Civilinė byla Nr. 3K-3-61/2013

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01565-2010-2              Procesinio sprendimo kategorijos: 42.2; 50.10 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS        

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. V. Z. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ ieškinį atsakovei R. V. Z. dėl skolos priteisimo; tretieji asmenys – akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, AAS „Gjensidige Baltic“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl lizingo gavėjo pareigos vykdyti sutartinę prievolę – sumokėti lizingo įmokas ir delspinigius, kai jam perduotas daiktas sudega (žūva).

Ieškovas UAB „FF lizingas“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „Parex lizingas“; toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės R. V. Z. (toliau – atsakovė) priteisti 4366,28 Lt (patikslinęs reikalavimą – 3971,18 Lt) skolos, 733,72 Lt delspinigių, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2000 m. lapkričio 6 d. su atsakove (lizingo gavėja) sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. V-VVF-B1-2000-0490 (toliau – Lizingo sutartis), kurios pagrindu iš lizingo gavėjos pasirinkto tiekėjo (UAB „Makrema“) įsigijo ir atsakovei perdavė lizingo objektą – 16 vnt. langų (langų kaina Lizingo sutarties pasirašymo dieną – 8981,99 Lt). Lizingo sutartyje lizingo gavėja įsipareigojo mokėti mėnesines įmokas ir taip per 12 mėnesių (iki 2001 m. lapkričio 6 d.) išpirkti bei perimti lizingo objektą savo nuosavybėn (Lizingo sutarties 1.1 ir 2.2.2 punktai).

2001 m. birželio 4 d. atsakovė informavo ieškovą, kad 2001 m. birželio 1 d. name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame buvo saugomas lizingo objektas, kilo gaisras, jo metu langai sudegė. Ieškovo vertinimu, pagal Lizingo sutarties 5.1 punktą ir CK 6.571 straipsnio 1 dalį lizingo objekto atsitiktinio žuvimo rizika pereina lizingo gavėjui nuo priėmimo–perdavimo akto pasirašymo momento, todėl, nepriklausomai nuo to, ar lizingo gavėjas toliau naudojasi ir valdo lizingo objektą, jam išlieka pareiga vykdyti mokėjimus pagal Lizingo sutarties sąlygas ir visiškai atsikaityti su lizingo davėju. Ieškovas teigia, kad atsakovė netinkamai vykdė įsipareigojimus (neatliko mokėjimų), todėl 2002 m. kovo 26 d. pranešimu jis informavo atsakovę apie susidariusį įsiskolinimą ir pareigą vykdyti mokėjimus pagal Lizingo sutartį. Atsakovei skolos nepripažinus, ieškovas kreipėsi į teismą.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodydama, kad dalis pagal Lizingo sutartį mokamų mėnesinių įmokų buvo skiriama draudimo įmokai sumokėti, todėl, atsakovei apie lizingo objekto žuvimą tinkamai informavus lizingo davėją, šio patirtus nuostolius privalo atlyginti langus apdraudusi draudimo kompanija UAB DK „Baltic Polis“ (dabar – AAS „Gjensidige Baltic“). Atsakovė mano nepažeidusi jokių Lizingo sutarties nuostatų ir įstatymo normų, priešingai, laiko, kad, jai pateikus informaciją apie gaisrą, ieškovas nesirūpino savo teisių gynimu, ieškinį reiškia būdamas nesąžiningas. Atsakovės įsitikinimu, teismas turėtų taikyti CK 6.253 straipsnio 4 dalį ir atleisti ją nuo civilinės atsakomybės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. sausio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Nustatęs, kad atsakovės ir AB „Lietuvos draudimas“ sudaryta vasarnamio, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame buvo saugomi lizingo objektu esantys langai, draudimo sutartimi lizingo objektas nebuvo apdraustas, teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė aplinkybės, kad AB „Lietuvos draudimas“ atsakovei išmokėta draudimo išmoka už gaisro metu sugadintą vasarnamį apėmė ir lizingo objektą (langus) (CPK 178 straipsnis). Teismas laikė, kad atsakovės nurodoma CK 6.253 straipsnio 4 dalis byloje netaikytina, nes pagal Lizingo sutarties 5.1 punktą ir CK 6.571 straipsnio 1 dalį daikto (lizingo sutarties dalyko) atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika, nepriklausomai nuo to, kas dėl to kaltas, tenka lizingo gavėjui. Teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas, kildinamas iš CK 6.571 straipsnio 1, 4 dalių, Lizingo sutarties 4.3 ir 5.1 punktų, yra nepagrįstas, nes lizingo objektas buvo apdraustas; toks reikalavimas, teismo manymu, būtų pagrįstas tais atvejais, jei langai nebūtų apdrausti, įvykis nebūtų pripažintas draudžiamuoju ar draudimo išmoka nebūtų išmokėta dėl atsakovės kaltų veiksmų, tačiau šios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos. Kadangi atsakovė tinkamai informavo lizingo davėją (ieškovą) apie gaisrą, tai, jai nesant draudimo sutarties šalimi, teismo vertinimu, neprotinga ir nesąžininga reikalauti iš atsakovės papildomų veiksmų atlikimo. Teismas pripažino, kad ieškovas buvo nerūpestingas ir neatidus, netinkamai rūpinosi savo teisių įgyvendinimu, nesiėmė jokių veiksmų tam, jog išsiaiškintų, kodėl išmokėdamas tik 395,10 Lt išmoką UAB DK „Baltic Polis“ neįvykdė visų savo įsipareigojimų pagal draudimo sutartį. Atsižvelgdamas ir į tai, kad atsakovė yra vartotoja, t. y. silpnesnioji sutarties šalis (CK 1.39 straipsnio 1 dalis), teismas sprendė, jog su bendrosiomis sutarčių teisės normomis turi būti taikomos ir specialiosios taisyklės, užtikrinančios vartotojo teisių apsaugą. Teismas ex officio įvertino Lizingo sutarties sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams ir konstatavo, kad yra pagrindas pripažinti nesąžiningomis (CK 6.188 straipsnis) Lizingo sutarties sąlygas, susijusias su tuo, jog, lizingo objektą apdraudus draudimo kompanijoje ir atsitikus draudžiamajam įvykiui, vis tiek nustatoma visiška vartotojos (atsakovės) atsakomybė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo UAB „FF lizingas“ apeliacinį skundą, 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino: priteisė ieškovui UAB „FF lizingas“ iš atsakovės R. V. Z. 3971,18 Lt skolos, 733,72 Lt delspinigių, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Sutikdama, kad Lizingo sutartis priskirtina vartojimo sutartims, o atsakovė yra vartotoja, silpnesnioji sutarties šalis, teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Lizingo sutarties sąlygas ex officio pripažino nesąžiningomis. Kadangi atsakovė Lizingo sutarties ar jos atskirų sąlygų neginčijo, nesiekė jų pripažinimo negaliojančiomis ir neteigė, kad atitinkamos sąlygos pažeidžia jos, kaip vartotojos, teises, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesant atsakovės reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, nebuvo teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismui taikyti CK 6.188 straipsnį; teismas pažeidė rungimosi ir dispozityvumo principus (CPK 12, 13 straipsniai). Teisėjų kolegija sprendė, kad, remiantis Lizingo sutarties 4.3 ir 5.1 punktais, lizingo gavėja, nepaisydama to, jog lizingo objektas nebėra jos valdomas, privalėjo toliau mokėti lizingo įmokas, t. y. vykdyti Lizingo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Nurodžiusi, kad CK 6.571 straipsnio 1 dalis, Lizingo sutarties 4.3 ir 5.1 punktai atsakomybę už lizingo objekto žuvimą numato lizingo gavėjui (atsakovei), teisėjų kolegija pripažino, jog, draudimo bendrovei nepadengus visų lizingo davėjo (ieškovo) patirtų nuostolių, juos privalo atlyginti už žalą atsakingas asmuo – atsakovė (CK 6.254 straipsnis). Teisėjų kolegija laikė, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, 6.210 straipsnį atsakovė privalo mokėti įstatymų ar sutarties nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė R. V. Z. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatorė nurodo, kad lizingo sutarties šalys gali būti tik verslininkai plačiąja prasme (CK 6.567 straipsnis), daiktas lizingo gavėjui perduodamas valdyti verslo tikslais (6.571 straipsnio 1 dalis), todėl, teismams pripažinus, jog ieškovo ir kasatorės sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis, teisėjų kolegija nepagrįstai taikė griežtą lizingo gavėjo (verslininko) atsakomybę dėl lizingo sutarties dalyko žuvimo nustatančias teisės normas.
2. Kasatorė mano, kad, nepaisant vartojamų sutarties ir jos šalių pavadinimų (Finansinio lizingo sutartis, lizingo davėjas, lizingo gavėjas), su ieškovu sudaryta sutartis yra išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartis, nes pagal ją ieškovas perdavė kasatorei valdyti ir naudoti daiktą išperkamosios nuomos pagrindu, o šiai sumokėjus visas Lizingo sutartyje nurodytas įmokas ir įvykdžius kitas sąlygas, lizingo davėjas įsipareigojo perleisti kasatorei nuosavybės teisę į daiktą. Dėl to šalių santykiams taikytinos ne lizingą (finansinę nuomą), tačiau išperkamąją nuomą (CK 6.503 straipsnis) ir vartojimo kreditą (CK 6.886–6.891 straipsniai) reglamentuojančios teisės normos.
3. Kasatorė teigia, kad teisėjų kolegija nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje teismas ne kartą yra nurodęs, jog vartotojų teisių gynimo bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese ir, sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, nepriklausomai nuo to, kokius reikalavimus byloje reiškia šalys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. v. UAB „Ilgalaikių investicijų kompanija“, bylos Nr. 3K-3-435/2010; kt.); nacionalinio teismo teisę ex officio vertinti sutarties sąlygų sąžiningumą, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo, yra konstatavęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 27 d. sprendimas Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C-240/98–C-244/98, Rink. p. I-4941; 2009 m. birželio 4 d. sprendimas Pannon GSM Zrt., C-243/08, Rink. p. I-4713). Kasatorės įsitikinimu, teisėjų kolegija ne tik nevykdė teismo pareigos ex officio vertinti Lizingo sutarties sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams, bet ir savo sprendimu ją nepagrįstai susiaurino.
4. Kasatorė pažymi, kad, priimdama skundžiamą sprendimą, teisėjų kolegija rėmėsi ginčui neaktualia kasacinio teismo praktika, nes sprendime nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. E. M. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1319/2001; 2002 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB DK ,,Hermis-draudimas“ v. AB ,,Šlifavimo staklės“, bylos Nr. 3K-3-1107/2002; 2004 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 312-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija v. UAB „Skraida“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-150/2004; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB ,,Baltic Building Fund“, bylos Nr. 3K-3-448/2004; 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-89/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009) buvo priimtos su vartotojų teisių apsauga ir teismo teise ex officio vertinti vartojimo sutarties sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams nesusijusiose bylose.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas UAB „FF lizingas“ prašo pridėti prie bylos jo pateiktus įrodymus, kasacinį procesą nutraukti ir kasacinį skundą palikti nenagrinėtą; teismui nusprendus kasacinį skundą nagrinėti – jį atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorė nenurodė, kuo skirtųsi ginčo išsprendimas, teismui taikant ne lizingo sutartis, tačiau vartojimo kreditą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.886–6.891 straipsniai), t. y. kaip šių teisės normų taikymas keistų kasatorės atsakomybę dėl lizingo objekto praradimo, dėl kokių priežasčių Lizingo sutartis ar tam tikros jos sąlygos turėtų būti pripažintos nesąžiningomis ir teismo panaikintos. Ieškovas teigia, kad lizingo sutartims taikomoje CK 6.499 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog, nuomininkui daikto negrąžinus, jis turi atlyginti nuomotojui to daikto vertę, taip pat sumokėti nuomos mokestį bei atlyginti kitus nuomotojo patirtus nuostolius.
2. Nurodęs, kad Lizingo sutarties sudarymo metu galiojo 1964 m. CK, ieškovas pažymi, jog sudarydamos sutartį šalys negalėjo žinoti, kad naujos redakcijos CK skirtingai pavadins išperkamosios nuomos sutartis verslo klientams ir vartotojams. Ieškovas nesutinka su kasatore, kad Lizingo sutartis kvalifikuotina vartojimo kredito sutartimi, nes lizingo bendrovės yra finansų, o ne kredito bendrovės, neturinčios teisės užsiimti kreditavimo veikla; specifinis sutarties objektas (langai) nėra buitinė vartojimo prekė.
3. Ieškovas teigia, kad byloje nėra ginčo dėl teismo pareigos būti aktyviam ginant vartotojų teises, todėl kasatorė turėjo nurodyti ne teismų praktiką, suteikiančią teisę teismui būti aktyviam, tačiau argumentus, kodėl skundžiamame sprendime nurodomos kasacinio teismo nutartys neatitinka šio teismo praktikos dėl sandorio nuostatų pripažinimo niekinėmis atsakovui nereiškiant tokio reikalavimo ir nesant akivaizdaus pagrindo tai padaryti.
4. Ieškovas pažymi, kad kasatorė nepateikė argumentų ir nenurodė įstatymo nuostatų, kurios leistų daryti išvadą, jog lizingo objektui žuvus neturi būti vykdoma jo žuvimo riziką Lizingo sutartimi prisiėmusios kasatorės prievolė toliau mokėti lizingo įmokas. Ieškovo manymu, teismas negali už kasatorę spręsti, kuri Lizingo sutarties nuostata pripažintina nesąžininga ir naikintina CK 6.188 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes ginčo situacija neatitinka nė vieno CK 6.188 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų pagrindų.
5. Ieškovas nurodo, kad po skundžiamo teismo sprendimo įsiteisėjimo kasatorė kreipėsi į jį prašydama apskaičiuoti procesines palūkanas ir sudaryti priteistų sumų mokėjimo grafiką, išdėstant mokėjimus per 12 mėn.; 2012 m. birželio 5 d. šalių buvo sudarytas Susitarimas dėl skolos grąžinimo, kurį kasatorė tinkamai vykdo (atsiliepimo pateikimo metu pagal susitarimą sumokėta 2044,84 Lt teismo priteistos sumos). Ieškovo manymu, sudarydama susitarimą, kasatorė pripažino ir pradėjo vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą byloje, todėl kasacinis skundas paliktinas nenagrinėtas.

Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliami klausimai dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) ir lizingo sutartis, vartotojų teisių apsaugą.

Dėl šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo

Byloje šalių ginčas kilo dėl 2000 m. lapkričio 6 d. sudarytos Lizingo sutarties teisinio vertinimo ir jos neįvykdymo teisinių padarinių. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad kasatorė yra vartotoja, t. y. silpnesnioji sutarties šalis (CK 1.39 straipsnio 1 dalis), taikė vartotojo teisių apsaugą užtikrinančias teisės normas, ex officio įvertino Lizingo sutarties sąlygas ir pripažino nesąžiningomis sutarties sąlygas, nustatančias vartotojo (kasatorės) atsakomybę (CK 6.188 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl Lizingo sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi, tačiau laikė, kad, nesant kasatorės reikalavimo, teismas sutarties sąlygas nepagrįstai pripažino nesąžiningomis. Kasatorė skundžia tokį apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nurodydama, kad teisėjų kolegija netinkamai kvalifikavo Lizingo sutartį ir, nukrypdama nuo kasacinio teismo praktikos, nepagrįstai negynė vartotojo teisių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK šeštosios knygos šešioliktojo, septynioliktojo, aštuonioliktojo skyrių normos dėl sutarčių vykdymo, neįvykdymo teisinių padarinių, sutarčių pabaigos, nepaisant jų sudarymo momento, taikomos sutartims, kurios galioja ir pasibaigia įsigaliojus šiam kodeksui (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 46 straipsnis). CK 1.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Iš esmės analogiška vartojimo sutarties samprata pateikta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje. Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji DNSB v. UAB ,,Vilniaus vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji DNSB v. AB ,,Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; kt.). Dėl to sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė ginčui reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai Lizingo sutartį pripažino vartojimo sutartimi, o kasatorę – silpnesniąja jos šalimi, bei taikė vartotojų teisių apsaugą įtvirtinančias nuostatas.

Kilus ginčui dėl šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo, teismai, nepaisydami sutartyje nurodytų jos ar šalių pavadinimų, turi aiškintis tokia sutartimi nustatytų teisių ir pareigų turinį bei apimtį, kurie leistų nuspręsti, kokios sutarties nuostatas (ar kelių sutarčių elementus) atitinka šalių susitarimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl Lizingo sutarties (nutartyje vartotinas šalių nurodytas ginčo sutarties pavadinimas) prigimties, pagrįstas kasatorės argumentas, kad savo požymiais ir esme Lizingo sutartis atitinka CK 6.886–6.891 straipsniuose (iki 2011 m. balandžio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) įtvirtinto vartojimo kredito sąlygas. CK 6.886 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vartojimo kredito sutartimi laikoma pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (išperkamosios nuomos) ar kita panašaus pobūdžio sutartis, kai daiktai, esantys sutarties dalyku, vartotojo nuosavybėn pereina per šioje sutartyje nustatytą terminą sumokėjus daikto kainą, kredito palūkanas bei kitus sutartyje nustatytus mokesčius. Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi, o už daiktą užmokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos išperkamąja nuoma (ar kita panašaus pobūdžio sutartimi, pavyzdžiui, pirkimu–pardavimu išsimokėtinai), kuriai, minėta, papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliacinės instancijos teismas savo sprendime Lizingo sutarties neperkvalifikavo vartojimo kredito sutartimi, tačiau vertino jos sąlygas vartotojų teises ginančių teisės normų kontekste, pripažino teismo teisę ex officio spręsti dėl sutarties sąlygų atitikties sąžiningumo kriterijams, todėl nurodytas netikslumas nepripažintinas aplinkybe, lėmusia procesinio sprendimo neteisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų, kurie leistų daryti išvadą, kad Lizingo sutarties 5.1 punktas buvo nesąžiningas. Analizuodama ginčo šalių susitarimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad kasatorė prisiėmė sutarties objekto (langų) naudojimo riziką. Tinkamai vykdydamas Lizingo sutartį, ieškovas perdavė langus kasatorei, kuri juos priėmė ir laikė jai nuosavybės teise priklausančiame name (vasarnamyje). Dėl to lizingo objekto, kuriuo disponavo kasatorė, žuvimas nepanaikina šios pareigos atsiskaityti pagal Lizingo sutarties sąlygas (vykdyti įsipareigojimus pagal Lizingo sutarties 4.3 punktą), o kitoks sutarties sąlygų aiškinimas prieštarautų sąžiningumo principui.

Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai išsprendė ginčą dėl Lizingo sutarties nevykdymo padarinių, neturi teisinės reikšmės kasatorės argumentas, jog apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ginčui neaktualia kasacinio teismo praktika, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jo nepasisako. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų naikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl kasacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Pažymėtina, kad neturi teisinės reikšmės atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, jog, sudariusi susitarimą dėl skundžiamu apeliacinės instancijos teismo sprendimu priteistų sumų grąžinimo dalimis, kasatorė pripažino ir pradėjo vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą byloje, todėl jos kasacinis skundas teismo turėtų būti paliktas nenagrinėtas. Ta aplinkybė, kad skolininkas vykdo įsiteisėjusį teismo sprendimą, nelaikytina atsisakymu teisės į tokio sprendimo peržiūrėjimą kasacine tvarka, nes, kasaciniam teismui nustačius, jog egzistavo CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai pakeisti ar naikinti skundžiamą teismų procesinį sprendimą, jo įvykdymas gali būti atgręžtas (CPK 760 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 47,03 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorės R. V. Z. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš V. Z. (a. k. duomenys neskelbtini) 47,03 Lt (keturiasdešimt septynis Lt 3 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Gražina Davidonienė

                                                                      Virgilijus Grabinskas

                                                                      Janina Stripeikienė