Civilinė byla Nr. e2A-286-798/2023

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00196-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.6; 2.1.2.4.2.7; 3.3.1.18.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,PADREMAS“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „PADREMAS“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė teismo pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento jos ir atsakovės UAB Tilžės turgus 2018 m. vasario 8 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria ieškovei parduotas pastatas–sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sandėlis), taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 147 969 Eur, bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad ginčo šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė įsigijo Sandėlį. Ieškovė pirkimo–pardavimo sutartį įvykdė ir sumokėjo atsakovei 1 100 000 Eur, iš jų už sandėlį – 147 969 Eur. Sandėlis prieš ir po pirkimo buvo nuomojamas tretiesiems asmenims. Sandėlio nuomininkė UAB „Autkeva“ 2020 m. balandžio 22 d. nutraukė nuomos sutartį ir išsikeldama išmontavo Sandėlio konstrukcijas, jas išsivežė. Sandorio sudarymo metu atsakovė pateikė siūlymą ieškovei įsigyti sandėlį. Sandėlio buvimo faktas buvo pagrįstas kadastro duomenimis. Atsakovė pareiškė, kad Sandėlis priklauso jai, tretieji asmenys į parduodamą Sandėlį neturi teisių ir pretenzijų, garantavo, kad nėra aplinkybių dėl kurių pirkėja negalėtų naudoti pastato. Esant ginčui dėl restitucijos dydžio, būtina įvertinti tai, kad atsakovė, įgydama Sandėlį, už jį sumokėjo 149 443 Eur, iš esmės panašią kainą, kurią sumokėjo ieškovė atsakovei, todėl ieškovės sumokėta suma už sandėlį negali būti mažinama ar perkeliama kitų pagal sutartį ieškovės įgytų daiktų kainai sumokėti. Ieškovės vertinimu, atsakovė pardavė Sandėlį, panaudojusi apgaulę, ir šis nekilnojamasis turtas pirkimo–pardavimo metu realiai neegzistavo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliacinės ir kasacinės instancijos nutarčių esmė

3.       Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė atsakovei UAB Tilžės turgus 4 200 Eur bylinėjimosi išlaidas. 

4.       Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad byloje yra įrodyta, jog parduodamas Sandėlis pirkimo–pardavimo sutartyje buvo apibrėžtas, individualizuotas ir iš dalies fiziškai sandorio sudarymo metu buvo išlikęs, nes buvo išlikę 14 procentų.

5.       Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą pripažinti įrodytomis aplinkybes, kad atsakovė, aktyviais veiksmais tyčia klaidindama ieškovę, siūlė pirkti trečiajam asmeniui L. O. komercinei firmai priklausančius metalinių konstrukcijų konteinerius, ėmėsi aktyvių veiksmų įtikinti ieškovę, jog metalinių konstrukcijų konteineriai yra pirkimo–pardavimo sutartimi įsigyjamas Sandėlis, o sandoriui sudaryti reikalinguose dokumentuose buvo nurodyta apie metalinių konstrukcijų konteinerių, kurie priklauso kitiems asmenims, pardavimą.

6.       Ieškovė, susipažinusi su Sandėlio nuosavybės dokumentais, duomenimis, nurodytais Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje, kurioje nurodyti skirtingi Sandėlį charakterizuojantys duomenys, pirkimo–pardavimo sutartimi ir Nekilnojamojo turto registro išrašu, kuriuose nurodoma, kad nuomos pajamų už šį Sandėlį nėra gaunama, taip pat apžiūrėjusi daiktą vietoje, matydama, kad ten yra biuras, dirba žmonės, jog faktiškai statinys daugiau nei du kartus didesnis, nei nurodytas pirkimo–pardavimo sutartyje (105 kv. m ir 40,26 kv. m), elgdamasi atidžiai ir rūpestingai, turėjo galimybę suprasti ir įsitikinti, kokios būklės faktiškai yra parduodamas Sandėlis. Ieškovė turėjo galimybę atsakovei, kaip pardavėjai, reikšti pretenzijas dėl bet kokios daikto neatitikties pirkimo–pardavimo sutarties sąlygoms, tačiau to nepadarė. Taigi, pirmosios instancijos teismo manymu, ieškovė savo elgesiu ir veiksmais patvirtino, kad įgytas daiktas atitinka šalių suderintas sandorio sąlygas ir reikalavimus.

7.       Teismas pripažino, kad nei Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, nei Nekilnojamojo turto registro išraše esantys duomenys neatitiko pirkimo–pardavimo sutartyje išdėstytų sąlygų. Ieškovė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, pasirašydama pirkimo–pardavimo sutartį, nesiėmė priemonių, kad ji būtų patikslinta. Tačiau tai nereiškia, kad dėl to galima ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu ieškovės nurodytu sandorių negaliojimo pagrindu dėl apgaulės. Byloje neįrodyta, kad netikslūs, parduodamą objektą charakterizuojantys duomenys atsirado dėl atsakovės tyčinių, nesąžiningų veiksmų, padarytų siekiant suklaidinti ieškovę kaip pirkėją.

8.       Teismo nuomone, priešingai, nei įrodinėja ieškovė, jos pateikta 2018 m. vasario 1 d. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sąskaita faktūra Nr. TT884353, kurioje nurodyta sandėlio kaina                   (147 969 Eur), neįrodo, kad tai buvo šalių sutarta nurodyto Sandėlio vertė, kadangi pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalį PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas, bet ne įtvirtinantis parduodamo objekto kainą. Atsižvelgdamas į tai, kad pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta Sandėlio vidutinė rinkos vertė – 3 370 Eur, fizinis nusidėvėjimas – 68 proc., Nekilnojamojo turto registro duomenimis, Sandėlio vidutinė rinkos vertė – 3 910 Eur, fizinis nusidėvėjimas 65 procentai, susitarimas dėl 147 969 Eur kainos neatitiktų protingumo, sąžiningumo principų.

9.       Teismas nustatė, kad pirkimo–pardavimo sutarties 3.4 punkte šalys, prisiimdamos visišką atsakomybę, pareiškė, jog daiktų pardavimo kaina, nurodyta šios sutarties 3.1 punkte, yra šalių individualiai aptarta ir suderinta iki sutarties sudarymo, jos dydis visiškai atitinka kiekvienos iš šalių poreikius, tikslus ir interesus, kiekviena iš šalių iki šios sutarties sudarymo turėjo galimybę konsultuotis dėl šios kainos dydžio su atitinkamais vertintojais ir kitais ekspertais.

10.       Teismas padarė išvadą, kad byloje nebuvo įrodyti atsakovės nesąžiningi tyčiniai veiksmai, kuriais būtų siekiama iškreipti ieškovės valią, sudarant sandėlio pirkimo–pardavimo sutartį, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimus.

11.       Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. kovo 31 d. sprendimu Klaipėdos apygardos teismo               2021 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies: sumažino ieškovės UAB „PADREMAS“ iš atsakovės UAB Tilžės turgus pagal 2018 m. vasario 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį įgyto Sandėlio kainą nuo 147 969 Eur iki 20 715,66 Eur; priteisė ieškovei UAB „PADREMAS“ iš atsakovės UAB Tilžės turgus 127 253,34 Eur kainos skirtumą už Sandėlį.

12.       Kolegija nesutiko su ieškove, kad ji įsigijo fiziškai neegzistuojantį daiktą, kuris negali būti pirkimo–pardavimo sutarties dalyku. Byloje nustatyta, kad Sandėlio pamatai objektyviai egzistuoja, šiam daiktui priskirtas identifikacinis, žymėjimo plane numeriai. Kad ieškovės įsigyto Sandėlio fizinė būklė neatitinka pirkimo–pardavimo sutartyje ir Nekilnojamojo turto registre nurodytų parduodamo daikto duomenų, nepakanka konstatuoti, jog ieškovė įsigijo neegzistuojantį objektą.

13.       Byloje nustatyta, kad ieškovė, kaip vieną iš esminių suklaidinimo aplinkybių, nurodo atsakovės užsakymu 2018 m. sausio 11 d. atliktą Turto vertinimo ataskaitą, kurioje Sandėlis buvo aprašytas toks, koks jis buvo ataskaitos rengimo, pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu, t. y. su metalinėmis konstrukcijomis ant betoninių pamatų. Vykstant šalių deryboms dėl nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo, atsakovė ieškovei pateikė šią ataskaitą kaip parduodamo turto vertės patvirtinimą. Taigi, ieškovė siekė įsigyti tokios fizinės būklės Sandėlį, kokios jis užfiksuotas Turto vertinimo ataskaitoje. Kolegija pažymėjo, kad Turto vertinimo ataskaitos nepakanka pripažinti, jog atsakovė apgavo ieškovę dėl parduodamo Sandėlio savybių. Šalių sudarytos sutarties 6.9 punktu pirkėja (ieškovė) patvirtino, kad iki šios sutarties pasirašymo turėjo galimybę apžiūrėti ir apžiūrėjo daiktus jų buvimo vietoje, susipažino su daiktų nuosavybės dokumentais, daiktus charakterizuojančiais duomenimis, nurodytais Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše. Kolegija vertino susiklosčiusią situaciją kaip pirkimo–pardavimo sandorio šalių netinkamą komunikaciją dėl Sandėlio fizinės būklės, tačiau ji negali būti vertinama kaip atsakovės tyčinis ieškovės suklaidinimas dėl perkamo Sandėlio savybių.

14.       Kolegija nurodė, kad tai, jog byloje nenustatytas pagrindas pirkimo–pardavimo sandorio dalį dėl Sandėlio įsigijimo pripažinti negaliojančia, neužkerta kelio ieškovės turtinius interesus šiame ginče apginti, taikant kitą materialiosios teisės institutą – pirkėjo teisių užtikrinimą dėl netinkamos kokybės daikto įsigijimo. Nagrinėjamu atveju ieškovė pateiktu ieškiniu siekia susigrąžinti sumokėtas lėšas už Sandėlį, kadangi Sandėlis neatitiko ieškovės lūkesčių, buvusių perkant šį daiktą, ji negali juo naudotis pagal paskirtį.

15.       Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nebuvo informuota, jog išliko tik perkamo Sandėlio pamatai. Atsakovė pateikė ieškovei Turto vertinimo ataskaitą, kurioje Sandėlis buvo apibūdintas kaip objektas su metalinių konstrukcijų sienomis, stogu. Atsakovė, grįsdama poziciją dėl ieškovės reikalavimų deklaratyvumo, siekė įrodyti faktus, patvirtinančius ieškovės suvokimą, kad ji perka tik Sandėlio pamatus, bet ne ant pamatų pastatytą metalinę konstrukciją. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.399 straipsnyje nustatytą išimtį ir ginčo pobūdį kolegija nusprendė, kad ieškovės teisės bus realiai apgintos, taikant CK              6.334 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą pirkėjo teisių gynimo būdą – atsakovei sumokėtos kainos už įsigytą Sandėlį sumažinimą.

16.       Ieškovė su ieškiniu pateikė 2018 m. vasario 1 d. PVM sąskaitą faktūrą dėl Sandėlio, kurį pati atsakovė įvertino 147 969 Eur. Ieškovė pateikė banko sąskaitos išrašą, patvirtinantį, kad                2018 m. vasario 5 d. 1 100 000 Eur pavedimas buvo atliktas šio dokumento pagrindu. Pati atsakovė pagal 2012 m. lapkričio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą su UAB „Sergorus“, ginčo sandėlį įsigijo už panašią kainą – 149 443,93 Eur (516 000 Lt). Tai leido kolegijai padaryti išvadą, kad ieškovės pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje Nr. TT884353 nurodyta Sandėlio 147 969 Eur vertė yra kaina, kurią pagal šalių susitarimą ieškovė sumokėjo atsakovei už Sandėlį. Atsakovės veiksmai, naikinant PVM sąskaitas faktūras ir išrašant naujus buhalterinės apskaitos dokumentus, vertinami kaip bandymas apsiginti nuo jai pareikštų reikalavimų ir nepaneigiantys apeliacinės instancijos teismo konstatuotos išvados.

17.       Pagal nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo teismo ekspertizės duomenis, išlikusių Sandėlio pamatų konstrukcinių elementų ir įrangos lyginamasis svoris sudaro 14 proc., likę           86 proc. sudaro pastato konstrukciniai elementai, atmetus pamatus (14 proc.). Nustačiusi, kad ieškovė įsigytą Sandėlį suprato kaip betoninių pamatų ir metalinės konstrukcijos vientisą objektą, bei esant įrodytam ieškovės ketinimui įsigyti tokį Sandėlį, kolegija padarė išvadą, jog ieškovės sumokėtą Sandėlio kainą yra teisinga ir protinga mažinti 86 proc. (14 proc. sudaro išlikę pamatai) ir šią sumą priteisti ieškovei kaip nepagrįstai sumokėtą atsakovei už nusipirktą ginčo objektą. Taigi, apskaičiavus mažintiną kainą, ieškovei buvo priteista 127 253,34 Eur.

18.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. vasario 2 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 31 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

19.       Kasacinis teismas nurodė, kad teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti aktualias teisės normas, kurios atitinka byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, kuriomis šalys rėmėsi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Tačiau ši teismo pareiga nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką, peržengiant pareikštus reikalavimus, įskaitant ieškovo pasirinktą jo pažeistų teisių gynimo būdą. Nagrinėjamu atveju ieškovė pasirinko savo teisių gynimo būdą – pripažinti negaliojančia sandorio dalį dėl Sandėlio kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms ir sudarytą dėl apgaulės.

20.       Ieškovė, įrodinėdama sandorio dalies dėl Sandėlio pripažinimą negaliojančia dėl apgaulės, argumentavo, kad viena iš esminių aplinkybių, kuri ją suklaidino, buvo ieškovei atsakovės prieš sandorio sudarymą pateikta UAB „OBER-HAUS nekilnojamas turtas“ 2018 m. sausio 11 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kurioje Sandėlis yra fiksuotas toks, koks jis buvo pristatytas pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, – kaip Sandėlis, o ne jo likę pamatai. Nekilnojamojo turto registro išraše esantys duomenys taip pat neatitiko pirkimo–pardavimo sutartyje išdėstytų sąlygų. Ieškovė nurodė, kad atsakovė, sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį, nutylėjo, jog ji neturi Sandėlio, o likę tik įrašai apie jo egzistavimą viešame registre. Atsakovė taip pat aktyviais veiksmais įtikinėjo, kad ji yra reali Sandėlio valdytoja ir savininkė.

21.       Ieškovė parduoto objekto kokybės klausimo CK 6.334 straipsnio prasme nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nekėlė. Nagrinėjamu atveju ieškovė nesirėmė aplinkybe, kad sandorio dalykas – Sandėlis buvo su trūkumais, todėl byloje nebuvo tiriamos aplinkybės, koks buvo daikto trūkumų pobūdis, ar šalys buvo aptarusios daikto trūkumus, dėl kokių priežasčių trūkumai atsirado, ar daiktas yra tinkamas naudoti pagal paskirtį, kada pirkėjui tapo žinoma apie daikto trūkumus ir pan. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti kito pirkėjo teisių gynimo būdo – dėl netinkamos kokybės daikto įsigijimo, kurio ieškovė nenurodė kaip savo reikalavimo, taip pat kurio nepagrindė reikšmingomis tokiam įstatyme nustatytam teisių gynimo būdui taikyti faktinėmis aplinkybėmis ir tokių aplinkybių neįrodinėjo, juo labiau ieškovė nepareiškė reikalavimo pritaikyti konkretų pirkėjo teisių gynimo būdą – daikto pirkimo kainos sumažinimą. Šiuo atveju ieškovė pasirinko teisių gynimo būdą – remiantis dviem pagrindais pripažinti sandorio dalį negaliojančia. Todėl teisėjų kolegija pripažino, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą tenkinti ieškinį jame nenurodytu faktiniu pagrindu, ne teisiškai kvalifikavo šalių teisinius santykius, bet, pažeisdamas šalių dispozityvumo, rungimosi civiliniame procese principus, peržengė ieškinio ir apeliacinio skundo ribas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, nepranešdamas dalyvaujantiems byloje asmenims apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas, neužtikrino byloje dalyvaujantiems asmenims galimybės pateikti raštu ar žodžiu savo poziciją ir kartu priėmė šalims siurprizinį sprendimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

22.       Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „PADREMAS“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

22.1.                      Atsakovės pozicijos prieštaringumas dėl pardavimo objekto (sandėlio pastatas ar tik sandėlio pamatų liekanos) tvirtinant, kad Sandėlis buvo parduotas toks, koks jis apibrėžtas sutartyje, tačiau pripažinus, kad Sandėlis buvo nugriautas dar iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir ant jo pamatų pastatyti metalinių konstrukcijų konteineriai, nepriklausantys atsakovei, patvirtina, kad sutarties dalykas (Sandėlis) pardavimo metu pačioje pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo tinkamai apibrėžtas, kadangi neatitiko faktinių aplinkybių, buvusių sandorio sudarymo metu.

22.2.                      Viešojo registro ir kadastro duomenys nėra pirkimo–pardavimo sutarties dalykas, todėl, atmesdamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas negali remtis faktu, kad ieškovė gavo tai, kas įregistruota viešame registre arba tuo, jog ieškovė neginčijo viešajame registre nurodytų ginčo objekto duomenų. Šalis siejančio sandorio dalykas yra realus nekilnojamasis daiktas – Sandėlis, egzistuojantis erdvėje. Tokio daikto atsakovė ieškovei nepardavė ir negalėjo parduoti, nes jo nebeturėjo.

22.3.                      Atsakovės pozicija ir kiti bylos duomenys paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovės nežinojimą apie realiai išlikusius tik Sandėlio pamatus. Aplinkybės, kad ginčo Sandėlis buvo nugriautas dar 2016 m., paaiškėjo tik bylos nagrinėjimo metu. Atsakovė iš pradžių gynėsi aplinkybe, kad Sandėlis buvo perduotas ieškovei, o Sandėlį nugriovė pati ieškovė. Atsakovės atstovo R. P. paaiškinimai, kad jis gali atstatyti Sandėlį, tik patvirtina, jog buvo tartasi dėl sandėlio pastato, o ne dėl Sandėlio pamatų pardavimo.

22.4.                      Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pateikė hipotekos registro išrašą, patvirtinantį, kad ieškovė įsigytą Sandėlį įkeitė tokį, kokį nusipirko, t. y. su teoriškai egzistuojančia antžemine pastato dalimi, o ne pamatų fragmentus. Taigi, pirmosios instancijos išvada, kad pirkimo–pardavimo sutarties dalykas buvo Sandėlio pamatai, bet ne pats Sandėlis, lemia įkaito turėtojo materialinių teisių sumažėjimą, todėl tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra sprendimas dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

22.5.                      Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, kad viena iš esminių aplinkybių, kuri ją suklaidino, buvo ieškovei atsakovės prieš sandorio sudarymą pateikta UAB „OBER-HAUS“ 2018 m. sausio 11 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kurioje Sandėlis yra fiksuotas toks, koks jis buvo pristatytas pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu. Pirmosios instancijos teismas analizavo Turto vertinimo ataskaitą ir jos duomenis traktavo kaip neatitinkančius realios situacijos, kurią turėjo žinoti ieškovės atstovas, tačiau sprendime ignoruoja turto vertintojo pateiktus paaiškinimus, kodėl tokie duomenys buvo įtraukti į turto vertintojo ataskaitą ir kodėl vertinimo ataskaita buvo ieškovei svarbi formuojantis jos valiai dėl sandorio sąlygų.

22.6.                      Turto vertintojo A. S. paaiškinimai teismo sprendime ignoruoti ir nevertinti, nors būtent jie atskleidžia, koks pastatas prieš sandorio sudarymą buvo įvertintas Turto vertinimo ataskaitoje, kokie šio pastato duomenys, kodėl sandėlis įtrauktas į vertinimo ataskaitą ir kieno iniciatyva tai padaryta.

22.7.                      Pripažinimas, kad turto vertintojui buvo pateikti klaidingi duomenys ir dėl to Turto vertinimo ataskaitoje buvo klaidingi ginčo Sandėlio duomenys, o atsakovė nesiekė šių duomenų ištaisyti, paneigia atsakovės poziciją, kad ji prieš sandorio sudarymą informavo ieškovę apie Sandėlio antžeminės dalies nebuvimą.

22.8.                      Atsakovė, sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį, nutylėjo, kad ji neturi Sandėlio, o likę tik įrašai apie jo egzistavimą viešame registre. Atsakovė aktyviais veiksmais įtikinėjo, kad ji yra reali sandėlio valdytoja ir savininkė.

22.9.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes suteikė prioritetą abejotiniems įrodymams (R. P., Ž. O. parodymai), nepagrindė išvadų objektyviais teisiniais argumentais, nepateikė argumentų, kodėl nevertinami kiti susiję įrodymai.

22.10.                      Sandorio šalių veiksmai, sudarant buhalterinius apskaitos dokumentus, būtinus sandoriui įforminti, atspindi sandorio šalių valią ir jų ignoruoti ar juos laikyti nereikšmingais tiek vertinant šalių elgesį, tiek jų veiksmų sąžiningumą, yra teisiškai nepagrįsta. Jeigu atsakovės 2018 m. vasario 6 d. sąskaita yra ta, kuri buvo sandorio metu, tai atsakovė nebūtų triplike tvirtinusi, kad tikroji sąskaita yra 2018 m. vasario 1 d. PVM sąskaita faktūra Nr. TT884353 (kurioje ginčo pastato kaina nurodyta 47 969 Eur). Akivaizdu, kad egzistuoja didelė disproporcija tarp pamatų vertės (690 Eur) ir sumokėtos kainos už pamatus (147 969 Eur). Tai taip pat patvirtina ieškinio pagrįstumą.

23.       Atsiliepime į ieškovės UAB „PADREMAS“ apeliacinį skundą atsakovė UAB Tilžės turgus prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

23.1.                      Ieškovės atstovas, sudarydamas ginčo sutartį, žinojo, kad visi konteineriai priklauso ne atsakovei, bet yra trečiojo asmens L. O. komercinės firmos, o vėliau – UAB „Autkeva“ nuosavybė. Ieškovė su šiomis įmonėmis sudarinėjo nuomos sutartis ir sudarė susitarimą, kuriuo patvirtino faktą, kad yra trečiųjų asmenų nuomos mokesčio įsiskolinimas.

23.2.                      Iš pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad pirkėja perėmė Sandėlį, o ne konteinerius, kurių niekada neįsigijo ir negalėjo įsigyti, kadangi šie kilnojamieji daiktai atsakovei nepriklausė ir nebuvo sandorio dalykas.

23.3.                      Ieškovė su atsakove susitarė sudaryti sutartį, kurioje abi šalys pripažįsta pirkimo objektu teisiškai registruotą Sandėlį, nors jo faktiškai išlikusi dalis buvo tik pamatai. Be to, teismo paskirtos ekspertizės išvados taip pat patvirtina, kad daikto dalis išlikusi ir atstatymui nereikėtų didelių investicijų.

    Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

24.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai                       (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

25.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl sandorių negaliojimo ir restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimai. 

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

26.       Atsakovė UAB Tilžės turgus 2023 m. vasario 21 d. pateikė rašytinius paaiškinimus po kasacinio teismo nutarties.

27.       Pirmiausia pažymėtina, kad rašytiniai paaiškinimai pateikti teismo posėdžio dieną yra pateikti nesavalaikiai. Sutikus, kad šalys turi neribotą teisę teikti rašytinius paaiškinimus apeliacinės instancijos teismui pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį, ne tik būtų ignoruojamos CPK 323 straipsnio nuostatos, tačiau ir procesas apeliacinės instancijos teisme užtruktų neribotą laiką, kadangi kiekvienu atveju, teismui prijungus prie bylos naujai pateiktus šalies rašytinius paaiškinimus, šalių procesinio lygiateisiškumo principas reikalautų sudaryti kitai proceso šaliai galimybę į juos atsikirsti, dėl šios priežasties atidedant bylos nagrinėjimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimas, civilinėje byloje Nr. 2A-265-823/2017).

28.       Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyta pozicija dėl kasacinio teismo nutarties vertinimo neturės įtakos šalių ginčo teisingam išsprendimui. Pažymėtina, CPK įtvirtintinas ribotos apeliacijos modelis, kurio pagrindinė paskirtis yra pirmosios instancijos teismo sprendimo ar nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas                (CPK 301 straipsnis, 338 straipsnis). Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis tikrinama pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis. Kitaip tariant, skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas pagal jos priėmimo metu buvusias aplinkybes, o taip pat pagal šioje byloje pateiktą kasacinio teismo išaiškinimą. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovės pateiktus rašytinius paaiškinimus.

Dėl sandorio negaliojimo

29.       Šioje byloje nustatyta, kad ieškovė ieškinyje reiškė reikalavimą pripažinti 2018 m. vasario 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovės, dalį, kuria pardavėjai parduotas Sandėlis, negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento), remiantis CK 1.80 ir     1.91 straipsniais, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 147 969 Eur. Siekdama įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, ieškovė rėmėsi aplinkybėmis, kad, nutraukus nuomos sutartį, buvę nuomininkai išsikeldami išmontavo jiems priklausančią pastato, kuris turėtų būti ieškovės įsigytas Sandėlis, konstrukciją ir ją išsivežė. Dėl to susiklostė tokia situacija, kad ieškovei pagal pirkimo–pardavimo sutartį realiai nebuvo parduotas Sandėlis, nors atsakovė, kaip pastato pardavėja, pinigus už Sandėlį gavo. Todėl ieškovė įrodinėjo, kad, nesant pirkimo–pardavimo sutarties dalyko, toks sandoris laikytinas nesudarytu, o sudarytas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nustatančioms pirkimo–pardavimo sutarties sampratą                nustatytą CK 6.305 straipsnyje. Ieškovė argumentavo, kad atsakovė, sudarydama ginčo sandorį, nutylėjo, jog ji faktiškai Sandėlio nebeturi, pateikė ieškovei rašytinius dokumentus, liudijančius Sandėlio nuosavybės teisę (Nekilnojamojo turto registro išrašą), pavedė vertintojui įvertinti Sandėlį, vertintojas pateikė Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą. Dėl to, ieškovės teigimu, pirkimo–pardavimo sutarties dalis dėl Sandėlio buvo sudaryta apgaule.

30.       Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio                 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019, 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2019 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-969/2019, 35 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

31.       CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

32.       Ginčijant sandorį dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi, sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo pagrindinės įrodinėjimo dalyką sudarančios objektyvios aplinkybės yra tokios, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015; 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019 40 punktą; 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019 61 punktą).

33.       Ieškovė, įrodinėdama sandorio dalies dėl Sandėlio pripažinimą negaliojančia dėl apgaulės, argumentavo, kad viena iš esminių aplinkybių, kuri ją suklaidino, buvo ieškovei atsakovės prieš sandorio sudarymą pateikta UAB „OBER-HAUS nekilnojamas turtas“ 2018 m. sausio 11 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kurioje Sandėlis yra fiksuotas toks, koks jis buvo pristatytas pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, – kaip Sandėlis, o ne jo likę pamatai. Nekilnojamojo turto registro išraše esantys duomenys taip pat neatitiko pirkimo–pardavimo sutartyje išdėstytų sąlygų.

34.       Siekdama ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sandorių negaliojimo pagrindu, minėta, ieškovė privalėjo įrodyti, kad ginčo sandoris prieštarauja imperatyviai teisės normai, ir kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą bei šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu konstatavo, kad nėra įstatymu numatyto pagrindo šalių 2018 m. vasario  18 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl įsigyto nekilnojamojo turto pripažinti iš dalies negaliojančia dėl Sandėlio, kurio unikalus Nr. 2196-1008-7072, kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms. Teisėjų kolegija su tokiais pirmosios instancijos argumentais sutinka.

35.       Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovė įrodinėjo, kad CK 6.305 straipsnio 1 dalies ir                          6.306 straipsnio nuostatos yra imperatyvios ir sudarytas sandoris prieštaravo šioms imperatyvioms CK 6.305 ir 6.306 straipsnių nuostatoms, nes atsakovė ieškovei pardavė ne Sandėlį, kaip nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje, o tik jo pamatus, t. y. kad ieškovė įsigijo nesamą daiktą ir nebuvo pirkimo–pardavimo sutarties dalyko. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga dėl sutarties dalyko (perleidžiamų daiktų) yra esminė sutarties sąlyga, ji laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnio 4 dalis), šalims nesusitarus dėl šios sąlygos pirkimo–pardavimo sutartis laikoma nesudaryta, tokia sutarties spraga negali būti užpildyta teismo (CK 6.195, 6.306 straipsniai; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2010;    2012 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2012; kt.). Be to, reikalavimai prekei (daiktui), kaip pirkimo–pardavimo sutarties objektui, nustatyti CK 6.306 straipsnyje, turi būti sistemiškai aiškinami su reikalavimais daiktams kaip civilinių teisinių santykių objektams, nustatytiems CK pirmosios knygos III dalies V skyriuje ir ketvirtojoje knygoje. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai, skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus                               (CK 1.98 straipsnio 4 dalis, 4.2 straipsnis); į daiktus, apibūdintus pagal individualius požymius ir pagal rūšinius požymius (CK 1.99 straipsnio 1 dalis, 4.4 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl to, kad pirkimo–pardavimo sutartyje ieškovei buvo parduotas nesamas daiktas.

36.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad 2018 m. vasario 18 d. ieškovė, atstovaujama direktorės V. A., kaip pirkėja sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1488 su atsakove, atstovaujama direktoriaus S. S., kaip pardavėja, kurioje nurodyta, kad ieškovė įsigyja nekilnojamuosius daiktus, tarp jų ir pastatą–Sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 punktu šalys susitarė, kad bendra Daiktų kaina yra 1 100 000 Eur. Pirkimo–pardavimo sutarties 3.2 punktu šalys susitarė nenurodyti kiekvieno Daikto kainos atskirai. Ieškovė pirkimo–pardavimo sutartį įvykdė ir sumokėjo atsakovei pagal pirkimo–pardavimo sutartį 1 100 000 Eur. Iš viso pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė ieškovei pardavė 6 daiktus. Pirkimo–pardavimo sutarties 2.1 punktu šalys susitarė, kad Pardavėjas parduoda, o Pirkėjas nuosavybės teise perka nekilnojamuosius daiktus, toliau vadinamus Daiktais, tarp kurių: 2.1.2 punkte nurodytas pastatas–Sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), toliau – Daiktas 2. Pirkimo-pardavimo sutarties 2.3 punkte nurodyti Daiktą 2 charakterizuojantys duomenys: nekilnojamasis daiktas – pastatas – sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paskirtis – sandėliavimo, pažymėjimas plane 4F1b, statybos pradžios ir pabaigos metai – 1961, baigtumo procentas – 100, nusidėvėjimo procentas – 68, bendras plotas – 40,26 kv. m, tūris – 120 kub. m, vidutinė rinkos vertė – 3370 Eur, vertės nustatymo data – 2018 m. sausio 24 d., kadastro duomenų fiksavimo data – 2002 m. vasario 13 d., nuosavybės teisė – UAB Tilžės turgus, įregistravimo pagrindas pirkimo–pardavimo sutartis, 2012 m. lapkričio 23 d., Nr. MV7-9825, įregistruota hipoteka.

37.       Kasacinis teismas šioje byloje nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė aiškiai pasirinko savo teisių gynimo būdą – reikalauti sandorio dalį dėl Sandėlio pripažinti negaliojančia ir taikyti restituciją. Atsižvelgdama į šį pasirinktą teisių gynybos būdą ieškovė įrodinėjo atitinkamas aplinkybes (ieškinio faktinis pagrindas), kurios reikšmingos ieškovės suformuluotam reikalavimui ir teisių gynimo būdui (ieškinio dalykas), t. y. kad sandorio dalis buvo sudaryta dėl atsakovės apgaulės, buvo parduotas nesamas pirkimo–pardavimo sutarties objektas – Sandėlis. Atsakovė atitinkamai gynėsi nuo šių argumentų, įrodinėdama, kad ieškovės atstovas, sudarydamas ginčo sutartį, žinojo, kad visi konteineriai priklauso ne atsakovei; sudaryta sutartis, kurioje abi šalys pripažįsta pirkimo objektu teisiškai registruotą pastatą – Sandėlį, nors jo faktiškai išlikusi dalis buvo tik pamatai. Be to, teismo paskirtos ekspertizės išvados taip pat patvirtina, kad daikto dalis išlikusi ir jam atstatyti nereikėtų didelių investicijų.

38.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog pirkimo–pardavimo sutartimi individualizuotas sandėlis, kurio unikalus daikto Nr. 2196-1008-7072, prieš jį parduodant buvo įregistruotas nuosavybės teise atsakovės vardu, po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo įregistruotas nuosavybės teise ieškovės vardu, jog šio sandėlio ar metalinių konstrukcijų konteinerių nuomos sutartimis nei atsakovė, nei ieškovė nebuvo išnuomojusi tretiesiems asmenims, jog, priešingai, nei įrodinėjo ieškovė sandorio sudarymo metu, faktiškai buvo sandėlio, kurio unikalus daikto Nr.2196-1008-7072, dalis, kuri sudarė              14 procentų, paneigia ieškovės įrodinėjamas aplinkybes, jog atsakovė nepardavė ieškovei sandėlio, kuris buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nes jo nebuvo, o faktiškai pardavė ne atsakovei, o trečiajam asmeniui L. O. komercinei firmai priklausantį daiktą – metalinių konstrukcijų konteinerius, jog tokia sutartimi šalys susitarė dėl neegzistuojančio daikto, todėl tokia sutartis savaime yra niekinė, negaliojanti, tokia sutartis negali būti įvykdyta. Byloje įrodyta, kad pastatas–sandėlis, kurio unikalus daikto Nr. 2196-1008-7072, sutartyje buvo apibrėžtas, individualizuotas ir iš dalies fiziškai sandorio sudarymo metu buvo išlikęs, tai yra buvo likę 14 procentų.

39.       Akcentuotina, kad svarbu atkreipti dėmesį į kasacinio teismo suformuotą praktiką, kurioje yra nurodyta, jog sutartis dėl neatitikties įmanomumo reikalavimui yra niekinė, jeigu visiškai, objektyviai negalima įvykdyti to, dėl ko šalys susitarė. Įvykdyti pirkimo–pardavimo sutartį dėl nekilnojamojo daikto ar kito turto pardavimo būtų neįmanoma dėl to, kad jis iki sutarties sudarymo būtų sunykęs, žuvęs ar dėl kitokių priežasčių fiziškai visiškai neegzistuotų (fizinis neįmanomumas), arba jeigu būtų teisiniai ribojimai jį pirkti ar parduoti (teisinis neįmanomumas). Visiškas daikto neįmanomumas gali būti nustatytas, jeigu daiktas yra sunykęs arba tiek fiziškai pažeistas, kad negalima pasinaudoti jo naudingosiomis fizinėmis savybėmis pagal daikto prigimtį ir nėra galimybių įgyvendinti su tuo daiktu susijusių teisių (daiktą remontuoti, rekonstruoti, parduoti jo dalis ar likučius, naudotis jo užimtu žemės sklypu ir kt.). Įrodinėjant šią aplinkybę turi būti nustatyta, kad dėl fizinių ir teisinių reikalavimų neatitikties daiktas ir su juo susijusios teisės iš viso negali būti civilinės apyvartos objektas. Jeigu tokios aplinkybės neįrodytos, pavyzdžiui, daiktas yra sugadintas, pažeistas ar žuvęs iš dalies, bet jo likusi dalis ir su ja susijusios teisės gali dalyvauti civilinėje apyvartoje, tai sutartis dėl jo pirkimo–pardavimo negali būti laikoma niekine tuo pagrindu, kad neegzistuoja jos dalykas. Netikslus ar nepakankamai detalus sutarties dalyko aprašymas nesudaro pagrindo sandorį vertinti kaip niekinį (kaip nesant sandorio dalyko) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Pažymėtina, kad šia kasacinio teismo praktika nagrinėdamas šalių ginčą vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.

40.       Ieškovė ieškinyje ir apeliaciniame skunde iš esmės aiškiai laikosi pozicijos dėl to, kad pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo metu sutarties objektas (Sandėlis) fiziškai neegzistavo. Apeliaciniame skunde ieškove, be kita ko, nurodė, kad byloje apklausti liudytojai ir atlikta ekspertizė patvirtino faktą, jog ne 14 proc. paties Sandėlio egzistavo, tačiau 14 proc. jo pamatų. Susipažinusi su teismo paskirtos ekspertizės aktu, teisėjų kolegija nustatė, kad jame yra nurodyta, jog ginčo Sandėlio yra išlikę pamatų fragmentai pridengti trinkelėmis. Ekspertizės akte yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad Statinio pamatai sudaro 14 procentų lyginamojo svorio konstrukcinių elementų ir įrangos statinio kainoje. Šie argumentai paneigia aukščiau išdėstytus apeliacinio skundo argumentus dėl Sandėlio (ne)egzistavimo ir dėl to, kad buvo išlikę vien tik pamatų fragmentai.

41.       Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovė, pirmosios instancijos teismas priėjo teisiškai pagrįstą išvadą, kad sutarties sudarymo metu egzistavo sandėlio pamatai, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė nepardavė Sandėlio, kuris yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

42.       Apeliantė skunde teigdama, kad aplinkybė, jog ginčo Sandėlis buvo nugriautas dar 2016 m. paaiškėjo tik bylos nagrinėjimo metu, klaidina teismą. Pirkimo–pardavimo sutarties 6.9 punkte pirkėjas (ieškovė) pareiškė, kad turėjo galimybę ir apžiūrėjo sutartimi perkamus daiktus jų buvimo vietose (tame tarpe ir ginčo Sandėlį), patvirtino, jog atliko perkamų daiktų techninį ir teisinį patikrinimą, ir perkami daiktai visiškai atitinka pirkėjo (ieškovės) valią, keliamus reikalavimus bei kainą. Dėl techninio ir teisinio statuso ieškovė atsakovei jokių pretenzijų neturėjo ir tai buvo pažymėta pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį. Šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu ieškovė ne tik neneigė, tačiau ieškovės vadovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad pirkdamas sutartyje nurodytus daiktus juos apžiūrėjo. Patvirtino, kad teritorija buvo aptverta, išklota trinkelėmis, jame stovėjo 7–8 metaliniai konteineriai, tačiau tuo pačiu ieškovės atstovas teigė, jog pirko pastatą. Šie ieškovės argumentai laikytini nenuosekliais.

43.       Be to, į bylą pateikta 2018 m. vasario 15 d. Negyvenamųjų namų nuomos sutartis Nr. PK08-18/02/05, kuri patvirtina atsakovės argumentus apie tai, kad ieškovė, įsigijusi iš atsakovės ginčo Sandėlį (2018 m. vasario 8 d.), jį išnuomojo L. O. komercinei firmai (nuomos sutarties 1.1.2 punktas). Nurodytame nuomos sutarties punkte yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, kad nuomininkui nuomos teise perduodama naudotis aptverta asfaltuota teritorija (kadastro Nr. 2196-1008-7072), kuri yra skirta transporto priemonių laikymui. Nei šioje sutartyje, nei ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje nėra paminėta, kad L. O. komercinei firmai išnuomojami metaliniai konteineriai, kuriuos, ieškovės teigimu, ji siekė įsigyti iš atsakovės. Sudarydama nuomos sutartį pagal kurią ieškovė perdavė nuomininkui vien tik asfaltuotą teritoriją, leidžia spręsti, kad ieškovė žinojo arba turėjo suprasti, jog pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo ne Sandėlį, kaip teigia visos bylos nagrinėjimo metu, o likusius jo pamatus.

44.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą pripažinti įrodytomis aplinkybes, kad atsakovė aktyviais veiksmais tyčia klaidindama ieškovę, nes kaip savininkė siūlė pirkti trečiajam asmeniui L. O. komercinei firmai priklausančius metalinių konstrukcijų konteinerius. Taip pat atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų įtikinti ieškovę, kad metalinių konstrukcijų konteineriai yra pirkimo–pardavimo sutartimi įsigyjamas pastatas – Sandėlis, kurio unikalus daikto Nr. 2196-1008-7072, jog sandoriui sudaryti reikalinguose dokumentuose buvo nurodyta, kad bus parduodami metalinių konstrukcijų konteineriai, kurie priklauso kitiems asmenims.

45.       Byloje apklausti liudytojai nurodė ir patvirtino atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus dėl to, kad ieškovės ir atsakovės vadovai buvo ilgą laiką pažįstami, ieškovė Paryžiaus Komunos g., Klaipėdoje vykdė verslą, todėl yra labiau tikėtina, jog ieškovė, sudarydama ginčo pirkimo–pardavimo sutartį, gerai žinojo ir suprato apie tai, kokį objektą perka, sutiko su tokio objekto pirkimu ir už jį sumokėjo atsakovei. Taigi, ieškovė suvokė, kad perka ne Sandėlį, tačiau jo pamatus. Taip pat yra labiau tikėtina, kad ieškovė žinojo, jog aptvertoje teritorijoje esantys metaliniai konteineriai priklauso ne atsakovei, o L. O. komercinei firmai, todėl negalėjo tikėtis, kad pirkimo–pardavimo sutartimi nusipirks ir ant pamatų stovinčius metalinius konteinerius.

46.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai išanalizavo ieškovės ir atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodomus argumentus, ieškovė neįrodė sandorio dalies negaliojimo pagrindų bei neįrodė, jog ji buvo atsakovės tyčia suklaidinta dėl parduodamų Sandėlio konstrukcijų, todėl šioje dalyje šalių ginčą išsprendė teisingai.

47.       Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodė, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą dėl atsakovės apgaulės sandorio sudarymo metu, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

48.       Pasisakydama dėl nurodyto skundo argumento pagrįstumo, teisėjų kolegija pirmiausia išaiškina, kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Įrodinėjimo priemonės civiliniame procese yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai ir ekspertų išvados (CPK 177 straipsnis). Dėl jų įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, kuris gali priimti sprendimą dėl ieškinio (ne)tenkinimo tik tada, kai nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, kad ieškovė sudarydama pirkimo–pardavimo sandorį buvo iš tiesų atsakovės suklaidinta.

49.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 61 punktas).

50.       Apeliantė skunde teigia, kad viena iš esminių aplinkybių, kuri ieškovę suklaidino buvo ta, jog jai atsakovė, prieš sandorio sudarymą, pateikė 2018 m. sausio 11 d. UAB „OBER-HAUS nekilnojamas turtas“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, kurioje Sandėlis yra užfiksuotas, toks koks jis buvo pristatomas, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu. Įsigijusi Sandėlį ieškovė nurodytą vertinimo ataskaitą naudojo ir įkeičiant jį įkaito turėtojui ir įkeitimo metu sandėlis įkaito turėtojui buvo apibūdintas taip, kaip jis apibrėžtas vertinimo ataskaitoje.

51.       Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 1, 5 dalys).

52.       Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019 61 punktą).

53.       Remiantis pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, sprendžiant, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų dėl apgaulės panaudojimo, reikia tirti sandorio šalių valios formavimosi procesą. Tuo tikslu turi būti vertinamas abiejų sandorio šalių elgesys tiek iki sandorio sudarymo, tiek ir sandorio sudarymo bei vykdymo metu.

54.       Šioje byloje jau yra nustatyta, kad ieškovė, prieš sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį dėl perkamų daiktų (tame tarpe ir Sandėlio) jį apžiūrėjo, derėjosi su atsakove dėl kainos. Šias aplinkybes patvirtina pačios ieškovės išdėstyta pozicija teismo posėdžio metu. Nors apeliantė teigia, kad ją suklaidino pateikta 2018 m. sausio 11 d. UAB „OBER-HAUS nekilnojamas turtas“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, tačiau apeliantė tuo metu nepareiškė atsakovei pretenzijų dėl ataskaitoje nurodomų duomenų, juolab kad teigė pati nuvykusi Sandėlio apžiūrėti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentais, kad ieškovė, susipažinusi tiek su viešuose registruose nurodytais duomenimis, tiek su turto vertinimo ataskaitoje nurodytais duomenimis, tiek apžiūrėjusi Sandėlį (daiktą) vietoje, turėjo galimybę išsiaiškinti, kodėl daiktas neatitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, tačiau to nepadarė, atsakovei pretenzijų nereiškė ir priešingai, sumokėjo sulygtą kainą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad savo elgesiu ir veiksmais ginčijamo sandorio pagrindu daiktą įsigijęs asmuo patvirtino, jog įgytas daiktas atitinka šalių suderintas sandorio sąlygas ir reikalavimus.

55.       Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad apeliantė skunde nurodė, jog 2020 m. gruodžio 11 d. teismo posėdžio metu apklaustas turto vertinimo ataskaitą parengęs vertintojas A. S. paaiškino, kad turto vertinimo ataskaitoje nurodytas Sandėlis yra pastatas žymimas indeksu 4F1b, būtent jį jis apžiūrėjo, kartu su atsakovės atstovais įvertino, jis buvo metalinių konstrukcijų, būtent jį vertinti nurodė atsakovės direktorė, jam nekilo jokių abejonių, jog vertinamas ne tas pastatas, o pateikus vertinimo ataskaitą, jokių pastabų dėl to, kad vertinimas su trūkumais, neteikė. Anot apeliantės, šie argumentai patvirtina, kad turto vertintojui buvo pateikta netinkama informacija vertinimui atlikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys tik sustiprina abejones dėl ieškovės galimai netinkamo rūpestingumo sudarant pirkimo–pardavimo sandorį.

56.       Teisėjų kolegija susipažinusi su teismo posėdžio metu apklaustais liudytojais nustatė, kad               L. O. komercinės firmos atstovas Ž. O., apklaustas teismo posėdžio metu, patvirtino dalyvavęs susitikime su ieškovės ir atsakovės atstovais. Informavo, kad metalinės konstrukcijos priklauso L. O. komercinei firmai ir jos buvo sumontuotos, sudarius su atsakove nuomos sutartį. Taip pat pažymėjo, kad jokio ginčo tarp ieškovės ir atsakovės atstovų susitikimo metu nebuvo kilę, atsakovė puikiai suvokė ką perka iš ieškovės.  Nors apeliantė skunde teigė, kad Ž. O. parodymais teismas neturėjo pagrindo remtis, tačiau teismo posėdžio metu liudytojo duoti parodymai tiesiogiai koreliuoja su byloje nustatytomis aplinkybėmis bei neprieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams, todėl tik sustiprina įsitikinimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo. Kitas byloje apklaustas liudytojas D. M. teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovės vadovas matė kaip buvo išrenkami ir išvežami konteineriai, tačiau tuo metu jokių pretenzijų L. O. komercinei firmai nereiškė. Taigi, darytina išvada, kad ieškovė jokių konteinerių nepirko ir tai suprato.

57.       Taigi, nors apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirkimo–pardavimo sutartyje niekur nėra nurodyta, jog pastatas Sandėlis yra nugriautas ar likusios tik nedidelės pamatų liekanos, o sąžiningas pardavėjas būtinai nurodys sandorio metu tokias aplinkybes, siekdamas išvengti sau teisinių problemų ateityje, ieškovė kaip rūpestinga pirkėja, turėdama tokį įsitikinimą, kad Sandėlis galimai realiai neegzistuoja, turto vertinimo ataskaitoje, pirkimo–pardavimo sutartyje, viešuose registruose duomenys skiriasi, turėjo teisę šias aplinkybes aiškintis sutarties sudarymo metu. Tačiau byloje yra pateikta daugiau įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad ieškovė ne tik žinojo perkanti nugriautą Sandėlį, tačiau niekaip nebuvo suklaidinta atsakovės.

58.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims ir išvadas padarė laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, jog ieškovė neįrodė sandorio dalies negaliojimo pagrindų (sandorio sudarymo dėl apgaulės) yra pagrįsta.

Dėl ginčo dalyko kainos

59.       Šioje dalyje, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pateikta argumentacija dėl sutarties atitikimo šalies valiai sąmoningai siekė eliminuoti galimybę įvertinti Sandėlio kainą. Teismas nusprendė, kad ieškovės pateikta PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodyta ginčo objekto kaina – 147 969 Eur neįrodo, jog tai buvo šalių sutarta kaina, nes, pasak teismo, šis dokumentas yra skirtas tik mokesčio dydžiui nustatyti.

60.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija byloje nenustatė jokio pirmosios instancijos teismo sąmoningo veikimo siekiant išvengti pareigos priimti išsamų ir motyvuotą teismo sprendimą. Netenkinus ieškinio reikalavimų dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančiu, teismas neturėjo spręsti restitucijos klausimo. Atitinkamai ir neturėjo pagrindo išsamiai vertinti ginčo objekto kainos.

61.       Iš byloje pateiktos ginčo pirkimo–pardavimo sutarties nustatyta, kad joje nėra detalizuota ir aptarta kiekvieno iš perkamo daikto kaina atskirai, nes nurodoma tik bendra pirkinio vertė, kuri sudarė 1 100 000 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pastato – Sandėlio, kurio unikalus daikto Nr. 2196-1008-7072, kaina 147 969 Eur, kuri yra nurodyta ieškovės teiktoje 2018 m. vasario 1 d. PVM sąskaitoje faktūroje                          Nr. TT884353, neatitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijų, kadangi ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje Sandėlio vidutinė rinkos vertė – 3 370 Eur, Nekilnojamojo turto registro duomenų – 3 910 Eur ir teismo paskirtos ekspertizės akte – 690 Eur.

62.       Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė ieškovės teiktoje 2018 m. vasario 1 d. PVM sąskaitoje faktūroje  Nr. TT884353 nurodyta Sandėlio kaina, kuri sudarė 147 969 Eur.

Dėl bylos procesinės baigties

63.       Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio  1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

64.       Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais bei liudytojų parodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

65.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 ir 302 straipsniai).

66.       Apeliantė UAB „PADREMAS“ už apeliacinį skundą sumokėjo 2 085 Eur. Taip pat pateikė prašymą priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 700 Eur dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme apeliantė patyrė 2 000 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

67.       Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės skundas yra atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, ieškovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, įskaitant ir išlaidas patirtas bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme (CPK 98,                         93 straipsniai).

68.       Atsiliepime į apeliantės skundą UAB Tilžės turgus pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Nurodė, kad išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti sudarė 484 Eur. Pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus. Atsakovė UAB Tilžės turgus už kasacinį skundą sumokėjo 1 929 Eur žyminį mokestį bei patyrė 3 548,69 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

69.       CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijos 8.11 punktą, maksimalus priteisiamas užmokestis už advokato teikiamą pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą nagrinėjamu atveju sudaro 2 314,65 Eur sumą, o pagal Rekomendacijų 8.12 punktą, maksimalus priteisiamas užmokestis už advokato teikiamą pagalbą rengiant kasacinį skundą nagrinėjamu atveju sudaro 5 189,70 Eur.

70.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ieškovės apeliacinis skundas yra atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, bei į tai, jog atsakovės UAB Tilžės turgus patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, sprendžia, iš ieškovės atsakovės naudai priteisti iš viso 5 961,69 Eur (484 Eur + 1 929 Eur +             3 548,69 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.  

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „PADREMAS“ (juridinio asmens kodas 141957158) 5 961,69 Eur (penkis tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt vieną eurą ir 69 centus) bylinėjimosi išlaidų atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Tilžės turgus (juridinio asmens kodas 300983557) naudai.

Teisėjai                        Vilija Mikuckienė

                Asta Radzevičienė

Antanas Rudzinskas