Civilinė byla Nr. e2A-209-910/2023
Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01455-2021-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.2.3.4; 2.6.8.3; 2.6.22; 3.3.1.18.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. balandžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. K. (E. K.) ieškinį atsakovei I. P. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo E. E..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas E. K. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovės I. P. (toliau – ir atsakovė) priteisti 46 200 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad su atsakove 2018 m. balandžio 5 d. sudarė sutartį (toliau – ir pavedimo sutartis) pagal kurią atsakovė, kaip vienintelė pretendentės atkurti nuosavybės teises N. K. (po santuokos – N.; toliau – ir atsakovės motina) įpėdinė, įpareigojo ieškovą atstovauti atsakovei visais klausimais visose įstaigose ir organizacijose dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki nacionalizacijos priklausiusią atsakovės motinai, atsakovės motinos tėvams, įskaitant, bet neapsiribojant, 58,70 ha žemės (miško) sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šalys susitarė, kad, atkūrus nuosavybės teisę į žemę atsakovės motinos vardu ir atsakovei ją paveldėjus, atsakovės gautos su tuo susijusios sumos (kompensacija pinigais arba už parduotą žemę gauta pardavimo kaina, jeigu nuosavybės teisė į žemę atkuriama natūra), yra paskirstomos taip: 40 proc. atitenka atsakovei; 60 proc. atitenka ieškovui, kaip atlyginimas už atliktą darbą bei turėtas išlaidas. Sutartimi sulygtą atlyginimą atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovui per 3 dienas, kai bus gautos pinigų sumos.
3. Šalys tą pačią dieną (2018 m. balandžio 5 d.) pasirašė atstovavimo sutartį (toliau – atstovavimo sutartis), kuria atsakovė pavedė ieškovui atstovauti jai klausimais, susijusiais su nuosavybės teisių atkūrimu į žemę, iki nacionalizacijos priklausiusią atsakovės motinai.
4. Ieškovo teigimu, atsakovė į jį kreipėsi, nes niekas iš advokatų jau nenorėjo imtis bylos dėl nuosavybės teisių atkūrimo į atsakovės motinai, jos tėvams priklausiusią žemę, nes šiuo klausimu buvo priimti neigiami sprendimai ir atsakovė buvo praleidusi visus apskundimo terminus. Po pavedimo sutarties sudarymo ieškovas atliko daug veiksmų, susijusių su atsakovės motinos nuosavybės teisių atkūrimu: buvo pateikti prašymai, užklausos, skundai atitinkamoms valstybės institucijoms, analizuoti dokumentai, atlikti kiti veiksmai, kurie yra nurodyti 2019 m. rugsėjo 19 d. ir 2020 m. lapkričio 24 d. ataskaitose atsakovei. Nors ataskaitas atsakovė gavo (vienoje iš jų gavimas yra patvirtintas ranka padarytu įrašu), jokių klausimų ar pastabų dėl išvardintų suteiktų paslaugų atsakovė ieškovui nenurodė, į bylą tokių duomenų taip pat nepateikė.
5. Pasak ieškovo, 2021 m. balandžio mėn. jam tapo žinoma, kad atsakovė jau yra pardavusi dalį žemės sklypų, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės, ir kad atsakovė yra gavusi už juos 77 000 Eur sumą. Vykdydama pavedimo sutarties 3.1 ir 3.1.2 papunkčius, atsakovė ieškovui privalo sumokėti 46 200 Eur atlygį, tačiau atsisako tai padaryti gera valia, dėl to nurodyta atlygio suma priteistina iš atsakovės teismo tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino: ieškovui iš atsakovės priteisė 46 200 Eur skolą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo 2021 m. rugpjūčio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 688 Eur žyminį mokestį.
7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog šalys sudarė pavedimo sutartį. Pavedimo sutartyje nurodyta, kad atsakovė įpareigoja ieškovą atstovauti jai visais klausimais visose įstaigose ir organizacijose dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki nacionalizacijos priklausiusią atsakovės motinai, jos tėvams, įskaitant, bet neapsiribojant, 58,70 ha žemės (miško) sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas nesutiko su atsakovės pateiktu pavedimo sutarties sąlygų aiškinimu, kad pavedimo sutartis buvo sudaryta dėl paslaugų suteikimo, atkuriant nuosavybės teises į papildomą žemės plotą, nes tokios sąlygos pavedimo sutartyje nėra.
8. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ir atsakovė tą pačią dieną sudarė dvi sutartis (pavedimo ir atstovavimo). Teismo vertinimu, atstovavimo sutartis laikytina tipine advokato ir kliento sudaryta atstovavimo sutartimi. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, kuris svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai, tačiau nusprendė, jog šalių sudarytos pavedimo sutarties negalima vertinti kaip tipinės vartojimo sutarties. Išanalizavęs pavedimo sutarties sąlygas, teismas nurodė, kad pavedimo sutartyje aptartas konkretus sutarties objektas, įtvirtinta vienareikšmiškai netipinė sąlyga, jog ieškovas savo sąskaita įsipareigoja padengti visus su pavedimo vykdymu susijusius kaštus, 2.3 papunktyje atsakovė įsipareigojo priimti atsiradusį palikimą, o tai, teismo vertinimu, yra tiesiogiai susiję ir su atsiskaitymo tvarka bei sąlygomis, numatytomis pavedimo sutartyje. Atsiskaitymo tvarka aptarta išsamiai, numatytos tiek atsiskaitymo sąlygos, tiek terminas, be to, už vėlavimą atsiskaityti yra nustatyti delspinigiai. Pavedimo sutarties sudarymo aplinkybės, individualiai aptartos jos nuostatos, sutarta atsiskaitymo tvarka ir sąlygos, teismo vertinimu, rodo, kad ši sutartis nelaikytina tipine teisinių paslaugų sutartimi. Dėl to atsakovės pacituoti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) prejudiciniai sprendimai (ESTT 2006 m. gruodžio 5 d. sprendimas Cipolla ir kt., 2001 m. gegužės 10 d. sprendimas Nr. C144-99, 2000 m. birželio 27 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. C-240/98 ir C-244/98, 2015 m. sausio 15 d. sprendimas Nr. C-537/13), kuriuose pateikti išaiškinimai dėl tipinių vartojimo sutarčių, nėra aktualūs nagrinėjamai bylai.
9. Atsakovės argumentus, kad nuosavybės teisė į žemės sklypus buvo atkurta be ieškovo pagalbos, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) 2019 m. rugsėjo 11 d. išvadoje Nr. 3IP-4 nurodė, kad atsakovės motina turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 19,5667 ha žemės. NŽT 2020 m. kovo 24 d. sprendimu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ nusprendė atkurti atsakovės motinai nuosavybės teises į 19,5667 ha žemės, perduodant neatlygintinai lygiaverčius turėtajam devynis miškų ūkio paskirties žemės sklypus, kurių bendras plotas – 22,8297 ha. NŽT 2020 m. kovo 24 d. sprendimu atsakovei, kaip N. N. įpėdinei, buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai ir įregistruotos nuosavybės teisės į devynis žemės sklypus (žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypai). Teismas nusprendė, kad šie duomenys leidžia daryti išvadą, jog palankūs atsakovei sprendimai buvo priimti būtent po susitarimo su ieškovu ir jam atstovaujant atsakovei. Dar 2015 m. vasario 24 d. atsakovė buvo gavusi NŽT atsakymą, kuriuo jai buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl termino prašymui pateikti atnaujinimo bei pateikti A. K. mirties liudijimo kopiją, tačiau duomenų, kad atsakovė šiuos veiksmus atliko ir pasiekė kokių nors rezultatų iki ieškovo atstovavimo jai pradžios, į bylą nepateikta.
10. Teismas pažymėjo, kad visi ieškovo pagal pavedimo sutartį su atsakove atlikti veiksmai nurodyti 2019 m. rugsėjo 19 d. ir 2020 m. lapkričio 24 d. ataskaitose, dėl jų atsakovė neteikė jokių prieštaravimų, niekada nekėlė jokių klausimų dėl darbų, atliktų vykdant pavedimo sutartį. Ieškovas pagal pavedimo sutartį intensyviai atstovavo atsakovės interesams. NŽT 2020 m. kovo 24 d. priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atsakovei buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai ir įregistruotos nuosavybės teisės į devynis žemės sklypus. Teismo vertinimu, ieškovo parengtos ataskaitos apie atliktus veiksmus pagal pavedimo sutartį įrodo, kad jis vykdė pavedimo sutartį. Atsakovės teiginiai, kad ieškovas surašė tik keletą dokumentų, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams.
11. Išanalizavęs pavedimo sutarties sąlygas, teismas nustatė, kad su sutarties objektu susiję atsakovės įsipareigojimai apima pareigą sumokėti pagal sutartas sąlygas ieškovui už paslaugas tada, kai atsakovės motinai bus atkurtos nuosavybės teisės į žemę, atsakovė žemę paveldės ir realizuos paveldėtus žemės sklypus. Nors atsakovė teigė, kad ieškovo teiktos jai paslaugos niekaip nesusijusios su išvardintais žemės sklypais ir nuosavybės teisės į juos jau buvo atkurtos iki pavedimo sutarties pasirašymo, iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad nuosavybės teisės į žemę atsakovės motinos vardu buvo atkurtos NŽT 2020 m. kovo 24 d. sprendimu.
12. Teismas pažymėjo, kad ir trečiojo asmens E. E. motinos T. E. vardu nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos NŽT 2020 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 3S-42-(14.3.3.), tačiau 2018 m. balandžio 5 d. sutartimi nebuvo sutarta dėl atlyginimo už T. E. vardu atkurtą nuosavybės teisę į žemę.
13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė į ieškovą kreipėsi po to, kai valstybės institucijos buvo priėmusios neigiamus sprendimus atsakovės motinos nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Atsakovės atsiliepime nurodyti teismo procesai buvo inicijuoti turint tikslą padidinti atsakovės motinos vardu grąžintinos žemės plotą, tačiau už šiuos ieškovo atliekamus veiksmus ieškovas jokio atlygio iš atsakovės nereikalavo ir nereikalauja.
14. Teismas nurodė, kad ieškovas ir atsakovė sutarė, jog ieškovo atlyginimas priklausys nuo pasiekto rezultato, t. y. buvo sutarta dėl sutarties sąlygos, jog advokato gaunamo atlyginimo dydis bus apskaičiuotas nuo žemės sklypų, į kuriuos bus atkurtos nuosavybės teisės, pardavimo kainos. Du žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo parduoti 2021 m. sausio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 317, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), – 2021 m. sausio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 312, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), – 2021 m. vasario 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 1496, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), – 2021 m. vasario 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 577, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), – 2021 m. vasario 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2728. Pagal nurodytas pirkimo–pardavimo sutartis atsakovei buvo sumokėta iš viso 77 000 Eur.
15. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – Advokatūros įstatymas) 50 straipsnio nuostatos reglamentuoja advokato ir kliento susitarimą dėl užmokesčio ir numato, jog civilinėse bylose, taip pat kai pareiškiamas ieškinys baudžiamojoje byloje, leidžiama dėl advokato užmokesčio susitarti taip, kad šio užmokesčio dydis priklausytų nuo bylos baigties, jeigu tai neprieštarauja advokatų veiklos principams. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad atsakovė daug metų siekė nuosavybės teisių atkūrimo į jos motinai priklausiusią žemę, bendravo su advokatais, daugybę kartų kreipėsi į valstybės institucijas, teismus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ji neturėjo patirties, sprendžiant klausimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei teisinių paslaugų sutarčių su advokatais sudarymu. Iš viešai prieinamų Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad atsakovei ne vienoje byloje atstovavo ne vienas advokatas, ji jau daug metų aktyviai gina savo teises ir interesus teismuose, sudarydama atstovavimo sutartis, todėl turi pakankamai teisinio bendradarbiavimo su advokatais patirties. Atsakovė nuosavybės teisių atkūrimo procese veikė ne tik už save, tačiau turėjo ir jos motinos sesers T. E. įgaliojimą. Teismo vertinimu, atsakovė suprato, kad ieškovo galimybė gauti atlyginimą yra tiesiogiai susijusi su teigiamo rezultato pasiekimu, ir jis prisiėmė riziką, jog, nepasiekus teigiamo rezultato, negaus atlygio už suteiktas teisines paslaugas. Nuo pavedimo sutarties sudarymo iki atsakovei palankaus valstybės institucijų sprendimo priėmimo praėjo beveik 1,5 metų, ieškovo atlikti darbai buvo nurodyti 2019 m. rugsėjo 19 d. ir 2020 m. lapkričio 24 d. ataskaitose. Jeigu šalys sutartimi būtų susitariusios dėl kitokio ieškovo gautino atlyginimo apskaičiavimo būdo, atsakovė šias aplinkybes galėjo pagrįsti, tačiau tokių duomenų į bylą neteikė. Atsakovė galėjo siekti nutraukti pavedimo sutartį, nesutikti su pateiktomis jai ataskaitomis, tačiau to taip pat nedarė.
16. Atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog pavedimo sutarties sąlygos dėl atlyginimo už teisines paslaugas sąlygų ir atlyginimo dydžio yra nesąžiningos, prieštarauja teismų praktikai. Ieškovas savo prievoles pagal pavedimo sutartį dėl žemės sklypų, iš kurių pardavimo ir kildinama atsakovės skola, yra įvykdęs, t. y. į juos atsakovei nuosavybės teisės yra atkurtos dėl suteiktų teisinių paslaugų pagal pavedimo sutartį. Atsakovė turi pareigą atsiskaityti su ieškovu už suteiktas teisines paslaugas dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnio 1 dalis), tačiau iki šiol nėra atsiskaičiusi, t. y. nėra sumokėjusi 46 200 Eur (sutarties 3.1, 3.2 papunkčiai), todėl ieškovo ieškinys tenkintinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
17. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
17.1. Abi sutartys buvo sudarytos ieškovo (advokato, kuris verčiasi profesine veikla) ir atsakovės (fizinio asmens, kuris šias sutartis sudarė su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais), todėl, vadovaujantis CK 6.2281 straipsnio 1–3 dalimis, šios sutartys laikytinos vartojimo sutartimis ir sprendžiant šalių ginčą turi būti taikomos teisės normos, reglamentuojančios ir vartojimo sutarčių ypatumus bei vartotojo teisių apsaugą.
17.2. Pavedimo sutartį parengė ieškovas. Teismas atliko pavedimo sutarties sąlygų vertinimą, bet padarė nepagrįstas išvadas, nes rėmėsi vien pažodiniu pavedimo sutarties 1.1 papunkčio aiškinimu. Kai atsakovė kreipėsi į ieškovą teisinės pagalbos, jis paaiškino, kad atsakovei, kaip tremtinei, priklauso teisė susigrąžinti didesnio ploto žemės sklypą. Abejodama tokios ieškovo nurodytos teisės realumu ir nenorėdama rizikuoti patirti išlaidas, įgyvendinant abejotiną teisę, atsakovė sutiko su ieškovo pasiūlymu, kad šis savo rizika imsis veiksmų tam, jog atsakovei būtų grąžintas didesnis nei 58,70 ha žemės plotas, todėl, sėkmės atveju, ji turės sumokėti ieškovui pakankamai didelę dalį (60 proc.) šio žemės sklypo vertės. Atsakovė pavedimo sutarties 1.1 papunktį, kuris suformuluotas sudėtingai, suprato taip, koks buvo pirmiau nurodytas žodinis šalių susitarimas.
17.3. Analizuojant pavedimo sutarties 1.1 papunktyje nurodytą sąlygą matyti, kad ji yra pakankamai ilga (ją sudaro 81 žodis), atskirta kableliais, yra nereikalingų klaidinančių įterpinių, todėl vidutinio išsilavinimo asmeniui tokia sąlyga gali būti suprantama kaip atspindinti žodinį šalių susitarimą dėl didesnio nei 58,70 ha žemės ploto, tik suformuluotą teisine terminologija. Tuo atveju, jeigu, kaip teigia ieškovas, tarp šalių būtų įvykęs susitarimas dėl atstovavimo atsakovei visuose nuosavybės teisės atkūrimo santykiuose, tokia sąlyga sutartyse galėjo būti paprastai ir nurodyta – be papildomų įterpinių ir klaidinančių gramatinių konstrukcijų.
17.4. Pavedimo sutarties 1.1 papunktyje yra nurodyta tikrovės neatitinkanti aplinkybė, kad atsakovės motina yra vienintelė pretendentė atkurti nuosavybės teises. Byloje pateikti įrodymai pagrindžia, jog pretendentės buvo dvi – atsakovės motina ir jos sesuo. Ieškovas dublike šias aplinkybes pripažino, nurodė, kad tai – rašymo apsirikimas.
17.5. Teismas skundžiamo sprendimo 39 punkte pacitavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje nurodyta, kaip turi būti aiškinamos sutarčių sąlygos ir į kokias aplinkybes būtina atsižvelgti. Tačiau, aiškindamas pavedimo sutarties sąlygas, teismas nurodyta praktika nesivadovavo.
17.6. Ieškovas neįrodė, kad dėl jo teisėtų veiksmų atsakovės motinai buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę. Po sutarčių sudarymo ieškovas pradėjo ikiteisminius ir teisminius procesus, kurie buvo nesėkmingi. Vien tai, kad po sutarčių sudarymo buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus, kuriuos paveldėjo atsakovė, savaime nereiškia, jog ieškovas pagal pavedimo sutarties 3.1 papunktį įgijo teisę gauti užmokestį. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad atliko daug veiksmų, byla buvo sudėtinga ir labai didelės apimties, pateikta nuoroda į ataskaitas apie atliktus veiksmus. Iš tokių aplinkybių neaišku, kokie konkretūs ieškovo atlikti veiksmai nulėmė nuosavybės teisių atkūrimą. Priešingai, iš esmės visi ieškovo veiksmai buvo nukreipti į papildomo ploto nuosavybės teisės atkūrimą. Teismas išvardijo ieškovo atliktus veiksmus, pavadino juos „intensyviu atstovavimu“, bet neatskleidė, koks yra priežastinis ryšys tarp „intensyvaus atstovavimo“ ir nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimo. Pavedimo sutarties 3.1 papunktyje buvo susitarta dėl užmokesčio mokėjimo už pasiektą rezultatą, o ne už veiksmų intensyvumą.
18. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
18.1. Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad abi sutartys laikytinos vartojimo sutartimis, todėl sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą turi būti taikomos teisės normos, reglamentuojančios vartojimo sutarčių ypatumus bei vartotojo apsaugą. Pavedimo sutarties negalima laikyti tipine teisinių paslaugų sutartimi, todėl ji nekvalifikuotina kaip vartojimo.
18.2. Dėl teisinių paslaugų suteikimo į ieškovą kreipėsi pati atsakovė 2018 metais. Ji prašė teikti teisines paslaugas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki nacionalizacijos priklausiusią jos motinai. Atsakovė tuomet nurodė, kad niekas iš advokatų jos bylos dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau nenorėjo imtis. Iš atsakovės pateiktų dokumentų buvo matyti, kad valstybės institucijos jau buvo priėmusios neigiamus sprendimus, nuo šių sprendimų priėmimo buvo praėję daugiau kaip penkeri metai, atsakovė jau buvo praleidusi visus apskundimo terminus. Kadangi atsakovės galimybės atsiskaityti už teikiamas paslaugas buvo ribotos, o ieškovo teikiamų paslaugų valandiniai įkainiai – dideli (150 Eur už vieną darbo valandą), buvo susitarta, kad ieškovo atlyginimas priklausys nuo pasiekto rezultato, t. y. buvo sutarta, jog advokato gaunamo atlyginimo dydis bus apskaičiuotas nuo žemės sklypų, į kuriuos bus atkurtos nuosavybės teisės, pardavimo kainos.
18.3. Atsakovė jau daug metų siekė atkurti nuosavybės teises į jos motinai priklausiusią žemę, bendravo su advokatais, kurie jai teikė teisines paslaugas, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė neturėjo patirties sprendžiant klausimus, susijusius su nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesu, teisinių paslaugų sutarčių su advokatais sudarymu. Pavedimo sutartyje teisinių paslaugų atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai buvo aiškūs ir suprantami net vidutinių gabumų asmeniui. Nuosavybės teisių atkūrimo procese atsakovė veikė ne tik už save, tačiau turėjo ir motinos sesers T. E. įgaliojimą, kuriuo atsakovė nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo įgaliota veikti ir už T. E.. Atsakovė negalėjo nesuvokti su advokatu sudarytos sutarties nuostatų dėl atlyginimo dydžio nustatymo kriterijų. Atsakovė puikiai suvokė, kad ieškovo galimybė gauti atlyginimą yra tiesiogiai susijusi su teigiamo rezultato pasiekimu, t. y. ieškovas prisiėmė riziką, kad, nepasiekęs teigiamo rezultato, jis gali likti apskritai be jokio atlygio už suteiktas teisines paslaugas.
18.4. Sutarčių pasirašymo metu nebuvo žinoma, ar apskritai bus priimtas koks nors atsakovei palankus sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į atsakovės motinai priklausiusią žemę. Kadangi iš pavedimo sutarties pasirašymo metu atsakovės ieškovui pateiktų dokumentų buvo matyti, kad neigiami sprendimai buvo priimti dėl 58,70 ha ploto žemės, kuri priklausė atsakovės motinai bei atsakovės motinos tėvams, todėl į pavedimo sutarties 1.1 papunktį ir buvo įrašytas tik 58,70 ha ploto žemės (miško) sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Sutarties pasirašymo metu šalims dar nebuvo žinoma, kad nuosavybės teisės atsakovės motinos vardu galėtų būti atkurtos į didesnio ploto žemės sklypą. Tik po to, kai ieškovas susipažino su visais dokumentais, esančiais atsakovės motinos nuosavybės teisių atkūrimo byloje, bei kitais papildomai gautais duomenimis, jis ėmėsi veiksmų, kad nuosavybės teisės atsakovės motinos vardu būtų atkurtos į didesnį žemės sklypo plotą, o ne tik į 58,70 ha.
18.5. Apeliaciniame skunde nepaaiškinta, kurios pavedimo sutarties formuluotės (įterpiniai) yra klaidinančios ar sunkiai suprantamos. Tik teigiama, kad sutarties tekste neva neteisingai buvo nurodyta, jog atsakovės motina yra vienintelė pretendentė atkurti nuosavybės teises. Dublike paaiškinta, kad ieškinio tekste netiksliai pacituotas pavedimo sutarties 1.1 papunkčio turinys, bet nenurodyta, jog pati pavedimo sutarties 1.1 papunkčio formuluotė yra netiksli.
18.6. Ieškovo atlikti veiksmai, dėl kurių valstybės institucijos peržiūrėjo ir pakeitė anksčiau priimtus sprendimus, buvo nurodyti ir išsamiai aprašyti 2019 m. rugsėjo 19 d. ir 2020 m. lapkričio 24 d. ataskaitose. Šios ataskaitos atsakovei buvo pateiktos, ji niekada nepareiškė jokių prieštaravimų dėl ieškovo darbų, atliktų vykdant pavedimo sutartį. Būtent dėl ieškovo paslaugų, kurios buvo suteiktos vykdant pavedimo sutartį, valstybės institucijos peržiūrėjo jau priimtus neigiamus sprendimus dėl atsakovės motinos nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir, praėjus daugiau kaip 17 mėnesių nuo sutarties sudarymo, priėmė naujus ir palankius sprendimus. Faktą, kad nuosavybės teisės atsakovės motinos vardu buvo atkurtos būtent dėl ieškovo suteiktų paslaugų, patvirtina ir NŽT Varėnos skyriaus 2022 m. birželio 29 d. atsiliepimo, pateikto administracinėje byloje, turinys (DOK-24106).
18.7. Pavedimo sutartyje nurodytas tikslas – atkurti nuosavybės teises į žemę atsakovės motinos vardu – buvo pasiektas būtent dėl ieškovo atliktų veiksmų, todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti atlyginimo, kurio dydis apskaičiuotinas pagal pavedimo sutarties 3.1 papunkčio sąlygas. Pagal sutarties sąlygas ieškovo galimybė gauti atlyginimą buvo tiesiogiai susieta su teigiamo rezultato pasiekimu ir ieškovas prisiėmė riziką, kad tuo atveju, jeigu nepasiektų teigiamo rezultato, jis liks apskritai be jokio atlygio už suteiktas teisines paslaugas. Atsakovės įvardyti teismo procesai buvo inicijuoti turint tikslą padidinti atsakovės motinos vardu grąžintinos žemės plotą. Už šiuos ieškovo atliktus veiksmus – procesinių dokumentų surašymą, atstovavimą teismuose ir t. t. – ieškovas jokio atlygio iš atsakovės nereikalavo ir nereikalauja, nes pagal pavedimo sutarties sąlygas ieškovo gaunamo atlygio dydis išimtinai priklausė nuo pasiekto rezultato ir yra skaičiuojamas nuo atsakovės parduotų žemės sklypų, kuriuos atsakovė paveldėjo po to, kai į juos buvo atkurtos nuosavybės teisės atsakovės motinos vardu, kainos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo apeliacinės instancijos teisme
19. Apeliantė (atsakovė) 2023 m. vasario 1 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, jog ESTT 2023 m. sausio 12 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-395/21 dėl advokato paslaugų valandinio įkainio nustatymo ir pateikė išaiškinimus dėl Europos Tarybos 1993 m. balandžio 5 d. direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatų, kuriomis siekiama apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningų sutarties sąlygų, ypač dėl teisinių paslaugų teikimo sutarties sąlygos aiškumo ir suprantamumo reikalavimo apimties bei dėl sąlygos, kurioje įtvirtinta šių paslaugų kaina, pripažinimo nesąžininga pasekmių. Apeliantės nuomone, šiame ESTT prejudiciniame sprendime pateikti išaiškinimai yra reikšmingi nagrinėjant bylą pagal jos apeliacinį skundą, todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų atsižvelgti į nurodytame sprendime pateiktus išaiškinimus.
20. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nustatytam draudimui pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui keisti (papildyti) apeliacinį skundą.
21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės pateikti rašytiniai paaiškinimai savo turiniu yra pateikto apeliacinio skundo argumentų papildymas. Atsižvelgiant į tai, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, yra draudžiama jį keisti ar papildyti, rašytinius paaiškinimus atsisakoma priimti, jie grąžinami padavusiam asmeniui (CPK 75 straipsnio 1 dalis, 323 straipsnis).
22. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisminė sistema grindžiama principu iura novit curia (teismas žino teisę), kuris reiškia, jog faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva. Teismas, nagrinėdamas konkretų byloje kilusį ginčą, kurio ribas apibrėžia ieškovo pareikšto ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas bei atsakovo atsikirtimų pagrindai, pritaiko konkretų teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas, be kita ko, vadovaudamasis taikytinas normas aiškinančia teismų praktika. Taigi tuo atveju, jeigu nagrinėjamoje byloje būtų nustatyta, kad ginčui išspręsti aktualūs ESTT 2023 m. sausio 12 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Nr. C-395/21, pateikti teisės išaiškinimai, apeliacinės instancijos teismas jais vadovausis.
Dėl apeliacinio skundo ribų
23. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
24. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
25. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovui iš atsakovės priteista 46 200 Eur atlyginimas už suteiktas paslaugas, konstatavus, kad atsakovė su ieškovu neatsiskaitė pagal pavedimo sutarties 3.1 ir 3.2 papunkčius. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusiomis faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojami pavedimo, atstovavimo teisiniai santykiai (CPK 320 straipsnis).
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir šalių ginčo esmės
26. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovės motina N. N. ir jos sesuo T. E. dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų nekilnojamąjį turtą buvo pateikusios šiuos prašymus: 2005 m. gegužės 15 d. N. N., atstovaujamos atsakovės, prašymas grąžinti 6,26 ha ploto žemę (duomenys neskelbtini) (paveldėtą iš tėvų O. ir A. K.); 2005 m. liepos 12 d. N. N., atstovaujamos A. L., prašymas atkurti nuosavybės teises į jos valdytą žemę (mišką) (duomenys neskelbtini) (25,5 ha); 2006 m. rugsėjo 6 d. N. N. ir T. E. (atstovaujamos pagal įgaliojimą atsakovės) prašymai grąžinti O. K. įpėdiniams savininkės turėtą 58,70 ha ploto žemę (kartu su prašymu buvo pateiktas Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-401-200/2006).
27. Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2- 312- 200/2005 buvo atnaujintas terminas N. N. paduoti prašymą ir pateikti nuosavybės teisę įrodančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jai ir jos tėvams O. K. (K., toliau – K.) ir A. K. priklausiusią (duomenys neskelbtini) žemę.
28. Varėnos rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. kovo 8 d. raštu Nr. (1.28)-174 N. N. informavo, kad nepakanka nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nuosavybės teisėms į O. K. įpėdinių nuosavybės teise valdytą 58,7 ha žemės (miško) plotą (duomenys neskelbtini), atkurti, ir pasiūlė teismo tvarka nustatyti juridinį faktą, jog iki nacionalizacijos O. K. įpėdiniai (duomenys neskelbtini), valdė 58,7 ha žemės (miško) plotą.
29. Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-401-200/2006 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad O. K. įpėdiniai – N. N., T. E., J. K. (miręs (duomenys neskelbtini)), A. K. (duomenys neskelbtini)) – iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 58,7 ha žemės (miško) sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įgiję paveldėjimo keliu iš O. K., kuriai šis sklypas grąžintas Lietuvos valstybės 1939 m. Šiuo teismo sprendimu taip pat buvo pripažinta, kad N. N. dėl svarbių priežasčių praleido terminą pateikti giminystės ryšį su savininkais patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisėms į jai ir jos tėvams O. ir A. K. priklausiusią (duomenys neskelbtini) žemę pateikti, bei šis terminas atnaujintas.
30. Vadovaudamasis Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimu nustatytu 58,70 ha žemės valdymo nuosavybės teise juridiniu faktu, Alytaus apskrities viršininko administracijos Varėnos rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. spalio 10 d. parengė tris pažymas Nr. 26304, Nr. 26303, Nr. 26302 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kuriose buvo nurodyta, kad N. N., T. E. ir I. S. (J. K. teisių perėmėja) pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – Atkūrimo įstatymas) turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės O. K. nuosavybės teise valdytą mišką – 58,70 ha tokiomis dalimis: N. N. – į 19,57 ha, T. E. – į 19,57 ha, I. S. – į 19,56 ha. Bylos duomenimis, N. N. mirė (duomenys neskelbtini)
31. NŽT Varėnos skyriaus vedėjo 2012 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1079 pažymos Nr. 26304, Nr. 26303, Nr. 26302 buvo pripažintos netekusiomis galios, remiantis tuo, kad Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimu nėra atnaujinti prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminai, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, T. E., N. N. ir I. S. buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl terminų atnaujinimo nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.
32. Atsakovė ir advokato S. P. kontora 2012 m. liepos 19 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį Nr. TPFA 1207/1983, tačiau ši sutartis 2012 m. rugsėjo 12 d. pranešimu buvo nutraukta, nes atsakovė pranešė advokatui, kad nusprendė neskųsti NŽT Varėnos skyriaus 2012 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1079.
33. NŽT 2015 m. vasario 24 d. atsakovei dar kartą pakartojo tai, kas buvo nurodyta NŽT Varėnos skyriaus vedėjo 2012 m. birželio 20 d. įsakyme Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1079. Pažymėjo, kad atsakovė teisės aktų numatyta tvarka ir terminais nėra apskundusi nurodyto įsakymo.
34. Atsakovė ir ieškovas 2018 m. balandžio 5 d. sudarė sutartį, kuria atsakovė, kaip pretendentės atkurti nuosavybės teises N. N. vienintelė įpėdinė, įpareigojo ieškovą (advokatą) atstovauti atsakovei visais klausimais visose įmonėse, įstaigose bei organizacijose dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki nacionalizacijos priklausiusią N. N. ir jos tėvams O. ir A. K., įskaitant, bet neapsiribojant, 58,70 ha žemės (miško) sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pateikiant dėl to reikiamus prašymus, gaunant su tuo susijusius dokumentus, atliekant visus kitus reikiamus veiksmus (sutarties 1.1 papunktis). Ieškovas (advokatas), be kita ko, įsipareigojo savo sąskaita padengti visus su pavedimo vykdymu susijusius kaštus, o atsakovė (klientė) įsipareigojo sumokėti advokatui atlyginimą pagal sąlygas, numatytas sutarties trečiojoje dalyje (sutarties 2.1.2, 2.2.2 papunkčiai). Dėl atsiskaitymo tvarkos ir sąlygų šalys susitarė, kad, atkūrus nuosavybės teises į žemę pretendentės (N. N.) vardu ir ieškovei (klientei) tai paveldėjus, remiantis sutarties 2.3 papunkčio nuostatomis, klientės gautos su tuo susijusios sumos (įskaitant, bet neapsiribojant, kompensaciją pinigais, taip pat, jeigu nuosavybės teisės atkurtos natūra, tai klientei šią žemę pardavus už ne žemesnę kaip VĮ Registrų centro individualaus vertinimo pagrindu nustatytą rinkos kainą (jeigu šalys nesusitars kitaip), yra paskirstomos taip: klientei atitenka 40 proc. gautų sumų, o advokatui – 60 proc. gautų sumų, kaip atlyginimas už atliktą darbą bei turėtas išlaidas (kaip sėkmės mokestis) (sutarties 3.1 papunktis). Atsakovė (klientė) įsipareigojo sumokėti ieškovui (advokatui) sutarties 3.1.2 papunktyje numatyto dydžio atlyginimą ne vėliau kaip per 3 dienas nuo tos dienos, kai bus gautos sutarties 3.1 papunktyje numatytos sumos; jeigu sutarties 3.1 papunktyje numatytos sumos gaunamos dalimis, tai atlyginimas mokamas atitinkamomis dalimis ne vėliau kaip per 3 dienas nuo kiekvienos sumos gavimo dienos (sutarties 3.4 papunktis). Pagal sutarties 3.4 papunktį advokato atlyginimas skaičiuojamas nepriklausomai nuo paslaugų, suteiktų pagal šią sutartį, apimties.
35. Atsakovė ir ieškovas 2018 m. balandžio 5 d. pasirašė atstovavimo sutartį, kuria atsakovė pavedė ieškovui atstovauti jai visais klausimais visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose tam, kad gautų reikalingus pažymėjimus ir kitus dokumentus, pateiktų juos atitinkamoms įstaigoms ir organizacijoms, darytų atsakovės vardu pareiškimus, teiktų ir pasirašytų prašymus, taip pat atstovautų atsakovei visuose Lietuvos Respublikos teismuose visose civilinėse ir administracinėse bylose su visomis teisėmis, įstatyme suteiktomis ieškovui, atsakovui, trečiajam, suinteresuotam asmeniui, pareiškėjui, taip pat atliktų kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu.
36. Ieškovas (advokatas) 2019 m. rugsėjo 19 d. atsakovei pateikė atliktų darbų ataskaitą, kurią atsakovė pasirašė.
37. NŽT 2020 m. kovo 24 d. priėmė sprendimą atkurti N. N. nuosavybės teises į 19,5667 ha žemės, perduodant neatlygintinai lygiaverčius turėtajam devynis miškų ūkio paskirties žemės sklypus, kurių bendras plotas – 22,8297 ha. Vadovaujantis NŽT 2020 m. kovo 24 d. sprendimu, atsakovei, kaip N. N. įpėdinei, buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai ir įregistruotos nuosavybės teisės į devynis žemės sklypus.
38. Ieškovas 2020 m. lapkričio 24 d. pateikė atsakovei atliktų darbų ataskaitą.
39. Žemės sklypas, unikalus (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, unikalus (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), pagal 2021 m. sausio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 317 buvo parduotas už 21 000 Eur; žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), pagal 2021 m. sausio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 312 buvo parduotas už 18 000 Eur; žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), pagal 2021 m. vasario 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1496 buvo parduotas už 6 000 Eur; žemės sklypas, unikalus (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), pagal 2021 m. vasario 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 577 buvo parduotas už 19 000 Eur; žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), pagal 2021 m. vasario 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2728 buvo parduotas už 13 000 Eur. Už pagal nurodytas sutartis parduotus žemės sklypus atsakovė gavo iš viso 77 000 Eur.
40. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovo ieškinį ir priteisė jam iš atsakovės 46 000 Eur (60 proc. už parduotus žemės sklypus gautos sumos), kaip 2018 m. balandžio 5 d. sutartyje sulygto dydžio atlygį už atsakovei suteiktas paslaugas, atkuriant nuosavybės teises į žemę.
Dėl 2018 m. balandžio 5 d. sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties
41. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad jos ir ieškovo sudaryta pavedimo sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis. Ieškovas teigia, kad su atsakove sudaryta pavedimo sutartis šiuo atveju nėra tipinė teisinių paslaugų sutartis, todėl ji nekvalifikuotina kaip vartojimo sutartis.
42. Byloje ginčas kilo dėl ieškovo, kuris yra advokatas, su atsakove 2018 m. balandžio 5 d. sudarytos sutarties teisinio kvalifikavimo. Šia sutartimi atsakovė pavedė ieškovui (advokatui) atstovauti jai visais klausimais, siekiant atkurti nuosavybės teises į žemę, iki nacionalizacijos priklausiusią atsakovės motinai N. N. ir šios tėvams O. ir A. K.; šalys susitarė, kad ieškovas (advokatas) savo sąskaita padengs visus su pavedimo vykdymu susijusius kaštus, o tuo atveju, jeigu jam pavyks pasiekti rezultatą (jeigu bus atkurtos nuosavybės teisės į žemę, iki nacionalizacijos priklausiusią atsakovės motinai ir šios tėvams), atsakovė priims motinos palikimą ir, pardavusi paveldėtą žemę, sumokės ieškovui pavedimo sutartyje nustatyto dydžio atlyginimą (60 proc. žemės sklypų, į kuriuos atkurta nuosavybės teisė, kainos) už atliktą darbą kaip sėkmės mokestį. Taigi ieškovas (advokatas) su atsakove susitarė dėl teisinių paslaugų teikimo, pasirašydami pavedimo sutartį (CK 6.756–6.765 straipsniai).
43. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pavedimo sutartis pagal savo pobūdį yra sutartis dėl atstovavimo, kurios pagrindu įgaliotinis įgaliotojo (atstovaujamojo) vardu su trečiaisiais asmenimis atlieka teisinius veiksmus, todėl jai taikomos ir CK normos, reglamentuojančios atstovavimą (CK 2.132–2.151 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014, kt.). Kliento su advokatu sudarytoms pavedimo (teisinių paslaugų) sutartims taikomos ir bendrosios atlygintinų paslaugų sutarties nuostatos – CK 6.716 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta, kad vartojimo paslaugų sutarčiai taikomos šio kodekso normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis, o atskirų rūšių atlygintinoms paslaugoms kiti įstatymai gali nustatyti papildomus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015).
44. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis savo verslo (plačiąja prasme) tikslais) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019; 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-684/2020).
45. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisinių paslaugų sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties, atsižvelgdamas į ESTT 2015 m. sausio 15 d. prejudiciniame sprendime byloje Šiba (C-537/13) pateiktus išaiškinimus, yra konstatavęs, kad advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Todėl advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis turėtų būti teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015; 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019, 29 punktas).
46. Tipinė sutartis yra tokia, kuri sudaryta pagal advokato profesinėje veikloje naudojamas iš anksto jo paties ar jo profesinės asociacijos organų parengtas standartines sąlygas, kurios nebuvo individualiai aptartos, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi (žr., inter alia (be kita ko, be to), ESTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimą Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores sujungtose bylose C-240/98 ir C-244/98; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015).
47. Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime nurodė, kad šalių sudaryta atstovavimo sutartis yra tipinė teisinių paslaugų sutartis, tačiau ginčas byloje kilo ne dėl atstovavimo sutarties, bet dėl pavedimo sutarties, kuri, teismo vertinimu, nekvalifikuotina kaip vartojimo, nes ji nėra tipinė teisinių paslaugų sutartis dėl to, jog ieškovas (advokatas) įsipareigojo savo sąskaita padengti visus su pavedimu susijusius kaštus, atsakovė įsipareigojo priimti palikimą, atsirasiantį po nuosavybės teisių į žemę jos motinai atkūrimo, o už ieškovo suteiktas paslaugas atsiskaityti tik tuo atveju, jeigu bus atkurtos nuosavybės teisės į žemę, ir tik po to, kai atsakovė priims atsiradusį palikimą bei parduos paveldėtą žemę. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ginčo šalių sudarytos pavedimo sutarties turinį, vadovaudamasis pirmiau aptartais tiek ESTT, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimais dėl advokato su klientu sudarytų pavedimo (teisinių paslaugų) sutarčių kvalifikavimo vartojimo sutartimis kriterijų, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šalių 2018 m. balandžio 5 d. sudaryta pavedimo sutartis nėra tipinė, todėl nėra pagrindo kvalifikuoti ją kaip vartojimo sutartį.
48. Aptariama pavedimo sutartis šalių buvo sudaryta atsižvelgiant į susiklosčiusios konkrečios situacijos aplinkybes: atsakovės motina nuo 2005 metų nesėkmingai siekė atkurti nuosavybės teises į žemę; motinai (duomenys neskelbtini) mirus, atsakovė su advokato S. P. kontora 2012 m. liepos 19 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį tam, kad būtų apskųstas NŽT Varėnos skyriaus 2012 m. birželio 20 d. įsakymas Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1079, kuriuo buvo panaikintos pažymos, susijusios su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu; tačiau nurodyta teisinių paslaugų sutartis buvo nutraukta, nes atsakovė nusprendė neskųsti 2012 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1079; atsakovė 2015 metais bandė imtis veiksmų nuosavybės teisėms atkurti, tačiau NŽT 2015 m. vasario 24 d. rašte nurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimas negalimas dėl 2012 m. birželio 20 d. įsakyme Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1079, kuris nebuvo apskųstas teisės aktų numatyta tvarka ir terminais, įvardytų priežasčių; atsakovė tik 2018 m. balandžio mėn. kreipėsi į ieškovą dėl teisinių paslaugų, susijusių su siekiu atkurti nuosavybės teises į žemę, kurią iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė jos motina ir šios tėvai.
49. Tiek 2018 m. balandžio 5 d. pavedimo sutarties turinio analizė, tiek teismo proceso metu atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai ir pirmosios instancijos teismo posėdžiuose atsakovės atstovo pateikti paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad, sudarydami pavedimo sutartį, ieškovas (advokatas) ir atsakovė (klientė) aptarė susiklosčiusią komplikuotą situaciją, tai, kad terminai valstybės institucijų, nagrinėjusių atsakovės motinos nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, priimtiems nepalankiems sprendimams apskųsti yra praleisti itin daug, kad galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę – neaiškios ir negarantuotos (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Nėra pagrindo abejoti, kad pavedimo sutarties sąlygos, kuriose įtvirtinta, jog ieškovas (advokatas) savo sąskaita padengs visus su pavedimu susijusius kaštus, o atlygį gaus tik tuo atveju, jeigu bus pasiektas rezultatas (atkurtos atsakovės motinos nuosavybės teisės), be to, atlygį atsakovė (klientė) sumokės tik tada, kai gaus arba piniginę kompensaciją, arba parduos natūra nuosavybėn sugrąžintus žemės sklypus, buvo aptartos individualiai. Esant tokioms aplinkybėms akivaizdu, kad 2018 m. balandžio 5 d. pavedimo sutartis nėra tipinė, nes jos sąlygos – ne standartinės, o aptartos ir sulygtos individuliai, įvertinus šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios situacijos ypatumus.
50. Pirmosios instancijos teismas, padaręs pagrįstą išvadą, kad ginčo šalių sudaryta 2018 m. balandžio 5 d. pavedimo sutartis nėra tipinė, todėl nekvalifikuotina kaip vartojimo ir teismas neturi pareigos ex officio įvertinti šios sutarties sąlygas nesąžiningumo aspektu, visgi išanalizavo atsakovės argumentus dėl pavedimo sutarties sąlygų nesąžiningumo ir priėjo prie išvados, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad šios sutarties sąlygos dėl atlyginimo ir jo dydžio nustatymo yra nesąžiningos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų visumą, atsakovės apeliacinio skundo argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai.
51. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas pavedimo sutarties 1.1 papunkčio sąlygą, kuri yra sudėtingai suformuluota, labai ilga (ją sudaro 81 žodis), su nereikalingais klaidinančiais įterpiniais, rėmėsi tik pažodiniu šios sąlygos aiškinimu, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl to, kokia buvo atsakovės ieškovui suteikto pavedimo apimtis. Pasak atsakovės, kai ji kreipėsi į ieškovą teisinės pagalbos, šis paaiškino, kad jai, kaip tremtinei, priklauso teisė susigrąžinti didesnio ploto žemės sklypą; abejodama tokios ieškovo nurodytos teisės realumu, nenorėdama patirti išlaidų, įgyvendinant abejotiną teisę, atsakovė sutiko su ieškovo pasiūlymu, kad šis savo rizika imsis veiksmų tam, jog būtų grąžintas didesnis nei 58,70 ha žemės plotas, ir tik tokios sėkmės atveju ji turės sumokėti ieškovui pakankamai didelę dalį (60 proc.) šio žemės sklypo vertės. Atsakovės teigimu, jeigu, kaip teigia ieškovas, šalys būtų susitarusios dėl atstovavimo atsakovei visuose nuosavybės teisės atkūrimo santykiuose, tokia sąlyga sutartyje turėjo būti nurodyta paprastai, be papildomų įterpinių ir klaidinančių gramatinių konstrukcijų. Apeliacinės instancijos teismas tokius atsakovės argumentus pripažįsta nepagrįstais.
52. Pavedimo sutarties 1.1 papunktyje apibrėžtas sutarties objektas ir įtvirtintas atsakovės pavedimas ieškovui (advokatui) atstovauti jai visais klausimais, veikti jos vardu visose institucijose, siekiant, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į žemę, iki nacionalizacijos priklausiusią atsakovės motinai ir šios tėvams, įskaitant, bet neapsiribojant, 58,70 ha žemės (miško) sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymėtina tai, kad, nors apeliaciniame skunde tvirtinama, jog atsakovės tikroji valia buvo pavesti ieškovui siekti nuosavybės teisių atkūrimo tik į didesnį nei 58,70 ha žemės plotą, tačiau nenurodyta jokių aplinkybių, nepateikta įrodymų, kurie pagrįstų, kad po 2018 m. balandžio 5 d. pavedimo sutarties sudarymo pati atsakovė ar kiti jos įgalioti asmenys ėmėsi veiksmų nuosavybės teisėms į 58,70 ha žemės (miško) sklypą (duomenys neskelbtini) atkurti (CPK 12, 178 straipsniai). Priešingai, byloje esančių duomenų analizė patvirtina, kad būtent ieškovas, veikdamas su atsakove 2018 m. balandžio 5 d. sudarytų sutarčių pagrindu, atliko veiksmus, susijusius su nuosavybės teisės į nurodytą 58,70 ha ploto žemę atkūrimu (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Tai neabejotinai patvirtina į bylą pateikto NŽT Varėnos skyriaus atsiliepimo į skundą administracinėje byloje Nr. eI-4596-422/2019 turinys (DOK-24106), kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Būtent ieškovas padavė skundą dėl 2012 m. birželio 20 d. įsakymo Nr.3VĮ-(14.3.2.)-1079 panaikinimo, dėl jo atliktų veiksmų nurodytas įsakymas buvo panaikintas ir parengtos naujos pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, priimti nauji įsakymai, kurių pagrindu visiems trims pretendentams į 58,70 ha ploto miško žemę (duomenys neskelbtini) buvo atkurtos nuosavybės teisės.
53. Pažymėtina ir tai, kad 2018 m. balandžio 5 d. pavedimo sutarties 1.1 papunkčio sąlyga dėl ieškovui suteiktų įgaliojimų apimties atsakovės nebuvo ginčijama sutarties vykdymo metu, nors ieškovas atsakovei teikė išsamias ataskaitas apie visus veiksmus, atliktus vykdant pavedimą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų kvestionavusi kokius nors jos vardu ieškovo kompetentingoms institucijoms pateiktus prašymus, pareiškimus ar kitus atliktus veiksmus. Bylos medžiaga neteikia pagrindo abejoti, kad atsakovė kreipėsi į ieškovą (advokatą) tam, kad šis padėtų jai atkurti nuosavybės teises į sutarties 1.1 punkte nurodytą 58,70 ha žemės (miško) sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nes nei atsakovės motinai, nei pačiai atsakovei daugiau kaip dešimt metų nepavyko šio tikslo pasiekti (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
54. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių apeliacinio skundo argumentai, kad pavedimo sutarties 1.1 papunktį, kuris suformuluotas sudėtingai, atsakovė suprato taip, jog ieškovas savo rizika imsis veiksmų sugrąžinti didesnio nei 58,70 ha ploto žemės sklypą ir tik tokios sėkmės atveju atsakovė turės sumokėti jam pakankamai didelę dalį (60 proc.) šio žemės sklypo vertės, aiškiai stokoja pagrįstumo. Iš aptariamos sutarties 1.1 papunkčio sąlygos, nepaisant jos ilgos formuluotės, visiškai aišku, kad atsakovė ieškovui pavedė atstovauti jai atkuriant nuosavybės teises į konkretaus ploto ir konkrečiai įvardytoje vietovėje esančią žemę – 58,70 ha žemės (miško) sklypą (duomenys neskelbtini), kartu nurodant, kad pavedimas neapsiriboja tik šia žeme.
55. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pavedimo sutarties 1.1 papunktyje nurodyta tikrovės neatitinkanti aplinkybė, jog atsakovės motina yra vienintelė pretendentė atkurti nuosavybės teises, tuo tarpu byloje pateikti įrodymai pagrindžia, kad pretendentės buvo dvi – atsakovės motina ir jos sesuo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus pripažįsta nepagrįstais, be to, nesusijusiais su byloje kilusiu ginču dėl atsakovės sutartinės pareigos sumokėti ieškovui pavedimo sutartyje sulygto dydžio atlyginimą.
56. Atsakovė neteisingai cituoja pavedimo sutarties 1.1 papunktį. Jame nurodyta, kad atsakovė yra vienintelė pretendentės atkurti nuosavybės teises N. K. (N.) įpėdinė, ir tai yra tiesa. Atsakovė nekvestionuoja fakto, kad ji yra vienintelė savo motinos įpėdinė. Taigi atsakovė visiškai nepagrįstai teigia, jog aptariamoje sutarties sąlygoje nurodyta tikrovės neatitinkanti aplinkybė dėl jos motinos, kaip vienintelės pretendentės atkurti nuosavybės teises. Kita vertus, net tuo atveju, jeigu sutartyje būtų toks netikslumas, tai jis neturėtų jokios teisinės reikšmės, sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą, nes ieškovas iš atsakovės reikalauja atlygio už paslaugas, atkuriant nuosavybės teises tik į atsakovės motinai, o ne kitiems pretendentams, tekusią žemės dalį.
57. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik pažodiniu pavedimo sutarties 1.1 papunkčio aiškinimu ir taip pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas sutarčių aiškinimo taisykles, atmestini kaip nepagrįsti.
58. Kasacinio teismo yra pažymėta, kad, aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausiai atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jeigu šis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jeigu rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017, 23 punktas; 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-823/2022, 74 punktas).
59. Apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje jau nurodė, kad pavedimo sutarties 1.1 papunkčio sąlyga, nepaisant jos ilgos formuluotės, yra aiški, be to, tai, jog atsakovė ieškovui pavedė atstovauti jai atkuriant nuosavybės teises į 58,70 ha žemės (miško) sklypą (duomenys neskelbtini) (ne tik į didesnio ploto žemę), patvirtina šios sutarties vykdymo metu ieškovo faktiškai atlikti veiksmai, siekiant nuosavybės teisių atkūrimo būtent į šią konkrečią žemę. Atsakovės argumentai dėl pavedimo sutarties 1.1 papunktyje netinkamai apibrėžto sutarties objekto ir ieškovui suteiktų įgaliojimų apimties yra aiškiai nepagrįsti (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
60. Bylos duomenų analizė teikia pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad, sudarydami 2018 m. balandžio 5 d. pavedimo sutartį, ieškovas ir atsakovė individualiai aptarė sąlygas dėl ieškovui duodamo pavedimo apimties (atstovauti ieškovei atkuriant nuosavybės teises tiek į 58,70 ha žemės (miško) sklypą (duomenys neskelbtini), tiek į didesnio ploto žemę), taip pat dėl atlyginimo už suteiktas paslaugas mokėjimo tvarkos ir jo dydžio (ieškovui atlyginiams mokėtinas tik tuo atveju, jeigu bus pasiektas rezultatas, t. y. atsakovės motinai bus atkurtos nuosavybės teisės į žemę, ir tik po to, kai atsakovė priims palikimą, atsirasiantį po nuosavybės teisių į žemę jos motinai atkūrimo, bei parduos paveldėtą žemę; gautos sumos bus paskirstytos taip, kad atsakovei teks 40 proc., o ieškovui (advokatui) – 60 proc. gautų sumų, kaip atlyginimas už atliktą darbą bei turėtas išlaidas (kaip sėkmės mokestis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuosavybės teisių į žemę atkūrimo situacijos, kuriai išspręsti buvo sudaryta pavedimo sutartis, aplinkybes, tai, kad pavedimo sutarties sąlygos dėl ieškovui duodamo pavedimo apimties ir dėl atlyginimo už suteiktas paslaugas mokėjimo tvarkos bei jo dydžio buvo šalių suderėtos aptarus jas individualiai, neturi teisinio pagrindo spręsti dėl jų nesąžiningumo ir šalių teisių bei pareigų pusiausvyros esminio pažeidimo atsakovės nenaudai.
Dėl pasiekto sutartimi sulygto rezultato
61. Apeliaciniame skunde atsakovė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti ieškovui pavedimo sutartyje sulygtą atlyginimą (sėkmės mokestį), taip pat remiasi tuo, kad ieškovas neįrodė, jog pavedimo sutartyje nurodytas rezultatas (nuosavybės teisių atsakovės motinai atkūrimas į jai priklausiusią žemės (duomenys neskelbtini) dalį) buvo pasiektas būtent dėl ieškovo atliktų teisėtų veiksmų. Pasak atsakovės, vien tai, kad šalys 2018 m. balandžio 5 d. sudarė pavedimo sutartį, ieškovas atliko tam tikrus veiksmus bei po pavedimo sutarties sudarymo buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus, kuriuos paveldėjo atsakovė, savaime nereiškia, jog ieškovas įgijo teisę gauti atlyginimą pagal pavedimo sutarties 3.1 papunktį. Apeliacinės instancijos teismas tokius atsakovės argumentus pripažįsta nepagrįstais.
62. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir Civilinio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).
63. Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ieškovo teisės gauti 2018 m. balandžio 5 d. pavedimo sutartyje numatytą atlyginimą (sėkmės mokestį), turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) dėl kokio rezultato šalys susitarė; 2) ar buvo pasiektas šalių rezultatas; 3) ar rezultato atsiradimą nulėmė ieškovo (advokato) atlikti teisėti veiksmai (priežastinis ryšys tarp veiksmų ir rezultato).
64. Šioje nutartyje jau nurodyta, kad tiek 2018 m. balandžio 5 d. ginčo šalių sudarytos pavedimo sutarties turinio analizė, tiek ieškovo po šios sutarties sudarymo faktiškai atlikti teisiniai veiksmai patvirtina, jog ieškovui mokėtinas atlyginimas buvo susietas su nuosavybės teisių į žemę (įskaitant, bet neapsiribojant, 58,70 ha žemės (miško) sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)) atsakovės motinai atkūrimu. Apeliaciniame skunde atsakovė pripažįsta, kad po pavedimo sutarties sudarymo atsakovės motinai atkurtos nuosavybės teisės į 58,70 ha žemės (duomenys neskelbtini) dalį, perduodant neatlygintinai lygiaverčius turėtajam devynis miškų ūkio paskirties žemės sklypus, kuriuos paveldėjo atsakovė. Tačiau atsakovė tvirtina, kad ieškovas neįrodė, jog nurodytą rezultatą nulėmė būtent jo atlikti teisėti veiksmai.
65. Jau nurodyta, kad, bylos duomenimis, atsakovės motina nuo 2005 metų siekė atkurti nuosavybės teises į 58,70 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), tačiau to jai nepavyko padaryti iki mirties (duomenys neskelbtini). Po motinos mirties atsakovė ėmėsi tam tikrų veiksmų nuosavybės teisėms motinos vardu atkurti (2012 m. liepos 19 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį tam, kad būtų apskųstas NŽT Varėnos skyriaus 2012 m. birželio 20 d. įsakymas Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1079, 2015 m. pakartotinai kreipėsi į NŽT), tačiau iki 2018 m. balandžio 5 d. pavedimo sutarties su ieškovu sudarymo šio tikslo jai nepavyko pasiekti.
66. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad po 2018 m. balandžio 5 d. pavedimo sutarties sudarymo būtent ieškovas 2018 m. liepos 19 d. pateikė skundą dėl 2012 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1079 neteisėtumo. Išnagrinėjus šį skundą nurodytas įsakymas, kuris buvo kliūtis siekti nuosavybės teisių atkūrimo, NŽT Varėnos skyriaus vedėjo 2018 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. 3VĮ-781-(14.3.2.) buvo pripažintas netekusiu galios.
67. NŽT Varėnos skyriaus vedėjo 2018 m. spalio 26 d. įsakymais Nr. 3VĮ- 810- (14.3.2), 3VĮ-809-(14.3.2.) pretendentams, siekiantiems atkurti nuosavybės teises į 58,70 ha žemės (duomenys neskelbtini), buvo pakeistos 2006 m. spalio 10 d. išduotos pažymos Nr. 26304, Nr. 26303, nurodant, kad vietoje 2006 m. pažymose buvusio nurodyto savininko „O. K. įpėdinių“ įrašomos savininkės T. E. ir N. N., vietoje buvusio nurodyto nuosavybės teise valdyto 58,70 ha ploto – 14,6750 ha, vietoje žodžių „turi nuosavybės teisę į 19,56 ha“ – „turi nuosavybės teisę į 14,6750 ha“. 2018 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 3VĮ-808-(14.3.2.) pakeista pažyma Nr. 26302 – vietoje buvusio savininko „O. K. įpėdinių“ savininku nurodytas J. K., vietoje pažymoje buvusio nurodyto nuosavybės teise valdyto 58,70 ha ploto – 14,6750 ha, vietoje žodžių „turi nuosavybės teisę į 19,56 ha“ įrašyta „turi nuosavybės teisę į 14,6750 ha“. Siekiant nuosavybės teisių atkūrimo į A. K. iki nacionalizacijos valdytą 14,6750 ha miško plotą, buvo parengtos naujos NŽT Varėnos skyriaus pažymos: 2018 m. spalio 26 d. pažyma Nr. 3NPAŽ-2 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kad N. N. turi teisę atkurti nuosavybės teises į A. K. nuosavybės teise valdyto miško dalį – 4,8917 ha; 2018 m. spalio 26 d. pažyma Nr. 3NPAŽ-1 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kad T. E. turi teisę atkurti nuosavybės teises į A. K. nuosavybės teise valdyto miško dalį – 4,8917 ha. NŽT 2020 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 3S-33-(14.3.3.) atsakovės motinai N. N. atkurtos nuosavybės teisės į 19,5667 ha (1/4 dalį 58,70 ha (t. y. 14,675 ha) ir į 1/3 dalį 14,675 ha, priklausiusią tėvui A. K. (t. y. 4,8917 ha)), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam devynis miškų ūkio paskirties žemės sklypus, kurių bendras plotas – 22,8297 ha. Vadovaujantis NŽT 2020 m. kovo 24 d. sprendimu, atsakovei, kaip N. N. įpėdinei, buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai ir įregistruotos nuosavybės teisės į devynis žemės sklypus.
68. Ieškovo, vykdžiusio 2018 m. balandžio 5 d. pavedimo sutartį, atliktus veiksmus, siekiant atsakovės motinos nuosavybės teisių atkūrimo į 58,70 ha žemės (miško) sklypą (duomenys neskelbtini), patvirtina ir jo parengtos išsamios atliktų darbų ataskaitos (2019 m. rugsėjo 19 d. ir 2020 m. lapkričio 24 d.), kurios buvo pateiktos atsakovei.
69. Esant tokiems bylos duomenims, nėra pagrindo abejoti, kad atsakovės motinos nuosavybės teisių į jai tenkančią žemės (duomenys neskelbtini) dalį atkūrimo procesas, kuris buvo nutrūkęs dėl NŽT Varėnos skyriaus vedėjo 2012 m. birželio 20 d. priimto įsakymo Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1079, buvo atnaujintas ir tęsiamas bei atsakovės motinos nuosavybės teisės į nurodytą žemę atkurtos dėl ieškovo, atstovavusio atsakovei pagal 2018 m. balandžio 5 d. sutartis, atliktų teisinių veiksmų, jo pastangomis (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Nei teismo proceso pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliacinės instancijos teismui atsakovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų, kad po 2018 m. balandžio 5 d. pavedimo sutarties sudarymo ji ar kiti jos pasitelkti asmenys (ne ieškovas) atliko konkrečius veiksmus, kurie nulėmė tai, jog NŽT 2020 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 3S-33-(14.3.3.) jos motinai atkurtos nuosavybės teisės į 19,5667 ha žemės (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovui pateikus pakankamai įrodymų, kad būtent dėl jo atliktų teisinių veiksmų pasiektas 2018 m. balandžio 5 d. pavedimo sutartimi sulygtas rezultatas, atsakovės deklaratyvūs teiginiai, kad ieškovas nepagrindė priežastinio ryšio tarp jo atliktų veiksmų ir nuosavybės teisių atkūrimo, atmetami kaip nepagrįsti.
70. Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad dėl ieškovo aktyvių veiksmų buvo pasiektas 2018 m. balandžio 5 d. pavedimo sutarties tikslas. Abi šios sutarties šalys laisva valia susitarė dėl sėkmės mokesčio ir jo dydžio. Pažymėtina tai, kad, nepasiekus sutartimi sulygto rezultato, ieškovas nebūtų gavęs jokio atlygio už vykdant atsakovės pavedimą atliktus veiksmus ir suteiktas teisines paslaugas. Byloje esančių duomenų analizė leidžia teigti, kad atsakovė iki 2018 m. balandžio 5 d. sutarties su ieškovu sudarymo buvo iš esmės praradusi tikėjimą, jog pavyks atkurti motinos nuosavybės teises į žemę. Tai gali paaiškinti jos sutikimą sumokėti advokatui didelį sėkmės mokestį tuo atveju, jeigu vis dėlto nuosavybės teisės būtų atkurtos, nes priešingu atveju (neatkūrus nuosavybės teisių) atsakovė nebūtų gavusi nieko.
Dėl procesinės bylos baigties
71. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).
72. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė šioje konkrečioje byloje susiklosčiusios ginčo situacijos faktines aplinkybes, teisingai jas teisiškai kvalifikavo ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl šalių ginčo esmės. Dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nenustatyta pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą teismo sprendimą.
73. Atsižvelgiant į proceso apeliacinės instancijos teisme rezultatą (apeliacinis skundas atmestas), atsakovė neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai). Ieškovas nepateikė prašymo ir duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Laima Ribokaitė
Tomas Venckus