Baudžiamoji byla Nr. 2K-466-489/2016
Teisminio proceso Nr. 1-41-1-02397-2013-4
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
1.2.20.15.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Gintaro Godos ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. ir jo gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžio.
Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nuosprendžiu E. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 245 straipsnį laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių, su įpareigojimais; pagal BK 231 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, su įpareigojimais.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir E. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams dviem mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, bei neatlygintinai išdirbti aštuoniasdešimt valandų per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kuriuos rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžiu panaikinta Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nuosprendžio dalis, kuria E. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimtas naujas nuosprendis: E. S. pagal BK 231 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinta Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir E. S. paskirta galutinė subendrinta vienerių metų dviejų mėnesių laisvės apribojimo bausmė.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. E. S. nuteistas už tai, kad žinodamas apie Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. bei Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. papildomą sprendimus, nesusijusius su bausmėmis, iki 2013 m. gruodžio 6 d. perduoti nepilnametį vaiką – F. S., gimusią 2007 m., pagal teismo nustatytą gyvenamąją vietą motinai O. S., nevykdė jų ir tęsdamas savo nusikalstamą veiką, neperdavė F. S. iki iki 2014 m. birželio 19 d. Šiaulių apygardos teismas priimta nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sustabdė 2013 m. lapkričio 15 d. Šiaulių apylinkės teismo bei 2013 m. lapkričio 25 d. Šiaulių apylinkės teismo papildomo sprendimų vykdymą iki bus išnagrinėta byla.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis E. S. ir jo gynėjas advokatas Vaidotas Sviderskis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 16 d. nuosprendį ir E. S. išteisinti (pagal BPK 382 straipsnį – bylą nutraukti).
2.1. Kasatorius nurodo, kad nesutinka su Šiaulių apygardos teismo priimta nuosprendžio dalimi, kuria teismas nusprendė palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria E. S. nuteistas pagal BK 245 straipsnį. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos taikant šią Baudžiamojo kodekso normą. Taip pat nurodoma, kad nuosprendis pažeidžia ir protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus.
2.2. Kasaciniame skunde cituojamos kasacinės instancijos teismo nutartys, nurodoma, kad nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taikant BK 245 straipsnį nėra gausi, tačiau esminės taisyklės ir akcentai, leidžiantys nustatyti baudžiamosios atsakomybės kilimo pagrindus ir aplinkybes yra suformuluoti aiškiai ir tiksliai. Viena tokių taisyklių yra ta, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas už teismo sprendimo nevykdymą yra galimas tada, kada kaltinamasis iš esmės sudarė situaciją, kai teismo sprendimo įgyvendinimas tapo neįmanomas. Tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris 2014 m. kovo 13 d. priimtoje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69/2014 pasisakė, kad, viena vertus, jeigu skolininkas savanoriškai neįvykdo teismo sprendimo, o siekiant užtikrinti šio teismo sprendimo vykdymą yra taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) numatytos priverstinio vykdymo priemonės, tai savaime nereiškia, jog skolininkas padarė BK 245 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Kita vertus, CPK numatytų priverstinių vykdymo priemonių taikymas skolininkui nepaneigia galimybės jį, esant atitinkamoms aplinkybėms, traukti baudžiamojon atsakomybėn už BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą. Šiuo atveju reikia nustatyti, ar skolininkas savo tyčiniu elgesiu sukūrė tokią teisinę situaciją, kad teismo sprendimo įgyvendinimas iš esmės tapo neįmanomas. Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas yra galimas tada, kai sprendimo įgyvendinimas tampa iš esmės neįmanomas. Nagrinėjamoje byloje teismo sprendimų įgyvendinimas, dėl kurių nevykdymo E. S. yra pripažintas kaltu ne tik kad netapo neįmanomu, tačiau šie teismo sprendimai buvo ir yra įgyvendinti. Skunde sutinkama, kad teismo sprendimai buvo įgyvendinti priverstinai, tačiau nurodoma, jog tai neturi esminės įtakos sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69/2014 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pasisakė, kad kai asmuo laiku neįvykdo teismo sprendimo, kuris gali būti efektyviai įvykdomas taikant CPK 624, 764 straipsniuose nustatytas priverstinio vykdymo priemones, svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė apskritai pagrįsta. Taip pat, kasatoriaus manymu, baudžiamosios atsakomybės taikymas tokioje situacijoje akivaizdžiai pažeistų ir ultima ratio principą, kuris įtvirtina taisyklę, kad baudžiamoji teisė ir atsakomybė yra paskutinė priemonė siekiant reguliuoti socialinius santykius.
2.3. Skunde nurodoma, kad antstolis, vykdydamas teismų sprendimus, nepasinaudojo jam suteikta teise atlikti priverstinį vykdymą CPK įtvirtintomis priverstinio vykdymo priemonėmis. Priverstinis vykdymas buvo atliktas pasinaudojant E. S. ir jo dukters paieška bei patalpų, esančių Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), krata, tačiau faktiškai ir realiai tai buvo priverstinis sprendimo vykdymas prisidengiant baudžiamojo proceso instrumentais. Kasacinės instancijos teismas nurodo, kad neišnaudojus CPK 624, 764 straipsniuose įtvirtintų priemonių baudžiamosios atsakomybės taikymas yra negalimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36/2012). Kasatoriaus atžvilgiu CPK 624, 764 straipsniuose įtvirtintos priemonės ir nebuvo panaudotos, tačiau jis buvo nuteistas dėl nusikalstamos veikos padarymo, o tai prieštarauja kasacinės instancijos teismo praktikai.
2.4. Kasaciniame skunde išsamiai analizuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-36/2012, nes, anot kasatoriaus, šioje nutartyje buvo sprendžiama panaši situacija kaip ir jo baudžiamojoje byloje, nors vykdytinų teismo sprendimų turinys nėra tapatus ir vienodas. Minėtoje kasacinės instancijos teismo nutartyje asmuo (V. A.) buvo kaltinamas nevykdantis teismo sprendimo, kuriuo jam buvo nurodyta atlaisvinti kitiems asmenims priklausantį garažą. Už šio sprendimo nevykdymą, vadovaujantis CPK 771 straipsnio 5, 6 dalimis, nuteistajam du kartus buvo paskirtos baudos ir jis buvo pakartotinai įpareigotas atlaisvinti garažą. Teismas taip pasisakė, kad nors tokie teismo veiksmai teigiamų rezultatų nedavė, tai nereiškia, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas šioje situacijoje buvo pagrįstas. V. A. teismo paskirtas įpareigojimas – atlaisvinti garažą – nėra tokio pobūdžio, kurį įpareigotas asmuo gali įvykdyti tik pats asmeniškai. Tai reiškia, kad šiuo atveju galėjo būti taikomos CPK 585, 624 straipsniuose numatytos priverstinio vykdymo priemonės. Išanalizavus bylos medžiagą matyti, kad nebuvo jokių objektyvių teisinių ar faktinių aplinkybių, trukdančių priverstinai iškraustyti iš garažo, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), V. A. priklausančius daiktus ir sandėliuoti juos kitoje vietoje (byloje nustatyta, kad nukentėjusieji turi raktus nuo minėto garažo vartų, nuteistasis nesudarė jokių kitų kliūčių nukentėjusiesiems patekti į garažą). Taigi civilinio proceso normose numatytomis galimybėmis nebuvo pasinaudota, nors tai buvo įmanoma, o iš karto buvo imtasi griežčiausios priemonės – baudžiamosios atsakomybės. Taip buvo pažeistas proporcingumo reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti asmens teisių daugiau, nei tai yra būtina numatytiems tikslams pasiekti. Nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas nėra adekvati ir proporcinga priemonė, nes tikslas (nukentėjusiesiems priklausančio garažo atlaisvinimas) galėjo būti efektyviai pasiektas švelnesniais metodais (CPK numatytais priverstinio teismo sprendimo įvykdymo būdais).
2.5. Anot kasatoriaus, išdėstytos esminės aplinkybės yra beveik vienodos kaip ir jo baudžiamojoje byloje. Žemesnių instancijų teismai nepagrįstai nesivadovavo kasacinės instancijos teismo suformuota praktika taikant BK 245 straipsnio nuostatas, ši klaida turėtų būti ištaisyta ir baudžiamoji byla turėtų būti nutraukta.
2.6. Skunde nurodoma, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą reikšmingos aplinkybės yra tai, koks sprendime suformuluoto draudimo konkretus turinys, kokios to draudimo nevykdymo galimybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205/2015). Nagrinėjamu atveju, teismų sprendimų, kurie buvo nevykdomi, nurodymai ir reikalavimai buvo nekonkretūs, bendro pobūdžio ir neaiškūs. Teismo sprendime tebuvo nurodyta iki kokios dienos F. S. turėjo būti perduota jos mamai, tačiau, kokiu būdu netraumuojant vaiko tai padaryti, teismas nenurodė, taip pat nenurodė ir jokiam subjektui nustatyti tokio perdavimo tvarką. Žemesnių instancijų teismai, nustatę, kad nevykdomo teismo sprendimo turinys yra aiškus ir suprantamas, netinkamai vertino ir byloje esančius įrodymus, taip pažeisdami nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Teismo sprendimo nekonkretumą ir neaiškumą, kaip jį vykdyti parodo ne tik kasatoriaus išreikšta pozicija, bet ir antstolio R. K. patvarkymai dėl rekomendacijos vykdant teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo. Šie patvarkymai buvo siunčiami Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Šiaulių pedagoginės psichologijos tarnybai, Šiaulių apskrities VPK ir jais buvo prašoma pateikti rekomendacijas, kaip turėtų būti vykdomas toks teismo sprendimas. Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad antstolis buvo kreipęsis ir į Šiaulių apylinkės teismą su pareiškimu, prašydamas, kad teismas išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką, tačiau teismas atsisakė tai padaryti. Visa tai atsispindi 2014 m. sausio 7 d. Šiaulių apylinkės teismo priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Kasatoriaus manymu, žemesnių instancijų teismai, pripažindami jį kaltu pagal BK 245 straipsnį, nesilaikė teisingumo, proporcingumo, humanizmo principų, taip pat nesilaikė baudžiamosios teisės kaip ultima ratio taikymo principo. Šis principas tiesiogiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad baudžiamoji teisė gali būti taikoma tik kaip galutinė reguliavimo priemonė, jei atitinkamo socialinio santykio neįmanoma sureguliuoti švelnesnėmis priemonėmis, pavyzdžiui, civiline ar administracine teise. Skunde nurodoma, kad šiuo atveju tiek iš aktualaus teisinio reglamentavimo, tiek iš kasacinės instancijos teismo suformuotos teismų praktikos matyti, kad nevykdytų teismų sprendimų nurodymai galėjo būti priverstinai įgyvendinti civilinio proceso priemonėmis, todėl baudžiamosios atsakomybės taikymas nebuvo reikalingas.
2.7. Kasatorius taip pat nurodo, jog netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą rodo ir tai, kad 2016 m. birželio 29 d. Šiaulių apylinkės teismas priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuteisė E. S. antrą kartą už tą pačią veiką. Šiuo nuosprendžiu jis pripažintas kaltu dėl to, kad nevykdė teismų sprendimų, priimtų civilinėse bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad Šiaulių apylinkės teismas pažeidė konstitucinį principą, kuris įsakmiai nurodo, kad joks asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą pačią nusikalstamą veiką. Kasatoriaus manymu, susidariusi situacija įrodo, jog žemesnių instancijų teismai netinkamai suprato ir taikė BK 245 straipsnį, dėl to yra nesilaikoma ne tik suformuotos teismų praktikos, baudžiamosios teisės principų bei teisinio reglamentavimo, bet ir pažeidžiami Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti pamatiniai teisės principai.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.
3.1. Prokuroras nurodo, kad nagrinėjamojoje byloje Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu nepilnamečio vaiko F. S. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina O. S.. Papildomu to paties teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu buvo nustatyta, kad ieškovas E. S. privalo per penkias dienas nuo papildomo sprendimo priėmimo dienos iki 2013 m. gruodžio 6 d. F. S. perduoti atsakovei O. S.. Šiuo sprendimu proceso šalims buvo išaiškinta, kad jo apskundimas nesustabdo jo vykdymo, o pats sprendimas vykdomas skubiai. Byloje nustatyta, kad apie šiuos sprendimus nuteistasis E. S. žinojo ir savanoriškai teismo sprendimą galėjo įvykdyti, tačiau savo tyčiniais veiksmais sudarė tokią situaciją, kad civilinės teisės ar kitomis priemonėmis teismo sprendimo įvykdyti buvo neįmanoma. Tai patvirtina antstolio R. K. parodymai, kad nuteistasis savanoriškai nevykdė minėto teismo sprendimo, vengė paimti iš antstolio dokumentus.
3.2. 2014 m. sausio 20 d. antstolis R. K., siekdamas nustatyti tiek E. S., tiek F. S. gyvenamąją vietą, paskelbė jų paiešką. 2014 m. vasario 10 d. Šiaulių apygardos teismas skyrė E. S. 700 Lt (202,73 Eur) baudą už antstolio reikalavimų, susijusių su vaiko perdavimu, nevykdymą. Tai, kad nuteistasis skundė šį teismo sprendimą, anot prokuroro, tik patvirtina, kad jis suprato ir žinojo, kad yra nubaustas bauda už vaiko neperdavimą motinai, t. y. už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą civilinėje byloje. Šios teismų nustatytos aplinkybės paneigia skundo argumentus dėl to, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) priemonių taikymas nereiškia, jog nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje, ir kad neišnaudojus CPK 624, 585 ir 764 straipsniuose nustatytų priemonių baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma.
3.3. E. S. veiksmų nepateisina kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jo dukra F. S. nenorėjo būti su mama O. S.. Įvertinus mažametės amžių, jis nebuvo toks, kuris leistų jai pačiai iki galo suprasti ir įvertinti jos gyvenimui reikšmingus įvykius ar jų aplinkybes ir priimti dėl jų savarankiškus sprendimus. Byloje yra surinkti duomenys (teismų sprendimai), kurie paneigia kasatorių argumentus dėl to, kad nenustatyta, iki kokios dienos F. S. turėjo būti perduota motinai O. S. ar buvo neaiški vaiko perdavimo tvarka.
3.4. Nešalina E. S. baudžiamosios atsakomybės aplinkybė, kad vėliau Šiaulių apygardos teismas 2014 m. birželio 19 d. nutartimi sustabdė Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. papildomo sprendimo vykdymą, iki byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka. Prokuroras pažymi, kad vėliau Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs minėtą bylą civilinę tvarka, 2015 m. gegužės 5 d. Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.
3.5. Atsakomybės pagal BK 245 straipsnį nepašalina ir aplinkybė, kad vėliau pritaikius baudžiamąją atsakomybę (skunde teigiama, kad teismų sprendimai jau yra faktiškai įvykdyti), teismų sprendimai, nesusiję su bausme, gali būti įvykdomi.
3.6. Kasatoriai dar nurodė, kad netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą patvirtino ir tai, kad E. S. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) antrą kartą nuteistas už tą pačią veiką dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo. Šiaulių apylinkės teismas baudžiamojoje 2016 m. birželio 29 d. priėmė nuosprendį, kuriuo E. S. pripažintas kaltu pagal BK 245 straipsnį. Įvertinus šio nuosprendžio aprašomąją dalį matyti, kad E. S., žinodamas apie Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartį, kuria paliktas nepakeistas Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimas dėl dukros F. S. gyvenamosios vietos nustatymo su mama O. S., šių teismų sprendimų civilinėje byloje nevykdė laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki liepos 16 d., kai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jis buvo nuteistas už tai, kad nevykdė Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimų kitu laikotarpiu – nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. birželio 19 d. Pagal IPS duomenis, Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. nuosprendis yra neįsiteisėjęs. Apeliacine tvarka byla nagrinėjama Šiaulių apygardos teisme. Byla neišnagrinėta.
4. Nuteistojo E. S. ir jo gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 245 straipsnio taikymo ir kitų kasacinio skundo argumentų
5. BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo esmė – nevykdymas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme. Šio BK straipsnio prasme teismo sprendimu laikomas įsiteisėjęs bet kurios instancijos bendrosios ar specialiosios kompetencijos teismo priimtas procesinis dokumentas, kuriuo išspręsti su bausme nesusiję klausimai. Paprastai tokiu teismo sprendimu asmeniui nustatomi įpareigojimai, draudimai, kylantys įvairiais pagrindais, tačiau neturintys ryšio su jo nubaudimu.
5.1. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
5.2. Pagal teismų praktiką teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją įvykdyti.
5.3. Baudžiamoji atsakomybė už su bausmės vykdymu nesusijusio teismo sprendimo nevykdymą atsiranda, kai dėl asmens, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą, tyčinių veiksmų nėra galimybės užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis arba šios priemonės tampa neefektyviomis, tačiau baudžiamosios atsakomybės atsiradimui nereikšminga, kiek ir kokių civilinio ar administracinio proceso priemonių buvo panaudota. BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su momentu, kai asmuo nustatytu laiku neįvykdo savo pareigos. Tačiau vien tik nustačius tokio sprendimo nevykdymo (neįvykdymo) faktą, nepakanka konstatuoti šios nusikalstamos veikos buvimą. Reikšminga yra tai, ar teismo sprendimą privalantis vykdyti asmuo žinojo apie šį sprendimą ir jame nurodytą jo pareigą (įpareigojimą), ar tai žinodamas sprendimo nevykdė sąmoningai, be objektyvių priežasčių, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3/2013, Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010).
5.4. Abiejų instancijų teismai nustatė tokias teisiniam vertinimui reikšmingas aplinkybes: Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu nutraukta E. S. ir O. S. santuoka, nepilnamečių vaikų K. S. ir F. S. gyvenamoji vieta nustatyta su jų motina O. S.. Sprendimo rezoliucijos 9 punkte nurodyta, kad sprendimo dalis dėl vaikų gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo vykdytina skubiai. Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. papildomu sprendimu nustatyta, kad E. S. privalo per penkias dienas nuo papildomo sprendimo priėmimo dienos, iki 2013 m. gruodžio 6 dienos, perduoti nepilnametį vaiką F. S. pagal teismo nustatytą gyvenamąją vietą, atsakovei O. S.. Nurodyta, kad papildomas sprendimas vykdytinas skubiai, o šalims išaiškinta, kad papildomo sprendimo apskundimas nestabdo jo vykdymo. Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartimi sustabdyti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo bei Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. papildomo sprendimo vykdymai, iki bus išnagrinėta ši byla apeliacine tvarka. Nustatyta atsakovės O. S. bendravimo su nepilnamete dukra F. S. tvarka iki šios bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimas paliktas nepakeistu, panaikintas Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartimi nustatytas laikinas atsakovės O. S. bendravimo su dukra F. S. tvarkos nustatymas bei Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo ir Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. papildomo sprendimo vykdymo sustabdymas. Nutartyje pažymėta, kad mažametės dukters gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu neatitinka mažametės interesų, neužtikrina jai saugios aplinkos, tinkamo auklėjimo, taip pat neužtikrins ir mažamečio sūnaus interesų.
5.5. Taigi Šiaulių apylinkės teismui priėmus 2013 m. lapkričio 25 d. papildomą sprendimą dėl vaiko perdavimo motinai, jis turėjo būti įvykdytas iki 2013 m. gruodžio 6 d., tačiau iki Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 19 d. nutarties (iki kol buvo sustabdyti abu apylinkės teismo sprendimai) E. S. jų nevykdė. Taigi, kaip nustatyta, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. birželio 19 d. E. S. turėjo vykdyti 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimus dėl dukters perdavimo jos motinai O. S., tačiau šis asmuo iš apylinkės teismo sprendimų kylančių įpareigojimų nevykdė.
5.6. Teismams nustačius įrodytomis pripažintas nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, nuteistojo E. S. veikoje nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymiai.
5.7. Būdamas tėvas E. S. žinojo apie teismo sprendimus, iš kurių viename buvo nurodyta vaikus perduoti jų motinai, o kitu nustatytas laikotarpis, per kurį jis turi tai padaryti, taip pat žinojo, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi vykdyti, tačiau jų nevykdė ir dukros F. S. O. S. neperdavė.
5.8. Kasaciniame skunde kaip viena iš dukters neperdavimo motinai priežasčių nurodoma tai, kad pati dukra atsisakė vykti pas mamą, nenorėjo su ja gyventi. Šį argumentą nuteistasis buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde, o apeliacinės instancijos teismas motyvuotai jį atmetė. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad, įvertinus F. S. amžių (tuo metu šešeri metai), negalima teigti, kad ji galėjo adekvačiai suvokti bei įvertinti tokios reikšmės įvykius ar priimti dėl jų savarankiškus sprendimus. Be to, tokio pobūdžio bylose teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad laiku ir tinkamas teismo sprendimo vykdymas būtų leidęs daug anksčiau ir įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti vaiko valios išraišką ir taip būtų užkirstas kelias daugiau kaip pusmetį trunkančiam vaiko teisinės padėties dviprasmiškumui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-108/2012). E. S. nesikreipė į antstolį dėl vaikui palankiausios teismo sprendimo vykdymo tvarkos nustatymo ar bendradarbiavimo rengiant vaiką perdavimui, priešingai, jis ignoravo antstolį ir nebendradarbiavo su juo vykdymo procese ir visomis įmanomomis priemonėmis apsunkino dukters perdavimą jos motinai. Toks nuteistojo elgesys akivaizdžiai paneigia tariamą veikimą vaiko interesais ir rodo, kad jis vengė vykdyti teismo sprendimus, bet nesiekė ginti vaiko teisių.
6. Vienas iš esminių kasacinio skundo argumentų yra tai, kad teismai pažeidė ultima ratio principo nuostatas. Kasatoriai nurodo, kad iš kasacinės instancijos teismo suformuotos teismų praktikos matyti, jog nevykdytų teismų sprendimų nurodymai galėjo būti priverstinai įgyvendinti civilinio proceso priemonėmis, todėl baudžiamosios atsakomybės taikymas nebuvo reikalingas. Šie skundo argumentai taip pat atmetami.
6.1. Išties Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra pasisakęs, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2009, 2K-262/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje iš žemesnės instancijos teismų nuosprendžiuose nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad sprendimas patraukti E. S. baudžiamojon atsakomybėn buvo priimtas nustačius, jog šis asmuo vykdymo metu pakankamai ilgą laiką ignoruoja civilinio proceso numatytas priemones, antstolio priimtas priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, susijusi su nepilnamečio vaiko perdavimu motinai. Vaiko perdavimo vykdymo eiga, nustatyti E. S. veiksmai, paneigia kasatorių argumentus dėl civilinių teisinių priemonių byloje netaikymo ir patvirtina, kad antstolio veiksmai bandant užtikrinti vykdytinų teismo sprendimų įvykdymą buvo aktyvūs, taip pat patvirtina faktą, kad civilinėmis teisinėmis priemonėmis nepavyko įgyvendinti teismo sprendimų, taigi ultima ratio principas ir su juo susijęs proporcingumo principas šioje byloje nebuvo pažeisti.
6.2. Kasaciniame skunde kaip vienas iš argumentų, neva pateisinančių Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimų nevykdymą ir dukters neperdavimą pagal gyvenamąją vietą motinai, nurodoma dar ir tai, kad sprendimų nurodymai buvo neaiškūs, nekonkretūs, nenurodyta, kokiu būdu reikia perduoti dukterį motinai. Tokie argumentai buvo dėstomi ir apeliaciniame skunde, o apeliacinės instancijos teismas juos motyvuotai atmetė. O. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji iki 2013 m. gruodžio 6 d., t. y. iki termino E. S. perduoti dukrą pabaigos, bandė susisiekti su juo skambindama jam mobiliojo ryšio telefonu, tačiau E. S. telefonu neatsiliepdavo, taip pat rašė jam trumpąsias žinutes, bet nuteistasis į jas neatsakydavo. Kai ji, norėdama susitikti su dukra, atvykdavo į mokyklą, jos anyta, E. S. motina, išsivesdavo mergaitę iš pamokų. Su dukra jai nepavyko susitikti visą laikotarpį, kai E. S. turėdavo atvežti jai dukrą, jis to nepadarydavo, teigdavo, kad dukra to nenori, arba apskritai neatsakydavo į jos trumpąsias žinutes, kuriomis ji prašydavo jai atvežti ir perduoti vaiką. Teismo sprendimuose, kuriuos nuteistasis turėjo įvykdyti, buvo aiškiai nurodyta, kokiu adresu reikia perduoti F. S. motinai O. S..
6.3. Anot kasatorių, kad vykdytini teismo sprendimai buvo neaiškūs, patvirtina ir antstolio R. K. patvarkymai dėl rekomendacijos vykdant teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo, kurie buvo siunčiami Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Šiaulių pedagoginės psichologijos tarnybai, Šiaulių apskrities VPK ir jais buvo prašoma pateikti rekomendacijas, kaip turėtų būti vykdomas toks teismo sprendimas. Iš patvarkymų turinio akivaizdu, kad antstolis prašė rekomendacijų dėl tolesnio vykdytinų sprendimų vykdymo, nes E. S. gera valia jų nevykdė, o ne dėl to, kad sprendimų turinys jam būtų buvęs neaiškus (t 1., b. l. 130-134). CPK 764 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai skolininkas per teismo sprendime arba antstolio raginime nustatytą terminą sprendimo dėl vaiko perdavimo neįvykdo, antstolis, įvertinęs valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos, policijos atstovo ir psichologo rekomendacijas, priima patvarkymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos. Taigi antstolis turi pareigą kreiptis į minėtas institucijas, tą šioje byloje ir padarė antstolis R. K.: gavęs visų trijų institucijų rekomendacijas, surašė pareiškimą dėl leidimo prievarta paimti vaiką išdavimo bei priverstinio patekimo į patalpas. Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartimi nuspręsta, vykdant Šiaulių apylinkės teismo sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį dėl F. S. gyvenamosios vietos nustatymo su jos motina O. S., leisti prievarta (pašalinant kliūtis perduoti vaiką jos motinai) paimti nepilnametį vaiką iš jos buvimo vietos (gyvenamųjų patalpų, esančių Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), ar kitos vietos, kur faktiškai būna vaikas).
6.4. Šios kategorijos bylose teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu pagal teismo sprendimą turintys perduoti vaiką asmenys nebendradarbiauja ruošiant vaiką perdavimui, vaiko perdavimas nesukeliant vaikui neigiamų pasekmių tampa neįmanomas, nes tokiu atveju galima įvykdyti teismo sprendimą tik jėga paimant vaiką iš jam įprastos aplinkos ir perduodant jį pagal teismo sprendimą priimančiai šeimai į vaikui nepažįstamą aplinką. Taigi pareigos bendradarbiauti sąmoningas nevykdymas yra pakankamas pagrindas traukti baudžiamojon atsakomybėn, nes šios pareigos vykdymas išimtinai priklauso nuo ją privalančių vykdyti asmenų valios (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-233/2007).
6.5. Taigi nėra pagrindo kasinio skundo teiginiams, kad BK 245 straipsnis nuteistajam E. S. buvo pritaikytas netinkamai.
Dėl vadovavimosi kasacinės jurisprudencijos pavyzdžiais kitose bylose
7. Kasaciniame skunde nuteistasis kaip precedentus, kuriais reikia vadovautis nagrinėjamoje byloje taikant BK 245 straipsnio nuostatas, nurodo kasacinės instancijos teismo nutartis Nr.: 2K-69/2014, 2K-36/2012, 2K-7-205-222/2015.
7.1. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas – auctoritas rerum similiter judicatarum. Precedentinis teisės aiškinimo metodas reiškia, kad aiškinantis tikrąją teisės normos prasmę panaudojami teismo sprendimai, kur jau pateiktas tos pačios teisės normos aiškinimas. Precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Kitaip tariant, panašia pripažintina byla, kurioje teismo sprendimo ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos bylos ratio – faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurioms taikyta teisės norma nurodant jos išaiškinimo ir taikymo argumentus (lot. ratio – pagrindas, priežastis, motyvas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012).
7.2. Pirmiau minėtos, kasaciniame skunde nurodytos kasacinės nutartys nėra tinkami precedentai, taikytini nagrinėjamoje byloje. Nors visose jose pripažinta, kad asmenys nepadarė veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, tačiau, išskyrus patį teismo sprendimo nevykdymo faktą, nutartyse nagrinėjamos teisinės ir faktinės situacijos nėra tapačios ar labai panašios į situaciją, nustatytą nagrinėjamoje byloje.
7.3. Plačiausiai aprašomoje ir tapatinamoje su šia baudžiamąja byla yra nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36/2012, tačiau šioje baudžiamojoje byloje asmuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už teismo sprendimo nevykdymą civilinėje byloje, kuriuo jis buvo įpareigotas atlaisvinti garažą. Kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69/2014 asmuo nevykdė teismo sprendimo grąžinti piniginį avansą ir atlyginti žalą, o byloje Nr. 2K-7-205-222/2015 asmuo nevykdė teismo sprendimo publikuoti rašinius, susijusius su tam tikromis aplinkybėmis. Daug artimesnė pagal faktinę situaciją ir BK 245 straipsnio išaiškinimo ir taikymo argumentus yra kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108/2012, kurioje asmuo (E. B.) buvo nuteistas pagal BK 245 straipsnį dėl to, kad nevykdė teismo nutarties civilinėje byloje, kuria jis buvo įpareigotas nedelsiant grąžinti dvi mažametes dukteris ir jų pasus motinai, su kuria buvo nustatyta vaikų gyvenamoji vieta, ir mažamečių dukterų motinai negrąžino. Šis sprendimas nuteistajam buvo žinomas, jis jį buvo apskundęs apeliacine tvarka, be to, nevykdė ir antstolės raginimų įvykdyti teismo sprendimą geranoriškai. Nuteistasis E. B. taip pat teisinosi negrąžinantis dukterų motinai, nes, anot jo, dukterys išreiškė nenorą eiti pas motiną, tačiau kasacinės instancijos teismas nurodė, kad ši aplinkybė nešalina kaltės, taip pat nurodė, jog teismų praktikoje konstatuota, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 245 straipsnį svarbu teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, vykdymo arba nevykdymo faktas, o ne šio sprendimo priėmimo teisiniai pagrindai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-291/2008). Pats asmuo negali nuspręsti, kuris teismo sprendimas jam privalomas ir turi būti vykdomas, o kuris ne. Taip pat aprašomoje kasacinės instancijos nutartyje pažymėta ir tai, kad teismų praktikoje konstatuota, jog CPK numatytos procesinės poveikio priemonės nepaneigia BK 245 straipsnio taikymo, nes civiliniame ir baudžiamajame įstatymuose įtvirtintos skirtingos atsakomybė rūšys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-233/2007).
7.4. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje E. S. ilgą laiką sąmoningai nevykdė skubaus teismo sprendimo perduoti mažametę dukterį jos motinai. Akivaizdu, kad teisiniai santykiai susiklostę neatlaisvinus garažo patalpų negrąžinus avanso negali būti tapatinami su mažamečio vaiko interesų apsauga. Taigi kasacinės instancijos teismas kasaciniame skunde nurodytais kasacinės instancijos jurisprudencijos pavyzdžiais vadovaujasi tiek, kiek jie liečia bendruosius nusikaltimo, numatyto BK 245 straipsnyje, sudėties aiškinimo dalykus.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su dvigubu nubaudimu (non bis in idem)
8. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė konstitucinį principą, įsakmiai nurodantį, kad joks asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą pačią nusikalstamą veiką. Čia teigiama, kad Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. birželio 29 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuteisė E. S. antrą kartą už tą pačią veiką.
8.1. Tokie skundo teiginiai nėra teisingi. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“, E. S. Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, žinodamas apie Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartį, kuria paliktas nepakeistas Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimas dėl dukros F. S. gyvenamosios vietos nustatymo su mama O. S., šių teismų sprendimų civilinėje byloje nevykdė nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki liepos 16 d., t. y. kitu laikotarpiu negu nagrinėjamoje byloje. Be to, minėtas Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. nuosprendis yra neįsiteisėjęs, byla nagrinėjama apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teisme.
8.2. Dvigubą nubaudimą už tą pačią nusikalstamą veiką draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, BK 2 straipsnio 6 dalis, o dvigubą baudžiamąjį persekiojimą – BPK 2 straipsnis. Non bis in idem principas Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktikoje aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Tačiau šioje baudžiamojoje byloje dėl tapačių faktų antro baigiamojo procesinio sprendimo priimta nebuvo, todėl nėra pagrindo teigti, kad procesas nagrinėjamoje byloje vyko pažeidžiant BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytą draudimą.
8.3. Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nustatyti kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų žemesnės instancijos teismų sprendimus naikinti ir bylą E. S. nutraukti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. S. ir jo gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Gintaras Goda
Tomas Šeškauskas