Civilinė byla Nr. e2A-1009-562/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25298-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.3; 2.6.4. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 16 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Jadvygos Mardosevič ir Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Kodis“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, patikslintu 2021 m. rugsėjo 29 d. (DOK-180958), kuriuo teismo prašo: priteisti jam iš atsakovės 21 507,30 Eur, 6 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamus nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas - 484 Eur.

2.       Nurodė, kad 2016 m. balandžio 15 d. ieškovas su UAB „Folis“, juridinio asmens kodas 110403050, (toliau taip pat – draudėjas) sudarė įmonių turto draudimo sutartį Nr. 310-046244                  (toliau – draudimo sutartis), pagal kurią buvo apdraustas draudėjo nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), - sandėlis ir jame esanti poligrafinė įranga, jos detalės ir kitos medžiagos.  

3.       2017 m. vasario 28 d. atsakovės UAB „Kodis“ patalpose, esančiose virš UAB „Folis“ draudimo sutartimi apdrausto turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), įvyko vandentiekio autoavarija, dėl kurios draudėjo UAB „Folis“ draudimo sutartimi apdraustas turtas - poligrafinė įranga, jos detalės ir kitos medžiagos, (toliau taip pat – turtas) buvo aplietas.

4.       Remiantis draudimo sutartimi, ieškovas draudėjui 2017 m. išmokėjo 4 draudimo išmokas: 1 170 Eur (2017 m. rugsėjo 8 d.), 760,41 Eur (2017 m. rugsėjo 11 d.), 169,18 Eur (2017 m. lapkričio 17 d.), 747,44 Eur (2017 m. rugsėjo 20 d.). Remiantis draudimo sutartimi, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu civilinėje byloje                                  Nr. e2-291-803/2020 draudėjui iš ieškovo taip pat priteisė 18 660,27 Eur draudimo išmoką. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu draudėjui priteistą draudimo išmoką ieškovas draudėjui sumokėjo 2020 m. rugsėjo 16 d.

5.       Ieškovas, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsniu, pagal kurį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė (regreso tvarka) reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalą asmens, prašo priteisti jam iš atsakovės draudėjui UAB „Folis“ išmokėtą sumą – viso 21,507.30 Eur

6.       Nurodė, jog atsakovė civilinėje byloje Nr. e2-291-803/2020 buvo įtraukta trečiuoju asmeniu, teismas nustatė, jog dėl žalos padarymo atsakinga atsakovė, taip pat nustatytas atsakovės draudėjui padarytos žalos dydis. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog byloje nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (prejudicinių faktų).

7.       Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjomsi išlaidas.

8.       Nurodė, jog ieškovas reikalavimą grindžia 2017 m. vasario 28 d. įvykusia vandentiekio avarija, kurios metu buvo aplietas draudėjo turtas - poligrafinė įranga, jos detalės ir kitos medžiagos. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-378/2017), draudikui perėmus draudėjo teises ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, taikomas iš delikto teisės kilusiems reikalavimams taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-219/2017). Atsakovės teigimu, kadangi nagrinėjamu atveju žala draudėjui buvo padaryta 2017 m. vasario 28 d., o ieškinį šioje civilinėje byloje ieškovas teismui pateikė tik 2021 m. rugsėjo 14 d., konstatuotina, jog ieškovas trejų metų ieškinio senaties terminą praleido.

9.       Atsakovė, be kita ko, taip pat pabrėžė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, jog pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas tik su svarbiomis aplinkybėmis, kurios rūpestingam, protingam, atidžiam kreditoriui sutrukdė ginti savo pažeistą teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje                                        Nr. 3K-3-1123/2002), nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekviena konkreti situacija vertintina individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013), nes atidus ir rūpestingas asmuo nedelsdamas dėtų visas pastangas, kad surinktų visą informaciją, reikalingą savo teisėms ir teisėtiems interesams apginti, ir, surinkęs visą informaciją, išsamiai ją įvertintų bei spręstų dėl savo teisių gynimo galimybių ir procedūrinių aspektų, reikalingų ieškiniui teisės aktų nustatyta tvarka pareikšti. Juo labiau tokio elgesio yra tikimasi iš profesionalaus rinkos dalyvio, kuris ne kartą yra dalyvavęs teisminiuose procesuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-1075/2018). Atsakovės vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinio senaties terminą praleido išimtinai tik dėl nuo jo pačio priklausančių priežasčių - aplaidumo, nerūpestingumo ir neatidumo.

10.       Atsakovė taip pat nurodė, jog, be kita ko, nesutinka nei su pačiu reikalavimu priteisti nuostolius, nei su jų dydžiu. Atsakovė 2018 m. vasario 28 d. iš ieškovo gavo pretenziją – reikalavimą                  (DOK-192773 priedas Nr. 1) (toliau – pretenzija), sumokėti 2 847, 03 Eur. Šios pretenzijos pagrindas - ieškovo žalų eksperto sudarytos dvi žalos apskaičiavimo suvestinės dėl draudėjo atsargų (poligrafinės įrangos, jos detalių ir kitų medžiagų) užliejimo. Atsakovės vertinimu, sumokėjusi pretenzijoje nurodytą sumą (tai padarė 2018 m. kovo 6 d.                                                        (DOK-192773 priedas Nr. 10) ji visiškai atlygino dėl 2017 m. vasario 28 d. įvykusios vandentiekio avarijos draudėjui padarytų nuostolių dydį, kurį, kaip nurodė ieškovas, ieškovas sumokėjo draudėjui dar 2017 m. . Atsakovės vertinimu, sumokėjusi nurodytą sumą ji pilnai atlygino draudėjo patirtų nuostolių dydį, nes, kaip matyti iš ieškovo jai pateiktų ieškovo žalos nustatymo eksperto draudėjo patirtos žalos apskaičiavimo suvestinių, jos buvo paskaičiuotas įvertinus pažeistų draudėjo atsargų pažeidimų buvimą/nebuvimą, žalos pobūdį, žalos pašalinimo būdą, žalos laipsnį (vertės sumažėjimo dydį), be kita ko, jų vertę, būtent, momentu iki žalos jiems padarymo. Pažymėjo, kad dėl atsargų senumo, atsižvelgiant į jų technologinį pobūdį, jos iš esmės apskritai jau buvo praradusios vertę. Atsakovė nurodė, jog nesutinka su ieškovo nurodytu 18 660,27 Eur reikalavimu, grindžiamu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu, nes ši suma civilinėje byloje Nr. e2-291-803/2020 buvo apskaičiuota remiantis ne įstatymo įtvirtintomis deliktinės civilinės atsakomybės normomis, kurių esmė ir tikslas – grąžinti žalą patyrusį asmenį į padėtį, buvusią prieš atsirandant deliktu padarytai žalai, o draudėjo ir draudiko – ieškovo, draudimo sutarties nuostatomis, pagal kurias ieškovas buvo prisiėmęs įsipareigojimą įvykus draudiminiam įvykiui atlyginti naują daiktų (atsargų) vertę, t. y. atsargų vertę neatsižvelgiant į jų technologinį nuvertėjimą, nusidėvėjimą. Pažymėjo, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog draudiko išmokos dydį apsprendžia tarp draudėjo ir draudiko sudarytos draudimo sutarties sąlygos, iš sutarties kylantys įsipareigojimai, šiuo atveju - draudiko pareiga išmokėti atitinkamo dydžio draudimo išmoką, negali būti besąlygiškai perkelta asmenims, nesantiems šių sutartinių santykių dalyviais. Todėl draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką ir subrogacine tvarka iš už žalą atsakingo asmens reikalaudamas žalos (nuostolių) atlyginimo, atsistoja į draudėjo vietą deliktiniuose santykiuose su žalą padariusiu asmeniu, dėl ko jam kyla pareiga įrodyti neteisėtus asmens, asmens kaltę, realios žalos dydį ir priežastinį ryšį tarp neteistų veiksmų ir žalos. Kai neįrodyta bent viena būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje                                    Nr. 2A-168-232/2015). Taip pat pažymėjo, kad, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą. Turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius, taip pat ar nebuvo kitų teisėtų pagrindų išmoką mažinti ar jos nemokėti. Nustačius tokius faktus, draudikas netenka teisės išsiieškoti be teisėto pagrindo išmokėtą draudimo išmokos dalį iš atsakingo už žalą asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015).

11.       Dubliku ieškovas nurodė, jog sutinka su atsakove, kad ieškinys buvo pateiktas praleidus įstatyme nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, tačiau prašo ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat taikyti ieškinio senaties termino sustabdymo institutą, ir ieškinį tenkinti. Nurodė, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių – tarp ieškovo ir draudėjo vyko ginčas dėl draudimo išmokos dydžio. Iš pradžių šalys ginčą sprendė susirašinėjimų būdu, o 2019 m. rugsėjo 8 d. draudėjas kreipėsi į teismą su ieškiniu. Byla buvo išnagrinėta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutartimi. Ieškovas nurodė, jog, atsižvelgiant į nurodytą, ieškovas turėjo du variantus: pirma, kreiptis su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo subrogacijos tvarka per tris metus nuo įvykio ir prašyti sustabdyti bylos nagrinėjimą. Tokiu atveju teismas, nagrinėjantis subrogacinį reikalavimą turėtų teisę, bet ne pareigą, sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išspręstas ginčas su draudiku; antra, kreiptis su subrogaciniu ieškiniu, kai ginčas byloje dėl draudimo išmokos priteisimo bus išnagrinėtas. Ieškovas pasirinko antrąjį variantą, dėl to, ieškovo vertinimu, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties termino sustabdymo (CK 1.129 str.) institutą bei pripažinti, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

12.       Tripliku atsakovė nurodė, jog su ieškovo prašymu atnaujinti ieškinio senaties terminą, taip pat taikyti ieškinio senaties termino sustabdymo institutą, nesutinka. Atsakovės vertinimu, ieškovas nenurodė jokių aplinkybių, kurios pagrįstų ieškinio senaties termino sustabdymo ir/ar atnaujinimo institutų taikymą. Atsakovės teigimu, ieškovo nurodyta aplinkybė, jog tarp jo ir draudėjo vyko ginčas dėl draudimo išmokos dydžio, nėra laikytina priežastimi, pateisinančia ieškinio senaties termino praleidimą, nes ieškovas, kaip profesionalus draudikas, turėjo tinkamai vykdyti tarp jo ir draudėjo sudarytą draudimo sutartį. Atsakovės vertinimu, teisinio ginčo tarp ieškovo, kaip draudiko, ir jo kliento (draudėjo) kilimas bei konstatavimas, kad draudimo išmoka buvo išmokėta pažeidžiant draudimo sutartį, reiškia neteisėtus ieškovo veiksmus atliekant draudžiamojo įvykio administravimą, taigi, ieškovas prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą iš esmės grindžia aplinkybe, kurią lėmė jo paties neteisėti veiksmai. Be to, Vilniaus apygardos teismo sprendimas buvo priimtas 2020 m. rugpjūčio 13 d., ieškovas jo neapskundė, o 2020 m. rugsėjo 17 d. sumokėjo draudėjui pagal jį priteistą sumą. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Atsakovė pažymi, kad nuo pinigų sumokėjimo pagal Vilniaus apygardos teismo sprendimą ieškinys buvo pateiktas tik po beveik vienerių metų, bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teismui – tik praėjus dar daugiau nei 5 mėnesiams. Atsakovės vertinimu, ieškinio senaties termino praleidimas nurodytais laikotarpiais yra visiškai nepateisintas.

13.       Bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad, kaip nurodė atsakovė, atsakovė yra sumokėjusi jam 2 847,03 Eur pagal pirmuosius keturis 2017 metais ieškovo draudėjui atliktus mokėjimus, todėl ieškovas iš viso prašo priteisti jam iš atsakovės ne 21 507,30 Eur, o 18 660,27 Eur – draudimo išmokos sumos, kurią Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu iš ieškovo priteisė draudėjui, dydį. Ieškovas taip pat sutiko, kad jo ekspertas, skaičiuodamas draudėjo nuostolius ir, atitinkamai, apskaičiuodamas nurodytų 4 draudimo išmokų draudėjui dydį, rėmėsi likutine daiktų verte, o ne naujų daiktų verte. Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismo sprendimo neskundė, juo priteistą sumą išmokėjo po sprendimo priėmimo, tačiau vėliau apeliacinis skundas buvo pateiktas kitos šalies, todėl laukė, kol ginčas su draudėju bus išspręstas galutinai.

14.       Atsakovė teismo posėdžio metu palaikė poziciją, išdėstytą procesiniuose dokumentuose.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

15.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. sausio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.

16.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinys grindžiamas žala, padaryta 2017 m. vasario 28 d. Ieškovas, subrogacijos tvarka iš atsakovės reikalaudamas nuostolių atlyginimo, į teismą su ieškiniu kreipėsi 2021 m. rugsėjo 14 d., t. y. žymiai praleidęs įstatyme nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 9 dalis, CK 1.128 straipsnis, CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas, tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovas aplinkybių, kurios pagrįstų, jog terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, nenurodė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pagrindo taikyti ieškinio senaties termino sustabdymo institutą ieškovas taip pat neįrodė. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, jog ieškovas negali grįsti ieškinio senaties termino praleidimo remiantis tuo, kad tarp ieškovo ir draudėjo vyko ginčas, nes jį lėmė neteisėti paties ieškovo veiksmai, t. y. netinkamas draudžiamojo įvykio administravimas. Teismas taip pat sutiko su atsakovės argumentais, jog ieškovas pateisinamai nepagrindė, kodėl į teismą kreiptasi buvo tik praėjus metams po 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo civilinėje byloje tarp ieškovo ir draudėjo priėmimo, jeigu ieškovas sutiko pirminiu teismo sprendimu ir 2020 m. rugsėjo 17 d. jį įvykdė; taip pat kodėl į teismą buvo kreiptasi tik praėjus 5 mėnesiams po to kai, 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą apeliacinę tvarka patikrino Lietuvos apeliacinis teismas. Atsižvelgiant į nurodytą bei į tai, jog ieškovas yra profesionalus draudikas, nuolat dalyvaujantis teisminiuose procesuose, turintis profesionalius teisininkus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas ieškinio senaties terminą praleido žymiai ir tik dėl nuo jo priklausančių priežasčių – aplaidumo, nerūpestingumo, todėl atsakovės reikalavimą taikyti ieškinio senaties terminą tenkino ir ieškinį atmetė (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

17.       Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog ieškovo ieškinio reikalavimas priteisti jam iš atsakovės 18 660,27 Eur – nepagrįstas. Teismas nurodė, jog Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-243-302/2021 draudėjui iš ieškovo priteista draudimo išmoka (18 660,27 Eur) yra pagrįsta remiantis ieškovo draudėjui pagal draudimo sutartį prisiimtais sutartiniais įsipareigojimais atlyginti naują atsargų vertę, o atsakovė nėra šios draudimo sutarties šalimi, todėl pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą ir įpareigoti atsakovę atlyginti ieškovei 18 660,27 Eur nėra. Tuo tarpu deliktinės civilinės atsakomybės prasme laikytina, jog pareigą atlyginti ieškovui draudėjo patirtų ir jam ieškovo atlygintų nuostolių dydį atsakovė įvykdė 2018 m. kovo 6 d. pagal 2018 m. vasario 28 d. gautą ieškovo pretenziją sumokėjusi ieškovui 2 847,03 Eur, nes 2018 m. vasario 28 d. pretenzijos suma buvo apskaičiuota įvertinus pažeidimus, padarytos žalos pobūdį, atsargų vertės sumažėjimą atsižvelgiant į jų senumą, o tai atitinka deliktinės civilinės atsakomybės tikslą - atkurti įvykio metu buvusią turto vertę.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18.       Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti.

19.       Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, ieškovo nurodytas kaip pagrindžiančias, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą ieškovo prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą atmesti.

20.       Ieškovas taip nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ieškovo ieškinio reikalvimas pritesti jam iš atsakovės 18 660,27 Eur yra nepagrįstas. Nurodė, jog, remiantis CK 6.1015 straipsniu, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė (regreso tvarka) reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalą asmens. CK 6.263 straipsnyje numatyta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, žalą, padarytą turtui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju, žalos dydis buvo nustatytas įsiteisėju teismo sprendimu byloje, kurioje atsakovė buvo įtraukta trečiuoju asmeniu, todėl atsakovė turi pareigą ją ieškovui atlyginti.

21.       Atsakovė atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjomsi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Atsakovė palaikė pirmosios instancijos teisme išdėstytą poziciją ir argumentus, jos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį atmesti, todėl apeliacinis skundas yra atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

23.       2016 m. balandžio 15 d. ieškovas su UAB „Folis“ sudarė įmonių turto draudimo sutartį (CBP- 25274, priedas Nr. 4), pagal kurią buvo apdraustas draudėjo nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), - sandėlis ir jame esanti poligrafinė įranga, jos detalės ir kitos medžiagos. 2017 m. vasario 28 d. atsakovės UAB „Kodis“ patalpose, esančiose virš draudėjo UAB „Folis“ draudimo sutartimi apdrausto turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), įvyko vandentiekio autoavarija, dėl kurios draudėjo UAB „Folis“ draudimo sutartimi apdraustas turtas - poligrafinė įranga, jos detalės ir kitos medžiagos, buvo aplietas. Nurodyta vandentiekio avarija ieškovo buvo pripažinta draudiminiu įvykiu, ieškovas draudėjui išmokėjo 2 847, 03 Eur draudimo išmoką (CBP-25274, priedai Nr. 8-15), tačiau draudėjas dėl tokios draudimo išmokos dydžio nesutiko ir kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu civilinėje byloje                                        Nr. e2-291-803/2020 draudėjui iš ieškovo priteisė 18 660,27 Eur. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu draudėjui priteistą draudimo išmoką ieškovas draudėjui sumokėjo 2020 m. rugsėjo 16 d. (CBP-25274, priedai Nr. 16-17). 2 847, 03 Eur ieškovo draudėjui išmokėtą draudimo išmoką atsakovė ieškovui, kaip nuostolių atlyginimą subrogacijos tvarka sumokėjo 2018 m. kovo 6 d. (DOK-192773 priedai Nr. 1 ir 10).

24.       2021 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas ieškinys, patikslintas teismo posėdžio metu (2022 m. sausio 17 d. teismo posėdžio garso įrašas:                                                                          9 min. 12 sek. – 10 min. 00 sek.), kuriuo ieškovas prašo priteisti iš atsakovės draudėjui UAB „Folis“ iš ieškovo civilinėje byloje Nr. e2-291-803/2020 priteistą draudimo išmokos sumą – 18 660,27 Eur (CK 6.1015 straipsnis).

Dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo

25.       CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis byloje esančiais duomenimis, draudėjas UAB „Folis“ apie savo teisių pažeidimą – jo turtui 2017 m. vasario 28 d. vandentiekio avarijos metu padarytą žalą, sužinojo tą pačią dieną – 2017 m. vasario 2017 m. vasario 28 d. (DOK-180958 priedas Nr. 5). Taigi, trejų metų ieškinio senaties terminas ieškovui suėjo 2020 m. kovo 2 d. (CK 1.119 straipsnio 1 dalis; 1.121 straipsnio 2 dalis; 1.128 straipsnis, CK 6.1015 straipsnio 2 dalis).

26.       Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, jog tarp ieškovės ir draudėjo kilo ginčas dėl 2017 m. vasario 28 d. vandentiekio avarijos padarytos žalos draudimo išmokos dydžio, dėl ko draudėjas 2019 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į teismą, o ginčas buvo išspręstas tik Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu, galutinai – Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutartimi, todėl nepagrįstai konstatavo, kad ieškinį šioje civilinėje byloje ieškovas pareiškė praleidęs terminą ne dėl svarbių priežasčių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindo sutikti su ieškovo teiginiu nėra.

27.       CK 1.131 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įstatymuose svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą, nėra įtvirtintos. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje                                    Nr. 3K-3-393/2012; 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje                                           Nr..3K-3-460-915/2015; 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje                                                               Nr. e3K-3-421-1075/2018). Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje                                     Nr. 3K-3-112/2013; 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018). Pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas tik su svarbiomis aplinkybėmis, kurios rūpestingam, protingam, atidžiam kreditoriui sutrukdė ginti savo pažeistą teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje                                               Nr. 3K-3-1123/2002). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pakankamai atidus ir rūpestingas asmuo nedelsdamas dėtų visas pastangas, kad surinktų visą informaciją, reikalingą savo teisėms ir teisėtiems interesams apginti, ir, surinkęs visą informaciją, išsamiai ją įvertintų bei spręstų dėl savo teisių gynimo galimybių ir procedūrinių aspektų, reikalingų ieškiniui teisės aktų nustatyta tvarka pareikšti, įskaitant ir galimybę pasinaudoti CPK įtvirtintais proceso teisės institutais. Juo labiau tokio elgesio yra tikimasi iš profesionalaus rinkos dalyvio, kuris ne kartą yra dalyvavęs teisminiuose procesuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018). Be kita ko, sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, reikia nustatyti, ar po to, kai ieškinio senaties termino praleidimą lėmusios aplinkybės išnyko, asmuo į teismą kreipėsi per protingą laiko tarpą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-432/2009).

28.       Be to, kaip pažymėjo ir atsakovė, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog atsižvelgiant į tai, kad subrogacijos atveju ieškinio senaties skaičiavimas nesikeičia (CK 1.128 straipsnis; CK 6.1015 straipsnio 2 dalis) ir šio termino eiga skaičiuojama nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), o draudikas subrogacijos teisę įgyja nuo to momento, kai jis sumoka savo draudėjui draudimo išmoką pagal jų sudarytą draudimo sutartį (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis), subrogacijos institutas draudimo teisiniuose santykiuose tam tikra prasme drausmina tiek draudiką, tiek draudėją. Draudikas, žinodamas, kad ieškinio senaties terminas gali pasibaigti, turi interesą stengtis kuo greičiau užbaigti draudžiamojo įvykio administravimą ir priimti sprendimą dėl draudimo išmokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).

29.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo tarp ieškovo ir draudėjo dėl pagal draudimo sutartį mokėtinos draudimo išmokos dydžio kilimas nėra pagrindas konstatuoti, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Draudikas, veikdamas kaip profesionalus rinkos dalyvis, samdantis asmenis, turinčius atitinkamą teisinę kvalifikaciją ir žinodamas, kad ieškinio senaties terminas gali pasibaigti, turėjo pareigą draudiminį įvykį administruoti pagal draudimo sutarties nuostatas ir, atitinkamai, pagal draudimo sutartį dėl įvykusio draudžiamojo įvykio mokėtiną draudimo išmoką išmokėti tinkamai ir laiku, todėl ieškovo teiginys, jog tai, kad jis pasirinko kreiptis į teismą tik esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui byloje dėl draudėjui mokėtinos draudimo išmokos dydžio priteisimo, laikytina svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi, atmestinas kaip nepagrįstas.

30.       Pažymėtina, jog ieškovas šiuo atveju pripažino, kad apie ieškinio reikalavimui taikomą ieškinio senaties terminą žinojo, tačiau sąmoningai pasirinko į teismą nesikreipti, ieškinys, nors, be kita ko, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu draudėjui priteistą mokėtiną draudimo išmoką ieškovas sumokėjo dar 2020 m. rugsėjo 16 d., buvo pateiktas tik 2021 m. rugsėjo 14 d., t. y. praėjus dar daugiau kaip 5 mėnesiams po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Be to, kaip nurodo ir pats ieškovas, vertindamas, jog sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-291-803/2020 priėmimas gali turėti reikšmės byloje pagal ieškinį subrogacijos tvarka, ieškovas iki pat ieškinio senaties termino pabaigos 2020 m. kovo 2 d. taip pat turėjo teisę kreiptis į teismą ir, ieškiniui esant priimtam, prašyti bylą sustabdyti (CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau to nepadarė.

31.       Remiantis tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog savo teises ieškovas įgyvendino nerūpestingai ir neatidžiai, dėl ko prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą tenkinimas nagrinėjamu atveju prieštarautų ieškinio senaties teisinio instituto esmei ir paskirčiai. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Atitinkamai, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018). Nagrinėjamu atveju objektyvių, nuo ieškovo valios nepriklausančių, priežasčių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą, nenustatyta, todėl atsakovė, suėjus ieškinio senaties terminui, ypač, atsižvelgiant į tai, jog ieškinys buvo pateiktas tik praėjus daugiau nei 5 mėnesiams po apeliacinės instancijos teismo nutarties bei tai, jog 2 84, 03 Eur nuostolių atlyginimo subrogacijos tvarka jau buvo sumokėjusi,  pagrįstai galėjo tikėtis, kad dėl 2017 m. vasario 28 d. vandentiekio avarijos metu padarytą žalą atlygino visiškai ir daugiau pretenzijų dėl nurodyto įvykio metu draudėjui padarytos žalos negaus.  

Dėl ieškinio reikalavimo pagrįstumo

32.       Ieškovo teigimu, dėl 2017 m. vasario 28 d. atsakovo patalpose įvykusios vandentiekio avarijos įvykęs draudėjo turto apliejimas ieškovo buvo pripažintas draudžiamuoju, atsakovės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos buvo konstatuotos įsiteisėjusiu teismo sprendimu byloje, kurioje atsakovė buvo įtraukta trečiuoju asmeniu, todėl atsakovė, remiantis CK 6.1015 straipsniu, turi pareigą ieškovui atlyginti draudėjui padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindo sutikti su ieškovo teiginiu nėra.

33.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog prejudiciniais faktais (CPK 182 straipsnio 2 dalis) laikytinos kitoje civilinėje ar administracinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje ar administracinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, jog įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2013). Sutarties sąlygų turinys ir jų prasmė yra faktinio pobūdžio aplinkybė. Jeigu vienoje civilinėje byloje turėjo būti taikoma sutartis ir tarp jos šalių kilo ginčas dėl sutarties sąlygų aiškinimo, tai šios aplinkybės sudarė tos bylos nagrinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012).

34.       Be to, kaip jau buvo nurodyta, reikalavimo teisė, subrogacijos tvarka perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis), draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje                    Nr. 3K-3-392/2011). Atitinkamai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vien įvykio pripažinimas draudžiamuoju ir draudimo išmokos pagal draudimo sutartį išmokėjimo faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą. Turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius, taip pat ar nebuvo kitų teisėtų pagrindų išmoką mažinti ar jos nemokėti. Nustačius tokius faktus, draudikas netenka teisės išsiieškoti be teisėto pagrindo išmokėtą draudimo išmokos dalį iš atsakingo už žalą asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015).

35.       Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog civilinės bylos                          Nr. e2-291-803/2020 dalykas buvo ne atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, o draudimo sutarties šalių ginčas dėl sutarties sąlygų aiškinimo, atitinkamai, nurodytoje byloje atsakovo padarytos žalos ir atlygintinų nuostolių dydis buvo vertinamas remiantis draudimo sutarties nuostatomis. Kaip pažymėta ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendime, draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (CK 6.987 straipsnis). Tiek draudžiamojo įvykio buvimo konstatavimas, tiek dėl jo metu patirtos žalos išmokėtinos draudimo išmokos dydis yra draudimo sutarties nuostatų aiškinimo dalykas. Draudimo sutartyje buvo įtvirtinta, kad draudėjo pasirinktas draudimo apsaugos variantas (draudimo vertė) yra savikaina (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo 48 punktas), t. y. žalos atlyginimas nauja daiktų verte, o ne realių nuostolių atlyginimas siekiant grąžinti žalą patyrusį asmenį į iki pažeidimo buvusią padėtį, todėl konstatuotina, kad pagal deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas atlygintintų nuostolių dydžio nustatymas nebuvo civilinės bylos Nr. e2-291-803/2020 dalykas, dėl ko draudėjui iš ieškovo priteistos draudimo išmokos dydis prejudiciniu faktu byloje dėl atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės taikymo nelaikytinas.

36.       Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas byloje realaus draudėjo nuostolių patyrimo dėl 2017 m. vasario 28 d. vandentiekio avarijos neįrodinėjo, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl 18 660,27 Eur nuostolių priteisimo subrogacijos tvarka atmetė pagrįstai.

37.       Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas todėl priėmė pagrįstą sprendimą ieškinį atmesti. Apeliacinio skundo argumentai pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują                         sprendimą – ieškinį atmesti, nesudaro, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

38.       Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

39.       Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovė prašo priteisti                                      iš ieškovo 847 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktas paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Teismo vertinimu, atsakovės patirtos 847 Eur dydžio išlaidos advokato suteiktai teisinei pagalbai apmokėti yra pagrįstos ir protingo dydžio, todėl priteistinos ieškovei iš ieškovo (CPK 98 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

n u t a r i a :

Apeliacinį skundą atmesti,

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, juridinio asmens kodas 302912288, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kodis“, juridinio asmens kodas 122176482, 847 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.