Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-215-360/2017
Teisminio proceso Nr. 4-06-3-04785-2016-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.2.; 16.19.2.
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 4 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Savinijus Katauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto I. Š. (I. Š.) atstovo advokato Manto Liugo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. nutarties,
n u s t a t ė:
VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ 2016-10-24 I. Š. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1422 straipsnio 1 dalį, 1423 straipsnio 1, 6 dalis, 172 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2016-09-23 apie 20.50 val. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos vyr. specialistai A. P. ir R. N. telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), išsikvietė lengvąjį automobilį atlikti keleivių pervežimo paslaugą. Atvyko lengvasis automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris išoriškai buvo apipavidalintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ reklamos ženklais ir logotipais. A. P. važiavo šiuo automobiliu kaip keleivis iki (duomenys neskelbtini). Už suteiktas keleivių vežimo paslaugas lengvojo automobilio vairuotojas I. Š. paėmė 2 Eur atlygį, nurodydamas, kad tai minimali kelionės kaina, nors automobilyje įrengtas planšetinis kompiuteris rodė mažesnę kelionės kainą. Padavus pinigus, vairuotojas išrašė ir A. P. atidavė pinigų paėmimo kvitą 2 Eur sumai. Patikrinimo metu vairuotojas pateikė vairuotojo pažymėjimą, nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą, kurioje nurodyta veikla: kitas, niekur kitur nepriskirtas, keleivinis sausumos transportas (EVRK kodas 493900). Nurodyta, kad I. Š. teikiamos paslaugos savo turiniu atitiko keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, todėl jis, veždamas keleivį lengvuoju automobiliu taksi, neturėdamas Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduoto leidimo vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi, neturėdamas taksi salono priekyje keleiviams gerai matomoje vietoje įrengto, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatyta tvarka teritorinėje valstybinėje mokesčių inspekcijoje vežėjo vardu įregistruoto (apie tai pažymint taksometro registracijos liudijime), techniškai tvarkingo, metrologiškai patikrinto, turinčio nustatytą patikros žymenį taksometro, neturėdamas ir kontrolę vykdantiems pareigūnams reikalaujant nepateikdamas kitų dokumentų, nurodytų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių (toliau – Taisyklių) 26 punkte (taksi vairuotojo kortelės, vežėjo pasirinktos formos užpildyto kelionės lapo, taksometro kasos operacijų žurnalo, Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių), bei teikdamas taksi paslaugas, neinformavęs savivaldybės institucijos apie keleivių vežimo tarifus, veždamas keleivį su transporto priemone, kuri nebuvo apipavidalinta kaip nurodo Keleivinio kelių transporto priemonių apipavidalinimo tvarkos aprašo V skyrius, pažeidė Taisyklių 2, 9.2, 9.3, 9.4, 26, 27 punktų reikalavimus.
Administracinės komisijos prie Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2016-11-16 nutarimu Nr. ADK1-256 I. Š. pagal ATPK 1422 straipsnio 1 dalį, 1423 straipsnio 1, 6 dalis, 172 straipsnio 2 dalį, pritaikius ATPK 33 straipsnį, paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 434 Eur bauda. Administracinėn atsakomybėn patrauktas I. Š. nutarimą apskundė.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 7 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto I. Š. skundą tenkino iš dalies ir nutarimą pakeitė, sumažindamas pagal ATPK 172 straipsnio 2 dalį paskirtą bei atitinkamai galutinę subendrintą baudą iki 289 Eur.
Skundu administracinėn atsakomybėn patraukto I. Š. atstovas advokatas prašo nutartį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą I. Š. nutraukti. Nurodo, kad apeliantas kelis kartus buvo patrauktas atsakomybėn už tą pačią veiką. Nutartyje nėra motyvų, pagrindžiančių išvadą, jog apelianto veiksmai atitinka būtent ATPK 172 straipsnio 2 dalies dispoziciją. ATPK 172 straipsnio dispozicijoje yra numatyta – komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimas. Jeigu laikoma, jog šios blanketinės normos teisės apsaugos objektas yra Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro patvirtintos Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės, tai tokiu atveju netenka prasmės veiksmų kvalifikavimas pagal kitus ATPK straipsnius, o būtent – ATPK 1432 straipsnį – kurio saugojimo objektas ir yra įvardijamas konkrečiai – keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais – taksi taisyklių pažeidimas. Šio straipsnio 1 – 5 dalyse yra išvardijami konkretūs minėtų taisyklių pažeidimai, o 6 šio straipsnio dalyje nurodoma – kiti Susisiekimo ministro patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių pažeidimai. Taisyklių redakcijos, galiojusios inkriminuojamo pažeidimo padarymo dieną, 2016-09-23, 2 punkte (bendrosios nuostatos) numatyta, vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi. Vadinasi, apelianto veiksmai (jeigu būtų įrodyti visi kiti pažeidimo sudėties požymiai) atitiktų būtent ATPK 1432 straipsnio 6 dalies dispoziciją, o ne ATPK 172 straipsnio 1 dalies, kaip tai yra nurodoma nutarime patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn. Jeigu veika kvalifikuojama pagal ATPK 172 straipsnio nuostatas, tokiu atveju kvalifikavimas pagal kitus punktus reiškia dvigubą asmens patraukimą atsakomybėn. Nėra teisinio pagrindo ir nelogiška laikyti, jog Taisyklių 2 punktas yra saugomas kaip komercinės ar ūkinės veiklos tvarka, o jau kiti inkriminuoti Taisyklių punktai (pvz. 9.2, 26, 27 ir kiti) tos saugomos tvarkos dalimi neturėtų būti laikomi ir todėl baudžiami pagal kitus ATPK straipsnius. Byloje teisingai nenustačius tinkamos veikos kvalifikacijos pagal konkrečias teisės normas, teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu ir nepagrįstu, kas yra savarankiškas pagrindas naikinti institucijos nutarimą ir teismo nutartį.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad teismo nutartyje yra nurodoma, kad I. Š. vykdoma veikla pagal savo veiklos formą ir galiojančius teisės aktus atitiko taksi veiklą. Su tokia teismo išvada sutikti nėra faktinio pagrindo. Taisyklių 7.3 punkte yra numatyta, kad taksi paslauga - 1) keleivio ir bagažo vežimas taksi, 2) keleivio laukimas esant įjungtam taksometrui, 3) važiavimas pagal taksi užsakymą; 4) keleivių laukimas taksi stotelėje. Tačiau I. Š. nevykdė nei vieno iš šių veiksmų. Kaip apeliantas teigė, jis vykdė pavėžėjimo veiklą. Pagal ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus 2 redakcijos (toliau - EVRK2) duomenis, taksi veiklai suteiktas 49.32 kodas. Tačiau, atsižvelgiant į nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. 632418, I. Š. vykdė kitą, niekur kitur nepriskirto keleivinio sausumos transporto veiklą, o būtent pavėžėjimą, kurios EVRK2 kodas yra 493900. Atsižvelgiant į bylos rašytiniais duomenimis apibūdintą pavėžėjimo paslaugos koncepciją (pagal kompanijos „UBER“ analogiją), užsakymai priimami paskambinant operatoriui, susivedus užsakymą per elektroninės svetainės adresą arba per mobiliąją aplikaciją „(duomenys neskelbtini)“; nepriklausomai kokiu būdu buvo padarytas užsakymas duomenys perduodami į „(duomenys neskelbtini)“ sistemą, kuri automatiškai perduoda užsakymą artimiausiai esančiam laisvam vairuotojui. Įsėdus keleiviui vairuotojas įjungia „(duomenys neskelbtini)“ darbinėje aplikacijoje įdiegtą atstumo skaičiuoklę, kuri GPS imtuvo pagalba matuoja tikslų atstumą (preliminarią kainą užsakovas mato savo mobiliojoje „(duomenys neskelbtini)“ aplikacijoje). Tapatinti pavėžėjimo veiklą su taksi veikla yra neteisinga. Nors galiojantys teisės aktai ir teisiškai nereglamentavo pavėžėjimo paslaugos, tačiau tokios paslaugos teisines prielaidas apeliantui suteikė galiojantys ir tiesiogiai taikomi Europos Sąjungos teisės aktai. Pažeidimo dieną (2016-09-23) Lietuvos Respublikos Seimas dar nebuvo priėmęs Transporto kodekso pataisų, kuriame atsirado pavėžėjimo paslaugos reglamentavimas, tačiau pavėžėjimo paslaugų veiklai tokiu atveju yra tiesiogiai taikomos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos ir todėl šiai veiklai nustatomos sąlygos nagrinėtinos šių nuostatų kontekste. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas riboti laisvę teikti paslaugas. Pagal šį straipsnį reikalaujama ne tik pašalinti bet kokią kitoje valstybėje narėje įsteigtų paslaugų teikėjų diskriminaciją dėl nacionalinės priklausomybės, bet ir panaikinti bet kokį, net ir vienodai tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams taikomą, apribojimą, jeigu juo draudžiama kitoje valstybėje narėje įsteigto ir joje teisėtai analogiškas paslaugas teikiančio paslaugų teikėjo veikla, jai trukdoma ar ji daroma mažiau patraukli. Išimtys, numatytos, kada valstybė gali riboti transporto įmonių paslaugų veiklą, Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1071/2009. Teismas, nurodė, kad Reglamento 2 straipsnio pagrindu I. Š. veikla gali būti priskiriama prie įmonių, kuriai taikytinas Reglamentas, t. y. gali būti ribojama teisė užsiimti tokia veikla, jeigu nėra gautas valstybės įgaliotos institucijos leidimas. Tačiau su tokia teismo išvada negalima sutikti. Reglamento 2 straipsnio nuostatose numatyta, jog Reglamentas taikomas visoms Bendrijoje įsisteigusioms įmonėms, kurios verčiasi profesine vežimo kelių transportu veikla. Tuo tarpu Reglamento 2 straipsnio 2 dalyje numatytas profesinės veiklos apibrėžimas neatitinka I. Š. vykdytos veiklos, t. y. nagrinėjamu atveju I. Š. veikla yra papildoma veikla, paslaugai teikti naudojamas transportas neturi 9 ir daugiau sėdimų vietų, ir pan. Todėl Reglamentas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas, vadinasi pagal minėtą Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos, draudžiančios valstybei narei riboti asmens (šiuo atveju I. Š.) teisę teikti pavėžėjimo paslaugas.
Iš bylos duomenų nustatyta, jog I. Š. 2016-01-21 sudarė jungtinės veiklos sutartį dėl naudojimosi „(duomenys neskelbtini)“ sistema teikiant pavėžėjimo paslaugas su UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal kurią šalys susitarė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi techninę bazę ir personalą, o I. Š. vykdo pavėžėjimo paslaugas, naudojant „(duomenys neskelbtini)“ sistemą. Pagal Sutarties punktą 5.2, pavėžėjimo paslaugas teikiantis asmuo garantuoja, jog turi vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonę, techninės apžiūros rezultatų kortelę, civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą, nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą ir išmaniųjų technologijų prietaisą, turintį GPS imtuvą su įdiegta „(duomenys neskelbtini)“ sistema užsakymams gauti. Todėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-01-27 įsakyme Nr. 3-80 „Dėl keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakyme Nr. 3-768 „Dėl leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių patvirtinimo“ nustatyti reikalavimai negali būti taikomi pavėžėjimo veiklai. Apibendrinant išdėstytus argumentus, nėra pagrindo kvalifikuoti I. Š. veiklą pagal ATPK 172 straipsnio 2 dalį, kadangi nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties – nėra subjekto, objektyviosios teisės pažeidimo pusės ir kaltės. Todėl administracinė atsakomybė atsirasti negali.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad ATPK 35 straipsnio 1 dalyje yra numatyta bendra taisyklė, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, - per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. ATPK 250 straipsnio 7 punkte nurodyta, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėta turi būti nutraukta kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia šio kodekso 35 straipsnyje nustatyti terminai. Iš minėtų ATPK nuostatų matyti, jog pasibaigęs nuobaudos skyrimo terminas yra kliūtis patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn, todėl kiekvienu atveju būtina tiksliai nustatyti, kada prasidėjo šio termino eiga ir kada terminas baigiasi. Iš bylos medžiagos matyti, kad pažeidimas konstatuotas 2016-09-23. ATPK 250 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia šio kodekso 35 straipsnyje numatyti terminai. Teismų praktikoje konstatuota, jog tuo atveju, jei ATPK 35 straipsnyje numatyti terminai administracinei nuobaudai skirti yra pasibaigę, administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti priimtas tik vienintelis sprendimas - administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2016-12-22 sprendimu Nr. T2-324, institucija – Administracinė komisija prie Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos – priėmusi apskųstą nutarimą, yra panaikinta, jos perėmėjas nebuvo paskirtas. Tačiau teismo posėdžio metu, nors ir panaikinus šią instituciją, jos atstovė be atitinkamo įgaliojimo dalyvavo teismo posėdyje ir davė paaiškinimus, kuriais teismas be kita ko rėmėsi priimdamas ginčijamą nutartį. Toks pažeidimas, taip pat galėjo įtakoti nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Be to, byloje taip pat buvo pateikti duomenys apie nagrinėjamus analogiškus atvejus kitose miestuose, kur buvo priimti sprendimai nutraukti administracines teisenas analogiškose bylose. Tačiau teismas nepasisakė dėl formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Apelianto nuomone, vienoda teismų praktika yra itin reikšminga tokio naujo pobūdžio bylose, kuriose yra keliami teisingo ir tinkamo materialinių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai. Nukrypus nuo teismų praktikos, netinkamai pritaikius teisės normas, pažeidžiami apelianto interesai.
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti nutartį nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 1422 straipsnio 1 dalį, 1423 straipsnio 1 dalį, 1423 straipsnio 6 dalį bei 172 straipsnio 2 dalį.
ATPK 172 straipsnio 2 dalis nustato, jog komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimas, padarytas asmens bausto administracine nuobauda už komercinės ar ūkinės veiklos pažeidimą, užtraukia baudą nuo 289 iki 579 Eur. ATPK 1422 straipsnio 1 dalis numato administracinę atsakomybę už keleivių vežimą kelių transportu, kurio apipavidalinimas, techninė ar sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų, ATPK 1423 straipsnio 1 dalis nustato administracinę atsakomybę už keleivių vežimą lengvaisiais automobiliais – taksi neturint taksometro, neįjungus jo ar su neveikiančiu taksometru, su taksometru, neatitinkančiu nustatytų reikalavimų, taip pat už nustatyto tarifo nesilaikymą vežant keleivius lengvaisiais automobiliais – taksi. Remiantis ATPK 1423 straipsnio 6 dalimi, administracinę atsakomybę užtraukia ir kiti, šiame straipsnyje atskirai nenumatyti, keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais – taksi taisyklių, patvirtintų Susisiekimo ministerijos, pažeidimai.
Apeliantui surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole konstatuota, jog I. Š. 2016-09-23 apie 20.50 val. atvykęs automobiliu „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apipavidalinta UAB „(duomenys neskelbtini)“ reklamos ženklais ir logotipais, nuo (duomenys neskelbtini), vežė keleivį, už pervežimą paėmė 2 Eur, nurodęs, jog tai minimali kelionės kaina. Patikrinimo metu paprašius, vairuotojas I. Š. pateikė vairuotojo pažymėjimą, automobilio registracijos liudijimą, nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą, kurioje nurodyta veikla – kitas, niekur kitur nepriskirtas, keleivinis sausumos transportas (EVRK kodas 493900). Veždamas keleivį lengvuoju automobiliu taksi neturėdamas Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduoto leidimo pažeidė Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 punktą bei padarė ATPK 172 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Administracinio teisės pažeidimo protokole taip pat buvo konstatuota, kad veždamas keleivį lengvuoju automobiliu taksi, neturėdamas taksi salono priekyje keleiviams gerai matomoje vietoje įrengto, VMI nustatyta tvarka vežėjo vardu įregistruoto techniškai tvarkingo, metrologiškai patikrinto, turinčio nustatytą patikros žymenį taksometro, pažeidė Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliai taksi taisyklių 9.2 punktą bei padarė ATPK 1423 straipsnio 1 dalies pažeidimą, be to, neturėdamas ir kontrolę vykdantiems pareigūnams reikalaujant nepateikdamas tam tikrų dokumentų (taksi vairuotojo kortelės, užpildyto kelionės lapo, taksometro kasos operacijų žurnalo) pažeidė Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliai taksi taisyklių 26 ir 27 punktus bei padarė ATPK 1423 straipsnio 6 dalies pažeidimą, o veždamas keleivį transporto priemone, kuri nebuvo apipavidalinta Keleivinio kelių transporto priemonių apipavidalinimo tvarka pažeidė Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliai taksi taisyklių 9.3 ir 9.4 punktus bei padarė ATPK 1422 straipsnio 1 dalies pažeidimą.
Kaip teisingai konstatuota skundžiamoje nutartyje, pagrindinis ginčas byloje kyla dėl to, ar I. Š. vykdyta veikla priskiriami taksi veiklai ar ne. Apeliaciniame skunde pažymima, jog apelianto veikla neatitinka taksi paslaugos požymių, numatytų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 7.3 punkte. Su šiais argumentais sutikti negalima. Vertinant, kokią paslaugą teikė I. Š., būtina atsižvelgti ne tiek į jos formą, kiek į turinį. Byloje objektyviai nustatyta, jog telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo užsakyta keleivių pervežimo paslauga (Klaipėdos apskrities VMI operatyvaus patikrinimo pažyma), vairuotojas, gavęs duomenis apie iškvietimą (tai apklausiamas teisme detalizavo ir pats I. Š.), atvyko automobiliu, pažymėtu įvairiais susisiekimo duomenimis (telefono numeriu, interneto svetaine, susijusiais su UAB „(duomenys neskelbtini)“, teikusia taksi paslaugas) nurodytu adresu, pervežė keleivį iš vieno taško į kitą, už nuvažiuotą konkretų maršrutą paėmė mokestį, kurį paskaičiavo automobilyje įrengta įranga. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, jog vykdytas pavėžėjimas, kurio koncepcija negali būti tapatinama su taksi veikla, tačiau apygardos teismui nekyla abejonių, jog šiuo konkrečiu atveju būtent nustatytų požymių visuma ir rodo, jog I. Š. veikla atitinka taksi veiklą. Vien tai, jog duomenis apie keliais būdais gaunamus užsakymus apdoroja sistema, kuri perduoda užsakymą vairuotojui, o kelionės kaina paskaičiuojama tam tikra skaičiuokle, naudojančia per GPS imtuvą gautą informaciją apie atstumą, nepaneigia pačios paslaugos turinio. Ne mažiau svarbu ir tai, jog pažeidimo padarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas, kuris teisingai išsamiai ir detaliai aptartas skundžiamoje nutartyje, numatė reikalavimus keleivių vežimui taksi. Net ir nuo 2017-01-01 pasikeitęs reglamentavimas nenumato pavėžėjimo veiklos, apie kurią kalbama apeliaciniame skunde, o įvedė naują keleivių vežimo už atlygį rūšį.
Nors apeliaciniame skunde įrodinėjama, jog I. Š. veikla negali būti laikoma įmone Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento Nr. 1071/2009 prasme, kuriai gali būti ribojama teisė užsiimti tokia veikla nesant valstybės įgaliotos institucijos leidimo, tačiau šie argumentai atmestini. Aktualios redakcijos Kelių transporto kodekso 7 straipsnio 2 dalyje pažymima, jog vežėjas – įmonė, įregistruota įstatymų nustatyta tvarka ir turinti teisę vežti keleivius ir krovinius; įmonė suprantama taip, kaip ji apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 1071/2009 2 straipsnyje, kuris įmone laiko ir fizinius asmenis, siekiančius ar nesiekiančius pelno ir besiverčiančius keleivių gabenimo veikla. Kaip matyti iš į bylą pateiktos 2016-01-21 Jungtinės veiklos sutarties tarp I. Š. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2.2 punkte numatyta, kad pastaroji nėra vežėjas ir neteikia transporto paslaugų, o laikytis su pavėžėjimo veikla susijusių teisės aktų reikalavimų pavesta būtent I. Š.. Taigi faktiškai šalių sutartis įpareigoja išimtinai I. Š. pasirūpinti tuo, jog jo keleivių vežimo veikla atitiktų teisinį reguliavimą.
Pažeidimo padarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas (Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 dalis, ją atkartojantis Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 p.) numatė, jog vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi. Nors byloje nustatyta, jog I. Š. buvo išsiėmęs Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą, pagal kurią vykdė ne taksi, o kitą, niekur nepriskirto keleivinio sausumos transporto veiklą (kodas 493900), tačiau ši aplinkybė kur kas labiau reikšminga mokestinių klausimų sprendimui. Šioje byloje ATPK 172 straipsnio inkriminavimą lėmė tai, jog I. Š. neturėjo keleivių vežimui taksi reikalingo leidimo, kurį išduoda, galiojimą sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymą ar leidimo galiojimą naikina savivaldybės, kurios teritorijoje keleiviai bus vežami lengvaisiais automobiliais taksi, vykdomoji institucija. Kaip minėta, I. Š. veikla atitiko keleivių vežimo taksi požymius, o tokiai veiklai, kaip numato teisinis reguliavimas, yra reikalingas specialus, savivaldybės išduodamas leidimas. Vadinasi, vertimasis tokia veikla neturint reikiamo leidimo, pažeidžia nustatytą komercinės veiklos tvarką. Be kita ko, apygardos teismas pastebi ir tai, jog I. Š. veikla neatitiktų nustatytos komercinės ūkinės veiklos tvarkos net ir pagal naująjį, nuo 2017-01-03 įsigaliojusį teisinį reguliavimą, pagal kurį vežėjas, vykdantis keleivių vežimą už atlygį, privalo atlikti tam tikrus veiksmus (pvz. nustatyta tvarka deklaruoti apie savo veiklą savivaldybės institucijai).
Vertindamas apeliantui inkriminuotus pažeidimus, apygardos teismas sprendžia, jog apelianto argumentai dėl pakartotinio nubaudimo už tą pačią veiką ir veikos perteklinio kvalifikavimo pagal ATPK 172 straipsnį nepagrįsti. Byloje surinkti faktiniai duomenys, kurių iš esmės neginčija ir pats apeliantas, patvirtina, jog jis 2016-09-23 apie 20.50 val. specialiai pažymėtu automobiliu pagal iškvietimą atliko keleivio pervežimą, už tai paėmė 2 eurus. Nors apeliantas laikosi pozicijos, jog teisėtai užsiėmė veikla, turėjo individualios veiklos vykdymo pažymą, tačiau tokia pozicija nepagrįsta. Atstovas advokatas į bylą pateikė ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016-10-14 atsakymą asmeniui į paklausimą (b. l. 43) dėl individualios pavėžėjimo veiklos, kuriame išaiškino, kad taksi veiklai keliami reikalavimai vykdant keleivių vežimo veiklą galėtų būti netaikomi tik tuo atveju, jeigu faktiškai vykdoma keleivių vežimo veikla neatitinka Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliai taksi taisyklėse apibrėžtos taksi paslaugos turinio. Šiuo atveju, kaip jau minėta, I. Š. veikla atitiko būtent taksi veiklos požymius, tačiau nustatyti jo veiksmai neatitiko teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, keliamų šiai veiklai (Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių aktualios redakcijos 9.2, 9.3, 9.4, 26, 27 p. punktai), taip pat Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 dalies nuostatos, atkartojamos Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 p., kuria suformuluotas draudimas vežti keleivius taksi be Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduoto leidimo. Dėl to minėti apelianto veiksmai pagrįstai ir teisėtai buvo kvalifikuoti ne tik kaip keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais-taksi taisyklių pažeidimai, bet ir kaip komercinės – ūkinės veiklos pažeidimas (pažeisti bendrieji reikalavimai keleivių vežimui, kaip atskirai komercinės – ūkinės veiklos rūšiai). Pakartotinis tokios pobūdžio pažeidimo padarymas lėmė pažeidimo kvalifikaciją pagal ATPK 172 straipsnio 2 dalį.
Apeliaciniame skunde užsimenama apie kituose miestuose nagrinėtus analogiškus atvejus, kai administracinė teisena būdavo nutraukiama. Byloje yra pateiktas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2016-05-13 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje administracinė teisena pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį nutraukta nesant pažeidimo įvykio ir sudėties. Akivaizdu, jog pateikta konkreti situacija buvo įvertinta ne teismo. Nepaisant to, šiuo aspektu apygardos teismas pastebi, kad teismų praktikos formavimas yra ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas. Jis nenutrūkstamas ir niekuomet nebūna visiškai baigtas, nes neišnyksta būtinybė formuoti tokią teismų praktiką, kuri sudarytų prielaidas teisingam sprendimui byloje priimti. Kita vertus, nors pripažįstama, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai, rėmimasis precedentais yra vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga, tačiau, remdamasis tokiu šaltiniu, teismas visų pirma turi įsitikinti, ar jis turi precedento galią jo nagrinėjamojoje byloje. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tas aplinkybes, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100/2008).
Kiekvienoje administracinio teisės pažeidimo byloje yra nagrinėjamos ir vertinamos būtent konkrečiu atveju nustatytos aplinkybės. Šioje byloje sprendžiant, ar buvo padaryti inkriminuoti ATPK straipsnių pažeidimai bei parenkant nuobaudą, vertinama šiuo konkrečiu atveju nustatytų aplinkybių visuma, kuri lėmė susiklosčiusios konkrečios situacijos teisinį vertinimą.
Pripažinus, jog I. Š. veikla atitiko keleivių vežimo taksi požymius, objektyviai bylos duomenimis (administracinio teisės pažeidimo protokolu, operatyvaus patikrinimo pažyma, paties I. Š. paaiškinimais) nustatyta, jog nebuvo laikytasi ir konkrečių inkriminuotų keleivių vežimo taksi taisyklių dėl automobilio apipavidalinimo, taksometro įrengimo, būtinų dokumentų turėjimo. Kaip matyti iš atstovo advokato pateiktos pažymos apie vykdomą veiklą kopijos, praeityje (nuo 2014-09-08) I. Š. yra vykdęs individualią taksi veiklą, todėl konkretūs šios veiklos taisyklių reikalavimai jam nebuvo naujiena, nepaisant to, jis šių reikalavimų nesilaikė, dėl ko ir buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn šioje administracinio teisės pažeidimo byloje.
Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, jog abejojama, ar šioje administracinio teisės pažeidimo byloje nesuėjo administracinės nuobaudos skyrimo terminai, nors apsiribojama bendro pobūdžio teisės normų ir teismų praktikos komentarais. Apygardos teismas neturi pagrindo manyti, jog šiuo atveju būtų suėję ATPK 35 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos skyrimo terminai. ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos. I. Š. pažeidimai nustatyti 2016-09-23, nutarimas, kuriuo jam paskirta nuobauda, priimtas 2016-11-16, taigi nesuėjus ATPK 35 straipsnio 1 dalyje numatytam terminui.
Apeliaciniame skunde kritikuojamas ir institucijos (Administracinės komisijos prie Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos), priėmusios apskųstą nutarimą, atstovės dalyvavimas teisme, kai ši institucija 2016-12-22 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu yra panaikinta. Kaip matyti iš bylos duomenų, institucija nutarimą, kuriuo administracinio teisės pažeidimo bylą išsprendė iš esmės, priėmė dar iki jos panaikinimo, šios komisijos atstove teisme buvo įgaliota L. K.. Apylinkės teisme ji dalyvavo kaip institucijos, priėmusios skundžiamą nutarimą, atstovė. ATPK 300 straipsnyje numatyta, kad nagrinėjant bylą dėl skundo dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, šalių procesinė padėtis nesikeičia. Be to, ATPK 301 straipsnyje pažymima, jog teismas dėl skundo dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje patikrina organo (pareigūno) priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1869 5 straipsnio 4 dalimi, ATPK 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas
n u t a r i a :
Palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto I. Š. atstovo advokato Manto Liugo apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjas Savinijus Katauskas