Administracinė byla Nr. A-13-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00189-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 11.1; 11.4.1; 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

pareiškėjas J. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-5), prašydamas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo jo mirusio tėvo Z. S. L. vardu į išlikusį iki nacionalizacijos Z. S. L. įtėvių B. ir E. L. valdytą nekilnojamąjį turtą – 35,46 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Nurodė, jog jo tėvas Z. S. L. aštuonerių metų buvo įvaikintas savo dėdės B. L. ir E. L.. 1948 m., kai Z. S. L. buvo 16 metų, mirė jo įmotė. Sulaukęs 20 metų, Z. S. L. buvo pakviestas tarnauti į tarybinę armiją, iš kurios grįžo po ketverių metų. Jo įtėvis 1955 m. mirė. Grįžęs iš tarnybos, nerado nei gyvų įtėvių, nei išlikusių jų namų, nei šeimos dokumentų. Todėl Z. S. L. grįžo pas savo biologinius tėvus. Prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesui, pareiškėjo tėvas Z. S. L. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo biologinio tėvo Z. L. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Nuosavybės teisės į Z. L. turėtą žemę atkurtos visiems jo biologiniams vaikams. Z. S. L. 2000 m. taip pat pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jo įtėvių B. ir E. L. turėtą žemę. Panevėžio m. apylinkės teismo 2001 m. spalio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3906-04/2001 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad B. ir E. L. įsivaikino Z. S. L.. Po šio teismo sprendimo neliko kliūčių Z. S. L. susigrąžinti jo įtėvių valdytą turtą, tačiau iki šiol atsakovas atsisako tai padaryti, motyvuodamas, jog Z. S. L. jau pasinaudojo savo teisėmis, nuosavybės teisių atkūrimo procese, atkurdamas nuosavybės teises į savo biologinio tėvo turėtą žemę, todėl atkurti nuosavybės teisių į įtėvių turėtą žemę nebegalima. Pareiškėjas manė, jog toks nuosavybės teisių atkūrimo proceso vilkinimas yra nepagrįstas, visi nuosavybės teisių atkūrimui reikalingi dokumentai pateikti nepraleidus įstatyme nustatytų terminų, o teisės akto, kuriuo remiantis automatiškai panaikinama galimybė Z. S. L. atkurti nuosavybės teises į išlikusį jo įtėvių iki nacionalizacijos valdytą turtą vien todėl, kad jam su kitais pretendentais atkurtos nuosavybės teisės į biologinio tėvo turėtą žemę, nėra.

Pareiškėjo atstovas pažymėjo, jog šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo tėvas Z. S. L. turi teisę pretenduoti į savo įtėvių iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, taip pat neginčytina, jog Z. S. L. buvo įvaikintas. Tačiau atsakovas, laiku gavęs Z. S. L. prašymą atkurti nuosavybės teises į savo įtėvių žemę bei pateiktus reikiamus dokumentus, iki šiol vilkina nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nurodo, kad Z. S. L. jau yra atkūręs nuosavybės teises į savo biologinio tėvo iki nacionalizacijos valdytą turtą. Tokia atsakovo pozicija niekuo nepagrįsta, kadangi jokiame teisės akte nėra imperatyvios nuostatos, nustatančios draudimą atkurti nuosavybės teises tiek į biologinių tėvų, tiek į įtėvių iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nustačius įvaikinimo juridinį faktą teismine tvarka, įvaikiams atstatoma nuosavybės teisė į įtėvių turėtą turtą, t. y. įvaikinimo juridinio fakto nustatymas suteikia galimybę atstatyti nuosavybės teises į žemę ar mišką po faktinio įtėvio mirties, tačiau tuo pačiu neatima teisės atkurti nuosavybės teises po giminaičių pagal kilmę mirties.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 22-23) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog Z. S. L. 1991 m. pateikė prašymą žemėtvarkos skyriui atkurti nuosavybės teises į savo biologinio tėvo Z. L. nuosavybės teise valdytą žemę, 1998 m. šią teisę perdavė savo sūnui – pareiškėjui J. L.. Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimu J. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į Z. L. turėtą žemę. Ir tik 2000 m. vasario 28 d. Z. S. L. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jo įtėvių B. ir E. L. valdytą nekilnojamąjį turtą. Išnagrinėjus faktines aplinkybes bei nustačius, kad Z. S. L. jau yra pasinaudojęs savo teise atkurti nuosavybės teises į savo biologinio tėvo žemę, atkurti jam nuosavybės teises į įtėvių nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą nėra galimybės, nes to nenumato teisės aktai. Visos šios aplinkybės rodo, jog Tarnyba nevilkina nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui, todėl jo reikalavimai neturėtų būti tenkinami.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu (b. l. 32–35) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises savo mirusio tėvo vardu į jo tėvo faktinių įtėvių B. ir E. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 35,46 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš teismui pateiktos nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 669 nustatyta, kad Z. S. L. 1991 m. lapkričio 8 d. Panevėžio rajono Vadoklių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jo biologinio tėvo Z. L. iki nacionalizacijos Panevėžio apskrityje Panevėžio valsčiuje Genėtinių kaime valdytą žemę, taip pat nurodė kitus pretendentus, turinčius teisę atkurti nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį turtą. Notaro 1994 m. rugpjūčio 22 d. patvirtinta sutartimi bei notaro 1998 m. rugsėjo 23 d. patvirtinta sutartimi Z. S. L. teisę atkurti nuosavybės teises į jam tenkančią jo biologinio tėvo Z. L. nuosavybės teise valdytos žemės dalį (iš viso – 6,29 ha) perleido savo sūnui J. L. (pareiškėjui). Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 21-61699-16544 J. L. atkurtos nuosavybės teisės į Z. L. nuosavybės teisėmis valdytos 5,12 ha žemės ir 1,17 ha miško (duomenys neskelbtini). Be to, Z. S. L. 2000 m. vasario 28 d. Panevėžio rajono Vadoklių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jo įtėvio B. L. nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini) bei pateikė nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus (b. l. 11-12, 6-10). Panevėžio miesto apylinkės teismas 2001 m. spalio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3906-04-2001 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad Z. S. L. 1940 m. gruodžio mėn. įvaikino B. ir E. L., juridinis faktas nustatytas dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiaga). Pagal įgaliojimą pareiškėjas Panevėžio r. žemėtvarkos skyriui Z. S. L. vardu 2003 m. kovo 13 d. pateikė prašymą atmatuoti buvusių savininkų B. ir E. L. žemę natūra, esančią (duomenys neskelbtini) (b. l. 13). Z. S. L. 2003 m. rugpjūčio 28 d. pakartotiniu prašymu Panevėžio r. žemėtvarkos skyriui prašė atmatuoti žemę, esančią (duomenys neskelbtini), taip pat prašė paaiškinti, kodėl nepriimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo (b. l. 14). Panevėžio r. žemėtvarkos skyrius 2003 m. birželio 23 d. raštu Nr. SD-732, be kita ko, nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad Z. S. L. su kitais bendrasavininkiais atkūrė nuosavybės teises į savo biologinio tėvo Z. L. buvusią 44 ha žemėvaldą, jis negali atkurti nuosavybės teisių į jo įtėvių B. ir E. L. žemę, nes nuosavybės teisės atkuriamos arba į tėvo, arba į įtėvio žemę (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiaga). Tarnybos Panevėžio skyriaus 2012 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. 23SD-(14.23.104.)-4395 bei 2013 m. liepos 16 d. raštu Nr. 23SD-(14.23.104.)-2792 pareiškėjas taip pat informuotas, kad jo tėvas Z. S. L. būtų galėjęs atkurti nuosavybės teises į jo įtėvių B. ir E. L. žemę, jei nebūtų atkūręs nuosavybės teisių į savo biologinio tėvo Z. L. valdytą žemę (b. l. 16, 18).

Teismas pažymėjo, kad esant teismo sprendimui dėl faktinio įvaikinimo, panaikinamos įvaikinto asmens ir jo biologinių tėvų tarpusavio teisės ir pareigos, kartu sukuriant analogiškas teises ir pareigas tarp įvaikio ir jo įtėvių. Tokiam teisiniam reglamentavimui yra sukurta speciali išimtis – būtent su nuosavybės teisių į žemę atkūrimo galimybėmis siejamas juridinę reikšmę turinčio faktinio įvaikinimo nustatymas (Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. gegužės 7 d. nutarimo I-2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti“), net ir nesant teisiškai įforminto įvaikinimo, suteikianti teisę asmeniui savo nuožiūra pretenduoti į nuosavybės teisių į biologinių tėvų valdytą žemę atkūrimą arba inicijuoti faktinio įvaikinimo fakto nustatymą ir pretenduoti į įtėvių valdytą žemę. Šios dvi pasirinkimo galimybės vertintinos kaip viena kitą panaikinančios alternatyvos, nes asmuo negali savo giminystės ryšio vertinti skirtingai, priklausomai nuo to, koks teisinis santykis jam yra naudingesnis kiekvienoje konkrečioje situacijoje, nes priešingu atveju būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2000 m. sausio 11 d. nutartimi konstatavo, kad jeigu asmuo paveldėjo žemę ar mišką faktinio įvaikinimo atveju, jis negali pretenduoti paveldėti tikrųjų tėvų žemės ar miško (civilinė byla Nr. 3K-7-783-2000). Kitaip tariant, asmuo vienu metu negali pretenduoti atkurti nuosavybės teises ir į faktinių įtėvių, ir į tėvų pagal kilmę, žemę. Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas (žr., pvz., nutartį administracinėje byloje Nr. A146-349/2013).

Nagrinėjamojoje byloje pareiškėjo tėvas, realizavęs savo teisę atkurti nuosavybės teises į biologinio savo tėvo žemę, 2000 m. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises ir į jo įtėvių iki nacionalizacijos valdytą žemę. Šiuo metu ir pareiškėjas siekia, kad jo mirusio tėvo vardu būtų atkurtos nuosavybės teisės į pastarojo įtėvių B. ir E. L. žemę ir atmeta bet kokią galimybę atsisakyti nuosavybės teisių į Z. L. turtą, teismo posėdyje paaiškinęs, kad žemė, į kurią nuosavybės teisės atkurtos 1999 m. spalio 27 d. sprendimu, jau yra parduota tretiesiems asmenims. Šių faktinių aplinkybių visuma leido teismui daryti išvadą, jog pareiškėjo tėvo pasirinkimu aukščiau minėtu Panevėžio apskrities viršininko sprendimu sukurtas teisinis ryšys tarp pareiškėjo tėvo ir jo biologinio tėvo, ir tai vertintina kaip teisinė kliūtis atkurti nuosavybės teises į Z. S. L. įtėvių valdytą žemę. Taigi teisėjų kolegija konstatavo, jog Z. S. L. atkūrus nuosavybės teises į jo biologinio tėvo Z. L. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, jis netenka teisės pretenduoti atkurti nuosavybės teises į jo faktinių įtėvių B. ir E. L. valdytą žemę, nors ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2001 m. spalio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3906-04-2001 nustatyta, kad Z. S. L. buvo įvaikintas B. ir E. L..

III.

Pareiškėjas J. L. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 37-40), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso vilkinimo arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos aukštesnių teismų bylos (civilinė byla Nr. 3K-7-783-2000 ir administracinė byla Nr. A146-349/2013) negalėjo turėti tiesioginės precedentinės reikšmės, nes pareiškėjo skunde nurodytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo teismo nurodytų bylų faktinių aplinkybių. Nei vienoje iš teismo nurodytų bylų nebuvo sprendžiamas teisės klausimas dėl galimybės atkurti piliečiui nuosavybės teises į įtėvių išlikusį nekilnojamąjį turtą, kai asmuo yra atkūręs nuosavybės teises į išlikusį biologinio tėvo nekilnojamąjį turtą, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti ir aiškinti materialiosios teisės normas, atsižvelgdamas tik į pareiškėjo skunde nurodytas faktines aplinkybes, ir remtis keliamos teisinės problemos egzistuojančiu įstatyminiu reguliavimu, t. y. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (Žin. 1997, Nr. 65-1558) (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (Žin., 1997, Nr. 90-2256). Kadangi teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, netinkamai aiškino teisės normas, argumentavo ir darė išvadas iš esmės remdamasis aukštesnių teismų sprendimais, kurie negalėjo turėti tiesioginės precedentinės reikšmės, todėl teismas neatskleidė ginčo esmės, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė nepagrįstą todėl naikintiną sprendimą.
2. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nėra jokios tiesioginės imperatyvios sąlygos ir draudimo, tiesiogiai numatančio, jog nuosavybės teisės gali būti atkuriamos arba tik į tėvų arba tik į įtėvių valdytą žemę ir nėra numatyta, jog atkūrus nuosavybės teises į biologinių tėvų žemę, panaikinama teisė atkurti nuosavybės teises į įtėvių žemę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje 3K-7-783/2000 nurodė, kad įvaikinimo juridinio fakto nustatymas, kai faktiškai įtėviai įvaikinimo nebuvo juridiškai įforminę, suteikia galimybę atstatyti nuosavybės teisę į žemę ar mišką po faktinio įtėvio mirties, bet neatima paveldėjimo teisės po giminaičių pagal kilmę mirties. Tokiu būdu, asmuo iš esmės gali įgyti turtą tiek iš įtėvių, tiek ir iš biologinių tėvų pusės. Įstatymas negali būti plečiamai aiškinamas ir taikomas, nes įstatymu nustatyto reguliavimo išplėtimas (ar susiaurinimas) yra išskirtinai įstatymų leidžiamosios valdžios funkcija. Kadangi jokia įstatymo norma nėra neparemta pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog asmuo gali pretenduoti arba į biologinių tėvų valdytą žemę, arba į įtėvių valdytą žemę, o šios dvi pasirinkimo galimybės vertintinos kaip viena kitą panaikinančios alternatyvos, todėl toks teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.
3. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog asmuo negali savo giminystės ryšio vertinti skirtingai, priklausomai nuo to, koks teisinis santykis jam yra naudingesnis kiekvienoje konkrečioje situacijoje, nes priešingu atveju būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai, neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo, nes giminystės ryšio skirtingo vertinimo problema konkrečiu atveju nebuvo iškilusi. Atkuriant nuosavybės teises į Z. L. išlikusį nekilnojamąjį turtą, pretendentais buvo visi Z. L. biologiniai vaikai: J. O. P., K. L., J. L., V. K., K. Z. B., S. G. ir Z. S. L.. Pretenzijų pareiškėjo tėvui Z. S. L. dėl teisės būti pretendentu, atkuriant nuosavybės teises į Z. L. turtą, niekas nereiškė nors visi pretendentai žinojo apie pareiškėjo tėvo įvaikinimo faktą. Pareiškėjo tėvas Z. S. L., suradęs dokumentus, patvirtinančius jo įtėvių B. ir E. L. nuosavybės teises į Panevėžio valsčiaus Genetinių kaime turėtą 35,46 ha žemės sklypą, nepraleidęs įstatymu nustatyto termino išreiškė norą atkurti ir nuosavybės teises į išlikusį įtėvių nekilnojamąjį turtą, kai nuosavybės teisės į biologinio tėvo Z. L. išlikusį nekilnojamąjį turtą jau buvo atkurtos. Pretenzijų pareiškėjo tėvui dėl nuosavybės teisių į B. ir E. L. išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo niekas nėra pareiškęs ir kitų teisėtų pretendentų į šį turtą nėra. Niekas iš giminaičių neprieštaravo, jog pareiškėjo tėvas, atkūręs nuosavybės teises į biologinio tėvo Z. L. išlikusį nekilnojamąjį turtą, papildomai atkurtų nuosavybės teises ir į išlikusį savo įtėvių B. ir E. L. nekilnojamąjį turtą. Todėl, giminystės ryšio skirtingo vertinimo pagal naudingumo požymį problema pareiškėjo tėvui nuosavybės teisių atkūrimo procese niekada nebuvo iškilusi.
4. Pirmosios instancijos teismas privalėjo argumentuotai pagrįsti, kokiu įstatymo nustatytu būdu užtikrinamas teisingumo ir protingumo principas piliečiams, atkuriant nuosavybės teises į biologinio tėvo ar įtėvio nekilnojamąjį turtą, ir paaiškinti, kieno interesai ir kokiu būdu nukentės, jei pareiškėjo tėvui Z. S. L. atkūrus nuosavybės teises į savo biologinio tėvo Z. L. išlikusį nekilnojamąjį turtą bus atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį įtėvių B. ir E. L. nekilnojamąjį turtą. Tačiau, teismas šiuo atveju sprendime nenurodė, nei kokiu būdu bus pažeistas teisingumo ir protingumo principas, nei atskleidė, kieno interesai šiuo atveju bus pažeisti ir kodėl juos yra būtina ginti, kai nei tiesioginio įstatyminio draudimo, nei fizinių asmenų ginčo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimu ne tik, kad neužtikrinamas teisingumo ir protingumo principas, teisinės valstybės principas, teisėtų lūkesčių principas, bet ir neginami teisėti buvusių savininkų turtiniai interesai, sudaromos nepagrįstos kliūtys piliečių teisėtų turtinių interesų realizavimui ir teisingumo nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje užtikrinimui.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 44-46) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnis numato, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos turto savininko vaikams (įvaikiams). Tokia įstatymo formuluotė būtent ir reiškia alternatyvą – kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos turto savininko vaikams arba įvaikiams. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja principas „leidžiama viskas, kas neuždrausta“, o administracinėje teisėje, kuri yra viešosios teisės sritis, taikomas principas „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“. Minėtas įstatymas nenustato, kad asmuo gali atkurti nuosavybės teises ir į tėvų, ir į įtėvių žemę.
2. 1992 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr. I-2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti“ nustatė, kad tais atvejais, kai faktiniai įtėviai juridiškai įvaikinimo nėra įforminę, įvaikinimo faktas gali būti įrodomas teisme. Galimybė kreiptis į teismą dėl įvaikinimo fakto nustatymo taikoma atkuriant nuosavybės teises, taip suteikiant teisę net ir nesant teisiškai įforminto įvaikinimo asmeniui pretenduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į biologinių tėvų nuosavybės teise priklausančią žemę, arba į įtėvių valdytą žemę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. sausio 11 d. sprendime civilinėje byloje 3K-7-783/2000 konstatavo, kad jei asmuo paveldėjo žemę ar mišką, faktinio įvaikinimo nustatymo atveju jis negali pretenduoti paveldėti tikrųjų tėvų žemės ar miško. Nors teismo sprendime nagrinėjamas klausimas dėl galimybės paveldėti, analogiškai turėtų būti sprendžiamas klausimas ir atkuriant nuosavybės teisę į tėvų ar įtėvių žemę. Nuosavybės teisių atkūrimas J. L. ir į tėvų ir į įtėvių žemę, nepagrįstai suteiktų jam pranašumą kitų asmenų atžvilgiu, kuriems atkurtos nuosavybės teisės tik į biologinių tėvų, arba tik į įtėvių žemę. Teismas pagrįstai konstatavo, kad esant teismo sprendimui dėl faktinio įvaikinimo, panaikinamos įvaikinto asmens ir jo biologinių tarpusavio teisės ir pareigos ir kad asmuo negali savo giminystės ryšio vertinti skirtingai – priklausomai nuo to, koks teisinis santykis jam naudingesnis, nes priešingu atveju būtų pažeisti teisingumo principai. Todėl galimybė atkurti nuosavybės teises ir į tėvų, ir į įtėvių žemę ribojama pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į jo mirusio tėvo Z. S. L. įtėvių B. ir E. L. valdytą nekilnojamąjį turtą – 35,46 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas tokios teisės neturi, nes jam buvo atkurtos nuosavybės teisės pagal kilmę į Z. L. iki nacionalizacijos valdytą žemėvaldą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada yra pagrįsta.

Pažymėtina, kad išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas pagal specialiuosiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytą tvarką. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reglamentuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 1 d.).

Nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir pagrindus nustato Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. VIII-359, kurio 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

Pareiškėjui nuosavybės teisės buvo atkurtos Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimu į Z. S. L. biologinio tėvo Z. L. iki nacionalizacijos valdytą žemę, t. y. pagal savininko sūnaus (Z. S. L.) perleistą teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Tokiu būdu nuosavybės teisių atkūrimas buvo realizuotos pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą, remiantis buvusio savininko vaiko valia.

Kaip minėta, nuosavybės teisių atkūrimas yra vykdomas pagal specialų įstatymą ir juo nėra keičiamos bendrosios paveldėjimo teisės normos ir nuosavybės teisių atkūrimo teisinės nuostatos negali prieštarauti bendroms paveldėjimo teisės normoms, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.1 straipsniu, turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) <…> bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai.

Paveldėjimo santykius nustato Civilinio kodekso normos ir šio kodekso 5.11 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad įvaikiai ir jų palikuonys, paveldintys po įtėvio ar jo giminaičių mirties, prilyginami įtėvio vaikams ir jų palikuonims. Jie nepaveldi pagal įstatymą po savo tėvų ir kitų aukštutinės linijos giminaičių pagal kilmę, taip pat po savo brolių ir seserų pagal kilmę mirties.

Pagal šios normos nuostatą įvaikių ir paveldėjimo santykiai pagal kilmę yra atriboti, todėl daroma išvada, kad tokiu pat principu tūri būti atribojami ir nuosavybės teisių atkūrimo santykiai. Tai reiškia, kad faktiniai įvaikiai negali pretenduoti į savo tėvų arba kitų giminaičių pagal kilmę nacionalizuotą turtą. Iš to seka, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik į turtą atsiradusį po tėvų ir giminaičių pagal kilmę mirties arba į įtėvių valdytą turtą, tačiau, remiantis teise, negali būti tokios situacijos, kai asmeniui atkuriamos nuosavybės teisės į asmenų pagal kilmę valdytą turtą ir pagal teisminę tvarka nustatytą įvaikinimo faktą ir į įtėvių turtą.

Z. S. L. buvo įvaikintas 1940 m. gruodžio mėn. (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2001 m. spalio 19 d. teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3906-04/2001), o jo tėvas Z. L. mirė 1975 m. rugpjūčio 22 d. Kadangi įvaikinimas yra iki tėvo, žemės savininko, mirties, todėl Z. S. L. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės pagal jo prašymą į Z. L. valdytą iki nacionalizacijos žemės sklypą.

Tik paneigus Z. S. L. teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, remiantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, ar nuginčijus Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Z. L. valdytą žemę, gali būti pripažinta Z. S. L. teisė į jo įtėvių B. ir E. L. valdytą žemės sklypą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-783/2000 šiam ginčui netaikytina, nes šioje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių aktų taikymo.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. L. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys