Pranešėjas Ričardas Gilys                                        Baudžiamoji byla Nr. 1A-60-193/2011

Teisėja Irena Pocevičienė                                        Teisminio proceso Nr. 1-71-1-00080-2010-1

                                                                               Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. balandžio 1 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,

teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Nijolės Sušinskienės,

sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, Astai Railaitei, Vilmai Užkurėlienei,

dalyvaujant prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei,

nukentėjusiajam P. K. ir jo atstovui advokatui Raimundui Kurkliečiui,

advokatui gynėjui Jonui Milčiui,

nuteistajam R. J.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010-11-03 nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Be to, iš Romo J. P. K. priteista 70 litų padarytai žalai atlyginti.

Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteisti V. B. ir G. K., tačiau jų atžvilgiu apeliaciniai skundai nepaduoti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

N U S T A T Ė:

R. J. nuteistas už tai, kad jis kartu su G. K. ir V. B., veikdami bendrininkų grupe, 2010 m. balandžio 5 d. apie 21 val., (duomenys neskelbtini), iš P. K. gyvenamo namo kiemo V. B. pagrobus 20 litų vertės karutį, įsibrovė į patalpą, P. K. priklausantį ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė nukentėjusiajam P. K. priklausančią 150 litų vertės avį, tuo padarydami nukentėjusiajam bendrą 170 litų turtinę žalą.

Nuteistasis R. J. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti bylą, kurioje Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010-11-03 nuosprendžiu jis nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. Teigia jam inkriminuotos vagystės nepadaręs, taip pat tos vagystės nepadarė ir su juo buvęs G. K.. Jie abu nežinojo, kad ten bus vykdoma vagystė, jie buvo pasamdyti kaip krovėjai. Apie vagystę jis sužinojo tik policijoje, V. B. jiems nedavė už darbą jokios avies.

Atsikirtime į nuteistojo R. J. apeliacinį skundą nuteistoji V. B. teigia, kad Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010-11-03 nuosprendis yra teisingas, su juo visiškai sutinka, nuteistojo R. J. skunde nurodyti teiginiai yra melagingi, be to, dar neįvykus teismui R. J. padarė dar vieną vagystę.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, o prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto R. J. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu dėl vagystės padarymo pagal BK 178 str. 2 d. ir paskyrė jam teisingą bausmę. Nors apeliantas ginčija savo kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus teisėjų kolegija neranda pagrindo skundą tenkinti.

Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už vagystės įvykdymą pagal BK 178 str. 2 d. Nuteistasis skunde iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus bei įrodymų vertinimą, tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi kitų nuteistųjų V. B. ir G. K., paties apelianto, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros, daiktų parodymo atpažinti, daiktų apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenimis, kurių pagrindu konstatavo R. J. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantui, nuteistam pagal BK 178 str. 2 d. už P. K. priklausančio turto vagystę, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti jį dėl jo nėra jokio pagrindo.

Pagal BK 178 str. atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Turto grobimas – tai tyčinis neteisėtas neatlygintinis svetimo turto užvaldymas pasisavinimo tikslu. Grobdamas svetimą turtą kaltininkas gauna turtinę naudą, padaro žalą turto savininkui ir tai darydamas suvokia, kad veikia be turto savininko sutikimo, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Nuteistajam R. J. inkriminuota BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta svetimo turto vagystė atitinka visus šios nusikalstamos veikos požymius. Teismas byloje nustatė, kad R. J. kartu su G. K. ir V. B. įsibrovę į P. K. priklausantį ūkinį pastatą iš ten pagrobė P. K. priklausančią 150 litų vertės avį. Apeliantas neneigia kartu su minėtais asmenimis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje buvęs bei atlikęs tam tikrus veiksmus, kuriuos jis sau naudingai interpretuodamas įvardija kaip krovimą. R. J. teigia nesupratęs darantis nusikaltimą, tačiau šie jo parodymai visų byloje surinktų įrodymų kontekste vertintini kritiškai. Pats apeliantas pirmosios instancijos teisme parodė, kad V. B. nurodytos avies važiavo tamsiu paros metu, apie 22 val. Tiek apeliantas, tiek kiti nuteistieji parodė, kad nuvykę pas P. K. nesidomėjo, ar savininkas yra namuose. Ne gana to, jie siekė būti nepastebėti, nes kaip nuteistasis G. K. parodė, imant avį tvarte šviesos jie nedegė, o švietėsi žiebtuvėliu. Vien tokios aplinkybės kaip – važiavimas tamsiu paros metu į svetimą sodybą, ėjimas į svetimą tvartą pasišviečiant žibintuvėliu ir svetimo daikto iš ten paėmimas nedalyvaujant savininkui – akivaizdžiai rodo atliekamų veiksmų slaptumą, neteisėtumą. Atlikdamas pastaruosius veiksmus bei vėlesnius, kurie pasireiškė smūgio suoliuku sudavimu aviai, jos pakrovimu, išvežimu, išdorojimu bei mėsos pardavimu, apeliantas R. J. suprato, kad kartu su kaltinime nurodytais bendrininkais be turto savininko sutikimo neatlygintinai paima svetimą turtą, kuris turi materialią vertę, ir jį užvaldė. Visas aplinkybes dėl R. J. sąmoningo dalyvavimo inkriminuotoje vagystėje patvirtino ir nuteistoji V. B., kuri nuo pat pradžių davė esminėse detalėse nekintančius bei nuoseklius parodymus. Savo atsikirtimu į R. J. apeliacinį skundą V. B. taip pat patvirtino R. J. apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes esant melagingoms. Netikėti pastarosios nuteistosios parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti bylos duomenys, teismas neturi pagrindo. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai kvalifikavo R. J. veiką pagal BK 178 str. 2 d. ir pagrįstai pripažino jį kaltu remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, kad apeliantas įvykdė vagystę, už kurią jis nuteistas.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo R. J. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas jam bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę. Nors R. J. turi pastovią gyvenamąją vietą, registruotas darbo biržoje, tačiau jis, būdamas teistas ir turėdamas neišnykusį teistumą, padarė vieną tyčinį apysunkį baigtą nusikaltimą, todėl sutinkamai su BK 27 str. 1 d. nuostatomis yra recidyvistas, be to jis yra administracine tvarka baustas, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – pastarųjų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai konstatuoti, kad jokiomis kitomis bausmėmis pasiekti BK 41 str. numatytų bausmės tikslų neįmanoma. Todėl apylinkės teismas R. J. paskyrė realią sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą laisvės atėmimo bausmę. Įvertinus visas šias aplinkybes darytina išvada, kad R. J. paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek trukme, kuri mažesnė nei BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimalios ir maksimalios trukmės vidurkis, nėra aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių R. J. turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010-11-03 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

N U T A R I A :

Nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas:                                                                           Ričardas Gilys

Teisėjai:                                                                                                Tomas Zdanavičius

Nijolė Sušinskienė