Administracinė byla Nr. I-3733-968/2015

Proceso Nr. 3-61-3-02274-2014-5

                            Procesinio sprendimo kategorija 15; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas,

sekretoriaujant Giedrei Katinaitei,

dalyvaujant pareiškėjai V. G., jos atstovei advokatei Linai Meškauskienei, atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Aušrai Gaurytei, trečiojo suinteresuoto asmens lopšelio-darželio „Pušaitė“ atstovei Onai Zimblienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. G. skundą atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys lopšeliai-darželiai „Gilužis“, „Pilaitukas“, „Ramunėlė“, „Pušaitė“, „Kaštonas“, „Medynėlis“, „Strazdelis“, „Delfinukas“, bei neformalaus ugdymo asociacija „Abadelė“) dėl žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

n u s t a t ė:

1. Pareiškėja padavė teismui skundą (t. I; b. l. 1–4), kurį vėliau patikslino (t. I; b. l. 143–147), prašydama iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, priteisti 10 828,71 Lt žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų.

2. Pareiškėja skundą grindžia šiais argumentais:

Vilniaus miesto savivaldybė neužtikrino pareiškėjos vaiko priėmimo į lopšelių darželių „Gilužis“ ir „Pilaitukas“ ugdymo grupes, tuo pažeisdama atsakovei įstatymais nustatytas pareigas. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punktą, 8 straipsnio 1, 5 dalis, 9 straipsnio 1, 2 dalyse, Švietimo įstatymo 58 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, Vilniaus miesto savivaldybė turi įstatymines pareigas užtikrinti neformaliojo švietimo prieinamumą, esant būtinybei – steigti viešųjų paslaugų teikėjus, sudaryti sutartis su privačiais juridiniais asmenimis ar kitaip užtikrinti neformaliojo švietimo prieinamumą, tačiau ji neužtikrino, kad pareiškėjai būtų sudaryta galimybė pasinaudoti neformaliojo švietimo paslaugomis Vilniaus mieste, todėl jos veiksmai yra neteisėti.

Pareiškėja nuo 2013-03-20 iki 2014-08-31 patyrė 13 690,03 išlaidų už neformalaus ugdymo asociacijos „Abadelė“ teikiamas paslaugas. Pareiškėjos vaiką priėmus į lopšelius-darželius „Gilužis“ ir „Pilaitukas“, ji būtų sumokėjusi 2 861,32 Lt. Tokiu būdu pareiškėjos žala, dėl to, kad vaikas nebuvo priimtas į lopšelius-darželius „Gilužis“ ir „Pilaitukas“ yra 10 828,71 Lt.

Tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos žalos yra priežastinis ryšys, nes atsakovės neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjos patirtą žalą. Dėl to, kad atsakovė nevykdė savo įstatyminių pareigų, inter alia, neužtikrino neformaliojo švietimo prieinamumo, pareiškėja sudarė sutartį su privačiu darželiu, dėl ko patyrė žalos. Jei pareiškėjos vaikas būtų priimtas į lopšelius-darželius „Gilužis“ ir „Pilaitukas“, ji nebūtų sudariusi sutarties dėl analogiškų paslaugų teikimo su neformalaus ugdymo asociacija „Abadelė“.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė, remdamasi iš esmės analogiškais skunde išdėstytiems motyvais, prašė skundą tenkinti. Papildomai pareiškėja ir jos atstovė paaiškino, kad ji neginčija priėmimo į darželius tvarkų.

3. Atsakovės atsiliepime į pareiškėjos skundą, patikslintą skundą prašo juos atmesti kaip nepagrįstus (t. I; b. l. 41–49, 116–125, 195, 196). Savo poziciją grindžia šiais argumentais:

Vilniaus miesto savivaldybės administracija neginčija aplinkybės, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punktas numato, kad ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimas, vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimas yra savarankiškoji savivaldybių funkcija. Atsižvelgiant į tai, kad šios funkcijos turinys Vietos savivaldos įstatyme nedetalizuotas, ši funkcija turėtų būti aiškinama ir vertinama atsižvelgiant į Švietimo įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių ugdymo proceso organizavimą ir įgyvendinimą, nuostatas. Švietimo įstatymo 58 straipsnyje apibrėžti savivaldybės institucijų įgaliojimai švietimo valdymo srityje, turi būti suprantami ne tik kaip ikimokyklinio ugdymo įstaigų steigimas, bet kaip viso ikimokyklinio ugdymo proceso organizavimas, apimantis ikimokyklinių ugdymo įstaigų steigimą, savivaldybių įsteigtų ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo pertvarką, jei tokia būtinybė yra, savivaldybių įsteigtų ikimokyklinio ugdymo įstaigų finansavimą, išlaikymą, aprūpinimą materialinėmis ir ūkio priemonėmis, remontavimą (renovavimą), ugdymo programų finansavimą ir t. t. Savivaldybės institucijų įgaliojimai švietimo srityje negali būti aiškinami ir suprantami kaip besąlygiškai įpareigojantys savivaldybes steigti naujas ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Įstatyminė nuostata, kad savivaldybėms yra pavesta organizuoti ikimokyklinį ugdymą, nėra pagrindas konstatuoti neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų.

Pareiškėjos teiginys, kad Vilniaus mieste nėra ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo, laikytinas neįrodytu ir prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, kadangi pareiškėja (pvz., 2013-03-19 neformalaus ugdymo asociacijos „Abadelė“ paslaugų teikimo sutartimi) patvirtina, kad jai yra prieinamos ir ji naudojasi Vilniaus mieste esančios ikimokyklinio ugdymo įstaigos paslaugomis. Ikimokyklinio ugdymo užtikrinimas, visų pirma, yra tėvų prievolė, kadangi šiuo atveju ikimokyklinio ugdymo organizavimas savivaldybės lygmenyje yra įgyvendinamas, atsižvelgiant į esamą socialinę ir ekonominę situaciją bei turimus ir galimus gauti finansinius išteklius bei kitus svarbius veiksnius. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalį viešąją paslaugą gali teikti ne tik valstybės ar savivaldybės kontroliuojami juridiniai asmenys, bet įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka – kiti asmenys. Šiuo atveju toks įstatymas yra Švietimo įstatymas, nustatantis, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklą sudaro ne tik savivaldybių lopšeliai-darželiai, bet ir kiti fiziniai ir (ar) juridiniai asmenys įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę vykdyti švietimą.

Pareiškėja neįrodo jokių neteisėtų atsakovės veiksmų, dėl kurių pareiškėja įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir kito būtino civilinės atsakomybės pagrindo – priežastinio ryšio tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tariamo neveikimo ir atsiradusios žalos. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja su skundu pateikė prašymą priimti jos sūnų tik į dvi Vilniaus miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Pareiškėjos prašymų priimti jos vaiką į ikimokyklinio ugdymo įstaigas pateikimo metu galiojęs Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-10-20 įsakymu Nr. 30-1384 patvirtintas Vaikų priėmimo į Vilniaus miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes tvarkos aprašas nedraudė tėvams pateikti prašymus dėl vaiko priėmimo į kelias Vilniaus miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad nėra priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų atsakovės veiksmų ir pareiškėjos patirtų išlaidų.

Teismo posėdyje atsakovių atstovė, remdamasi iš esmės analogiškais atsiliepimuose išdėstytiems motyvais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Trečiojo suinteresuoto asmens lopšelio darželio „Pušaitė“ atstovė teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėja prašymą priimti sūnų į lopšelį darželį „Pušaitė“ pateikė iš karto jam gimus.

Teismas

konstatuoja:

Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

1. Šioje byloje pareiškėja prašo priteisti 10 828,71 Lt dydžio turtinę žalą, kuri, jos nuomone, susidarė dėl Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Reikalavimas dėl žalos (inter alia, turtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

2. Remiantis proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, dokumentais ir kitais rašytiniais įrodymais byloje nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės: pareiškėja 2011-05-09 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento Švietimo skyriui pateikė prašymą priimti jos sūnų E. G. nuo 2013-09-01 į lopšelius-darželius „Gilužis“ ir „Pilaitukas“ (t. I; b. l. 50, 127); Vilniaus lopšelio-darželio „Pilaitukas“ direktoriui pareiškėja 2011-06-06 pateikė prašymą priimti jos sūnų nuo 2013-04-01 į lopšelį-darželį „Pilaitukas“ (t. I; b. l. 62–63); 2011-05-09 pateikė prašymą lopšeliui-darželiui „Gilužis“ (t. I; b. l. 64); Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigos direktoriui pareiškėja 2012-05-08 pateikė prašymą priimti jos sūnų nuo 2012-09-01 į lopšelį-darželį „Kaštonas“ (t. I; b. l. 65–66); Vilniaus miesto lopšelio-darželio „Ramunėle“ direktorei pareiškėja 2011-05-18 pateikė prašymą priimti jos sūnų nuo 2013-01-01 į lopšelį-darželį „Ramunėlė“ (t. I; b. l. 67–68); pareiškėjos sūnus E. G. 2011-05-30 buvo tėvų užregistruotas dėl priėmimo į lopšelį-darželį „Pušaitė“ nuo 2013-09-01; Vilniaus miesto lopšelio-darželio „Gilužis“ direktoriui pareiškėja pateikė 2014-06-03 prašymą priimti E. G. nuo 2014-09-01 į lopšelį-darželį „Gilužis“ (t. I; b. l. 108). Taip pat nustatyta, kad neformalaus ugdymo asociacija „Abadelė“ ir pareiškėja V. G. sudarė 2013-03-19 paslaugų teikimo sutartį dėl ikimokyklinio ugdymo paslaugų teikimo jos sūnui E. G. (t. I; b. l. 8–10), pagal kurią pareiškėjai nuo 2013-03-19 buvo teikiamos jos sūnaus priežiūros ir ugdymo paslaugos, už kurias pareiškėja apmokėjo (t. I; b. l. 11–33, 72–82, 86–90, 148–186).

3. Iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad, jos nuomone, įstatymuose Vilniaus miesto savivaldybei nustatyta pareiga sukurti neformaliojo švietimo teikėjų tinklą ir užtikrinti ikimokyklinio ugdymo prieinamumą, kuri nuo 2013-03-19 iki 2014-09-01 šios pareigos nevykdė, nes pareiškėja šiuo laikotarpiu savo sūnų E. G. turėjo leisti į neformalaus ugdymo asociaciją „Abadelė“ ir už suteiktas paslaugas mokėti daugiau nei tuo atveju, jei būtų mokėjusi, leisdama jį į savivaldybės įsteigtus lopšelius-darželius.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punktą ikimokyklinio ugdymo organizavimas priskiriamas savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad šias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais; įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą; įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose. Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal sudarytas sutartis kiti viešai pasirenkami fiziniai ar juridiniai asmenys, o pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalį viešąja paslauga laikoma ir savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant asmenims, inter alia, švietimo ir kitas įstatymų numatytas paslaugas, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir kiti asmenys.

Švietimo įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad: ikimokyklinio ugdymo paskirtis – padėti vaikui tenkinti prigimtinius, kultūros, taip pat ir etninės, socialinius, pažintinius poreikius (1 dalis); ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje, o tėvų (globėjų) pageidavimu – pagal ikimokyklinio ugdymo programą, Švietimo ir mokslo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka ir atvejais vaikui ikimokyklinis ugdymas gali būti privalomas (2 dalis); ikimokyklinis ugdymas teikiamas vaikui nuo gimimo, iki jam pradedamas teikti priešmokyklinis arba pradinis ugdymas (3 dalis); ikimokyklinio ugdymo programą, parengtą pagal švietimo ir mokslo ministro patvirtintus ikimokyklinio ugdymo programų kriterijus, vykdo ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklos, laisvasis mokytojas ar kitas švietimo teikėjas (4 dalis). Pagal Švietimo įstatymo 28 straipsnį: švietimo teikėjų tinklo paskirtis – užtikrinti visiems Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams, turintiems teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalomojo ir visuotinio švietimo prieinamumą, jo įvairovę, galimybes mokytis visą gyvenimą (1 dalis); švietimo teikėjų tinklą sudaro valstybinės, savivaldybių ir nevalstybinės bendrojo ugdymo mokyklos, profesinio mokymo įstaigos, aukštosios mokyklos, neformaliojo švietimo mokyklos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai (2 dalis); švietimo teikėjų tinklas kuriamas, inter alia, steigiant, reorganizuojant, likviduojant, pertvarkant mokyklas ir atliekant jų struktūros pertvarką (3 dalies 3 punktas); savivaldybė privalo turėti optimalų, inter alia, neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų tinklą, užtikrinantį jų ugdymąsi ir jų teisę mokytis valstybine kalba, o vietovėse, kuriose savivaldybė neužtikrina asmenų teisės mokytis pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas valstybine kalba, gali būti steigiamos valstybinės mokyklos, kuriose ugdymo programos vykdomos valstybine kalba (6 dalis); neformaliojo švietimo teikėjų tinklą kuria valstybė, savivaldybės, fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybėje narėje ar kitoje užsienio valstybėje įsteigti juridiniai asmenys ar kitos organizacijos, ar jų padaliniai (10 dalis). Pagal Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalį atlyginimo dydį už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą nustato mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) (valstybinės ir savivaldybės mokyklos), savininkas (dalyvių susirinkimas) (kitų mokyklų), atlyginimas gali būti mažinamas mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) (valstybinės ir savivaldybės mokyklos), savininko (dalyvių susirinkimo) (kitų mokyklų) nustatytais atvejais ir tvarka.

4. Nurodytą Vietos savivaldos įstatyme ir Švietimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą apibendrinant nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, darytinos šios išvados:

– ikimokyklinio ugdymo organizavimas yra savarankiškoji savivaldybės funkcija, kurią ji privalo atlikti pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Savivaldybės kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant švietimo paslaugas laikoma viešąja paslauga, kurią įstatymų nustatytais atvejais pagal sudarytas sutartis gali teikti ir kiti viešai pasirenkami fiziniai ar juridiniai asmenys;

– ikimokyklinis ugdymas teikiamas vaikui nuo gimimo, iki jam pradedamas teikti priešmokyklinis arba pradinis ugdymas, jo paskirtis – padėti vaikui tenkinti prigimtinius, kultūros, taip pat ir etninės, socialinius, pažintinius poreikius, jis vyksta šeimoje, o tėvų (globėjų) pageidavimu – pagal ikimokyklinio ugdymo programą; ikimokyklinio ugdymo programą vykdo ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklos, laisvasis mokytojas ar kitas švietimo teikėjas;

– savivaldybė privalo turėti optimalų neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų tinklą, užtikrinantį jų ugdymąsi ir jų teisę mokytis valstybine kalba, tokį tinklą sudaro, inter alia, neformaliojo švietimo mokyklos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai. Neformaliojo švietimo teikėjų tinklą kuria valstybė, savivaldybės, fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybėje narėje ar kitoje užsienio valstybėje įsteigti juridiniai asmenys ar kitos organizacijos, ar jų padaliniai;

– savivaldybės pareiga organizuoti ikimokyklinio ugdymą ir turėti optimalų neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų tinklą, nereiškia, kad įstatymuose yra įtvirtinta pareiga savivaldybei užtikrinti, kad ikimokyklinis ugdymas būtų teikiamas nemokamai, ar kad savivaldybė turi pareigą kompensuoti už ikimokyklinį ugdymą ir (arba) neformalųjį vaikų švietimą tais atvejais, kai asmenys pasirenka vaiką ugdyti ne savivaldybės įsteigtoje ikimokyklinio ugdymo ar neformalaus vaikų švietimo įstaigoje.

Vadinasi, siekiant konstatuoti, kad Vilniaus miesto savivaldybė nuo 2013-03-19 iki 2014-09-01 nevykdė Vietos savivaldos įstatyme ir Švietimo įstatyme įtvirtintos pareigos sukurti neformaliojo švietimo teikėjų tinklą ir užtikrinti ikimokyklinio ugdymo prieinamumą, būtina nustatyti, kad šioje savivaldybėje buvo nepakankamas skaičius neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų (inter alia, neformaliojo švietimo mokyklų, laisvųjų mokytojų, kitų švietimo teikėjų), įsteigtų ne tik savivaldybės, bet ir valstybės, privačių fizinių ar juridinių asmenų, kurie gali būti įsteigti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

5. Šioje byloje esančiais rašytiniais dokumentais (t. I; b. l. 8–33, 72–82, 86–90, 148–186) neginčijamai nustatyta, kad nuo 2013-03-19 iki 2014-09-01 savo sūnų E. G. leido į neformalaus ugdymo asociaciją „Abadelė“, t. y naudojosi Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje sukurtu neformaliojo švietimo teikėjų tinklu. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Vilniaus miesto savivaldybė nuo 2013-03-19 iki 2014-09-01 pažeidė Vietos savivaldos įstatyme ir Švietimo įstatyme įtvirtintą pareigą sukurti neformaliojo švietimo teikėjų tinklą ir užtikrinti ikimokyklinio ugdymo prieinamumą. Todėl pareiškėjos skundas iš Vilniaus miesto savivaldybės priteisti jai 10 828,71 Lt dydžio turtinę žalą atmestinas nenustačius vienos iš trijų būtinųjų turtinės žalos atlyginimo sąlygų – neteisėtos Vilniaus miesto savivaldybės veikos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ė:

Pareiškėjos V. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjas                                                                                     Rytis Krasauskas