Civilinė byla Nr. e2A-134-656/2025
Teisminio proceso Nr. 2-20-3-00689-2024-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.6; 2.6.1.1.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. sausio 28 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Andriaus Ignoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ingos Staknienės, veikianti Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „Inline 6“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje vykdančios veiklą per „If P&C Insurance AS“ filialą, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Inline 6“ dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje vykdanti veiklą per „If P&C Insurance AS“ filialą (toliau ir Ieškovė), ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Inline 6“ (toliau ir Atsakovė) 4764,36 Eur žalos atlyginimo, 228,43 Eur palūkanų, 200 Eur žalos vertinimo išlaidų atlyginimo, 5 proc. procesinių palūkanų. Pareiškimu Ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimų dalies dėl 23,74 Eur žalos atlyginimo ir 1,14 Eur kompensuojamųjų palūkanų priteisimo.
2. Ieškovė nurodė, kad kaip draudikė pagal 2022 m. rugsėjo 27 d. transporto priemonių draudimo sutartį išmokėjo draudėjai (duomenys neskelbtini) firmai 4784,16 Eur draudimo išmoką, kadangi atsakovė UAB „Inline 6“ transportuodama vilkiką draudėjos užsakymu iš Vokietijos į Lietuvą sugadino šį krovinį (toliau-Vilkikas). Atsakovė neginčijo kaltės dėl krovinio sugadinimo, bet nesutiko su atlygintinos žalos dydžiu. Ieškovei atlikus nepriklausomą turto vertinimą, nustatytas 6374,55 Eur nuostolis. Iš Atsakovės priteistinos ir 5 proc. palūkanos už laikotarpį nuo 2023 m. gegužės 15 d. iki 2024 m. balandžio 29 d. pagal CMR Konvencijos 27 straipsnio 1 dalį. Ieškovė nustatė draudimo išmokos dydį, įvesdama į programą „Audatex“ detalių kainas pagal šios programos duomenų bazės kainas, atitinkančias detalių gamintojų originalių naujų dalių kainas gamintojų rekomenduojamas dilerių mažmeninei prekybai. Programos „Audatex“ siūlomos kainos buvo koreguotos (mažintos) rankiniu būdu, atsižvelgiant į VOLVO serviso taikomą 20 proc. nuolaidą pagal serviso pateiktą remonto pasiūlymą. Ieškovė išskaičiavo 5 proc. išskaitą už dalių būklės pagerinimą iš nustatytos žalos atlyginimo sumos, nes toks nuvertėjimo dydis yra numatytas Ieškovės Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 001 Priede Nr. 1 3-4 metų amžiaus krovininiams automobiliams. Skaičiuojant nusidėvėjimą (nuvertėjimą) dėl transporto priemonių amžiaus ne pagal Ieškovės draudimo taisykles, taikytina Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. rugsėjo 22 d. įsakymu „Dėl Koeficientų apgadintoms kelių transporto priemonėms taikymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtina tvarka. Turto vertintojai naudoja nuvertėjimo koeficiento skaičiavimui parengtą skaičiuoklę. Vadovaujantis paminėta tvarka ir skaičiuokle, Vilkiko dalių nuvertėjimas įvykio dieną buvo 11,72 proc. Taikant 11,72 proc. nuvertėjimą vilkiko dalims, žalos dydis būtų 4740,62 Eur. Todėl Ieškovė mažino ieškinio reikalavimus iki 4740,62 Eur žalos atlyginimo priteisimo, atsisakydama ieškinio dalies dėl 23,74 Eur žalos atlyginimo priteisimo, prašydama priteisti iš Atsakovės 227,29 Eur dydžio kompensuojamąsias palūkanas, paskaičiuotas nuo 4740,62 Eur sumos už laikotarpį nuo 2023 m. gegužės 15 d. iki 2024 m. balandžio 29 d., pritaikius 5 proc. dydžio metinę palūkanų normą.
3. Atsakovė UAB „Inline 6“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti arba tenkinti ieškinį iš dalies. Nurodė, kad ieškovė nepagrindė tinkamai prašomos atlyginti žalos. Ieškovė paskaičiavo draudimo išmoką, neatsižvelgdama į tai, kad vilkiko remontui galėjo būti panaudotos ne naujos, bet naudotos detalės. Vilkikas buvo pirktas su variklio defektu, jis nebuvo naujas, nevažiavo, todėl nebuvo pagrindo keisti jo detalių naujomis ir taip pagerinti jį Atsakovės sąskaita. Vilkiko remonto sąnaudos galėjo būti per pusę mažesnės, nei prašo atlyginti Ieškovė. Vilkikas buvo parduotas nesuremontuotas bei nepakeitus jo detalių naujomis ar naudotomis. Todėl Ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką, apskaičiuotą atsižvelgiant į naujų detalių kainą, prisiėmė riziką dėl per didelės draudimo išmokos sumokėjimo pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 001 89 punktą. Tai, pasak Atsakovės, negali būti pagrindu priteisti iš jos padidintą Ieškovės nurodytą žalos atlyginimą.
II. Teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimu nusprendė: priimti Ieškovės atsisakymą nuo ieškinio dalies, kuria prašoma priteisti iš Atsakovės 23,74 Eur žalos atlyginimo ir 1,14 Eur kompensuojamųjų palūkanų, ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukti; patenkinti ieškinį iš dalies ir priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Inline 6“ ieškovei „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje vykdančiai veiklą per „If P&C Insurance AS“ filialą, 4600 Eur žalos atlyginimą, 216,14 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 200 Eur žalos dydžio nustatymo išlaidų atlyginimą, iš viso – 5016,14 Eur, 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (5016,14 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. gegužės 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 812,41 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmesti.
Dėl atsakovės UAB „Inline 6“ atlygintinos ieškovei „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje vykdančiai veiklą per „If P&C Insurance AS“ filialą, žalos dydžio
5. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnio 2 dalis).
6. Pagal teismų praktikos taisykles Subrogaciniam reikalavimui taikomos ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normos, o tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį. Krovinio vertės sumažėjimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą (CMR konvencijos 25 straipsnis) bei kitas su krovinio vertės sumažėjimu susijusias išlaidas (pvz., mokestis ekspertams už vertės nustatymą ir kt.). Sprendžiant klausimą dėl kompensacijos už krovinio sugadinimą nustatymo, negalima apsiriboti pažodiniu CMR konvencijos 25 straipsnio 1 punkto aiškinimu. Atstatymo išlaidos turto vertinimo prasme gali būti laikomos atitinkančiomis turto nusidėvėjimo sumą, t. y. žalos dydis gali būti nustatomas pagal remonto kainas (daikto atkūrimo išlaidas).
7. Teismas nurodė, kad šiuo atveju svarbu tai, kad draudėja (duomenys neskelbtini) firma neremontavo Vilkiko, kurio vertė iki jo perdavimo atsakovei buvo 53 000 Eur. Vilkiko draudėja pardavė jį su defektais, atsiradusiais po jo perdavimo atsakovei, už 48 400 Eur, t. y. už 4600 Eur mažesnę sumą, nei buvo vertas Vilkikas.
8. Ieškovė įrodinėjo draudėjos žalą oficialia VOLVO vilkiko gamintojo įgalioto atstovo sudaryta sąmata bei „Audatex“ programoje parengta žalos sąmata, kurioje išsamiai detalizuojami reikalingi atlikti darbai, darbo valandų skaičius, būtinos detalės, išskaita dėl detalių nusidėvėjimo ir kt. Atsakovės pateiktos vilkiko remonto išlaidų sąmatos vertintinos kaip abstrakčios, nedetalizuotos. Jose nenurodytas konkretus reikalingų atlikti darbų laikas, detalių gamintojas ir amžius. Atsakovė deklaratyviai nurodo, kad Vilkiko remontas naudotomis detalėmis, kurių gamintojas nėra „Volvo Truck“, atitiktų transporto priemonės saugumo reikalavimus. Atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, paneigiančių „Volvo Truck“ įgalioto atstovo pateiktus duomenis apie Vilkiko keistinų dėl atsakovės pažeidimų detalių vertę.
9. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad įgaliota „Volvo Truck“ atstovė Lietuvoje UAB „Volvo Lietuva“ nusipirko iš (duomenys neskelbtini) firmos ginčo Vilkiką už 48 400 Eur dėl to, jog iš esmės individualiai nustatė, kad Vilkiko likutinė vertė po atsakovės padarytų Vilkiko sugadinimų yra ne mažesnė kaip 48 400 Eur. Todėl teismas vertino, kad UAB „Smart Claims“ išvadoje neteisingai nurodyta Vilkiko likutinė vertė (28 196 Eur) 2023 m. birželio mėn.
10. Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovės į bylą pateiktais įrodymais Vilkiko vertė iki jo perdavimo atsakovei buvo 53 000 Eur, po atsakovės sugadinimų – 48 400 Eur, padarė išvadą, jog Vilkikas po Atsakovės pervežimo metu padarytų pažeidimų nuvertėjo 4600 Eur (53 000 Eur – 48 400 Eur). Teismo nuomone, būtent tokios sumos turėjo teisę reikalauti iš atsakovės (duomenys neskelbtini) firma, nusprendusi neremontuoti Vilkiko, bet parduoti jį su defektais (CMR konvencijos 25 straipsnio 2 dalies „b“ punktas).
11. Aplinkybę, kad Vilkikas po atsakovės padarytų pažeidimų nuvertėjo 4600 Eur iš esmės patvirtina ir kartu su ieškovės rašytiniais paaiškinimais pateikta žalos apskaičiavimo sąmata, kuri sudaryta, atsižvelgiant ir į Vilkiko detalių nuvertėjimą dėl amžiaus. Minėtoje sąmatoje nurodyta Vilkiko remonto išlaidų suma (4740,62 Eur) artima teismo nustatytai Vilkiko nuvertėjimo sumai – 4600 Eur. Todėl teismas priteisė iš atsakovės UAB „Inline 6“ Ieškovės naudai 4600 Eur žalos atlyginimo (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis, CMR Konvencijos 25 straipsnio 1 dalis, 2 dalies „b“ punktas).
12. Teismas, nustatęs, kad nagrinėjamu atveju Ieškovei priteistinas žalos atlyginimas turi būti skaičiuojamas pagal Vilkiko nuvertėjimą dėl atsakovės padarytų pažeidimų, Atsakovės motyvus, susijusius su žalos atlyginimo dydžio nustatymu, atsižvelgiant į tai, kad ji turi teisę pasiimti sugadintas Vilkiko detales, atmetė. Nei CMR konvencijoje, nei CK nuostatose, reguliuojančiose vežėjo civilinę atsakomybę, nenustatyta nukentėjusio asmens pareiga perduoti civilinę žalą sukėlusiam asmeniui jo sugadintus nukentėjusiam asmeniui priklausančius objektus. Todėl vadovaujantis teismų praktika, nurodyta šio sprendimo 21 punkte, iš Atsakovės priteistinas žalos atlyginimas neturi būti mažinamas sugadintų detalių likutine verte. Juolab, kad draudėja pardavė Vilkiką su sugadintomis detalėmis. Todėl teismas sprendė, kad likutinė Vilkiko vertė buvo nustatyta, atsižvelgiant ir į sugadintų detalių vertę, jei tos detalės apskritai turėjo kažkokią vertę.
13. Teismas atmetė kaip deklaratyvius ir neįrodytus Atsakovės motyvus, jog Vilkikas Atsakovės neteisėtų veiksmų padarymo metu buvo nuvertėjęs 50 proc., kad Vilkiko pažeidimai, padaryti atsakovės transportavimo metu, buvo kosmetiniai ir jo detalių pakeitimas neturėjo įtakos vilkiko saugumui.
Dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės UAB „Inline 6“ 200 Eur už žalos vertinimo ataskaitos parengimą atlyginimo
14. Žalą patyręs užsakovas gali reikalauti iš atsakingo vežėjo ir mokesčio ekspertams už krovinio vertės nustatymą. Nagrinėjamu atveju į bylą pateikta Transporto priemonės nuostolio vertinimo ataskaita parengta, nurodant vertinimo tikslą – nustatyti transporto priemonės nuostolių dydį. Iš šios ataskaitos matyti, kad nebuvo atliktas individualus ginčo Vilkiko įvertinimas. Jo vertė nustatyta vadovaujantis bazine VšĮ „Emprekis“ nustatyta verte, neatsižvelgus į abiejų šalių nurodytą defektą – Vilkiko variklio trūkumus.
15. Minėtoje ataskaitoje buvo paskaičiuota ne likutinė Vilkiko vertė, bet atkuriamoji vertė, t. y. pinigų suma, kurios reikėtų tokių pačių fizinių ir eksploatacinių savybių turto vertinimo objektui atkurti, atgaminti arba atstatyti (įrengti) (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Vilkiko atkuriamoji vertė paskaičiuota pagal duomenis sąmatos, parengtos UAB „Volvo Lietuva“, kurioje buvo nurodytos naujų detalių kainos be vėliau šios bendrovės pritaikytos 20 proc. nuolaidos bei 11,72 proc. išskaitos dėl detalių nuvertėjimo. Todėl darytina išvada, kad ir ataskaitoje nurodyta atkuriamoji vertė neatitiko tokių pačių fizinių ir eksploatacinių savybių ginčo vilkikui atkurti būtinos sumos dydžio.
16. Nors į bylą pateikta Transporto priemonės nuostolio vertinimo ataskaita ir nėra tas įrodymas, kurio pagrindu teismas priteisė iš Atsakovės didžiąją dalį Ieškovės prašyto žalos atlyginimo, visgi šios ataskaitos parengimo išlaidų atlyginimas (200 Eur) turi būti priteistas iš Atsakovės. Teismas tokią išvadą padarė įvertinęs tai, kad tuo atveju, jei Atsakovė pripažintų savo pareigą sumokėti didžiąją dalį Ieškovės prašomo žalos atlyginimo (4600 Eur), labiau tikėtina, jog Ieškovė nebūtų kreipusis į turto vertintoją dėl nuostolių dydžio nustatymo ir neturėtų papildomų 200 Eur išlaidų. Todėl, vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktu, iš Atsakovės priteisiama 200 Eur žalos vertinimo išlaidų atlyginimo.
III. Apeliacinio skundo argumentai
17. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir ginčą išspręsti iš esmės, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo argumentai:
17.1. Ieškovės naudai priteistas Vilkiko vertės sumažėjimas (žala) nepagrįstas, nes teismas nevisapusiškai bei neišsamiai įvertino byloje pateiktą informaciją bei argumentus. Draudikas (šiuo atveju Ieškovė) paskaičiavo draudiminę išmoką neatsižvelgdamas į tai, jog Vilkiko remontui galėjo būti panaudotos ne naujos, o naudotos detalės, taip pat, kad Vilkikas buvo su variklio defektu, nevažiuojantis (tą pripažino abi šalys (Sprendimo 14 punktas). Tai žymiai mažino Vilkiko rinkos vertę. Todėl žala (remonto kaina) turėjo būti skaičiuojama vadovaujantis dėvėtų dalių kainomis.
17.2. Ieškovės naudai priteistas Vilkiko vertės sumažėjimas (šiuo atveju žala) yra visiškai nepagrįstas. Teismas neišsamiai įvertino byloje pateiktą informaciją, rėmėsi Išvada, pagal kurią vertė paremta tik iš interneto paimta informacija bei nenaudoti duomenys apie galimą Vilkiko vertę Vokietijoje Vilkiko paėmimo metu (Sprendimo 12 punktas). CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalis aiškiai numato, jog kai vežėjas, praradus dalį arba visą krovinį, privalo atlyginti žalą, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Šiuo atveju tokia Vilkiko vertė nebuvo nustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis kitokia verte.
17.3. Byloje taip pat nėra aiškiai patvirtinta, jog Vilkiko vertė nustatyta įvertinus jo variklio defektą. Įprastai naujo vilkiko variklio vertė rinkoje gali siekti nuo 30 000,00 Eur iki 60 000,00 Eur ir daugiau (priklausomai, ar grąžinamas senas variklis ir jis dar tinkamas toliau naudoti), tuo tarpu seno variklio keitimo kaina gali siekti apie 15 000,00 Eur.
17.4. Nustatydamas žalos dydį teismas nepagrįstai rėmėsi Ieškovės pateiktu įrodymu – UAB „Smart claims“ eksperto Išvada apie transporto priemonės likutinę vertę, nes ieškinyje nurodytos žalos dydis iš esmės buvo grindžiamas remonto sąmata. Atsakovės tvirtinimu, ji byloje nekvestionavo UAB „Smart claims“ eksperto išvados, nes Ieškovė ieškinyje ja nesirėmė.
17.5. Atsakovės teisės procese buvo pažeistos, nes Ieškovė nebuvo tiksliai suformulavusi ieškinio dalyko ir pagrindo.
17.6. Ieškovė draudimo išmoką išmokėjo nepareikalavusi įrodymų, kad originalios dalys buvo įsigytos remontui, kaip tai numatyta Ieškovės draudimo taisyklėse, todėl prisiima visą su tuo susijusią riziką.
17.7. Teismas vilkiko vertei nustatyti turėjo skirti ekspertizę savo iniciatyva.
17.8. Teismas nepagrįstai iš Atsakovės priteisė ir Ieškovės patirtas išlaidas už UAB „Verlita“ suteiktą vilkiko rinkos vertės ir žalos nustatymo paslaugą (Transporto priemonės nuostolio vertinimo ataskaitos parengimą), nes teismas šia ataskaita nesirėmė.
18. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimo argumentai:
18.1. Atsakovės nuomone, nustatydamas žalos dydį teismas nepagrįstai rėmėsi Ieškovės pateiktu įrodymu – UAB „Smart claims“ eksperto Išvada apie transporto priemonės likutinę vertę, nes ieškinyje nurodytos žalos dydis Ieškovės iš esmės buvo grindžiamas remonto sąmata. Teismas, priimdamas sprendimą, neprivalo remtis tik tais įrodymais, kuriais Ieškovė grindė savo ieškinį. Teismas turi teisę sprendimą grįsti bet kuriuo byloje esančiu įrodymu, kurį laiko tinkamu. Atsakovė nurodo, kad ji byloje nekvestionavo UAB „Smart claims“ eksperto išvados, nes Ieškovė ieškinyje ja nesirėmė. Su šiuo argumentu negalima sutikti, nes Atsakovė atsiliepime į ieškinį rėmėsi CMR konvencijos 25 straipsniu, numatančiu, kad Krovinio vertės sumažėjimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą (atsiliepimo 6 punktas), vadinasi Atsakovė išreiškė poziciją, kad Ieškovės ieškinyje pateiktas žalos skaičiavimas remiantis remonto kaina negali būti taikomas. Todėl Atsakovė turėjo žinoti, jog turi įrodinėti aplinkybes, kuriomis remiasi, t. y. teikti žalos dydžio įrodymus, pagrindžiančius savo poziciją.
18.2. Ieškinio pagrindas ir dalykas buvo suformuluoti aiškiai ir tiksliai. Tai, kad teismas nusprendė žalą apskaičiuoti kitaip, nei ieškinyje skaičiavo Ieškovė, bei remdamasis kitais žalos dydžio įrodymais, nei ieškinyje rėmėsi Ieškovė, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškinio pagrindas ir dalykas buvo netikslūs. Teisinė šalių santykių kvalifikacija ir įstatymo taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva.
18.3. Atsakovė nurodo, kad nesutinka su UAB „Smart claims“ eksperto Išvadoje nustatyta vilkiko verte, nes nurodyta vertė paremta tik iš interneto paimta informacija (pardavimo skelbimai Lietuvoje) bei nenaudoti duomenys apie galimą Vilkiko vertę Vokietijoje vilkiko paėmimo metu. Atsakovė remiasi CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, jog kai, remiantis šios konvencijos nuostatomis, vežėjas, praradus dalį arba visą krovinį, privalo atlyginti žalą, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Šis Atsakovės argumentas būtų pagrįstas tik tuo atveju, jeigu byloje teismui kaip įrodymas būtų pateikta krovinio rinkos vertės jo priėmimo vežti valstybėje nustatymo išvada, o teismas būtų ją nepagrįstai atmetęs ir rėmęsis krovinio rinkos vertės ne jo priėmimo vežti valstybėje nustatymo išvada. Šiuo atveju teismas rėmėsi tais įrodymais, kurie yra byloje, nors jie ir turėjo trūkumų, kurių teismas nelaikė esminiais. Krovinio priėmimo vežti valstybė (Vokietija) bei Lietuva priklauso tai pačiai Europos Sąjungos rinkai, krovinių vežimo kaštai iš vienos šalies į kitą nėra dideli, įvežimo muitai netaikomi, todėl tokių prekių kaip transporto priemonės kainos ES valstybėse negali turėti esminio skirtumo.
18.4. Atsakovė nurodo, kad vilkikas nebuvo naujas ar tokių metų senumo, kas sąlygotų pagrindą apgadintas Vilkiko detales pakeisti naujomis ir taip pagerinti draudėjo turtą Atsakovės sąskaita. Šis argumentas nepagrįstas. Priimdamas sprendimą teismas įvertino vilkiko nusidėvėjimą 11,72 proc. pagal ieškovės pateiktą nuvertėjimo skaičiavimo ataskaitą, kuri buvo padaryta vadovaujantis Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020-09-22 Įsakymu Dėl Koeficientų apgadintoms kelių transporto priemonėms taikymo tvarkos aprašo patvirtinimo patvirtina tvarka bei skaičiuokle. Atsakovė nepateikė argumentų ir įrodymų, kad vilkikas buvo nusidėvėjęs labiau nei vidutinis tokio pat amžiaus vilkikas ir, kad Ieškovės pateiktas skaičiavimas yra neteisingas.
18.5. Atsakovė nurodo, kad Ieškovė draudimo išmoką išmokėjo nepareikalavusi įrodymų, kad originalios dalys buvo įsigytos remontui, kaip tai numatyta Ieškovės draudimo taisyklėse, todėl prisiima visą su tuo susijusią riziką. Šis argumentas nepagrįstas. Ginčydama žalos dydį Atsakovė negali remtis ieškovės ir draudėjo tarpusavio sutartimis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 20 d. civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017 konstatavo, kad kasacinio teismo formuojamoje praktikoje akcentuojama ne draudimo sutarties sąlygų tikslaus laikymosi svarba, bet aplinkybių, kurios lemia žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę, jos apimtį, svarba sprendžiant dėl draudiko subrogacijos teisės įgyvendinimo pagal deliktinės atsakomybės taisykles (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis).
18.6. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad žala (remonto kaina) turėjo būti skaičiuojama vadovaujantis dėvėtų dalių kainomis. Teismų praktikoje nustatant žalos dydį paprastai vadovaujamasi naujų dalių kainomis, atskaičius nusidėvėjimą, nebent šalys sutartyje būtų susitarę kitaip.
18.7. Nesutinka su Atsakovės argumentu, kad teismas vilkiko vertei nustatyti turėjo skirti ekspertizę savo iniciatyva. Teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva skirti byloje ekspertizę, nes šioje byloje nebuvo viešojo intereso gynimo poreikio, be to, tokia pareiga teismui kyla tik kai įrodymų nepakanka. Pirmos instancijos teismas šioje byloje yra uždavęs klausimą šalims, ar jos nenorėtų pateikti papildomų įrodymų, į kurį šalys atsakė neigiamai (posėdžio įrašo 31-35 minutės). Teismo posėdžio metu Ieškovės atstovė pasisakė, kad atsakovė, nesutikdama su ieškovės pateiktu nuvertėjimo skaičiavimu ar turto vertintojo skaičiavimais, turi teisę prašyti teismo skirti ekspertizę (posėdžio įrašo 41:47 minutės). Atsakovaė byloje prašymo dėl ekspertizės skyrimo nereiškė.
18.8. UAB „Verlita“ Transporto priemonės nuostolio vertinimo ataskaitą Ieškovė užsakė siekdama gauti objektyvią ataskaitą dėl žalos dydžio, nes atsakovė nesutiko su Ieškovės žalos vertinimu pagal serviso pateiktą sąmatą. UAB „Verlita“ ataskaita yra papildomas žalos dydžio įrodymas, patvirtinantis, kad UAB „Volvo Lietuva“ sąmata nėra per didelė. Atsakovė daro neteisingą išvadą, kad vertintojo ataskaita buvo parengta remiantis UAB „Volvo Lietuva“ sąmatos duomenimis. UAB „Volvo Lietuva“ ir vertintojo apskaičiuota remonto kaina buvo panaši tik dėl to, kad tiek vertintojas, tiek UAB „UAB „Volvo Lietuva“ skaičiavimus atliko naudodami tą pačią Audatex programą. UAB „Volvo Lietuva“ sąmata nuo standartinio dydžio buvo sumažinta dalims pritaikius 20 proc. nuolaidą, todėl yra mažesnė už vertintojo sąmatos sumą.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK
320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme
20. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
21. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra teismo diskrecija, kurią įgyvendindamas teismas visų pirma turi patikrinti, ar egzistuoja sąlygos, kurioms esant pagal CPK 314 straipsnį nauji įrodymai gali būti priimami: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020, 44 punktas).
22. Atsakovė prašo prijungti naujus įrodymus: 1) el. pašto laišką su informacija apie naujai keičiamo vilkiko variklio kainą; 2) sąmata apie vilkiko seno variklio keitimo kainą. Nurodė, kad naujų įrodymų poreikis iškilo po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, nes sprendime priteisiamos žalos dydis nustatytas atsižvelgiant į Vilkiko vertę, tačiau nebuvo vertinta, kokia būtų Vilkiko su variklio defektu kaina. Atsakovė pateikia naujus įrodymus dėl Vilkiko variklio keitimo kainos, nes tai turi įtakos vertinant Vilkiko vertę jo paėmimo momentu.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašomi prijungti įrodymai neatitinka CPK 314 straipsnyje išdėstytų kriterijų, nes šiuos įrodymus pateikti galimybė buvo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, Atsakovei buvo žinomos byloje įrodinėtinos aplinkybės (Vilkiko su variklio gedimu rinkos vertė), todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus.
Dėl žalos dydžio
24. Atsakovė į ieškinį atsikerta esminiu argumentu, kad žala (remonto kaina) turėjo būti skaičiuojama vadovaujantis dėvėtų dalių kainomis.
25. Atsakovė nurodo, kad vilkikas nebuvo naujas ar tokių metų senumo, kas sąlygotų pagrindą apgadintas Vilkiko detales pakeisti naujomis ir taip pagerinti draudėjo turtą Atsakovės sąskaita. Šis argumentas nepagrįstas, nes priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į vilkiko nusidėvėjimą 11,72 proc. pagal Ieškovės pateiktą nuvertėjimo skaičiavimo ataskaitą, kuri buvo padaryta vadovaujantis Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020-09-22 Įsakymu Dėl Koeficientų apgadintoms kelių transporto priemonėms taikymo tvarkos aprašo patvirtinimo patvirtina tvarka bei skaičiuokle https://lvrdata.lt/. Atsakovė nepateikė argumentų ir įrodymų, kad vilkikas buvo nusidėvėjęs labiau, nei vidutinis tokio pat mažiaus vilkikas, ir kad Ieškovės pateiktas skaičiavimas yra neteisingas.
26. Teismas ir Ieškovė pagrįstai nurodė, kad teismų praktikoje nustatant žalos dydį paprastai vadovaujamasi naujų dalių kainomis, atskaičius nusidėvėjimą, nebent šalys sutartyje būtų susitarę kitaip.
27. Teismų praktika šiuo klausimu yra aiški. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad žala dėl transporto priemonės sugadinimo, be kita ko, apima išlaidas keičiamoms dalims ar detalėms, reikalingoms suremontuoti (atstatyti) dėl kalto asmens veiksmų sugadintą turtą. Sugadinto turto vertės atkūrimas iki įvykio reiškia, kad būtina atsižvelgti į automobilio detalių ar dalių nuvertėjimą dėl eksploatavimo iki įvykio. Toks aiškinimas atitinka visiško žalos atlyginimo funkciją. Visiško žalos kompensavimo principas lemia, kad nukentėjusiajam nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado. Tai reiškia, kad nukentėjusiajam neturi būti priteisiama nei mažiau, nes tokiu atveju nebus tinkamai apgintos asmens teisės, nei daugiau, nes nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėtų skolininko sąskaita. Kartu visiško žalos atlyginimo principas reiškia, kad padarytos žalos dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje. Todėl ir sugadintos transporto priemonės keistinų dalių ir detalių nuvertėjimo dėl eksploatavimo taikymas, jo dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje, o ne taikomas standartizuotu būdu ar automatiškai. Pažymėtina, kad tam tikrų transporto priemonių dalių ar detalių nusidėvėjimui gali turėti įtakos ne tik transporto priemonės senumas, bet ir rida. Be to, nustatant žalos dydį konkrečioje byloje, pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad keičiamos tam tikros dalys ar detalės sugadintoje transporto priemonėje prieš pat eismo įvykį buvo pakeistos naujomis arba aplinkybė, kad rinkoje nėra tokių pat ar panašių dėvėtų dalių ar detalių, kad po remonto transporto priemonė atitiktų techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus, arba jų įsigijimas būtų pernelyg apsunkintas, kas objektyviai lemtų būtinumą siekiant suremontuoti transporto priemonę naudoti naujas dalis ar detales. Kasacinis teismas pažymėjo, kad žala dėl transporto priemonės sugadinimo turi apimti išlaidas dėl tokių detalių ir dalių, kurios leistų naudoti transporto priemonę pagal jos paskirtį atitinkant techninius reikalavimus, kaip ji buvo naudojama iki įvykio. Todėl naujų dalių ar detalių naudojimas siekiant suremontuoti transporto priemonę atitiks visiško nuostolių atlyginimo principą, nes nukentėjęs asmuo bus grąžintas į tą pačią padėtį, kurioje buvo iki įvykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-1075/2019).Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-189-866/2023 sprendė, kad vadovaujantis naudotų kėbulo dalių kainomis nėra jokios garantijos, kad automobilis, tuo atveju jei būtų realiai remontuojamas naudojant naudotas dalis po atlikto remonto atitiktų techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-69-933/2022 nutartyje rėmėsi šiais teismo ekspertizės akte eksperto pateiktais paaiškinimais dėl transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštų skaičiavimo neoriginaliomis, naudotomis dalimis: Lietuvos Respublikoje nėra galiojančių norminių aktų, įstatymo, kito teisės akto reglamentuojančių automobilio kaštų apskaičiavimą neoriginaliomis, naudotomis dalimis, kadangi realus skaičiavimas naudotomis dalimis dviprasmiškas ir prieštaraujantis, naudojamas atkūrimo (remonto) kaštų atėmus nusidėvėjimą metodas. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad automobilio (duomenys neskelbtini) apgadintos dalys būtų neoriginalios. Naudotų dalių nėra galimybės nustatyti techninės ir bendros būklės – kokybės – ar jos yra saugios, naudotos dalys gali būtų defektuotos ar su užslėptais defektais; nėra galimybės identifikuoti naudotos detalės kilmės. Naudotos dalys gali kainuoti labai ženkliai skirtingomis kainomis, kadangi daugiau ar mažiau nudėvėtos, kurių nusidėvėjimo laipsnio nėra galimybės nustatyti. Neoriginalių dalių gamintojai: įvairūs, skirtingi, gaminantys nevienodos kokybės dalis. Neoriginalių, naudotų dalių kainų nustatymui nėra praeities rinkos duomenų. Transporto priemonės remontas neoriginaliomis, naudotomis dalimis nėra lygiavertis automobilio atkūrimas iki buvusios būklės prieš įvykį palyginus su remontu originaliomis dalimis, kurios buvo naudojamos surenkant automobilį gamykloje.
28. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 25 straipsnis nustato, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai sutinkamai su 23 straipsnio 1, 2, 4 punktų nuostatomis. CMR konvencijos 23 straipsnis nustato, kad kai, remiantis šios Konvencijos nuostatomis, vežėjas, praradus dalį arba visą krovinį, privalo atlyginti žalą, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos, o jei nėra ir tokių, tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę.
29. Atsakovė atsiliepime į ieškinį (kaip ir ikiteisminio ginčo sprendimo metu) rėmėsi CMR konvencijos 25 straipsniu, numatančiu, kad Krovinio vertės sumažėjimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą, tokiu būdu Atsakovė išreiškė poziciją, kad Ieškovės ieškinyje pateiktas žalos skaičiavimas remiantis remonto kaina negali būti taikomas, todėl Atsakovė turėjo žinoti, jog turi įrodinėti aplinkybes, kuriomis remiasi, t,y. teikti žalos dydžio įrodymus, pagrindžiančius savo poziciją.
30. Atsakovė nurodo, kad nesutinka su Ieškovės pateiktoje UAB „Smart claims“ eksperto Išvadoje nustatyta Vilkiko verte, nes nurodyta vertė paremta tik iš internetinių skelbimų paimta informacija (pardavimo Lietuvoje skelbimai) bei nenaudoti duomenys apie galimą Vilkiko vertę Vokietijoje, t. y. vilkiko paėmimo vežti vietoje.
31. Atsakovė grįsdama savo atsikirtimus teismui nepateikė įrodymų, kokia krovinio rinkos vertė jo priėmimo vežti valstybėje (Vokietijoje). Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tais įrodymais, kurie yra byloje pateikti Ieškovės, nors vertinant CMR konvencijos reguliavimo požiūriu šie įrodymai ir turėjo trūkumų, kurių teismas nelaikė esminiais. Pagrįsta Atsakovės pozicija, kad krovinio (Vilkiko) priėmimo vežti valstybė (Vokietija) bei Lietuva priklauso tai pačiai Europos Sąjungos rinkai, krovinių vežimo kaštai iš vienos šalies į kitą nėra dideli, įvežimo muitai netaikomi, todėl tokių prekių kaip transporto priemonės kainos ES valstybėse negali turėti esminio skirtumo.
32. Teismas turi teisę sprendimą grįsti bet kuriuo byloje esančiu įrodymu, kurį laiko tinkamu. Atsakovė nurodo, kad ji byloje nekvestionavo UAB „Smart claims“ eksperto išvados, nes Ieškovė ieškinyje ja nesirėmė (t.y. Atsakovė nemanė, kad turi įrodinėti kitokią vilkiko vertę). Su šiuo argumentu negalima sutikti, nes Atsakovė atsiliepime į ieškinį (kaip ir ikiteisminio ginčo sprendimo metu) rėmėsi CMR konvencijos 25 straipsniu, numatančiu, kad Krovinio vertės sumažėjimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą, vadinasi Atsakovė išreiškė poziciją, kad Ieškovės ieškinyje pateiktas žalos skaičiavimas remiantis remonto kaina negali būti taikomas, todėl Atsakovė turėjo žinoti, jog turi įrodinėti aplinkybes, kuriomis remiasi, t,y. teikti žalos dydžio įrodymus, pagrindžiančius savo poziciją.
33. Atsakovė mano, kad jos teisės procese buvo pažeistos, nes Ieškovė nebuvo tiksliai suformulavusi ieškinio pagrindo ir dalyko. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio pagrindas ir dalykas buvo suformuluoti aiškiai. Aplinkybė, kad pirmosios teismas nusprendė žalą apskaičiuoti kitu metodu, nei ieškinyje skaičiavo Ieškovė, bei remdamasis kitais byloje esančiais žalos dydžio įrodymais, nei ieškinyje rėmėsi Ieškovė, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškinio pagrindas ir dalykas buvo netikslūs. Įrodymai apie vilkikų rinkos kainas ir faktinę draudėjos (duomenys neskelbtini) firmos Vilkiko pardavimo kainą buvo pateikti byloje, todėl teismas vertindamas įrodymų visetą, galėjo remtis iš šiais įrodymai. Jeigu Atsakovė būtų norėjusi susiaurinti ginčo (įrodinėjimo) ribas, ji galėjo atsiliepime nurodyti, jog sutinka, kad krovinio vertės sumažėjimas būtų skaičiuojamas pagal krovinio sugadinimų remonto kainą.
34. Ieškovė žalos dydį grindė vilkiko remonto darbų kainos skaičiavimu, nes šis žalos nustatymo būdas yra tiksliausiai bei lengviausiai apskaičiuojamas, kadangi labai tikėtina, kad daikto vertė sumažėja maždaug tiek, kiek gali kainuoti jį atstatyti į prieš tai buvusią padėti. Sutiktina, kad objektyviai nustatyti vilkiko vertę prieš priimant jį vežti yra labai sudėtinga, nes reiktų nustatyti, kokie konkrečiai buvo vilkiko variklio gedimai, rinkoje ieškoti panašaus vilkiko su tokiu pat variklio defektu pardavimo skelbimų, o nustatant vertę po įvykio, reiktų ieškoti pardavimo skelbimų vilkikų, kurie turėjo tokį patį varikio gedimą bei tokius pačius pervežimo metu padarytus sugadinimus.
35. Atsakovė nepateikdama įrodymų nurodo, kad vilkikas draudėjos (duomenys neskelbtini) firmos buvo įsigytas jau su variklio gedimu. Atsakovė teigė, kad Vilkiko variklis sugedo reise užsienyje, todėl vilkiko savininkė užsakė vilkiko transportavimą į Lietuvą jo remonto atlikimui. Šią aplinkybę patvirtina faktas, kad vilkiką jo savininkas (draudėjas) pirmą kartą kasko draudimu apdraudė 2022-09-27 (remiantis draudimo liudijimo išdavimo data), o pakrautas pervežimui vilkikas buvo 2023-04-22 (pagal CMR važtaraščio įrašą). Privalomuoju draudimu vilkikas buvo apdraustas dar anksčiau, 2021-12-02, todėl pagrįsta ieškovės pozicija, kad draudėja vilkiką iki jo gedimo eksploatavo (variklis veikė).
36. CMR konvencijos 25 straipsnis nustato, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai sutinkamai su 23 straipsnio 1, 2, 4 punktų nuostatomis. Tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio (25 straipsnio 2 dalies b punktas).
37. Teisinė šalių santykių kvalifikacija ir įstatymo taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. CPK nenustato ieškovo pareigos nurodyti ieškinio teisinį pagrindą ar atsakovo pareigos, atsikertant į ieškovo reikalavimus, nurodyti atsikirtimo teisinį pagrindą. Kitaip tariant, šalys neturi pareigos nurodyti, kaip turėtų būti teisiškai kvalifikuojamas šalių teisinis santykis ar kokia teisės norma turėtų būti taikoma nagrinėjant civilinį ginčą. Šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-378/2024 33 punktas).
38. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis CMR konvencijos nuostatomis ir įvertinęs tai, kad Ieškovės į bylą pateiktais įrodymais Vilkiko vertė iki jo perdavimo Atsakovei buvo 53 000 Eur, po Atsakovės padarytų sugadinimų – 48 400 Eur, padarė pagrįstą išvadą, jog Vilkikas po Atsakovės pervežimo metu padarytų pažeidimų nuvertėjo 4600 Eur (53 000 Eur – 48 400 Eur). Teismo nuomone, būtent tokios sumos turėjo teisę reikalauti iš Atsakovės ir (duomenys neskelbtini) firma, nusprendusi neremontuoti Vilkiko, bet parduoti jį su defektais (CMR konvencijos 25 straipsnio 2 dalies „b“ punktas).
39. Atsakovė nurodo, kad Ieškovė draudimo išmoką išmokėjo nepareikalavusi įrodymų, kad originalios dalys buvo įsigytos remontui, kaip tai numatyta Ieškovės draudimo taisyklėse, todėl prisiima visą su tuo susijusią riziką. Šis Atsakovės argumentas nepagrįstas.
40. Pagrįsta Ieškovės pozicija, kad ginčydamas žalos dydį Atsakovė negali remtis Ieškovės ir draudėjo tarpusavio sutartimis, o tik iš atsakovo ir žalą patyrusio asmens sutartinių santykių kylančiais įsipareigojimais bei teisėmis. 2017 m. gruodžio 20 d. civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad „pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normų, bet taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, atsiradusius dėl žalos padarymo. Aplinkybė, kad subrogacinį reikalavimą pareiškia draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką nukentėjusiam draudėjui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties. Draudikui perėmus draudėjo, t. y. nukentėjusio asmens, teises į žalos atlyginimą, nepasikeičia santykių, iš kurių šios teisės kildinamos, prigimtis, todėl nesikeičia ir žalą padariusio asmens gynybos nuo reiškiamų reikalavimų atlyginti žalą pagrindai, t. y. nuo tokių reikalavimų galima gintis tik deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų nuostatomis.“ Šioje nutartyje teismas pažymėjo, kad „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-690-415/2015 nutartyje suformuluotas išaiškinimas, jog draudikas neįgyja reikalavimo teisės į kaltą asmenį ta apimtimi, kuria išmokėjo draudimo išmoką, buvus teisiniam pagrindui jos nemokėti arba sumažinti, turi būti suprantamas kaip įpareigojantis, sprendžiant subrogacijos klausimą, įvertinti deliktinės civilinės atsakomybės normose įtvirtintus teisinius pagrindus, pavyzdžiui, išvardytus CK 6.253 straipsnyje, 6.282 straipsnio 1 dalyje, neatlyginti padarytos žalos ar sumažinti jos atlyginimą. Jei tokių pagrindų nėra, vien tik draudimo teisės normose ar draudimo sutartyje nustatyti pagrindai nemokėti draudimo išmokos neatleidžia žalą padariusio asmens nuo prievolės atlyginti draudikui išlaidas, kurias šis patyrė dėl to, kad, išmokėdamas draudimo išmoką, atlygino žalą nukentėjusiajam.“ Nutartyje teismas apibendrinamas konstatavo, kad kasacinio teismo formuojamoje praktikoje akcentuojama ne draudimo sutarties sąlygų tikslaus laikymosi svarba, bet aplinkybių, kurios lemia žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę, jos apimtį, svarba sprendžiant dėl draudiko subrogacijos teisės įgyvendinimo pagal deliktinės atsakomybės taisykles (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis).
41. Atsakovė nesutiko atlyginti ir 200 Eur žalą, kurią sudaro Ieškovės sumokėtas atlyginimas UAB „Verlita“, teigė, kad tai nebuvo būtinos išlaidos. Ieškovės užsakymu UAB „Verlita“ suteikė vilkiko rinkos vertės ir žalos nustatymo paslaugą (surašė Transporto priemonės nuostolio vertinimo ataskaitą) siekiant gauti objektyvią išvadą dėl žalos dydžio, nes Atsakovė nesutiko su Ieškovės žalos vertinimu pagal serviso pateiktą sąmatą.
42. Teisėjų kolegijos vertinimu, Ieškovė savo poziciją dėl žalos dydžio formavo vadovaudamasi įrodymų visuma, kur UAB „Verlita“ ataskaita yra papildomas žalos dydžio įrodymas, patvirtinantis, kad UAB „Volvo Lietuva“ sąmata nėra per didelė. UAB „Volvo Lietuva“ ir vertintojo apskaičiuota remonto kaina buvo panaši tik dėl to, kad tiek vertintojas, tiek UAB „UAB „Volvo Lietuva“ skaičiavimus atliko naudodami tą pačią Audatex programą, kuri remonto sąmatas skaičiuoja gamintojų pateiktas mažmenines originalių naujų dalių kainas bei gamintojų įverčius, kokie darbai turi būti atlikti konkrečių gedimų remontui ir kiek jie turi užtrukti. UAB „Volvo Lietuva“ sąmata nuo standartinio dydžio buvo sumažinta dalims pritaikius 20 proc. nuolaidą, todėl yra mažesnė už vertintojo sąmatos sumą.
43. Teisėjų kolegijos vertinimu UAB „Verlita“ Transporto priemonės nuostolio vertinimo ataskaitos užsakymas buvo objektyviai pagrįstas siekiant nustatyti reikalaujamos priteisti žalos sumą. CK 6.240 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad be tiesioginių nuostolių į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su žalos įvertinimu, ir protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka.
44. Apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas vilkiko vertei nustatyti turėjo skirti ekspertizę savo iniciatyva, nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje žodinio nagrinėjimo teismo posėdyje metu yra uždavęs klausimą šalims, ar jos nenorėtų pateikti papildomų įrodymų, į kurį šalys atsakė neigiamai. Teismo posėdžio metu Ieškovės atstovė pasisakė, kad Atsakovė, nesutikdamas su Ieškovės pateiktu nuvertėjimo skaičiavimu ar turto vertintojo skaičiavimais, turi teisę prašyti teismo skirti ekspertizę, tačiau Atsakovė byloje prašymo dėl ekspertizės skyrimo nereiškė.
45. Nagrinėjama byloje nėra viešojo intereso gynimo poreikio, todėl galioja dispozityvumo taip pat rungimosi principai (CPK 12, 13 straipsniai), kuriuos taikant teismas turėtų pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus tais atvejais, kai įrodymų apskritai nėra arba jų akivaizdžiai neužtenka. Kitais atvejais tai yra teismo teisė, o ne pareiga, ir teismas šią teisę įgyvendina atsižvelgdamas į įrodinėjimo proceso eigą, tirdamas ir vertindamas pateiktus bei surinktus įrodymus ir spręsdamas dėl jų pakankamumo. Įrodymų teikimo pareiga pagal CPK nuostatas tenka šalims.
Dėl bylos baigties
46. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
47. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
48. Atmetus apeliacinį skundą išsprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinėje instancijoje klausimas (CPK 93, 98 str.). Ieškovė patyrė 700 Eus teisinės pagalbos surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą išlaidų, kurios priteisiamos iš Ieškovės.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės UAB „Inline 6“ (kodas 306100188) ieškovės If P&C Insurance AS, veiklą Lietuvoje vykdančios per If P&C Insurance AS filialas” (kodas 302279548), naudai 700 eur (septynis šimtus eur) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo.
Teisėjai Alvydas Barkauskas
Andrius Ignotas
Inga Staknienė