliekamas sveikatos patikrinimas, o norint pasiekti teigiamų
rezultatų ir išvengti neigiamų padarinių, būtina atlikti tai, ką jis liepia, ir
taip prieš nukentėjusiojo valią tenkino savo lytinę aistrą. G.
S. įbaugino ir nepilnametį E. J., melagingai apkaltindamas
jį tariamu mergaitės tvirkinimu ir dėl to gresiančiu medicininiu patikrinimu,
ir seksualiai jį prievartavo. Tokie veiksmai atitinka ir kitą šio nusikaltimo
sudėties požymį – „kitaip atimant galimybę priešintis“, – nes toks požymis yra
konstatuojamas ir tada, kai melagingai pranešama kokia nors reikšminga
nukentėjusiojo apsisprendimui žinia (Nutarimo 9 punktas).
Taigi nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad byloje
nėra įrodymų, jog buvo naudojama fizinė ar psichinė prievarta, ar grasinama
nukentėjusiesiems. Vadinasi, teismai teisingai įvertino nuteistojo G. S. veiksmus ir jo veikas pagrįstai kvalifikavo pagal BK
150 straipsnio 3, 4 dalis.
4.
Kasatoriaus teigia, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis, nes
neatsižvelgė į nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, kad prievartos prieš nukentėjusiuosius
nebuvo. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo G. S. kaltę
patvirtina įrodymai, kurie buvo ištirti ir įvertinti tiek pirmosios, tiek
apeliacinės instancijos teismuose. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės
instancijos teismo posėdžio metu G. S. visiškai
prisipažino dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamos veikos epizodų ir
patvirtino, kad visi nukentėjusiųjų parodymai yra teisingi. Kolegija nenustatė,
kad šioje byloje yra pažeisti baudžiamojo proceso reikalavimai, gaunant,
tiriant ir vertinant įrodymus.
Pabrėžtina ir tai, kad skunde nurodytais argumentais
kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas
dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo. Pagal
baudžiamojo proceso įstatymą tai negali būti kasacinio skundo dalykas ir todėl
yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų. Kita
vertus, pabrėžtina, kad kasacinės instancijos teismas naujų įrodymų nerenka,
bylos faktinių aplinkybių nenustatinėja.
Dėl
kasatoriaus argumentų apie BK 41, 54, 59 straipsnių taikymą
1.
Kasatoriaus įsitikinimu, bausmės tikslai bus pasiekti ir skiriant jam bausmę,
nesusijusią su laisvės atėmimu, ar apsiribojant trumpesniu laisvės atėmimu, nes
atlikdamas laisvės atėmimo bausmę jis turėjo laiko pasikeisti. Kartu kasatorius pažymi, kad šiuo
atveju būtina atsižvelgti į kasaciniame skunde nurodytas nusikaltimo padarymo
aplinkybes ir į aplinkybes, apibūdinančias jo asmenybę.
2.
Pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis
nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę
daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie
laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bet ir nubausti nusikalstamą veiką
padariusį asmenį, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę
turi būti siekiama visų šių tikslų. Įstatymas nei vienam iš jų nesuteikia
prioriteto. Kita vertus, pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių
neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinami
nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas.
3.
Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į:
padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį,
padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos
stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias bei
kitas aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai, skirdami bausmę G. S. šių reikalavimų nepažeidė.
Teismai teisingai įvertino, kad buvo padaryti labai sunkūs ir sunkūs nusikaltimai,
nusikalstamos veikos tyčinės ir recidyvinio pobūdžio, žala padaryta mažamečiams
ir nepilnamečiams. Kartu pažymėtina, kad teismai, skirdami bausmę, atsižvelgė
ir į tai, kad G. S. anksčiau neteistas, apibūdinamas
teigiamai, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, kasacinės
instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro kasacinį skundą ir pakeitęs
apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, panaikinant nuosprendžio dalį, kuria
G. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe buvo pripažintas
nuoširdus gailėjimasis padarius nusikaltimus (BK 59 straipsnio
1 dalies 2 punktas), skiriant bausmę tai, jog artimieji nukentėjusiesiems
atlygino turtinę bei pradėjo atlyginti neturtinę žalą įvertino kaip nuteistojo
atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), ir
atsižvelgė į tai, kad apeliacinės instancijos teisme G. S. pripažino
savo kaltę dėl visų veikų, už kurias jis nuteistas, ir skyrė laisvės atėmimo
bausmes pagal BK 150 straipsnio 3 ir 4 dalis, kurių dydis mažesnis nei jų
vidurkis sankcijose.
4.
Kasatorius taip pat prašo svarstyti, ar tikslinga taikyti BK 59 straipsnio 2 ir
3 dalis, skiriant bausmę už padarytus nesunkius nusikaltimus (BK 153
straipsnis, 182 straipsnio 1 dalis).
BK
59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę
lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas, minėto straipsnio 1 dalyje nenurodytas
aplinkybes. Taigi įstatyme nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga pripažinti
kaltininko atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir tas, kurios nenumatytos
BK 59 straipsnio 1 dalyje. Teismas pats sprendžia, ar yra byloje pagrindas
tokiam atskirų bylos aplinkybių vertinimui. Todėl BK 59 straipsnio 2 dalies
nuostatų netaikymas savaime negali būti pripažįstamas baudžiamojo įstatymo
pažeidimu ar netinkamu jo pritaikymu.
BK
59 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas neatsižvelgia į
tokią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip
nusikaltimo sudėties požymis. Kasaciniame skunde nėra argumentų, nurodančių,
jog teismas, skirdamas bausmes kasatoriui už atskirų nusikalstamų veikų
padarymą, nesilaikė minėtų BK 59 straipsnio 3 dalies nuostatų. Kita vertus, jei
tai būtų padaryta kasatoriaus byloje, tai kasatorius, pateikdamas kasaciniame
skunde prašymą jo byloje laikytis BK 59 straipsnio 3 dalies nuostatų, iš esmės
pats siektų sunkinti savo padėtį. Matyt, toks prieštaravimas kyla iš
neteisingai suprastos BK 59 straipsnio 3 dalies paskirties.
5.
Taigi, kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, jog teismai,
skirdami bausmę G. S., BK 41, 54, 59 straipsnių
reikalavimų nepažeidė.
Dėl
kasatoriaus argumentų apie BK 62 straipsnio taikymą
Kasaciniame
skunde teigiama, kad yra teisinis pagrindas skirti švelnesnę negu įstatymo
numatyta bausmė, nes byloje nėra sunkinančių ir yra dvi lengvinančios
aplinkybės.
Pagal
baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios
rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo
teisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 62 straipsnyje
numatytos išimtys iš bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kai
nusikaltimą padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė negu įstatymo
numatyta bausmė. Viena iš būtinų sąlygų yra ta, kad byloje turi būti nustatytos
bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
Šioje nutartyje jau minėta, kad kasacinės instancijos
teismas 2007 m. kovo 13 d. nutartyje kaltininko atsakomybe lengvinančia
aplinkybe pripažino tik tai, jog artimieji nukentėjusiesiems atlygino turtinę
bei pradėjo atlyginti neturtinę žalą, ir tą prilygino aplinkybei, numatytai BK 59 straipsnio
1 dalies 3 punkte. Taigi nesant įstatyme numatytų sąlygų visumos, teismas negali
net svarstyti G. S. švelnesnės negu įstatymo numatyta
bausmės skyrimo klausimo.
Dėl
kasatoriaus argumentų apie neturtinės žalos dydį
1.
Kasatorius skunde nesutinka su teismų sprendimais
priteisti neturtinę žalą E. M., E. J., A. B., M.
M., tvirtindamas, kad teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį,
nesivadovavo CK 6.250 straipsnio nuostatomis.
2.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas
nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai
nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos
veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo,
dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę
baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas
materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis).
Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal
Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį
baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas
nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu
jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas
apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio
pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį
ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).
3. Pagal civilinį įstatymą neturtinė žala yra asmens
fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas,
emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių
sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama
visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl
asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK nenustato
atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje,
dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas
neturtinės žalos dydį, pagal įstatymą privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią
žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį
bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo
ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1 , 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo,
protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje
situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į
situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros
faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies,
pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Todėl teismai,
priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą,
atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus,
t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282
straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir
kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.
Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos
atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in
integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad
neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai
įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria
turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus
(ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės
kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas (kasacinės bylos Nr.
3K-3-371/2003, 2K-533/2005, 2K-669/2006).
4. Pirmosios instancijos teismas G.
S. baudžiamojoje byloje pripažino, kad nukentėjusiųjų reikalavimai
atlyginti neturtinę žalą nurodyta apimtimi (nukentėjusiosioms A. P.,
V. B., A. M., I. M., D. R. – 10.000 Lt neturtinė žala ir S. G. – 1000 Lt
neturtinė žala) yra teisėti, pagrįsti ir visiškai tenkintini, nes mažamečiai ir
nepilnamečiai buvo įvairiomis, iškreiptomis formomis seksualiai prievartaujami
ir kitaip seksualiai išnaudojami, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus ir
psichinius sukrėtimus. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas pagrįstai
atsižvelgė į veikų padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį,
racionaliai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė tuos pačius neturtinės
žalos nustatymo kriterijus ir neturtinės žalos dydžius paliko nepakeistus.
Kolegija taip pat mano, kad teismai G. S. byloje tinkamai
taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas ir užtikrino pusiausvyrą tarp nuteistojo ir
nukentėjusiųjų interesų.
5.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n
u t a r i a :
Nuteistojo G. S. kasacinį skundą
atmesti.
Teisėjai Josifas
Tomaševičius
Vytautas
Piesliakas
Jonas Prapiestis