Civilinė byla Nr.2A-2291-273/2013

                                                                          Teisminio proceso Nr. 2-13-3-04218-2012-9

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija: 35.6.1.;

(S)

                                                                                                                                 121.14; 121.21;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

                                                           nutartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 30 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Rūtos Palubinskaitės rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės BUAB „Artada“ atstovės administratorės UAB „Orinata“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-204-835/2013 pagal  ieškovės BUAB „Artada“ atstovės administratorės UAB „Orinata“ ieškinį atsakovui T. Č. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir restitucijos taikymo

nustatė:

1. Ginčo esmė

   ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama panaikinti pinigų mokėjimo sandorius pagal mokėjimus: 2010 m. birželio 28 d. - 20000,00 Lt, 2011 m. sausio 5 d. – 30000,00 Lt, 2011 m. sausio 5 d. – 16000,00 Lt, 2011 m. sausio 10 d. – 4500,00 Lt, 2011 m. sausio 13 d. – 10000,00 Lt, 2011 m. sausio 19 d. – 3000,00 Lt, 2011 m. sausio 25 d. – 1500,00 Lt, 2011 m. birželio 23 d. – 1300,00 Lt, taikyti restituciją, priteisti iš atsakovo ieškovei 86300,00 Lt ir 5 % metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė nurodo, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Kauno apygardos teisme iškelta bankroto byla UAB „Artada“. Tikrinant BUAB „Artada“ sandorius už 36 mėnesių laikotarpį buvo nustatyta, kad atsakovas, būdamas įmonės direktoriumi ir vienu iš akcininkų, iki bankroto bylos iškėlimo sudarė tris atskaitingo asmens paskolas su ieškove. Atsakovas iš savo asmeninės banko sąskaitos į įmonės UAB „Artada“ atsiskaitomąją sąskaitą pervedė 86300,00 Lt ir šias lėšas susigrąžino kaip paskolos grąžinimą per 2010 - 2011 metus, nors puikiai žinojo, kad pažeidžiamos kitų kreditorių teisės ir po šių operacijų įmonė taps nemokia. Paskolos užtikrinimui ieškovės turtas nebuvo įkeistas, todėl atsakovas neįgijo pirmenybės prieš kitus kreditorius, su kuriais tinkamai ginčo laikotarpiu neatsiskaitė. Ieškovės didžiausiems kreditoriams taip pat iškeltos bankroto bylos – 2009 m. rugpjūčio 9 d. UAB „Alramsta“ ir 2009 m. balandžio 9 d. UAB „MNV grupė“. Vadovaujantis CK 6.66 straipsniu (actio Pauliana) pirmenybės suteikimas vienam iš kreditorių yra ginčytinas, nes pažeidžia kitų kreditorių interesus, todėl šie sandoriai turi būti pripažinti niekiniais.

                                II.  Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

             Alytaus rajono apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 7 d.  sprendimu ieškinį atmetė.

   Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartimi iškelta bankroto byla UAB „Artada“ (b. l. 15), iki bankroto bylos įmonei iškėlimo tarp šalių buvo sudarytos trys atskaitingo asmens paskolos, pagal kurias atsakovas į ieškovės sąskaitą pervedė 86300,00 Lt: 2009 m. gruodžio 30 d. sutartis Nr. 091230 - 50000,00 Lt, 2010 m. gegužės 12 d. sutartis Nr. 100512 - 1300,00 Lt, 2010 m. gruodžio 30 d. sutartis 101230 - 35000,00 Lt (b. l. 8-9, 12, 15). Visą šią paskolos sumą atsakovas susigrąžino: 2010 m. birželio 23 d. - 1300,00 Lt, 2010 m. birželio 28 d. - 20000,00 Lt, 2011 m. sausio 5 d. - 30000,00 Lt, 2011 m. sausio 5 d. - 16000,00 Lt, 2011 m. sausio 10 d. - 4500 Lt, 2011 m. sausio 13 d. - 10000,00 Lt, 2011 m. sausio 19 d. - 3000 Lt, 2011 m. sausio 25 d. - 1500 Lt (b. l. 10-11, 14, 16-17). Teismas nurodė, kad  ieškovė turėjo prievolę grąžinti atsakovui 86300,00 Lt skolą pagal paskolos sutartį, suėjus grąžinimo terminui. Mokėjimai atlikti nurodant, kad jie atlikti pagal paskolos sutartį grąžinimui. Ieškovės atstovas nurodė, jog sudaryti sandoriai pažeidžia įmonės kreditorių teises ir vadovaudamasis CK 6.66 straipsnio pagrindais sandorius prašo pripažinti negaliojančiais bei taikyti restituciją. Teismas pažymėjo, kad paskolos grąžinimas nelaikytinas nesąžiningais veiksmais, nes grąžinus skolą įmonės mokumas nesumažėjo. Ta aplinkybė, kad atsakovas, kaip atskaitingas asmuo, sandorio sudarymo metu disponavo įmonės lėšomis, neįrodo, jog ginčo sandorius atsakovas sudarė siekiant pažeisti kitų kreditorių teises, o priešingai, leidžia daryti išvadą, jog būtent paskolų suteikimas padidino įmonės mokumą, užtikrino įmonės veiklos tęstinumą, pradėtų darbų vykdymą Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamente, įmonė veikė pelningai. Priešingu atveju, įmonei neturint apyvartinių lėšų, būtų neįvykdyti įsipareigojimai šiame objekte, dėl ko būtų nukentėję ne tik ieškovės darbuotojų, bet ir jos kreditorių bei subrangovų interesai. Be to, paskolos sutartys sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo, yra neatlygintino pobūdžio, sudarytos nenumatant palūkanų, tai įrodo, kad atsakovas iš to nesiekė jokios naudos. Kadangi minėti atsakovo teiginiai nėra paneigti, teismas konstatavo, kad ginčo sandoriais įmonės kreditorių interesai nebuvo pažeisti, nes atsakovas atsiskaitė su kitais kreditoriais pagal galimybes, CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo laikotarpiu įmonė buvo nemoki. Įmonės turto pilnai užteko padengti visas skolas, nes 2010 m. sausio 1 d. turto turėjo už 350143,49 Lt, įsipareigojimų už 239581,20 tame tarpe skola darbuotojams 44431,50 Lt (b. l. 22), o 2011 m. sausio 1 d. turėjo turto už 344575,77 Lt, o skolos sudarė 262859,06 Lt, tame tarpe skola darbuotojams 48645,58 Lt (b. l. 20). Šie finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, kad įmonė ginčo sandorių metu buvo pajėgi atsiskaityti su visais kreditoriais, todėl nėra pagrindo teigti, kad pilnai atsiskaičius su atsakovu buvo pažeisti kitų kreditorių interesai. Teismas  padarė išvadą, kad net ir išmokėjus atsakovui paskolos grąžinimui nurodytas sumas, kreditorių teisės negalėjo būti pažeistos, kadangi ginčijamų sandorių sudarymo metu tiek įmonės sąskaitose, tiek kasoje buvo piniginių lėšų. Šie įrodymai paneigia ieškovės teiginius, kad atsakovui grąžinus paskolą buvo pažeistos nurodytų kreditorių teisės, nes nustatytos aplinkybės rodo, kad UAB „Artada“ finansinė padėtis tuo metu dar nekėlė grėsmės šių kreditorių reikalavimų patenkinimui.

                       III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

             Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Artada“ atstovė administratorė UAB „Orinata“ prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškovės ieškinį tenkinti. Ieškovė nurodo, kad atsakovas būdamas nesąžiningas susigrąžindamas sau paskolą žinojo ir suprato kad pažeidžia kitų kreditorių teises. Atsakovas susigrąžindamas sau paskolą žinojo, kad kiti kreditoriai neatgaus pinigų. Atsakovui buvo puikiai žinoma apie įmonės finansinę padėtį, t.y. kad įmonė turi finansinių sunkumų, kad neįvykdys kitiems kreditoriams priimtų įsipareigojimų. Atsakovas susigrąžindamas visą paskolą sau buvo nesąžiningas, nes po šio susigrąžinimo daugiau su jokiais kreditoriais nebuvo atsiskaityta, o tai reiškia , kad visiškai išnyko galimybė atsiskaityti su kitais įmonės kreditoriais, padėtimi įmonėje , patenkino savo kreditorinį reikalavimą nepagrįstai suteikdamas sau pirmenybę prieš kitus kreditorius. Taip besielgdamas atsakovas, faktiškai būdamas nemokus ir nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei, pažeidė kreditorių teises. Atsakovas suteikdamas paskolą nurodė , kad paskola yra naudojama atsakovo T. Č. avansinei apyskaitai padengti, o tai yra atsiskaityti už įmonės vadovą -atsakovą T. Č.. Atsakovas puikiai žinojo, kad tai yra paskutiniai pinigai gauti už rangos sutartį pagal atliktus darbus. Atsiskaičius su atsakovu neliko galimybės atsiskaityti su kitais kreditoriais, tame tarpe ir su įmonės darbuotojais. Teismas vertindamas įmonės mokumą vadovavosi tik 2011 metų sausio 1 d. balanso duomenimis, pagal kuriuos visas įmonės turtas buvo 344575,77 Lt. Šį turtą sudarė: programinė įranga -vertė 405,24 Lt, transporto priemonės, kurių balansinė vertė 19289,26 Lt, kita įranga -2297,52 Lt, atsargos ir įrankiai -vertė 1421,44 Lt, pinigų likutis 10971,78 Lt ir pirkėjų įsiskolinimai 310901,25 Lt sumai. Teismas neįvertino to, kad atsakovas jau 2010 m. žinojo, kad didžiąją įmonės turto dalį sudarantys pirkėjų įsiskolinimai - 210 845,50 Lt sumai yra 2009 m. bankrutavusių įmonių įsiskolinimai: 119704,48 Lt skola įmonės UAB  „Alramsta „ ir 78 000,00 Lt skola įmonės UAB „MNV grupė“ ir yra beviltiškos skolos. Todėl vertinant realiai įmonės turto vertė 2011 m. sausio 1 d. buvo tik 133730,27 Lt., o tai reiškia , kad 2010 metais įmonė taipogi buvo nemoki. Atsakovas 2010 m. susigrąžino tik 20000,00 Lt paskolos, likusieji 66300 Lt buvo susigrąžinti 2011 m. Kadangi paskolos grąžinimo metu 2011 m. įmonė veiklos nevykdė, buvo atleisti beveik visi įmonės darbuotojai , užsakovų taipogi neturėjo, atsakovas paskolą išsimokėjo pasinaudodamas likusiu įmonės turtu, nesidalindamas juo su kitais kreditoriais. 2012 m. sausio 1d. įmonėje liko turto už 213438,72 Lt, kurį sudarė: kita įranga -1195,76 Lt, atsargos ir darbo priemonės -1397,46 ir aukščiau paminėtų bankrutavusių pirkėjų įsiskolinimai 210845,50 Lt sumai. Iš finansinės atskaitomybės matosi, kad po paskolos susigrąžinimo pinigų nei sąskaitoje nei kasoje nebuvo. Atsakovui buvo žinoma apie įmonės finansinius sunkumus ir susigrąžindamas paskolą atėmė teisę iš kreditorių patenkinti savo kreditorinius reikalavimus pilnai ar bent dalinai.

           Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas T. Č. prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad teismas pagrįstai nurodė, jog sandoriui pripažinti negaliojančiu būtina visų LR CK 6.66 straipsnyje nurodytų sąlygų visuma. Nenustačius bent vienos iš LR CK 6.66 straipsnyje nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu. Teismas išnagrinėjęs faktines bylos aplinkybes, pagrįstai darė išvadą, jog iki bankroto bylos įmonei iškėlimo tarp šalių buvo sudarytos trys atskaitingo asmens paskolos sutartys ir kad ieškovė turėjo prievolę grąžinti atsakovui skolą pagal minėtą paskolos sutartį, suėjus grąžinimo terminui. Teismas pagrįstai vertino, jog paskolos grąžinimas nelaikytinas nesąžiningais atsakovo veiksmais, nes grąžinus skolą įmonės mokumas nesumažėjo, o paskolų suteikimas tik užtikrino įmonės veiklos tęstinumą. Teismas pagrįstai vertino, kad paskolos sutartys, sudarytos tarp ieškovės  ir atsakovo yra neatlygintino pobūdžio, sudarytos nenumatant palūkanų, o tai įrodo, kad atsakovas iš to nesiekė jokios naudos. Teismas vertino, kad ginčo sandoriais įmonės kreditorių interesai nebuvo pažeisti. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis formuojamą praktiką nurodė, jog sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teises ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Bylos medžiaga patvirtinta, kad būtent paskolos suteikimas įmonei padidino įmonės mokumą, užtikrino pradėtų darbų vykdymo tęstinumą. Savalaikiai įneštos lėšos, kurios vėliau buvo grąžintos paskolą suteikusiam asmeniui, padidino įmonės mokumą, nes esant apyvartinėms lėšoms buvo užtikrintas įmonės vykdomos veiklos tęstinumas, įmonė veikė pelningai. Pažymėtina ir tai, kad ieškinyje nurodomi įmonės kreditoriai, kurių neva buvo pažeisti interesai, yra tos pačios eilės kreditoriai, kaip ir atsakovas.

          IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis neprivalėjo sudaryti, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinio teismo praktikoje dėl actio Pauliana instituto taikymo išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas šiuo pagrindu pareikštus ieškinius, turi nustatyti būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas : 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012 ir kt.). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, ieškinys dėl sandorio pripažinimo CK 6.66 straipsnio pagrindu negali būti tenkinamas.

Dėl vienos actio Pauliana sąlygų – kreditorių teisių pažeidimo – kasacinio teismo praktikoje nurodyta tai, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius sandoris pripažįstamas pažeidžiančiu kreditoriaus teises: dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, kad dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Teismui sprendžiant dėl sandorio, prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti faktinę įmonės turtinę padėtį ginčijamų sandorių sudarymo metu ir įmonės mokumo pasikeitimą dėl ginčijamų sandorių, t.y. ar dėl ginčijamų sandorių sumažėja ir nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su įmonės kreditoriais.

Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartimi iškelta bankroto byla UAB „Artada“ (b. l. 15), iki bankroto bylos įmonei iškėlimo tarp šalių buvo sudarytos trys atskaitingo asmens paskolos, pagal kurias atsakovas į ieškovės sąskaitą pervedė 86300,00 Lt: 2009 m. gruodžio 30 d. sutartis Nr. 091230 - 50000,00 Lt, 2010 m. gegužės 12 d. sutartis Nr. 100512 - 1300,00 Lt, 2010 m. gruodžio 30 d. sutartis Nr. 101230 - 35000,00 Lt (b. l. 8-9, 12, 15). Visą šią paskolos sumą atsakovas susigrąžino: 2010 m. birželio 23 d. - 1300,00 Lt, 2010 m. birželio 28 d. - 20000,00 Lt, 2011 m. sausio 5 d. - 30000,00 Lt, 2011 m. sausio 5 d. - 16000,00 Lt, 2011 m. sausio 10 d. - 4500 Lt, 2011 m. sausio 13 d. - 10000,00 Lt, 2011 m. sausio 19 d. - 3000 Lt, 2011 m. sausio 25 d. - 1500 Lt (b. l. 10-11, 14, 16-17). Teismas nurodė, kad  ieškovė turėjo prievolę grąžinti atsakovui 86300,00 Lt skolą pagal paskolos sutartį, suėjus grąžinimo terminui. Teismas taip pat pažymėjo, kad paskolos grąžinimas nelaikytinas nesąžiningais veiksmais, nes grąžinus skolą įmonės mokumas nesumažėjo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nepagrįstas ieškovės teiginys, kad atsiskaitant su ieškovu turėjo būti atsiskaitoma ir su kitais kreditoriais, nes to nenumatė teisės aktai, o bankroto byla įmonei dar nebuvo iškelta. Be to, teismas pripažino, kad ieškovė neįrodė, kad ginčo laikotarpiu įmonė buvo nemoki.

Faktinis įmonės nemokumas nustatomas įvertinus jos atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodyto turto ir įsipareigojimų santykį, t.y. faktinis įmonės nemokumas, kai įmonei dar neiškelta bankroto byla, nustatomas pagal byloje esančių įrodymų visumą, tiriant įmonės finansinių balansų duomenis apie vykdytinus atsiskaitymus tam tikru ginčo laikotarpiu, skolinių įsipareigojimų dydį ir pan.  Taip pat būtina vertinti tiek faktinį nemokumą, tiek įmonės mokumo kaitą dėl atliktų ginčijamų mokėjimų atsakovui, taip pat būtina vertinti metinių finansinių ataskaitų (balanso) duomenis. Teismas spręsdamas dėl įmonės turtinės padėties ginčijamų sandorių sudarymo metu nurodė įmonės metinio balanso ataskaitos duomenis ( įmonės turto balansinę vertę, įsipareigojimų dydį 2010 m. sausio 1 d. ir 2011 m. sausio 1 d.), tačiau šių duomenų neanalizavo ir nevertino, t.y. ar dėl atsiskaitymų su atsakovu įmonės mokumas nekito (nemažėjo). Be to, teismas netyrė ir nevertino kokius ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė turėjo kreditorius, įsipareigojimų dydį, iš jų – pradelstus kreditorinius įsipareigojimus, ar buvo atsiskaitoma su kitais kreditoriais ginčijamų sandorių sudarymo metu. Pažymėtina, kad įmonės nemokumui CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme konstatuoti iš esmės pakanka įrodyti faktą, jog skolininko mokumas buvo sumažėjęs ginčijamu laikotarpiu tiek, kad realiai nebuvo galima patenkinti visų kreditorių reikalavimų, kurių įvykdymo terminai suėję.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti  iš esmės apeliacinės instancijos teisme. (CPK 327 str. 1 d. 2 p.) Byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes būtina išaiškinti ir tirti, kokias galiojančias reikalavimo teises turėjo kiti kreditoriai ginčijamų sandorių sudarymo metu, ar atlikus ginčijamus sandorius buvo tenkinami kitų kreditorių reikalavimai. Šios aplinkybės reikšmingos sprendžiant dėl pažeistų kreditorių teisių ginčijamais  sandoriais suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui. Neištyrus šių aplinkybių nėra galimybės tinkamai įvertinti pirmenybės vienam kreditoriui kaip kreditorių teisių pažeidimo sąlygos aspekto.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kreditorių teisių pažeidimo, neatskleidė, neištyrė ir neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių, kurių pagrindu gali būti nustatytos actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl jo išvada dėl įmonės mokumo, kreditorių teisių pažeidimo, vertinant ginčijamus sandorius ir kitų kreditorių teises, padaryta netinkamai taikius tiek aptartas materialinės teisės normas, reglamentuojančias bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriaus teisę ginčyti įmonės sudarytus sandorius, kasacinio teismo suformuotą praktiką aiškinant Actio Pauliana institutą, tiek proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Kadangi pirmosios instancijos teismo padaryti teisės normų pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo teismas turi pašalinti padarytus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus ir nustatytas aplinkybes kvalifikuoti pagal CK 6.66 straipsnio nuostatas bei teismų praktiką, suformuluotą aiškinant šią teisės normą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu

n u ta r i a:

           Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai                                                                                         Aušra Baubienė                                                                                   

                  Izolda Nėnienė

                   Rūta Palubinskaitė