Administracinė byla Nr. I-176-811/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00044-2014-8
Procesinio sprendimo kategorija 1.16.2; 1.16.8; 3.21.
(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų E. V. ir A. K. skundus atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apygardos probacijos tarnybos ir Vilniaus apygardos probacijos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
n u s t a t ė:
Pareiškėja E. V. 2014-01-03 teismui pateikė skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos probacijos tarnybos 2013-12-06 sprendimą Nr. VR2-578 ir priteisti laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atitinkančią skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų apskaičiuotas ir išmokėtas taikant iki 2009-08-01 galiojusius pareiginės algos koeficientų ir priedų už pareigūnų kvalifikacines kategorijas dydžius (b. l. 1-5).
Pareiškėja A. K. 2013-11-12 teismui pateikė skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos probacijos tarnybos 2013-10-17 sprendimą Nr. VR2-479 ir priteisti laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią taikant Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo ir (arba) Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 straipsnio 6 dalies ir 41 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalių dydžiai ir kurios Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai (b. l. 56-60).
Pareiškėjos E. V. ir A. K. skunduose paaiškino, kad nuo 2009 metų atsakovė neteisėtai sumažino joms mokamą darbo užmokestį. Vadovaujantis 2009 m. balandžio 23 d. (pakeistas 2009 m. liepos 17 d.) Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto nuostatomis ir Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede nustatytais koeficientais pareiškėjoms buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad dėl valstybėje susiklosčiusios sunkios ekonominės padėties valstybės tarnautojams pareiginių algų koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases sumažinti neteisėtai. Konstitucinis Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaravo Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo ir Tarnybos Kalėjimų departamente statuto 41, 42 str. nuostatos. Taigi, ginčo laikotarpiu darbo užmokestis buvo perskaičiuotas ir mokamas sumažintas neteisėtai. Atsakovė Vilniaus apygardos probacijos tarnyba pažeidė pareiškėjų teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią taikant Konstitucijai prieštaravusias įstatymų nuostatas.
Atsakovė ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Vilniaus apygardos probacijos tarnyba su atsiliepimuose su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus (b. l. 10-14, 65-69).
Paaiškino, kad apskaičiuojant ir mokant darbo užmokestį atsakovė Vilniaus apygardos probacijos tarnyba vadovavosi galiojančiais įstatymais, t. y. veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius įstatymus. Atkreipė dėmesį, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Praradimus numatant kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą tvarką, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų. Taip pat pareiškėjos dėl dalies reikalavimų praleido trejų metų senaties terminą (pareiškėja E. V. su skundu į teismą kreipėsi 2014-01-03 ir prašo priteisti laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2011-01-03 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį; pareiškėja A. K. su skundu į teismą kreipėsi 2013-11-11 ir prašo priteisti laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį), todėl jų reikalavimai šiose dalyse taip pat atmestini dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo. Skundžiamų sprendimų turinys yra pagrįstas ir atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl teisinio pagrindo juos naikinti nėra.
Į teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko, jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.
Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad pareiškėja E. V. nuo 2005-05-09 ėjo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus regiono Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos (nuo 2012-07-01 – Vilniaus apygardos probacijos tarnyba) inspektoriaus pareigas (B lygis, 5 kategorija), nuo 2007-04-02 – vyresniojo inspektoriaus pareigas (B lygis, 6 kategorija), nuo 2007-08-27 - vyresniojo inspektoriaus pareigas (B lygis, 7kategorija), 2007-01-29 suteikta III kvalifikacinė kategorija, 2009-01-19 - II kvalifikacinė kategorija). Pareiškėja A. K. ėjo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus regiono Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos (nuo 2012-07-01 – Vilniaus apygardos probacijos tarnyba) vyresniojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 7 kategorija), nuo 2007-08-27 - Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus regiono pataisos inspekcijos Trakų rajono pataisos inspekcijos vyresniojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 8 kategorija), nuo 2012-07-01 - Vilniaus apygardos probacijos tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus vyresniojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 8 kategorija).
2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymui (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiškėjos gaudavo mažesnį darbo užmokestį, nei iki tol.
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjoms buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.
Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad atsakovei Vilniaus apygardos probacijos tarnybai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų E. V. ir A. K. patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjoms neteigiant, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų E. V. ir A. K. reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl tokie pareiškėjų E. V. ir A. K. reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėja E. V. taip pat prašo panaikinti Vilniaus apygardos probacijos tarnybos 2013-12-06 sprendimą Nr. VR2-578, o pareiškėja A. K. – Vilniaus apygardos probacijos tarnybos 2013-10-17 sprendimą Nr. VR2-479.
Pažymėtina, kad ginčijamuose Vilniaus apygardos probacijos tarnybos sprendimuose išreikšta minėtos institucijos valia atsisakyti išmokėti pareiškėjoms susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimu. Juose taip pat nurodyta, kad Vilniaus apygardos probacijos tarnyba 2009-2013 metais vykdė tuo metu galiojančius teisės aktus, todėl Vilniaus apygardos probacijos tarnybai nekyla pareiga mokėti pareiškėjoms susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (b. l. 7, 61).
Teismo vertinimu, Vilniaus apygardos probacijos tarnyba iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip ir pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu, kuriuo remiantis įstatymų leidėjas priėmė Grąžinimo įstatymą, aiškiai reglamentuojantį dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlygio) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog Vilniaus apygardos probacijos tarnyba priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, todėl pareiškėjos E. V. reikalavimas panaikinti Vilniaus apygardos probacijos tarnybos 2013-12-06 sprendimą Nr. VR2-578 ir pareiškėjos A. K. reikalavimas panaikinti Vilniaus apygardos probacijos tarnybos 2013-10-17 sprendimą Nr. VR2-479 atmestini kaip nepagrįsti.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjos E. V. ir A. K. atsakove nurodė ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Priešgaisrinės Vilniaus apygardos probacijos tarnybos.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (LVAT 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005; LVAT 2006-05-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-406/2006; LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010; LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1940/2013; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1942/2013; LVAT 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1922/2013; LVAT 2013-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1984/2013; LVAT 2014-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013).
Nagrinėjamu atveju tinkama atsakovė pareiškėjų reikalavimams priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra Vilniaus apygardos probacijos tarnyba, tačiau, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjų E. V. ir A. K. reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi reikšmės.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjų E. V. ir A. K. skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Violeta Petkevičienė