2011 m. balandžio 26 d.

Šiauliai

 

            Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Laisvutės Kartanaitės,

            kolegijos teisėjų Virginijaus Stankevičiaus ir Gražvydo Poškaus,

            sekretoriaujant Ingridai Bikbajevienei,

            dalyvaujant pareiškėjos F. B. testamentinei įpėdinei L. S., jos atstovui advokatui Romualdui Pėstininkui,

nedalyvaujant    pareiškėjos F. B. testamentinės įpėdinės L. S. atstovui advokatui Nikolajui Kuznecovui,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Utenos žemėtvarkos skyriaus atstovui,

nedalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui V. Š., jos atstovui Tomui Kaminskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos F. B. pareiškimą bei patikslintus pareiškimus, pareiškėjos F. B. testamentinės įpėdinės L. S. patikslintą prašymą suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos žemėtvarkos skyriui, V. Š. dėl termino atnaujinimo pateikti prašymą bei dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

            n u s t a t ė:

Pareiškėja F. B. kreipėsi su pareiškimu (I tomas, b.l. 5-6) bei patikslintais pareiškimais (I tomas, b. l. 52-53; 62-63) į Utenos rajono apylinkės teismą ir prašė teismo atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistus įstatymo nustatytus terminus paduoti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos F. B. senelio I. Š. nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei atnaujinti terminą paduoti nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodantiems dokumentams. Byla buvo perduota Panevėžio apygardos administraciniam teismui. Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. I773-379/2005 pagal pareiškėjos F. B. prašymą Utenos apskrities viršininko administracijai dėl termino atnaujinimo 2005 m. gruodžio 28 d. nutartimi bylą nutraukė, mirus pareiškėjai ir esant negalimam teisių perėmimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 19 d. nutartimi pagal pareiškėjos F. B. testamentinės įpėdinės L. S. prašymą atnaujino procesą Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinėje byloje pagal F. B. prašymą dėl termino atnaujinimo ir 2007 m. gegužės 8 d. perdavė Šiaulių apygardos administraciniam teismui bylą pagal pareiškėjos F. B. pareiškimą bei patikslintus pareiškimus dėl termino atnaujinimo nagrinėti iš naujo. 2008 m. spalio 17 d.  Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartimi administracinės bylos Nr. I-8-257/2008 (dabartinis bylos Nr. I-77-257/2011) nagrinėjimas buvo sustabdytas, iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas  ištirs, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. ir 10 str. neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str., 23 str., 29 str. tiek, kiek tai liečia asmens prigimtinę teisę į nuosavybę, nepriklausomai nuo jo tautybės ir pilietybės pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą administracinėje byloje Nr. I-189-84/2008.

Pareiškėjos F. B. testamentinė įpėdinė L. S. nurodė, jog palaiko savo pasisakymą, išsakytą 2008-10-09 teismo posėdžio metu. Teigė, jog I. Š. visi šeimos nariai buvo Lietuvos piliečiai. Jie buvo stambūs ūkininkai, tačiau per Lietuvos Respublikos okupacija buvo įrašyti į išvežimo į Sibirą sąrašus. Tuo metu nutarė išvažiuoti iš tėviškės į Latvijos Respubliką. Staiga mirus N. Š., susirgusi vėžiu mirė ir F. B.. Nors Šapkovų šeima apsigyveno Latvijoje, jie nepriėmė kitos pilietybės, norėjo grįžti į savo žemę. F. B. yra pristačiusi gimimo liudijimą, jos tėvai buvo Lietuvos piliečiai. Prašo atsižvelgti į šios šeimos sunkias sąlygas ir atnaujinti terminą prašymui paduoti. L. S. 2011 m. kovo 9 d. teismo posėdžio metu pateikė patikslintą prašymą, kuriame nurodė, jog asmens subjektiškumas (Lietuvos Respublikos pilietybė) Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau –  ir Atkūrimo įstatymas) taikymo prasme turi būti vertinamas pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nustatytas sąlygas. Mano, jog byloje esantys dokumentai patvirtina, kad tiek J. Š. (F. B. senelis), tiek jo sūnus N. Š. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos vidaus pasus ir Lietuvos pilietybę. 1940–1990 m. Lietuvos Respublikos pilietybės institutas nebuvo visiškai panaikintas, jis egzistavo teisiškai, bet okupuotoje Lietuvos teritorijoje negalėjo būti įgyvendinamas. Nustačius, kad Lietuvos Respublikos piliečiai pirmiausia yra asmenys, kurie buvo Lietuvos piliečiai iki 1940 m. birželio 15 d., kartu buvo patvirtintas ir 1990 m. kovo 11 d. atkurtos Lietuvos nepriklausomos valstybės tęstinumas. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (1995 m. spalio 3 d. redakcija ir vėlesnės) 1 str. 1 p. Lietuvos piliečiais buvo laikomi „asmenys iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai (jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos)“. Todėl N. Š. duktė F. Š. (po santuokos – duomenys neskelbtini) pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija ir vėlesnės) nuostatą nuo gimimo iki mirties (taip pat ir iki 2002 m. gruodžio 31 d., kai jai buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas) buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Prašė atnaujinti terminą pateikti prašymą bei dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjos F. B. testamentinės įpėdinės L. S. atstovas Nikolajus Kuznecovas viename iš teismo posėdžių nurodė, jog palaiko prašyme išdėstytus motyvus ir  mano, kad prašymas turi būti patenkintas. Mano, kad F. B. jokių įstatymo nustatytų terminų nebuvo praleidusi. Institucija netinkamai interpretavo įstatymą ir poįstatyminį aktą. Prašė pareiškėjos F. B. testamentinės įpėdinės L. S. pareikštą prašymą tenkinti ir atnaujinti įstatymų nustatytą terminą pateikti prašymą bei įrodymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjos F. B. testamentinės įpėdinės L. S. atstovas Romualdas Pėstininkas posėdžio metu nurodė, jog savo poziciją išdėstė patikslintame prašyme. F. B., mirus jos tėvui N. Š., 2003 m. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio turėtą žemę, tačiau šio proceso metu mirė. L. S. yra F. B. testamentinė įpėdinė, todėl turtas, t.y. žemė, turėtų pereiti nuosavybėn kai bus atkurta nuosavybės teisė. Testamentas atitinka Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 5 p. nuostatą, todėl šioje byloje L. S. tampa savarankiška pareiškėja. Pareiškėjos atstovas nurodė, jog su patikslintu prašymu pateikė papildomą faktinę medžiagą, t.y. pažymą apie (duomenys neskelbtini) šeimos pilietybę bei gyvenamąją vietą. LR pilietybės įstatymas numato, jog Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys iki 1940 m. turėję LR pilietybę ir jų vaikai, t.y. numatyta LR pilietybės įstatymo 1 str. 1 d. 1 p. Pagal teismui pateiktą medžiagą akivaizdu, kad tiek N. Š., tiek F. B., kaip N. Š. dukra, buvo LR piliečiai  ex lege, t.y. pagal įstatymą. Tik esant piliečiais jiems galėjo būti išduodamas Lietuos Respublikos piliečio pasas. N. Š. to padaryti nespėjo, o F. B. LR pasą gavo, jis pateiktas kartu su prašymais 2003 m. kovo mėnesį. Mano, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM atsiliepime nurodyta aplinkybė, jog F. B. negali būti pripažinta tinkama pretendentė į nuosavybės teisės atkūrimą, kadangi nebuvo LR pilietė iki 2001-12-31, yra nepagrįstas. LR Konstitucinis Teismas 2006 m. sprendime pasisakė dėl pilietybės ir konstatavo aplinkybę, kad pilietybės atsiradimas negali būti siejamas su tokiu juridinį faktą patvirtinančiu dokumentu, t.y. paso neturėjimas nereiškia, kad asmuo neturi pilietybės. Mano, jog trečiojo suinteresuoto asmens V. Š. išsakyta nuomonė, kad laiku nebuvo pateiktas pilietybės dokumentas, nesudaro pagrindo netenkinti pateikto prašymo. Nurodo, jog atsiliepime V. Š. iškėlė klausimą dėl testamento, tačiau remiantis šiuo testamentu L. S. tampa pretendente pagal Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 5 p. 2010 m. LR Konstitucinis Teismas sprendime išaiškino, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik piliečiams, kurie yra Lietuvos piliečiai pagal įstatymą. Pagal bylos duomenis F. B. yra pripažintina LR piliete ex lege. Dokumentuose esantys duomenys rodo, kad N. Š. mirė ne kaip Latvijos pilietis, o F. B. mirė būdama LR pilietė. Nurodė, jog palaiko savo patikslintą prašymą. Vadovaudamiesi F. B., L. S. pateiktu patikslintu prašymu prašo atnaujinti praleistą terminą dėl dokumentų pateikimo į N. Š. valdytos žemės atkūrimą.

            Viename iš teismo posėdžių trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės ūkio tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos žemėtvarkos skyriaus atstovė T. Matušova nurodė, jog N. Š. prašymas neatitiko galiojančių įstatymų keliamų reikalavimų, kadangi N. Š. neturėjo Lietuvos pilietybės. Savo atsiliepime Nacionalinės žemės ūkio tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos žemėtvarkos skyrius 2011 m. kovo 28 d. (spaudas ant voko) pateikė Šiaulių apygardos administraciniam teismui atsiliepimą (b. l. 47-49) į pareiškėjos F. B. testamentinės įpėdinės L. S. patikslintą prašymą, kuriame nurodė, jog su pareikštu prašymu nesutinka. Pareiškėja F. B., kurios testamentinė įpėdinė yra L. S., praleido įstatymų numatytus terminus dokumentų pateikimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kartu su prašymu turi būti pateiktas pilietybę patvirtinantis dokumentas, tačiau iki sueinant įstatymo nustatytiems terminams, t.y. iki 2001-12-31, F. B. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės nei pilietybę patvirtinančio dokumento. Pagal bylos faktines aplinkybes ir dokumentus F. B. Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo tik 2002 m. gruodžio 31 d., todėl ji pateikti prašymo neturėdama Lietuvos Respublikos pilietybės negalėjo ir neturėjo teisės. Paaiškino, jog įstatymų leidėjas ilgą laiką pratęsinėjo terminus prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti keisdamas įstatymu nustatytą galutinę prašymo pateikimo datą ir taip suteikdamas papildomas galimybes visiems pretendentams paduoti prašymus laiku to nepadariusiems, nepriklausomai nuo pavėlavimo priežasčių. Galutinis terminas dėl prašymų pateikimo buvo nustatytas 2004-10-12 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatyme Nr. IX-2490, tačiau įstatymų leidėjas nepratęsė Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimo termino, be to, pagal minėto įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas nėra reglamentuota, jog šis terminas gali būti atnaujintas. Prašė teismo pareiškėjos prašymą dėl praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo pateikti prašymą bei dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) žemės sklypą (duomenys neskelbtini) netenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. Š. 2011 m. kovo 29 d. (spaudas ant voko) Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su patikslintu prašymu nesutinka. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas <..>.  Žemės savininko J. Š. vaikaitė F. B. praleido terminą prašymui paduoti. Mano, jog F. B. neturėjo teisės paduoti prašymą dėl termino prašymui paduoti atnaujinimo, kadangi tik po įstatymu nustatyto termino gavo pilietybę patvirtinantį dokumentą. Atkūrimo įstatymu aiškiai išreikšta norma (Atkūrimo įstatymo 2 str. 2 d.), kad turto, į kurį testatorius nustatytu laiku nebuvo padavęs prašymo atkurti nuosavybės teises, negali paveldėti įpėdinis. F. B. testamentas yra sąlyginis, nes tik atstačius F. B. nuosavybės teises į žemę ši žemė paliekama L. S.. Nurodė, jog Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies normų analizė leidžia daryti išvadą, kad teisę prašyti atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises pateikti gali tik tie subjektai, kurie tą teisę turėjo iki 2001-12-31, bet dėl svarbių priežasčių tą terminą praleido. Prašė atmesti pareiškėjos patikslintą prašymą kaip nepagrįstą.

            Trečiojo suinteresuoto asmens V. Š. atstovas Tomas Kaminskas 2007 m. rugsėjo 10 d. posėdžio metu pareiškė, jog L. S. negali būti atkurtos nuosavybės teisės kaip paveldėtojai, nes F. B. laiku nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kai pasibaigė terminas pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, F. B. dar nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė.

Pareiškėjos F. B. pareiškimas bei patikslinti pareiškimai, pareiškėjos F. B. testamentinės įpėdinės L. S. patikslintas prašymas atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje sprendžiamas termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams atnaujinimo klausimas.

Pareiškėjos F. B. testamentinė įpėdinė L. S. kaip svarbią minėtų terminų praleidimo priežastį nurodo tai, kad F. B. laiku pateikti prašymus sutrukdė sunki liga bei institucijų neveikimas. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos žemėtvarkos skyrius nurodė, jog F. B. laiku pateikti prašymą sutrukdė tai, jog kartu su prašymu turi būti pateiktas pilietybę patvirtinantis dokumentas, tačiau iki sueinant įstatymo nustatytiems terminams, t.y. iki 2001-12-31, F. B. neturėjo nei Lietuvos Respublikos pilietybės, nei pilietybę patvirtinančio dokumento.

Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus F. B. Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo tik 2002 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas visose įstatymų redakcijose įtvirtino nuostatą, kad Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo.

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodoma, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina, į Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodoma, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdama šiai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, laikysis aukščiau paminėtoje nutartyje suformuotų teisės aiškinimo taisyklių.

Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį viena iš būtinų prielaidų atsirasti asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – yra asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu. Šios sąlygos (prielaidos) nebuvimas arba jos neatsiradimas iki termino paduoti prašymą suėjimo (2001 m. gruodžio 31 d.) yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad prašantis atnaujinti praleistus terminus asmuo neatitinka pagrindinio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, ir atmesti tokio asmens prašymą dėl termino atnaujinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸-1403/2006, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 10, 185-190 psl.).

Pagal minėto įstatymo nuostatas pačios prielaidos egzistavimas (pavyzdžiui, buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, kaip antai, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-2508-11 konstatavo, kad tokiu būdu minėtai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Taip pat nustatyta, kad asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti.

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad įstatymas numato galimybę atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme numatytų sąlygų, būtinų asmens subjektinei teisei atsirasti, įvykdymu. Ir priešingai, nenumato galimybių atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme nustatytų būtinų prielaidų egzistavimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 17 d. nutartyje nurodė, kad sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti pagal šio straipsnio 4 dalies reikalavimą kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatyti kriterijai, kurie yra būtini pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų kriterijų, kurį turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tokiu būdu Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turėjo įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu, iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Byloje pateikta Vilniaus migracijos skyriaus Pasų poskyrio 2002 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai išduoto Lietuvos Respublikos piliečio paso kopija (I tomas, b. l. 10-11). Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos testamentinės įpėdinės atstovo argumentais, kad pilietybę patvirtinančio dokumento turėjimas ar neturėjimas negali būti tapatinamas su asmens faktiniu buvimu Lietuvos Respublikos piliečiu iki nurodytos datos, nes piliečio pasas ar kitas jį atstojantis dokumentas tik įrodo juridinę reikšmę turintį faktą – asmens subjektinę teisę į pilietybę – tačiau jos nesukuria bei nepanaikina (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1997 m. liepos 2 d. redakcija) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A⁸ – 1403/2006). Kad pareiškėja taptų Lietuvos Respublikos piliete Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1997 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) numatytu pilietybės išsaugojimo būdu, ji turėjo įvykdyti šiame straipsnyje nustatytas sąlygas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 4.2, 4 ir 4.2.6 punktai). Konkrečiai, pareiškėja turėjo pateikti atitinkamai Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios institucijai prašymą, kuriuo išreikštų savo valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras dėl šio prašymo turėjo priimti atitinkamą sprendimą (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (1997 m. liepos 2 d. redakcija) 17 str. 2 d., 31 str. 2 d.). Nors byloje esantys dokumentai (Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos nuorašas, II tomas, b. l. 37-38) patvirtina, jog iki 2001 m. gruodžio 31 d. pareiškėja galimai atitiko Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (1997 m. liepos 2 d. redakcija) 1 str. 1 d. 1 p., 17 str. 1 d. 1 p. nuostatų reikalavimus, byloje nėra duomenų, kada pareiškėja, siekdama įgyvendinti teisę į pilietybę, kreipėsi į valstybines institucijas su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai Lietuvos Respublikos piliečio pilietybę patvirtinantis dokumentas išduotas tik 2002 m. gruodžio 31 d. Tai reiškia, kad pareiškėja iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgyvendinusi savo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl negalėjo būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, nes Lietuvos Respublikos pilietybė pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas yra būtina prielaida asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą atsirasti. Tokios išvados atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A⁸ – 1403/2006; A⁶³-494/2009), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime ir 2010 m. gruodžio 22 d. nutarime įtvirtintas nuostatas. Pažymėtina, jog byloje nėra patvirtinančių įrodymų, jog pareiškėja pilietybę bei ją patvirtinantį dokumentą buvo įgijusi anksčiau. Tai patvirtina ir pačios pareiškėjos Utenos apskrities viršininko administracijai rašytas prašymas (b. l. 206, Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-899-320/2007 lapas 32).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, kad „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (1997 m. liepos 1d. redakcija), inter alia 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalyje, nustatytas teisinis reguliavimas nėra (nebuvo) skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su Lietuvos Respublikos pilietybe, inter alia jos įgijimu“. Todėl nuosavybės teisių atkūrimui yra reikšminga formali aplinkybė, ar pareiškėja iki 2001 m. gruodžio 31 d. jau buvo įgyvendinusi savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ar ne. Kadangi pareiškėja iki nurodyto termino pabaigos neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento, todėl teisės į nuosavybės atkūrimą neturėjo ir pasibaigus terminui prašymams paduoti tokia teisė negali būti atnaujinama.

Terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių. Neįgijus teisės paduoti prašymą, neįgyjama ir teisė prašyti atnaujinti terminą tokiam prašymui paduoti, todėl termino atnaujinimui galimai svarbios priežastys (pareiškėjos liga, institucijų neveikimas) šioje byloje nevertintinos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyto termino, todėl teisės norma, reglamentuojanti praleisto termino atnaujinimo galimybę, pareiškėjai netaikytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija,

n u s p r e n d ė:

Pareiškėjos F. B. pareiškimą bei patikslintus pareiškimus, pareiškėjos F. B. testamentinės įpėdinės L. S. patikslintą prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos žemėtvarkos skyriui, V. Š. dėl termino atnaujinimo pateikti prašymą bei dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) žemės sklypą (duomenys neskelbtini) atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

 

 

Teisėjai                                                                                                     Laisvutė Kartanaitė

 

 

                 Gražvydas Poškus

 

 

      Virginijus Stankevičius