Civilinė byla Nr. 3K-3-152/2011
Procesinio sprendimo kategorija 50.11.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011
m. balandžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės
Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos
Rudėnaitės (pranešėja),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 15 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. Š. ieškinį atsakovui Kauno
miesto savivaldybei dėl pripažinimo šeimos nariu ir jo teisių į gyvenamosios
patalpos nuomą bei atsakovo Kauno miesto savivaldybės priešieškinį ieškovui R.
Š. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmens pripažinimo
šeimos nariu, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas nurodė, kad su O. Š. savivaldybei priklausančiame
bute (duomenys neskelbtini), nuo 2005 metų gyveno ir tvarkė bendrą ūkį.
O. Š. mirė (duomenys neskelbtini). Po jos mirties ieškovas 2008 m. kovo
5 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę dėl nuomos sutarties pakeitimo jo
vardu, pateikė visus reikalingus dokumentus bei nurodė liudytojus, kurie
patvirtintų jo gyvenimą kartu ir bendro ūkio tvarkymą. Kauno miesto
savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Gyvenamojo fondo
administravimo skyrius 2008 m. kovo 19 d. raštu prašė ieškovą pateikti
dokumentą, kuris patvirtintų jį buvus pirminės nuomininkės O. Š. šeimos nariu. Ieškovas
savivaldybei buvo pateikęs liudytojų, su kuriais artimai bendravo ir kurie
lankėsi ieškovo šeimoje, patvirtinimus dėl bendro ūkio. Atsakovas pasiūlė ieškovui
kreiptis į teismą ir įrodinėti bendro ūkio tvarkymą bei tai, jog ieškovas buvo
O. Š. sugyventinis. Ieškovas prašė teismo pripažinti jį O. Š. šeimos nariu,
pakeisti buto (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį mirus nuomininkei
O. Š. ir ją sudaryti su ieškovu.
Atsakovas priešieškiniu prašė teismo iškeldinti ieškovą iš
ginčo buto su visais jam priklausančiais daiktais nesuteikiant kito gyvenamojo
ploto. Jis nurodė, kad ginčo butas nuosavybės teise priklausė Kauno miesto
savivaldybei; šio buto pagrindinė nuomininkė buvo O. Š., su kuria 2000 m.
sausio 19 d. buvo sudaryta gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio
butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis; kitų asmenų, deklaravusių gyvenamąją
vietą adresu: (duomenys neskelbtini) nebuvo. AB „City Service“ 2008 m.
lapkričio 4 d. atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, kad ginčo bute gyveno
H. Š. ir R. K., o R. Š. grįždavo tik savaitgaliais; 2008 m. spalio 4 d. rašte
nurodyta, kad nuomos mokestis butui nebuvo skaičiuojamas. Atsakovo teigimu, ieškovas
nebuvo sudaręs gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, taigi neteisėtai
naudojosi ginčo butu, tačiau leido ginčo bute gyventi kitiems asmenims, kuriuos
Kauno miesto savivaldybė buvo įspėjusi dėl ginčo patalpų atlaisvinimo. Byloje nepateikta
jokių įrodymų, patvirtinusių, kad ieškovas sudarė šeimą su pagrindine
nuomininke, kartu išgyveno ne mažiau kaip vienerius metus, ieškovo ir mirusios
nuomininkės išlaidos buvo bendros, bendrai buvo mokami mokesčiai už komunalines
paslaugas, remontą bei kitas bendro ūkio tvarkymo aplinkybes. Atsakovas nurodė,
kad ieškovas savavališkai užėmė gyvenamąsias patalpas, ginčo bute gyveno be
teisinio pagrindo, todėl iškeldintinas teismo tvarka, nesuteikiant jam kitos gyvenamosios
patalpos.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. liepos 14 d. sprendimu
ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė; pripažino ieškovą mirusios O. Š. šeimos
nariu; pakeitė ginčo buto nuomos sutartį ir nurodė sutartį sudaryti su ieškovu.
Teismas nustatė, kad ieškovas apsigyveno ginčo bute 2005 metais ir
išgyveno jame ne mažiau kaip vienerius metus, kartu su pagrindine nuomininke tvarkė
namų ūkį, todėl susiklostė faktiniai nuomos santykiai, ieškovas ginčo butu
naudojosi pagal įstatyme nustatytus pagrindus (CK 6.577 straipsnį). Teismas
pažymėjo, kad ieškovas, gyvendamas su O. Š. jos nuomojamame bute ir tvarkydamas
bendrą ūkį iki jos mirties, įgijo jos šeimos nario (sugyventinio) teisinį
statusą ir, būdamas jos šeimos narys ir turėdamas tokias pat teises ir
pareigas, kylančias iš gyvenamosios nuomos sutarties, kaip ir pagrindinė
nuomininkė, pagrįstai galėjo tikėtis, jog jo įgytos civilinės teisės ir
pareigos išliks ir ateityje. Dėl to teismas pripažino ieškovą pripažino mirusios
O. Š. šeimos nariu, o atsakovą įpareigojo pakeisti ginčo buto nuomos sutartį
mirus pagrindinei nuomininkei ir ją sudaryti su ieškovu. Teismas pažymėjo, kad
ginčo buto nuomos sutartis su ieškovu nesudaryta dėl atsakovo kaltės, o
mokesčių skola susidarė dėl atsakovo netinkamo nuomos sutarties sąlygų vykdymo –
mokesčių neskaičiavimo. Nors atsakovas teigė, kad ieškovas niekada negyveno ginčo
bute, nes patikrinimų metu nebuvo rastas, tačiau teismas, įvertinęs atsakovo
pateiktus dokumentus (2008 m. rugsėjo 11 d. aktą, kuriame nurodyta, jog
ieškovas tuo metu buvo išvykęs į Druskininkus; 2008 m. spalio 4 d. raštą ir aktą,
kuriuose nurodyta, kad ieškovas išvykęs darbo reikalais į kitą miestą ir grįžta
tik savaitgaliais) bei liudytojo paaiškinimus, kad ieškovas niekada negyveno
ginčo bute, nustatė, kad juose buvo pateikta prieštaringa informacija. Teismas
nurodė, kad pagal CK 6.614 straipsnio 1 dalį neterminuota nuomos sutartis galėjo
būti nutraukta tik įspėjus apie tai kitą šalį prieš šešis mėnesius, tačiau atsakovas
ieškovui nebuvo išsiuntęs nė vieno įspėjimo išsikelti iš ginčo buto. Teismas,
ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą, sprendė, kad atsakovo pateikti įrodymai buvo
nekonkretūs, todėl konstatavo, jog atsakovas neįrodė aplinkybių, kuriomis
rėmėsi.
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartimi
jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija
įvertino iš UAB Sargėnų sveikatos centro gautą ieškovo asmens sveikatos
istoriją, kurios tituliniame lape ieškovo faktinė gyvenamoji vieta buvo
nurodytas ginčo butas, o pirmas įrašas joje buvo padarytas 2005 m. gruodžio 6
d.; ieškovo darbovietės pažymą, iš kurios matyti, kad jis 2005–2007 metais
dirbo Kaune, turėjo pajamų prisidėti prie bendro ūkio; ieškovo pateiktus
mokėjimo kvitus, išrašytus O. Š. vardu, apmokėjimus už komunalinius
patarnavimus už 2007 m. gruodžio mėnesį, laidojimo paslaugų biuro duomenis, jog
mirusioji O. Š. buvo palaidota ieškovo lėšomis, ieškovo pateiktą prašymą pakeisti
nuomos sutartį, ir iš įrodymų visumos konstatavo, kad ieškovas ir po pagrindinės
nuomininkės mirties elgėsi kaip jos šeimos narys (kaip sugyventinis apsigyveno
pas O. Š. jos nuomojamame bute 2005 m. vasarą ir bendrai tvarkė namų ūkį iki
jos mirties, t. y. daugiau kaip vienerius metus, ir po jos mirties toliau
gyveno nuomojamose patalpose). Kolegija pripažino neįrodytu atsakovo
priešieškinį, nes atsakovo pateikti patikrinimo aktai apie ieškovo neradimą
bute, kolegijos teigimu, nepaneigė fakto, jog ieškovas liko gyventi ginčo bute
ir po O. Š. mirties, atsakovas nenurodė kitos ieškovo gyvenamosios vietos, o aktuose
įrašytos ieškovo neradimo priežastys nepaneigė, kad ieškovas bute faktiškai
gyveno.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos
14 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį
atmesti, priešieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais
argumentais:
1. Dėl
pripažinimo šeimos nariu. Pagal CK 6.588 ir 6.602 straipsnius gyvenamosios
patalpos nuomininko šeimos nariais teismo tvarka gali būti pripažinti asmenys,
kurie yra gyvenamosios patalpos nuomininko sutuoktinis (sugyventinis), su juo
bendrai tvarkęs namų ūkį, ir jeigu nuomininko šeimos nariai toliau gyvena
nuomojamoje patalpoje. Tik nustačius visas šias faktines aplinkybes, teismas
gali pripažinti asmenį gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariu. Teismų
praktikoje taip pat nurodyta, kad, norint asmenį pripažinti sugyventiniu, kurį
sieja nuomininko šeimos nario teisės į nuomininko nuomojamą gyvenamąją patalpą,
reikia, jog jis būtų apsigyvenęs gyvenamojoje patalpoje, išgyvenęs joje ne
mažiau kaip vienerius metus ir tvarkęs bendrai su nuomininku namų ūkį, ir šias
aplinkybes turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje V. Ž. v. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-389/2005). Bylą
nagrinėję teismai, pažeisdami nurodytas teisės normas ir nukrypdami nuo teismų
praktikos, nenustatė, kad ieškovas gyveno ginčo bute, tvarkė bendrą ūkį su
pagrindine buto nuomininke, nebuvo sudaręs su ja šeimos, todėl, remiantis CK
6.588 ir 6.602 straipsniais, negalėjo būti pripažintas mirusios O. Š.
šeimos nariu. Kasatoriaus teigimu, byloje taip pat nebuvo įrodymų,
patvirtinusių bendro ūkio tvarkymo faktą; tik sąskaitų pateikimas nebuvo
pakankamas įrodymas šiam faktui konstatuoti.
2. Dėl
Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams
modernizuoti įstatymo taikymo nagrinėjamoje byloje. Teismų praktikoje
nurodyta, kad klausimai, susiję su socialinio būsto naudojimu, pagal savo
svarbą ir aktualumą turi specifinę socialinę prigimtį ir gali būti priskirtini
viešojo intereso sričiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto
savivaldybė v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2010). Socialinio būsto
suteikimas yra savarankiška savivaldybės funkcija, todėl jai išlieka teisė ir
pareiga kontroliuoti, ar suteiktas socialinis būstas naudojamas pagal tikslinę
paskirtį, o nustačius pažeidimų, imtis priemonių jiems likviduoti. Kasatoriaus
teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ginčo teisiniams santykiams netaikė
Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams
modernizuoti įstatymo, nes gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pakeitimas
yra vienas iš aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis būdų. Byloje buvo pateikti,
bet neįvertinti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenys
apie ieškovo vardu nuosavybės teise įregistruotą vieno kambario su rūsiu butą (duomenys
neskelbtini), todėl ieškovas, nuosavybės teise turėdamas butą, nebeteko
teisės reikalauti išnuomoti jam dar vieną socialinį būstą. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismams įpareigojus atsakovą sudaryti su ieškovu
savavališkai užimtų patalpų nuomos sutartį, buvo pažeista ne tik socialinio
būsto suteikimo tvarka ir eiliškumas, kaip tai nustatyta pirmiau nurodyto
įstatymo 11 straipsnyje, bet ir kitų asmenų, įrašytų į eilę tokiam būstui
gauti, teisės ir teisėti lūkesčiai bei viešasis interesas.
3. Dėl
proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų įvertinimą. Kasatoriaus
teigimu, byloje nebuvo objektyvių įrodymų, patvirtinusių nuolatinį ieškovo
gyvenimą ginčo bute, ieškovo pateiktos buto komunalinių mokesčių sąskaitos buvo
apmokėtos po pagrindinės nuomininkės mirties ir jos nepatvirtino aplinkybės,
kad ieškovas ir jo sugyventinė turėjo ir tvarkė bendrą ūkį. Tuo tarpu byloje
pateikta Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos bei Kauno
miesto savivaldybės administracijos Dainavos seniūnijos pažyma, kurioje ieškovo
gyvenamosios vietos adresas: (duomenys neskelbtini), yra oficialusis
rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 1
dalis). Teismai, nustatydami ieškovo gyvenamąją vietą, turėjo remtis ne
liudytojų parodymais ir UAB Sargėnų sveikatos centro 2005 m. lapkričio 28 d.
pažyma, ieškovo asmens sveikatos istorija, bet oficialiaisiais rašytiniais
įrodymais, patvirtinančiais, kad ieškovas savo gyvenamąją vietą nuo 2006 m.
gegužės 4 d. buvo deklaravęs ne ginčo butą, o (duomenys neskelbtini).
Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad vienas iš būdų nustatyti asmens
gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kuriame kaupiami
duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečių asmens duomenis, taip pat
gyvenamąją vietą (1992 m. sausio 23 d. Gyventojų registro įstatymo 3 straipsnio
2 dalis, 5 straipsnio 1 punktas, 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas), t.
y. Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas
laikytinas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys yra nepaneigti kitų įrodymų
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 7 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė,
bylos Nr. 3K-3-398/2006). Ieškovo pateikta UAB Sargėnų sveikatos centro
pažyma nepaneigia turinčiuose didesnę įrodomąją galią rašytiniuose įrodymuose
nustatytos aplinkybės, nes adresas nurodytoje pažymoje užrašomas nereikalaujant
tai patvirtinančių dokumentų. Kasatoriaus teigimu, ieškovas nepateikė teismui
pakankamai įrodymų, kurie leistų teismui padaryti neabejotiną išvadą, kad jis
iš tikrųjų ginčo bute apsigyveno nuomininko šeimos nario – sugyventinio – teisėmis,
bendrai tvarkė su nuomininku namų ūkį, po nuomininkės mirties liko gyventi
ginčo bute. Bylą nagrinėję teismai neteisingai įvertino atsakovo pateiktus
gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) apžiūros aktus, kuriuose
konstatuota, kad ieškovas ginčo bute nė karto nebuvo rastas, nepagrįstai juos
įvertino kaip prieštaraujančius kitiems byloje surinktiems įrodymams. Kasatoriaus
teigimu, apžiūros aktai paneigė aplinkybę, kad ieškovas gyveno ginčo bute, nes
patikrinimų metu nebuvo rastas.
Atsiliepimo į
kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, sprendžiant klausimą dėl pripažinimo
nuomininko šeimos nariu
Nagrinėjamoje
byloje sprendžiamas ginčas dėl ieškovo pripažinimo šeimos nariu CK 6.588 straipsnio
4 dalyje nustatytu pagrindu: išgyvenus kartu su pagrindine buto nuomininke
ilgiau kaip vienerius metus ir tvarkius bendrą ūkį. CK 6.588 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuomininko sugyventinis
priskiriamas prie nuomininko šeimos narių, tačiau tam jis turi įrodyti, kad su
pagrindiniu nuomininku įstatyme reikalaujamą laiką gyveno ginčo bute, buvo jo
sugyventiniu, turėjo ir tvarkė bendrą ūkį (CK 6.588 straipsnio 4 dalis).
Ieškovas reikalavimą pripažinti jį 2008 m. mirusios O. Š. šeimos nariu grindė
liudytojų, su kuriais artimai bendravo ir kurie lankėsi ieškovo šeimoje, S. J.
ir R. K. parodymais ir rašytiniais dokumentais (asmens sveikatos istorija,
ieškovo darbovietės pažymos, mokėjimo už butą kvitai, O. Š. laidojimo išlaidų
kvitai). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai, įvertinę ieškovo
pateiktų įrodymų visumą ir palyginę juos su kasatoriaus pateiktais įrodymais,
pripažino, kad ieškovas nuo 2005 metų gyveno ginčo bute kaip nuomininkės
sutuoktinis ir tvarkė bendrą ūkį. Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias proceso
teisės normas, nes neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų,
susijusių su ieškovo gyvenamosios vietos nustatymu. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad kasaciniame skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo
pripažinti, kad teismai pažeidė CPK įtvirtintas įrodinėjimo taisykles. Kiekviena
proceso šalis turėjo įrodyti aplinkybes ar atsikirtimus, kuriais grindžia savo
reikalavimus (CPK 178 straipsnis). Teismui buvo pateikta duomenų apie
bendro ūkio tvarkymą ir sugyventinių santykius (rašytiniai įrodymai, liudytojų
parodymai), todėl atsakovui teko pareiga įrodyti priešingai. Teismų praktikoje
nurodyta, kad išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo
priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK
185 straipsnyje įtvirtintas laisvo
įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai
įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir
objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu.
Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms
bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos,
ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi.
Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas
gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka
byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie
tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą
išvadą apie įrodinėjamų faktinių
aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S.,
bylos Nr. 3K-7-48/2005; 2010 m. sausio
22 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje R. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-13/2010).
CK 2.17
straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, t. y.
nustatant asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo
toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose
registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją
vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad fizinio asmens
nuolatine gyvenamąja vieta pripažįstama ta vieta, kurioje jis nuolat ar
daugiausia gyvena (CK 2.12 straipsnio 1 dalis, 2.16 straipsnis). Vienas iš būdų nustatyti
asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kuriame
yra kaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečių asmens duomenis, taip
pat gyvenamąją vietą (1992 m. sausio 23 d. Gyventojų registro įstatymo 3
straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1 punktas, 9 straipsnio 1 dalies 8
punktas), t. y. Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios
vietos adresas laikytinas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys yra
nepaneigti kitų įrodymų. Kasatorius pateikė teismams Gyventojų registro
tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos bei Kauno miesto savivaldybės
administracijos Dainavos seniūnijos pažymą, kurioje ieškovo deklaruotos gyvenamosios
vietos adresas: (duomenys neskelbtini). Ši pažyma yra oficialusis
rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis),
tačiau vertintina kartu su kitais įrodymais ir jos
įrodomoji galia gali būti paneigta kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų
parodymus, įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v.
Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006). Teisėjų kolegija
pažymi, kad gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas
iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų (CK 2.17 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu nustatant
asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbūs ir kiti
kriterijai, kaip antai: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas,
paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą. 1998 m. liepos 2 d.
Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje taip pat
nurodyta, kad gyvenamąja vieta laikytina vieta, kur asmuo nuolat ar daugiausia
gyvena, laikydamas tą vietą savo asmeninių, socialinių ar ekonominių interesų
buvimo vieta; jeigu asmuo gyvena keliose vietose, jo gyvenamąja vieta yra
laikoma ta vieta, su kuria jis yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar
pagrindinė turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai
ir kt.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ta aplinkybė, jog asmuo deklaravo
vieną gyvenamąją vietą, nebūtinai reiškia, kad jis ten gyvena, nes sprendžiant
gyvenamosios vietos klausimą svarbu nustatyti asmens ryšį su gyvenamąja vieta,
o ne formalų jos deklaravimą. Juolab kad Gyventojų registro tarnybos prie
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008 m. balandžio
8 d. įsakymu Nr. (29)4R?18 patvirtintų Gyvenamosios vietos deklaravimo ir
deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių 12 punkte nurodyta, jog asmuo deklaruoja
tik vieną gyvenamąją vietą, net jei gyvena keliose. Kasatoriaus pateikti patikrinimo
aktai apie ieškovo neradimą ginčo bute buvo surašyti po O. Š. mirties, todėl nepakankami
paneigti faktams, kad ieškovas tvarkė bendrą ūkį ir gyveno ginčo bute
pagrindinei nuomininkei esant gyvai.
Teisėjų kolegija,
atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos
teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nagrinėdamas reikalavimų
pagrindu nurodytas aplinkybes, tyrė ir įvertino visus byloje pateiktus
įrodymus, kurie gali patvirtinti arba paneigti byloje nagrinėjamas teisiškai
reikšmingas aplinkybes, todėl kasatoriaus argumentai dėl proceso teisės normų,
reglamentuojančių įrodinėjimo procesą pažeidimo, atmestini.
Dėl Valstybės
paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti
įstatymo netaikymo nagrinėjamoje byloje
Kasatorius
nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ginčo teisiniams santykiams
netaikė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams
namams modernizuoti įstatymo, nes byloje buvo pateikti, tačiau neįvertinti
Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenys apie ieškovo
vardu nuosavybės teise įregistruotą vieno kambario su rūsiu butą (duomenys
neskelbtini), todėl ieškovas, nuosavybės teise turėdamas butą, nebeteko
teisės reikalauti išnuomoti jam dar vieną socialinį būstą. Teisėjų kolegija
nurodo, kad netinkamas teisės normų taikymas yra pagrindas naikinti apeliacinės
instancijos teismo nutartį tik tuo atveju, jeigu toks pažeidimas turėjo įtakos
neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2
dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Atsakovas, teigdamas, kad teismai nepagrįstai
netaikė nurodyto įstatymo, remiasi Nekilnojamojo turto registro centrinio
duomenų banko duomenimis apie ieškovo vardu nuosavybės teise įregistruotą butą,
tačiau kasatorius neatkreipė dėmesio į tai, kad iš šios pažymos matyti, jog
butą ieškovas pardavė 1995 m. rugsėjo 15 d. (b. l. 68), t. y. ginčo
santykių metu jis neturėjo nuosavybės teise registruoto nekilnojamojo turto (b.
l. 67-69). Taigi kasatoriaus nurodytas įstatymas byloje ir neturėjo būti
taikomas, o jo netaikymas neturėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies
1 punktas).
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta įstatyme įtvirtintų
pagrindų panaikinti ar pakeisti skundžiamus teismų sprendimus (CPK
346
straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinis
teismas patyrė 24,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą
priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1
dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu
ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti
nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės
(juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), adresas:
(duomenys neskelbtini) 24,10 Lt (dvidešimt
keturis litus 10 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė
Ambrasienė
Virgilijus Grabinskas
Sigita
Rudėnaitė