Administracinė byla Nr. A-2613-624/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00337-2022-2
Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugsėjo 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. (M. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. (M. G.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Tinkasas“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas M. G. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini) M. G. (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija) ir (ar) Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ambasada) iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos vizos išdavimo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2021 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į Ambasadą, prašydamas išduoti nacionalinę vizą. Ambasadai pareiškėjas pateikė UAB “Tinkasas” (toliau – ir Bendrovė) tarpininkavimo raštą ir darbo sutartį, pasirašytą su Bendrove. Skundžiamu Sprendimu Ambasada pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą atmetė pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pagal kurį išduoti nacionalinę vizą atsisakoma dėl to, kad užsienietis nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo.
3. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, teigė, kad priimtas Sprendimas yra nepagrįstas, neproporcingas, priimtas netinkamai nurodžius ir įvertinus faktines aplinkybes bei netinkamai aiškinant ir taikant teisinį reguliavimą, sukėlė neproporcingas pasekmes ne tik pareiškėjui, bet ir Bendrovei. Pasak pareiškėjo, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. reikalavimų pagrįsti tokį aktą objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis, o taikomas poveikio priemones motyvuoti.
4. Pareiškėjas pažymėjo, jog Bendrovė kreipėsi į Užimtumo tarnybą, prašydama išduoti pareiškėjui leidimą dirbti sezoninį darbą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. U9-532 šis leidimas buvo išduotas kelio darbininko darbo funkcijoms atlikti, t. y. dirbti sezoninį darbą – tiesti kelius ir automagistralinius kelius 6 mėnesių laikotarpiui nuo 2021 m. gruodžio 15 d. iki 2022 m. gegužės 15 d.
5. Atsakovas Ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Ministerija paaiškino, kad ketinant įsitikinti pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu ir buvimo sąlygomis, buvo atliktas pareiškėjo interviu. Pokalbio metu pareiškėjas kalbėjo tik (duomenys neskelbtini) kalba, nors darbo sutartį pateikė surašytą ir pasirašytą lietuvių ir rusų kalbomis. Pareiškėjas pokalbio metu negalėjo nurodyti bendrovės, su kuria pasirašė darbo sutartį, kokius darbus atliks, taip pat, su kokiu asmeniu bendravo įsidarbinimo ir apgyvendinimo klausimais, negalėjo nurodyti, kur ir kokiomis sąlygomis gyvens Lietuvos Respublikoje. Pokalbio su pareiškėju turinys bei pateiktų dokumentų prieštaringumas konsuliniam pareigūnui sukėlė abejonių dėl užsieniečio pareiškimų patikimumo bei dėl pateiktų dokumentų teisingumo.
7. Atsakovas nurodė, jog konsulinis pareigūnas, siekdamas įsitikinti ne tik pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvos Respubliką tikslu, bet ir buvimo sąlygomis, įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus, kuriais pareiškėjas siekė pagrįsti apgyvendinimo Lietuvoje sąlygas. Pareiškėjas prašyme įrašė, jog jam bus suteikta gyvenamoji vieta. Pokalbio metu pareiškėjas negalėjo nurodyti, kur ir kokiomis sąlygomis jis gyvens Lietuvoje. Nei pareiškėjas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė konsuliniam pareigūnui duomenų, kad pastate, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), yra tinkamos gyventi patalpos. Pareiškėjas konsuliniam pareigūnui pateikė panaudos sutartį, sudarytą tarp UAB „Tinkasas“ ir pareiškėjo, kurios pagrindu Bendrovė įsipareigojo pareiškėjui perduoti laikinai ir neatlygintinai valdyti ir naudotis kambariu, esančiu adresu: (duomenys neskelbtini). Konsulinis pareigūnas, iš viešai prieinamos informacijos nustatė, kad minėtu adresu yra ne tik UAB „Tinkasas“ buveinė, bet ir UAB „Greinelė“, UAB „K125“, UAB „Sengira“, UAB „Krivių namai“ buveinės. Bendrovė Migracijos tarnybai pateiktame Tarpininkavimo rašte nurodė, kad pareiškėjas bus apgyvendintas kitu adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau jokių duomenų apie šio buto savininkus, apie jų sutikimą ir pareiškėjo galimybes gyventi nurodytu adresu nepateikė. Taigi, pareiškėjas nepateikė konsuliniam pareigūnui patikimų ir leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad jam bus suteikta tinkama gyvenamoji vieta.
8. Atsakovas pažymėjo, jog konsulinis pareigūnas, siekdamas įsitikinti pareiškėjo deklaruojamomis buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygomis, įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus, kuriais jis siekė pagrįsti pakankamas lėšas pragyvenimui Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad kelionės ir gyvenimo išlaidas Lietuvoje padengs rėmėjas – priimančioji Bendrovė. Šiam argumentui pagrįsti pareiškėjas kartu su prašymu pateikė Darbo sutartį, kurios pagrindu Bendrovė įsipareigojo mokėti pareiškėjui 750 Eur mėnesinį darbo užmokestį, mokant du kartus per mėnesį iki 15 sekančio mėnesio dienos ir avansą iki 25 dienos. Prašymu išduoti nacionalinę vizą pareiškėjas prašė vizos nuo 2022 m. sausio 5 d., tačiau nepaaiškino ir nepagrindė, ar nuo šios dienos iki pirmojo darbo užmokesčio išmokėjimo jam pagal Darbo sutartį jis turės lėšų pragyvenimui.
9. Atsakovas nurodė, kad konsulinis pareigūnas, siekdamas įvertinti pareiškėjo ketinimą išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie turėtų būti, pavyzdžiui: (a) atgalinis bilietas arba užsakymo patvirtinimas; (b) finansines lėšas patvirtinantis gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas – pateikiant nesenas banko pažymas, kuriose būtų parodymas lėšų judėjimas per tam tikrą laikotarpį (mažiausiai per 3 paskutinius mėnesius); (c) įdarbinimą patvirtinantis dokumentas – darbo sutartis, darbo pažymėjimas, informacijos apie profesinį statusą, banko pažymos, socialinio draudimo įmokų mokėjimo įrodymas; (d) nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas; (e) integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai, profesinė padėtis – santuokos liudijimas arba bet koks kitas dokumentas, susijęs su tėvais ir (arba) vaikais ir jų gyvenamąja vieta. Taigi, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir surinktą papildomą informaciją, priėmė skundžiamą sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, nes nustatyt faktai leido pagrįstai abejoti pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu bei buvimo sąlygomis. Konsuliniam pareigūnui pagrįstai kilo abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens dokumentų autentiškumo ir jų turinio teisingumo.
10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad Sprendimas nėra proporcingas, priimtas netinkamai nurodžius ar įvertinus faktines aplinkybes bei netinkamai aiškinant ir taikant teisinį reguliavimą. Konsulinis pareigūnas tinkamai vykdė pareiškėjo prašymo išduoti nacionalizę vizą nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo procedūras, tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktą ir kitą surinktą informaciją, teisingai pritaikė ginčui aktualių teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokius dar papildomus dokumentus, galėjusius įtakoti Sprendimo turinį, konsulinis pareigūnas galėjo (ar privalėjo) pareikalauti iš pareiškėjo.
11. Ministerija akcentavo, jog 2022 m. sausio 25 d. pareiškėjas Ambasadai pateikė naują prašymą išduoti nacionalinę vizą pateikdamas tuos pačius dokumentus, kuriuos teikė su 2021 m. gruodžio 21 d. prašymu išduoti nacionalinę vizą, todėl tolimesnis administracinės bylos nagrinėjimas dėl Ambasados 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimo nėra prasmingas, kadangi 2022 m. sausio 25 d. pareiškėjas Ambasadai pateikė naują prašymą išduoti nacionalinę vizą, kuri 2022 m. vasario 22 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo M. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
13. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) per Vizų centrą pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, nurodydamas (užpildydamas atitinkamus punktus): darbdavys – UAB „Tinkasas“ (20 punktas); pagrindinis kelionės tikslas – darbas (21 punktas); kviečiantis asmuo – UAB „Tinkasas“, (duomenys neskelbtini) (32 punktas); kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengs: rėmėjas – priimantis asmuo, suteikiama gyvenamoji vieta. Kartu su prašymu išduoti vizą pareiškėjas pateikė šiuos dokumentus: pasą, 2021 m. gruodžio 19 d. UAB „Tinkasas“ tarpininkavimo raštą išduoti vizą, 2021 m. spalio 1 d. darbo sutarties kopiją, 2021 m. rugsėjo 1 d. UAB „Tinkasas“ įgaliojimą I. O., 2021 m. spalio 1 d. Panaudos sutartį, kuria UAB „Tinkasas“ perduoda laikinai ir neatlygintinai naudoti kambarį adresu: (duomenys neskelbtini), 2021 m. gruodžio 20 d. išankstinę sąskaitą faktūrą bilietų iš (duomenys neskelbtini) 2021 m. sausio 5 d. užsakymui, 2021 m. gruodžio 1 d. Užimtumo tarnybos Leidimą dirbti sezoninį darbą Lietuvos Respublikoje kelio darbininku (darbdavys UAB „Tinkasas“), UAB „Inovatyvūs verslo sprendimai“ apmokėtą kelionių draudimo polisą. Ambasada Sprendimu atsisakė išduoti nacionalinę vizą, nurodydama, kad užsienietis nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų bei kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pareiškimų patikimumo.
14. Teismas išaiškino, jog vien dokumentų Ambasadai pateikimas savaime nesuteikia pareiškėjui teisės gauti vizą, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, o vizų tarnybos tarnautojas neturi pareigos reikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme išduoti vizą nurodytus duomenis, nes ši pareiga tenka pareiškėjui.
15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, sprendė, jog konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią sitauciją. Pareigūnui, svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo, pagrįstai kilo abejonės dėl pateiktų dokumentų autentiškumo, pareiškėjo deklaruojamo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir buvimo sąlygų, dėl galimos nelegalios migracijos bei ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Taigi, nustatęs šias aplinkybes, konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą.
16. Teismas pažymėjo, jog skundžiamą sprendimą priėmė kompetentingas administravimo subjektas, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių vertinimą bei Sprendimo pagrįstumą. Ambasada, priimdama skundžiamą sprendimą, įvertino pareiškėjo prašymą ir jame pateiktą informaciją apie pareiškėjo atvykimo tikslą bei sąlygas, kartu su prašymu pateiktus dokumentus.
17. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2022 m. sausio 25 d. Ambasadai pateikė naują prašymą nacionalinei vizai gauti ir Ambasada 2022 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjui atsisakė išduoti nacionalinę vizą. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad Ambasada objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl nacionalinių vizų išdavimo priėmimą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, teismas nenustatė kitų skundžiamo spendimo panaikinimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
18. Pareiškėjas M. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
19. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes teismas paviršutiniškai išnagrinėjo bei įvertino pareiškėjo bei atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, o pats sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Teismo keliamas reikalavimas pagrįsti arba patvirtinti išdėstytus argumentus yra perteklinis.
20. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas siaurinamai vertina argumentus dėl numatomo atvykimo laiko, nes nurodyti darbo sutartyje numatomą darbo pradžią, atvykimo laiką reikalaujama pagal galiojantį teisinį reguliavimą, tačiau šio reikalavimo vykdymas negali būti grindžiamas tiksliu numatomų terminų laikymųsi tol, kol nėra priimti atitinkami sprendimai, leidžiantys realizuoti juos. Net ir numačius sutartyje darbo pradžią, darbas negalės būti vykdomas tol, kol nebus išduota pareiškėjui nacionalinė viza, leidžianti atvykti į Lietuvos Respubliką.
21. Pareiškėjas pažymi, jog teismui negalėjo kilti abejonių dėl to, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kalbantis (duomenys neskelbtini) kalba. Pareiškėjui, nemokant lietuvių kalbos, sudėtinga nurodyti lietuviškus vardus ir pavardes įmonės darbuotojų, su kuriais bendravo įdarbinimo bei apgyvendinimo sąlygų klausimais, tikslius adresus (duomenys neskelbtini) mieste, kur pareiškėjas bus apgyvendintas. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai dėl lietuviškų vardų ir pavardžių, adresų ir kitų aplinkybių negalėjimo tiksliai jų nurodyti yra formalūs ir nepagrįsti.
22. Pareiškėjas nurodo, kad aplinkybės dėl pareiškėjo apgyvendinimo buvo nurodytos darbdavio įsipareigojime, o reikalavimas įrodyti, kad gyvenamosios patalpos, registruotos kaip gyvenamoji patalpa – butas, yra pritaikyta gyventi žmonėms, yra perteklinis. UAB „Tinkasas“ nuomoja darbuotojams gyvenamąsias patalpas abiem adresais, todėl darbuotojas gali būti darbdavio sprendimu apgyvendintas ir vienu ir kitu adresu. Šiuose gyvenamosiose patalpose negyvena savininkai, todėl reikalavimas pateikti patalpos savininkų sutikimą, kad jie sutinka gyventi kartu su pareiškėju, taip pat, yra perteklinis.
23. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad darbdavys UAB „Tinkasas“ tik atvykus darbuotojui ir pradėjus dirbti, jam išmokės avansą, todėl jis turės savo lėšų pragyvenimui. Be to, darbdavys yra pateikęs įsipareigojimą dėl darbuotojo apgyvendinimo ir jo išlaikymo tuo atveju, jeigu jis neturės lėšų pragyvenimui, o už tokio įsipareigojimo nesilaikymą darbdaviui yra numatyta administracinė atsakomybė, todėl argumentai, jog nepateikti duomenys dėl darbuotojo pragyvenimo iki darbo užmokesčio jam išmokėjimo yra nepagrįsti bei formalūs.
24. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas ir atsakovas, priimdami sprendimus, rėmėsi ne objektyviais duomenimis, o deklaratyviomis ir formaliomis prielaidomis. Dėl šių priežasčių, skundžiami sprendimai turėtų būti naikintini.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Ambasados Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą konstatavus, kad pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, teisėtumo ir pagrįstumo.
26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Ambasada tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Teigia, kad teismas, neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių bei keldamas perteklinius reikalavimus pareiškėjo prašymui dėl nacionalinės vizos išdavimo pagrįsti, paviršutiniškai ir formaliai išnagrinėjo administracinę bylą.
28. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 21 d. pateikė Ambasadai prašymą išduoti nacionalinę vizą. Prašyme, be kita ko, nurodė: kelionės tikslas - darbas (21 punktas); šeiminė padėtis – (duomenys neskelbtini) (9 punktas); numatoma atvykimo į Lietuvą data – 2022 m. sausio 5 d. (29 punktas); numatoma išvykimo iš Lietuvos data – 2022 m. gegužės 15 d. (30 punktas); kviečiantis asmuo – UAB „Tinkasas“ (32 punktas); kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia – rėmėjas, priimanti bendrovė UAB „Tinkasas“, suteikiama gyvenamoji vieta (33 punktas).
29. Pareiškėjas kartu su prašymu išduoti vizą pateikė dokumentus, iš jų – ir: pasą, UAB „Tinkasas“ tarpininkavimo raštą, darbo ir panaudos sutarčių kopijas, išankstinę sąskaitą faktūrą lėktuvo bilietams iš (duomenys neskelbtini), leidimo dirbti sezoninį darbą Lietuvos Respublikoje kopiją, kelionės draudimo poliso kopiją.
30. Ambasada Sprendimu atsisakė išduoti nacionalinę vizą motyvuodama tuo, kad pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų bei kilo pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (Įstatymo 19 str. 1 d. 2 p.).
31. Vizų (taip pat ir nacionalinių vizų) išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksas (toliau – ir Vizų kodeksas).
32. Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą (t. y. visoje valstybių narių teritorijoje galiojančią vizą), nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, o 8 dalyje – nagrinėdami prašymą konsulatai arba centrinės valdžios institucijos gali pagrįstais atvejais surengti pokalbį su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus.
33. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama. Taip pat vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.
34. Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato ir Įstatymo III skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos. Paminėto įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (1 p.), arba norėdamas gauti vizą, jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (2 p.). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencijoje pažymima, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr., pvz., ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12)).
35. Nagrinėjamu atveju konsulinis pareigūnas, siekdamas įsitikinti pareiškėjo teiginių apie vykimo į Lietuvą tikslą bei buvimo čia sąlygomis teisingumu, nustatė, kad: pareiškėjas prašyme išduoti nacionalinę vizą numatomo atvykimo į Lietuvą laiką nurodė 2022 m. sausio 5 d., tačiau darbo sutartyje nurodoma, kad pareiškėjas pradeda dirbti 2021 m. gruodžio mėn.; priimančiosios Bendrovės 2021 m. gruodžio 19 d. tarpininkavimo rašte numatyta pareiškėjo atvykimo data – 2022 m. sausio 10 d., tuo tarpu Darbo sutartis sudaryta ir pasirašyta 2021 m. spalio 1 d., o Užimtumo tarnybos leidimas dirbti sezoninį kelio darbininko darbą pareiškėjui išduotas 2021 m. gruodžio 1 d., nors leidžiama dirbti tik nuo 2021 m. gruodžio 15 d.; pareiškėjas pokalbio (interviu) metu kalbėjo (duomenys neskelbtini) kalba, nors Darbo sutartį pateikė surašytą ir pasirašytą lietuvių bei rusų kalbomis. Pokalbio metu pareiškėjas negalėjo nurodyti Bendrovės, su kuria sudarė ir pasirašė Darbo sutartį, kokius darbus atliks, kur ir kokiomis sąlygomis gyvens Lietuvoje bei kontaktinio asmens, bendravusio su pareiškėju įdarbinimo klausimais; pareiškėjas nepateikė konsului jokių duomenų, kad pastate adresu (duomenys neskelbtini), yra tinkamos gyventi patalpos, o Migracijos tarnybai pateiktame 2021 m. gruodžio 19 d. Tarpininkavimo rašte dėl vizos pareiškėjui gavimo trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas bus apgyvendintas kitu adresu – (duomenys neskelbtini), tačiau jokių duomenų apie šio buto savininkus, apie jų sutikimą ir pareiškėjo gyvenimą šiame bute (kartu su savininkais) nepateikė nei Migracijos tarnybai, nei konsului; pareiškėjas nurodė, kad kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengs priimančioji Bendrovė, tačiau šiam teiginiui patvirtinti pareiškėjas su prašymu pateikė Darbo sutartį, kuri nepagrindė, kad iki pirmojo darbo užmokesčio išmokėjimo pagal Darbo sutartį pareiškėjas turės lėšų pragyvenimui.
36. Teisėjų kolegija pažymi, jog kompetentingos institucijos prašymą dėl vizos išdavimo, turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jeigu gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12)). Kita vertus, Vizų kodekso 4 straipsnio 1–4 dalyse išvardytos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardytais pagrindais. Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas suteikti šioms institucijoms didelę diskreciją matyti iš minėto kodekso 21 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 1 dalies teksto; šiose nuostatose kompetentingos institucijos įpareigojamos įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens keliamą „nelegalios imigracijos riziką“, skirti „ypatingą dėmesį“ tam tikriems jo padėties aspektams ir nustatyti, ar kyla „pagrįstų abejonių“ dėl tam tikrų aplinkybių. Iš to matyti, kad kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą (žr., pvz., ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).
37. Vis dėlto, ši kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą apima pagrįstas abejones. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.) ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Be to, Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Taigi bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-73/2014; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje A858-619/2014). Taigi pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje.
38. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Ambasada pareiškėjo prašymą išnagrinėjo tinkamai, laikydamasi aukščiau išvardytų teisės aktų nuostatų: Ambasada suteikė pareiškėjui galimybę pagrįsti savo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo ir išsklaidyti konsulinio pareigūno abejones, nustatė objektyvias priežastis, kurių pagrindu nusprendė neišduoti vizos pareiškėjui, skundžiamame sprendime nurodė aiškų atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindą; pagrindo vertinti, kad Ambasada šiuo atveju būtų peržengusi jai suteiktas diskrecijos ribas, pareiškėjo reikalavusi įrodyti aplinkybes, nesusijusias ar nereikšmingas jo prašymo tinkamam išnagrinėjimui, ar pažeidžiant procedūrines tokio pobūdžio prašymo nagrinėjimo taisykles, nėra, taigi, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Ambasada, įvertinusi ginčo aplinkybes, priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui vizą ir jį naikinti nėra pagrindo.
39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, byloje esančius įrodymus, nereiškia, kad teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Ambasados Sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.
40. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90)).
41. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimą nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo M. G. (M. G.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan