Administracinė byla Nr. eA-326-629/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08928-2023-7
Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. birželio 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. S. J. ir S. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjai D. S. J. ir S. S. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje ir Bangladešo Liaudies Respublikai (toliau – ir Ambasada) 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimus, kuriais pareiškėjams D. S. J. ir S. S. atsisakyta išduoti Šengeno vizas (toliau kartu – ir Sprendimai) ir įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus išduoti Šengeno vizas. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjai skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Jie, norėdami aplankyti Lietuvoje gyvenantį ir dirbantį savo giminaitį M. S. (M. S.), turintį leidimą laikinai gyventi, Ambasadai pateikė prašymus išduoti Šengeno vizas. Ambasadai buvo pateikti visi reikalingi dokumentai, t. y. prašymas išduoti Šengeno vizą, pasų kopijos, kelionės draudimo dokumentai, lėktuvų bilietų rezervacijos skrydžiams į Lietuvą ir atgal į Indiją, banko pažymos apie turimas lėšas, Lietuvoje gyvenančio giminaičio asmens dokumentas, bei turimo turto nuosavybės dokumentai, nurodyti pakvietimų numeriai.
2.2. Sprendimais buvo atsisakyta išduoti Šengeno vizas dėl to, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpiui, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykti tranzitu į trečiąją šalį, į kurią tikrai būtų įleisti, dėl to, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų patvirtinamųjų dokumentų patikimumo ir autentiškumo arba dėl jų turinio teisingumo.
2.3. Sprendimuose nepaaiškinta dėl Ambasados padarytų išvadų, todėl nesuprantama, kodėl Ambasada manė, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų apie turimas pakankamas lėšas ir kodėl Ambasadai kyla abejonių dėl pateiktų dokumentų patikimumo ir autentiškumo arba dėl jų turinio teisingumo.
2.4. Pagrįsdami, kad turi pakankamai lėšų, pareiškėjai pateikė banko sąskaitų išrašus: pareiškėjo D. S. banko sąskaitoje 2023 m. rugsėjo 18 d. buvo 708 090,99 Indijos rupijų, t. y. 8 028,42 Eur, kurie buvo pervesti iš įmonės, kurios bendrasavininku yra pareiškėjas, banko sąskaitos. Pareiškėjo S. S. banko sąskaitoje 2023 m, rugsėjo 19 d. buvo 514 179,41 Indijos rupijų, t. y. 5 829,83 Eur, kuriuos pareiškėjas gavo iš tėvo. Taip pat buvo atlikta skrydžio bilietų rezervacija, kuri galiojo 24 val. (ilgesnio galiojimo rezervacija yra mokama).
2.5. Tarpininkavimo raštuose buvo nurodyta, kad pareiškėjai Lietuvoje bus apgyvendinti adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. buto, kuriame gyvena pareiškėjų dėdė M. S. adresas. Be to, buvo pateiktas valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro išrašas, kad šio buto savininkas yra M. S.
2.6. Pareiškėjas D. S. J. yra susituokęs, jo sutuoktinė Indijos pilietė S. K.. Be to, šiam pareiškėjui ir jo sutuoktinei bei sūnui Lietuva jau buvo išdavusi Šengeno vizas ir pareiškėjas laiku (iki vizos galiojimo pabaigos) iš Lietuvos išvyko, jokių pažeidimų nepadarė.
2.7. Standartinėje pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis formoje yra vieta papildomoms pastaboms, todėl Ambasada, kilus abejonėms dėl pateiktų dokumentų autentiškumo ar patikimumo, turėjo paaiškinti, dėl kokių dokumentų ir dėl ko kilo tokių abejonių. Pareiškėjai, žinodami tokias aplinkybes, galėtų apsispręsti, ar sutinka su tokiu Ambasados sprendimu ar nesutinka, arba pašalinus trūkumus dėl vizos išdavimo kreiptis į Ambasadą iš naujo. Šiuo atveju, nežinodami Sprendimų priėmimo motyvų ir argumentų, pareiškėjai negali tinkamai pasinaudoti savo teisėmis ir jų gynyba.
2.8. Sprendimai naikintini kaip neatitinkantys imperatyvių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, kurių neįgyvendinus negalima administracinio sprendimo laikyti teisėtu ir pagrįstu.
3. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija, URM) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:
4.1. Konsulas, vertindamas pareiškėjų prašymus bei dokumentus, nustatė, kad sąskaitos išrašuose matyti akivaizdus manipuliavimas lėšomis, nes sąskaitų lėšų judėjime trūksta nuoseklumo, o didelė pinigų suma iš nežinomo šaltinio įnešta į sąskaitas prieš pateikiant prašymą vizai gauti, kad būtų reikiamas likutis vizos prašymo pateikimo metu. Pareiškėjai nepateikė patvirtinamųjų dokumentų, kuriuos prašymą vizai išduoti pateikiantys asmenys turi pateikti Indijoje: dviejų paskutinių ataskaitinių metų Indijos pajamų mokesčio grąžinimo patvirtinimą, trijų paskutinių mėnesių algalapius, darbo sutartis, darbdavių išduotas patvirtintų atostogų pažymas. Be to, konsulas nustatė, kad pareiškėjų pateiktas lėktuvo bilietų rezervacijos dokumentas neatitinka tikrovės, nes patikrinus duomenis oro linijų svetainėje, tokios skrydžio rezervacijos, nerasta.
4.2. Ambasadai žinoma, kad regione veikiantys tarpininkai už užmokestį teikia lėšų pervedimo į rėmėjo ar pareiškėjo banko sąskaitą paslaugas tam, kad banko sąskaitoje būtų reikiama pinigų suma vykti į Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybes.
4.3. Konsului kilo pagrįstos abejonės dėl faktinio pareiškėjų vykimo į Lietuvą, o faktiškai į ES, deklaruojamo tikslo, dėl ketinimo išvykti š Lietuvos iki vizos galiojimo pabaigos, nes pareiškėjai nepagrindė tvirtų ryšių su Indija (reguliarių pajamų, nekilnojamojo turto ir kitų aplinkybių). Neatmestina prielaida, kad pareiškėjai siekia imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais.
4.4. Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodekso (toliau – ir Vizų kodeksas) 32 straipsnio 2 dalis kartu su VI priedu laikytinas specialiuoju įstatymu VAĮ atžvilgiu, todėl nagrinėjamu atveju negalima taikyti nacionalinės taisyklės (VAĮ 10 str. 5 d.), kaip prieštaraujančios ES teisės normai. VAĮ nustato, kad šio įstatymo antrojo ir trečiojo skyrių nuostatos viešojo administravimo subjektams, atliekantiems funkcijas pagal kituose įstatymuose, ES teisės aktuose ar Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytą tvarką taikomos tiek, kiek jų veiklos priimant administracinius sprendimus, teikiant administracines paslaugas, priimant ir nagrinėjant prašymus ar skundus nenustato kiti tokią veiklą reglamentuojantys įstatymai, ES teisės aktai ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. VAĮ 13 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad kai administracinio sprendimo forma neleidžia užtikrinti visų VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje reikalaujamų duomenų pateikimo, šie duomenys nurodytiems asmenims pateikiami raštu, pranešant apie priimtą administracinį sprendimą.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino – panaikino Ambasados 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimus, kuriais pareiškėjams atsisakyta išduoti Šengeno vizas, ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus išduoti Šengeno vizas. Taip pat pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjų prašymą priteisti bylinėjimo išlaidas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 236,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjai (Indijos piliečiai) pateikė prašymą išduoti Šengeno vizas, nurodydami, kad kelionės tikslas yra šeimos ar draugų lankymas; pagrindinio kelionės tikslo valstybės narė ir valstybės narė, į kurią atvykstama pirmiausia yra Lietuva; prašoma leisti atvykti vieną kartą; numatoma atvykimo į Šengeno erdvę data yra 2023 m. spalio 15 d., numatoma išvykimo data – 2023 m. spalio 25 d.; anksčiau prašant išduoti Šengeno vizą paimti pirštų antspaudai; kviečiantis asmuo – G. D. Skundžiamais Sprendimais (standartine pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis forma) atsisakyta išduoti Šengeno vizas pareiškėjams, nurodant, kad nepateikta įrodymų, jog pareiškėjai turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpiui, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią būtų įleisti; taip pat kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų patvirtinamųjų dokumentų patikimumo ir autentiškumo arba dėl jų turinio teisingumo.
7. Teismas nurodė, jog teisinis reguliavimas, nustatantis Šengeno vizų išdavimą, nustato URM konsulinio pareigūno Lietuvos Respublikos ambasadoje užsienyje didelę diskreciją įvertinti gautą iš pareiškėjo medžiagą ir gautos medžiagos bei kitos konsulo surinktos informacijos pagrindu vienasmeniškai priimti sprendimą išduoti vizą arba atsisakyti išduoti vizą. ES bei Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę įvertinant nelegalios imigracijos į ES pavojų nagrinėjant prašymus dėl ES bei Lietuvos Respublikos vizų išdavimo. Teisės aktai konsulinį pareigūną įpareigoja, kad jis priimdamas dokumentus kaip įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas turi įsitikinti užsieniečio sąžiningumu ir jo nurodomo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pagrįstumu ir teisėtumu.
8. Pareiškėjai kartu su prašymais išduoti vizą pateikė tokius dokumentus: pasą ir jo kopiją, vieną 35x45 mm dydžio spalvotą nuotrauką, kreipimąsi, kvietimą, sveikatos liudijimą, skrydžių rezervaciją, kvietėjo paso ir LG be NT registro CDB išrašo kopiją, banko sąskaitos išrašą, pajamų mokesčio deklaracijas bei sumokėtą 7194 INR konsulinį mokestį už prašymo išduoti vizą nagrinėjimą. Ambasada, įvertinusi pateiktus pareiškėjų dokumentus, netenkino pareiškėjų prašymų dėl Šengeno vizų išdavimo, konstatavusi, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų pateiktų patvirtinamųjų dokumentų patikimumo ir autentiškumo arba dėl jų turinio teisingumo ir nebuvo pateikta įrodymų, kad pareiškėjai turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpiui, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią būtų įleistas.
9. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, kad Sprendimai yra parengti, kaip nurodyta Vizų kodekso VI priede – nustatytos standartinės formos. Pareiškėjai akcentavo, kad Sprendimuose nėra nurodyti motyvai ir argumentai. Atsakovas nurodė, kad atsisakymo išduoti vizas pagrindai nurodyti pranešimuose, o Sprendimų motyvai yra nurodyti N.VIS, kuriuos susižinoti pareiškėjai galėjo papildomai kreipdamiesi su prašymu į konsulinę įstaigą.
10. Teismo vertinimu, ginčijamuose Sprendimuose atsisakyti išduoti Šengeno vizas nebuvo nurodyti tokius sprendimus lėmę argumentai ar motyvai. Atsakovo Sprendimų atsisakyti išduoti vizas priėmimo motyvai bei paaiškinimai nurodyti tik institucijos vidiniuose dokumentuose N.VIS sistemoje, kurie nėra įvardyti kaip sudėtine pareiškėjams adresuoto pranešimo dalimi, juolab, neišaiškinta galimybė teikiant atskirą prašymą susipažinti su N.VIS priimtais sprendimais. N.VIS surašyti sprendimai pateikti atsakovo kartu su atsiliepimu.
11. Pareiškėjams pateiktuose Sprendimuose nenurodyti jokie faktiniai pagrindai, aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų pateiktų patvirtinamųjų dokumentų patikimumo ir autentiškumo arba dėl jų turinio teisingumo ir nebuvo pateikta įrodymų, kad pareiškėjai turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpiui, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią būtų įleistas. Šengeno vizos išdavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2023 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-227 „Dėl Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) tiesioginio įpareigojimo konsuliniam pareigūnui pastabose nurodyti sprendimo priėmimo motyvus nėra numatyta. Standartizuotos pranešimo formos apie priimtą sprendimą dėl vizos pastraipos „Papildomos pastabos“ sudaro galimybę konsuliniam pareigūnui suteikti informaciją, kad iš kitų užpildytų standartizuotų formos laukelių būtų aiškūs sprendimo motyvai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjams skirtuose standartiniuose pranešimuose apie atsisakymą išduoti vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis formos laukelyje „Papildomos pastabos“ jokių atžymų nėra atlikta. Teismas pažymėjo, jog konsulinis pareigūnas, vadovaujantis gero administravimo principu – turėjo pareigą pasinaudodamas formos laukelio grafa „Papildomos pastabos“ nurodyti priimtų Spendimų teisinį ir faktinį pagrindą, arba išaiškinti, kaip ir kokiais būdais suinteresuotas asmuo galėtų susipažinti su priimto jo atžvilgiu sprendimo motyvais ir argumentais.
12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Sprendimų turinį teisinio reguliavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos kontekste dėl individualaus administracinio akto atitikimo teisės normų reikalavimams, darė išvadą, kad ginčijami Sprendimai nėra tinkamai motyvuoti. Asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Individualaus administracinio akto adresatas turi suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Nors Ambasada įformino Sprendimus pagal Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę forma, tačiau tai neatleidžia jos nuo pareigos sprendimą atsisakyti išduoti vizą pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis. Atsižvelgęs į tai, teismas panaikino Sprendimus kaip neatitinkančius imperatyvių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus išduoti Šengeno vizas.
III.
13. Atsakovas URM apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.
14. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia:
14.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė proceso teisės normų pažeidimus ir dėl to buvo neteisingai išspręsta byla. Teismas nepaisė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų, keliamų teismo sprendimui, nes neatskleidė bylos esmės, netyrė faktinių aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų. Teismas, be kita ko, nepaaiškino, kodėl pareiškėjo skundo priėmimo stadijoje matydamas, kad skundžiamame Sprendime nėra nurodytas faktinis tokio sprendimo priėmimo pagrindas, toliau nagrinėjo bylą, reikalavo, kad atsakovas pateiktų atsiliepimą į skundą bei su skundu susijusią medžiagą, organizavo teismo posėdį.
14.2. Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Sprendimus dėl to, jog jie neatitinka imperatyvių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, ignoravo galiojantį ES bei Lietuvos Respublikos teisinį reguliavimą dėl konsulinio pareigūno diskrecijos priimti sprendimą atsisakyti išduoti vizą bei priimamo sprendimo formos ir turinio, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
14.3. Konsulato sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno ar nacionalinę vizą pirmiausia turi atitikti specialiuosius standartus ir principus, įtvirtintus Vizų kodekse. Konsulinio pareigūno kompetencija ir diskrecija priimant užsieniečių prašymus dėl vizos išdavimo ir priimant sprendimus dėl atsisakymo išduoti vizą, yra specialioji, nes teisės aktai konsuliniam pareigūnui suteikia diskrecijos teisę įvertinti faktines aplinkybes priimant nurodytus sprendimus. Todėl teismai turi ribotą galimybę vykdyti konsulinio pareigūno administracinės diskrecijos taikymo ribų teisminę kontrolę. Atsakovas apeliaciniame skunde, be kita ko, remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) bylose Nr. C-544/15 ir C-225/19 pateiktais išaiškinimais.
14.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamą Sprendimą grindė LVAT priimtų nutarčių atskirais teiginiais. Administraciniams teismams nagrinėjant pareiškėjų skundus dėl konsulinio pareigūno priimtų sprendimų atsisakyti išduoti vizą būtina vadovautis galiojančiu teisiniu reguliavimu dėl konsulinio pareigūno priimamų sprendimų atsisakyti išduoti vizą ir / ar pranešimo apie sprendimą formos ir turinio. Atsakovo nuomone, LVAT nagrinėjamu atveju turėtų atsižvelgti į šio teismo suformuotus teisės precedentus bylose Nr. A-1099-629/2023, Nr. A-3865-821/2022 ir Nr. eA-903-552/2022.
15. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį palikti nepakeistą ir pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo motyvuojamojoje dalyje nepasisakytų pareiškėjų argumentų. Taip pat pareiškėjai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
16. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:
16.1. Tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog sprendimas atsisakyti išduoti vizą turi būti pagrįstas ir motyvuotas, kad jo adresatui jį perskaičius būtų aišku, kodėl buvo priimtas vienoks ar kitoks sprendimas, nereiškia, jog tuo yra kvestionuojama konsulo diskrecijos teisė priimti sprendimą. Pareiškėjų manymu, teismas tinkamai konstatavo, kad Ambasados Sprendimuose nenurodytas joks faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl konsulas, pareiškėjams, kaip reikalaujama pagal teisės aktus, pateikus savo 3 mėn. banko sąskaitų išrašus, pajamų mokesčių deklaracijas, sprendė, kad jie nepateikė įrodymų, jog turi pakankamai lėšų, tiek numatomo buvimo laikotarpiui, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį. Be to, nenurodyti argumentai, kodėl ir dėl kokių pareiškėjų pateiktų dokumentų konsului kilo abejonių dėl jų patikimumo ir autentiškumo arba dėl jų turinio teisingumo. Teismas tinkamai įvertino, ar atsakovas tinkamai įvykdė savo pareigą atidžiai ir nešališkai išnagrinėti visas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes bei, ar atsakovas pakankamai motyvavo savo sprendimą.
16.2. Šiuo atveju, neturėdami sprendimo motyvų, pareiškėjai negali tinkamai pasinaudoti savo teisėmis, t. y. galbūt pašalinus trūkumus, gavus papildomus trūkstamus dokumentus, jie gali rinktis galimybę kreiptis dėl vizos iš naujo, galbūt gali pasirinkti skųsti tokį sprendimą, o galbūt, supratę, kad neatitinka teisės aktų reikalavimų ir sąlygų dėl vizos išdavimo, apskritai nuspręsti pakartotinai nebesikreipti dėl vizos. Tokia pareiga motyvuoti sprendimą, nepažeidžia ir atsakovo apeliaciniame skunde įvardintų ES teisės aktų.
16.3. LVAT 2023 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 pažymėjo, kad jeigu privaloma priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), yra Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams prieštaraujanti legislatyvinė omisija, nederanti su gero administravimo ir atsakingo valdymo principais bei apsunkinanti valdžios atsakomybės visuomenei principo, įtvirtinto Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje, įgyvendinimą.
16.4. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neatsižvelgė į VAĮ pakeitimus (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo redakcija) ir po tų pakeitimų LVAT formuojamą praktiką, tačiau teismo sprendime cituojami LVAT 2021–2023 m. sprendimai.
16.5. Pareiškėjai pateikė visus teisės aktuose nurodytus būtinus dokumentus, o jei, nagrinėjant jų prašymą, atsakovui kilo tam tikrų papildomų klausimų (dėl kelios dienos iki kreipimosi į ambasadą atliktų pervedimų), atsakovas turėjo paprašyti pateikti papildomus dokumentus ar paaiškinimus, o ne teigti, kad pareiškėjai, prieš kreipiantis į Ambasadą, neva patys turėjo nuspėti kokie klausimai kils konsului ir kokius papildomus (teisės aktuose nenumatytus dokumentus, kuriuos vizos prašymą teikiantis asmuo privalo pateikti) dokumentus jis turi pateikti.
16.6. Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas D. S. jau trečią kartą prašė Lietuvos Šengeno vizos ir prieš tai du kartus Lietuvos Šengeno vizos jam buvo išduotos. Paskutinį kartą į Lietuvą jis vyko kartu su šeima (sutuoktine bei sūnumi), iki vizos galiojimo pabaigos iš Šengeno šalių teritorijos išvyko. Be to, pareiškėjas Indijoje turi šeimą (sutuoktinę, sūnų), bei šeimos verslą. Šeimos verslą Indijoje turi ir pareiškėjas S. S.. Pareiškėjai sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas posėdžio metu aiškinęsis šias aplinkybes, jas skunde teismui ir posėdžių metu nurodžius pareiškėjams, teismas nei vienu žodžiu sprendimo motyvuojamoje dalyje apie tai nepasisakė. Tai reiškia, jog teismas išnagrinėjo pusę ginčo ir pasisakė dėl dalies pareiškėjų teismo posėdžio metu išsakytų teiginių. Toks teismo sprendimas sudaro sąlygas atsakovui iš naujo nagrinėjant pareiškėjų prašymus, neatsižvelgti į jų teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus ir tik nurodžius motyvus, priimti analogišką sprendimą. Tokiu būdu, pareiškėjų manymu, nebus įvykdytas teisingumas, o atsakovui nurodžius analogiškus argumentus, kurie buvo nurodyti ir išsakyti ir šioje byloje, jie turės iš naujo kreiptis į teismą. Taigi teismas neatliko pareigos išspręsti tarp šalių kilusį ginčą taip, kad dėl to paties šalims vėl nereiktų iš naujo kreiptis į teismą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ambasados 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimų, kuriais pareiškėjams atsisakyta išduoti Šengeno vizas, bei dėl atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą išduoti Šengeno vizas teisėtumo ir pagrįstumo.
18. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų skundą, konstatavęs, kad Sprendimuose nebuvo nurodytos faktinės aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų pateiktų patvirtinamųjų dokumentų patikimumo ir autentiškumo arba dėl jų turinio teisingumo ir nebuvo pateikta įrodymų, kad pareiškėjai turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpiui, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią būtų įleistas, t. y. pripažino Sprendimus neatitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų.
19. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, konsulinio pareigūno diskreciją, netyrė esminių faktinių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – atmesti pareiškėjo skundą.
20. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.
21. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai D. S. J. ir S. S. 2023 m. rugsėjo 21 d. pateikė Ambasadai prašymus Nr. 14861 ir Nr. 14862 išduoti Šengeno vizas ir prašymuose nurodytas aplinkybes patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjai prašymuose nurodė, kad kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas, numatomas atvykimas į Lietuvą – 2023 m. spalio 15 d., numatomo išvykimo iš Lietuvos data – 2023 m. spalio 25 d., kviečiantis asmuo – D. G. Kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia patys pareiškėjai. Kartu su prašymais pareiškėjai pateikė dokumentus: pasus, tarpininkavimo raštą, Indijos piliečio M. S. leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, sveikatos draudimo liudijimus, skrydžio rezervacijos dokumentą, 2023 m. rugsėjo 18 d. Punjab Nacionalinio banko sąskaitos išrašą, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas nurodytas M. S. Ambasada, atsisakydama išduoti pareiškėjams nacionalines vizas, priėmė 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimus, sprendimų formoje pažymėdama 2 langelius: „nepateikėte įrodymų, kad turite pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpiui, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jūs tikrai būtumėte įleistas“; „kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų patvirtinamųjų dokumentų patikimumo ir autentiškumo arba dėl jų turinio teisingumo“. Nustatytos faktinės aplinkybės, teisinis reguliavimas ir priimtų sprendimų, kuriais atsisakyta pareiškėjams išduoti Šengeno vizas, motyvai buvo įrašyti tik į Užsieniečių registro vizų modulį, nurodant, kad minėtas sprendimas dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizas priimtas 2023 m. rugsėjo 25 d. 09:56:49.
22. Nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma jei prašymą išduoti visą pateikęs asmuo nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų (Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto iii papunktis). Pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punktą, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.
23. Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, o 8 dalyje – nagrinėdami prašymą konsulatai arba centrinės valdžios institucijos gali pagrįstais atvejais surengti pokalbį su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus.
24. Atsakovo argumentai, kad Europos Sąjungos valstybių konsulinių pareigūnų diskrecija priimant užsieniečių prašymus dėl Šengeno vizos išdavimo ir priimant sprendimus dėl Šengeno vizos išdavimo ar atsisakymo išduoti vizą, yra specialioji (išskirtinė), nes teisės aktai konsuliniam pareigūnui suteikia didelę diskreciją įvertinti faktines aplinkybes priimant sprendimą dėl vizos išdavimo ar neišdavimo užsieniečiui, savaime nereiškia, kad priimant minėtus sprendimus neturi būti asmeniui atskleisti konkretūs motyvai, pagrįsti faktiniais duomenimis.
25. ESTT yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą. Nagrinėdamos tokį prašymą, šios institucijos turi didelę diskreciją, kiek tai susiję su šių nuostatų taikymu ir reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimu, siekiant nustatyti, ar yra vienas iš šių pagrindų atsisakyti išduoti vizą prašymą ją išduoti pateikusiam asmeniui (ESTT Didžiosios kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-84/12, EU:C:2013:862, 63 punktas).
26. Aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuri suformuota 2025 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje
Nr. eA-716-789/2025, pažymima, kad viešojo administravimo subjektas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti vizą, turi vertinti pareiškėjo pateiktus dokumentus, surinktus duomenis ir atitinkamai spręsti dėl pagrindų neišduoti vizą buvimo konkrečioje situacijoje. Vis dėlto ši kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti – turi egzistuoti objektyviais duomenimis grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija (šiuo aspektu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-421/2014).
27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1249-968/2023, kurioje sprendimas neišduoti nacionalinės vizos panaikintas dėl netinkamo motyvavimo, išaiškinta, kad plati kompetentingų institucijų diskrecija, joms nagrinėjant prašymus išduoti Šengeno vizą, nėra causa sui (savo paties priežastis, savaime sukelta priežastis), o yra siejama inter alia su atitinkamai institucijai tenkančia pareiga kruopščiai išnagrinėti kiekvieno užsieniečio, pateikusio prašymą išduoti Šengeno vizą, individualią situaciją ir atliekant išsamų įvairių konkrečiai situacijai reikšmingų aplinkybių vertinimą, nustatyti, ar tuo konkrečiu atveju egzistuoja Vizų kodekse įtvirtinti atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindai; sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti; Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), todėl darytina išvada, jog ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis.
28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025 taip pat pažymėta, kad pagal Europos Sąjungos teisminių institucijų jurisprudenciją, su kuria darnos siekia Lietuvos administracinė justicija, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokį pažeidimą paprastai nėra galima ištaisyti teismo proceso metu. Ši praktika formuojama taip pat atsižvelgiant į konstitucinius teisės principus – teisinės valstybės, gero administravimo ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą užtikrinimą. Tam tikrais išimtiniais atvejais, viešojo administravimo subjektui papildžius administracinio sprendimo motyvus ar pateikus administracinį sprendimą su motyvais tik inicijavus teisminį ginčą, teismas galėtų vertinti priežastis, lėmusias ir praktiškai apsunkinusias išsamių motyvų nepateikimą suinteresuotam asmeniui, taip pat objektyvų jų egzistavimą iki kreipimosi į teismą, kartu įvertinant tokios situacijos poveikį šalių lygybei ir pareiškėjo teisei į gynybą, teismo proceso stadiją, kurios metu buvo pateikti papildomi motyvai, ir kitus reikšmingus aspektus. Tačiau tai neturėtų būti vertinama kaip priemonė, pateisinanti viešojo administravimo subjekto veiksmus, kurie iš esmės apsunkina asmens teisę į teisminę gynybą. Administracinio sprendimo motyvų pateikimas teisminiame procese taip pat neturėtų neigiamai paveikti valdžių padalijimo principo, pagal kurį valstybės vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskiros, ir sudaryti sąlygų teismui perimti vykdomosios valdžios funkcijas, papildant administracinio sprendimo motyvus.
29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuolat akcentuojama, kad ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015; 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-662/2024; 2024 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-634-629/2024). Priešingai vertinant būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr. 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011).
30. Nagrinėjamu atveju Ambasados Sprendimuose nebuvo nurodyta jokių argumentų, pagrindžiančių padarytas išvadas dėl įrodymų, susijusių su lėšų trūkumu, nepakankamumo, nepasinaudota galimybe nors trumpai Sprendimus argumentuoti „Papildomos pastabos“ dalyje. Kaip minėta, atsisakymo išduoti Šengeno vizas motyvai šiuo konkrečiu atveju buvo nurodyti tik Užsieniečių registro vizų modulyje ir pareiškėjams atskleisti tik bylos nagrinėjimo teisme metu, todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo padarytas procedūrinis pažeidimas, nepateikiant pareiškėjams Sprendimų su motyvais iki bylos inicijavimo teisme, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo vertintinas kaip esminis, kurio negalima ištaisyti ginčo nagrinėjimo teisme metu.
31. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įforminus Sprendimus pagal Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę forma, atsakovas neatleidžiamas nuo pareigos nurodyti sprendimo motyvus, pažymi, kad Sprendimų motyvų nurodymas atskirame dokumente (šiuo konkrečiu atveju Užsieniečių registro vizų modulyje) savaime nėra pakankamas, kai suinteresuotam asmeniui jie neatskleidžiami, nes tokiais atvejais pažeidžiami suinteresuoto asmens teisėti lūkesčiai žinoti atsisakymo išduoti vizą priežastis bei nepagrįstai ribojamos jo galimybės ginti savo pažeistas teises.
32. Tai konstatavus, kiti pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai nėra vertinami, nes jų vertinimas neturi teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti bei nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo ir padarytų išvadų.
33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
34. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, apgintos pareiškėjų teisės, t. y. teismo sprendimas priimtas pareiškėjų naudai, todėl jie turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
35. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo
Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).
36. Pareiškėjai pateikė prašymą atlyginti 600 Eur (po 300 Eur kiekvienam) išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pareiškėjams buvo pateiktos 2024 m. vasario 2 d. sąskaitos-faktūros Nr. 498 ir Nr. 499 po 300 Eur, kurias pareiškėjai apmokėjo dalimis 2024 m. vasario 14 d. Pareiškėjų prašoma priteisti 600 Eur suma už teisines paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteistina iš atsakovo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjams D. S. J. ir S. S. iš atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos po 300 (tris šimtus) eurų bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė
Veslava Ruskan
Milda Vainienė