Civilinė byla Nr. e2A-486-943/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00852-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

3.4.3.2.2.3.; 2.6.10.9

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 

2019 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Agnės Tikniūtės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Promabud“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3829-580/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Promabud“ ieškinį atsakovui V. A. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.Ginčo esmė

1.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 78 834,79 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismo posėdžio metu nurodė, jog tuo atveju, jei teismas spręs, kad būtina įvertinti aplinkybę, jog bankrutuojančios įmonės kreditorius Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M. atsiėmė finansinius reikalavimus, prašė priteisti 10 742,47 Eur. 

2.       Ieškovė nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą BUAB „Promabud“. Būdamas vieninteliu bankrutavusios bendrovės vadovu, atsakovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl turi atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalį.

3.       Ieškovės teigimu, bankroto byla iškelta praėjus daugiau nei 7 metams nuo momento, kai įmonė tapo nemoki. 2009 m. gruodžio 31 d. buvę 136 566,68 Eur pradelsti įsipareigojimai iki bankroto bylos iškėlimo išaugo iki 215 401,47 Eur (78 834,79 Eur), o turtas sumažėjo nuo 197 027,63 Eur iki 3 613,67 Eur. Iš viso žala kreditoriams sudaro 78 834,79 Eur.

4.       Be to, atsakovas nevykdė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos, tuo atveju, jei bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis už ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris turi priimti sprendimą padengti nuostolius. Neatkūrus nuosavo kapitalo, turi būti svarstomas klausimas dėl įmonės likvidavimo ar kreipiamasi dėl bankroto bylos iškėlimo (ABĮ 59 straipsnio 11 dalies 3 punktas).

5.       Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė neteisingai nurodė, jog įmonės nemokumas kilo 2009 m. gruodžio 31 d. Byloje nėra duomenų, kokiems kreditoriams įmonė turėjo skolas šiuo momentu. Pagal Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartį kreditorių reikalavimų suma sudaro 10 873,74 Eur, todėl ieškovė nepagrįstai prašo 8 kartus didesnio žalos atlyginimo. Be to, kreditorius Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M. atsisakė finansinių reikalavimų.

6.       Ieškovė nepagrįstai nemokumą vertina pagal 2009 m. gruodžio 31 d. balansą. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai nėra tapatūs pradelstiems įsipareigojimams. Byloje nepateikta dokumentų dėl pradelstų įsipareigojimų. 

7.       Vadovo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo susijusi ne vien su formaliu nemokumo konstatavimu. Vadovas turi įvertinti tolesnes veiklos perspektyvas ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Protingos pastangos atgaivinti veiklą negali būti vertinamos kaip neteisėtos, verslas yra susijęs su rizikos prisiėmimu. Atsakovas turėjo pagrindą manyti, kad galės atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovė buvo moki įmonė, tęsė veiklą, atsiskaitė su kreditoriais. Be to, nuo 2009 m. iki bankroto bylos iškėlimo įsipareigojimai kreditoriams mažėjo, todėl negalima teigti, jog atsirado žala kreditoriams.

8.       Ieškovė dublike keičia ieškinio pagrindą, nurodydama atsakovo pareigą pagal ABĮ 38 straipsnį sušaukti susirinkimą dėl nuosavo kapitalo padidinimo, todėl šis argumentas neturi būti svarstomas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10.       Teismas nurodė, jog sprendžiant klausimą dėl asmens pareigos atlyginti žalą dėl nesavalaikio kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo, reikia nustatyti dvi aplinkybes: 1) asmuo turėjo teisę kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo; 2) buvo aplinkybės, sudariusios pagrindą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

11.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sutarties šalių tikruosius ketinimus, nustatė, jog BUAB „Promabud“ su Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M. 2009 m. susitarė dėl 90 dienų atsiskaitymo termino skaičiavimo nuo pirkėjų faktinio sumokėjimo už prekes dienos, o 2012 m. susitarė dėl atidedamojo termino skolai grąžinti iki 2018 m. bus atnaujinta bendrovės veikla, todėl mokėjimai Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M. nelaikomi pradelstais ir neskaičiuojami vertinant įmonės nemokumo susidarymo ir vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentą.

12.       Teismas įvertino BUAB „Promabud“ į balansą įrašyto turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį bei nustatė, kad 2009 m. toks santykis sudarė 0 proc., 2010 m. – 0,1 proc., 2011 m. – 4 proc., 2012 m. 49,9 proc. Be to, teismas pažymėjo, jog 2012 m. įmonė sustabdė veiklą (nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. atleista nuo metinės pelno mokesčio deklaracijos teikimo dėl veiklos nevykdymo). 2016 m. spalio 4 d. turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis sudarė 51,4 proc. Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo paduotas 2016 m. rugpjūčio 22 d. Iš esmės nenustatyta, jog iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimo BUAB „Promabud“ buvo nemoki, todėl įmonės vadovui (atsakovui) nekilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. 

13.       Atsižvelgęs į tai, jog nenustatyti vadovo neteisėti veiksmai, teismas konstatavo, jog atlygintinos žalos dydžio klausimas negali būti sprendžiamas.

14.       Be to, teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti žalą pagal ABĮ 38 straipsnį, nurodė, jog atsakovas neturėjo nei pareigos, nei teisės kreiptis į teismą dėl įmonės likvidavimo dėl nuosavo kapitalo nepakankamumo. Spręsti dėl bendrovės likvidavimo gali tik įmonės akcininkai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.       Ieškovė BUAB „Promabud“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      pirmosios instancijos teismas ignoravo byloje esančius įrodymus, kad įmonė buvo nemoki nuo 2009 m. gruodžio 31 d. Atsakovas būtent nuo šio momento turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau nepagrįstai jos nevykdė.

15.2.                      Teismas be jokio teisinio pagrindo rėmėsi išimtinai atsakovo nurodyta pozicija, jog įmonės įsipareigojimai didžiausiam kreditoriui nebuvo pradelsti. Susitarimas su Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M. dėl mokėjimų atidėjimo galėjo būti sudarytas tik raštu.

15.3.                      Teismas nevertino atsakovo elgesio iškėlus bendrovei bankroto bylą ir po šio ieškinio padavimo.

15.4.                      Pagal kasacinio teismo praktiką, nustatant įmonės vadovo padarytos žalos, nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dydį, turi būti vertinamas įsipareigojimų skirtumas, buvęs įmonės nemokumo momentu ir įmonės vadovo įgaliojimų pabaigos dieną.

15.5.                      Žyminis mokestis, sumokėtas už atskirojo skundo padavimą, iš apeliantės administravimo išlaidų atsakovui priteistas nepagrįstai, kadangi žyminis mokestis atsakovui turėjo būti grąžintas, o ne priteistas iš ieškovės.

16.                      Atsakovas V. A. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują įrodymą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Apeliantės nurodomos aplinkybės dėl susitarimo atidėti mokėjimus formos nebuvo keltos pirmosios instancijos teisme, todėl jomis negalima remtis apeliaciniame skunde. Be to, nurodytas susitarimas buvo sudarytas raštu, naudojantis elektroniniu paštu. Tai patvirtinantys įrodymai teikiami apeliacinės instancijos teismui.

16.2.                      Ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, kad jos kontrahentė Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M. (didžiausia ieškovės kreditorė) būtų teikusi pretenzijas dėl tinkamo neatsiskaitymo už prekes iki bankroto bylos iškėlimo.

16.3.                      Šalys gali nepaisyti rašytinės sutarties sąlygos, reikalaujančios rašytinės sutarties formos, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima spręsti, kad tos sąlygos abi šalys yra atsisakiusios.

16.4.                      Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus. 

16.5.                      Įstatymas nenustato teisinių pagrindų, kuriems esant iš bankrutuojančios bendrovės kitai šaliai nebūtų pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

18.       Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas vertino ieškovės reikalavimus priteisti žalos atlyginimą dviem pagrindais, t. y. tiek ĮBĮ 8 straipsnio pagrindu atsakovui laiku nesikreipus į teismą dėl bankrutavusios ieškovės bankroto bylos iškėlimo, tiek ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu, tačiau apeliaciniame skunde apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą bei įrodinėja jo neteisėtumą tik ĮBĮ 8 straipsnyje reglamentuotos pareigos kreiptis laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo aspektu. Būtent apeliaciniame skunde nustatytos apeliacijos ribos nustato šios civilinės bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, dalyką.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

19.       Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. A. apeliacinės instancijos teismui pateikė naują įrodymą – Lenkijos bendrovės Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M. 2018 m. lapkričio 21 d. paaiškinimą, adresuotą Lietuvos apelaiciniam teismui. Vertindama šio įrodymo pateikimo galimybes apeliacinės instancijos teismui, teisėjų kolegija pažymi, jog naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Atsakovas nenurodė kodėl tokio pobūdžio dokumentas negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme. Be to, nagrinėjamu atveju prašomas pridėti prie bylos medžiagas naujas įrodymas ‑ Lenkijos bendrovės Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M. 2018 m. lapkričio 21 d. paaiškinimas, teisėjų kolegijos nuomone, vertintinas kaip byloje nedalyvaujančio asmens paaiškinimas dėl aplinkybių, išdėstytų ieškovės apeliaciniame skunde, pateikiant kitokį šių aplinkybių vertinimą. Kadangi tokio pobūdžio paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu gali būti teikiami tik byloje dalyvaujančių asmenų, o kiti asmenys vertingą bylos nagrinėjimui informaciją gali suteikti tik įstatyme numatyta forma (pavyzdžiui, duodant liudytojo parodymus), teismas atsisako priimti kartu su atsakovo atsiliepimu pateiktą Lenkijos bendrovės Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M. 2018 m. lapkričio 21 d. paaiškinimą.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

20.       BUAB „Promabud“ įregistruota 2006 m. spalio 23 d., o jos vadovu laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 23 d. iki 2016 m. spalio 6 d. buvo atsakovas V. A.. Bankroto byla pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą UAB „Promabud“ iškelta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2016  m. spalio 4 d.

21.       Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartimi buvo patvirtinti 10 802,65 Eur dydžio finansiniai reikalavimai. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 21 d. nutartimi, išnagrinėjęs ginčą dėl Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M., R. L. ir J. M. reikalavimų tvirtinimo, patvirtino Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M. 198 847,71 Eur finansinį reikalavimą ir J. M. 5 680,03 Eur finansinį reikalavimą. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 31 d. nutartimi patvirtintas 27,21 Eur UAB „Apsaugos komanda“ reikalavimas. 

22.       Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutartimi BUAB „Promabud“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 

23.       Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. nutartimi pakeistas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, išbraukiant V. A. ir įrašant VSDFV Alytaus skyrių su 43,88 Eur reikalavimu. 2018 m. gegužės 23 d. kreditoriai Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M. ir J. M. Vilniaus apygardos teismui pateikė pareiškimus dėl jų finansinių reikalavimų BUAB „Promabud“ atsisakymo. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartimi prašymai patenkinti ir patvirtinta, jog antros eilės kreditorių reikalavimai sudaro 10 846,53 Eur, o trečios eilės kreditoriaus – 27,21 Eur.

Dėl faktinio bendrovės nemokumo momento nustatymo

24.       Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl netinkamai nustatė įmonės nemokumo pradžios momentą, ir atitinkamai, atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentą. Be to, teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo vertinti, kad bendrovės įsipareigojimai didžiausiam kreditoriui (Lenkijos bendrovei Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M.) nebuvo pradelsti. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus vertina kritiškai ir atmeta, kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstus.

25.       Kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui ir jos akcininkams civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų – ir neteisėtus veiksmus. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą šiose teisės normose nurodytiems asmenims kyla atsakomybė. Tam, kad būtų konstatuotas šių asmenų veiksmų neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas jų neįvykdytos pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, t. y. kai atsirado pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017, 17 punktas).

26.       Sprendžiant dėl faktinio bendrovės nemokumo pradžios momento ir vadovo pareigos inicijuoti bankroto procesą, svarbu pažymėti, kad nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018, 54 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

27.       Vertindama apeliaciniame skunde dėstomas aplinkybes, susijusias su faktiniu ieškovės nemokumo pradžios nustatymo momentu, teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantė kvestionuoja įsiskolinimų Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M. bei mokėjimo ų juos terminų vertinimą, tačiau nepateikia jokių įrodymų, sudarančių pagrindą nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, o apeliacinį skundą šiuo aspektu grindžia subjektyvia nuomone, kaip turėtų būti aiškinama bei teisiškai vertinama tarp ieškovės ir jos didžiausio kreditoriaus susidariusi faktinė situacija. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog įsiskolinimas šiam kontrahentui iš viso sudarė 198 847,71 Eur, tačiau ginčo šalys nesutaria, nuo kurio momento įsipareigojimas laikomas pradelstu, kadangi būtent šio finansinio reikalavimo vykdymo pradžios terminas galėjo lemti faktinį BUAB „Promabud“ nemokumo pradžios momentą. Atsakovo teigimu, skola Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M. nebuvo pradelsta iki pat bankroto bylos UAB „Promabud“ iškėlimo momento, kadangi BUAB „Promabud“ su Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M. 2009 m. susitarė dėl 90 dienų atsiskaitymo termino skaičiavimo nuo pirkėjų faktinio sumokėjimo už prekes dienos, o 2012 m. papildomai susitarė dėl atidedamojo termino skolai grąžinti iki 2018 m. bus atnaujinta bendrovės veikla.

28.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vertinant šalių valią dėl atsiskaitymo terminų pratęsimo pagal komercinio bendradarbiavimo sutartį, reikia atkreipti dėmesį, jog sutartį sudariusios įmonės yra itin susijusios. Kaip teisingai nurodo apeliantė, pagal 2006 m. komercinio bendradarbiavimo sutartį šalys sulygo dėl užsakymų pateikimo, prekių tiekimo tvarkos ir terminų, mokėjimų terminų ir būdų bei suteikiamo kredito limito. Nors šalys sutartyje buvo sutarusios ir dėl mokėjimo terminų, tačiau, tokia sutarties sąlyga negali būti aiškinama atskirai nuo tarp šalių susiklosčiusios sutartinių santykių vykdymo praktikos ar ignoruojant šalių susitarimo tikslą. Iš bendrovės akcininko R. L. ir J. M. paaiškinimų bei byloje esančių duomenų matyti, jog BUAB „Promabud“ buvo įsteigta Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M. vadovo prekybai šios įmonės produkcija Lietuvoje. Juridinių asmenų registro 2016 m. spalio 17 d. išraše nurodyta, jog vieninteliu bendrovės akcininku nuo 2010 m. birželio 9 d. registruotas R. L., todėl galima spręsti, kad susitarimai dėl mokėjimų atidėjimo pagal pateiktas sąskaitas faktūras komercinio bendradarbiavimo sutarties pagrindu gali būti grindžiami ilgalaikės veiklos perspektyva, Lenkijos įmonės produkcijos pardavimu Lietuvos rinkoje, o ne vien tik vienkartiniais pirkimo-pardavimo santykiais.  

29.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.154 straipsnio nuostatas, sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties išplaukia, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas, suderinta jų valia, konsensusas. Sutartiniuose teisiniuose santykiuose asmenys dalyvauja laisva valia, jie patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne (CK 6.156 straipsnis). Sutarties laisvės principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje  Nr. 3K-3-252-313/2019).

30.       Sutarties laisvės principas garantuoja asmenims teisę ne tik, laikantis įstatymo reikalavimų, sudaryti sutartį, bet ir keisti jos sąlygas (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.192 straipsnio 4 dalį pakeitimai turi būti tokios pat formos, kokios yra ir sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas lemia sutarties negaliojimą, kai tokie padariniai įsakmiai nurodyti įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), o kitais atvejais, kilus ginčui dėl sutarties, gali būti taikomas įrodinėjimo priemonių ribojimas (pavyzdžiui, CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

31.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-611/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

32.       Teisėjų kolegija pažymi, kad remtis CK 6.183 straipsnio 2 dalimi sutarties šalys gali, kai jų valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas yra aiški ir nedviprasmiška. Tokį teisiškai reikšmingą sutarties šalių elgesį gali patvirtinti įvairios sutarties vykdymo aplinkybės. Kilus ginčui dėl minėtos normos taikymo, teismai, nustatę nurodytas aplinkybes, sprendžia, ar sutarties šalys iš tikrųjų siekė savo elgesiu pakeisti atitinkamą sutarties sąlygą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016, 27 punktas).

33.       Kaip minėta, CK 6.183 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata leidžia šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios rašytinės sutarties pakeitimų formos, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, kad tos sąlygos abi šalys yra atsisakiusios. Taigi sprendžiant, ar konkretus šalies elgesys pripažintinas pagrindu taikyti pastarąją teisės normą, turi būti atsižvelgiama į tokiu elgesiu išreikštą abiejų sutarties šalių bendrą ketinimą dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, o ne tik į vienai šalių priimtiną sutarties elgesio vertinimo variantą. Nagrinėjamu atveju, nors ir esant ieškovės keliamų abejonių dėl atsiskaitymo su didžiausia kontrahente tvarkos pakeitimo (mokėjimų atidėjimo), kai apmokėjimui pateiktose PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodomas kitas atsiskaitymo terminas, neatsiskaitymas įtrauktas į balanso eilutę, kurioje nurodomos per vienerius metus mokėtinos sumos, bei keliant klausimą dėl negalimumo atsiskaitymo tvarką keisti konkliudentiniais veiksmais ir įrodinėjant, kad ši sutarties sąlyga galėjo būti keičiama tik raštu, tačiau abiem sutarties šalims patvirtinus susitarimo dėl apmokėjimo atidėjimo egzistavimą, bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad susitarimas dėl mokėjimų atidėjimo buvo sudarytas. Teisėjų kolegija, darydama tokią išvadą, atsižvelgia ir į šalių sudarytos sutarties vykdymo praktiką. Apeliaciniame skunde teigiama, jog šalys buvo susitariusios ne tik  dėl konkrečių atsiskaitymo terminų, bet ir nustačiusios gana griežtas jų pažeidimo teisines pasekmes (delspinigius, o praėjus tam tikram laikotarpiui ir dvigubą delspinigių normą), tačiau byloje nėra duomenų, jog Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M. būtų reiškęs pretenzijas dėl neatsiskaitymo pagal sutartį, būtų reikalavęs mokėti delspinigius ar kitaip gynęs savo pažeistas teises. Priešingai, iš šalių elgesio galima spręsti, jog Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M. piniginį reikalavimą pareiškė tik UAB „Promabud“ bankroto byloje, kurio vėliau visiškai atsisakė. Nurodyti argumentai bei tarp šalių susiklostę faktiniai sutarties vykdymo santykiai, paneigia apeliantės argumentus dėl vertinamo susitarimo neteisėtumo ir negalimumo.

34.       Teisėjų kolegijai nustačius, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad BUAB „Promabud“ su Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M. 2009 m. susitarė dėl 90 dienų atsiskaitymo termino skaičiavimo nuo pirkėjų faktinio sumokėjimo už prekes dienos, o 2012 m. susitarė dėl atidedamojo termino skolai grąžinti iki 2018 m. bus atnaujinta bendrovės veikla (duomenis dėl veiklos sustabdymo patvirtina Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. liepos 13 d. sprendimas), todėl mokėjimai Zaklad Produkcyjno-Budowlany J. M. nelaikomi pradelstais ir neskaičiuojami vertinant įmonės nemokumo susidarymo, toliau byloje vertinami duomenys pagrindžiantys bendrovės turto ir įsipareigojimų santykį iki bankroto bylos iškėlimo. 

35.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl faktinio bendrovės nemokumo momento tyrė ir vertino ieškovės BUAB „Promabud“ finansinės atskaitomybės dokumentus. Balanse už 2009 metus nurodyta, kad įmonės turtą sudarė 197 027,63 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 351 029,02 Eur. Balanse už 2010 metus nurodyta, kad įmonės turtą sudarė 136 867,18 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 330 245,31 Eur. Balanse už 2011 metus nurodyta, kad įmonės turtą sudarė 34 792,05 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 248 337,58 Eur. Balanse už 2012 metus nurodyta, kad įmonės turtą sudarė 21 095,92 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 216 146,03 Eur. Balanse už 2016 metus nurodyta, kad įmonės turtą sudarė 21 096 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 216 146 Eur. Tačiau vertinant bankrutavusios ieškovės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį, byloje neginčijamai nustatyta, kad nurodytas santykis 2009 m. sudarė 0 proc., 2010 m. – 0,1 proc., 2011 m. – 4 proc., 2012 m. 49,9 proc., o 2012 m. įmonė sustabdė veiklą. Iš Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. liepos 13 d. sprendimo matyti, kad ieškovė dėl veiklos nevykdymo nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo atleista nuo metinės pelno mokesčio deklaracijos teikimo dėl veiklos nevykdymo. Byloje taip pat nustatyta, kad 2016 m. spalio 4 d. turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis sudarė 51,4 proc., o pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo paduotas 2016 m. rugpjūčio 22 d. Taigi byloje esantys įrodymai nepagrindžia, jog iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimo BUAB „Promabud“ buvo nemoki, o jos vadovui atsakovui V. A. būtų kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „Promabud“, nėra faktinio ir teisinio pagrindo vertinti tiek ieškinio, tiek apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ieškovės reikalautu priteisti žalos dydžiu. 

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo

35.       Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su žyminio mokesčio, atsakovo sumokėto už atskirąjį skundą, priteisimu ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pasisako ar šiuo atveju taikytina atleidimo nuo žyminio mokėjimo lengvata. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą, bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami: įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Įstatymų leidėjas CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintu reguliavimu siekė, kad bendrovė, kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla ir kiti asmenys, turintys suinteresuotumą tokios bylos baigtimi, patirtų kuo mažiau papildomų išlaidų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-01-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-343-943/2015). 

36.       Žyminio mokesčio lengvatos pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą taikymas siejamas su asmens įgytu specifiniu teisiniu statusu, t. y. ji taikoma asmenims, kuriems iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba vykdoma neteisminė bankroto procedūra. Be to, siekiant užtikrinti tokiose bylose, kai byla pradedama specifinį statusą turinčio asmens iniciatyva, dalyvaujančių asmenų lygiateisiškumą ir galimybes apginti savo teises, atitinkamai dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Toks žyminio mokesčio lengvatos taikymas sietinas su tuo, jog bankrutuojanti ar restruktūrizuojama įmonė gali neturėti pakankamai lėšų ar turto, iš kurio vėliau apeliacinį ar kasacinį skundą pateikusiam asmeniui būtų atlygintas jo sumokėtas žyminis mokestis, jeigu reikalavimai būtų patenkinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, aiškinimas, jog asmuo byloje, pradėtoje specifinį teisinį statusą įgijusio asmens iniciatyva būtų atleidžiamas tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo už tokioje byloje pateiktus apeliacinius ar kasacinius skundus, bet ne už atskiruosius skundus, neatitiktų įstatymo leidėjo tikslų bei prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijams. Būtų nepateisinama, jei iš byloje dalyvaujančio asmens būtų reikalaujama sumokėti žyminį mokestį už tarpinių procesinių veiksmų atlikimą ar jų teismo tarpinių procesinių sprendimų peržiūrą, o už pagrindinius reikalavimus, susijusius su ginčo dalyku byloje, nuo žyminio mokesčio mokėjimo jis būtų atleistas. 

37.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, jog kiti dalyvaujantys byloje asmenys, kai yra CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta aplinkybė – byloje dalyvauja įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo ne tik už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus, bet ir už atskiruosius skundus (žr. pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2018-05-05 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-625-464/2018 27 punktą ir jame nurodytą praktiką). Byloje nustačius, jog atsakovas V. A. už atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria jo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės sumokėjo 38 Eur žyminį mokestį, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl žyminio mokesčio grąžinimo (CPK 87 straipsnio 5 dalis), o ne dėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimo CPK 93 straipsnio nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas patikslinamas, nustatant, jog 38 Eur grąžintini iš valstybės biudžeto, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šia teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 3 dalis). 

Dėl procesinės bylos baigties

38.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nenustatytos sąlygos apeliantės ieškinio dalies tenkinimui, tinkamai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje negali būti taikoma bendrovės vadovo civilinė atsakomybė tinkamai neįvykdžius pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimo dalį, vadovavosi aktualia kasacinio teismo praktika, tinkamai nustatė faktinį bendrovės nemokumo pradžios momentą, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1punktu, 331 straipsniu,

n u ta r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovui V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 38 (trisdešimt aštuonis) Eur žyminio mokesčio.

Teisėjai                                                                           Agnė Tikniūtė

                                                                                             Egidija Tamošiūnienė

                                                                                             Vytautas Zelianka