Administracinė byla Nr. I-4262-541/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02419-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1;37.2;

 (S)

55.1.3

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Vėgelienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 17 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginti laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 23 d. iki 2019 m. sausio 8 d. (b. l. 1–17).

Paaiškina, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo apgyvendintas laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 23 d. iki 2019 m. sausio 8 d. Kamerose, kurių dydis buvo apie 6,43 m2, buvo kalinama po du asmenis, todėl mano, kad buvo pažeistas minimalaus ploto 3,6 m2 reikalavimas vienam asmeniui, kadangi plotą taip pat mažino ir jose esantys baldai. Nurodo, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą per parą kiemelyje, nors tai prieštarauja  Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (toliau – ir CPT) išaiškinimui. Pareiškėjo manymu, Lukiškių TI-K kamerose buvo sudaromos antisanitarinės sąlygos. Kamerose buvo drėgna, nebuvo įrengtos papildomos vėdinimo sistemos, vėdinti galima buvo tik per langą. Dėl drėgmės puvo čiužiniai, metalinės lovos rūdijo. Žiemos metu kamerose buvo šalta, vasaros metu – karšta, o ventiliatorių turėti buvo uždrausta. Kai kurios kameros buvo neremontuotos, sienos ir lubos padengtos pelėsiu ir grybeliu, buvo drėgnos. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui nuolat pasireikšdavo gerklės ir galvos skausmai. Švaraus oro kiekis neatitiko norminio švarumo. Kadangi langą dengė grotos, buvo ribojami gaivaus oro srautai, natūrali šviesa į kameras nepatekdavo. Kamerų apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų ir dėl to, kad elektrinis apšvietimas buvo labai stiprus, nuo jo skaudėjo akis ir galvą. Pats išsijungti šviesos neturėjo galimybių, nes kamerose nebuvo jungiklių, jungikliai buvo tik pirmo korpuso kamerose. Sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamųjų patalpų, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K pareigūnų bei kameroje buvusio asmens atžvilgiu. Veidrodis dažniausiai buvo išluptas arba suskilęs, tualeto reikmenų spintelėse nebuvo. Sanitariniame mazge nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, o dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą kamerose buvusių asmenų atžvilgiu. Lukiškių TI-K dažnai nebuvo karšto vandens. Dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę. Pareiškėjas nė karto neturėjo galimybės nusprausti po šiltu dušu. Dušo patalpos buvo nešvarios, praustuvai sulaužyti. Teigia, kad maistas nėra tinkamas vartoti, neskanus, o jo energetinė vertė sudaro nuo 1300 iki 1500 kilokalorijų, todėl pareiškėjas mano, kad Lukiškių TI-K nėra užtikrinamas maisto kiekis ir kokybė. Pareiškėjas nurodo, kad maistas buvo paduodamas pro duris, nebuvo sveriamas, todėl dažnai neatitiko nurodyto svorio, būdavo atšalęs. Valgyti tekdavo kameroje, sąlygų valgyti valgykloje nebuvo. Kartais maistą paduodavo be higieninių pirštinių. Be to, maistas buvo tikrinamas rentgenu, todėl pareiškėjo vertinimu, maistas būdavo su radiacijos kiekiu ir tai kenkė pareiškėjo sveikatai.

Pareiškėjas skunde rėmėsi nacionaliniu ir tarptautiniu teisiniu reguliavimu, numatančiu nežmoniško ir kankinamo elgesio draudimą, taip remiasi ir teismų praktika, nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 23–35).

Nurodo, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokojo valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tekdavo daryti pakartotinį remontą. 

Dėl grotų įrengimo atsakovės atstovas paaiškina, kad Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų angose įrengtos grotos ir tai atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Teisės aktuose grotų skaičius ir kurioje lango angos dalyje grotos turi būti montuojamos nenustatyta, todėl grotų įrengimas ir iš vidinės, ir iš išorinės langų pusės yra tinkamas.

Atsakovės atstovas pažymi, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Įstaigos gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.2. punkte, be kita ko, nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Šiose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nenumatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Dėl ventiliacijos atsakovės atstovas pažymi, kad įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Dėl apšvietimo nurodė, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

Dėl temperatūros atsakovės atstovas nurodo, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuodavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra.

Paaiškina, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis teisės aktais. Valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pareiškėjui yra nustatytas nedirbančio vyro valgiaraštis. Maistas, jo kokybė tikrinami, kontroliuojami, maistas gaminamas griežtai laikantis valgiaraščio ir išduodamas griežtai laikantis higienos reikalavimų, maistas visada paduodamas šiltas.

Dėl pasivaikščiojimo gryname ore, atsakovės atstovas nurodo, kad buvo užtikrinama teisė pasivaikščioti gryname ore ne mažiau kaip vieną valandą.

Atsakovės atstovas pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituoja tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

Pareiškėjas pateikė 2019 m. rugpjūčio 12 d. atsikirtimą, kuriame nurodė, kad su atsakovės atsiliepimu nesutinka, nurodė, kad atsakovės pateikta informacija netiksli nei dėl pareiškėjui tekusio minimalaus ploto kamerose, nei dėl atliktų remonto darbų, nei dėl kamerose buvusios temperatūros (b. l. 127–129).

Atsakovės atstovas 2019 m. rugpjūčio 22 d. pateikė teismui papildomą paaiškinimą, kad laikosi pozicijos, išdėstytos atsiliepime, ir papildomų naujų faktinių aplinkybių ar dokumentų pateikti negali (b. l. 154–156).

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Byloje ginčas kilo dėl 17 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atsiradusių dėl netinkamų kalinimo sąlygų,  nuo 2018 m. liepos 23 d. iki 2019 m. sausio 8 d. Lukiškių TI-K, atlyginimo. 

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK       6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143–1966/2008, Nr. A502–734/2009). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, Nr. 871/02).

Pareiškėjas skunde teigia, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas.

Remiantis atsakovės atstovo atsiliepime pateiktais duomenimis ir byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 23–35), nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 23 d. atvyko į Lukiškių TI-K (nuo 2019 balandžio 1 d. – Vilniaus PN) ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, kurios plotas 7,38 m2, buvo laikomas vienas kameroje; 2018 liepos 24 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 285, kurios plotas 7, 08 m2, buvo laikomas vienas kameroje; nuo 2018 m. liepos 25 d. iki            2018 m. liepos 31 d. buvo laikomas kameroje Nr. 285 vienas; 2018 m. rugpjūčio 1 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 180, kurios plotas 7,94 m2, buvo laikomas su kitu asmeniu; nuo                  2018 m. rugpjūčio 2 d. iki 2018 m. rugpjūčio 19 d. buvo laikomas kameroje Nr. 180 su kitu asmeniu; nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas kameroje Nr. 180 vienas; nuo 2018 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 25 d. buvo laikomas kameroje Nr. 180 su kitu asmeniu; 2018 m. rugpjūčio 26 d. kameroje Nr. 180 buvo laikomas vienas; 2018 m. rugpjūčio 26 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 155, kurios plotas 7,94 m2, buvo laikomas kameroje su kitu asmeniu; nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 16 d. buvo laikomas kameroje Nr. 155 su kitu asmeniu; 2018 m. rugsėjo 17 d. buvo laikomas kameroje Nr. 155 vienas; nuo 2018 m. rugsėjo 18 d. iki 2018 m. rugsėjo 29 d. buvo laikomas kameroje Nr. 155 su kitu asmeniu; 2018 m. rugsėjo 30 d. buvo laikomas kameroje Nr. 155 vienas; nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. spalio 16 d. buvo laikomas kameroje Nr. 155 su kitu asmeniu; 2018 m. spalio 17 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 152, kurios plotas 7,94 m2, buvo laikomas su kitu asmeniu; nuo 2018 m. spalio 18 d. iki 2018 m. spalio 31 d. buvo laikomas kameroje Nr. 152 su kitu asmeniu; 2018 m. lapkričio 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 152 vienas; 2018 m. lapkričio 2 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 157, kurios plotas 7,94 m2, buvo laikomas su kitu asmeniu; 2018 m. lapkričio 3 d. buvo laikomas kameroje Nr. 157 su kitu asmeniu; nuo 2018 m. lapkričio 4 d. iki 2018 m. lapkričio 5 d. buvo laikomas kameroje Nr. 157 vienas; nuo 2018 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. lapkričio 18 d. buvo laikomas kameroje Nr. 157 su kitu asmeniu; 2018 m. lapkričio 19 d. buvo laikomas kameroje Nr. 157 vienas; 2018 m. lapkričio 20 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 150, kurios plotas 7,56 m2, buvo laikomas su kitu asmeniu; nuo 2018 m. lapkričio 21 d. iki 2018 m. lapkričio 25 d. buvo laikomas kameroje Nr. 150 su kitu asmeniu; 2018 m. lapkričio 26 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 379, kurios plotas 6,94 m2, buvo laikomas vienas; nuo 2018 m. lapkričio 27 d. iki 2019 m. sausio 7 d. buvo laikomas kameroje Nr.  379 vienas, 2019 m. sausio 8 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių; 2019 m. balandžio 10 d. atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 110, kurios plotas 7,48 m2, buvo laikomas vienas kameroje; 2019 m. balandžio 11 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Šių taisyklių 111.2 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 m2.  

EŽTT praktikoje (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatuota, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 m2 daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 str. galimą pažeidimą. Atsižvelgęs į EŽTT pateiktą išaiškinimą, teismas pažymi, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Iš atsakovės atstovo atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 m2 (b. l. 9–15).

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 m2. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m2, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 m2. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus.

Pareiškėjo teigimu, jam neturtinė žala kilo dėl to, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusio kameros gyvenamojo ploto.  

Ginčo laikotarpiu tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gyvenamųjų patalpų, tame tarpe ir sanitarinio mazgo, įrengimo reikalavimai nustatyti Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir TIĮET), 14.5 punkte, kuriame nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Higienos norma 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimo tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje nereglamentuoja, tačiau jos 3 punkte įtvirtinta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Pažymėtina, kad nustatytos aplinkybės dėl sanitarinio mazgo įrengimo neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pagal EŽTT praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra pasisakęs, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT) nuomone, sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo, kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, Nr. 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; Nr. 60800/08), 165 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017,                                    2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.). 

Iš atsiliepime į skundą nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 122, Nr. 285, Nr. 180, Nr. 155, Nr. 152, Nr. 157, Nr. 150, Nr. 379, Nr. 110 (b. l. 23–35).

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėnesio pranešime „Dėl O. S. skundo“ (toliau – Pranešimas) nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu (b. l. 38–41). Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Iš Pranešimo matyti, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovės atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis minėta teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.

Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas tiek kameroje kartu buvusio asmens, tiek pareigūnų atžvilgiu blogino jo kalinimo sąlygas visą ginčo laikotarpį, t. y. 170 dienų. Dalį laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo kalinamas vienas, todėl jo teisių pažeidimas šiuo aspektu nebuvo toks intensyvus.

Pareiškėjas teigia, kad 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore prieštarauja Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą bendrajame pranešime nurodytai rekomendacijai.

Teismas tokį pareiškėjo argumentą vertina kritiškai, kadangi pareiškėjo skunde nurodytame Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą bendrajame pranešime minimas 8 valandų ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis už kameros ribų. Pareiškėjas nesiskundžia užimtumu Vilniaus PN kitomis veiklomis. Be to, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis yra išvedamas į lauką kiekvieną dieną 1 valandos trukmės pasivaikščiojimui, tik patvirtina, kad jam tokia teisė yra suteikiama ir nevaržoma, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

        Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas, kaloringas ir skanus, o dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal. Maistas nebuvo sveriamas, todėl neatitiko nustatyto kiekio. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą atnešdavo tiesiai į gyvenamąją patalpą, o kol jis buvo išdalinamas – atšaldavo.

        Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 

Teismas pažymi, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas teigdamas, kad maitinimas jam buvo nepakankamas, nenurodė, koks maitinimas jam turėjo būti (ar buvo) skirtas ir kokiu pagrindu. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu realiai tiekiamo maitinimo energetinė vertė neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto vandens ir nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Be to, šiltas dušas griežtai užtikrinamas tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau –  ir HN 134:2015) 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, EŽTT apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K dušuose nuolatos tiekiamas karštas vanduo. Iš byloje pateikto Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo grafiko matyti, kad suimtieji ir nuteistieji vedami į dušą kartą per savaitę nustatytomis savaitės dienomis (b. l. 110). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas buvimo Lukiškių TI-K metu turėjo galimybę kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti po šiltu dušu, todėl Lukiškių TI-K tinkamai įgyvendino minėtą pareigą. Suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše iki 15 minučių. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas buvimo Lukiškių TI-K metu turėjo galimybę kartą per savaitę iki                                                     15 minučių nusiprausti po šiltu dušu, todėl Lukiškių TI-K tinkamai įgyvendino minėtą pareigą.  

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo netinkama temperatūra, dėl ant kamerose įrengtų grotų buvo netinkamas natūralus apšvietimas ir buvo ribojami vėjo, gaivaus oro srautai, nebuvo norminio oro švarumo, kamerose buvo drėgmė, pelėsis ir grybelis.

Nagrinėjamu atveju aktualios HN 134:2015 nuostatos, kurios 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – PĮĮET), patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas.

Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktai, iš kurių matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose nuolat atliekami patikrinimai. NVSC periodiškai atlieka sveikatos saugos, ventiliacijos, dirbtinės ir natūralios apšvietos, norminio oro švarumo, temperatūros, drėgmės ar kitų pažeidimų kontrolę. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu būtų atlikti NVSC patikrinimai ar nustatyti pažeidimai. Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodė, ar pats kreipėsi į NVSC dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis minėtoje įkalinimo įstaigoje kamerose esančiais sanitariniais mazgais iš viso 170 dienų. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų pažeidimų, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo pataisos įstaigoje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia (lot. be kita ko), į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz., 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje A-2299-525/2019, 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2261-502/2019), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju priteistina maksimali                         220 Eur suma. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsniu ir 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo O. S. skundą tenkinti iš dalies. 

Priteisti O. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 220 Eur (du šimtus dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                Jolanta Vėgelienė