Civilinė byla Nr. e2A-494-910/2020
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01865-2019-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.3; 3.3.1.20; 2.6.29.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 17 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėja Laima Ribokaitė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės “NEO Finance” apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui P. K. dėl įsiskolinimo priteisimo.
Teisėja, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „NEO Finance“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo P. K. 2 239,24 Eur negrąžinto kredito, 245,13 Eur mokėjimo palūkanų, apskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos, 1 572,63 Eur tarpininkavimo mokestį, 25 proc. dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą 2 239,24 Eur vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 4,78 Eur kompensacinių palūkanų už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 2 d. iki kreipimosi į teismą dienos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
1.1. Ieškovė ir atsakovas 2018 m. rugsėjo 28 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K709350928 (toliau – Sutartis), kuria atsakovui buvo suteiktas 2 299,22 Eur vartojimo kreditas 60 mėn. terminui. Pagal Sutartį atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 1 750,18 Eur palūkanų, kurių metinė norma yra 25 proc., ir 315,85 Eur tarpininkavimo mokesčio iki 2023 m. spalio 1 d.
1.2. Atsakovas laiku nemokėjo mėnesinių įmokų ir nereagavo į ieškovės siųstus raginimo laiškus. Dėl to, kad atsakovas nesilaikė vienos iš esminių Sutarties sąlygų, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Vartojimo kredito įstatymas) 19 straipsniu bei Sutarties 8.4. punktu, ieškovė 2019 m. birželio 5 d. atsakovui siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė Sutartį.
1.3. Nutraukus Sutartį, ieškovė įgijo teisę reikalauti visų pagal Sutartį mokėtinų sumų. Atsakovo teisė naudotis kreditu nėra išnykusi, todėl ieškovė turi teisę reikalauti priteisti visas mokėjimo palūkanas tol, kol tęsiasi naudojimasis suteiktu vartojimo kreditu, t. y., iki visiško jo grąžinimo dienos.
1.4. Atsakovas taip pat turi sumokėti tarpininkavimo mokestį, kuris pagal Sutartį susideda iš dviejų dalių: 1) 7,80 proc. nuo kiekvienos grąžintinos įmokos sumos; 2) 1,2 proc. per mėnesį nuo kredito sumos, iš šios sumos atėmus pirmame punkte priskaičiuotą sumą, tačiau ne daugiau nei 30 Eur. Pagal Sutarties specialiųjų sąlygų 5.4 punktą, kredito gavėjui tinkamai vykdant Sutartį, nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai taikoma 100 proc. nuolaida. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant Sutartį, t. y. vėluojant sumokėti bent vieną mėnesinę įmoką, toks asmuo priskiriamas padidintos rizikos asmenų grupei ir nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai nuolaida netaikoma. Tarpininkavimo mokesčio procentinis dydis buvo nurodytas Sutarties specialiosiose sąlygose, atsakovui individualiai buvo pateikta visa informacija. Be to, pagal Sutarties 6.1 punktą ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.261 straipsnį, pažeidus Sutarties sąlygas, ieškovė įgijo teisę reikalauti ir kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą.
2. Atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 2 239,24 Eur negrąžinto kredito, 245,13 Eur palūkanų, 315,85 Eur tarpininkavimo mokesčio, 3,44 Eur sutartinių kompensacinių palūkanų, 25 proc. dydžio metines sutartines palūkanas už 2 239,24 Eur negrąžintą kredito sumą, skaičiuojant nuo 2019 m. birželio 13 d. iki visiško kredito grąžinimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2 803,66 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. birželio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 232,64 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad:
3.1. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų ginčijęs Sutarties sąlygas, kredito suteikimo faktą ar Sutarties nutraukimo neteisėtumą, taip pat nėra įrodymų apie gauto kredito grąžinimą, dėl to ieškovei iš atsakovo priteistina 2 239,24 Eur negrąžinto kredito.
3.2. Kadangi atsakovas iki šiol nėra grąžinęs paimto kredito, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 245,13 Eur pelno palūkanų, apskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. birželio 12 d.), ir 25 proc. dydžio pelno palūkanas už negrąžintą 2 239,24 Eur vartojimo kredito sumą iki visiško kredito grąžinimo dienos, yra pagrįstas ir tenkintinas. Kadangi kreditorius ieškinyje suformuluotu reikalavimu prašo už 2019 m. birželio 12 d. priteisti dvigubas palūkanas, šis ieškovės reikalavimas tenkintinas iš dalies ir ieškovei iš atsakovo priteistinos 25 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos už 2 239,24 Eur sumą nuo 2019 m. birželio 13 d. iki visiško šios sumos grąžinimo dienos.
3.3. Palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos, nes tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų tikslas – kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius. Ieškovės prašomų priteisti 4,78 Eur minimalių nuostolių atlyginimo funkciją atliekančių palūkanų dydis ir skaičiavimo laikotarpis viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytus reikalavimus, todėl ieškovės 4,78 Eur apskaičiuotos palūkanos mažintinos iki 3,44 Eur kompensuojamųjų palūkanų.
3.4. Pagal šalių Sutartį tarpininkavimo mokestis susideda iš kelių dalių. Tarpininkavimo mokesčio dalis, įtvirtinta Sutarčių bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte, kaip ir dalis tarpininkavimo mokesčio dalies, įtvirtintos Sutarčių bendrųjų sąlygų 5.31 punkte, kuri skaičiuojama nuo priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos pagal Sutarčių specialiojoje dalyje nurodytą procentinį dydį (7,80 proc.), yra mokama tik atsakovui pažeidus Sutarties nuostatas. Ši tarpininkavimo mokesčio dalis, nepaisant jai suteikto pavadinimo, yra tam tikra netesybų forma. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną; netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį ir jokios kitos netesybos bei mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovo priteisiama ta dalis atsakovo nesumokėto tarpininkavimo mokesčio, kurios mokėjimas nebuvo susietas su atsakovo vėlavimu vykdyti prievolę, t. y. 315,85 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
4. Ieškovė AB „NEO Finance“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo už akių dalį ir priteisti ieškovei iš atsakovo 4,78 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 1 572,63 Eur tarpininkavimo mokesčio ir 337,03 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme; kitas sprendimo už akių dalis palikti nepakeistas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Teismas ieškovės prašomas priteisti 4,78 Eur kompensuojamąsias palūkanas nepagrįstai prilygino netesyboms ir jas sumažino iki 3,44 Eur. Šalys, sudarydamos Sutartį, iš anksto aptarė prievolės nevykdymo atvejus, numatydamos kompensuojamųjų palūkanų institutą, taikant Sutartyje numatytą metinę palūkanų normą. Kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių. Visos ieškovės ieškinyje prašomos priteisti palūkanos skaičiuojamos už skirtingus laikotarpius ir jos nėra tapačios.
4.2. Teismas ieškovės prašomą priteisti tarpininkavimo mokestį nepagrįstai sutapatino su netesybomis. Šis mokestis įeina į bendrą vartojimo kredito kainą, jo paskirtis ir tikslas nėra sutartinės atsakomybės už įsipareigojimų vykdymo taikymas. Teismas nenustatė ieškinio trūkumų, neprašė pateikti paaiškinimų dėl tarpininkavimo mokesčio skaičiavimo.
4.3. Atsakovui pateikta informacija apie kreditą buvo aiški, suprantama ir išsami, visų mokesčių apskaičiavimo tvarka nurodyta Sutartyje. Atsakovas nepateikė klausimų, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jis nesuprato pateiktos informacijos arba suprato ją klaidingai.
4.4. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškovės materialiojo reikalavimo dalies, sprendimo už akių dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo turėtų būti pakeista.
5. Atsakovas atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą nepateikė.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
8. Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina tai, kad šalių ginčas kilo iš vartojimo kredito sutarties, kuri pagal savo prigimtį ir turinį yra vartojimo sutartis. Vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, reikšmingas ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai, todėl tokioje byloje apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, jeigu to reikia, kad būtų apginti vartotojo interesai. 2020 m. balandžio 2 d. nutartimi dalyvaujantiems byloje asmenims pranešta apie apeliacinės instancijos teismo ketinimą peržengti šioje byloje paduoto apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
9. Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalys 2018 m. rugsėjo 28 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. K709350928, kurios pagrindu ieškovė atsakovui suteikė 2 299,22 Eur dydžio kreditą 60 mėnesių laikotarpiui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą: 1 750,18 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų (metinė palūkanų norma – 25 proc.), 315,85 Eur tarpininkavimo mokestį. Atsakovui tinkamai nevykdant įsipareigojimų, ieškovė 2019 m. birželio 5 d. pranešimu nutraukė Sutartį. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas iki kreipimosi į teismą būtų atsiskaitęs su ieškove (CPK 12, 178 straipsniai). Sutarties nutraukimas nėra ginčijamas.
10. Ieškovė, 2019 m. birželio 13 d. kreipdamasi į teismą su ieškiniu, prašė iš atsakovo priteisti 2 239,24 Eur negrąžinto kredito, 245,13 Eur mokėjimo palūkanų, apskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos, 25 proc. dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą 2 239,24 Eur vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, taip pat 4,78 Eur kompensuojamųjų palūkanų (apskaičiuotų pagal 25 proc. dydžio metinę palūkanų normą) už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 2 d. iki kreipimosi į teismą dienos ir 1 572,63 Eur dydžio tarpininkavimo mokestį.
11. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovei iš atsakovo priteisė 2 239,24 Eur negrąžinto kredito, 245,13 Eur mokėjimo palūkanų iki kreipimosi į teismą dienos, 25 proc. dydžio metines mokėjimo palūkanas už 2 239,24 Eur negrąžintą kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos (2019 m. birželio 13 d.) iki visiško kredito grąžinimo, 3,44 Eur sutartinių kompensuojamųjų palūkanų ir 315,85 Eur tarpininkavimo mokesčio.
12. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimo už akių dalimi, kuria teismas priteisė mažesnio dydžio kompensuojamąsias palūkanas ir tarpininkavimo mokestį, padaręs išvadą, kad kompensuojamosios palūkanos savo esme yra netesybos, o šios negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, jos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, ir jokios kitos netesybos bei mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.
Dėl teismo pareigos ex officio vertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu
13. Vartojimo kredito sutartis pagal savo prigimtį ir turinį yra vartojimo sutartis. CK 6.2284 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta teismo pareiga ex officio vertinti vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumą pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Ši teismo pareiga nuosekliai pabrėžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
14. Pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.
15. Individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui (CK 6.2284 straipsnio 4 dalis).
16. CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.2284 straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.2284 straipsnio 4 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.
17. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskirti du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektai: procedūrinis (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinis (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas).
18. Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva) taikymo aspektu suformuotą praktiką skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius bei nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad, net jeigu sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., pvz., 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Rom?nia SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).
19. Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinis, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Kasacinio teismo pabrėžta, kad tuo atveju, jeigu sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 48 punktas).
20. Pagal CK 6.2284 straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui įtakos turėjusias aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.
21. Kasacinio teismo pažymėta, kad sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Be to, reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 50 punktas).
22. CK 6.2284 straipsnio 6 ir 8 dalyse nustatytos teisinės pasekmės, kai sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Pagal CK 6.2284 straipsnio 6 dalį aiškumo ir suprantamumo reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis; kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai (contra proferentem taisyklė). Pagal CK 6.2284 straipsnio 8 dalį, kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas (nesąžiningos sąlygos negaliojimo ab initio taisyklė).
23. Kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nurodyta, kad dėl to, kokias teisines pasekmes taikyti (ar CK 6.2284 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą contra proferentem taisyklę, ar CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą nesąžiningos sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia ab initio ir jos netaikymo), kai sutarties sąlyga yra neskaidri, t. y. neatitinka aiškumo ir suprantamumo reikalavimo, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į sutarties sąlygos pobūdį ir iškilusį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 38 punktas).
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, pasisakant dėl CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga teisinių pasekmių, pabrėžta, kad ESTT išaiškinta, jog iš Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (ESTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Banco Espa?ol de Crédito SA prieš Joaqu?n Calderón Camino, C-618/10) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 52 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 36 punktas).
25. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šioje byloje ieškovės – vartojimo kredito davėjos – apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo iš atsakovo – vartojimo kredito gavėjo – priteista ne visa ieškovės prašytų kompensuojamųjų palūkanų ir tarpininkavimo mokesčio suma, vadovaujamasi pirmiau aptartais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisės, taikytinos ir nagrinėjamoje byloje, išaiškinimais.
Dėl vartojimo kredito sutartyje nustatytų kompensuojamųjų palūkanų
26. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.
27. Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis). Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; taip pat žr. 2004 m. kovo 3 d nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; kt.).
29. Pelno palūkanos esmingai skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Taigi kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos aptariamų palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti mokėjimo palūkanų už naudojimąsi paskolintais pinigais, o kompensuojamųjų palūkanų – už prievolės įvykdymo termino praleidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).
30. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 4,78 Eur kompensuojamųjų palūkanų, apskaičiuotų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2019 m. vasario 2 d., iki kreipimosi į teismą dienos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės prašomų priteisti kompensuojamųjų palūkanų dydį (25 proc. metinių palūkanų) ir skaičiavimo laikotarpį (130 dienų), sprendė, kad jų dydis 38,89/100 dalimis (25 x 100/18) viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytą dydį. Atsižvelgęs į tai, teismas ieškovės prašomas priteisti kompensuojamąsias palūkanas sumažino iki 3,44 Eur ((4,78 Eur x 100/144,44)), t. y. iki Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto maksimalaus dydžio netesybų – 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną.
31. Šalių sudarytos Sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte nustatyta, kad, vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, Sutarties specialiojoje dalyje numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi suteikta pinigų suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos, kai laiku neapmokėta suma yra įskaitoma į vartojimo kredito davėjo banko sąskaitą.
32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši Sutarties nuostata suformuluota neaiškiai. Nors kalbama apie palūkanų mokėjimą, kai laiku nesumokama mėnesinė įmoka, tačiau kartu nurodoma, jog šios palūkanos skaičiuojamos „nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi suteikta pinigų suma“, t. y. pateikiamas paaiškinimas, atitinkantis mokėjimo palūkanų sampratą. Kartu pažymėtina, kad, vertinant aptariamą Sutarties sąlygą kitų jos sąlygų kontekste, galima daryti išvadą, kad Sutarties 6.1 punkte nustatytas kompensuojamųjų palūkanų taikymas, jų dydį siejant su Sutarties specialiojoje dalyje nurodyta metine palūkanų norma – 25 proc., t. y. nustatant, kad kompensuojamosios palūkanos bus tokio paties dydžio, kaip ir mokėjimo palūkanos, skaičiuojamos už naudojimąsi vartojimo kredito suma (Sutarties bendrųjų sąlygų 1.15 punktas).
33. Pažymėtina tai, kad teismo proceso metu ieškovė (apeliantė) nepateikė į bylą įrodymų, jog Sutarties sąlyga dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio su atsakovu (vartotoju) buvo aptarta individualiai, kad vartotojui buvo tinkamai atskleista, jog, pažeidus įmokų mokėjimo terminą, jis, be 25 proc. dydžio mokėjimo palūkanų, privalės mokėti ir 25 proc. dydžio kompensuojamąsias palūkanas (CPK 178 straipsnis).
34. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.
35. Kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nurodyta, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies norma yra imperatyvi, todėl sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 73 punktas).
36. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina tai, kad tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati – kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012; 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 12 punktas).
37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinta – kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 75 punktas).
38. Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad vartojimo kredito gavėjui už pavėluotą piniginių prievolių vykdymą negali būti taikoma didesnė atsakomybė, negu Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyto 0,05 proc. dydžio netesybos už kiekvieną pavėluotą dieną (t. y. 18 proc. dydžio metinės palūkanos (0,05 proc. x 360 d.).
39. Pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 55 punktas; 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 87-88 punktai).
40. Nagrinėjamu atveju ieškovė (apeliantė) prašo priteisti 4,78 Eur kompensuojamųjų palūkanų, apskaičiuotų pagal 25 proc. dydžio metinę palūkanų normą. Šis palūkanų dydis viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį (18 proc.). Vadovaujantis aptarta kasacinio teismo praktika ir Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, darytina išvada, kad Sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkto sąlyga, kuria šalys susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio, pažeidžia Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, ja nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už Sutartyje numatytų įsipareigojimų netinkamą vykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtina norma yra imperatyvi, Sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis).
41. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų (nagrinėjamu atveju – kompensacinių palūkanų) dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 55 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 36 punktas).
42. Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl ieškovės prašomų priteisti 4,78 Eur kompensuojamųjų palūkanų turėjo atmesti visiškai, o ne priteisti mažesnę jų sumą, apskaičiuotą pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyto maksimalaus dydžio netesybas. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria išspręstas kompensuojamųjų palūkanų priteisimo klausimas, keistina, atmetant ieškinio reikalavimą dėl 4,78 Eur kompensuojamųjų palūkanų priteisimo.
Dėl tarpininkavimo mokesčio
43. Ieškovė apeliaciniu skundu taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria teismas ieškovės prašomą priteisti 1 572,63 dydžio tarpininkavimo mokestį sumažino iki 315,85 Eur, padaręs išvadą, kad tarpininkavimo mokesčio dalis, įtvirtinta Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte, kaip ir tarpininkavimo mokesčio dalis, įtvirtinta Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.1 punkte, skaičiuojama nuo apskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos pagal Sutarties specialiojoje dalyje nurodytą procentinį dydį, nepaisant jai suteikto pavadinimo, yra tam tikra netesybų forma, kadangi mokama tik atsakovui pažeidus sutartinius įsipareigojimus. Remdamasis Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, pirmosios instancijos teismas iš atsakovo ieškovei priteisė tą atsakovo nesumokėto tarpininkavimo mokesčio dalį, kurios mokėjimas nebuvo susietas su atsakovo vėlavimu vykdyti prievolę, t. y. 315,85 Eur.
44. Ginčo šalių sudarytos Sutarties bendrųjų sąlygų 1.28 punkte numatyta, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka Bendrovei. Tarpininkavimo mokestis skirtas padengti Bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimu mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu. Taip pat tarpininkavimo mokestis skirtas padengti Bendrovės išlaidas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, sąlygotas padidintos rizikos vartojimo kredito gavėjų, kurių sutarčių administravimui taikoma intensyvesnė Bendrovės priežiūra. Tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas sutarties 5.3 punkte numatyta tvarka.
45. Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkte nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis susideda ir yra apskaičiuojamas tokia tvarka: 5.3.1 vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas tam tikras procentinis dydis (nagrinėjamu atveju – 7,80 proc.) nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas; 5.3.2 – 1,2 proc. per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus 5.3.1. punkte nustatyta tvarka priskaičiuotą sumą. Šiame punkte apskaičiuota tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis per mėnesį yra ne didesnė nei 30 Eur.
46. Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punktą, vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, vartojimo kredito gavėjas priskiriamas įprastos rizikos asmenų grupei, o Bendrovė nevykdo aktyvių veiksmų, susijusių su nuolatine vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole. Todėl šalys susitaria, kad Sutarties 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai yra taikoma 100 proc. nuolaida. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, t. y. vėluojant apmokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, toks asmuo priskiriamas padidintos rizikos asmenų grupei. Kadangi sutarties 5.3.2 punkte nurodyta tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis nėra naudojama skolos išieškojimo proceso išlaidoms padengti, o yra skirta Bendrovės patiriamoms išlaidoms susijusiomis su padidintos rizikos asmeniu ir su juo sudarytos vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, todėl visam tolesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui Sutarties 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi Sutarties 5.14 punktu.
47. Nagrinėjamu atveju Sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad tarpininkavimo mokestis su nuolaida – 315,85 Eur.
48. Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 5.14 punktą bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, tarpininkavimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai Bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jeigu vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 (trisdešimt dienų), nuo 31 (trisdešimt pirmos) vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui.
49. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina tai, kad pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 7 punktą vartojimo kredito sutartyje turi būti aiškiai nurodyta bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma. Į šią sumą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).
50. Ieškovė (apeliantė) 2020 m. balandžio 14 d. rašytiniuose paaiškinimuose, pateiktuose apeliacinės instancijos teismui, nurodė, kad Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkte aiškiai nurodyta, iš ko susideda ir kaip apskaičiuojamas tarpininkavimo mokestis, Sutarties specialiosiose sąlygose kredito gavėjui aiškiai nurodyta, jog 315,85 Eur tarpininkavimo mokestis yra su nuolaida. Pasak ieškovės (apeliantės), kredito gavėjui buvo pažymėta, kad tai – mokestis su nuolaida, kuris taikomas tik tinkamai vykdant savo įsipareigojimus. Vartojimo kredito gavėjas gavo visą reikalingą informaciją (Sutarties bendrąsias, specialiąsias sąlygas), kad galėtų priimti informacija pagrįstą sprendimą, o pateikta informacija buvo aiški, suprantama, išsami.
51. Pažymėtina tai, kad teismo proceso metu ieškovė (apeliantė) nenurodė aplinkybių, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jos poziciją, jog su atsakovu buvo sulygta ne tik dėl konkrečios 315,85 Eur dydžio tarpininkavimo mokesčio sumos, bet ir individualiai aptartos Sutarties 5.3.1, 5.3.2 vartojimo kredito gavėjo nustatytos tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo taisyklės, skirtingų taisyklių taikymo pagrindai.
52. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčo šalių sudarytos Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.1, 5.3.2 punktų nuostatos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo mokėtino tarpininkavimo mokesčio dydžio apskaičiavimo taisyklėmis, jų taikymo tvarka, suformuluotos neaiškiai. Tokios sąlygos yra neskaidrios, vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, negali numatyti, koks mokestis jo atžvilgiu bus taikomas. Be to, tarpininkavimo mokesčio dydžio skaičiavimo susiejimas su aplinkybe, ar kredito gavėjas laiku moka įmokas, šio mokesčio skaičiavimas ir nuo priskaičiuotų vėlavimo palūkanų, reiškia ne ką kita, kaip taikymą papildomo mokesčio už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą, t. y. pažeidžia Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą imperatyvų draudimą, pagal kurį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos tik šioje normoje įtvirtinto dydžio netesybos, kurios negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, ir jokie kiti mokesčiai negalimi. Pažymėtina ir tai, kad Sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punkte įtvirtinta sąlyginė nuolaida, kai jos netaikymas yra susijęs su prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją (CK 6.71 straipsnis).
53. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad Sutarties bendrosios sąlygos, nustatančios tarpininkavimo mokesčio be nuolaidos taikymą, yra neskaidrios, t. y. neatitinka aiškumo ir suprantamumo reikalavimo, be to, pažeidžia Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą imperatyvų draudimą pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais taikyti vartojimo kredito gavėjui bet kokius kitus mokesčius, išskyrus šioje teisės normoje įtvirtinto dydžio netesybas už ne ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį.
54. Išanalizavus ir įvertinus aptartų Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3, 5.4, 5.14 punktų sąlygų, taip pat 1.28 punkto dalies, kuria nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas Sutarties 5.3 punkte numatyta tvarka, be to, Sutarties specialiosios dalies sąlygos, nustatančios tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo taisykles („7,80 proc. nuo kiekvienos grąžintos įmokos; Vartojimo kredito sutarties 5.3.1 p.“ ir „Apskaičiuojamas Vartojimo kredito sutarties 5.3.2 p. nustatyta tvarka“) turinį, pobūdį, yra pagrindas pripažinti jas neatitinkančiomis skaidrumo reikalavimo ir nesąžiningomis (CK 6.2284 straipsnio 3, 9 dalys), be to, pažeidžiančiomis imperatyvią Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies normą. Dėl to nurodytos sąlygos ta apimtimi, kuria tarpininkavimo mokesčio dydžio nustatymas susietas su vartojimo kredito gavėjo vėlavimu mokėti įmokas, pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.2284 straipsnio 8 dalis).
55. Kartu pažymėtina tai, kad ginčo šalių Sutarties specialiosios dalies sąlyga, kuria sulygta konkreti tarpininkavimo mokesčio suma – 315,85 Eur, yra aiški, apibrėžta, atsakovui turėjo būti suprantama, kad šį mokestį reikės sumokėti grąžinant kreditą, be to, būtent tokio dydžio tarpininkavimo mokesčio mokėjimas buvo išdėstytas kas mėnesį, nustatant atsakovo mokėtinų kasmėnesinių įmokų dydį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė (apeliantė), sudarydama vartojimo kredito sutartis, veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punktas), ir turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo paslaugas. Esant nurodytoms aplinkybėms, Sutarties specialiosios dalies sąlyga, kurioje nustatytas konkretus, aiškus tarpininkavimo mokesčio dydis gali likti galioti, nepaisant negaliojančiomis pripažintų Sutarties sąlygų, susijusių su tarpininkavimo mokesčio be nuolaidos dydžio apskaičiavimo ir taikymo taisyklėmis (CK 6.2284 straipsnio 8 dalis).
56. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ieškovei (apeliantei) iš atsakovo priteisti tą atsakovo nesumokėto tarpininkavimo mokesčio dalį, kurios mokėjimas nebuvo susietas su atsakovo vėlavimu vykdyti prievolę ir buvo aiškiai nurodytas Sutarties specialiosiose sąlygose.
Dėl procesinės bylos baigties
57. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vartojimo kredito gavėjo atsakomybę už netinkamą finansinių įsipareigojimų vykdymą, tik iš dalies netinkamai sprendė dėl nesąžiningomis pripažintinų vartojimo kredito sutarties sąlygų teisinių pasekmių. Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, tačiau apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių keistinas, atsižvelgiant į tai, kad būtina ex officio taikyti nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų teisines pasekmes.
58. Pripažinus nesąžininga ir negaliojančia ab initio Sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte įtvirtintą sąlygą, kuria nustatytas kompensuojamųjų palūkanų, apskaičiuojamų pagal 25 proc. dydžio metinę palūkanų normą, taikymas, šios sąlygos turinys, mažinant palūkanų normą, negali būti keičiamas, tokia Sutarties sąlyga negali būti taikoma (CK 2284 straipsnio 8 dalis). Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria išspręstas kompensuojamųjų palūkanų priteisimo klausimas, keistina, ieškinio reikalavimą dėl 4,78 Eur kompensuojamųjų palūkanų priteisimo atmetant visa apimtimi (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
59. Taip pat keistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, sumažinant atlygintiną bylinėjimosi išlaidų sumą, atsižvelgiant į atmestą ieškinio reikalavimų dalį (CPK 93 straipsnio 2, 5 dalys). Apeliacinės instancijos teismui visiškai atmetus ieškinio reikalavimą dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, ieškinys patenkintas 69 proc., todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 232,54 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti ((91 Eur žyminio mokesčio + 246,01 Eur už advokato teisinę pagalbą) x 69 proc.).
60. Pakeitus pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą nebus pažeistas draudimas priimti apeliantui blogesnį sprendimą (lot. non reformatio in pejus), nes nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas, apie tokį ketinimą apeliantė buvo informuota (CPK 313 straipsnis, 320 straipsnio 2 dalis).
61. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
n u t a r i a :
atmesti ieškovės AB „NEO Finance“ apeliacinį skundą.
Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą už akių ir šios sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„ieškinį patenkinti iš dalies.
Pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio 2018 m. rugsėjo 28 d. vartojimo kredito sutarties Nr. K709350928 bendrąsias sąlygas, numatytas 5.3, 5.4, 5.14 punktuose, 1.28 punkto dalį, kuria nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas Sutarties 5.3 punkte numatyta tvarka, Sutarties specialiosios dalies sąlygas, nustatančias tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo taisykles („7,80 proc. nuo kiekvienos grąžintos įmokos; Vartojimo kredito sutarties 5.3.1 p.“ ir „Apskaičiuojamas Vartojimo kredito sutarties 5.3.2 p. nustatyta tvarka“), ta apimtimi, kuria tarpininkavimo mokesčio dydžio nustatymas susietas su vartojimo kredito gavėjo vėlavimu mokėti įmokas, taip pat Sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte įtvirtintą sąlygą, kuria nustatytas kompensuojamųjų palūkanų, apskaičiuojamų pagal 25 proc. dydžio metinę palūkanų normą, taikymas.
Priteisti iš atsakovo P. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ (juridinio asmens kodas 303225546) naudai 2 239,24 Eur negrąžinto kredito, 245,13 Eur mokėjimo palūkanų, 315,85 Eur tarpininkavimo mokesčio, iš viso – 2 800,22 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus eurų 22 ct) skolos, 25 (dvidešimt penkių) procentų dydžio metines sutartines palūkanas už 2 239,24 Eur negrąžintą kreditą, skaičiuojant nuo 2019 m. birželio 13 d. iki visiško kredito grąžinimo, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2 800,22 Eur (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų eurų 22 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. birželio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 232,54 Eur (du šimtus trisdešimt du eurus 54 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Kitą ieškinio dalį atmesti.“
Teisėja Laima Ribokaitė