Civilinė byla Nr. 2A-801-340/11
Teisminio proceso Nr.: 2-03-3-00669-2010-2
Procesinio sprendimo kategorija: 73.2.6.2; 121.14; 121.18; 121.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija,
susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Tatjanos Žukauskienės,
kolegijos teisėjų Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, Algirdo Auruškevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo IF P&C Insurance AS apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. liepos 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Jontransa“ ieškinį atsakovui UAB „IF draudimas“ (dabar IF P&C Insurance AS) dėl draudimo išmokos priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 37 566,59 Lt nesumokėtos draudiminės išmokos dalies, 2 173,72 Lt palūkanų už praleistą terminą sumokėti draudiminės išmokos dalį, bylinėjimosi išlaidas, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2005-07-08 gabeno tretiesiems asmenims priklausantį krovinį ir pervežimo metu jį apgadino. Pagal ekspertų paskaičiavimą remontui buvo reikalinga 63 957,63 Lt; šią sumą ieškovas sumokėjo krovinio gavėjui. Atsakovas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal tarp šalių 2004-10-11 sudarytą Transporto pramonės įmonių civilinės atsakomybės draudimo sutartį Nr. 000473, dėl šio draudiminio įvykio 2006-02-28 sumokėjo ieškovui tik 25 614,04 Lt, nepagrįstai sumažindamas draudimo išmoką iki 40 procentų. Reikalavimas grindžiamas apgadintų automobilių remonto išlaidų paskaičiavimais, Draudimo įstatymo 82 str. 6 d., draudimo taisyklių 17.3 p., pagal kuriuos pats atsakovas turėjo sužinoti ir įrodyti aplinkybes, leidžiančias mažinti draudimo išmoką. Atsakovo minimas reikalavimas pateikti dokumentus apie prekių vertę krovinio atsiėmimo vietoje ir tokių dokumentų nepateikimas nepriskirtinas aplinkybėms, dėl kurių atsakovas įgytų teisę mažinti draudiminę išmoką. Draudikas savo pareigas nagrinėjant šį draudiminį įvykį vykdė aplaidžiai ir jokių nurodymų stabdyti atsiskaitymus draudėjui nedavė. Ieškovas bandė ginti savo interesus remdamasis tarp šalių sudaryta krovinio draudimo sutartimi, tačiau Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimu reikalavimai buvo atmesti, apeliacinį skundą nutartimi priimti atsisakyta, o Vilniaus apygardos teismas Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nutartį dėl atsisakymo priimti apeliacinį skundą paliko nepakeistą, todėl kreiptasi kitu pagrindu, t. y. remiantis 2004-10-11 draudimo sutartimi su atsakovu Nr. 000473. Dublike nurodė, kad atsakovo teiginiai dėl pridėtinės vertės mokesčio reikalavimo ir likutinės vertės nenurodymo neatitinka pateiktų rašytinių įrodymų. Nepriklausomų ekspertų numatomo remonto sąmatose likutinė vertė nurodyta po koregavimo, o pridėtinės vertės mokesčio ieškovas nereikalauja. Pagal Draudimo įstatymo 76 str. 4 d. nuostolių draudimo sutartys yra turto draudimo, civilinės atsakomybės, taip pat sveikatos draudimo sutartys, pagal kurias draudikas įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią patirtiems nuostoliams. Patirtų nuostolių dydį įrodo ieškovo pateikti dokumentai.
Atsakovas atsiliepimu ieškinio nepripažino ir prašė atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad AB „If draudimas“ teises ir pareigas perėmė If P&C Insurance AS. Ieškovas nepateikė prekių vertės dokumentų krovinio atsiėmimo vietoje, todėl buvo sunku nustatyti draudiminės išmokos dydį. Pagal 2005-07-08 ieškovo pranešimą pradėtas draudiminio įvykio tyrimas pasibaigė 2006-02-28 sumokant ieškovui 25 614,04 Lt išmoką, nes atsižvelgiant į draudėjo pateiktus dokumentus, nebuvo galima spręsti apie realiai atsiradusius nuostolius, todėl buvo priimtas sprendimas sumokėti 40 procentų reikalaujamos sumos. Draudikas turi apskaičiuoti krovinio nuvertėjimą pagal CMR konvencijos 23 str. 1 d., kur krovinio nuvertėjimas įvardijamas kaip iš krovinio vertės toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo paimtas vežti atėmus sugadinto krovinio likutinę vertę gauta suma. Tačiau pagal CMR konvencijos 25 str. 2 d. b) p. kompensacija negali būti didesnė kaip suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio. Ieškovas su ieškiniu nepateikė dokumentų dėl krovinio nuvertėjimo, ieškovo atlikti mokėjimai Lenkijos įmonei atsakovui jokių teisinių pasekmių nesukelia, nes neaišku, ar pagal pateiktus skaičiavimus transporto priemonės buvo remontuotos, į remonto išlaidas nepagrįstai kaip žalos atlyginimas buvo įskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis ir nenurodyta sugadintų automobilių likutinė vertė, nes pardavus neremontuotus automobilius buvo galima žymiai sumažinti patirtus nuostolius. Triplike papildomai prašė taikyti sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, nes reikalavimo teisė atsirado 2006-02-28, o ieškinys teismui pateiktas 2009-06-18.
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2010-07-28 sprendimu ieškinį patenkino; priteisė iš atsakovo If P&C Insurance AS, atstovaujamo If P&C Insurance AS filialo Lietuvoje, 37 566,59 Lt nesumokėtos draudiminės išmokos, 2 173,72 Lt palūkanų už praleistą terminą ją mokėti, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (39 740,31 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme 2009-06-18 dienos iki sprendimo visiško įvykdymo, 1 193 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Jontransa“ naudai; 19,28 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą.
Teismas nustatė, kad 2004-10-11 ieškovas su atsakovu sudarė Transporto pramonės įmonių civilinės atsakomybės draudimo sutartį CMR Nr. 000473, kurios pagrindu atsakovas nuo 2004-10-12 iki 2005-09-26 imtinai apdraudė ieškovo civilinę atsakomybę vykdant krovinių gabenimą autotransporto priemonėmis, nurodytomis priede KR 001771-1 400 000 EUR sumai. Ieškovas įvykdė Transporto pramonės įmonių civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 013 12.3 p. a) papunkčio reikalavimą ir draudiką apie įvykį informavo 2005-07-08 raštu. Draudikas jokių nurodymų dėl sugadinto turto apžiūros, tolesnio tvarkymo ar atsiskaitymų su pretenziją pareiškusia įmone ieškovui nedavė, įrodymų apie tai teismui nepateikė. 2005-08-18 CAT Polska Sp. Z.o.o. pateikė ieškovui debeto vekselį, kuriuo pranešė skaičiuojanti ieškovui 74 387,42 PLN (18545,85 EUR) mokestį už transporto priemonių remontą ir vertės sumažėjimą. 2005-09-12 ir 2005-09-14 CAT Polska Sp.z.o.o. sumokėjo ieškovui 87855,81 EUR, 18545,85 EUR suma buvo išskaityta dėl ginčo automobilių sugadinimo. 2006-02-28 atsakovas sumokėjo ieškovui 25 614,04 Lt draudiminę išmoką. Ieškovas pateikė rašytinius sugadintų automobilių remonto įvertinimo įrodymus: ekspertizes, kalkuliacijas ir kt., atsakovas šių įrodymų nenuginčijo. Teiginiai apie nepagrįstą pridėtinės vertės mokesčio įskaičiavimą atmesti, nes ieškovas šio mokesčio nereikalauja, o į galutinį žalos apskaičiavimą po koregavimo įtrauktas automobilių nuvertėjimas. Atsakovo atsikirtimas dėl pradinės vėliau apgadintų automobilių vertės dokumentų nebuvimo, kaip pagrindo sumažinti draudimo išmoką atmestas, nes tokio pagrindo nei šalių sudaryta draudimo sutartis, nei šios rūšies draudimo taisyklės nenumato. CMR konvencija, kuria atsiliepime remiasi atsakovas, netaikytina plečiamai, t. y. ginčui tarp draudiko ir draudėjo spręsti; CMR nuostatos taikytinos vežėjo ir siuntėjo santykiams reguliuoti. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2008-03-13 sprendime, kuriuo kitu pagrindu buvo išspręstas šalių ginčas, nurodoma, kad prekių vertės dokumentų pakrovimo vietoje, Prancūzijoje, gauti nepavyko, nors dėl šių įrodymų rinkimo Prancūzijoje kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas. Atsakovo prašymas taikyti sutrumpintą senaties terminą netenkintas, nes senatis nutraukta ieškovui padavus ieškinį dėl šio draudiminio įvykio kitu pagrindu. Galutinis procesinis sprendimas kitoje byloje priimtas 2008-09-15, naujas ieškinys kitu pagrindu pareikštas 2009-06-18. Teismas nustatė, kad įvykus draudiminiam įvykiui ieškovas informavo atsakovą nepažeisdamas draudimo taisyklėse nustatytų terminų, vėliau pateikė atsakovui reikalavimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Teismui pateikti įrodymai, pagrindžiantys ieškovo draudiminio įvykio metu patirtų nuostolių dydį ir draudiminio įvykio faktą, nenuginčyti. Teismas konstatavo, jog byloje nėra nustatyta draudimo išmokos nemokėjimo ar sumažinimo pagrindų (CK 6.1014 str.), o taip pat kitų pagrindų atsisakyti patenkinti ieškovo reikalavimus (CK 6.200 str., 6.987 str.). Remiantis CK 6.210 str. 2 d. ieškovui iš atsakovo priteistos 2 173,72 Lt palūkanos už prievolės sumokėti draudimo išmoką įvykdymo termino pažeidimą bei 6 proc. metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010-07-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apelianto nuomone, teismas padarė materialinių ir procesinių teisės normų pažeidimus, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus – ieškovo į bylą pateikti įrodymai neįrodo, kad Lenkijos bendrovei CAT Polska Sp. Zo.o. buvo padaryta ieškinyje nurodyto dydžio žala, todėl ieškovui nepagrįstai, be jokio teisinio pagrindo sumokėjus ieškinyje nurodytas sumas, jis neturi jokio teisinio pagrindo šių sumų reikalauti iš atsakovo. Taip pat nurodo, jog iš ieškovo pateiktų įrodymų negalima spręsti apie krovinio nuvertėjimą, kaip to reikalauja CMR konvencija, nes nėra nustatyta krovinio vertė pakrovimo laiku pakrovimo vietoje (2005-07-06, Meubeuge, Prancūzijoje), nėra nustatyta apgadinto krovinio vertė (tai kiek kainuoja apgadintas krovinys). Žalos protokoluose nustatyti krovinio atkūrimo kaštai, nėra krovinio nuvertėjimo (kaip tai numato CMR konvencija). Ieškovo pateikti įrodymai dėl jų trūkumų vertintini kritiškai. Apelianto teigimu, teismas neatsižvelgė ir nepaisė aukštesnės instancijos teismo suformuotų teisės aiškinimo taisyklių analogiškoje byloje (2A-453-345/2010), todėl netinkamai aiškino teisės normas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010-07-28 sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas tinkamai ir išsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, taip pat teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus ir nustatė, jog ieškovas turi teisę reikalauti draudimo išmokos pagal šalių pasirašytą drausimo sutartį. Teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas ir padarė pagrįstas išvadas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškovas nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas be pagrindo nepaisė aukštesnės instancijos teismo suformuotų teisės aiškinimo taisyklių analogiškoje byloje (nepaisė teismo išaiškinimo, kas pagal CMR konvenciją yra laikoma krovinio nuvertėjimu, kaip turi būti nustatomas krovinio nuvertėjimas ir kt.), motyvuodamas, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra suformuotų apelianto nurodytų teisės aiškinimo taisyklių.
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškovo draudiminio įvykio metu patirtų nuostolių dydžio nustatymą, kas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti nagrinėjamoje byloje naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo neatsižvelgė ir nepaisė aukštesnės instancijos teismo suformuotų teisės aiškinimo taisyklių analogiškoje byloje (2A-453-345/2010); ieškovo teiginys, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra suformuotų apelianto nurodytų teisės aiškinimo taisyklių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo Vilniaus apygardos teismo išaiškinimais analogiškoje byloje, nepagrįstas ir atmetamas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002-02-28 redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pažymėjo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas.
Tokiu būdu precedentu laikomas ne tik aukštesnės instancijos teismo sprendimas, bet ir tos pačios pakopos teismo sprendimas analogiškoje byloje, atsikirtimo apeliaciniam skundui argumentas, kad teismas neprivalėjo vadovautis Vilniaus apygardos teismo suformuotu precedentu, laikytinas nepagrįstu. Šalys pripažįsta, kad nagrinėjamos bylos ir civilinės bylos Nr. 2A-453-345/2010 faktinės aplinkybės yra tapačios, šalių santykiai kilę iš tos pačios civilinės atsakomybės draudimo sutarties, bylą nagrinėjantis teismas turėjo būti saistomas teisėjų kolegijos išaiškinimais teisės taikymo klausimais Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje byloje. Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad 2004-10-11 tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos Transporto įmonių civilinės atsakomybės draudimo sutarties serija CMR Nr. 000473 dalykas – ieškovo civilinė atsakomybė pagal 1956 m. CMR konvenciją; pagal Draudimo įstatymo 93 str. 1 d. draudėjas iš draudimo gali tikėtis tik tokio dydžio draudimo išmokos, kiek jis pats privalėjo sumokėti pagal draudėjo ir nukentėjusio trečiojo asmens siejantį santykį bei šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, t. y. žalos dydis ir draudimo išmokos dydis turėjo būti nustatomas pagal CMR konvencijoje nustatytas taisykles. Pagal CMR konvencijos 25 str. l d. krovimo sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, o krovinio nuvertėjimas apskaičiuojamas iš krovinio vertės toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti (CMR konvencijos 23 str. l d.) atimant sugadinto krovinio likutinę vertę, t. y., tiek kiek rinkoje kainuoja toks apgadintas krovinys; gauta suma yra krovinio nuvertėjimas. CMR konvencijos 25 str. 2 d. b punktas numato, kad kompensacija negali būti didesnė kaip suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio.
Nagrinėjamoje byloje kroviniui (automobiliams) padarytą žalą ieškovas apskaičiavo pagal Lenkijos bendrovės EXPERT - MOT automobiliams padarytos žalos protokolus Nr.:016021, 016022, 010623, 2005-08-18 Lenkijos įmonės CAT Polska Sp. Zo.o. sąskaitą Nr. 30069/08/05/SN 18 545,85 EUR ir vienašalio tarpusavio skolų įskaitymo aktą 18 545,85 EUR sumai.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas sprendime konstatuodamas, kad atsakovas nenuginčijo ieškovo pateiktų įrodymų, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą nagrinėjamoje byloje. CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Atsakovas pagal draudimo sutartį, gavęs informaciją apie draudiminį įvykį, apskaičiavo 2005-07-08 krovinio pervežimo metu dėl krovinio atsiradusį krovinio nuvertėjimą (25 614 Lt) ir sumokėjo ieškovui; nagrinėjamoje byloje ieškovas turėjo įrodyti atsakovo apskaičiuotos sumos neatitikimą CMR nuostatoms. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pagal ieškovo pateiktus žalos protokolus buvo apskaičiuota, kiek kainuotų atkurti apgadintus automobilius į pirminę padėtį buvusią iki apgadinimo, tačiau atkūrimo kaštų apskaičiavimas negali būti vertinamas, kaip krovinio nuvertėjimas CMR prasme. Žalos protokoluose nėra nustatyta krovinio vertė toje vietoje ir tuo laiku kai jie buvo priimti vežti (CMR konvencijos 23 str. l d.); krovinio vertė nustatyta pagal katalogą Lenkijoje. Automobilių nuvertėjimas turėjo būti apskaičiuojamas iš automobilių kainos toje vietoje ir tuo laiku, kai jie buvo priimti vežti, atimant apgadintų automobilių likutinę vertę. Likutinė vertė protokoluose nustatyta netinkamai – vežtiems naujiems automobiliams buvo apgadinti tik stogai ir stogą laikančiosios konstrukcijos, kitos automobilių dalys yra sveikos, o nesugadintos naujų automobilių dalys turi didelę vertę. Iš automobilių vidutinės rinkos kainos, tuo metu ir toje vietoje, kai jie buvo priimti vežti, nebuvo išskaičiuota automobilių likutinė vertė, t. y., apgadintų automobilių vidutinė rinkos kaina, todėl kolegija konstatuoja jog buvo netinkamai nustatytas krovinio nuvertėjimas. Dėl išdėstyto kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas netinkamai apskaičiavo neišmokėtą draudimo išmokos dalį, byloje nėra rašytinių įrodymų apie krovinio vertę tuo metu ir toje vietoje, kuomet jie buvo priimti vežti, taip pat nėra duomenų apie likutinę automobilių vertę (CPK 178 str.); draudėjas (ieškovas) sumokėjo daugiau nei privalėjo sumokėti nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, t. y. veikė savo rizika; draudėjo civilinės atsakomybės draudikas negali būti įpareigotas mokėti daugiau nei privalėjo mokėti draudėjas. Ieškovui neįrodžius savo reikalavimo pagrįstumo, ieškinys buvo patenkintas nepagrįstai; teisėjų kolegija panaikina teismo sprendimą ir priima naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Apeliantas sumokėjo 1 193 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą (b.l. 28, t.2). Patenkinus apeliacinį skundą iš ieškovo priteisiamas žyminis mokestis žyminis mokestis už apeliacinio skundo padavimą.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, tai pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus, bei teikiant konsultacijas; išlaidos priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio; tokios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas kiekvienos instancijos teisme (CPK 98 str.). Atsakovas pirmosios instancijos teisme teikė įrodymus, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme patyrė 7 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, tačiau pateikti įrodymai, jog apmokėta tik 3 500 Lt (b.l. 195, 197, t.1). Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovo atstovai teikė atsiliepimą į ieškinį ir tripliką, bei dalyvavo posėdyje, atsižvelgiant į tai atsakovui priteistina 3 500 Lt suma advokato atstovavimo išlaidoms, kaip neviršijanti minėtų Rekomendacijų maksimalių dydžių (8.2 p. ir 8.3 p.). Atsakovas sumokėjo 3 000 Lt (b.l. 29-30, t.2) už apeliacinio skundo surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme; byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka; patenkinus apeliacinį skundą, iš ieškovo atsakovo naudai priteisiama už apeliacinio skundo surašymą 1 600 Lt (Rekomendacijų 8.10 p.). Iš viso iš ieškovo atsakovui priteistina 5 100 Lt advokato atstovavimo išlaidų.
Iš ieškovo valstybei priteisiamos dokumentų siuntimo išlaidos pirmos instancijos teisme – 19,28 Lt (CPK 79, 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas
n u s p r e n d ė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. liepos 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo UAB „Jontransa“ atsakovui IF P&C Insurance AS, atstovaujamam If P&C Insurance AS filialo Lietuvoje, 1 193 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 5 100 Lt atstovavimo išlaidų, iš viso 6 293 Lt (šešis tūkstančius du šimtus devyniasdešimt tris litus).
Priteisti iš ieškovo UAB „Jontransa“ 19,28 Lt (devyniolika litų, 28 centus) dokumentų siuntimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).
Kolegijos pirmininkė T. Žukauskienė
Teisėjai R. Veniulytė-Jankūnienė
A. Auruškevičius