Civilinė byla Nr. 2A-274/2005

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1, 30.5 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. liepos 22 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja),

kolegijos teisėjų: Konstantino Gurino ir Viginto Višinskio,

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei, 

dalyvaujant ieškovams: J. V. , R. B. ,

ieškovų atstovams: advokatui Audriui Aničiui, advokatui Viktorui Muravskiui,

atsakovo atstovei Ramintai Spruogytei,

trečiajam asmeniui Č. D.,

vertėjai Alvyrai Klipčiuvienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. V. , A. B. bei R. B. apeliacinus skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 4 d. sprendimo, kuriuo patenkintas Č. A. D. ieškinys ir atmestas J. V. , A. B. bei R. B. ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-71-44/2005 pagal ieškovo Č. A. D. ieškinį atsakovei J. V. dėl pažeistų nuosavybės teisių, susijusių su žemės valdymo pažeidimu, gynimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų Vilniaus apskrtities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, bei pagal ieškovų J. V. , A. B. , R. B. ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų ir nekilnojamojo daikto teisinės registracijos panaikinimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims atsakovų pusėje Č. A. D. , Č. D., A. J. bei Valstybinei įmonei Registrų centras.

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

Ieškovas Č. A. D. 2003 m. balandžio 28 d. padavė ieškinį Vilniaus m. 1 apylinkės teismui ir prašė įpareigoti atsakovę J. V. savo jėgomis ir lėšomis per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti jam bei jo dukroms Č. D. ir A. J. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame 0, 9660 ha namų valdos sklype pastatytą tvorą bei garažą ir grąžinti neteisėtai užvaldytą 1 296, 73 kv. m ploto žemės sklypą (t. 1, b. l. 2). Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 01-1053 atkurtos jo, Č. A. D. , nuosavybės teisės į žemės sklypą ir šis sklypas perduotas ieškovui bei jo dukroms natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise prie jiems priklausančio namo Vilniuje, Verkių g. 254 (dabar Ožkinių g. 54). Ieškovas teigė, kad gretimo sklypo savininkė atsakovė J. V. neteisėtai jam priklausančio sklypo dalį aptvėrė tvora, pastatė jame garažą bei neteisėtai naudojasi žeme. Šį pažeidimą nustatė Vilniaus mieto žemėtvarkos skyriaus specialistai ir 2002 m. birželio 28 d. raštu Nr. 31/02/20-1668 įpareigojo J. V. nugriauti statinius bei atlaisvinti šią žemę. Atsakovė įpareigojimo neįvykdė, todėl 2002 m. rugpjūčio 12 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, o Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu jai buvo paskirta 3 tūkst. Lt dydžio bauda pagal ATPK 45 straipsnio antrąją dalį. Ieškovas nurodė, kad atsakovė iki šiol nepašalino pažeidimo, kartu, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių ginčo žemės užėmimo teisėtumą.

J. V. , R. B. ir A. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimų, kuriais buvo atkurta nuosavybės teisė į žemę Č. A. D. , dalies panaikinimo bei teigė, kad Č. A. D. nuosavybės teisės į minėtą sklypą buvo atkurtos neteisėtai (t. 2, b. l. 1).

Speciali teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2003 m. spalio 15 d. nutartimi nutarė, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui ir J. V. , R. B. ir A. B. skundo dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės sprendimų panaikinimo priėmimo klausimą perdavė spręsti Vilniaus m. 1 apylinkės teismui.

              Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2004 m. kovo 1 d. nutartimi bylą perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos teismui pagal rūšinį teismingumą (t. 2, b. l. 123).

J. V. , R. B. ir A. B. , patikslinę reikalavimus, pateikė ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai bei prašė atnaujinti ieškovei J. V. dėl svarbių priežasčių praleistą terminą ieškiniui dėl minėtų atsakovų 2000 m. spalio 19 d. ir 2000 m. gruodžio 19 d. priimtų sprendimų nuginčijimo paduoti bei panaikinti Vilniaus miesto tarybos 2000 m. spalio 19 d. sprendimą Nr.2002V ,,Dėl žemės sklypo Verkių g. 254 ribų ir ploto tvirtinimo" dalyje dėl Verkių g. 254 (dabar Ožkinių g. 54) individualios namų valdos 6569 kv.m žemės sklypo ribų, miesto plano ištraukoje (M 1:500) pažymėtų raudonomis linijomis ir skaičiais 1-6, patvirtinimo, kuriuo buvo patvirtintos Č. A. D. , Č. D. ir A. J. nuosavybės teisės į anksčiau minėtąjį ginčo žemės skypą. Be to, prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 01-1053 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui Č. A. J.“ dalyje dėl nuosavybės teisių į Č. A. D. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,6569 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,6569 ha žemės sklypo dalį namų valdai, esančiai Verkių g. 254 Vilniuje atkūrimo. Taip pat panaikinti 0,6569 ha žemės sklypo, esančio Ožkinių g. 54 Vilniuje, teisinę registraciją Č. A. D. vardu (kadastro Nr. 0101/0006:730) (t. 3, b. l. 3, 109).

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. vasario 4 d. sprendimu bylą pagal Č. A. D. ieškinį atsakovei J. V. dėl pažeistų nuosavybės teisių, susijusių su žemės valdymo pažeidimu, gynimo, bei pagal ieškovų J. V. , A. B. , R. B. ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimų panaikinimo, išnagrinėjo iš esmės, ieškovo A. D. ieškinį patenkino visiškai ir įpareigojo J. V. savo jėgomis ir lėšomis per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti anksčiau minėto ginčo Č. A. D. , Č. D. ir A. J. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio namų valdos žemės sklypo dalyje pastatytus statinius ir grąžinti ieškovui neteisėtai užimtą 1296,73 kv.m. ploto sklypą. Teismas ieškovų J. V. , R. B. ir A. B. ieškinį atmetė.

              Dėl J. V. , A. B. ir R. B. ieškinio reikalavimų.

Teismas nurodė, kad ieškovai ginčija valstybės institucijų sprendimų dalis, kuriomis yra atkurtos Č. A. D. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą. Reikalavimus teismas atmetė, nes:

• Ginčo sprendimais nebuvo pažeistos minėtų ieškovų teisės ar įstatymų saugomi interesai.
1. Dėl ieškovų R. B. ir A. B. teisių pažeidimo: šie ieškovai teigia, kad Č. A. D. nuosavybės teisės buvo atkurtos neteisėtai, nes Č. A. D. senelis J. D. šio sklypo nuosavybės teise neturėjo, o šio sklypo savininkas buvo A. B. bei R. B. senelis V. B. (1999-05-13 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.). Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas 2003 m. gegužės 27 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog V. B. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypą Ožkinių kaime. Teismas apklausė liudytojus J. P., A. B. bei T. T. apie V. B. turėto sklypo buvimo vietą, tačiau parodymus vertino kritiškai, kaip prieštaraujančius vienas kitam. Teismas konstatavo, kad R. B. bei A. B. neįrodė, jog ginčo žemės sklypas priklausė jų seneliui, o Č. A. D. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą nebuvo atkurtos ieškovų senelio V. B. nuosavybės teise turėtos žemės vietoje. Dėl šio skundžiami viešojo administravimo subjektų aktai nėra susiję su šių ieškovų teisių įgyvendinimu.
2. Dėl ieškovės J. V. teisių pažeidimo: ši ieškovė savo reikalavimus grinė tuo, jog nuosavybės teise ji valdo žemės sklypą, kurį 1995 m. kovo 8 d. dovanojimo sutartimi jai perleido tėvas T. T.. Teigė, jog ji ir jos tėvas visą laiką naudojosi ginčo žemės sklypu, mokėjo valstybinės žemės nuomos mokesčius pagal mokesčių inspekcijos pateikiamas deklaracijas iki 1998 metų pabaigos. Teismas nurodė, jog ši ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad ji yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypo dalį, o žemės nuomos santykiai, kuriems atsirasti reikia nuomininko bei nuomotojo valios, tarp J. V. ir valstybės nesusiklostė, nes nėra sudarytos bei viešajame registre įregistruotos žemės nuomos sutarties. Teismas taip pat nustatė, kad iš Vilniaus miesto Verkių seniūnijos 1997 m. kovo 14 d. rašto Nr.216 bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2002 m. rugpjūčio 30 d. rašto Nr.31/02/20-2104 matyti, jog ieškovės prašymas dėl nuosavybės teisės į užimtą ginčo plotą įgijimo patenkintas nebuvo, o pažyma apie valstybinės žemės nuomą neišduota, nes užimta ginčo žemė priklausė Č. A. D. . Dėl šio teismas sprendė, kad ginčijami administraciniai aktai negalėjo pažeisti šios ieškovės teisių. 
• Ieškovai J. V. , A. B. ir R. B. reikalavimus grindžia Konstitucijai prieštaraujančiu įstatymu, nes ieškovų nurodyta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1999-05-13 redakcija) 5 straipsnio antroji dalis Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 23 straipsnio antrajai daliai.
• Ieškovai yra praleidę ieškinio senaties terminus minėtiems administraciniams aktams nuginčyti. Ieškovai R. B. bei A. B. praleisto termino atstatyti neprašo, o ieškovė J. V. nenurodė ir nepagrindė jokių aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti svarbiomis senaties termino praleidimo priežastimis ir šį terminą atstatyti (CPK 1.131 str. 2 d.).

Dėl Č. A. D. ieškinio reikalavimų.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga bei minėtuoju Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2002 m. spalio 29 d. nutarimu, teigė, jog J. V. savavališkai užėmė 1 296,73 kv. m. papildomą žemės sklypą, kuris nenuginčytu Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu skirtas Č. A. D. (CPK 182 str. 2 p.). Dėl šio ieškovas Č. A. D. , kuris yra teisėtas ginčo sklypo savininkas, turi teisę išsireikalauti šią žemę iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 str.).

Apeliaciniu skundu J. V. , A. B. , R. B. prašo minėtą sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir J. V. , R. B. ir A. B. ieškinį patenkinti, o Č. A. D. ieškinį atmesti. Motyvuoja tokiomis aplinkybėmis:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčijami administraciniai tesės aktai nepažeidžia ieškovų teisių bei teisėtų interesų, nes Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas minėtu 2003 m. gegužės 27 d. sprendimu nustatė, jog V. B. valdė nuosavybės teisėmis žemės sklypą Ožkinių kaime iki 1940 metų nacionalizacijos. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojų parodymus, nes jie neprieštaravo ieškovų R. B. bei A. B. parodymams ir patvirtino, jog ginčo žemė priklausė ieškovų seneliui V. B. . Be to pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktą, miesto teritorijos dalyse, kur buvo rėžinė sistema, žemės sklypai nėra kartografuojami, o nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius. Laisva žemė šiame plote grąžinama natūra proporcingai bendrosios nuosavybės teise turimai daliai. Taigi panaikinus sprendimus dėl nuosavybės teisės atkūrimo Č. A. D. , padidėja laisvos žemės plotas ir dėl šio ieškovai įgauna galimybę atkurti nuosavybės teises didesne apimtimi.
2. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovai savo reikalavimus grindžia Konstitucijai prieštaraujančiu įstatymu, nes anksčiau minėtame Konstitucinio Teismo nutartimi buvo pripažinta, jog minėtojo įstatymo 5 straipsnio antroji dalis prieštarauja Konstitucijai tik ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio. 
3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovai bei tretieji asmenys reikalavo taikyti ieškinio senatį. Pateiktuose atsiliepimuose tik Č. A. D. , Č. D. ir A. J. reikalauja taikyti ieškinio senatį J. V. ir R. B. atžvilgiu. Vilniaus apskrities viršininko administracija bei Vilniaus miesto savivaldybės taryba Vilniaus apygardos teismo nereikalavo taikyti senaties termino. Dėl šio teismas, taikydamas ieškinio senatį A. B. atžvilgiu, pažeidė CK 1.126 str. antrosios dalies reikalavimus. Be to teismas neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 ,,Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ reikalavimų ir nenagrinėjo klausimo dėl praleisto termino atnaujinimo, o tik konstatavo, jog R. B. bei A. B. neprašo šio termino atnaujinti. Be to teismas neįvertino tos aplinkybės, kad specialios teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartimi panaikinta Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 4 d. nutartis, o tai duoda pagrindą spręsti klausimą dėl termino atnaujinimo.

Č. A. D., Č. D. ir A. J. atsiliepime į šį apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog:

1. Teismas teisingai ir pagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė ieškovų reikalavimus.
2. Teismas teisingai nustatė, jog ginčijamais administraciniais aktais ieškovų teisės ir įstatymų saugomi teisėti interesai pažeisti nebuvo, nes Č. A. D. nuosavybės teisė į žemės sklypą buvo atkurta ne ieškovų senelio V. B. nuosavybės teise turėtos žemės vietoje. Fakto, jog ieškovų senelis turėjo žemės būtent ginčo sklypo vietoje, ieškovai nepagrindė jokiais įrodymais, to nepatvirtino ir liudytojų parodymai.
3. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovai savo reikalavimus grindė antikonstituciniu pripažinto įstatymo normomis 

Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Grindžia tokiais argumentais:

1. Ginčijamais sprendimais nėra pažeidžiamos ieškovų J. V. , A. B. , R. B. teisės, nes nėra duomenų apie tai, jog šiuo metu nuosavybės teise Č. A. D. valdomą ginčo žemės sklypą iki nacionalizacijos nuosavybės teise būtų turėjęs A. B. ir R. B. senelis V. B. Be to nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus byloje įrodymus.
2. J. V. neįrodė, kokiu teisiniu pagrindu atsirado nuomos santykiai, o pateikti mokesčių mokėjimo dokumentai nepagrindžia ginčo žemės sklypo valdymo teisėtumo.
3. Teismas pagrįstai pritaikė ieškinio senatį, o teiginys, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija bei Vilniaus miesto savivaldybės taryba nepateikė prašymo taikyti senaties terminą yra nepagrįstas, nes tokį reikalavimą Vilniaus miesto savivaldybės taryba išdėstė savo 2004 m. kovo 29 d. atiliepime Nr. 54-200-(3.18) į ieškinį bei palaikė 2005 m. sausio 21 d. vykusiame teismo posėdyje.

Apeliaciniu skundu J. V. prašo minėtą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – J. V. , R. B. ir A. B. ieškinį patenkinti, o Č. A. D. ieškinį atmesti. Motyvuoja tokiomis aplinkybėmis:

1. Teismas neteisėtai patenkino Č. A. D. ieškinį, nes jam nuosavybės teisė į žemę buvo atkurta neteisėtai ir jis nėra teisėtas žemės savininkas. Ginčo sklypo ribos buvo nepagrįstai patvirtintos, nes šis sklypas nėra nuosavybės teise turėtoje žemėje. Ginčijami administraciniai teisės aktai yra neteisėti bei naikintini, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, tai yra Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio antrosios dalies pirmajam punktui.
2. Teismo sprendimas neteisėtas, nes ieškovė J. V. ir jos tėvas visą laiką naudojosi ginčo sklypu bei mokėjo už jį nuomos mokesčius, tai yra ginčo sklypą valdė bei naudojo nuomos teisiniais pagrindais ir turėjo teisę statyti jame pastatus. Dėl šio ginčijami administraciniai teisės aktai neteisėti bei naikintini.

   Atsiliepime į šį apeliacinį skundą Č. A. D. prašė jį atmesti bei teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad:

1. Teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė visus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo sklypą J. V. yra užvaldžiusi savavališkai bei neteisėtai. Šią aplinkybę patvirtina minėtasis Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2002 m. spalio 29 d. nutarimas, kuriuo ji buvo nubausta už savavališką žemės užėmimą, ir kurio J. V. neskundė. Be to J. V. nepateikė ginčo žemės sklypo nuomos sutarties, nes tokios sutarties nėra. Dėl šio atsakovė neturėjo teisės valdyti, naudotis šia žeme bei statyti joje statinių nepriklausomai nuo to, kas bebūtų šio ginčo sklypo savininkas – ieškovas Č. A. D. ar valstybė.
2. Nepagrįsti teiginiai dėl ginčijamų administracinių aktų neteisėtumo, minėti sprendimai nėra įstatymų nustatyta tvarka pripažinti negaliojančiais, todėl ieškovas Č. A. D. yra teisėtas ginčo sklypo savininkas ir turi teisę išreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176 – 185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir, patenkindamas Č. A. D. ieškinį bei atmesdamas J. V. , R. B. ir A. B. ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

              Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas atmetė J. V. , R. B. bei A. B. ieškinį, motyvuodamas tuo, jog ginčijamais administraciniais aktais nėra pažeidžiamos minėtųjų ieškovų teisės ar įstatymų saugomi interesai, jog jų reikalavimai grindžiami Konstitucijai prieštaraujančiu įstatymu, o taip pat tuo, kad ieškovai yra praleidę ieškinio senaties terminą minėtiems administraciniams aktams nuginčyti.

Dėl J. V. , A. B. ir R. B. teisių pažeidimo.

Ieškovai J. V. , A. B. bei R. B. apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimo argumentais, mano, jog ginčo sprendimai pažeidžia jų teises bei teisėtus interesus. Apeliantai nurodo, jog Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas 2003 m. gegužės 27 d. sprendimu nustatė, kad V. B. valdė nuosavybės teisėmis žemės sklypą Ožkinių kaime iki 1940 metų nacionalizacijos, o pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktą, miesto teritorijos dalyse, kur buvo rėžinė sistema, laisva žemė grąžinama natūra proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise. Dėl paminėtų aplinkybių ieškovai teigė, kad panaikinus sprendimus dėl nuosavybės teisės atkūrimo Č. A. D. , padidėtų laisvos žemės plotas ir dėl šio ieškovai A. B. bei R. B. įgautų galimybę atkurti nuosavybės teises didesne apimtimi.

Teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą atmeta minėtąjį ieškovų A. B. ir R. B. argumentą. Teismas kruopščiai ir nuodugniai išnagrinėjo byloje nustatytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog A. B. ir R. B. senelis V. B. iki nacionalizacijos turėjo nuosavybės teisę į Č. A. D. atkurtą nuosavybės teisių objektą, tai yra į ginčijamą žemės sklypą. Apeliantai, nesutinka su teismo išvadomis dėl jų iniciatyva apklaustų liudytojų paaiškinimų, teigia, jog T. T. paaiškinimai neprieštarauja jų pačių paaiškinimams ir patvirtina ginčo žemės priklausymą jų seneliui. Teisėjų kolegija laiko, kad teismas teisingai nesirėmė ieškovų liudytojų parodymais (CPK 185 str.). Bylos medžiaga patvirtina, kad jų parodymai prieštarauja vieni kitiems, jų paaiškinimų nepatvirtina kita bylos medžiaga, todėl teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad iki nacionalizacijos šie liudytojai buvo mažamečiai ir dėl to negalėjo  tinkamai įvertinti analizuojamas aplinkybes. Dėl paminėto, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovai R. B. ir A. B. neįrodė, jog ginčijamas žemės sklypas iki nacionalizacijos priklausė jų seneliui V. B. . Taigi apeliantų teiginiai, kad Č. A. D. nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos ieškovų senelio turėtoje žemės vietoje yra nepagrįsti. Atitinkamai, nepagrįsti jų teiginiai, kad skundžiami viešojo administravimo teisės aktai pažeidžia jų teises bei teisėtus interesus.

Ieškovė J. V. , skųsdama teismo sprendimą nurodo, jog ginčijami administravimo aktai pažeidžia jos teises, nes ji ir jos tėvas visą laiką naudojosi ginčo sklypu, mokėjo už jį nuomos mokesčius, tai yra ginčo sklypą valdė bei naudojo nuomos teisiniais pagrindais, todėl turėjo teisę statyti jame pastatus. Teisėjų kolegija atmeta šį teiginį, kaip nepagrįstą bylos medžiaga bei konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino šiuos argumentus. Iš bylos medžiagos matyti, jog rašytinė valstybinės žemės nuomos sutartis, kuri būtų įregistruota pagal įstatymo reikalavimus, nebuvo sudaryta. Be to, byloje esantis Vilniaus m. Verkių seniūnijos 1997 m. kovo 14 d. raštas Nr.216 patvirtina, kad nebuvo patenkintas J. V. prašymas dėl nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą įgijimo. Taip pat pažymėtina tai, kad Valstybės funkcijas šiais klausimais vykdančios Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius 2002 m. rugpjūčio 30 d. rašte Nr. 31/02/20-2104 taip pat nurodė, jog  apeliantė nuosavybės teise valdo 0, 2 ha namų valdos plotą, o likusį žemės plotą ji yra užėmusi savavališkai (Administracinė byla A2-1702-21/2002, b. l. 42).

Dėl paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo išvados dėl šių argumentų yra pagrįstos bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų kruopščia analize, paremta taisyklėmis, suformuluotomis CPK 176 – 182 straipsniuose. Kaip žinoma, civiliniame procese, vertinant įrodymus yra leidžiama remtis įrodymų pakankamumo taisykle, kurios esmė – pusiausvyros principas. Šis principas nustato, kad išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei kad jo nebuvo. Taigi teismo nustatytų aplinkybių visuma patvirtina kaip labiau tikėtiną išvadą, kad ginčo administraciniai aktai nepažeidė apeliantų teisių bei teisėtų interesų. Be to, apeliantai, nesutikdami su teismo išvadomis, apeliacinės instancijos teismui taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų argumentus. Dėl paminėto, šie apeliantų argumentai, susiję su J. V. , A. B. bei R. B. teisių pažeidimu, atmetami (CPK 185 str., 178 str.).

Dėl rėmimosi Konstitucijai prieštaraujančiu įstatymu.

Apeliantai J. V. , A. B. bei R. B. , nesutinka su teismo išvada dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio antrosios dalies taikymo. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu minėtojo įstatymo 5 straipsnio antroji dalis buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai tik ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio. Taigi iš bylos medžiagos matyti, jog J. V. , A. B. bei    R. B. teigia, kad ginčijami administraciniai teisės aktai ne tik pažeidžia jų teises bei teisėtus interesus, bet taip pat prieštarauja imperatyviai paminėto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio antrosios dalies pirmojo punkto normai.

Minima šio įstatymo norma nurodė, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 metų birželio 1 d. buvusią miestams priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą (ne didesnį, kaip 0, 2 ha ar 0, 3 ha) prie šių statinių. Konstitucinis Teismas minėtu nutarimu pripažino, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio trečiajai daliai prieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio antroji dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, taip pat įstatymo 12 straipsnio 3 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad yra išperkama žemės dalis, liekanti perdavus piliečiui neatlygintinai nuosavybėn prie gyvenamojo namo ar kito pastato esantį naudojamą žemės sklypą, kuris yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, nors minėtai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio.

Kaip žinoma, draudžiama taikyti prieštaraujančias Konstitucijai įstatymų normas, todėl pirmosios instancijos teismas, teisingai atmetė šiuos ieškovų argumentus, rėmėsi minėtuoju Konstitucinio Teismo nutarimu ir nurodė, kad pagal ginčijamo įstatymo 5 straipsnio antrąją dalį piliečiams, kuriems nuosavybės teisė į žemę negali būti atkurta į jų turėtą žemę grąžinant natūra, gali būti neatlygintinai nuosavybėn perduodami kiti laisvi žemės sklypai. Tuo tarpu Č. A. D. skundžiamais administraciniais aktais buvo suformuotas ir perduotas neatlygintinai nuosavybėn ginčo žemės sklypas laisvoje valstybės žemėje. Be to, kaip jau minėta, ieškovai neįrodė, kad ginčo žemės sklypas priklausė jų seneliui.

Dėl senaties termino taikymo.     

Kaip minėta anksčiau, apeliantai teismo sprendimą skundžia ir tuo pagrindu, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir remdamasis jo praleidimu atmetė jų ieškinį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio pirmąją dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį. Taigi, teismas nustatęs, jog buvo praleistas ieškinio senaties terminas, ginčo šalies reikalavimu gali remtis šiuo pagrindu ir atmesti ieškinį, nenagrinėdamas ginčo iš esmės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas      J. V. , A. B. bei R. B. ieškinį atmetė, remdamasis ne tik ieškinio senaties praleidimu, bet ir kitais pagrindais, - kaip minėta tuo, jog ieškovai neįrodė savo argumentų, kad ginčijami administraciniai teisės aktai pažeidžia ieškovų teises, kad turi būti taikomas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio antrosios dalies pirmasis punktas. Taigi teismas ne tik taikė ieškinio senatį, kilęs ginčas buvo išnagrinėtas iš esmės ir ieškovų reikalavimai atmesti, kaip nepagrįsti (CPK 185 str.).

Be to, teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio senaties taikymo klausimus ieškovų pareikštų reikalavimų atžvilgiu, iš esmės teisingai išaiškino bei taikė teisės normas, teisingai įvertino su šiuo klausimu susijusius įrodymus.

Apeliantai nurodo, jo teismas neturėjo pagrindo taikyti ieškinio senatį, nes tik tretieji asmenys Č. A. D. , Č. D. ir A. J. ir tik atsilipimuose reikalavo ją taikyti. Tuo tarpu atsakovai Vilniaus apskrities viršininko administracija bei Vilniaus miesto savivaldybės taryba to nereikalavo.              Teisėjų kolegija atmeta minėtuosius apeliantų argumentus, kaip nepagrįstus. Visų pirma, kaip nurodė teismas, Vilniaus miesto savivaldybės taryba savo atsiliepime į ieškinį išdėstė savo prašymą taikyti ieškinio senatį ir šį prašymą palaikė teismo posėdyje. Be to, teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. vasario 10 d. atsiliepimu Nr.31/04/18-418 į J. V. , A. B. bei R. B. skundą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės teisės aktų panaikinimo sprendžia, kad ši byloje dalyvaujanti institucija, priešingai nei tvirtina apeliantai, prašė taikyti minimą terminą (t. 2, b. l. 98). Taip, atsiliepime prašoma atmesti skundą dviem pagrindais: dėl jo nepagrįstumo, o taip pat dėl to, kad yra praleistas terminas paduoti skundą dėl šių aktų panaikinimo, o priežastys, kuriomis remiantis, prašoma šį terminą atnaujinti, negali būti laikomos svarbiomis. Taigi šis proceso dalyvis, nors ir nesuformuluodamas paties prašymo, aiškiai nurodė, kad šis termino praleidimas yra vienu iš pagrindų atmesti skundą ir jis yra taikytinas. Apeliantų argumentas, kad ši pozicija išdėstyta atsiliepiant į jų skundą, paduotą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, neduoda pagrindo kitaip vertinti paminėtas aplinkybes, nes atsiliepimas adresuotas bendrosios kompetencijos teismui, nagrinėjančiam reikalavimus dėl minimų teisės aktų panaikinimo. Be to Vilniaus apskrities viršininko administracijos, kaip ir Vilniaus miesto savivaldybės, atstovės paskutiniame pirmosios instancijos teismo 2005 m. sausio 21 d. posėdyje palaikė atsiliepimuose išdėstytus argumentus, taigi ir šių terminų taikymo klausimu (t. 3, b. l. 125 - 142). Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantų argumentą dėl trečiųjų asmenų pagal apeliantų ieškinį Č. A. D. , Č. D. ir A. J. prašymo taikyti minimą senatį tenkinimo, nes apeliantų ieškinio reikalavimo patenkinimas turi tiesioginės įtakos tiek šių asmenų pareikšto reikalavimo išsprendimui, tiek ir kitoms, su ginčijamu žemės sklypu susijusioms, teisėms ir pareigoms.          

Sutinkamai su Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnį piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo nagrinėjančių institucijų priimti sprendimai šiais klausimais gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo jų įteikimo piliečiams dienos. Teismas teisingai nurodė, kad ginčijami sprendimai buvo priimti ne pagal ieškovų prašymus, todėl neturėjo būti jiems įteikti ir nustatydamas šio termino eigos pradžią rėmėsi diena, kai ieškovai sužinojo apie šį savo teisės pažeidimą. Taip, teismas pagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2002 m. birželio 28 d. raštu Nr.31/02/20-1668 (t. 1, b. l. 23), kurį ieškovė J. V. gavo 2002 m. birželio 28 d. ir tuo pagrindu konstatavo, kad ši ieškovė iš šio rašto sužinojo, ar turėjo sužinoti, jog yra priimtas minėtasis Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 19 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių Č. A. D. atkūrimo (CPK 185 str.). Teismas taip pat teisingai nustatė, kad J. M. turėjo ieškovų J. V. ir R. B. įgaliojimą atstovauti juos sprendžiant klausimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir ši atstovė ginčo administracinių aktų kopijas gavo 2002 m. lapkričio 29 d. (administracinė byla, b. l. 55). Todėl pagrįsta teismo išvada, kad įstatymo nustatyto trisdešimties dienų ieškinio senaties termino eiga minėtiesiems ieškovams prasidėjo 2002 m. lapkričio 30 d., tuo tarpu į teismą ieškovai kreipėsi tik 2003 m. birželio 19 d., tai yra praleidę minėtąjį terminą (CK 1.127 str. 1 d., Įstatymo 19 str.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas R. B. šio termino atstatyti neprašo, o ieškovė J. V. sutikdama, kad terminas yra praleistas, prašo jį atstatyti, tačiau teismas bylos medžiagos pagrindu teisingai konstatavo, kad ji nenurodo aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis (CPK 185 str., CK 1. 131 str. 1, 2 d.). Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas pažeidė CK 1.126 str. antrosios dalies reikalavimus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 nurodymų formuojant teismų praktiką šiais klausimais, nes nenagrinėjo praleisto termino atnaujinimo galimybės. Kaip buvo minėta, ieškovės J. V. atžvilgiu teismas išsprendė termino atnaujinimo klausimą. Dėl šio termino atnaujinimo ieškovo     R. B. atžvilgiu, teisėjų kolegija, turinti civilinio proceso įgaliojimus tirti ir vertinti faktines bylos aplinkybes (CPK 320 str. 1 d.), sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nelaikytini svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant terminas turėtų būti atnaujintas (CPK 185 str.).

Kartu teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais grindžiama išvada, kad minimas terminas yra praleistas ir iš ieškovo               A. B. pusės. Teismas teisingai nustatė, kad šio ieškovo ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2003 m. birželio mėnesio pradžioje, kad jis kartu su J. V. ir R. B. 2003 m. birželio 19 d. padavė teismui skundą. Teismas taip pat teisingai nurodė, kad Vilniaus m. pirmosios apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 4 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta šį skundą priimti, ieškovai neginčijo, o pakartotinį skundą padavė tik 2003 m. rugsėjo 11 d. (t. 1, b. l. 117). Teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis bei CK 130 straipsnio 4 dalimi bei CK 131 straipsnio pirmąja dalimi, sprendė, kad ieškovo A. B. ieškinys, kaip ir  kitų ieškovų J. V. ir R. B. , atmestinas taip pat remiantis praleista ieškinio senatimi.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas, taikydamas CK 130 straipsnio 4 dalies normą, nustatančią, jog atsisakymas priimti skundą ieškinio senaties nenutraukia, be pagrindo neatsižvelgė į tai, kad minėtoji Vilniaus m. pirmojo apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 4 d. nutartis Specialios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2003 m. spalio 15 d. nutartimi buvo panaikinta, o ieškovų skundo priėmimo klausimas buvo perduotas tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir priimtas (t. 1, b. l. 121). Taigi ši aplinkybė paneigia teismo argumentus dėl CK 130 straipsnio 4 dalies taikymo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas neturėjo pagrindo ieškovo A. B. reikalavimų atžvilgiu remtis dar ir ieškinio senaties termino praleidimu (CPK 131 str. 1 d.). Tačiau, kaip minėta, teismas šiuos reikalavimus teisingai atmetė, konstatavęs jų nepagrįstumą, todėl šios aplinkybės neduoda pagrindo tenkinti reikalavimą (CPK 185 str.).

Dėl ieškovo Č. A. D. reikalavimų patenkinimo.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis bei šioje nutartyje išdėstytais motyvais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo išvadai, kad šis ieškovas įrodė savo ieškinio reikalavimus. Taip, be kitų byloje esančių įrodymų, nenuginčytu Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu ginčo sklypas yra paskirtas Č. A. D. (CPK 182 str. 2 p.), įsiteisėjusiu Vilniaus m. pirmojo apylinkės teismo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu, kuris nebuvo skundžiamas, J. V. veiksmai naudojantis ginčo žemės sklypu yra pripažinti savavališkais. Dėl šio teismas pagrįstai nusprendė, kad ginčo sklypo savininkas Č. A. D. turi teisę išsireikalauti šią žemę iš svetimo neteisėto valdymo, ir patenkino ieškinį (CK 4.93, 4.95 str.). Apeliantų argumentai, kurie nurodyti tiek pirminiame apeliaciniame skunde, tiek apeliaciniame skunde, pateiktame šalinant teismo nurodytus dalinius trūkumus (t. 3, b. l. 156 – 161, 173 - 175), nepaneigia šių teismo išvadų pagrįstumo (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai be šioje nutartyje išnagrinėtų motyvų, nurodo argumentus, kuriuos grindžia Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktu ir teigia, kad miesto teritorijos dalyse, kur buvo rėžinė sistema, žemės sklypai nėra kartografuojami, o nustatoma kaimo riba, plotas, savininkų skaičius ir laisva žemė šiame plote grąžinama natūra proporcingai bendrosios nuosavybės teise turimai daliai. Teigia, kad panaikinus ginčijamus valstybės institucijos bei savivaldybės sprendimus, padidėtų laisvos žemės plotas ir ieškovai įgautų galimybę atkurti nuosavybės teises didesne apimtimi. Teisėjų kolegija nurodytų skundo motyvų nesvarsto, nes šiuo pagrindu ieškovai nėra pareiškę ieškinio nagrinėjamoje byloje ir minimi argumentai nebuvo nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme (CPK 42 str., 265 str. 2 d.). 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinius skundus, sprendžia, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunduose nurodytais motyvais, o taip pat CPK 320 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                                                                                                Virginija Čekanauskaitė

Teisėjai:                                                                                                                              Konstantinas Gurinas

                                                                                                               Vigintas Višinskis