Civilinė byla Nr. 3K-3-652-916/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02296-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 7 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

              teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AAS ,,Gjensidige Baltic“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo V. M.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

              Kasacinėje byloje keliamas teisės klausimas, susiję su socialinio draudimo įstaigos išmokėtų draudimo išmokų regreso teisės apimties aiškinimu ir taikymu.

              Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – VSDFV Kauno skyrius) prašė priteisti iš atsakovo 148 800 Lt (43 095, 46 Eur) žalos atlyginimo. Ieškovas nurodo, kad 2009 m. lapkričio 5 d. (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. 131, nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje automobilis ,,Volkswagen Polo“ (duomenys neskelbtini), vairuojamas trečiojo asmens V. M., parbloškė ir sužalojo pėsčiąją K. Š., (gim. 1953 m.), ji nuo patirtų traumų 2009 m. lapkričio 17 d. mirė. Automobilio vairuotojas V. M. baudžiamojoje byloje pripažintas įtariamuoju dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymo, pažeidus Kelių eismo taisyklių 37 punkto reikalavimus. Eismo įvykio metu trečiojo asmens vairuojamas automobilis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo draustas AAS ,,Gjensidige Baltic“. VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 29 d. sprendimu minėtas įvykis pripažintas draudžiamuoju. Vadovaudamasis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir NADPLSDĮ) 27 straipsniu, ieškovas 2010 m. kovo 26 d. sprendimu žuvusiosios sutuoktiniui E. Š. paskyrė 148 800 Lt (43 095, 46 Eur) vienkartinę draudimo išmoką, lygią 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe mėnesį. E. Š. išmokėjus vienkartinę draudimo išmoką VSDFV Kauno skyriui padaryta 148 800 Lt (43 095, 46 Eur) dydžio žala. VSDFV Kauno skyrius kreipėsi į atsakovą dėl 148 800 Lt (43 095, 46 Eur) žalos atlyginimo, atsakovas žalą atlyginti atsisakė.

I. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

              Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

              Teismas nurodė, kad ieškovas įrodinėjo aplinkybes, jog žuvusiosios K. Š. sutuoktinio E. Š. patirta žala yra didesnė, nei jo gauta 148 800 Lt (43 095, 46 Eur) socialinio draudimo išmoka. K. Š. žuvo būdama 56 metų ir 5 mėnesių amžiaus, todėl teismas sutiko su ieškovo apskaičiavimu, kad pagal vidutinę tikėtiną Lietuvos Respublikos gyventojų trukmę ji dar galėjo gyventi 22 metus ir 5 mėnesius (Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Kauno apskrityje gyvenančių moterų vidutinė gyvenimo trukmė 2009 m. buvo 78,80 m.). Žuvusiosios K. Š. 2008 m. gegužės 14 d. darbo sutartis patvirtina, kad jos darbo užmokestis buvo 1650 Lt (477,87 Eur) per mėnesį, taip pat šias aplinkybes patvirtina ir UAB ,,Pirmasis žingsnis“ pateikta 2013 m. lapkričio 12 d. pažyma. Dėl to teismas sprendė, kad K. Š. darbo užmokestis jos mirties dieną sudarė 1650 Lt (477,87 Eur) ir E. Š. patirta turtinė žala dėl sutuoktinės mirties per mėnesį sudaro pusę jos pajamų – 825 Lt (238,94 Eur), todėl bendra E. Š. patirta žala sudarytų 221 925 Lt (64 273,92 Eur) (825 Lt x 269 mėnesiai). E. Š. išmokėta vienkartinė draudimo išmoka, apdraustajai mirus, neviršija jam padarytos turtinės žalos dydžio, todėl, teismo vertinimu, ieškovo išmokėta vienkartinė draudimo išmoka atliko kompensuojamąją funkciją. Dėl sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino taikymo (CK 1.125 straipsnio 7 dalies) teismas nurodė, kad 2010 m. gegužės 4 d. raštu atsakovui neatsisakius atlyginti ieškovo patirtą 148 800 Lt (43 095, 46 Eur) žalą, bet šio klausimo išsprendimą atidėjus iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, ieškovas nesužinojo ir negalėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Dėl to nepagrįstas atsakovo reikalavimas skaičiuoti vienerių metų ieškinio senaties terminą nuo draudimo bendrovės 2010 m. gegužės 4 d. atsakymo į VSDFV Kauno skyriaus pretenziją pateikimo dienos. Ieškovas ieškinį teismui pateikė 2011 m. rugpjūčio 11 d., todėl teismas sprendė, kad taikyti ieškinio senatį ir dėl to atmesti ieškinį nėra teisinio pagrindo.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą, 2015 m. kovo 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą pakeitė: ieškinį patenkino iš dalies, sumažino iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ priteistą ieškovui VSDFV Kauno skyriui žalos atlyginimo sumą iki 17 106 Eur ir žyminį mokestį valstybei iki 513,18 Eur.

              Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas 2010 m. balandžio 23 d. kreipėsi į atsakovą dėl žalos atlyginimo, tačiau pastarasis 2010 m. gegužės 4 d. rašte nurodė, kad reikalavimas sumokėti draudimo išmoką nebus tenkinamas iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, todėl sprendė, jog ieškovas, gavęs šį raštą, nesužinojo ir negalėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, nes iš rašto negalima spręsti, kad atsakovas ieškovui neketina atlyginti patirtos žalos. Dėl to konstatuota, kad nepagrįstas reikalavimas skaičiuoti ieškinio senaties terminą nuo 2010 m. gegužės 5 d. Teisėjų kolegija nurodė, kad gauti žalos – pajamų dalies, kurią gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam, pavidalu – atlyginimą turi teisę ne tik tie asmenys, kurie buvo išlaikomi realiai, bet ir tie, kurie nebuvo išlaikomi, bet yra nurodyti įstatyme kaip turintys teisę gauti išlaikymą nepriklausomai nuo savo turtinės padėties, t. y. nesiejant jų su faktiniu išlaikymo poreikiu, o siejant su jų statusu: nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 15 straipsnio 5 dalis), todėl žuvusiosios sutuoktinis turi teisę gauti žalos atlyginimą. Vertindamas žalos dydį teismas sprendė, kad jeigu žuvusioji būtų gyva, jos sutuoktinis galėtų gauti tik dalį to jos darbo užmokesčio, kurią ji gautų realiai (į rankas). Apskaičiuota, kad žuvusiosios mėnesinis vidutinis darbo užmokestis būtų 1617,74 Lt (468,53 Eur) (76,67 x 21,1), nuo šios sumos atskaičius 3 proc. socialinio draudimo, 6 proc. sveikatos draudimo, 15 proc. gyventojų pajamų mokesčius, žuvusiosios gaunama suma būtų 1229,47 Lt (356,08 Eur), o tokiu atveju netekta (1/2) sutuoktinio pajamų dalis sudarytų 614,73 Lt (178,04 Eur). Teisėjų kolegija sprendė, kad itin menkai tikėtina, jog žuvusioji būtų dirbusi iki pat tikėtino vidutinės gyvenimo trukmės amžiaus (79 m.), juo labiau atsižvelgiant į gana atsakingą su materialinėmis vertybėmis susijusį darbą (sandėlininkė). Kur kas labiau tikėtina, kad žuvusioji būtų dirbusi iki pensinio amžiaus (2014 m. birželio 17 d.), t. y. dar 55 mėnesius, nei iki 79 metų. Dėl to sutuoktiniui tenkanti jos darbo užmokesčio dalis būtų 33 810,15 Lt (9 792,10 Eur) (55 x 614,73). Dar vėliau, gaunant 643,40 Lt (186,34 Eur) senatvės pensiją (tai patvirtina teismo išreikalauti iš ieškovo duomenys), pusė jos per 216 mėn. (iki 79 m.) sudarytų 69 487 Lt (20 124,83 Eur) sumą (643,40/2 x 216). Tačiau, pasirinkus žalos atlyginimo apskaičiavimą, remiantis vidutinės gyvenimo trukmės kriterijumi, negalima neįvertinti ir tos aplinkybės, kokiam laikotarpiui išlieka išlaikymo poreikis arba teisė į išlaikymą. Vertinta, ar sutuoktinio patirta turtinė žala dėl kito sutuoktinio mirties galėtų būti priteisiama iki mirusiojo tikėtinos gyvenimo trukmės pabaigos, ar iki pergyvenusio sutuoktinio tikėtinos gyvenimo trukmės. Tačiau teismas pažymėjo, kad, taikant tokio pobūdžio ginčams vidutinės gyvenimo trukmės kriterijų ir turint galvoje trumpesnę vyrų vidutinę gyvenimo trukmę, akivaizdu, jog sutuoktinis (vyras) negalėtų ilgiau negu jo vidutinė gyvenimo trukmė nei teikti išlaikymo kitam sutuoktiniui, nei gauti išlaikymą savo sutuoktinės žūties atveju. Dėl to spręsta, kad bet kuriuo atveju šioje byloje realiai labiau tikėtina ir pagrįsta vadovautis būtent pergyvenusio sutuoktinio vidutinės gyvenimo mieste trukmės kriterijumi, kuris, šiuo metu turimais paskutiniais oficialiosios statistikos portalo duomenimis, yra 70,38 m. Taigi iki žuvusiosios pensinio amžiaus pergyvenusiam sutuoktiniui tenkanti jos darbo užmokesčio dalis – 33 810,15 Lt (9 792,10 Eur); po to ji būtų gavusi 643,40 Lt (186,34 Eur) senatvės pensiją, iš kurios pergyvenęs sutuoktinis pagal savo tikėtinos gyvenimo trukmės ribas, kurios siekia 78,5 mėn. būtų gavęs po 321,70 Lt (93,17 Eur), t. y. iš viso 25 253,45 Lt (7313,90 Eur), todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovui turi būti priteisiama 59 063,60 Lt (17 106 Eur).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas AAS ,,Gjensidige Baltic“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 3 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimą. Teisė gauti išlaikymą yra siejama su išlaikymo faktu ir teisine išlaikymo pareiga. Šiuo atveju teisės į išlaikymą turėjimas negali būti traktuojamas abstrakčiai, bet siejamas su konkrečiomis aplinkybėmis, kurioms atsiradus, įgyjama tokia teisė. Fizinio asmens mirties atveju jo sutuoktinis turi teisę į žalos, atsiradusios dėl sutuoktinio mirties, atlyginimą, tik tokiu atveju, jeigu sutuoktinis faktiškai jį išlaikė arba jis realiai turėjo teisę į išlaikymą. Panašiai išlaikymo būtinumo nustatymo klausimus teismai sprendžia šeimos bylose (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, bylos Nr. 3K-3-2/2011). Apeliacinis teismas teisės gauti išlaikymą nesiejo su faktiniu išlaikymo poreikiu, tai lemia, kad turintis savo dispozicijoje milijoną eurų vertės turtą tėvas, vien remdamasis savo statusu, galėtų reikalauti priteisti išlaikymą iš minimalų atlyginimą gaunančio sūnaus. Norint nustatyti, ar K. Š. prieš įvykį išlaikė sutuoktinį E. Š., būtina įvertinti sutuoktinių pajamas. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad vidutinės K. Š. pajamos iki eismo įvykio buvo 1122,20 Lt (325,01 Eur) atskaičius mokesčius, o E. Š. per mėnesį vidutiniškai gaudavo 862 Lt (249,65 Eur) pajamų. Kadangi skirtumas tarp jų pajamų sudaro 260,20 Lt (75,36 Eur), todėl jie gavo iš esmės vienodo dydžio pajamas, todėl E. Š. išlaikyti nereikėjo. Išlaikytiniais galima laikyti tik nedarbingus, labai mažas pajamas gaunančius asmenis. Teismai taip pat nepagrįstai skaičiavo E. Š. tenkančią sutuoktinės pajamų dalį. Bendros vidutinės iki eismo įvykio sutuoktinių pajamos buvo 2161 Lt (625,87 Eur), atsižvelgiant į CK 3.117 straipsnio 1 dalyje nustatytą lygių dalių prezumpciją, kiekvienam iš sutuoktinių tekdavo po 1080,50 Lt (312,93 Eur). Kadangi tiek būdamas santuokoje, tiek po eismo įvykio E. Š. gavo savarankiškų pajamų, lygių 862 Lt (249,65 Eur), jo negautų pajamų dalis galėtų būti lygi tik 218,50 Lt (63,28 Eur). Teismai taip pat nepagrįstai priteisė dar nepatirtą žalą iki tikėtinos E. Š. gyvenimo trukmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-155-684/2015).

Ieškovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 3 d. nutartį palikti galioti. Jis nurodo, kad atsakovo argumentas, jog sutuoktinio mirties atveju likęs gyvas sutuoktinis turi teisę į žalos atlyginimą tik tokiu atveju, jeigu žuvęs sutuoktinis jį išlaikė arba jis realiai turėjo teisę į išlaikymą, yra nepagrįstas. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalies nuostatos skirtos ne apibrėžti baigtinį asmenų, kurie dėl eismo įvykio nulemtos asmens žūties patyrė turtinę žalą, sąrašą ar jų patirtos turtinės žalos dydį, o nustatyti pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį atsakingo draudiko atlygintinos turtinės žalos dydį ir asmenis, turinčius teisę į šią žalą, atlyginančią draudimo išmoką. Atsakovas nepagrįstai argumentuoja, kad sutuoktinio teisė gauti išlaikymą yra siejama su išlaikymo faktu ar teisine išlaikymo pareiga ir nepagrįstai sutuoktinio išlaikymo pareigą sieja su turtine sutuoktinio padėtimi. CK nėra nuostatos, kurioje būtų nurodyta pareiga sutuoktiniui išlaikyti kitą sutuoktinį santuokos metu, todėl neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų atsakovo reikalavimas įrodyti buvus tokius išlaikymo santykius mirus vienam iš sutuoktinių. Teismas pagrįstai sprendė, kad E. Š. dėl sutuoktinės mirties patirtą žalą sudaro prarasta sutuoktinės materialinė parama, kuri lygi pusei sutuoktinės gautų pajamų. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje kaip ir CK 6.284 straipsnio 2 dalyje sutuoktinio neįgalumo, nedarbingumo ar pajamų neturėjimas neminimas kaip sąlyga gauti išlaikymą (žalos atlyginimą). Pagal šias teisės normas teisę gauti žalos atlyginimą turi ne tik tie asmenys, kurie buvo išlaikomi realiai, bet ir tie, kurie nebuvo išlaikomi, bet yra nurodyti įstatyme kaip asmenys, turintys teisę gauti išlaikymą nepriklausomai nuo jų turtinės padėties. Atsakovas nepagrįstai remiasi sutuoktinių išlaikymo pareigomis po santuokos nutraukimo ir be pagrindo ignoruoja CK trečiojoje knygoje sutuoktiniams nustatytas tarpusavio prievoles santuokos metu. Byloje pateikti įrodymai, kad E. Š. iki sutuoktinės mirties buvo bedarbis, todėl jo pajamos gerokai skyrėsi nuo sutuoktinės iki mirties gautų pajamų dydžio. Jeigu sutiktume su atsakovo siūloma negautų pajamų skaičiavimo tvarka, išeitų, jog likęs gyvas sutuoktinis dėl kito sutuoktinio mirties nepatirtų jokios žalos, jeigu iki sutuoktinio mirties jo pajamos buvo didesnės už kito sutuoktinio turėtas pajamas. Atsakovas jokiais įrodymais nepagrindė, kad E. Š. tiek iki eismo įvykio, tiek po jo gaudavo 862 Lt (249,65 Eur) pajamų per mėnesį. Ieškovas neprašo priteisti periodinių socialinio draudimo išmokų, todėl nepagrįstas atsakovo reikalavimas nepriteisti ieškovui žalos iki tikėtinos E. Š. gyvenimo trukmės pabaigos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį iškelti teisės klausimai.

Dėl valstybinio socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nustatytą socialinio draudimo išmoką, regreso teisės apimties

              CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Pagal to paties straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Taigi, kai socialinio draudimo įstaigos išmoka išmokas sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju, jos, remiantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimis ir NADPLSDĮ 31 straipsniu, įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, tačiau tik tokia apimtimi, kuria jų išmokėtos išmokos skirtos apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai kompensuoti. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad nukentėjusiam asmeniui (asmenims) padarytos žalos dydis nustatomas vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008; teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Panevėžio skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-388/2013; 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, bylos Nr. 3K-3-400-687/2015). Šis dydis nepriklauso nuo to, kas pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar dėl nelaimingo atsitikimo darbe padarinių kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę. Dėl to nustatant atlygintinio atgręžtinio reikalavimo apimtį, būtina nustatyti atlygintinos žalos dydį tuo atveju, jei nukentėję asmenys teisę į žalos atlyginimą įgyvendintų asmeniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad visos pagal NADPLSDĮ mokamos draudimo išmokos įstatymų leidėjo laikomos kompensuojančiomis negautas pajamas, todėl jos yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Klaipėdos skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-130/2014).

Kasacinio teismo praktikoje apskaičiuojant likusio gyvo sutuoktinio patirtą turtinę žalą dėl žuvusiojo negautų pajamų, atsižvelgiama į jo gautas pajamas (imama 1/2 šių pajamų) ir statistinę gyvenimo trukmę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VSDFV Vilniaus skyrius v. AAS „Gjensidige Baltis“, bylos Nr. 3K-3-215-684/2015). Kasatorius nurodo, kad E. Š. pajamos iki sutuoktinės žūties buvo beveik vienodo dydžio, lyginant jas su jo sutuoktinės pajamomis, taigi žuvusiosios sutuoktinis nebuvo išlaikytinis, todėl laikytina, kad E. Š. nepatyrė turtinės žalos dėl sutuoktinės netekimo ir ši žala nėra atlyginama išmokėta socialinio draudimo išmoka

Teisėjų kolegija nurodo, kad kasatorius, siekdamas įrodyti, jog žuvusiosios sutuoktinis nepatyrė žalos, remiasi abiejų gautomis pajamomis, kurios, anot kasatoriaus, yra beveik vienodos, nes žuvusiosios sutuoktinis nėra išlaikytinis, turintis teisę į žalos atlyginimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Taigi įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Iš byloje pateiktų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pažymų matyti, kad E. Š. nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. yra bedarbis, gaunantis pašalpą. Nors kasatorius argumentuoja, kad E. Š. gaudavo savarankiškų pajamų, lygių 862 Lt (249,65 Eur), tačiau byloje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šią gaunamą sumą, todėl šis argumentas atmestinas. Be to, pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalies (kaip ir pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo įstatymo 15 straipsnio 5 dalį) nuostatą, fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Remiantis CK 6.284 straipsnio 1 dalimi žuvusiosios sutuoktinis turi teisę į žalos atlyginimą. Sutuoktinių tarpusavio materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigos yra nustatytos įstatymo (CK 3.27 straipsnis), todėl vien aplinkybė, kad žuvusioji gaudavo didesnį ar mažesnį darbo užmokestį, nei jos sutuoktinis, nepaneigia įstatymo prezumpcijos, kad E. Š. sutuoktinė prisidėjo prie šeimos, taip pat sutuoktinio poreikių tenkinimo, ir nepatvirtina, jog E. Š. nepatyrė turtinės žalos dėl sutuoktinės netekimo. Be to, kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje šios kategorijos bylose, pažymėta, kad netektas asmens turtinio pobūdžio išlaikymas gali būti nustatomas kaip įvairiomis formomis teikto išlaikymo netekimas, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kuris, be kita ko, turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Vilniaus skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-338/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-564/2014; 2015 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Vilniaus skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-46/2015). Taigi įstatymo nustatytas savo materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigas kiekvienas iš sutuoktinių vykdo ne tik teikdamas išlaikymą iš savo gaunamų pajamų, bet ir kitomis formomis, pavyzdžiui, atlikdamas buities darbus, kurie taip pat turi tam tikrą ekonominę vertę. Dėl to nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad žuvusiosios sutuoktinis neturi teisės gauti žalos, atsiradusios dėl sutuoktinės mirties, atlyginimą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai skaičiavo žuvusiosios sutuoktinio negautų pajamų dalį. Anot kasatoriaus, turėjo būti sudedamos abiejų sutuoktinių gautos pajamos, gauta suma padalijama pusiau ir iš jos atimamos sutuoktinio gaunamos pajamos, t. y. negautos pajamos būtų 218,50 Lt (63,28 Eur). Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus. CK 6.284 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jis gavo arba turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Nors šis straipsnis netaikomas tais atvejais, kai asmuo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu (CK 6.284 straipsnio 4 dalis), tačiau jame pateikta atlygintinos žalos apimtis kaip kriterijus gali būti naudojama sprendžiant dėl atlygintinų negautų pajamų asmenims, patyrusiems žalą dėl apdraustų socialiniu draudimu asmenų mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Panevėžio skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-388/2013; 2014  m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014; kt.). Dėl to sutiktina su apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais argumentais, kad sutuoktinės mirties atveju likęs gyvas sutuoktinis netenka tos pajamų dalies, kurią jis turėjo gauti kaip materialinę paramą. Nustatant sutuoktiniui tekusią žuvusiosios pajamų dalį pagrįstai buvo remtasi sutuoktinių bendro turto dalių lygybės prezumpcija, įtvirtinta CK 3.117 straipsnio 1 dalyje, taigi pagrįstai pripažinta, kad ji turėtų būti laikoma lygi pusei mirusiojo sutuoktinio gautų pajamų (kitų išlaikytinių žuvusioji neturėjo), kol neįrodyta kitaip, t. y. 614,73 Lt (178,04 Eur).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė žuvusiosios sutuoktinio negautų pajamų dalies apskaičiavimą, socialinio draudimo įstaigų atgręžtino reikalavimo teisę į atsakingo už žalą asmens draudiką reglamentuojančias teisės normas bei šiais klausimais suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, todėl nėra pagrindo, remiantis kasacinio skundo argumentais, panaikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 2,89 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ (Teisės aktų registras, 2014, Nr. 2014-12793), todėl šiuo atveju bylinėjimosi išlaidos valstybei nepriteisiamos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                 Alė Bukavinienė

                                                                                                                              Egidijus Laužikas

                                                                                                                              Dalia Vasarienė