Administracinė byla Nr. A-621-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01968-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas I. Š. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 6–7), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Alytaus AVPK), 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. buvo laikomas Alytaus AVPK areštinėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Atvykus į Alytaus AVPK 2-3 val. kartu su dar trimis asmenimis pareiškėjas buvo patalpintas į 2 kv. m ploto laikinojo sulaikymo kamerą, kurioje dėl vietos trūkumo teko stovėti, todėl pareiškėjui tirpo galūnės, buvo silpna. Vėliau pareiškėjas su dar 3 asmenimis buvo uždarytas į kamerą Nr. 3, kurios plotas vienam asmeniui nesiekė 3 kv. m. Beveik visą kameros plotą užėmė inventorius ir sanitarinis mazgas. Dėl vietos trūkumo jis turėjo gulėti arba sėdėti lovoje. Alytaus AVPK pasivaikščiojimų kiemeliai pritaikyti ne daugiau kaip 2 asmenims, tačiau vienu metu į lauką buvo vedami visi toje pačioje kameroje laikomi asmenys, taigi pasivaikščiojimo kiemelyje buvo ankšta, pareiškėjas neturėjo galimybės judėti, jam skaudėjo sąnarius ir raumenis. Sanitarinis mazgas kameroje atskirtas sienele, taigi toje pačioje kameroje laikomi asmenys ir pareigūnai galėjo pareiškėją stebėti. Sanitariniame mazge nebuvo lentynėlės ar spintelės, todėl asmeninius daiktus pareiškėjas laikė ant grindų. Sanitariniame mazge nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, kameros langas neatsidarė dėl įrengtų grotų, todėl kamera nebuvo tinkamai vėdinama, joje kaupėsi drėgmė. Dėl netinkamos ventiliacijos pareiškėjui buvo sunku kvėpuoti, kankino dusulys. Kameros inventorius buvo apgadintas, lova per trumpa. Dėl nepatogios lovos pareiškėjui skaudėjo nugarą. Dėl netinkamų naudojimui spintelių, asmeninius daiktus laikė ant grindų. Be to, jam buvo teikiamas nepakankamai kaloringas maistas, maistas skiriamas ne pagal valgiaraštį. Nebuvo leidžiama įsigyti maisto produktų už asmenines lėšas, todėl pareiškėjas jautėsi alkanas, jam buvo silpna. Pareiškėjas prašė skundą tenkinti, priteisti iš atsakovo 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus AVPK, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 9–14) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, policijos areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo buvimo Alytaus AVPK areštinėje metu, jam buvo užtikrintas minimalus kameros plotas. Į gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas jose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teisės aktai nereglamentuoja nei pasivaikščiojimų kiemelių dydžio, nei vienam asmeniui turinčio tekti ploto juose. Laikino sulaikymo patalpos nėra skirtos ilgalaikiam asmenų laikymui, kadangi jose asmenys laikomi iki jų paskirstymo į konkrečias kameras. Šioms patalpoms nėra taikomi Higienos normos HN 37:2009 reikalavimai. Alytaus AVPK areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai yra atskirti pertvaromis ir įrengti kamerų kampuose taip, kad jais besinaudojantys asmenys nėra tiesiogiai matomi pro kamerų duryse esančius langelius. Alytaus AVPK areštinėje įrengtos teisės aktų reikalavimus atitinkančios patalpų natūralios ir mechaninės ventiliacijos sistemos, sudarančios tinkamas sąlygas oro patekimui į kamerų patalpas. Kameros yra reguliariai valomos ir dezinfekuojamos atitinkamomis priemonėmis. Visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu pelėsio ar drėgmės kamerose neužfiksavo. Pareiškėjas buvimo Alytaus AVPK areštinėje metu nesiskundė dėl lovos, lentynėlės, spintelės ar kito inventoriaus. Dėl minėtų aplinkybių į Alytaus visuomenės sveikatos centrą taip pat nesikreipė. Visos kameros Alytaus AVPK areštinėje įrengtos vienodai, o pagal Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 16 d. aktą, kamerose Nr. 4, 5, kurios yra greta, be kita ko, yra ir tualeto reikmenų lentynėlės. Alytaus AVPK areštinėje laikomiems asmenims teikiamas maistas atitinka fiziologines mitybos normas. Maistas teikiamas pagal sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų sutartis 3 kartus per dieną. Pareiškėjas buvimo Alytaus AVPK areštinėje metu neturėjo jokių nusiskundimų dėl pablogėjusios sveikatos. Pareiškėjo asmens kortelės išrašo duomenimis, I. Š. buvimo Alytaus AVPK areštinėje metu nei žodžiu, nei raštu nebuvo kreipęsis ar skundęsis areštinės pareigūnams dėl patiriamų nepatogumų ar kokių nors laikymo sąlygų. Pareiškėjo teiginiai dėl patirtų nepatogumų ir kitų neigiamų išgyvenimų yra deklaratyvūs ir grindžiami tik subjektyviais samprotavimais.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 26 d. sprendimu (b. l. 61–66) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui I. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus AVPK, 35 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jį laikant Alytaus AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d.

Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009), kurios 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Tačiau Higienos norma HN 37:2009 nepateikia minimalių areštinių kamerų ploto normų. Pažymėtina, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims tenkantį kameros ploto normatyvą nustato Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Taisyklės), 80 punktas, kuriame numatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pabrėžtina, jog tai patvirtina vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2015 m. balandžio 16 d. nutartį adm. byloje Nr. A-678-442/2015; 2015 m. liepos 16 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-2277-520/2015; 2015 m. spalio 6 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1366-575/2015; 2015 m. spalio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2100-642/2015 ir kt.).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas I. Š. laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. buvo laikomas Alytaus AVPK areštinės kameroje Nr. 3 kartu su dar trimis asmenimis. Remiantis atsakovo atstovo į bylą pateikta patalpų eksplikacija, kameros Nr. 3 plotas – 14,9 kv. m (įskaitant kameroje esantį sanitarinį mazgą). Taigi, vienam asmeniui minėtoje kameroje teko 3,73 kv. m. (14,9/4). Vadinasi, visą ginčo laikotarpį pareiškėjo laikymo sąlygos Alytaus AVPK areštinėje neatitiko Taisyklių 80 punkte įtvirtinto reikalavimo, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. Taip pat akcentuotina, kad apskaičiuojant vienam asmeniui areštinės kameroje tekusį gyvenamąjį plotą, į bendrą kameros plotą buvo įskaitytas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Kadangi tikslių duomenų apie sanitarinio mazgo užimamą plotą į bylą nėra pateikta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui jo buvimo Alytaus AVPK areštinėje laikotarpiu trūko daugiu nei 1,27 kv. m. ploto. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Iš to seka išvada, kad pareiškėjui būnant Alytaus AVPK, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpose negalėjo judėti, jam teko nuolat gulėti arba sėdėti, kadangi kameros plotą užėmė baldai, sanitarinis mazgas. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės dėl negalėjimo judėti yra glaudžiai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinamos kaip minėto pažeidimo dalis. Pripažinus, kad kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, teismas minėtų aplinkybių nevertina kaip atskirų žalos padarymo pagrindų. Teismas taip pat akcentuoja, kad teisės aktai nenumato, jog asmeniui tenkanti kameros ploto norma turi būti skaičiuojama neįskaitant baldų užimamo ploto.

Nors pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindžia aplinkybėmis, kad jam trūko vietos laikino sulaikymo patalpoje, kurioje buvo laikomas 2-3 val., tačiau teismas pažymi, kad teisės aktai nenustato laikino sulaikymo patalpų plotų.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindžia aplinkybėmis, kad Alytaus AVPK areštinėje pasivaikščioti į kiemelį buvo vedamas 1 valandą per parą kartu su kitais trimis kameroje laikomais asmenimis, dėl ko pasivaikščiojimų kiemeliuose jam trūko vietos, pareiškėjas neturėjo galimybės judėti, jam skaudėjo sąnarius ir raumenis.

Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 37:2009 17.3. punkte numatyta, kad policijos areštinės teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Akcentuotina, kad nei pasivaikščiojimų kiemelių dydžio, nei vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje, teisės aktai nereglamentuoja. Taisyklių II skyriuje, reglamentuojančiame policijos areštinėje laikomų asmenų teises ir pareigas, 7.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną). Taisyklių 56 punkte numatyta, kad vienu metu pasivaikščioti išvedami vienoje kameroje esantys asmenys. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad Alytaus AVPK areštinėje įrengti trys pasivaikščiojimų kiemai, jų įrengimas atitinka Higienos normos reikalavimus. I. Š. asmens kortelės išrašas patvirtina, kad pasivaikščiojimai pareiškėjui buvo organizuojami kiekvieną dieną, tačiau pareiškėjas du kartus (2015 m. gegužės 23 d. ir 2015 m. gegužės 24 d.) atsisakė teisės pasivaikščioti gryname ore. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl sprendžia, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti Alytaus AVPK areštinėje nebuvo pažeista. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl pasivaikščiojimų organizavimo, pareiškėjo skundo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su netinkamu kameros sanitarinio mazgo įrengimu. Skunde nurodė, kad kameros sanitariniame mazge nebuvo lentynėlės ar spintelės, atskiros oro vėdinimo sistemos, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios zonos atskirtas sienele, todėl toje pačioje kameroje laikomi asmenys bei pareigūnai galėjo pareiškėją stebėti. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių minėtas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Higienos normos HN 37:2009 20 punkte numatyta, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Jame turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.

Pareiškėjo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo paneigia atsakovo atstovo į bylą pateikti Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai Nr. PA-208 ir Nr. PA-229, kuriuose nurodyta, kad Alytaus AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120 cm aukščio pertvaromis. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų lentynėlė. Sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Alytaus AVPK areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai yra atskirti pertvaromis ir įrengti kamerų kampuose taip, kad jais besinaudojantys asmenys nėra tiesiogiai matomi pro kamerų duryse esančius langelius. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl sanitarinio mazgo įrengimo, pareiškėjo skundo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad kameros langas neatsidarė dėl įrengtų grotų, dėl ko kamera nebuvo tinkamai vėdinama ir kaupėsi drėgmė. Kadangi pareiškėjas serga kvėpavimo takų ligomis, jam buvo sunku kvėpuoti, kankino dusulys. Higienos normos HN 37:2009 23 punkte įtvirtintas reikalavimas, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaidės), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 10 d. patikrinimo akte Nr. PA-164 nurodyta, kad Alytaus AVPK areštinės kamerose patalpos vėdinamos per langus, langai pakeisti, kamerose įrengta paduodamoji ventiliacija. Remiantis Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 11 d. patikrinimo aktu Nr. PA-229, patikrinimo metu gretimose kamerose Nr. 5 ir Nr. 7 pelėsių nepastebėta. Minėti įrodymai patvirtina, kad Alytaus AVPK veiklą, vykdo nepažeisdamas Lietuvos higienos normų HN 37:2009 nuostatų. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl patalpų vedinimo, pareiškėjo skundo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su netinkamu kameros inventoriumi, t. y. apgadintas inventorius, per trumpa lova. Nurodo, kad dėl nepatogios lovos jam skaudėjo nugarą, o dėl netinkamų naudojimui spintelių asmeninius daiktus laikė ant grindų. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių minėtas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 10 d. patikrinimo akte Nr. 164 nurodoma, kad Alytaus AVPK areštinės kamerose yra įrengtos dviejų aukštų lovos, medinės spintelės, pakabos ir pan. Patikrinimo akte konstatuota, kad atlikus patikrinimą jokių Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų nustatyta nebuvo. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas buvimo Alytaus AVPK metu jokių nusiskundimų areštinės pareigūnams dėl lovos, lentynėlės, spintelės ar kito inventoriaus nebuvo pareiškęs. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog jo laikymo Alytaus AVPK metu kamerų įrengimo trūkumai buvo ir jis dėl to kreipėsi į įstaigos administraciją (ABTĮ 57 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kameros inventoriaus laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad jam buvo teikiamas nepakankamai kaloringas maistas, ne pagal valgiaraštį. Pažymėjo, kad nebuvo leidžiama įsigyti maisto produktų už asmenines lėšas, dėl ko pareiškėjas jautėsi alkanas, jam buvo silpna. Akcentuotina, kad pareiškėjas nepateikė jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Higienos normos 8 punktas nustato, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Taisyklių 59 punkte numatyta, kad policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenims tinkamai paruoštą maistą, kurio kokybė ir kiekis turi atitikti mitybos ir šiuolaikinės higienos reikalavimus. Atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, kad areštinėje laikomiems asmenims skiriamos maisto porcijos atitinka patvirtintas fiziologines mitybos normas. Maistas yra tiekiamas pagal sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų sutartis – nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. gegužės 22 d. maistą tiekė UAB „Sotega“ pagal 2012 m. gegužės 9 d. sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų sutartį Nr. 168/2-ST2-40, o nuo 2015 m. gegužės 22 d., pagal 2015 m. gegužės 20 d. sudarytą sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimų sutartį Nr. 52-ST2-25, – VšĮ „Kretingos maistas“. Atsižvelgiant į šių sutarčių nuostatas, maistas areštinėje laikomiems asmenims ruošiamas pagal iš anksto suderintą valgiaraštį, atitinkantį areštuotų asmenų maitinimo normas, ir išduodamas tris kartus per dieną. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad buvimo Alytaus AVPK areštinėje metu pareiškėjas dėl maitinimo nei žodžiu, nei raštu nereiškė jokių pretenzijų areštinės pareigūnams ir nesikreipė į kitas atsakingas įstaigas ir institucijas. Teismas neturi pagrindo abejoti į bylą atsakovo pateiktais įrodymais dėl areštinėje laikomų asmenų maitinimo organizavimo atitikties nustatytiems reikalavimams. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl nepakankamo maitinimo, nepilnaverčio maisto yra deklaratyvūs, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas taip pat akcentuoja, kad teisės aktai nenumato areštinėse laikomiems asmenims teisės už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo policijos areštinėse higienos sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Alytaus AVPK pareiškėjui 7 paras neužtikrino teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Alytaus AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Į bylą pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Sveikatos priežiūros specialistus nesikreipė. Įvertinus minėtus duomenis, spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl per mažo kameros ploto, pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT adm. byla Nr. A143-1966/2008; adm. byla Nr. A502-734/2009, adm. byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Nagrinėjamu atveju teismui pripažinus, jog pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis sąlygomis buvo pažeista, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo judėjimo laisvė Alytaus AVPK buvo griežtai reglamentuota, įvertinus pažeidimo mastą – pareiškėjui 7 paras trūko daugiau nei 1,28 kv. m gyvenamojo ploto, bei atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 35 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

III.

Pareiškėjas I. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 694–72) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apelianto manymu, skaičiuojant jam tekusį areštinės kameros plotą, reikėjo iš bendro ploto atimti sanitarinio mazgo užimamą plotą (jį, pasak pareiškėjo, galima apytiksliai apskaičiuoti pagal Alytaus AVPK patalpų planą). Taigi, pareiškėjui trūko daug daugiau ploto nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Be to, ploto pažeidimas turėjo būti nustatytas ir pareiškėjo laikymo laikino sulaikymo kameroje metu. Taip pat, pareiškėjo manymu, pasivaikščiojimo kiemeliai turėjo būti bent jau du kartus didesni nei plotas, kuris jam teko kameroje. Sanitarinis mazgas kameroje buvo įrengtas taip, kad ne tik kameroje buvę asmenys, bet ir pareigūnai galėjo pareiškėją matyti. Taigi šiuo aspektu buvo pažeistas pareiškėjo orumas. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginį, kad kameroje Nr. 3 buvo pelėsis. Taigi visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai. Pareiškėjui nepatogumų kėlė ir areštinės kamerose buvusios lovos, jos buvo per trumpos pareiškėjo ūgiui. Pagal Lietuvos teisės aktus, pasak pareiškėjo, jam turėjo būti suteikta teisė kartą per savaitę apsipirkti parduotuvėje už asmenines lėšas. Už visus šiuos nepatogumus, pareiškėjo manymu, jis prašė protingos 300 Eur sumos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus AVPK, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 76–79) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo manymu, apeliantas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo išdėstytos jo skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliantas, visų pirma, nesutinka su jam Alytaus AVPK areštinėje tekusio gyvenamojo ploto apskaičiavimu ir nurodo, jog iš bendro kameros ploto turėjo būti atimtas sanitarinio mazgo plotas. LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad apskaičiuojant suimtajam tekdavusį plotą kamerose, neišskaičiuojami baldų ir kitų įrenginių plotai, tačiau, nustačius tekusio ploto trūkumus, į tai atsižvelgiama nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį. Remiantis tuo, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (pvz., sanitariniam mazgui), nėra atsižvelgiama apskaičiuojant asmeniui policijos areštinės kameroje tekusį gyvenamąjį plotą, tačiau atsižvelgiama sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio. Pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo apeliantui areštinėje tekusį gyvenamąjį plotą ir jį tinkamai įvertino, o apeliacinio skundo teiginiai neatitinka tokio pobūdžio bylose LVAT suformuotos praktikos. Apeliantas taip pat teigia patyręs nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus dėl jam tekusio ploto laikino sulaikymo patalpose ir pasivaikščiojimų kiemelyje. Laikino sulaikymo patalpos nėra gyvenamosios, tad joms, kaip ir pasivaikščiojimų kiemeliams, nėra taikomi tokie patys reikalavimai, kurie yra numatyti policijos areštinių kameroms. Nei laikino sulaikymo patalpų ar pasivaikščiojimo kiemelių dydžių, nei vienam asmeniui juose turinčio tekti ploto teisės aktai nereglamentuoja. Tą pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, o apeliaciniame skunde su tuo sutiko ir pats apeliantas. Atsižvelgiant į tai, apelianto teisės šiuo aspektu nebuvo pažeidžiamos. Šiuo atveju svarbu paminėti ir tai, kad teisės aktai nereglamentuoja ir asmens teisės ar sąlygų apsipirkti jiems už asmenines pinigines lėšas sudarymo policijos areštinėse. Atsižvelgiant teisinį reglamentavimą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, galiojusioje nuo 2009 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., sanitariniai mazgai policijos areštinėse neturi būti įrengiami atskirose patalpose (20 punktas). Toks teisinis reglamentavimas nustatytas dėl pačių policijos areštinėje laikomų asmenų saugumo, kadangi kamerose neturi būti uždarų erdvių. Higienos normos HN 37:2009 20 punktas taip pat neįtvirtina reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto pilnai atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis. LVAT yra išaiškinęs, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą ir policijos įstaigos pareiga užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Todėl dėl šios priežasties bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (LVAT 2015 m. birželio 11 d. nutartis adm. byloje Nr. A-1287-320/2015). Kaip jau buvo nurodyta atsiliepime į apelianto skundą pirmosios instancijos teismui, Alytaus AVPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai pagal teisės aktų reikalavimus yra atitverti pertvaromis ir įrengti kamerų kampuose. Atsižvelgiant į tai, sanitariniais mazgais besinaudojantys asmenys nėra tiesiogiai matomi nei kitiems toje pačioje kameroje kartu laikomiems asmenims, nei pareigūnams pro kamerų duryse esančius langelius, tad sanitariniais mazgais besinaudojančių asmenų privatumas policijos areštinėse yra užtikrinamas tiek, kiek yra objektyviai įmanoma. Tokią pačią išvadą dėl sanitarinių mazgų įrengimo padarė ir pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atmesdamas apelianto teiginius. Teismas taip pat pagrįstai atmetė apelianto teiginius dėl kameroje neva buvusio pelėsio ir netinkamų lovų kamerose. Šiuos teiginius paneigia teismo išvados, padarytos remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, patvirtintomis objektyviais įrodymais. Nė vienam iš Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, pridėtų prie atsiliepimo į apelianto skundą teismui, nėra konstatuota, kad Alytaus AVPK areštinės kamerose būtų buvęs pastebėtas pelėsis ar būtų buvę nustatytos palankios sąlygos jam atsirasti ir plisti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog apeliantas nepateikia jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Be to, buvimo Alytaus AVPK areštinėje metu apeliantas nei į areštinės administraciją, nei į kitas kompetentingas įstaigas, pavyzdžiui, Alytaus visuomenės sveikatos centrą, dėl kokių nors galimai netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė ir joms nesiskundė. Kreipimosi į įstaigos administraciją ar kitas įstaigas aspektas yra svarbus tuo, kad, sužinojusios apie tam tikrų reikalavimų galimą nesilaikymą, jos gali ne tik imtis veiksmų, kad tai būtų objektyviai patikrinta, bet ir informacijai pasitvirtinus imtis veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Atsižvelgiant į tai, apelianto teiginiai pagrįstai laikytini subjektyviais, deklaratyviais ir objektyviai nepagrįstais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byla apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų laikymo Alytaus AVPK areštinėje sąlygų, t. y. to, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. Alytaus AVPK areštinės laikino sulaikymo kameroje bei kameroje Nr. 3 pareiškėjui teko mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktais; to, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, pasivaikščioti buvo vedami visi kameroje buvę asmenys ir tik 1 val. per dieną; to, kad kameroje įrengtas sanitarinis mazgas neužtikrino pareiškėjo privatumo, jame nebuvo lentynėlės/spintelės tualeto reikmenims susidėti, o kameroje buvusi spintelė buvo netinkama, todėl pareiškėjui teko asmeninius daiktus laikyti ant žemės; to, kad kamera Nr. 3 buvo netinkamai vedinama, joje kaupėsi drėgmė ir pelėsis, lova buvo per trumpa ir nepatogi, taip pat areštinėje buvo tiekiamas nepakankamai kaloringas maistas, o už asmeninėje sąskaitoje esančius pinigus pareiškėjui nebuvo leista apsipirkti.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė I. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus AVPK, 35 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas konstatavo, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d., trūko daugiu nei 1,27 kv. m. kameros ploto. Kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, susijusių su jo apgyvendinimo kameroje Nr. 3 sąlygomis, teismas nenustatė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su šia pirmosios instancijos teismo išvada iš dalies sutinka.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek EŽTT, tiek LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui teko mažesnis kameros plotas, nei nustatyta teisės aktais. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pažeidimai, susiję su pasivaikščiojimo kiemeliais, laikino sulaikymo kamerų plotu, drėgme ir pelėsiu kameroje, netinkamu kameros inventoriumi (trumpa lova ir netinkama spintelė), nepakankamai kaloringu maistu bei galimybės apsipirkti už asmenines lėšas nesuteikimu nagrinėjamoje administracinėje byloje nenustatyti. Kolegija šiais aspektais pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja, tačiau, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, juos papildo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pagrįstai nurodo, kad, apskaičiuojant jam tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turėjo būti išskaičiuotas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Kita vertus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai apskaičiavo pareiškėjui tekusį kameros plotą. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Areštinių veiklos taisyklių 80 punktą, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m, o sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas. Pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 19 d. (15.26 val.) iki 2015 m. gegužės 26 d. (13.13 val.) buvo laikomas Alytaus AVPK areštinės kameroje Nr. 3, kurios plotas 14,9 kv. m, kartu su dar trimis asmenimis (b. l. 10). Kadangi tikslių duomenų apie sanitarinio mazgo užimamą plotą į bylą nebuvo pateikta, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui visu jo buvimo Alytaus AVPK areštinėje laikotarpiu trūko daugiu nei 1,27 kv. m. ploto. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jam tekusį 3,73 kv. m kameros plotą dar labiau mažino kameroje įrengtas sanitarinis mazgas. Akcentuotina, kad vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą pirmosios instancijos teismas nustatė visu pareiškėjo laikymo Alytaus AVPK areštinėje laikotarpiu.

Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netinkamu pareiškėjui tekusio kameros ploto paskaičiavimu.

Pasisakydama dėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalies, kurioje teismas nekonstatavo pažeidimų, susijusių su netinkama Alytaus AVPK areštinės kameros Nr. 3 ventiliacija, drėgme ir pelėsiu, apeliacinio teismo teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į byloje esantį Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 10 d. patikrinimo aktą Nr. PA-164 (patikrinimas atliktas 2015 m. birželio 2 d., t. y. savaitę po to, kai šioje įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas; b. l. 38–40), kuriame nurodyta, kad buvo tikrinta visa Alytaus AVPK areštinė (joje yra 12 kamerų, 4 laikino sulaikymo kameros, 3 tardymo kambariai). Minėtoje patikrinimo pažymoje Alytaus visuomenės sveikatos centras konstatavo, kad kamerose, be kita ko, yra spintelės, jose įrengta paduodamoji ventiliacija, taip pat kameros vėdinamos per langus, areštinės kameros dezinfekuojamos, todėl Lietuvos higienos normos HN 37:2009 pažeidimų nenustatyta.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas dėl minėtų laikymo areštinės kamerose sąlygų Alytaus AVPK administracijai nesiskundė.

Apibendrinusi išdėstytą, taip pat įvertinusi kitus byloje esančius duomenis, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos administracinis teismas pagrįstai ir teisėtai pažeidimų minėtais aspektais nenustatė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės jokių argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas nepateikė.

Apeliantas teigia, kad, nors sanitarinis mazgas ir buvo atitvertas 120-130 cm sienele, jo privatumas visgi nebuvo tinkamai užtikrintas. Iš bylos duomenų nustatyta, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti prie durų ir nėra papildomai izoliuoti, t. y. sanitarinio mazgo įėjimas nuo gyvenamosios kameros dalies nėra atitvertas durimis ar kitokiomis pertvaromis (žr., b. l. 11). Atsižvelgusi į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju kameroje Nr. 3 įrengtas sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, kas, priešingai, nei konstatavo Kauno apygardos administracinis teismas, galėjo riboti pareiškėjo privatumą ir sukelti jam tam tikrus nemalonius išgyvenimus. Kita vertus, vertinant pareiškėjui dėl nevisiškai tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kilusius nepatogumus, svarbu atsižvelgti į tai, kad, pasak atsakovo, kadangi sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų kampuose, jie nėra tiesiogiai matomi pro kamerų duryse įrengtus langelius. Teisėjų kolegija neturi pagrindo šiais teiginiais netikėti. Be to, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, susijusių su tuo, kada jis buvo stebimas besinaudojantis sanitariniu mazgu. Su šiuo aspektu susiję pareiškėjo skundo bei apeliacinio skundu argumentai yra abstraktūs.

Vertindama pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija atsižvelgia į CK 6.250 straipsnio 1 dalį, pagal kurią neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju neturtinės žalos dydis nustatomas individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinus konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekiant teisingo kompensavimo, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Kita vertus, netgi jeigu tam tikros kalinimo sąlygos sukėlė asmeniui nepatogumus ar neigiamus dvasinius išgyvenimus, administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais, nes neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas nepilnas 8 paras (minėta, kad į Alytaus AVPK areštinę 2015 m. gegužės 19 d. pareiškėjas atvyko 15.26 val., išvyko 2015 m. gegužės 26 d. 13.13 val., b. l. 9–14) buvo laikomas Alytaus AVPK areštinės kameroje Nr. 3, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas kameros plotas, taip pat tinkamai nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Taigi, šiais aspektais atsakovas CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę padėtį bei pragyvenimo lygį, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad šiuo atveju pareiškėjas savo skundą grindė gana abstrakčiais teiginiais: pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo buvo pažeistas jo privatumas ir orumas, tačiau konkrečių duomenų apie tai, kad Alytaus AVPK areštinės pareigūnai ar kiti kameroje Nr. 3 buvę asmenys stebėjo pareiškėją jam naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjas nepateikė. Tokių duomenų byloje taip pat nenustatyta. Be to, pareiškėjas šiais aspektais atsakovui nesiskundė.

Atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėjas, net kai kameros Nr. 3 bendrąjį gyvenamąjį plotą mažino joje esantis sanitarinis mazgas, turėjo galimybę joje pakankamai laisvai judėti – kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, atsižvelgus į sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko apie 3,5 kv. m kameros ploto (atkreiptinas dėmesys, kad, pavyzdžiui, laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims, pagal Kalėjimų departamento direktorius 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas tardymo izoliatoriaus ar areštinės kameroje – 3,6 kv. m). Tai, kad šiuo atveju mažesnio kameros ploto sukelti nepatogumai pareiškėjui nebuvo itin intensyvūs, kolegijos vertinimu, patvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas, nors ir turėjo galimybę išeiti pasivaikščioti į areštinės kiemelį, tačiau net dvi dienas (iš aštuonių, praliestų Alytaus AVPK areštinėje) tai daryti atsisakė.

Taip pat, byloje nėra duomenų, kad dėl minėtų kalinimo sąlygų pareiškėjo sveikatai buvo padaryta kokia nors žala.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteistą pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus AVPK, sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 50 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo I. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui I. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteistą neturtinei žalai atlyginti sumą padidinti iki 50 Eur (penkiasdešimties eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė